Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daliaus Jocio, Savinijaus Katausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Aurelijos Sadauskaitės,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro R. Betingio apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Plungės rūmų 2025-02-20 nuosprendžio, kuriuo L. S. išteisinta dėl kaltinimų pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 2 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. L. S. buvo kaltinta, bet išteisinta dėl to, kad, ji neteisėtai disponavo dideliu kiekiu narkotinių medžiagų, o būtent: ji, veikdama su (duomenys neskelbtini) laisvės atėmimo bausmę atliekančiu J. V. bei kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, vykdydama J. V. nurodymus, gautus 2020-11-24 ir 2020-11-25 telefoninių pokalbių metu iš mobiliojo ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini) į savo naudojamą mobiliojo ryšio telefoną Nr. (duomenys neskelbtini), 2020-11-25, laikotarpiu nuo 12.20 val. iki 16.00 val., iš nenustatyto asmens neteisėtai įgijo džemperį, impregnuotą dideliu kiekiu narkotinės medžiagos - 0,00109 g gryno karfentanilio, kurį laikė savo gyvenamojoje vietoje, adresu (duomenys neskelbtini), iki kol 2020-11-27 kratos metu jį paėmė Lietuvos kalėjimo tarnybos pareigūnai.

4. Teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintoji ir jos gynėja advokatė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

5. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys). Baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas sprendimo aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-109/2014, 2K-148/2014, 2K-240/2014, 2K-26-746/2015). Taigi būtent apeliacinio skundo ribos – nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas – lemia bylos apeliaciniame procese nagrinėjimo ribas.

6. Prokuroro apeliaciniame skunde nesutinkama su įrodymų vertinimu, laikomasi pozicijos, jog L. S. išteisinta nepagrįstai, pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino netinkamai, selektyviai, nuosprendžio išvados nepagrįstos ir neteisingos, o nuosprendis surašytas netinkamai. Tokie argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

7. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams, kuriais turi būti pagrįstos teismo išvados dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, nurodyti BPK 20 straipsnyje. Pagal šio straipsnio nuostatas įrodymai gali būti tik teisėtais būdais (įstatymų nustatyta tvarka) gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais, taip pat kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). Proceso dalyvių pasiūlymų dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus atmetimas savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų (kasacinė nutartis Nr. 2K-67-746/2015). BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismas apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi išdėstyti įrodymus, kuriais grindžia teismo išvadas, ir nurodyti motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Vadinasi, teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu.

8. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-232/2014, 2K-7-173/2014 ir kt.). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (1988 m. gruodžio 6 d. sprendimas byloje Barber?, Messegué ir Jabardo prieš Ispaniją, peticijos Nr. 10590/83; 2001 m. kovo 20 d. sprendimas byloje T. prieš Austriją, peticijos Nr. 33501/96, ir kiti).

9. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog aptartų reikalavimų laikytasi, pirmosios instancijos teismas išdėstė ištirtus įrodymus bei juos išanalizavo. Kolegija neturi pagrindo nesutikti su nuosprendyje išdėstytais argumentais bei motyvuotomis išvadomis ir sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu L. S. išteisinta pagrįstai.

10. L. S. buvo kaltinama tuo, kad neteisėtai disponavo dideliu kiekiu narkotinių medžiagų, veikdama su bausmę atliekančiu J. V. bei kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, vykdydama J. V. nurodymus, gautus 2020-11-24 ir 2020-11-25 telefoninių pokalbių metu, 2020-11-25, laikotarpiu nuo 12.20 val. iki 16.00 val., iš nenustatyto asmens neteisėtai įgijo džemperį, impregnuotą dideliu kiekiu narkotinės medžiagos - 0,00109 g gryno karfentanilio, kurį laikė savo gyvenamojoje vietoje iki kol 2020-11-27 kratos metu jį paėmė pareigūnai.

11. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, ištyrė, motyvuotai įvertino byloje surinktus įrodymus bei padarė išvadas, jog nesurinkta neginčijamų, patikimai L. S. kaltę patvirtinančių įrodymų. Nors apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, teigiama, jog prioritetas suteikiamas L. S. parodymams, jog ji nieko nežinojo apie nusikalstamą sumanymą, kolegija tokius argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Priešingai, iš nuosprendžio matyti, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl L. S. inkriminuotų kaltinimų pagrįstumo, vertino būtent įrodymų visumą, išvadas tinkamai motyvavo, o tai, jog įrodymai buvo įvertinti kitaip nei to pageidavo prokuroras, nereiškia, jog toks vertinimas prieštarauja įstatymo reikalavimams.

12. Iš bylos medžiagos matyti, jog byloje nėra ginčo, jog L. S. namuose, kratos metu buvo paimtas džemperis, kuris buvo impregnuotas narkotine medžiaga. Vertindamas ištirtus įrodymus, juos išanalizavęs, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje sprendė, jog L. S. versija, jog ji nežinojo, kad jai atvežtame džemperyje yra impregnuotos narkotinės medžiagos, byloje surinktais įrodymais nėra paneigta, o išnaudojus visas įrodinėjimo priemones ir galimybes, nesurinkta neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių L. S. kaltę. Apeliaciniame skunde pripažįstama, jog tiesioginių L. S. kaltės įrodymų nėra, tačiau L. S. elgesys saugojant džemperį iki J. V. nurodymų, taip pat ir kitoje byloje nustatytas kaip nusikalstamas (pleistrų su narkotinėmis medžiagomis įsiuvimas į rūbus, tapkes) vertinant bylos aplinkybių kontekste, leidžia teigti, kad L. S. žinojo, dėl kokios priežasties jai perdavė džemperį, ir žinojo, kad džemperyje yra impregnuotos narkotinės medžiagos, kurias ji turėjo perduot J. V. į (duomenys neskelbtini). Tokie argumentai atmetami kaip nepagrįsti. Iš tikrųjų kasacinio teismo praktikoje ne kartą pasisakyta, jog nedraudžiama asmens kaltę grįsti ir netiesioginiais įrodymais, tačiau dėl asmens kaltės inkriminuojamo nusikaltimo padarymu neturi kilti protingų abejonių. Šiuo atveju tokių abejonių yra. L. S. procese savo kaltę neigė, laikėsi pozicijos, jog nežinojo apie narkotine medžiaga impregnuotą džemperį. Jos parodymus atitiko ir J. V. parodymai tyrime. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į Vilniaus apygardos teisme nagrinėtą bylą, kurioje L. S. nuosprendžiu buvo pripažinta kalta pagal BK 260 straipsnio 2 dalį, nes buvo gavusi pleistrus su narkotine medžiaga – fentaniliu, striukę, tapkes bei nurodymus iš J. V. įsiūti šiuos pleistrus į rūbus ir tapkes ir išsiųsti jam į pataisos namus, ką ji ir padarė ir, nors byloje neigė žinojusi, kad minėti pleistrai yra su narkotinėmis medžiagomis, tačiau iš baudžiamosios bylos duomenų padaryta išvada, kad L. S. žinojo ir suprato, kad vykdo nusikalstamus veiksmus. Tačiau vien ta aplinkybė, jog kitoje baudžiamojoje byloje L. S. buvo pripažinta kalta dėl nusikalstamo veikimo, susijusio su neteisėtu narkotinių medžiagų disponavimu, savaime nerodo, jog kaltinimai ir nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje yra pagrįsti. Byloje fiksuotas L. S. bendravimas telefonu su J. V. nėra tiek informatyvus, jog patikimai bylotų apie tai, jog L. S. žinojo apie nusikalstamą sumanymą ir sąmoningai prisidėjo prie jo įgyvendinimo. Kaip nurodoma ir apeliaciniame skunde, pokalbiuose J. V. nurodinėjo, jog išteisintajai atveš kažkokį daiktą, kurį reikės tiesiog palikti pas save ir kol kas niekur nesiųsti. Iš bylos duomenų galima spręsti, jog per kratą džemperį pareigūnams L. S. atidavė pati ir, kaip pažymi išteisintoji, to būtų nedariusi, jei būtų žinojusi apie impregnuotas draudžiamas medžiagas. Vertinimas, jog esą L. S. žinojo, kad džemperis impregnuotas narkotine medžiaga, nes buvo gavusi pleistrus su narkotine medžiaga – fentaniliu, striukę, tapkes bei nurodymus iš J. V. įsiūti šiuos pleistrus į rūbus ir tapkes, yra tik prielaida, kurios nagrinėjamos bylos duomenų visuma patikimai nepatvirtina, o prielaidomis grįsti apkaltinamąjį nuosprendį negalima.

13. Atsižvelgdama į tai, kas aptarta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes ir padarė teisingą išvadą, kad L. S. inkriminuoto nusikaltimo įrodymų visuma nepatvirtina, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, dėl kurių apeliacinis skundas šia apimtimi turėtų būti tenkinamas. Todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra jokio pagrindo.

14. Klaipėdos apygardos teisme buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, teikiant antrinę teisinę pagalbą L. S., kurias sudaro 187,50 Eur. Nagrinėjamu atveju antrinės teisinės pagalbos išlaidos šiame apeliaciniame procese neišieškotinos. Atsižvelgiama į tai, kad apeliacinis skundas paduotas prokuroro, yra atmetamas, pagal įstatymo reguliavimą gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teisme buvo būtinas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 322 straipsnis) ir nepriklausė nuo išteisintosios valios.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Romualdo Betingio apeliacinį skundą atmesti.

Neišieškoti valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.