- Teismas
- Kauno apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-09-17
- Bylos Nr.
- e2YT-10417-1106/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-22-3-00677-2020-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Aušra Andziulevičiūtė
- Pareiškėjas
- G. U., E. U.
- Suinteresuotas asmuo
- Valstybės įmonės Turto banko, Kėdainių rajono savivaldybės administracijos, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos
- Advokatai
- Donata Slavinskaitė
- Kategorijos
viešame teismo posėdyje žodinio proceso ypatingosios teisenos tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjų G. U. ir E. U. pareiškimą dėl nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys: Valstybės įmonė Turto bankas, Kėdainių rajono savivaldybės administracija, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjai prašo nustatyti faktą, kad jie įgyjamosios senaties būdu įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamuosius daiktus: ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), stoginę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitus inžinerinius statinius-aikštelę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini). Pareiškime teigiama, kad pareiškėjai nuo 2009 m. valdo, naudojasi ir prižiūri minėtus pastatus. Šie pastatai iki 2004 m. spalio 1 d. buvo Kėdainių rajono Beinaičių žemės ūkio bendrovės, egzistavusios nuo 1994 m. liepos 29 d. iki 2004 m. spalio 1 d., teritorijoje. Likvidavus bendrovę, dalis aplink esančių didesnių ūkinių pastatų buvo privatizuoti. Tokio pobūdžio statiniai nebuvo įtraukti Beinaičių žemės ūkio bendrovės balanse, nes pagal tuo metu galiojusį statybos techninį reglamentą STR 1.07.01:1999 „Statybą leidžiantys dokumentai“ to daryti nereikėjo. Pareiškėjai apleistus ūkinius pastatus pradėjo valdyti kaip savo, nes šie statiniai niekam nebuvo reikalingi ir niekas jais nesinaudojo. Siekdami įteisinti savo nuosavybės teisę į šiuos statinius, atliko kadastrinius matavimus ir kreipėsi į Valstybės įmonę Registrų centrą, tačiau buvo atsisakyta įregistruoti statinius ir jų nuosavybės teisę, nes pareiškėjai negalėjo pateikti nuosavybės teisę įrodantį dokumentą. Daiktinės teisės į statinius neįregistruotos, o jų naudotoju nenurodomas joks asmuo. Ūkiniai pastatai yra netoli pareiškėjų gyvenamosios vietos, kuri sutampa su jų deklaruota gyvenamąja vieta. Pareiškėjai ūkininkauja, pareiškėjos E. U. vardu yra įregistruotas ūkininko ūkis, todėl pareiškėjams pastatai reikalingi laikyti padargams. Pareiškėjai tvarko ir prižiūri statinius, laiko juose techniką, šienauja žolę aplink. Pareiškėjai valdo pastatus atvirai, neslėpdami, taigi, sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir laiko save šių pastatų savininkais. Per visą valdymo laikotarpį niekas nereiškė pretenzijų pareiškėjams dėl valdymo.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo Valstybės įmonė Turto bankas atsiliepime į pareiškimą nurodė, jog nesutinka su reikalavimu ir prašo pareiškimo netenkinti. Ginčo turtas nuo pat jų sukūrimo iki šio momento išsaugojo valstybės nuosavybės statusą. Pagal 1964 m. Civilinio kodekso 97, 98 straipsnius valstybė buvo vienintelė viso valstybinio turto savininkė. Tikėtina, jog ginčo turtas buvo sukurtas kaip valstybės nuosavybės teisės objektas ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduotas (parduotas ar kitaip pagal įstatymus perleistas) privačių asmenų nuosavybėn, todėl jis turi būti vertinamas kaip priklausantis valstybei nuosavybės teise. Tikėtina, kad ginčo turtas iki pereidamas Kėdainių rajono Beinaičių žemės ūkio bendrovės nuosavybėn priklausė kolūkiui. Pažymėtina, jog 1991 m. balandžio 16 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos žemės ūkio bendrovių įstatymas ir Aukščiausiosios Tarybos nutarimas Nr. 1-1223 „Dėl Lietuvos Respublikos žemės ūkio bendrovių įstatymo įsigaliojimo“, kuriame buvo nustatyta, kad kolūkiai ir tarybiniai ūkiai gali būti pertvarkomi į žemės ūkio bendroves, privatizavus jų turtą pagal Lietuvos Respublikos įstatymus. Kolūkio (tarybinio ūkio), kaip žemės ūkio įmonės, turto privatizavimo santykius reglamentavo 1991 m. liepos 30 d. priimto Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymo nuostatos. Pažymėtina, jog vadovaujantis Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymo 13 straipsniu privatizavimo metu nenupirktu žemės ūkio įmonių turtu disponuoja vietos savivaldybė Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. gruodžio 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-554/2010 padarė išvadą, kad „kolūkio turtas, jeigu jis iš viso nebuvo privatizuotas, negalėjo likti kolūkio nuosavybė“. Šiuo atveju pareiškėjai byloje nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog ginčo turtas buvo privatizuotas teisės aktų nustatyta tvarka. Nesant minėtų įrodymų, konstatuotina, kad ūkinis pastatas 1I1p (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ūkinis pastatas 2I1ž (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), stoginė 3I1ž (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ir kiti inžineriniai statiniai – aikštelė (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantys adresu (duomenys neskelbtini), tapo valstybės nuosavybė. Akivaizdu, jog turto neprivatizavus įstatymų nustatyta tvarka, jis priklauso valstybei. Be to, pagal 1964 m. CK nuostatas turtą, priskirtą valstybinėms, tarpkolūkinėms, valstybinėms kolūkinėms ir kitokioms valstybinėms–kooperatinėms organizacijoms, operatyviai tvarkė šios organizacijos, kurios, neviršydamos įstatymų nustatytų ribų, vykdė turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo teises, tačiau to turto savininkė likdavo valstybė. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra išaiškinęs, jog iki Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo tarybinių ūkių sukurti daiktai buvo valstybės nuosavybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011). Byloje nėra jokių įrodymų, kad ginčo turtas būtų privatizuotas ar perduotas kitų asmenų nuosavybėn, todėl darytina išvada, kad ginčo statinys šiai dienai tebelaikytinas valstybės nuosavybe.
Suinteresuotas asmuo Kėdainių rajono savivaldybės administracija pateikė atsiliepimą į pareiškimą, kuriame nurodė, kad ūkiniai pastatai nėra įrašyti į Kėdainių rajono savivaldybės administracijos statinių, kurie neturi savininkų (ar kurių savininkai nežinomi) sąrašą ir statinių pripažinimo bešeimininkiais procedūra nevykdoma, pastatai Kėdainių rajono savivaldybės administracijos balanse neapskaitomi. Pareiškėjams įrodžius Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.68 – 4.71 straipsniuose numatytų sąlygų buvimą, neprieštaraujama dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo.
Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškimą nurodė, kad pareiškėjams įrodžius CK 4.68 – 4.71 straipsniuose numatytų sąlygų buvimą, neprieštaraus dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo.
Šalies argumentai
Pareiškėjų atstovė advokato padėjėja Donata Slavinskaitė pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose, atsikertama į Valstybės įmonės Turto banko atsiliepimo į pareiškimą teiginius. Raštiniuose paaiškinimuose nurodyta, kad Beinaičių žemės ūkio bendrovė egzistavo nuo 1994 m. iki 2004 m., t. y. jau Lietuvos nepriklausomybės metu, buvo įsteigta fizinių asmenų, todėl bendrovės nekilnojamasis turtas negalėjo būti valstybinis. Statiniai į bendrovės balansą nebuvo įtraukti, nes pagal tuo metu galiojusius teisės aktus to daryti nereikėjo. Negalima teigti, kad pastatai statyti dar iki žemės ūkio bendrovės susikūrimo pradžios, o net jeigu būtų statyti iki žemės ūkio bendrovės susikūrimo pradžios, jie buvo privatizuoti žemės ūkio bendrovės drauge su kitu bendrovės turtu. Pareiškėjas G. U. žemės ūkio bendrovės susikūrimo pradžioje apie penkerius metus joje dirbo ir buvo pajininkas. Šis faktas pareiškime nebuvo nurodytas, kadangi pareiškėjas, likviduojant bendrovę, už pajų negalėjo įsigyti šio statinio, nes statinys nebuvo įtrauktas į žemės ūkio bendrovės dokumentus, jos balansą ir bendrovė jam negalėjo jo parduoti. Būtent todėl po žemės ūkio bendrovės likvidacijos, minėtą statinį pareiškėjai pradėjo tiesiog valdyti. Žemės ūkio bendrovė buvo išregistruota iš Juridinių asmenų registro 2016 m. gruodžio 1 d., taigi valstybė nuo 2004 m. spalio 1 d., kada žemės ūkio bendrovė buvo likviduota, iki jos oficialaus išregistravimo, turėjo ar bent jau turėjo turėti informaciją apie likvidacijos eigą ir realizuojamą turtą bei galėjo realizuoti savo teisę perimti statinius valstybės nuosavybėn, tačiau šių veiksmų neatliko. Teisiškai šis statinys nepriklauso valstybei, nėra tai pagrindžiančių dokumentų, tuo tarpu pareiškėjai ne tik daugiau nei 10 metų šį statinį valdė ir juo nepertraukiamai rūpinosi, bet investavo lėšas į jo būklės gerinimą, į kadastrinių matavimų atlikimą ir sąžiningai siekia įteisinti savo nuosavybės teisę į statinius. Tuo tarpu pagal Valstybės įmonės Turto banko teiginius, susidaro įspūdis, kad įgyjamosios senaties institutas gali būti taikomas tik turint statinio privatizacijos dokumentus, tačiau tai prieštarauja CK ketvirtosios knygos nuostatoms.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje pareiškėjas G. U. prašė tenkinti pareiškimą. Nurodė, kad, dirbo kolūkyje, o šiam suirus, dirbo Beinaičių žemės ūkio bendrovėje. Bendrovė įkurta maždaug 1992 m., subyrėjus kolūkiui. Bendrovė priklausė pajininkams, kapitalą sudarė pajai. Jis taip pat buvo bendrovės pajininkas. Apie bendrovės likvidavimą nežino, nes nustojo dirbti bendrovėje dar iki jos likvidavimo. Jam baigus dirbti bendrovėje jo pajus nebuvo apmokėtas. Pastatu pradėjo naudotis dar dirbdamas bendrovėje, maždaug nuo 1992 m., nes bendrovei jis nebuvo reikalingas, ji pastatu nesinaudojo. Išėjęs iš darbo bendrovėje, pastatu naudojosi ir toliau. Bendrovės turto privatizacijos procese nedalyvavo. Nežino, kas statė tą pastatą, jis jau buvo kolūkio egzistavimo metu. Paprašė bendrovės vadovo V. T. ir jis žodžiu leido jam naudotis pastatu. Prašydamas leidimo, jis nesidomėjo jam priklauso pastatai (2020 m. rugpjūčio 20 d. teismo posėdžio garso įrašas: 4 min. 10 sek. – 11 min. 01 sek., 18 min. 20 sek. – 19 min. 45 sek.).
Teismo posėdyje pareiškėja E. U. nedalyvavo.
Teismo posėdyje Valstybės įmonės Turto banko atstovas nurodė, kad nesutinka su pareiškimu. Traktuojama, kad turtas, kuris buvo sukurtas, kai neegzistavo privati nuosavybė, yra valstybinis ir kai nėra duomenų apie tokio turto perėjimą į privačią nuosavybę laikoma, kad jis yra valstybės turtas. Nėra jokių dokumentų kaip žmogus pradėjo naudoti tą turtą, tai tėra tik žodinis paaiškinimas. Nėra duomenų, ar jam kas leido naudotis, ar perdavė, ar jis statė, ar prisidėjo prie statymo. Tai, kad savivaldybė nurodė, jog neapskaito pastatų savo balanse, kad nėra turto savininko, reiškia, kad tokį turtą turi perimti valstybė savo žinion ir juo pasirūpinti. Turto bankas neturi jokių duomenų apie ginčo pastatus. Nesant įrodymų apie savavališką statybą, negalima laikyti, kad statinys yra neteisėtas, todėl aplinkybė, kad tokio pobūdžio statiniui nebuvo reikalingas statybos leidimas neturi teisinės reikšmės. Vertina, kad ginčo pastatai yra valstybės turtas, kadangi statybos metu nebuvo kitos nuosavybės formos ir turtas neperėjo privačiai žemės ūkio bendrovei ar kitam privačiam asmeniui (2020 m. rugpjūčio 20 d. teismo posėdžio garso įrašas: 11 min. 20 sek. – 17 min. 53 sek.).
Teismo posėdyje Kėdainių rajono savivaldybės administracijos atstovas nurodė, kad ūkiniai pastatai nėra įrašyti į Kėdainių rajono savivaldybės administracijos statinių, kurie neturi savininkų (ar kurių savininkai nežinomi) sąrašą ir statinių pripažinimo bešeimininkiais procedūra nevykdoma, pastatai Kėdainių rajono savivaldybės administracijos balanse neapskaitomi. Ginčo pastatai pagal savo tiesioginę paskirtį nėra pritaikyti savivaldybės funkcijoms vykdyti, todėl poreikio savivaldybėms funkcijoms nėra. Pareiškėjams įrodžius CK 4.68 – 4.71 straipsniuose numatytų sąlygų buvimą, neprieštaraujama dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo. Neturi jokių duomenų apie Kėdainių rajono Beinaičių žemės ūkio bendrovę. Savivaldybės pozicija yra tokia, kad kuo daugiau pastatų būtų sutvarkyti, būtų oficialiai pripažinti jų savininkai arba būtų vykdomos pripažinimo bešeimininkiais procedūros. Kiekvienais metais gavus Europos Sąjungos finansavimą vykdomos statinių pripažinimo bešeimininkiais procedūros (2020 m. rugpjūčio 20 d. teismo posėdžio garso įrašas: 19 min. 58 sek. – 24 min. 05 sek.).
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovas nedalyvavo. Gautas prašymas bylą nagrinėti atstovui nedalyvaujant.
Teismo posėdyje liudytojas J. M. paaiškino, kad dirbo kolūkyje ir vėliau žemės ūkio bendrovėje. Buvo pajininkas, įnešė pajų turtu, likvidavus bendrovę pajaus negavo. Privatizacijos procese nedalyvavo. Iširus žemės ūkio bendrovei G. U. naudojosi pastatu. Nežino, kada tas pastatas pastatytas. Kolūkio egzistavimo metu tame pastate buvo žolės miltų malūnas. Iširus kolūkiui pastatą nustota naudoti kaip žolės miltų malūną. Bendrovė pastatą naudojo kaip džiovyklą. G. U. pradėjo naudotis pastatu, kai iširo bendrovė (2020 m. rugpjūčio 20 d. teismo posėdžio garso įrašas: 26 min. 28 sek. – 29 min. 20 sek.).
Teismo posėdyje liudytojas R. B. paaiškino, kad pastatas buvo kolūkio žolės miltų agregatas. Pats dirbo kolūkyje. 1991-1992 m. kolūkis buvo pertvarkytas į Beinaičių žemės ūkio bendrovę. Bendrovė pastatu nesinaudojo, bet tai buvo jos turtas. G. U. pastatu naudojasi seniai. Neprisimena, kada G. U. pradėjo juo naudotis, tačiau prisimena, kad jis naudojosi pastatu jau iširus bendrovei. Nežino kas leido G. U. naudotis pastatu (2020 m. rugpjūčio 20 d. teismo posėdžio garso įrašas: 31 min. 01 sek. – 33 min. 47 sek.).
Teismo posėdyje liudytojas V. T. paaiškino, kad vadovavo Beinaičių žemės ūkio bendrovei nuo 1997 m. vasario 14 d. iki 1997 m. gegužės 19 d. Kolūkis savo lėšomis statė pastatus, fermas, gamybinius sandėlius. Kolūkiui iširus, jo turtas buvo padalintas į pajus ir įkurtos trys bendrovės. Beinaičių žemės ūkio bendrovei atiteko centre buvę pastatai. Veikiant kolūkiui, ginčo pastatas buvo žolės miltų agregatas. Įsikūrus žemės ūkio bendrovei, agregatas buvo demontuotas ir liko tik pašiūrė. Viename pašiūrės kampe buvo likęs malūnas, kur žmonės atvažiuodavo patys susimalti grūdus. Bendrovė pastatu nesinaudojo, jis net nebuvo įtrauktas į apskaitą. Kolūkiui iširus, ginčo pastatas nebuvo perduotas Beinaičių žemės ūkio bendrovei, į apskaitą perduodant turtą nebuvo įtrauktas, bendrovė jo neperėmė ir jis nebuvo įtrauktas į žemės ūkio bendrovės privatizuotino turto sąrašą. Tai buvo menkavertis pastatas, greičiausiai pastatytas kolūkio laiku. Kai jis vadovavo bendrovei, G. U. neprašė jo leisti naudotis pastatu. Jo vadovavimo bendrovei metu žmonės atvykdavo į tame pastate buvusį malūną ir maldavo grūdus. Nežino, ar tuo metu pastato raktą savo žinioje turėjo G. U., ar žmonės tiesiog laikė raktą kažkur padėtą. Pastatu naudojosi daug kaimo žmonių susimalti grūdus. Bendrovė to pastato nelaikė savo nuosavybe (2020 m. rugsėjo 10 d. teismo posėdžio garso įrašas: 2 min. 26 sek. – 8 min. 50 sek.).
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Pareiškimas netenkinamas.
Pagal byloje surinktus duomenis nustatyta, kad pareiškėjai 2011 m. spalio 27 d. deklaravo savo gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini). 2004 m. gruodžio 28 d. įregistruotas E. U. ūkininko ūkis (duomenys neskelbtini).
G. U. kolūkiečio darbo knygelėje nurodyta, kad G. U. nuo 1986 m. rugpjūčio 4 d. iki 1986 m. lapkričio 3 d. bei nuo 1989 m. sausio 6 d. iki 1992 m. lapkričio 12 d. dirbo Lietuvos TSR Kėdainių rajono „Aušros“ kolūkyje. Nuo 1992 m. lapkričio 12 d., likvidavus „Aušros“ kolūkį, tęsė darbą Beinaičių žemės ūkio bendrovėje iki 1997 m. liepos 22 d.
2020 m. sausio 31 d. pareiškėjų užsakymu atlikti pastatų kadastriniai matavimai, suteikti unikalūs numeriai.
Kėdainių rajono savivaldybės administracijos Pelėdnagių seniūnija nurodė, kad neturi duomenų apie nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), nuosavybę. 2020 m. kovo 30 d. pažymoje seniūnija pažymėjo, kad pastatą, kuris yra buvusioje Beinaičių žemės ūkio bendrovės teritorijoje, valdo, prižiūri bei naudojasi G. U.. Tokio pobūdžio statiniai Beinaičių žemės ūkio bendrovės balanse nebuvo įtraukti, nes pagal to meto įstatymus to daryti nereikėjo.
Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kėdainių skyrius nurodė, kad žemės sklypas, kuriame stovi pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), nėra suformuotas, nėra duomenų apie negyvenamo pastato nuosavybę. Valstybės įmonė Registrų centras nurodė, kad pagal pateiktas koordinates įregistruotų nekilnojamojo turto objektų nerasta.
Kauno regioninis valstybės archyvas nurodė, kad negali pateikti duomenų apie ginčo pastatus, nes archyvui perduotose Beinaičių kaimo ūkinėse knygose (iki 1990 m.) nepažymėtos gatvės ir pastatų koordinatės.
Ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), stoginė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiti inžineriniai statiniai-aikštelė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini), Kėdainių rajono savivaldybės administracijos balanse neapskaitomi, nėra įrašyti į Kėdainių rajono savivaldybės administracijos statinių, kurie neturi savininkų (ar kurių savininkai nežinomi) sąrašą ir statinių pripažinimo bešeimininkiais procedūra nevykdoma.
Kėdainių rajono Beinaičių žemės ūkio bendrovė įregistruota 1992 m. lapkričio 26 d., išregistruota 2016 m. gruodžio 1 d. pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. gruodžio 9 d. nutarimo Nr. 1292 2.1 papunktį (likvidavus).
Lietuvos centrinis valstybės archyvas nurodė, kad nesaugo žemės ūkio bendrovių likvidavimo, turto privatizavimo dokumentų. Kauno regioninis valstybės archyvas nurodė, kad žemės ūkio bendrovių dokumentai nesaugomi. Kėdainių rajono valdybos dokumentai archyvui perduoti iki 1995 m. įskaitytinai. 1992 m. lapkričio 25 d. Lietuvos Respublikos Kėdainių rajono valdybos potvarkio Nr. 558pv „Dėl įmonių įstatų registravimo“ 17 punkte nurodyta įregistruoti Kėdainių rajono Beinaičių žemės ūkio bendrovės įstatus. 1992 m. gruodžio 23 d. Lietuvos Respublikos Kėdainių rajono valdybos potvarkio Nr. 614pv „Dėl įmonių įstatų registravimo“ 10 punkte nurodyta įregistruoti Kėdainių rajono Beinaičių veterinarinės žemės ūkio bendrovės įstatus.
Kėdainių rajono savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos ir archyvo skyrius nurodė, kad duomenų apie Kėdainių rajono Beinaičių žemės ūkio bendrovės veiklos dokumentų perdavimą nerasta.
Įgyjamoji senatis yra vienas iš privačios nuosavybės teisės įgijimo būdų (CK 4.47 straipsnio 11 punktas). Tam, kad būtų galima pripažinti, jog daiktas tapo privačia nuosavybe įgyjamosios senaties būdu, turi būti nustatyta CK 4.68-4.71 straipsniuose nustatytų sąlygų visuma: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas, 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis), 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką. Tai reiškia, kad valdytojas, tiek užvaldydamas daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis), 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai. Teisėtas yra daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, o per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys). Teisėtas valdymas atsiranda tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, kai dėl tam tikrų priežasčių nuosavybės teisės neatsirado, pavyzdžiui, atvejai, kai daiktą sandoriu (teisėtu pagrindu) perleidžiantis asmuo pats nebuvo daikto savininkas, 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis). Daikto atviro valdymo sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas, 6) daiktas valdomas nepertraukiamai, 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas), 8) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-170-415/2016).
Byloje nebuvo ginčijamos ir remiantis pareiškėjo paaiškinimais, liudytojų parodymais, Kėdainių rajono savivaldybės administracijos Pelėdnagių seniūnijos raštu nustatytos aplinkybės, kad pareiškėjai sąžiningai įgijo ir valdo pastatus, visą valdymo laiką valdymas buvo teisėtas, atviras, nepertraukiamas, pareiškėjai pastatus valdė kaip savo, valdymas tęsiasi ilgiau nei dešimt metų. Nenustatyta, kad pareiškėjai buvo įgiję nuosavybės teisę į pastatus kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. pareiškėjai nėra daikto savininkai.
Nors ir egzistuojant šioms sąlygoms, būtina nustatyti, kad daiktas, kurio nuosavybės teisės įgijimą pagal įgyjamąją senatį prašoma nustatyti, nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė.
Iš pareiškėjo ir liudytojų V. T., J. M., R. B. paaiškinimų matyti, kad ginčo pastatai jau buvo eksploatuojami „Aušros“ kolūkio egzistavimo metu – ten buvo žolės miltų agregatas. Vadinasi, pastatai buvo pastatyti kolūkio arba netgi anksčiau. Kolūkis veikė iki 1992 m. Šie faktai rodo, kad pastatai faktiškai buvo pastatyti iki Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas suformavo praktiką, kurioje išaiškino, kad atkūrus Lietuvos Respublikos Nepriklausomybę, pradėtas formuoti privačios nuosavybės teise grindžiamas šalies ūkis ir viešoji nuosavybė įstatymų nustatyta tvarka buvo perleidžiama privatiems subjektams. Viešosios nuosavybės perleidimas į privačiąją nuosavybę vykdytas 1991 m. Butų privatizavimo įstatymo, 1991 m. Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka. Sisteminiu būdu aiškinant šių specialiųjų teisės aktų nuostatas ir CK 4.69 straipsnio 3 dalį, konstatuotina, kad valstybei nuosavybės teise priklausančio turto negalima įgyti privačiosios nuosavybės teise kitaip, nei specialiuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka, todėl įgyjamosios senaties institutas nėra pagrindas viešajai nuosavybei pertvarkyti į privačiąją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-41/2011).
1991 m. vasario 28 d. Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad žemės ūkio įmonių ar jų turto privatizavimo tvarką ir sąlygas nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai.
1991 m. balandžio 16 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos žemės ūkio bendrovių įstatymas ir Aukščiausiosios Tarybos nutarimas Nr. 1-1223 „Dėl Lietuvos Respublikos žemės ūkio bendrovių įstatymo įsigaliojimo“, kuriame buvo nustatyta, kad kolūkiai ir tarybiniai ūkiai gali būti pertvarkomi į žemės ūkio bendroves, privatizavus jų turtą pagal Lietuvos Respublikos įstatymus. Kolūkio (tarybinio ūkio), kaip žemės ūkio įmonės, turto privatizavimo santykius reglamentavo 1991 m. liepos 30 d. priimto Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymo nuostatos.
1991 m. liepos 30 d. Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatyme buvo nustatyti privatizavimo būdai ir tvarka, pagal kurią privatizuojamos žemės ūkio įmonės turtas turėjo būti inventorizuojamas ir perkainojamas, tuomet parduodamas uždaruose aukcionuose įstatymo 3 straipsnio 1-4 punktuose išvardintiems asmenims, taip pat įskaitant pajus, įsigyjant akcijų. Neprivatizuotas turtas parduodamas visiems įstatymo 3 straipsnyje išvardintiems asmenims. Likusį turtą gali įsigyti visi pageidaujantys asmenys. Šio įstatymo 14 straipsnyje buvo nurodyta, kad privatizavimo metu nenupirktu turtu disponuoja vietos savivaldybė.
Liudytojas V. T., 1997 m. vadovavęs Kėdainių rajono Beinaičių žemės ūkio bendrovei, patvirtino, kad ginčo pastatai, nustojus veikti kolūkiui, nebuvo perduoti Beinaičių žemės ūkio bendrovei, į apskaitą perduodant turtą nebuvo įtraukti, bendrovė jų neperėmė, pastatais bendrovės reikmėms nesinaudojo ir nelaikė pastatų savo nuosavybe. Privatizuojant Kėdainių rajono Beinaičių žemės ūkio bendrovę pastatai nebuvo įtraukti į privatizuotino turto sąrašą. Liudytojas V. T. taip pat nurodė, kad tuo metu pastate dar buvusiu malūnu naudojosi daug kaimo žmonių ir paneigė pareiškėjo teiginį, kad šis prašė V. T. leisti naudotis pastatu.
Taigi, remiantis liudytojo V. T. parodymais darytina išvada, kad ginčo pastatai nebuvo privatizuoti 1991 m. liepos 30 d. priimto Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatyme nustatytais būdais ir tvarka. Vadinasi, pastatai liko ir šiuo metu tebelaikytini valstybės nuosavybe.
Kaip nurodė Valstybės įmonės Turto banko atstovas, neturima duomenų apie ginčo pastatus, faktiškai valstybė neperėmė ir neįgyvendino jų valdymo. Kėdainių rajono savivaldybės administracija išreiškė poziciją, kad savivaldybės tikslas yra tas, jog teritorijoje esantys pastatai turėtų savininkus, valdytojus ir būtų tvarkomi. Kitaip tariant, kad tokiu turtu nereikėtų rūpinti savivaldybei.
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama ir į tokius valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, į kuriuos valstybė ar savivaldybė nuosavybės teisės ilgą laiką neįgyvendina, t. y. nesirūpina, neprižiūri, neregistruoja savo nuosavybės teisių, o juos nepertraukiamai valdo privatus fizinis ar juridinis asmuo. Bet koks valstybei priklausančio daikto valdymas, nepriklausomai nuo jo laiko ir bet kokių kitų aplinkybių, negali būti pripažintas pagrindu taikyti įgyjamąją senatį. Jeigu statiniai buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės teisės objektai ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise ir pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį draudžiama juos pripažinti įgytais nuosavybės teise įgyjamąja senatimi dėl jų ilgalaikio valdymo. Šis draudimas užkerta kelią įgyti daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi nepriklausomai nuo kitų įstatyme nustatytų sąlygų tokiam įgijimui buvimo. Draudimas įgyti įgyjamąja senatimi valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus yra susijęs su specifine po Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atkūrimo susidariusia situacija vykstant nuosavybės rūšių ir formų pertvarkymo procesams ir gali būti pateisinamas tuo, kad pereinamuoju laikotarpiu gyvuojanti valstybė nėra tinkamai apskaičiusi bei valdanti savo turto, nepriėmusi sprendimo dėl jo perleidimo privačion nuosavybėn. CK 4.69 straipsnio 3 dalyje nustatytas draudimas įgyjamąja senatimi įgyti daiktą sietinas su jo priklausymu valstybei nuosavybės teise, o ne su šios teisės registracija, todėl nuosavybės teisių fakto buvimas ar nebuvimas gali būti įrodinėjamas nepaisant to, ar daiktas yra ar nėra registruotas valstybės vardu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011; 2019 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-29-421/2019).
Pareiškėjų atstovės ir Kėdainių rajono savivaldybės administracijos atstovo argumentai, kuriais siekiama parodyti, jog valstybei ir savivaldybei nėra ekonominės naudos, o priešingai tenka nepageidaujama našta rūpintis tokiais menkos vertės statiniais, inicijuoti pripažinimo bešeimininkiais ir kitas teisės aktuose numatytas procedūras, ir todėl turėtų būti pripažįstamos nuosavybės teisės asmenims (šiuo atveju – pareiškėjams) pagal įgyjamąją senatį, negali būti priimami. Viešosios teisės aktuose įtvirtintos imperatyvios teisės normos nustato savivaldybių ir valstybės institucijų kompetenciją ir funkcijas, įgyvendinant viešąją nuosavybę. Priskirtų funkcijų įgyvendinimas nėra vertinamas materialine nauda ir galima grąža kol įstatymų leidėjas nepakeitė teisinio reglamentavimo. Teismas negali, remdamasis tokiais argumentais, priimti sprendimą, pažeidžiantį įstatymą ir prieštaraujantį suformuotai kasacinio teismo praktikai.
Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad ginčo pastatai buvo sukurti veikiant kolūkiui kaip valstybės nuosavybės teisės objektas ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, todėl jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise. Todėl negalima pripažinti jų įgytais nuosavybės teise įgyjamąja senatimi dėl jų ilgalaikio valdymo ir nėra pagrindo tenkinti pareiškimą.
Dėl bylinėjimosi išlaidų.
Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, nesusidarė.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 533 straipsnio 2 dalimi,
nusprendžia:
netenkinti pareiškėjų pareiškimo.
Sprendimas per trisdešimt dienų nuo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmus.