- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-03-15
- Bylos Nr.
- e2A-30-390/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-22-3-00677-2020-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Algimantas Kukalis
- Pareiškėjas
- G. U., E. U.
- Suinteresuotas asmuo
- Valstybės įmonė Turto bankas, Kėdainių rajono savivaldybės administracija, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos
- Kategorijos
- 2.4.2.8Įgyjamoji senatis
- 3.2.4.11Įrodymų vertinimas
- 3.3.1.18.1Pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Algimantas Kukalis
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka nagrinėdamas civilinę bylą pagal pareiškėjų G. U. ir E. U. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2YT-10417-1106/2020 pagal pareiškėjų G. U. ir E. U. pareiškimą dėl nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys: Valstybės įmonė Turto bankas, Kėdainių rajono savivaldybės administracija, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėjai prašė nustatyti faktą, kad jie įgyjamosios senaties būdu įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamuosius daiktus: ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), stoginę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitus inžinerinius statinius-aikštelę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini).
2. Nurodė, kad pareiškėjai nuo 2009 m. valdo, naudojasi ir prižiūri ginčo pastatus. Šie pastatai iki 2004 m. spalio 1 d. buvo (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovės, egzistavusios nuo 1994 m. liepos 29 d. iki 2004 m. spalio 1 d., teritorijoje. Pareiškėjai apleistus ūkinius pastatus pradėjo valdyti kaip savo, nes šie statiniai niekam nebuvo reikalingi ir niekas jais nesinaudojo. Daiktinės teisės į statinius neįregistruotos, o jų naudotoju nenurodomas joks asmuo. Pareiškėjai valdo pastatus atvirai, neslėpdami, taigi, sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir laiko save šių pastatų savininkais. Per visą valdymo laikotarpį niekas nereiškė pretenzijų pareiškėjams dėl valdymo.
Atsiliepimas
3. Suinteresuotas asmuo Valstybės įmonė Turto bankas atsiliepime į pareiškimą nurodė, jog nesutinka su reikalavimu ir prašė pareiškimo netenkinti. Nurodė, kad ginčo turtas nuo pat jo sukūrimo iki šio momento išsaugojo valstybės nuosavybės statusą, nes byloje nėra jokių įrodymų, kad ginčo turtas būtų privatizuotas ar perduotas kitų asmenų nuosavybėn.
4. Suinteresuotas asmuo Kėdainių rajono savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškimą nurodė, kad ūkiniai pastatai nėra įrašyti į Kėdainių rajono savivaldybės administracijos statinių, kurie neturi savininkų (ar kurių savininkai nežinomi) sąrašą ir statinių pripažinimo bešeimininkiais procedūra nevykdoma, pastatai Kėdainių rajono savivaldybės administracijos balanse neapskaitomi. Pareiškėjams įrodžius Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.68 – 4.71 straipsniuose numatytų sąlygų buvimą, neprieštaraujama dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo.
5. Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškimą nurodė, kad pareiškėjams įrodžius CK 4.68 – 4.71 straipsniuose numatytų sąlygų buvimą, neprieštaraus dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmai 2020 m. rugsėjo 17 d. sprendimu netenkino pareiškėjų pareiškimo.
7. Teismas nurodė, kad byloje nebuvo ginčijamos ir remiantis pareiškėjo paaiškinimais, liudytojų parodymais, Kėdainių rajono savivaldybės administracijos Pelėdnagių seniūnijos raštu nustatytos aplinkybės, kad pareiškėjai sąžiningai įgijo ir valdo pastatus, visą valdymo laiką valdymas buvo teisėtas, atviras, nepertraukiamas, pareiškėjai pastatus valdė kaip savo, valdymas tęsiasi ilgiau nei dešimt metų. Nenustatyta, kad pareiškėjai buvo įgiję nuosavybės teisę į pastatus kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. pareiškėjai nėra daikto savininkai.
8. Teismas pagal pareiškėjo ir liudytojų paaiškinimus nurodė, kad ginčo pastatai jau buvo eksploatuojami „Aušros“ kolūkio egzistavimo metu – ten buvo žolės miltų agregatas. Kolūkis veikė iki 1992 m., t. y. pastatai faktiškai buvo pastatyti iki Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas suformavo praktiką, kurioje išaiškino, kad atkūrus Lietuvos Respublikos Nepriklausomybę, pradėtas formuoti privačios nuosavybės teise grindžiamas šalies ūkis ir viešoji nuosavybė įstatymų nustatyta tvarka buvo perleidžiama privatiems subjektams. Viešosios nuosavybės perleidimas į privačiąją nuosavybę vykdytas 1991 m. Butų privatizavimo įstatymo, 1991 m. Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka. Sisteminiu būdu aiškinant šių specialiųjų teisės aktų nuostatas ir CK 4.69 straipsnio 3 dalį, konstatuotina, kad valstybei nuosavybės teise priklausančio turto negalima įgyti privačiosios nuosavybės teise kitaip, nei specialiuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka, todėl įgyjamosios senaties institutas nėra pagrindas viešajai nuosavybei pertvarkyti į privačiąją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-41/2011).
9. Teismas, įvertinęs įrodymus, darė išvadą, kad ginčo pastatai nebuvo privatizuoti 1991 m. liepos 30 d. priimto Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatyme nustatytais būdais ir tvarka. Vadinasi, pastatai liko ir šiuo metu tebelaikytini valstybės nuosavybe.
10. Teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, kad nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama ir į tokius valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, į kuriuos valstybė ar savivaldybė nuosavybės teisės ilgą laiką neįgyvendina, t. y. nesirūpina, neprižiūri, neregistruoja savo nuosavybės teisių, o juos nepertraukiamai valdo privatus fizinis ar juridinis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011; 2019 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-29-421/2019), darė išvadą, kad negalima pripažinti ginčo pastatų įgytais nuosavybės teise įgyjamąja senatimi dėl jų ilgalaikio valdymo ir nėra pagrindo tenkinti pareiškimą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
15. Apeliaciniu skundu pareiškėjai G. U. ir E. U. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų 2020 m. rugsėjo 17 d. sprendimą ir išspręsti klausimą iš esmės - apeliantų G. U. ir E. U. pareiškimą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
15.1 .Teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog dėl to, kad ginčo pastatai buvo sukurti veikiant kolūkiui, jie yra valstybės nuosavybės teisės objektas ir priklauso valstybei nuosavybės teise. Kolūkiai pagal tuo metu galiojusius įstatymus buvo nuosavybės teisės subjektai, kuriems priklausė išimtinė teisė disponuoti jų nuosavybe. Kolūkių, kaip nuosavybės teisės subjektų, negalima tapatinti su valstybe. Teismas neatribojo kolūkio ir valstybės nuosavybės teises į statinius iki atsirandan privatizacijos santykiams.
15.2 .Teismas sprendime visiškai netyrė aplinkybių, jog byloje nėra jokių rašytinių įrodymų, kad pastatai iš kolūkio nuosavybės būtų teisiškai perduoti valstybės nuosavybėn. Iki pareiškimo pateikimo teismui dienos ir netgi po nagrinėjamos bylos iškėlimo niekas pretenzijų į ginčo pastatus nepareiškė, išskyrus suinteresuotą asmenį VĮ „Turto bankas“, kuris formaliai, neteikdamas jokių rašytinių įrodymų, teigė, kad statiniai priklauso valstybei.
15.3 .Teismas nustatė, jog privatizavus kolūkį, ginčo statiniai buvo Bernaičių žemės ūkio bendrovės teritorijoje, tačiau neperėjo Beinaičių žemės ūkio bendrovei, nes jais bendrovė dėl statinių mažareikšmiškumo nesinaudojo. Šioje situacijoje rašytinių dokumentų apie statinių buvimą bendrovės balanse stoka teismui nesuteikia pagrindo tiesioginei išvadai, kad šie statiniai nebuvo privatizuoti. Teismas rėmėsi tik liudytojo V. T. parodymais, o neatsižvelgė į jokius rašytinius įrodymus, taip pat į kitų liudytojų parodymus, kurie aiškiai nurodė, kad statinys buvo Beinaičių žemės ūkio bendrovės teritorijoje ir priklausė šiai bendrovei. Byloje nėra juokių įrodymų ir duomenų apie tai, kad valstybė būtų privatizavusi Beinaičių žemės ūkio bendrovės turto dalį, įskaitant ginčo statinį, ir tai būtų laikoma turėjusi turtinį įnašą Benaičių žemės ūkio bendrovės kapitale. Valstybė niekada nebuvo šios bendrovės pajininke. Statinys - daržinė - buvo mažareikšmis ir pairęs, todėl Beinaičių žemės ūkio bendrovė juo nesinaudojo, tačiau jis buvo jos teritorijoje ir drauge su kitais statiniais buvo privatizuotas Beinaičių žemės ūkio bendrovės, todėl valstybei priklausyti negali.
15.4 .Teismo sprendimas prieštarauja CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. Apeliantams kyla klausimas dėl įgyjamosios senaties instituto reikšmės, nes CK ketvirtosios knygos nuostatos nenumato imperatyvo, jog įgyjamoji senatis gali būti taikoma tik turint statinio privatizacijos dokumentus.
Atsiliepimas
16. Atsiliepimu į apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo valstybės įmonė Turto bankas prašo apeliacinį skundą atmesti, skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad išsamūs argumentai dėl apeliantų reikalavimo nepagrįstumo išdėstyti pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime, o pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą tinkamai išanalizavęs ir įvertinęs visas bylos aplinkybes bei teismų praktiką ginčo klausimu.
17. Atsiliepimu į apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo Kėdainių rajono savivaldybės administracija sutinka su pareiškėjų apeliaciniu skundu ir prašo jį tenkinti. Pažymi, kad Kėdainių rajono savivaldybės administracija neturi intereso į ginčo nekilnojamuosius daiktus - ūkinius statinius. Kaip nurodo pareiškėjai, iš ginčo ūkinių statinių realybėje yra vienas apgriuvęs statinys, kurio įteisinimas, o vėliau griovimas valstybei sukeltų tik nuostolius. Kasacinis teismas laikosi pozicijos, kad įgyjamosios senaties institutas yra skirtas spragoms nuosavybės teisiniuose santykiuose užpildyti ir teisinės padėties netikrumui juose panaikinti, daiktų apyvartos galimumui užtikrinti ir daiktą valdančio asmens teisinei padėčiai stabilizuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011; išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 21 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011).
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
18. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimą apeliacinės instancijos teismas tikrina ex officio, neatsižvelgdamas į apeliaciniame skunde nustatytas bylos nagrinėjimo ribas (CPK 329 straipsnis).
19. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas pareiškėjų prašymas nustatyti juridinį faktą, kad jie pagal įgyjamąją senatį įgijo nuosavybės teises į ūkinius pastatus, stoginę ir kitus inžinierinius statinius – aikštelę, pagrįstumo ir teisėtumo.
20. Kaip matyti iš pareiškėjų pateikto pirmosios instancijos teismui pareiškimo turinio, kad pareiškėjai kreipėsi į teismą prašydami nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą, kad jie įgyjamosios senaties būdu įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamuosius daiktus: ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), stoginę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitus inžinerinius statinius-aikštelę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini). Pareiškėjai pareiškime ir bylos pirmosios instancijos teisme nagrinėjimo metu nurodė, kad nuo 2009 m. valdo, naudojasi ir prižiūri minėtus pastatus. Šie pastatai iki 2004 m. spalio 1 d. buvo Kėdainių rajono Beinaičių žemės ūkio bendrovės, egzistavusios nuo 1994 m. liepos 29 d. iki 2004 m. spalio 1 d., teritorijoje. Likvidavus bendrovę, dalis aplink esančių didesnių ūkinių pastatų buvo privatizuoti. Pareiškėjai apleistus ūkinius pastatus pradėjo valdyti kaip savo, nes šie statiniai niekam nebuvo reikalingi ir niekas jais nesinaudojo. Taip pat jie pastatus valdo atvirai, nepertraukiamai ir laiko save šių pastatų savininkais.
21. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų pareiškimo netenkino, sprendė, kad ginčo pastatai buvo sukurti veikiant kolūkiui kaip valstybės nuosavybės teisės objektas ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, todėl jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise. Tai konstatuodamas teismas darė išvadą, kad negalima pripažinti pastatų įgytais nuosavybės teise įgyjamąja senatimi dėl jų ilgalaikio valdymo.
22. Apeliantų nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino bylos įrodymus, padarė nepagrįstas išvadas dėl ginčo objektų valdymo neteisėtumo ir jų priklausymo valstybės nuosavybei.
Žemesnės instancijos teismas
23. Apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo nustatytoms faktinėms aplinkybėms ir padarytoms išvadoms nepritarti neturi teisinio pagrindo ir pažymi, kad įgyjamoji senatis – tai savarankiškas nuosavybės teisės į daiktus įgijimo būdas (CK 4.47 straipsnio 11 punktas) ir šio būdo samprata yra atskleista CK 4. 68-4. 71 straipsniuose. Nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: (1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, (2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešajame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis), (3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis), (4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys), (5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis), (6) daiktas valdomas nepertraukiamai, (7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, tai yra pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą, (8) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 22 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-327/2009; 2010 m. kovo 15 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-113/2010; 2010 m. balandžio 6 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-156/2010, 2011 m. vasario 21 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-67/2011 ir kt.).
24. Pagal CPK 12 ir 178 straipsnius šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). Teismas kiekvienu atveju privalo įvertinti visumą įrodymų ir padaryti pagrįstas išvadas. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese teismas gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkama faktą buvus, nei jo nebuvus.
25. Pirmosios instancijos teismas nustatė ir įvertino aplinkybes, kad pareiškėjai sąžiningai įgijo ir valdo pastatus, visą valdymo laiką turto valdymas buvo teisėtas, atviras, nepertraukiamas, pareiškėjai pastatus valdė kaip savo, valdymas tęsiasi ilgiau nei dešimt metų. Teismas nenustatė ir tai, kad pareiškėjai buvo įgiję nuosavybės teisę į pastatus kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu. Tačiau teismas atsižvelgdamas į byloje pateiktus duomenis nustatė esmines aplinkybes bylai spręsti ir detaliai atskleidė ginčo nekilnojamojo turto objektų priklausymo valstybei nuosavybės teise faktą. Teismas vertindamas bylos duomenimis ( liudytojų V. T., J. M., R. B. parodymus) nustatė aplinkybes, kad ginčo pastatai iki 1992 metų priklausė „Aušros“ kolūkiui, o vėliau pagal galiojusius įstatymus privatizavus jo turtą ir susikūrus Kėdainių rajono Beinaičių žemės ūkio bendrovei toks turtas bendrovei nebuvo perduotas. Nustatyta ir tai, kad privatizuojant Beinaičių žemės ūkio bendrovę pastatai nebuvo įtraukti į privatizuotino turto sąrašą bei nepatvirtinta, kad pareiškėjams bendrovė buvo leidusi naudotis ginčo pastatais. Kaip rodo kita pateikta informacija iš Nacionalinės Žemės Tarnybos prie Žemės Ūkio ministerijos Kėdainių skyriaus, kad žemės sklypas, kuriame stovi ginčo pastatai nėra suformuotas. Taigi, spęstina, kad žemės sklypas taip pat priklauso valstybei. Kauno apygardos teismas nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka 2021m. sausio 7d. nutartimi atnaujino bylos nagrinėjimą ir pasiūlė apeliantams bei suinteresuotam asmeniui Valstybės įmonei Turto bankas iki 2021m. sausio 30d. pateikti papildomus įrodymus patvirtinančius nekilnojamųjų daiktų: ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), stoginės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitų inžinerinių statinių-aikštelės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), sukūrimo statusą. Apeliantai 2021m. sausio 21d. prašymu pateikė papildomus įrodymus, teikdami, jog Benaičių žemės ūkio bendrovė buvo sukurta privatizavus ‚Aušros“ žemės ūkio įmonės turtą. Apeliacinės instancijos teismas pakartotinai išanalizavęs byloje pateiktus įrodymus, kuriuos įvertino pirmosios instancijos teismas bei įrodymus gautus apeliacinės instancijos teisme neturi pagrindo nesutikti su apylinkės teismo padaryta išvada, kad ginčo pastatai nebepriklauso valstybei ir konstatuoja, kad apylinkės teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir vertindamas įrodymus visumoje įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ( CPK 185 straipsnis).
26. Kasacinis teismas laikosi nuoseklios pozicijos ir formuodamas praktiką bylose dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktų nustatymo yra konstatavęs, kad nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama ir į tokius valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, į kuriuos valstybė ar savivaldybė nuosavybės teisės ilgą laiką neįgyvendina, t. y. nesirūpina, neprižiūri, neregistruoja savo nuosavybės teisių, o juos nepertraukiamai valdo privatus fizinis ar juridinis asmuo. Bet koks valstybei priklausančio daikto valdymas, nepriklausomai nuo jo laiko ir bet kokių kitų aplinkybių, negali būti pripažintas pagrindu taikyti įgyjamąją senatį. Jeigu statiniai buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės teisės objektai ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise ir pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį draudžiama juos pripažinti įgytais nuosavybės teise įgyjamąja senatimi dėl jų ilgalaikio valdymo. Šis draudimas užkerta kelią įgyti daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi nepriklausomai nuo kitų įstatyme nustatytų sąlygų tokiam įgijimui buvimo. Draudimas įgyti įgyjamąja senatimi valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus yra susijęs su specifine po Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atkūrimo susidariusia situacija vykstant nuosavybės rūšių ir formų pertvarkymo procesams ir gali būti pateisinamas tuo, kad pereinamuoju laikotarpiu gyvuojanti valstybė nėra tinkamai apskaičiusi bei valdanti savo turto, nepriėmusi sprendimo dėl jo perleidimo privačion nuosavybėn. CK 4.69 straipsnio 3 dalyje nustatytas draudimas įgyjamąja senatimi įgyti daiktą sietinas su jo priklausymu valstybei nuosavybės teise, o ne su šios teisės registracija, todėl nuosavybės teisių fakto buvimas ar nebuvimas gali būti įrodinėjamas nepaisant to, ar daiktas yra ar nėra registruotas valstybės vardu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011; 2019 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-29-421/2019).
27. Atsižvelgiant į anksčiau nustatytas aplinkybes ir padarytas teisines išvadas, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias įgyjamosios senaties sąlygas bei teisminę praktiką, teisingai vertino byloje surinktus įrodymus, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Naikinti ginčijamą sprendimą nėra teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas netenkinamas, o sprendimas paliekamas nepakeistas (337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1punktu,
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.