Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kristinos Baškienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Editos Lapinskienės ir Remigijaus Preikšaičio,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. B. gynėjo advokato Edvardo Staponkaus apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2019 m. rugsėjo 27 d. nuosprendžio, kuriuo L. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281¹ straipsnio 1 dalį ir jam paskirta devynių mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Pritaikius BK 64¹ straipsnį ir paskirtą bausmę sumažinus vienu trečdaliu, paskirta šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, paskirta bausmė subendrinta, iš dalies ją sudedant su neatliktos Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2018 m. spalio 17 d. nuosprendžiu paskirtos subendrintos bausmės dalimi, ir L. B. paskirta galutinė subendrinta devynių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, nustatant ją atlikti pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas L. B. laikinojo sulaikymo laikas nuo 2019 m. rugsėjo 1 d. iki 2019 m. rugsėjo 2 d. (viena para).

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 3 dalimi, 68 straipsniu, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise (teise vairuoti visų rūšių transporto priemones), įskaitant teisę tokią teisę įgyti – trejiems metams, šį terminą skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 3 dalimi, 72 straipsniu paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – automobilio „Mazda 323“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), konfiskavimas.

L. B. paskirtos kardomosios priemonės – specialiosios teisės sustabdymas, rašytinis pasižadėjimas neišvykti – paliktos galioti iki bausmės vykdymo pradžios.

Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros (Klaipėdos rajono) prokuroro Nerijaus Šiaulio 2019 m. rugsėjo 3 d. priimtas nutarimas skirti laikiną nuosavybės teisių apribojimą paliktas galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Iš L. B. priteista 63,54 Eur proceso išlaidų Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui.

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. B. nuteistas už tai, kad vairavo motorinę transporto priemonę, būdamas neblaivus, kai jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas: 2019 m. rugsėjo 1 d. apie 18.49 val. L. B. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžoje, ties (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini) namu, būdamas neblaivus (nustatytas 2,80 promilių neblaivumas), vairavo automobilį „Mazda 323“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini).

Apeliaciniame skunde nurodoma, jog būtina įvertinti tai, kad byloje yra nustatyta viena nuteistojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Baudžiamojo poveikio priemonių taikymas – transporto priemonės konfiskavimas bei teisės ne tik vairuoti visų rūšių transporto priemones atėmimas, bet ir teisės įgyti teisę vairuoti transporto priemonę trejų metų terminui atėmimas – jaunam žmogui jau yra pakankamai reikšmingos sankcijos už nusikalstamos veikos padarymą.

Teismo posėdžio metu nuteistasis L. B. ir jo gynėjas advokatas E. Staponkus prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalyje yra numatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo L. B. kaltės, pats nuteistasis nusikalstamos veikos kvalifikacijos neginčija, prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, o apeliaciniame skunde tik prašoma taikyti laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą, todėl teisėjų kolegija dėl nuteistojo kaltės nepasisako.

Nors apeliaciniame skunde prašoma sušvelninti paskirtą laisvės atėmimo bausmę ir taikyti bausmės vykdymo atidėjimą, tačiau apygardos teismas, išanalizavęs bylos medžiagą, konstatuoja, kad apylinkės teismas tinkamai pritaikė bausmės skyrimą reglamentuojančias nuostatas. Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, apylinkės teismas vadovavosi BK 54 straipsnyje numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais. Teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, motyvus ir tikslus, nuteistojo asmenybę, jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę – L. B. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir dėl savo elgesio nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), ir atsakomybę sunkinančią aplinkybę – nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas).

Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti užtikrintas tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimas, kuris geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį. Taigi teisingumas reiškia ne tik tai, kad turi būti išsamiai, visapusiškai ir objektyviai nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, bet ir tai, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati (proporcinga) padarytai nusikalstamai veikai: bausmė už nusikalstamą veiką turi atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį, be to, būtina atsižvelgti į kaltininko asmenybę, jo elgesį prieš nusikalstamos veikos padarymą, nusikalstamos veikos darymo metu ir po jos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-428/2009, 2K-28/2012, 2K-316/2014, 2K-7-2-699/2016). Atsižvelgdamas į aptartą teismų praktiką, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai įvertino aplinkybes, jog L. B. padarė nesunkų tyčinį nusikaltimą, kuriuo sukėlė pavojų eismo saugumui ir visuomenei. Šį nusikaltimą L. B. padarė pakartotinai, t. y. būdamas jau du kartus teistas už tokio pat nusikaltimo padarymą, be to, Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2018 m. spalio 17 d. nuosprendžiu jam paskirtos už tokią nusikalstamą veiką laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu (t. 1, b. l. 111–117), net nepaisydamas Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2019 m. rugpjūčio 14 d. nutarties netenkinti probacijos tarnybos teikimo pasiųsti jį atlikti paskirtą laisvės atėmimo bausmę, kurioje jam buvo dar kartą išaiškinta pareiga pavyzdingai vykdyti bausmės vykdymo atidėjimo sąlygas ir nedaryti naujų teisės pažeidimų. Pažymėtina, kad viena iš bausmės vykdymo atidėjimo sąlygų nuteistajam ir buvo nevartoti alkoholio. L. B. taip pat yra daug kartų baustas administracine tvarka už pažeidimus, padarytus apsvaigus nuo alkoholio (t. 1, b. l. 103–110), paskirtų baudų nėra sumokėjęs (iš Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Klaipėdos rajono policijos komisariato 2019 m. rugsėjo 10 d. pažymos apie asmens finansinę būseną matyti, kad L. B. laikotarpiu nuo 2003 m. birželio 20 d. iki 2019 m. rugsėjo 1 d. turi 6614,42 Eur dydžio skolą (t. 1, b. l. 119)). Pirmiausia šios aplinkybės formuoja teismo nuomonę apie nuteistojo asmenybę, kad teismų paskirtos bausmės už ankstesnius nusikaltimus jam neturėjo jokios teigiamos įtakos, nuteistasis nekeičia savo gyvenimo būdo, nesistengia gyventi socialiai teisingai, rodyti deramą pagarbą aplinkai ir aplinkiniams.

Atkreiptinas dėmesys, jog įstatymas numato itin griežtus kriterijus, kuriems esant gali būti taikomas bausmės vykdymo atidėjimas, o juos savo ruožtu papildomai aiškina ir išplečia jų taikymą teismų praktika. BK 75 straipsnio 1 dalyje yra numatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Asmeniui bausmės vykdymo atidėjimas gali būti taikomas tais atvejais, kai teismas, motyvuodamas ir atsižvelgdamas į nusikaltimų padarymo aplinkybes, kaltininko asmenybę, konstatuoja, kad bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, jog laisvės atėmimo bausmė realiai gali būti neatliekama, ir, kilus dėl to pagrįstų abejonių, šis institutas neturi būti taikomas. Apygardos teismo manymu, tokių išimtinių aplinkybių šiuo atveju nėra nustatyta. L. B., kaip jau minėta, tyčinį nesunkų nusikaltimą padarė, būdamas anksčiau teistas, bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu (t. 1, b. l. 111–117), baustas administracine tvarka (t. 1, b. l. 103–110). Nustatyta L. B. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kad jis prisipažįsta ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, taip pat aplinkybės, jog ne vienerius metus dirba UAB „N.“ (t. 1, b. l. 102), charakterizuojamas teigiamai (t. 1, b. l. 138), išlaiko savo nepilnamečius vaikus, pirmosios instancijos teismo jau buvo skundžiamame nuosprendyje įvertintos, tačiau savaime nesuteikia pagrindo taikyti bausmės vykdymo atidėjimo, ypač atsižvelgiant į tai, kad šios aplinkybės egzistavo ir prieš nagrinėjamos nusikalstamos veikos padarymą, tačiau nesulaikė nuteistojo L. B. nuo naujų nusikaltimų darymo.

Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde yra nurodyta, jog nusikaltimą L. B. padarė, kadangi jo sugyventinė R. Ž. reikalavo ją 2019 m. rugsėjo 1 d. nuvežti maudytis prie (duomenys neskelbtini), o jis, nors ir būdamas neblaivus, negalėjo atsisakyti, kadangi yra priklausomas nuo sugyventinės. Atsakant į šį apeliacinio skundo klausimą, pažymėtina, jog nuteistasis L. B. pats yra dirbantis ir nuo sugyventinės finansiškai nepriklauso, yra teistas už fizinio smurto vartojimą prieš sugyventinę (t. 1, b. l. 113–114), visus kartus, kai kvietė policiją dėl neva sugyventinės prieš jį vartoto fizinio smurto buvo baustas administracine tvarka dėl melagingo pranešimo apie smurtą artimoje aplinkoje, kadangi smurto faktas nepasitvirtindavo (t. 1, b. l. 103–110). Taigi akivaizdu, kad šis apeliacinio skundo argumentas yra visiškai nepagrįstas ir nuteistojo pateiktas, siekiant išvengti griežtos baudžiamosios atsakomybės. Iš viso to, kas aptarta anksčiau, akivaizdu, jog L. B. savo ankstesnių veiksmų nevertina neigiamai ir savo elgesyje neįžvelgia atitinkamo pavojingumo bei neteisėtumo. Nuteistajam anksčiau už kitų nusikaltimų padarymą buvo paskirtos įvairios bausmės, tačiau jos nesustabdė L. B. nuo nusikalstamų veikų darymo. Taigi apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo manyti, kad BK 41 straipsnio 2 dalyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti nuteistajam atidėjus laisvės atėmimo bausmės vykdymą.

Papildomai pastebėtina, kad dažnas asmens nusikalstamumas, pakartotinis teistumas už analogiškus nusikaltimus, taip pat dažnas baustumas administracine tvarka leidžia daryti išvadą, jog nuteistojo L. B. prisipažinimas, o ypač gailėjimasis padarius nusikaltimą, yra formalūs, išsakyti, siekiant, kad būtų sušvelninta baudžiamoji atsakomybė. Esant tokiai situacijai, kai nustatytas 2,80 promilės neblaivumas (t. 1, b. l. 27), asmuo realiai įvertinti savo veiksmų pavojingumo negali, o L. B. daromų nusikalstamų veikų pobūdis ir dažnumas rodo, jog nuteistasis reikiamų išvadų nedaro ir jau turi susiformavusį nihilistinį požiūrį į teisės bei socialines normas. Tokią išvadą patvirtina ir apeliaciniame skunde išdėstyta nuomonė, jog paskirtoji bausmė nuteistajam yra per griežta, kadangi nagrinėjamu atveju kilo tik smulkus autoįvykis ir niekas sužalotas nebuvo. Pabrėžtina, jog L. B. padarė vieną šiurkščiausių Kelių eismo taisyklių pažeidimų – vairavo transporto priemonę, būdamas neblaivus, taigi dėl tokių jo veiksmų sunkesnių padarinių nekilo tik laimingo atsitiktinumo dėka. Tuo labiau, kad įvykio dieną L. B. administracine tvarka buvo nubaustas dar ir už tai, jog vairavo transporto priemonę, neturėdamas teisės vairuoti, taip pat transporto priemonė buvo nedrausta privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu bei neatlikta privalomoji valstybinė techninė apžiūra (t. 1, b. l. 122–123). Šios aplinkybės patvirtina, kad L. B. savo veiksmus vertina itin lengvabūdiškai, nesuvokia galėjusių kilti itin sunkių pasekmių ir norą ateityje keistis išreiškia tik formaliai, o ne objektyviais veiksmais. Aptartos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog, L. B. paskyrus laisvės atėmimo bausmę, nesama pagrindo taikyti jos vykdymo atidėjimą.

Įvertinęs bausmės skyrimui reikšmingus tiek su padaryta nusikalstama veika, tiek su nuteistojo asmenybe susijusius duomenis, jų visumą, vadovaudamasis aptartomis baudžiamojo įstatymo nuostatomis, teismas daro išvadą, kad L. B. už padarytą nusikaltimą paskirta bausmė yra teisinga, atitinka BK 41 straipsnyje nurodytą bausmės paskirtį. Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą dėl jame išdėstytų motyvų nėra pagrindo.

Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra šalinti galimas žemesnės instancijos teismų klaidas, neleisti, jog būtų įvykdytas neteisingumas, ir šitaip apsaugoti asmens, visuomenės teises ir teisėtus interesus, ištaisyti bet kurias fakto (t. y. teisiškai reikšmingų faktų nustatymo ir vertinimo) ar bet kurias teisės (t. y. teisės taikymo) klaidas, kurias dėl kokių nors priežasčių galėjo padaryti žemesnės instancijos teismas, ir neleisti, kad žemesnės instancijos teismų nagrinėtoje baudžiamojoje ar kitos kategorijos byloje būtų įvykdytas neteisingumas. Be to, apeliacinės instancijos teismas tam tikrais atvejais ne tik gali, bet ir privalo peržengti apeliacinių skundų ribas, t. y. neturi būti apeliacinių skundų varžomas taip, kad sprendimas būtų iš esmės neteisingas ir dėl to būtų pažeistos konstitucinės vertybės (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas). Taigi nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, peržengdamas apeliacinio skundo ribas, pasisako ne tik dėl to, ar L. B. buvo paskirta teisinga ir pagrįsta bausmė, bet taip pat ir dėl paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise – termino skaičiavimo.

Aukštesnysis teismas pažymi, jog nei baudžiamojo įstatymo, nei baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos nereguliuoja ir nenustato specialios uždraudimo naudotis specialia teise vykdymo pradžios ir tvarkos, todėl turėtų būti taikoma bendra taisyklė, pagal kurią tiek bausmės, tiek ir baudžiamojo poveikio priemonės pradedamos vykdyti tada, kai įsiteisėja teismo sprendimas. Vis dėlto tam tikrų kategorijų bylose asmuo faktiškai nebegali naudotis jam suteikta specialia teise nuo pat baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo dienos, nes, tiek siekiant užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms, tiek ir kitiems teisės pažeidimams, yra būtina apriboti šią teisę tuojau pat. Tokia situacija susiklosto baudžiamosiose bylose, kai asmuo vairuoja transporto priemonę būdamas neblaivus, kai jo kraujyje nustatoma daugiau nei 1,5 promilės alkoholio. Tokia veika yra pavojinga, todėl asmuo iš karto nušalinamas nuo vairavimo ir dažniausiai iš jo paimamas dokumentas, patvirtinantis, jog asmuo turi šią teisę – vairuotojo pažymėjimas. Nuo ikiteisminio tyrimo dėl tokios veikos pradžios iki galutinio sprendimo priėmimo ir įsiteisėjimo paprastai praeina nemažas laiko tarpas, kurio metu asmuo faktiškai negali naudotis šia teise, tad paskyrus BK 68 straipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę – draudimą naudotis specialia teise, ir jos terminą pradėjus skaičiuoti tik nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos, faktiškai asmens teisės būtų suvaržomos ilgesniam laikotarpiui nei teismas sprendė, jog yra būtina pagal veikos ir asmens pavojingumą. Tokiu būdu būtų pažeistas teisingumo principas, reikalaujantis, jog kiekviena valstybės taikoma poveikio priemonė turi būti adekvati padarytam pažeidimui. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kuris ne vienoje byloje yra pasisakęs (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-144-628/2018, 2K-155-895/2018), jog BK 68 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise (teise vairuoti transporto priemones) – termino pradžia turėtų būti skaičiuojama nuo tos dienos, kai asmeniui realiai buvo apribota galimybė naudotis šia teise.

Pažymėtina, jog tokį vertinimą kasacinis teismas yra išsakęs bylose, kuriose asmeniui vairuotojo pažymėjimas buvo paimtas ir taikoma kardomoji priemonė – dokumento paėmimas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokios pačios pozicijos turi būti laikomasi ir tose bylose, kuriose asmeniui kardomoji priemonė – dokumento (vairuotojo pažymėjimo) paėmimas – nebuvo taikoma, tačiau asmuo nuo pažeidimo padarymo dienos faktiškai nebegalėjo naudotis šia jam sutekta specialia teise. Nagrinėjamu atveju iš L. B. vairuotojo pažymėjimas 2019 m. rugsėjo 1 d. paimtas nebuvo, kadangi nuteistasis dar iki nusikalstamos veikos padarymo buvo praradęs teisę vairuoti transporto priemones. Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Klaipėdos rajono policijos komisariato 2019 m. rugsėjo 2 d. nutarimu skirti kardomąsias priemones nustatyta, kad L. B. skirtina kardomoji priemonė – specialiosios teisės sustabdymas (t. 1, b. l. 92–93). Taigi, skirtingai nei yra nurodyta Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2019 m. rugsėjo 27 d. nuosprendyje, baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise – terminas turi būti skaičiuojamas ne nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, o nuo 2019 m. rugsėjo 2 d.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,

nutaria:

nuteistojo L. B. gynėjo advokato Edvardo Staponkaus apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2019 m. rugsėjo 27 d. nuosprendį pakeisti.

Nuosprendyje nurodyti, jog, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 67 straipsnio 3 dalimi, 68 straipsniu, paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise – vairuoti visų rūšių transporto priemones, įskaitant teisę tokią teisę įgyti – trejų metų terminas skaičiuojamas ne nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, o nuo 2019 m. rugsėjo 2 d.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.