- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-10-26
- Bylos Nr.
- 1A-922-190-2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-92-1-00344-2011-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Vladislavas Lenčikas (pirm.), Regina Pocienė, Daiva Pranytė-Zalieckienė
- Nuteistasis
- A. R.
Pranešėjas Vladislavas Lenčikas Baudžiamoji byla Nr. 1A-922/2012
Teisėjas Anatolij Januševskij Teisminio proceso Nr. 1-92-1-00344-2011-8
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
2012 m. spalio 26 d.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vladislavas Lenčikas,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. R. apeliacinį skundą dėl Švenčionių rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 26 d. nuosprendžio, kuriuo A. R. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 253 str. 1 d. 30 parų arešto bausme.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. R. nuteistas už tai, kad jis neteisėtai disponavo šaudmenimis, o būtent: neturint policijos įstaigos išduoto leidimo nuo ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto momento iki 2012-01-02 10 val. 05 min. (duomenys neskelbtini), priklausančiame bendrai lygiomis dalimis nuosavybės teise R. T. ir L. P., laikė tinkamus šaudyti keturis šovinius, t.y. fabrikinės gamybos 12 kalibro medžioklinius šovinius, skirtus šaudyti iš B ir C kategorijų ginklų – 12 kalibro lygiavamzdžių šautuvų, tokiais savo veiksmais neteisėtai disponavo šaudmenimis.
Šalies argumentai
Nuteistasis apeliaciniu skundu prašo pakeisti Švenčionių rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 26 d. nuosprendį ir skirti jam švelnesnės nei areštas rūšies bausmę arba minimalią 15 parų arešto bausmę.
Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai, teisingai, objektyviai ir visapusiškai neįvertino visų bausmės skyrimui reikšmingų duomenų ir aplinkybių, ko pasėkoje jam paskyrė nepagrįstos, neteisingos bei neproporcingos rūšies bei dydžio bausmę – 30 parų areštą.
Šalies argumentai
Apeliantas nurodo, jog jis yra vienintelis šeimoje dirbantis asmuo (laisvai samdomas darbuotojas), todėl vienintelis turi išlaikyti visą šeimą, kadangi jo sugyventinė šiuo metu yra bedarbė. Jis kartu su sugyventine augina jų trijų metukų vaiką, kuriam labai reikalingas jo teikiamas išlaikymas ir priežiūra, be to, jis išlaiko bei prižiūri ir kitą sugyventinės vaiką, kuriam šiuo metu yra suėję 13 metų ir kuriuo be jo daugiau nėra kam pasirūpinti. Apeliantas atkreipia dėmesį ir į tai, kad jis visada pripažino savo kaltę, aktyviai savo veiksmais padėjo tyrimui ir ikiteisminio tyrimo pareigūnams, padėjo išaiškinti visas veikos aplinkybes ir davė teisingus bei nuoseklius parodymus, dėl padarytos nusikalstamos veikos labai gailisi ir pergyvena, kad taip pasielgė, jokios turtinės ar neturtinės žalos kitiems asmenims, valstybei nepadarė, nėra nustatyta jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, tačiau nustatyta atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Be to, jis sunkiai serga, buvo lūžusi koja, dėl esamos sunkios jo sveikatos būklės atlikti arešto bausmę jam objektyviai būtų per sunku, šios bausmės atlikimo metu jam nebūtų suteikta būtina nuolatinė medicininė priežiūra. Apelianto nuomone, nurodytos aplinkybės yra itin svarbios skiriant jam bausmę, t.y. parenkant jos rūšį ir dydį, kadangi jos ne tik leidžia tinkamai individualizuoti bausmę, tačiau ir sudaro pagrindą jo atžvilgiu taikyti BK 62 straipsnio nuostatas ir skirti jam švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę.
Tuo atveju, jeigu Vilniaus apygardos teismas vis dėlto nuspręstų, jog areštas, kaip bausmės rūšis, apelianto atžvilgiu yra parinktas teisingai, tuomet teismo prašo skirti jam švelnesnę arešto bausmę, nustatant minimalų jos dydį, t.y. 15 parų.
Apelianto nuomone, švelnesnės rūšies ir / ar dydžio bausmės jam paskyrimas už BK 253 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą ne tik leis įgyvendinti bausmių skyrimo tikslus, tačiau ir užtikrins teisingumo bei proporcingumo principų įgyvendinimą šiame baudžiamajame procese.
Teismo posėdžio metu nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas.
Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai, teisingai, objektyviai ir visapusiškai neįvertino visų bausmės skyrimui reikšmingų duomenų ir aplinkybių, ko pasėkoje jam paskyrė nepagrįstos, neteisingos bei neproporcingos rūšies bei dydžio bausmę – 30 parų areštą. Apelianto įsitikinimu, yra pagrindas jo atžvilgiu taikyti BK 62 straipsnio nuostatas ir jam už nusikalstamos veikos, numatytos BK 253 str. 1 d., padarymą paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę.
Atkreiptinas dėmesys į tai, jog pagal BK 62 straipsnio 1 dalį teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Taigi taikant BK 62 straipsnio 1 dalį reikia nustatyti šių sąlygų visumą: 1) nusikalstamą veiką padaręs asmuo savo noru atvyko ar pranešė apie nusikalstamą veiką; 2) nuoširdžiai gailisi ir (ar) padeda ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką; 3) visiškai ar iš dalies atlygina ar pašalina padarytą turtinę žalą. Nors skundžiamu nuosprendžiu nustatyta, jog A. R. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, tačiau jo padaryta nusikalstama veika paaiškėjo policijos pareigūnams atlikus pastarojo gyvenamojoje vietoje kratą, ieškant neteisėtai laikomo nedenatūruoto, denatūruoto, ar techninio etilo alkoholio ir jo skiedinių, namų gamybos stiprių alkoholinių gėrimų, neteisėtai laikomų įvežtų iš trečiųjų užsienio šalių cigarečių. Kratos metu apeliantas nurodė, kad ieškomų daiktų nelaiko ir neturi, taip pat nutylėjo ir apie gyvenamojoje vietoje neteisėtai laikomus šaudmenis. Atliktos kratos metu buvo rasta ne tik cigarečių su Rusijos Federacijos banderolėmis, bet ir šaudmenų (b.l. 20-24).
Pagal įstatymo prasmę bei susiformavusią teismų praktiką taikant BK 62 straipsnio 2 dalį švelnesnė, negu įstatymo numatyta, bausmė gali būti skiriama tik tada, kai nustatomos mažiausiai dvi kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir yra bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu tokia buvo padaryta, taip pat nustatyta bent viena iš būtinų alternatyvių savarankiškų aplinkybių, numatytų šio straipsnio 2 dalies 1–6 punktuose (kasacinės nutartys Nr. 2K-400/2007, 2K-625/2007). Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas nustatė tik vieną apelianto atsakomybę lengvinančią aplinkybę (kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi, BK 59 str. 1 d. 2 p.), pagrindo nustatyti dar kokią nors kitą A. R. atsakomybę lengvinančią aplinkybę nėra, todėl BK 62 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymas jo atžvilgiu taip pat negalimas.
Teisėjų kolegijos vertinimu, skirti apeliantui už padarytą nusikaltimą BK 49 straipsnio 3 dalyje numatytą minimalią 15 parų arešto bausmę taip pat nėra pagrindo. A. R. padarė nusikalstamą veiką, kuri pagal BK 11 straipsnio 4 dalies nuostatas yra priskiriama prie apysunkių nusikaltimų. Baigtą nusikalstamą veiką apeliantas padarė veikdamas tiesiogine tyčia. Nusikalstama veika žala nepadaryta. Kaip jau minėta, apelianto atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinta tai, jog jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 str. 1 d. 2 p.), pastarojo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta.
Vertinant apelianto asmenybę, pastebėtina tai, kad jis praeityje ne kartą teistas, teistumas neišnykęs ir įstatymo nustatyta tvarka nepanaikintas. A. R. taip pat ne kartą baustas ir administracine tvarka, paskirtų baudų nemoka. Šios aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, rodo apelianto antisocialines nuostatas ir atsainų požiūrį į visuomenėje priimtas elgesio normas, jis yra linkęs nusikalsti ir teigiamų išvadų nedaro. Nors apeliantas skunde nurodo, jog jis yra vienintelis šeimoje dirbantis asmuo (laisvai samdomas darbuotojas), tačiau kaip matyti iš bylos medžiagos, jis niekur nedirba, nevykdo individualios veiklos, nedirba pagal verslo liudijimą, jis yra registruotas Darbo biržoje, nedarbo draudimo išmokų negauna (b.l. 82, 83, 116). Teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad apeliantas turi nuolatinę gyvenamąją vietą, kartu su sugyventine augina du mažamečius vaikus, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje charakterizuojamas teigiamai (b.l. 110-113), tačiau įvertinusi aukščiau išdėstytų aplinkybių visumą bei vadovaudamasi Baudžiamajame kodekse įtvirtintomis bendrosiomis bausmių skyrimo taisyklėmis, daro išvadą, jog skundžiamu nuosprendžiu apeliantui už padarytą nusikalstamą veiką paskirta bausmė nei savo rūšimi, nei dydžiu nėra aiškiai per griežta. Priešingai, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, iš dviejų BK 253 str. 1 d. sankcijoje numatytų alternatyvių bausmių (arešto ir laisvės atėmimo iki penkerių metų) parinko apeliantui švelnesnę bausmės rūšį, be to, nustatė žymiai mažesnį jos dydį nei BK 49 str. 3 d. už padarytą nusikaltimą numatytas arešto bausmės vidurkis. Apeliantas kartu su apeliaciniu skundu pateikė išrašą iš medicininių dokumentų bei nurodė, jog dėl sunkios sveikatos būklės atlikti arešto bausmę jam objektyviai būtų per sunku. Kita vertus, kaip matyti iš išrašo iš medicininių dokumentų, A. R. traumą patyrė 2012-05-17, 5 savaites nešiojo gipso langetę, vėliau paskirta reabilitacija, taip pat nurodyta, jog nedarbingas iki 2012-08-15. Jokių duomenų, kurių pagrindu galima būtų daryti išvadą, jog apeliantas šiuo metu negali atlikti skundžiamu nuosprendžiu jam paskirtos arešto bausmės, byloje nėra.
Taigi, esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, keisti Švenčionių rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 26 d. nuosprendį nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo A. R. apeliacinį skundą atmesti.