Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Nijolės Piškinaitės, Donato Šerno (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo M. S., atsakovų J. Č. ir E. Č. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. spalio 27 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1542-265/2011 pagal ieškovo M. S. ieškinį atsakovams J. Č. ir E. Č. dėl skolos ir palūkanų priteisimo, kur trečiasis asmuo – V. P.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Atsakovų apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, ieškovo apeliacinis skundas netenkintinas, Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. spalio 27 d. sprendimas keistinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal Lietuvos Respublikos CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

Šioje byloje pareikštu ieškiniu ieškovas M. S. prašė priteisti solidariai iš atsakovų J. Č. ir E. Č. 100 000 Lt skolos, 24 814,44 Lt palūkanų, 16,12 proc. dydžio metines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas.

Savo reikalavimo teisę dėl 100 000 Lt įsiskolinimo bei palūkanų priteisimo iš atsakovų J. Č. ir E. Č. ieškovas M. S. kildina iš reikalavimo perleidimo sutarties, sudarytos 2009 m. kovo 16 d. tarp jo, kaip naujojo kreditoriaus, ir reikalavimo teisę jam perleidusio kreditoriaus V. P. (9-10 b. l., 1 t.). Šia sutartimi V. P. neatšaukiamai ir besąlygiškai atlygintinai perleido ieškovui M. S. visas iš 2003 m. gruodžio 10 d. preliminarios pirkimo – pardavimo sutarties, sudarytos tarp jo ir J. Č., kylančias su skolos grąžinimu susijusias kreditoriaus teises, įskaitant mokėjimus bei susikaupusias palūkanas ir delspinigius (sutarties 1.1 p.). Šia sutartimi kreditorius V. P. taip pat patvirtino, kad J. Č. skola jam pagal minėtą preliminariąją sutartį yra 100 000 Lt ir garantavo, kad perleidžiamas reikalavimas yra galiojantis.

Skundžiamu teismo sprendimu pirmosios instancijos teismas ieškovo ieškinį patenkino iš dalies ir priteisė solidariai ieškovui iš atsakovų 20 000 Lt skolos, 2 481,44 Lt palūkanų bei paskirstė tarp šalių bylinėjimosi išlaidas.

Dėl skolos priteisimo

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog pagal 2003 m. gruodžio 10 d. preliminariąją pirkimo – pardavimo sutartį iš trečiojo asmens V. P. 150 000 Lt atsakovas realiai negavo, preliminariojoje pirkimo – pardavimo sutartyje nurodyta tiek įmonės pirkimo kaina, tiek atsakovo J. Č. 150 000 Lt gavimas iš trečiojo asmens neatitiko tikrovės ir buvo pasirašyta, sudarant palankias sąlygas trečiajam asmeniui gauti kreditą iš banko. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad pokalbio, kuris buvo įrašytas, metu atsakovui J. Č. nurodžius, jog jis gavo apie 60 000 Lt piniginių lėšų, bei kitas pinigų perdavimo aplinkybes, V. P. pripažino, kad atsakovas sako tiesą, sprendė, jog yra pagrindas daryti išvadą, kad V. P. pagal preliminariąją sutartį perdavė atsakovui tik apie 60 000 Lt, o kita 90 000 Lt suma nebuvo sumokėta. Todėl pirmosios instancijos teismas, sumažindamas preliminariojoje sutartyje numatytą 50 000 Lt baudą iki 40 000 Lt, nusprendė iš atsakovų ieškovui solidariai priteisti 20 000 Lt skolos.

Ieškovas M. S. apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog V. P. atsakovui J. Č. sumokėjo tik 60 000 Lt, ir teigia, kad nagrinėjant bylą pirmą kartą Klaipėdos apygardos teisme, J. Č. minėjo gavęs iš V. P. 40 000 Lt, paskui dar 15 000 Lt, o nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme iš naujo, atsakovas sumą padidino iki 60 000 Lt. Ieškovo teigimu, ši aplinkybė patvirtina atsakovo paaiškinimų nenuoseklumą bei bandymą pasipelnyti iš susidariusios situacijos.

Teisėjų kolegija, susipažinusi su teismo posėdžio protokolais, nustatė, jog atsakovo J. Č. paaiškinimai dėl V. P. sumokėtos sumos iš tiesų yra nenuoseklūs. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme pirmą kartą, atsakovas J. Č. teigė, kad iš V. P. jis gavo 15 000 Lt ir 40 000 Lt (91 b. l., 1 t.). Tuo tarpu nagrinėjant civilinę bylą pirmosios instancijos teisme iš naujo, J. Č. jau aiškino, kad iš V. P. jis gavo maždaug 60 000 Lt (40 b. l., 2 t.). Esant tokiam atsakovo paaiškinimų nenuoseklumui, siekiant nustatyti, kokia iš tiesų pinigų suma atsakovui J. Č. buvo perduota pagal preliminariąją sutartį, būtina juos įvertinti kitų byloje surinktų įrodymų visumoje. Tik nustačius V. P. perduotos pinigų sumos dydį, galima spręsti skolos priteisimo ieškovui, kaip naujam kreditoriui, klausimą.

Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas trečiojo asmens V. P. atsakovui J. Č. perduotos pinigų sumos dydį, atsižvelgė į atsakovo pateikto pokalbio su V. P. duomenis (garso įrašo duomenis). Tačiau teisėjų kolegija, susipažinusi su antstolės surašytu faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu, kuriame užfiksuoti garso įrašo duomenys, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino pokalbio duomenis ir nepagrįstai konstatavo, jog V. P. pripažino, kad jis J. Č. perdavė 60 000 Lt. Teisėjų kolegija pažymi, jog iš pokalbio įrašo turinio, akivaizdu, jog buvo kalbama ne apie 60 000 Lt, o būtent apie 55 000 Lt sumos perdavimą (15 000 Lt buvo perduoti buhalterijoje, o paskui buvo perduota 40 000 Lt) (112 b. l., 1 t.).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad atsakovas J. Č. keitė savo paaiškinimus, duotus teismo posėdžių metu, o atsakovo pateikto pokalbio su V. P. duomenys sutampa su atsakovo parodymais, duotais pirmosios instancijos teismui nagrinėjant bylą pirmą kartą, sprendžia, jog yra pagrindas konstatuoti, jog V. P. atsakovui J. Č. pagal preliminariąją pirkimo – pardavimo sutartį realiai perdavė 55 000 Lt, o ne 60 000 Lt, kaip pripažino pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime.

Nėra pagrindo sutikti su ieškovu, jog pirmosios instancijos teismas negalėjo remtis garso įrašo duomenimis.

Ieškovas teigia, jog garso įrašas buvo gautas neleistinomis priemonėmis, nes įrašas buvo atliktas nesant V. P. sutikimo, be to, jame buvo paviešintos asmeninio gyvenimo aplinkybės.

Pagal CPK 177 straipsnio 1 dalies nuostatą, įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. To paties straipsnio 2 dalyje yra išvardintas faktinių duomenų nustatymo priemonių sąrašas, tarp kurių taip pat yra numatyti ir garso bei vaizdo įrašai. CPK 177 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad bylos aplinkybės, kurios pagal įstatymus turi būti patvirtintos tam tikromis įrodinėjimo priemonėmis, negali būti patvirtinamos jokiomis kitomis įrodinėjimo priemonėmis.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas garso įrašo įrodomąją reikšmę, yra konstatavęs, kad teismas, nagrinėdamas bylą, kiekvienu konkrečiu atveju turi tirti garso įrašo padarymo aplinkybes, aiškintis, kuriam tikslui, kur, koks įrašas buvo daromas ir kaip jis naudojamas. Nustatinėjant asmens privatumo neliečiamumo pažeidimą, reikia išsiaiškinti, ar asmuo, kuris remiasi šios jo teisės pažeidimu, nepiktnaudžiauja šia teise, ar jis nesielgia nesąžiningai. Nustačius, kad asmuo elgiasi nesąžiningai ir tokį savo elgesį bando slėpti privatumo apsaugos motyvais, teismas gali atsisakyti ginti jo privatumo teisę ir nepripažinti, kad vienos šalies be kitos šalies sutikimo padarytas įrašas pažeidžia to asmens teises į privatumą. Apie tai, ar garso įrašas yra leistina įrodinėjimo priemonė, turi būti sprendžiama individualiai kiekvienoje konkrečioje byloje, atsižvelgiant į įrašo padarymo aplinkybes, fiksavimo būdą, priemones ir pan. (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. vasario 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-136/2004; 2005 m. gegužės 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-302/2005; 2006 m. balandžio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-271/2006; kt.).

Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovo M. S. reikalavimas atsakovui J. Č. grąžinti skolą surašytas 2009 m. kovo 17 d. (11 b. l., 1 t.), į teismą ieškovas kreipėsi 2009 m. birželio 4 d. (5 b. l., 1 t.). Byloje nėra ginčo dėl to, kad J. Č. garso įrašą darė susitikimo su V. P. metu, netrukus po M. S. pareikšto reikalavimo sumokėti skolą – t. y. iki bylos iškėlimo teisme. Kadangi ieškovo pretenzijos atsakovui buvo netikėtos, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog atsakovas teisėtai rinko įrodymus savo atsikirtimams patvirtinti. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad teismo posėdžio metu V. P. patvirtino, jog pokalbis su J. Č. vyko tik apie pinigus, skolas (92 b. l., 1 t.). Taigi, garso įrašas buvo daromas V. P. laisva valia dalyvaujant dalykiniame pokalbyje, todėl nėra pagrindo spręsti apie asmens privataus gyvenimo neliečiamumo pažeidimą. Įvertinus tai, kad pokalbio metu atsakovui J. Č. nurodžius, jog buvo gauta 55 000 Lt suma, V. P. pripažino, kad atsakovas sako tiesą (112 b. l., 1 t.), yra pagrindas konstatuoti, jog pagal preliminariąją sutartį V. P. J. Č. realiai perdavė tik 55 000 Lt.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs V. P. 2003 metų pajamų deklaraciją, bei tai, kad trečiasis asmuo negalėjo pateikti paskolos sutarčių, kurių pagrindu pasiskolino iš draugų ir giminaičių pinigų sumas, taip pat konstatavo, jog trečiasis asmuo 150 000 Lt sumos neturėjo.

Nesutikdamas su šia teismo išvada, ieškovas teigia, kad vien tik pajamų deklaracijos pagrindu negalima daryti išvados, jog 2003 metais V. P. neturėjo pakankamai lėšų sumokėti 150 000 Lt sumos, tuo labiau, kad nebuvo išreikalautos V. P. turto deklaracijos. Ieškovas taip teigia, kad V. P. turėjo tiek asmeninių lėšų, tiek skolintų pinigų. Be to, J. Č. taip pat nedeklaravo gautų 60 000 Lt, tačiau pripažino šią sumą gavęs, todėl, anot ieškovo, pajamų deklaracijos duomenys negali būti esminis įrodymas byloje apie pinigų turėjimą ir galėjimą sumokėti.

Atsižvelgdama į šiuos ieškovo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad faktas, ar V. P. sandorio sudarymo metu turėjo 150 000 Lt, ar ne, nagrinėjamu atveju esminės reikšmės neturi. Teisingam bylos išnagrinėjimui šiuo atveju svarbu nustatyti, kokio dydžio pinigų suma atsakovui J. Č. preliminarios sutarties pagrindu buvo sumokėta ir ar teisingi preliminariosios sutarties antroje pusėje padaryti įrašai apie 50 000 Lt ir 100 000 Lt sumokėjimą J. Č., nes nuo sumokėtos pinigų sumos dydžio priklauso, ar ieškovo reikalavimas priteisti skolą yra pagrįstas ir ar ieškovo reikalavimas pagrįstai patenkintas tik iš dalies.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad nors teismo posėdyje V. P. parodė, jog jis savo santaupų turėjo maždaug 50 000 Lt (41 b. l., 2 t.), V. P. parodė, jog jis V. P. paskolino apie 44 000 Lt ( 44 b. l., 2 t.), o E. K. P. parodė, jog ji savo sūnui V. P. paskolino apie 70 000 Lt (45 b. l., 2 t.), tačiau šie parodymai nėra patvirtinti jokiais kitais objektyviais duomenimis (byloje nėra pateiktos paskolų sutarčių kopijos, bankinių pavedimo išrašai ar kitokie duomenys, patvirtinantys tokių sumų perdavimo V. P. faktą, ar duomenys, patvirtinantys, jog V. P. realiai disponavo 50 000 Lt suma). Kadangi V. P. yra V. P. pažįstamas (draugas), o E. K. P yra trečiojo asmens motina, jų teismo posėdžio metu duoti parodymai, nesant kitų objektyvių įrodymų, vertinami kritiškai. Taip pat kritiškai vertinami ir paties trečiojo asmens duoti parodymai, nes jis gali būti suinteresuotas duoti ieškovui naudingus parodymus, kadangi jis ieškovui perleido savo reikalavimo teises į preliminariosios sutarties pagrindu priklausančias pinigų sumas. Kita vertus, jei byloje ir būtų nustatyta aplinkybė, jog V. P. iš tiesų buvo paskolintos būtent tokio dydžio pinigų sumos, tai savaime nepatvirtintų 150 000 Lt sumos perdavimo J. Č. fakto, tuo labiau, kaip nustatyta šioje nutartyje, garso įraše yra užfiksuotas paties V. P. pripažinimas (sutikimas), jog faktiškai J. Č. iš 150 000 Lt buvo perduota tik 55 000 Lt suma. Dėl šių priežasčių nėra teisinio pagrindo išreikalauti ir V. P. turto deklaracijos.

Šioje nutartyje išdėstytų aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog preliminarioje pirkimo – pardavimo sutartyje nurodytas 150 000 Lt gavimas iš trečiojo asmens neatitinka tikrovės ir buvo pasirašytas, sudarant palankias sąlygas trečiajam asmeniui gauti kreditą iš banko, o tai, kaip minėta, patvirtina garso įrašo duomenys (antstolės faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas) (108-115 b. l., 1 t.). Be to, tiek V. P., tiek ir J. Č. teismo posėdžio metu patvirtino, jog preliminariojoje sutartyje įmonės pirkimo kaina buvo nurodyta 750 000 Lt, o ne 600 000 Lt (kaip sandorio šalys susitarė žodžiu), nes reikėjo gauti didesnę paskolą iš banko (90-91, 1 t., 41 b. l., 2 t.). Todėl atmetami ieškovo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo fiktyvios kainos nurodymo faktą dėl palankesnių finansavimo tikslų.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nors J. Č. prisipažino, jog jis preliminariojoje sutartyje įrašus apie 150 000 Lt sumos gavimą patvirtino savo parašu, jog jis suprato tokio įrašo esmę, tačiau byloje nustačius, jog faktiškai tokia pinigų suma pagal preliminariąją sutartį atsakovui nebuvo perduota, o įrašai 150 000 Lt sumai buvo padaryti, siekiant padėti trečiajam asmeniui gauti kreditą iš banko, konstatuoja, jog ieškovo įrodinėjamas faktas, kad atsakovas J. Č. iš trečiojo asmens V. P. gavo visą 150 000 Lt sumą (2004 m. sausio 1 d. ir 2004 m. vasario 10 d.), yra paneigtas kitais byloje surinktais įrodymais, ką iš esmės pagrįstai ir konstatavo pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime.

Skundžiamu teismo sprendimu pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 6.73 straipsnio 2 dalimi, ginčo preliminariojoje sutartyje numatytą 50 000 Lt baudą už sandorio neįvykdymą pripažino per didele, todėl nusprendė ją sumažinti nuo 50 000 Lt iki 40 000 Lt.

Atsakovų teigimu, teismas, sumažindamas baudą, pažeidė CK 6.73 straipsnio 2 dalies ir 6.258 straipsnio 3 dalies nuostatą, pagal kurią kad netesybos nemažinamos, kai jos jau sumokėtos. Teisėjų kolegija pažymi, kad minėtas civilinės teisės normos taikyti nagrinėjamu atveju nėra pagrindo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra laikomasi pozicijos, kad CK 6.73 straipsnio 2 dalyje, 6.258 straipsnio 3 dalyje nustatytos taisyklės taikymas priklauso nuo to, kaip buvo įvykdytas skolininko įsipareigojimas sumokėti kreditoriui netesybas. Jeigu skolininkas sumoka netesybas geruoju, tai minėti CK straipsniai taikytini, tačiau jei jis atsisako mokėti netesybas, tai rodo, kad dėl jų yra kilęs ginčas, kuris sprendžiamas ieškinio teisenos tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-273/2005; 2007 m. kovo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2007; 2011 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-42/2011).

Skirtingai, nei savo apeliaciniame skunde bando įrodyti atsakovai, nagrinėjamu atveju susiklosčiusiomis aplinkybėmis nėra pagrindo konstatuoti, jog V. P. J. Č. sumokėjo baudą gera valia, nes perduotos pinigų sumos paskirtis buvo ne baudos sumokėjimas, o avanso pagal preliminariąją sutartį sumokėjimas, be to, nagrinėjamu atveju iš esmės ginčas yra kilęs dėl restitucijos taikymo, preliminariosios sutarties šalims nutraukus sutartinius santykius (nesudarius pagrindinės sutarties), o ne dėl baudos priteisimo. Todėl atmetami atsakovų argumentai, susiję su CK 6.73 straipsnio 2 dalies ir 6.258 straipsnio 3 dalies taikymu.

Nesant argumentų dėl baudos sumažinimo apimties nepagrįstumo ar neteisėtumo, teisėjų kolegija atskirai šiuo klausimu nepasisako.

Taigi, teisėjų kolegija, nustačiusi, jog trečiasis asmuo V. P. atsakovui J. Č. pagal preliminariąją sutartį realiai perdavė 55 000 Lt, o ne 60 000 Lt, kaip konstatavo pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu, daro išvadą, jog yra pagrindas sumažinti teismo priteistą ieškovui iš atsakovų skolą nuo 20 000 Lt iki 15 000 Lt.

Dėl palūkanų priteisimo

Atsakovai apeliaciniu skundu taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi dėl 2481,44 Lt palūkanų priteisimo. Anot jų, palūkanos galėjo būti priteistos už ne daugiau kaip 210 dienų – t. y. 1287,70 Lt, nes palūkanos turėjo būti pradedamos skaičiuoti nuo 2009 m. balandžio 1 d., kai suėjo terminas, iki kurio atsakovas J. Č., privalėjo įvykdyti prievolę.

Iš preliminariosios sutarties sąlygų matyti, sandorio šalys nebuvo susitarusios dėl termino prievolei grąžinti gautus pinigus, jeigu nesudaroma pagrindinė sutartis, įvykdyti. Todėl yra pagrindas sutikti su atsakovais, jog šiuo atveju turi būti taikoma CK 6.53 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies nuostata, pagal kurią skolininkas prievolę privalo įvykdyti kreditoriui pareikalavus.

Teisėjų kolegija pažymi, kad dėl 100 000 Lt skolos priteisimo iš atsakovo reikalavimą perėmęs naujasis kreditorius perėmėjas į teismą kreipėsi tik 2009 metais, nors tokia teisė pradiniam kreditoriui V. P. atsirado 2004 metais. Duomenų, įrodančių, jog trečiasis asmuo V. P. su reikalavimu grąžinti pinigų sumas kreipėsi raštu į atsakovą J. Č., byloje nėra. Atsakovas J. Č. apie prievolę grąžinti trečiojo asmens jam pervestas sumas sužinojo ieškovui, kaip naujajam kreditoriui, pareiškus rašytinį 2009 m. kovo 17 d. reikalavimą (11 b. l., 1 t.). Šiuo reikalavimu M. S. J. Č. įspėjo, jog jeigu jis iki 2009 m. kovo 31 d. nesumokės reikalaujamo įsiskolinimo pagal pateiktą kreditorinį reikalavimą, jis kreipsis į Klaipėdos apygardos teismą dėl priverstinio skolos išieškojimo ir bus skaičiuojamos palūkanos, bylinėjimosi išlaidos. Taigi, šie duomenys patvirtina, kad prievolė grąžinti pagal preliminariąją sutartį perduotų pinigų sumų dalį atsakovui J. Č. atsirado ieškovui pareiškus reikalavimą. Kadangi iki šiame reikalavime ieškovo nurodyto termino (2009 m. kovo 31 d.) savo prievolės grąžinti pagal preliminariąją sutartį pinigų gautą pinigų sumos dalį atsakovas neįvykdė, yra pagrindas sutikti su atsakovais, jog jų atžvilgiu materialinės palūkanos galėjo būti pradėtos skaičiuoti tik nuo 2009 m. balandžio 1 d., kai buvo praleistas prievolei įvykdyti nustatytas terminas. Todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šią aplinkybę, taip pat į tai, kad ieškovas materialines palūkanas prašė priteisti už laikotarpį nuo 2004 m. gegužės 26 d. iki 2009 m. gegužės 5 d. (13 b. l., 1 t.), sprendžia, jog yra pagrindas ieškovo reikalavimą dėl palūkanų priteisimo tenkinti iš dalies, priteisiant palūkanas už laikotarpį nuo 2009 m. balandžio 1 d. iki 2009 m. gegužės 5 d. (už 35 d.) – 72,92 Lt (15 000 Lt X 5 % = 750 Lt metams : 360 dienų per metus = 2,08333... Lt vienai dienai X 35 dienų ≈ 72,92 Lt). Nors atsakovai savo apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad palūkanas ieškovas galėjo prašyti priteisti už 210 dienų nuo 2009 m. balandžio 1 d., t. y. už didesnį dienų skaičių, nei nutarta šioje nutartyje, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog ieškovas ieškiniu neprašė priteisti palūkanų už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 6 d., o ginčo ribas nustato būtent ieškinio faktinis ir teisinis pagrindas ir šių ribų teismas, nagrinėdamas tarp šalių kilusį ginčą, peržengti negali. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog yra pagrindas pirmosios instancijos teismo priteistą ieškovui iš atsakovų palūkanų dydį sumažinti nuo 2481,44 Lt iki 72,92 Lt.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliaciniame procese priteisimo

Atsakovų argumentą, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priteisti atsakovams bylinėjimosi išlaidas, turėtas pirmą kartą bylą nagrinėjant apeliacinio proceso tvarka, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo sutikti su atsakovais, jog panaikinus pirminį pirmosios instancijos teismo sprendimą ir grąžinus bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, yra pagrindas teigti, jog toks procesinis sprendimas buvo priimtas ieškovo nenaudai. Ieškovas, apeliaciniu skundu ginčydamas Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. kovo 15 d. sprendimą, prašė panaikinti šio sprendimo dalį, kuria buvo atmestas jo ieškinys priteisti 100 000 Lt skolos, 24 814,44 Lt palūkanų bei bylinėjimosi išlaidas, ir priimti naują sprendimą dėl šios dalies – ieškovo ieškinį patenkinti visa apimtimi (148 b. l., 1 t.). Taigi, Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. kovo 14 d. nutartimi, kuria panaikintas visas Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. kovo 15 d. sprendimas, iš dalies atitiko ieškovo apeliaciniu skundu siekiamus tikslus, nors jis prašė panaikinti tik dalį teismo sprendimo. Todėl yra pagrindas teigti, jog apeliacine tvarka priimtas procesinis sprendimas buvo priimtas ieškovo naudai. Tačiau to paties pasakyti apie atsakovus negalima, kadangi jie atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. kovo 15 d. sprendimą palikti nepakeistą (153 b. l., 1 t.). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė atsakovams priteisti bylinėjimosi išlaidas, turėtas pirmą kartą bylą nagrinėjant apeliacinio proceso tvarka.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nors pirmosios instancijos teismas, spręsdamas bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliaciniame procese, priteisimo atsakovams klausimą, ir neurėjo pagrindo vadovautis CPK 93 straipsnio 3 dalies nuostata, tačiau šį procesinį klausimą iš esmės išsprendė teisingai, todėl vien netinkamo straipsnio nurodymas nesudaro pagrindo naikinti šią teismo sprendimo dalį.

Šioje nutartyje išdėstytų aplinkybių ir argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai atskleidė bylos esmę, tačiau nepagrįstai nustatė pagal preliminariąją sutartį atsakovui J. Č. perduotos pinigų sumos dydį, atitinkamai neteisingai nustatė ieškovui priteisiamos skolos dydį bei materialinių palūkanų skaičiavimo termino pradžią, dėl ko buvo pažeistos materialinės teisės normos ir iš dalies neteisingai išspręstas tarp šalių kilęs ginčas, iš atsakovų ieškovui priteisiant nepagrįstai didesnes skolos ir palūkanų sumas. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog yra pagrindas Klaipėdos apygardos teismo sprendimą pakeisti (CPK 326 str. 1 d. 3 p., 330 str.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93 straipsnio 5 dalies nuostata, perskirsto šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas. Kadangi apeliacine tvarka išnagrinėjus bylą, yra tenkinama 12 proc. ieškovo ieškinio reikalavimų, iš atsakovų ieškovui atitinkamai priteisiama 12 proc. visų bylinėjimosi išlaidų, turėtų pirmosios instancijos teisme – t. y. po 43,17 Lt iš kiekvieno (4, 80 b. l., 1 t.), o iš ieškovo atsakovams, atsižvelgiant į atmestų ieškovo reikalavimų dydį (88 proc.), - po 1760 Lt (51, 191 b. l., 1 t.).

Iš dalies patenkinus atsakovų apeliacinį skundą, J. Č. atitinkamai priteisiama dalis apeliacinės instancijos teisme jo patirtų bylinėjimosi išlaidų (CPK 93 str. 1-3 d., 98 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 330 straipsniu,

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. spalio 27 d. sprendimą pakeisti.

Iš atsakovų J. Č. ir E. Č. ieškovui M. S. solidariai priteistą skolos sumą sumažinti iki 15 000 Lt, priteistas palūkanas sumažinti iki 72,92 Lt.

Iš atsakovų J. Č. ir E. Č. ieškovui M. S. priteistas bylinėjimosi išlaidas sumažinti, iš atsakovų ieškovui priteisiant po 43,17 Lt šių išlaidų iš kiekvieno.

Iš ieškovo M. S. atsakovams J. Č. ir E. Č. priteistas bylinėjimosi išlaidas padidinti, iš ieškovo atsakovams priteisiant po 1760 Lt kiekvienam.

Kitą Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. spalio 27 d. teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo M. S. atsakovui J. Č. 209 Lt bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.