Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.2.9.10.7.; 1.3.6.3.2.; 1.3.6.5.; 3.3.1.14.; 3.3.1.21.

2015 m. gruodžio 4 d.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Galinos Blaževič, Albinos Rimdeikaitės (pranešėja), Arvydo Žibo (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Fleming baldai“ apeliacinį skundą dėl Šakių rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 25 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-39-443/2015 pagal ieškovo V. J. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Fleming baldai” dėl neteisėto atleidimo iš darbo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas V. J. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriame prašė: panaikinti atsakovės UAB „Fleming baldai” 2014-09-10 įsakymą Nr. 128 ir 2014-09-11 įsakymą Nr. 129 dėl drausminių nuobaudų skyrimo; priteisti iš atsakovės vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įsigaliojimo (pripažįstant, kad darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos) bei 6 vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio išeitinę išmoką, skaičiuojant, jog vidutinis ieškovo mėnesinis darbo užmokestis yra 1137,09 Eur (3926,16 Lt), 1 dienos vidutinis darbo užmokestis – 54,15 Eur (186,96 Lt); priteisti iš atsakovės 1571,06 Eur (5424,54 Lt) už kasmetinių atostogų apmokėjimo tvarkos pažeidimą, 3475,44 Eur (12000 Lt) neturtinės žalos ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad jis nuo 1983 m. pas atsakovę dirbo įvairiose pareigose, nuo 2004 m. – gamybos vadovu. 2014-09-10 įsakymu jam paskirtas papeikimas, o 2014-09-11 įsakymu paskirta kita drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo. Ieškovas mano, kad šios nuobaudos yra nepagrįstos ir neteisėtos. 2014-09-10 įsakymu ieškovui paskirtas papeikimas, motyvuojant tuo, kad jis naudojo fizinį ir psichinį smurtą prieš bendrovės darbuotoją A. A., norėdamas jį išvaryti iš gamybinio cecho, jį įžeidinėjo, grasino susidoroti, fizinio smurto metu sužalojo A. A., apie kilusį incidentą neinformavo įmonės vadovės ir tą pačią dieną liepė darbuotojams pasirašyti ant tuščio popieriaus lapo, nenurodant tokių veiksmų priežasties. Su minimu įsakymu ieškovas nesutinka, kadangi 2014-10-08 incidentas su A. A. negali būti vertinamas kaip jo padarytas darbo drausmės pažeidimas. Incidento metu nebuvo naudojamas nei psichologinis, nei fizinis smurtas, A. A. neįžeidinėjo – tik paprašė palikti jį cechą ir netrukdyti gamybos darbuotojams darbo bei užsiimti savo tiesioginiu darbu. Apie incidentą informavo įmonės vadovę, palikdamas jai tarnybinius pranešimus kartu su darbuotojų parašais. Ieškovo manymu, drausmine tvarka privalėjo būti įvertinti ne ieškovo, o A. A. veiksmai. 2014-09-11 įsakymu jam paskirta kita drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo, motyvuojant tuo, kad 2014-09-05 ir 2014-09-09, trukdydamas darbuotojams dirbti, ceche savo asmeniniu mobiliuoju telefonu (kitoje įsakymo vietoje – vaizdo kamera) filmavo gaminamos produkcijos gamybos procesą, įrengimus, gaminamą produkciją bei darbuotojus, ką įmonė laiko komercine paslaptimi, ir, kad šią informaciją išsinešė iš bendrovei priklausančių patalpų bei teritorijos. Su šiuo įsakymu ieškovas nesutinka, nes 2014-09-05 ir 2014-09-09 ceche nefilmavo nei asmeniniu mobiliuoju telefonu, nei vaizdo kamera. Jo telefone nėra kameros, galinčios fiksuoti vaizdą. Darbo vietoje naudojosi mobiliuoju telefonu, kadangi jame yra kalkuliatoriaus funkcija. Aplinkybės, dėl kurių ieškovas buvo atleistas iš darbo realiai nebuvo tiriamos, sprendimas atleisti iš darbo priimtas skubotai, nesuteikus galimybės jam išreikšti nuomonės dėl įsakyme minimų faktų, neįvertinus tai, kad dirbo pas atsakovę daugiau kaip 30 metų, buvo ne kartą skatintas bei premijuojamas, iki 2014 m. rugsėjo mėnesio nė karto nebuvo baustas drausmine tvarka. Net jeigu padarė kokį drausmės pažeidimą, tai paskirtos drausminės nuobaudos nėra adekvačios tokiems pažeidimams. Atleistas iš darbo buvo necivilizuotai, negarbingai, žeminančiu būdu, ir tai jam sukėlė dvasinius išgyvenimus, iki šiol jaučia emocinį sukrėtimą. Be to, atleisdama iš darbo atsakovė nedviprasmiškai pagrasino, kad esant galimybei, blogins jo reputaciją, trukdys įsidarbinti. Šeimoje yra du vaikai, studentai, kurie studijuoja ir jiems reikalingas materialinis išlaikymas. Neteisėtai atleidus iš darbo, neteko lėšų šaltinio, dėl ko komplikavosi galimybė padėti vaikams siekti išsilavinimo. Dėl apmokėjimo už kasmetines atostogas tvarkos pažeidimo atsakovė ieškovui yra skolinga 1571,06 Eur. Ši suma turėjo būti išmokėta atleidimo iš darbo dieną, tačiau tai nebuvo padaryta. Todėl prašė išmokėti vidutinį darbo užmokestį už visą uždelsimo laiką, tuo atveju, jeigu reikalavimas dėl neteisėto atleidimo iš darbo būtų atmestas.

Atsakovė UAB „Fleming baldai” prašė ieškinį atmesti. Atsakovė nurodė, kad 2014-09-08 gauti bendrovės darbuotojų pranešimai, kad 2014-09-08 ieškovas naudojo fizinį ir psichologinį smurtą prieš darbuotoją A. A., bandydamas jį jėga išvaryti iš cecho, nors jis ten buvo direktorės nurodymu. Ieškovas grasino A. A., kad kitaip su juo susidoros ir įžeidinėjo jį kitų darbuotojų akivaizdoje. Ieškovas fizinio smurto metu sužalojo A. A. petį, jį patempdamas. Ieškovas neinformavo direktorės apie darbo metu kilusį konfliktą. Tą pačią dieną gauti darbuotojų pranešimai, kad 2014-09-08 ryte apie 8 val. ieškovas rinko parašus iš darbuotojų, nenurodydamas už ką jie pasirašo. 2014-09-10 ieškovui buvo pateiktas 2014-09-09 nurodymas dėl darbo drausmės pažeidimo, kuriuo nurodyta pateikti direktorei pasiaiškinimą dėl darbo drausmės pažeidimų. Tačiau, ieškovas atsisakė priimti įteikiamą 2014-09-09 nurodymą pateikti pasiaiškinimą dėl galimo darbo drausmės pažeidimo padarymo. 2014-09-10 įsakymu direktorė skyrė ieškovui drausminę nuobaudą – papeikimą už darbo drausmės pažeidimus. 2014-09-05 ir 2014-09-09 gauti darbuotojų tarnybiniai pranešimai, kad 2014-09-05 ir 2014-09-09 dienomis darbo metu ieškovas trukdė darbuotojams dirbti ir savo asmeniniu mobiliuoju telefonu neteisėtai filmavo bendrovės ceche gaminamos produkcijos gamybos procesą, gamybos įrengimus, gaminamą produkciją, taip pat dirbančius darbuotojus. Pasibaigus darbo laikui ieškovas išsinešė asmeniniu mobiliuoju telefonu užfiksuotą informaciją, sudarančią bendrovės komercines paslaptis, iš bendrovei priklausančių patalpų bei teritorijos. Kadangi savo asmeniniu mobiliuoju telefonu filmuodamas bendrovės patalpose užfiksavo bendrovės komercines paslaptis ir išsinešė jas iš bendrovei priklausančių patalpų ir teritorijos, ieškovas šiukščiai pažeidė darbo tvarkos taisyklių nuostatas ir 2010-11-22 įsipareigojimą. 2014-09-10 ieškovui pateiktas nurodymas dėl darbo drausmės pažeidimo, kuriuo nurodyta pateikti direktorei pasiaiškinimą dėl galimai padaryto darbo drausmės pažeidimo, tačiau ieškovas atsisakė priimti teikiamą nurodymą. Ieškovas nepateikė jokio pasiaiškinimo ir nesikreipė dėl informacijos į bendrovę. Direktorė 2014-09-11 įsakymu skyrė ieškovui drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo už darbo drausmės pažeidimą, kai per paskutinius dvylika mėnesių ieškovui buvo taikyta drausminė nuobauda. Vien neteisėto atleidimo iš darbo faktas nėra pakankamas pagrindas neturtinei žalai priteisti. Ieškovas netinkamai vertina faktines aplinkybes dėl savo darbo laiko bendrovėje, kadangi bendrovė įsteigta 1996-06-28. Ieškovo teiginiai, kad su juo buvo netinkamai elgiamasi, patyrė šoką, buvo pasimetęs yra visiškai nepagrįsti ir neatitinkantys tikrovės.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Šakių rajono apylinkės teismas 2015 m. gegužės 25 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies; panaikino atsakovės UAB „Fleming baldai“ 2014-09-10 įsakymą Nr. 128, kuriuo ieškovui V. J. paskirta drausminė nuobauda – papeikimas; panaikino ir pripažino neteisėtu atsakovės UAB „Fleming baldai“ 2014-09-11 įsakymą Nr. 129, kuriuo ieškovas V. J. atleistas iš darbo pagal Lietuvos Respublikos DK 136 str. 3 d. 1 ir 2 punktus; nustatė, kad 1999-08-02 darbo sutartis Nr. 136 tarp ieškovo V. J. ir atsakovės UAB „Fleming baldai“ nutraukta teismo sprendimu nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos; priteisė iš atsakovės UAB „Fleming baldai“ ieškovui V. J. šešių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio išeitinę išmoką – 6822,54 Eur dydžio, vidutinį darbo užmokestį – 1137,09 Eur dydžio per mėnesį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2014-09-11 iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, 1000 Eur neturtinės žalos atlyginimo ir 1485,50 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti; atmetė ieškinio reikalavimą dalyje dėl ieškovui V. J. neišmokėtos kompensacijos už atostogas; priteisė iš atsakovės UAB „Fleming baldai“ 508,05 Eur žyminio mokesčio ir 6,26 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, į valstybės biudžetą; priteisė iš ieškovo V. J. atsakovei UAB „Fleming baldai“ 327,62 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti; sprendimo dalį dėl vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio priteisimo – 1137,09 Eur nurodė vykdyti skubiai.

Dėl 2014-09-10 paskirtos drausminės nuobaudos – papeikimo. 2014-09-10 ieškovui paskirta drausminė nuobauda – papeikimas. Drausminė nuobauda ieškovui paskirta dėl to, kad jis naudojo fizinį ir psichologinį smurtą prieš darbuotoją A. A., sužalojo A. A. petį, apie kilusį incidentą neinformavo įmonės direktorės, kitiems darbuotojams liepė pasirašyti ant tuščio popieriaus lapo, nenurodant tokių veiksmų priežasties ir šiais veiksmais nevykdė savo darbo funkcijų, sukėlė grėsmę darbuotojų saugumui, sveikatai bei bendrovės turtui, sukėlė nepasitikėjimą darbuotojams ir pakenkė bendrovės interesams. Teismas nurodė, kad drausminės nuobaudos paskyrimo teisėtumui lemiamos reikšmės turi objektyvus, o ne vienašališkas ieškovo ir apsaugos darbuotojo A. A. veiksmų įvertinimas jų tarpusavio incidento, įvykusio 2014-09-08 rytą, metu. Teismui atsakovė pateikė tarnybinius pranešimus, kuriais informuota apie neteisėtus ieškovo veiksmus, tačiau apsaugos darbuotojo A. A. veiksmai vertinami nebuvo, nebuvo tiriamas jo veiksmų teisėtumas, konflikto priežastys, negautas ieškovo pasiaiškinimas, nevertinti ieškovo pateikti tarnybiniai pranešimai, ieškovo elgesio motyvai, tai yra, prieš skirdama drausminę nuobaudą atsakovė vienašališkai vertino tik vieno darbuotojo elgesį, spręsdama dėl tarp dviejų bendradarbių kilusio ginčo, neišliko objektyvi bei nešališka ir vertino tik vieno darbuotojo nusižengimą. Atsakovė neatsižvelgė į tai, kad ieškovas per daugiau nei 30 metų nebuvo gavęs nei vienos drausminės nuobaudos, už gerą darbą buvo skatinamas ir premijuojamas, dešimt metų atliko vadovaujančias pareigas. Be to, atsakovė nepateikė jokių įrodymų apie apsaugos darbuotojo A. A. sveikatos sužalojimą. A. A. į gydytojus nesikreipė, darbingumo neprarado. Teismas liudytojo A. A. parodymus vertino kritiškai, kaip suinteresuoto ir finansiškai nuo atsakovės priklausomo asmens. Teismas, įvertinęs atsakovės Darbo tvarkos taisyklių nuostatas, konstatavo, kad bet koks darbuotojų neigiamas atsiliepimas apie atsakovę laikytinas kaip darbo drausmės pažeidimas ir gresia drausminės atsakomybės darbuotojų atžvilgiu taikymu, todėl darbuotojai, bijodami neigiamų pasekmių jų atžvilgiu, nėra objektyvūs. Ieškovo teiginius, kad parašų ant tuščio popieriaus lapo jis nerinko, patvirtino ir liudytojai. Teismas vertino, kad ieškovas, parašydamas du tarnybinius pranešimus ir juos palikdamas ant direktorės stalo, vykdė darbo tvarkos taisyklių 7.4.14 p. bei elgėsi pagal nusistovėjusią praktiką. Vadovaujantis raštvedybos taisyklėmis, gaunami raštai registruojami jų gavimo dieną, suteikiant gautam raštui registracijos numerį, tačiau atsakovė gautus raštus registravo nurodydama tik jų gavimo datą, gauto dokumento numeris nenurodomas, bendrovės direktorės rezoliucijos nėra, taip sudarant galimybę neįtraukti gautų dokumentų į apskaitą. Aplinkybes dėl netikslaus gautų dokumentų registravimo ir apskaitymo bendrovėje teismas laikė neesminėmis ir įtakos drausminės nuobaudos skyrimo teisėtumui jos neturi, tačiau sudaro prielaidas, kad minėtas tarnybinis pranešimas galėjo būti pateiktas ir kitu laiku ir įtakoti tai, kad ieškovo teikti dokumentai atsakovės nebuvo gauti. Ieškovas vykdė vadovaujančias pareigas, esant reikalui pavadavo bendrovės direktorę, rašydavo tarnybinius pranešimus, todėl jis žinojo tarnybinių pranešimų rašymo, registravimo ir pateikimo direktorei nusistovėjusią praktiką. Teismas kritiškai vertino buhalterės paaiškinimą dėl dokumentų registracijos įmonėje tvarkos, kaip suinteresuoto asmens, kuris dirba atsakovo bendrovėje, užima aukštas pareigas, nuo jo priklausomas finansiškai, be to, bet koks kritiškas ir neigiamas atsiliepimas apie atsakovę gresia drausminės atsakomybės jos atžvilgiu taikymu. Teismas konstatavo, kad atsakovė drausminę nuobaudą be pasiaiškinimo galėjo skirti tik tuomet, jei pasiaiškinimas būtų nepateiktas dėl nesvarbių priežasčių, tačiau teismas tokių aplinkybių nenustatė. Atsakovė neįrodė, jog prašė ieškovo pasiaiškinti, be to, teismas vertino ir tai, kad atsakovė, užuot svarsčiusi galimybę įteikti ieškovui nurodymą paisiaiškinti kitais būdais ar bandžiusi įteikti ieškovui nurodymą pasiaiškinti kitomis priemonėmis (paštu, el. paštu, faksu), nedelsdama – tą pačią dieną paskyrė drausminę nuobaudą. Teismas vertino, kad A. A. tarnybinis pranešimas, staliaus staklininko E. A. ir pagalbinės darbininkės Z. S. paaiškinimai nagrinėjant drausminės nuobaudos skyrimo teisėtumą nėra reikšmingi, nes parašyti ir darbdaviui įteikti atitinkamai 2015-03-25, 2014-11-11 ir 2015-01-15, tai yra jau bylos nagrinėjimo teisme metu, o drausminė nuobauda skirta 2014-09-10. Atsakovė atsižvelgusi tik į vieno iš konflikto dalyvių – ieškovo – veiksmus, paskyrė jam drausminę nuobaudą – papeikimą – nesant darbuotojo pasiaiškinimo, nededant jokių pastangų įteikti ieškovui nurodymą pasiaiškinti, neatsižvelgė nei į padaryto darbo drausmės pažeidimo sunkumą, nei į sukeltas pasekmes, darbuotojo kaltę, kitas aplinkybes, neįrodė šio darbuotojo neteisėtų veiksmų ar neveikimo ir kaltės, taip pat pažeidė DK 240 str. 1 d. reikalavimus, priimdama įsakymą nesant ieškovo pasiaiškinimo, todėl 2014-09-10 įsakymu Nr. 128 paskirtą drausminę nuobaudą – papeikimą, panaikino.

Dėl 2014-09-11 paskirtos drausminės nuobaudos – atleidimo iš darbo teisėtumo DK 136 str. 3 d. 1 p. ir 2 p. pagrindais. Teismas nurodė, kad drausminei nuobaudai skirti buvo ne visos sąlygos. Ieškovui pirmoji nuobauda skirta 2014-09-10 už 2014-09-08 kilusį konfliktą, antrasis darbo drausmės pažeidimas nurodomas esant padarytas 2014-09-05 ir 2014-09-09, tai yra prieš pirmosios drausminės nuobaudos skyrimą; 2014-09-11 drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo, paskirta ieškovui nepranešus apie ankstesnę drausminę nuobaudą. Apie pirmąją nuobaudą V. J. nežinojo, kadangi įsakymas dėl ankstesnės nuobaudos skyrimo ieškovui buvo įteiktas jau paskyrus antrąją nuobaudą. Ieškovas buvo atleistas iš darbo už pakartotinį drausmės pažeidimą, kuris įvyko iki ankstesnės drausminės nuobaudos paskyrimo dienos, todėl vien dėl šios priežasties atleidimas iš darbo pripažintinas neteisėtu. Antrosios drausminės nuobaudos paskyrimo metu ieškovas nežinojo apie ankstesnės drausminės nuobaudos paskyrimą, todėl ir dėl šios priežasties atleidimas iš darbo yra neteisėtas. Be to, pirmosios drausminės nuobaudos skyrimas neatliko darbo drausmės užtikrinimo darbovietėje funkcijos, jos poveikio pasekmės ir prevenciniai tikslai neįgyvendinti, nes jau kitą darbo dieną ieškovui buvo skirta antroji nuobauda – atleidimas iš darbo. Atleisti darbuotoją DK 136 str. 3 d. 2 p. pagrindu galima tik darbuotojui šiurkščiai pažeidus darbo pareigas, tačiau ir tokiu atveju turi būti laikomasi drausminės nuobaudos skyrimo taisyklių. Išanalizavęs atsakovės lokalinius teisės aktus, t. y. darbo tvarkos taisykles, gamybos vadovo pareiginius nuostatus, padalinių vadovų pareigų, darbuotojų saugos ir sveikatos bei gaisrinės saugos srityse aprašymą, teismas konstatavo, kad ieškovo padarytas nusižengimas nėra įvardijamas kaip šiurkštus darbo drausmės pažeidimas. 2014-09-11 įsakyme atsakovė netiksliai formulavo atleidimo iš darbo pagrindą, nurodydama, kad ieškovas padarė šiurkštų darbo drausmės pažeidimą (DK 235 str.), tačiau neįvardijo šio straipsnio tikslios dalies bei punkto, tuo apsunkindama ieškovo galimybes gintis. Ieškovas ieškinyje ginčijo atleidimo iš darbo pagal DK 235 str. 2 d. 2 p. teisėtumą ir tik atsakovei pateikus atsiliepimą konstatuota, kad ieškovas atleistas remiantis DK 235 str. 2 d. 11 p. Pažeidimą kaip šiurkštų įvertino pati atsakovė, tačiau byloje atsakovė nepateikė įtikinamų teisinių argumentų (įrodymų), pagrindžiančių pažeidimo kvalifikavimą kaip šiurkštų. Su ieškovu nebuvo pasirašyta komercinių paslapčių saugojimo sutartis, nepriimtas įsakymas dėl komercinių paslapčių sąrašo sudarymo bei taikomos atsakomybės už komercinių paslapčių atskleidimą, 2010-11-22 įsipareigojimo ieškovas nepažeidė, nes pati atsakovė pripažino, jog ieškovas neatskleidė komercinės paslapties tretiesiems asmenims, atsakovė negavo ieškovo pasiaiškinimo dėl nusižengimo, neobjektyviai, vienašališkai ir skubotai priėmė įsakymą dėl ieškovo atleidimo iš darbo, netikrino ir nepaėmė iš ieškovo telefono, kuriuo galimai buvo filmuojama, neprašė pateikti ieškovo telefone esančių duomenų, nevertino ieškovo elgesio tikslų ir motyvų, netyrė įvykio aplinkybių, nepateikė jokių įtikinamų įrodymų, kad ieškovas tikrai filmavo ir iš bendrovės teritorijos išnešė komercines paslaptis. Teismas konstatavo, kad atsakovė, atleisdama ieškovą iš darbo, nesilaikė drausminės nuobaudos skyrimo tvarkos, pažeidė DK 240 str. 1 d., nes neįrodė, kad pareikalavo ieškovo pasiaiškinti, nebandė įteikti nurodymo pasiaiškinti kitais būdais, nurodyme pasiaiškinti nenustatė termino pasiaiškinimui pateikti, neįrodė, kad ieškovas šiurkščiai pažeidė tvarką. Be to, pirmoji drausminė nuobauda ieškovui buvo skirta 2014-09-10, antroji 2014-09-11, t. y. kitą dieną, abu pažeidimai padaryti prieš pirmosios drausminės nuobaudos priėmimą, todėl galėjo būti tiriami kartu, nebuvo įgyvendinti drausminės nuobaudos prevenciniai tikslai. Atsakovės argumentas, kad atsakovė prarado pasitikėjimą darbo drausmę pažeidusiu darbuotoju vertintas kaip nepagrįstas, nes nusižengimas padarytas prieš ankstesnės drausminės nuobaudos skyrimą, ieškovui nebuvo suteikta galimybė pasiaiškinti, prevenciniai tikslai drausmine nuobauda siekiami nebuvo ir įsitikinti ieškovo patikimumu nebuvo galimybės. Darbo tvarkos taisyklių 1.8 p. nurodyta, kad vadovas, neskirdamas drausminės nuobaudos, turi teisę pakartotinai supažindinti darbuotojus su įmonės darbo tvarkos taisyklėmis, jei pastebi, kad darbuotojai aplaidžiai laikosi taisyklių reikalavimų, tačiau atsakovė šia nuostata nesinaudojo, nepaisant to, kad ieškovas dirbdamas bendrovėje daugiau nei 30 metų niekada nebuvo baustas drausmine tvarka, buvo premijuojamas ir skatinamas, jokių nusiskundimų apie ieškovo elgesį ar netinkamai atliekamas pareigas nebuvo, paskirta ankstesne drausmine nuobauda prevencinių tikslų nesiekė, todėl 2014-09-11 drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo, panaikinta. Teismas pripažino, kad darbo sutartis su ieškovu nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos ir iš atsakovės ieškovui priteistas vidutinis darbo užmokestis už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos.

Dėl darbo stažo bendrovėje. Teismas vertino, kad ieškovo darbo knygelėje ir socialinio draudimo pažymėjime aiškiai įtvirtinta, kad darbo sutartis su ieškovu nutraukta nebuvo, darbo santykiai buvo tęsiami nepaisant bendrovės reorganizacijos ir teisinės formos pakeitimo. Šį faktą patvirtina ir AB „Kauno baldai” reorganizacijos plane bei balanse esantys duomenys apie AB „Kriūkų baldai” prisiimamas prievoles bei įsipareigojimus darbuotojų atžvilgiu, AB „Kriūkų baldai” įstatų 1.2. p., kuriame nurodyta, kad AB „Kriūkų baldai” įsteigta reorganizavus AB „Kauno baldai”, o atsakovės netinkamai įforminta 1996-06-28 darbo sutartis, ir 1999-08-02 su ieškovu sudaryta nauja darbo sutartis dėl to, kad pakeista atsakovės teisinė forma, kuri darbo santykių tęstinumui jokios įtakos nedaro, nenurodant, kad darbo santykiai su ieškovu tęsiami, laikytini darbdavio netinkamu darbo sutarties įforminimu. Be to, darbo tvarkos taisyklių 4.8 p. ir 5.21 p. įtvirtintas darbuotojų, priimtų iki UAB „Fleming baldai” įsteigimo, darbo tvarkos reglamentavimas. Teismas konstatavo, kad ieškovas pas atsakovę pradėjo dirbti 1983-01-06, todėl ieškovui priteisė 6 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką.

Dėl kasmetinių atostogų. Teismas konstatavo, kad šalys konkliudentiniais veiksmais patvirtino susitarimą dėl kitokios apmokėjimo už kasmetines atostogas tvarkos nei nustatyta DK 176 str. 2 d., todėl šioje normoje įtvirtinti pavėluoto mokėjimo padariniai netaikytini. Būtent ieškovas teikdamas prašymus kasmetinėms apmokamoms atostogoms paskutinę dieną ar likus mažiau nei trims dienoms iki atostogų pradžios, sutiko, kad jo atžvilgiu nebus taikomas DK 176 str. 2 d., todėl ieškovo prašymas priteisti iš atsakovės įsiskolinimą dėl apmokėjimo už kasmetinių atostogų tvarkos pažeidimus atmestas kaip nepagrįstas.

Dėl neturtinės žalos. Teismas nurodė, kad ieškovas daugiau nei 32 metus dirbo šioje darbovietėje, drausminių nuobaudų neturėjo, pretenzijų dėl jo darbo kokybės nėra pareikšta, buvo siekiama tendencingai jį atleisti iš darbo, atsakovė patvirtino, kad ieškovui buvo siūloma išeiti iš darbo šalių susitarimu, bet jis nesutiko, todėl buvo atleistas už darbo drausmės pažeidimus. Ieškovui nebuvo leista susipažinti su bendrovės lokaliniais teisės aktais, ieškovo asmeniniai daiktai grąžinti tik 2015-01-09, turtinė padėtis gera, nepilnamečių vaikų neturi, grąžinti į ankstesnį darbą neprašo, naujo darbo nesusirado. Mažame mieste labai greitai ir tendencingai suformuojama neigiama nuomonė apie darbuotoją, atleistą iš darbo DK 136 str. 3 d. pagrindu ir pradėjusį teismo procesą prieš darbdavį. Teismas konstatavo, kad dėl neteisėto atleidimo V. J. patyrė neturtinės žalos, tačiau atsižvelgiant į tai, kad pats ieškovas nepateikė objektyvių duomenų, kurie patvirtintų neturtinės žalos dydį, nepateikė duomenų apie kito darbo paieškas, tačiau remiantis protingumo kriterijais, vertino, kad neturtinė žala jam buvo padaryta, tačiau šios žalos dydis sumažintas iki 1000 Eur.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Atsakovė UAB „Fleming baldai” apeliaciniame skunde (3 t. b. l. 74-85) prašo Šakių rajono apylinkės teismo 2015-05-25 sprendimą pakeisti ir priimti naują sprendimą - V. J. ieškinį atmesti visiškai; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliantė nurodo šiuos argumentus:

1. Teismas nepagrįstai nurodė, kad atsakovė nedėjo pakankamų pastangų įteikti ieškovui 2014-09-09 nurodymą pasiaiškinti prieš skiriant drausminę nuobaudą. Iš bendrovės 2014-09-09 nurodymo matyti, kad pasitelkęs liudytojus darbdavys 2014-09-10 mėgino susitikimo metu įteikti ieškovui asmeniškai ši nurodymą, tačiau šis jį priimti atsisakė. Tai patvirtino ir teismo posėdyje dalyvavę liudytojai.

2. Teismas nesiaiškino, apie ką buvo ieškovo tariamai pateikti darbdaviui du tarnybiniai pranešimai ir ar jie iš viso buvo pateikti. Pats faktas, kad incidentą sukėlęs ieškovas nesutiko priimti darbdavio prašymo pateikti paaiškinimus dėl konflikto ir nepateikė savo pozicijos, neturi trukdyti darbdaviui užbaigti incidento tyrimo procedūrą ir pateikti dėl incidento kalto asmens veiksmų vertinimą darbo drausmės požiūriu.

3. Teismas netinkamai aiškina teisės taikymo reikalavimus - neva be darbuotojo pasiaiškinimo darbdavys negali skirti jam drausminės nuobaudos, suabsoliutina darbdavio pareigą tinkamai pareikalauti asmens paaiškinimo dėl darbo drausmės pažeidimo. Darbdavys negali priversti darbuotojo pateikti paaiškinimo, jeigu šis pats to vengia ir nenori. Teismo nurodymas, kad ieškovui nesutikus pasiaiškinti atsakovas turėjo pasirūpinti kitaip įteikti šiuos nurodymus, pavyzdžiui, el. paštu, prieštarauja DK 240 str. 1 d. ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimui.

4. Teismas nepagrįstai nurodė, kad atsakovė netinkamai atliko drausminio pažeidimo tyrimą. Atsakovė ištyrė visas aplinkybes, kurias galėjo ištirti, ir atsižvelgė į visus gautus darbuotojų parodymus dėl įvykusio konflikto tarp A. A. ir ieškovo, taip pat įvertino jo priežastis, dalyvavusių darbuotojų veiksmus, jų pateiktus parodymus.

5. Teismas neteisingai pritaikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas. Teismo argumentai, kad atsakovė nesuteikė ieškovui galimybės pateikti paaiškinimų ir jų neįvertino, yra nepagrįsti, nes ieškovas atsisakė juos pateikti. Ieškovo pozicija ir elgesio paaiškinimai negalėjo būti įvertinti dėl jo paties pasirinktos pozicijos tylėti. Įrodymai, jog ieškovas atsisakė priimti darbdavio prašymą paaiškinti įvykio aplinkybes, yra užfiksuoti byloje, tačiau teismas nepagrįstai šiais įrodymais nesirėmė.

6. Teismas nepagrįstai liudytojų pateiktus parodymus vertino kritiškai vien dėl tos priežasties, kad jie yra atsakovės darbuotojai, prisiėmę įsipareigojimus bendrovei apie ją visur ir visada atsiliepti gerai, ir neva todėl šių darbuotojų parodymai negali būti patikimi. Tačiau darbdavys negali pateikti kitokių įrodymų, kuriais būtų įrodomos darbovietėje vykusių veiksmų aplinkybės. Vadovaujantis tokiu teismo išaiškinimu, visi darbo pažeidimų tyrimai, kuriuose būtu vadovaujamasi darbuotojų parodymais, turėtų būti automatiškai vertinami kritiškai ir tokiu būdu nepagrįstai būtų apsunkinami darbo drausmės pažeidimo tyrimai ir atimta teisė iš darbuotojų būti išklausytais.

7. Teismas byloje turėjo būti aktyvus ir turėjo nustatyti dėl ko kilo konfliktas, konflikto atsiradimo priežastis ir kiekvieno darbuotojo elgesį konflikto metu ir po jo, tačiau dėl neaiškių priežasčių to nepadarė. Teismas nepagrįstai neįvertino, kad viena iš priežasčių, dėl kurių ieškovui buvo paskirta drausminė nuobauda, buvo konfliktiškas jo elgesys ir trukdymas kitiems darbuotojams dirbti. Ieškovas, sukėlęs konfliktą darbo metu, ir vėliau liepęs bendrovės darbuotojams pasirašyti ant tuščio lapo, taip pat jiems grasindamas, nepaklusdamas atsakovei ir atsisakydamas netgi priimti darbdavio dokumentus ir laikytis standartinės incidento tyrimo procedūros, trikdė įprastinę darbo tvarką ir elgėsi nepagarbiai tiek su darbuotojais, tiek su darbdaviu. Tai tik dar kartą įrodo, kad drausminė nuobauda ieškovui buvo skirta pagrįstai.

8. Atsakovė atleisdama ieškovą iš darbo pagal DK 136 str. 3 d. 1 p. įvykdė visas sąlygas. Atsakovė įvertino ieškovo padarytus 2015-09-05 ir 2015-09-09 darbo drausmės pažeidimus, skirdama drausminę nuobaudą atsižvelgė, kad 2015-09-08 ieškovas buvo padaręs kitą darbo drausmės pažeidimą, už kurį jam 2015-09-10 skirta drausminė nuobauda-papeikimas, kuri galiojo ir nebuvo panaikinta. 2015-09-10 drausminė nuobauda buvo skirta laikantis DK 240 str. 1 str. numatytos tvarkos, tai yra Ieškovui 2014-09-10 drausminė nuobauda - papeikimas buvo paskirta tik tada, kai ieškovas atsisakė priimti atsakovės teikiamą nurodymą pasiaiškinti. Atsakovė įvertino, kad skiriant 2015-09-11 drausminę nuobaudą, po paskutinės drausminės nuobaudos skyrimo nebuvo praėję 12 mėnesių.

9. Teismas, vertindamas ar ieškovo elgesys gali būti kvalifikuotas kaip šiurkštus, atsižvelgė tik į atsakovės lokalinius teisės aktus ir nepagrįstai nurodė, kad atsakovė teismui nepateikė jokių argumentų ir įrodymų, jog 2015-09-05 ir 2015-09-09 įvykdytais darbo drausmės pažeidimais tikrai buvo atskleista informacija ir padaryta žala. Teismas turėjo įvertinti, kad drausminį pažeidimą padarė ne eilinis bendrovės darbuotojas, o gamybos vadovas, kurio funkcijos ir atsakomybė skiriasi nuo kitų darbuotojų, tai yra ieškovui keliami aukštesni reikalavimai ir jo einamoms pareigoms darbdavio pasitikėjimas yra svarbus. Ieškovas savo akivaizdžiai tyčiniu elgesiu fiksavo gamybos procesą, nors negalėjo nežinoti, kad to daryti negalima, taip pat keldamas konfliktus su darbuotojais 2015-09-08 ir nepranešęs apie tai atsakovei, vengdamas priimti jam teikiamus darbdavio dokumentus, tyčia elgėsi nelojaliai darbdaviui ir nesąžiningai.

10. Teismas nepagrįstai vadovavosi tik ieškovo pateiktais paaiškinimais, kurie nebuvo paremti jokiais įrodymais, taip pat neatsižvelgė į tai, kad bendrovės darbuotojų pateikti parodymai akivaizdžiai skyrėsi nuo ieškovo paaiškinimų. Turėdamas pareigą darbo byloje būti aktyvus ir pareikalauti iš ieškovo jo poziciją pagrindžiančių įrodymų, teismas to nedarė, o tik nurodė, kad neva atsakovė nepateikė byloje ieškovo telefono ar užfiksuotos medžiagos. Atsakovė, kaip privatus juridinis asmuo, neturi tokių įgaliojimų kaip teismas ar kitos institucijos, todėl tokių įrodymų pateikti tiesiog negalėjo dėl objektyvių priežasčių.

11. Teismo padaryta išvada apie ieškovo darbo stažo pas atsakovę trukmę yra nepagrįsta, padaryta remiantis neteisinga prielaida, jog už įrašo ieškovo darbo knygelėje sutvarkymą atsakinga laikytina atsakovė, o ne ankstesnis ieškovo darbdavys ar darbdaviai. Juridinių asmenų registro duomenimis iki 1996-06-28 bendrovė neegzistavo ir jokios veiklos nevykdė. Bendrovė su ieškovu 1996-06-28 sudarė darbo sutartį, pagal kurią ieškovas buvo priimtas dirbti meistro pareigose. Pats ieškovas nurodo, nuo 1983-01-06 metų jis dirbo „Garbės Ženklo“ Ordino baldų gamybiniame susivienijime. AB „Kriūkų baldai“ įsteigta reorganizavus AB „Kauno baldai“ skaidymo būdu. Nei AB „Kriūkų baldai“ fabriko atskyrimo protokole, nei turto perdavimo akte nėra numatyta, jog yra perkeliami darbuotojai.

12. Teismas nepagrįstai ieškovui priteisė neturtinę žalą. Reikalavimas atlyginti neturtinę žalą yra savarankiškas pažeistų darbo sutarties šalių teisių gynybos būdas. Ieškovas iš užimamų pareigų buvo atleistas pagrįstai, todėl jam neturtinė žala negali būti atlyginama, kadangi iš neteisės nekyla teisė.

Ieškovas V. J. atsiliepime į apeliacinį skundą (3 t. b. l. 91-101) prašo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodo šiuos argumentus:

1. Teismas teisingai išaiškino ir pritaikė procesinės bei materialinės teisės normas, nesuabsoliutino darbuotojo pasiaiškinimo dėl skiriamos drausminės nuobaudos nebuvimo fakto, o akcentavo, kad netgi pažeidus DK 240 str. 1 d., būtina nustatyti drausminės atsakomybės taikymo pagrindus ir sąlygas.

2. Skundo argumentai, kad darbdavys įvertino visas drausminės nuobaudos skyrimui svarbias aplinkybes yra nepagrįstas. Iš atsakovės turėtų pranešimų apie incidentą buvo galima spręsti, kad egzistuoja ieškovo surašytas tarnybinis pranešimas. D. P. pranešė, kad nesuprato už ką pasirašė ant lapo, tačiau šiame pranešime nepasakyta, kad jis pasirašė ant tuščio lapo. A. U. paaiškino, kad neva jam buvo grasinta, nes jis nepasirašęs po V. J. tarnybinio pranešimo. Šios aplinkybės rodo, kad „tuščių lapų“ versija buvo sugalvota atsakovės kaip gynybos priemonė, iš anksto planuojant, kad ieškovo tarnybiniai pranešimai apie kilusį incidentą nebus oficialiai gauti

3. Aplinkybė, kad atsakovė, skirdama drausminę nuobaudą, nebuvo objektyvi ir nešališka, patvirtina tai, kad skiriant papeikimą vadovautasi tik šališkais A. A. paaiškinimais. Nesant objektyvių įrodymų apie smurto pasekmes, negalima teigti jį buvus. A. A. nereiškė pretenzijų dėl sužalojimo nei darbdaviui, nei ieškovui, nepranešė apie tai policijai, nesikreipė į medikus, nepateikė duomenų, kad buvo nedarbingas, patvirtino, kad jokių vaistų nevartojęs.

4. Subjektyvų atsakovės nusistatymą skiriant drausminę nuobaudą parodo abiejų nurodymų pasiaiškinti turinys. Nurodymai pasiaiškinti savo turiniu iš esmės nesiskiria nuo įsakvmų taikyti drausminę nuobaudą ir tai patvirtina, kad darbdavio tikslas buvo ne objektyviai išsiaiškinti situaciją, o suimituoti nuobaudos skyrimo procedūrą ir už nebūtus prasižengimus per 2 dienas atleisti ieškovą iš darbo. Sprendime taip pat pagrįstai akcentuota, kad atsakovės nurodymuose nebuvo nustatytas laiko tarpas paaiškinimui pateikti, kaip to reikalauja DK 240 str. 1 d.

5. Atsakovė nedėjo pastangų išsiaiškinti kilusio konflikto priežastis, nesistengė įteikti ieškovui nurodymo pateikti paaiškinimus dėl abiejų incidentų. Skiriant drausminę atsakomybę gamybos vadovui reikia itin atidžiai įvertinti visas objektyvias aplinkybes, o ne vadovautis subjektyviais vieno darbuotojo parodymais ir visiškai neinformatyviais pavienių asmenų paaiškinimais, nes šie asmenys gali būti veikiami subjektyvių nuoskaudų, įsižeidimų, pavydo ir kitokių emocijų ar paskatų. Aukštesni reikalavimai darbuotojui neeliminuoja darbdavio pareigos įrodyti darbo drausmės delikto sudėtį.

6. Teismas pagrįstai atmetė bendrovės darbuotojų parodymus. Atsakovė turi suprasti, kad reikalaudama besąlygiško, kone statutinių pareigūnų paklusnumo iš savo darbuotojų, bei įpareigodama juos visur ir visada apie atsakovę atsiliepti tik teigiamai, atlikdama drausmės pažeidimų tyrimą, turi pasirūpinti objektyvių įrodymų surinkimu, o ne kliautis vien tik subjektyvaus pobūdžio darbuotojų paaiškinimais. Atsakovė yra bene didžiausias darbdavys Šakių savivaldybėje, o nedarbo lygis šioje savivaldybėje yra vienas didesnių Lietuvoje, todėl darbuotojai, bijodami prarasti savo darbo pajamas, negali likti objektyvūs, ypač esant teisminiam ginčui.

7. Atsakovė skunde nurodo, kad 2014-09-05 ir 2014-09-09 pažeidimai (komercinių paslapčių fiksavimas ir atskleidimas) galėjo būti tiriami ilgiau nei 2014-09-08 konfliktas su A. A.. Tačiau apeliantė tuo pačiu teigia, kad 2014-09-05 ir 2014-09-09 pažeidimai apima 2014-09-08 incidentą. Reiškia, atsakovė pripažįsta, kad tirdama visas nurodytas aplinkybes galėjo jas apimti ir apjungti į vieną drausmės pažeidimo tyrimą. Skirtingas drausmės pažeidimų pobūdis nebuvo kliūtis atsakovei įteikti abu įsakymus dėl drausminių nuobaudų paskyrimo tuo pačiu metu. Todėl teismas pagrįstai panaikino DK 136 str. 3 d. 1 p. pagrindu 2014-09-11 skirtą drausminę nuobaudą.

8. Atsakovė nebuvo korektiškai įforminusi komercinių paslapčių sąrašo, įsipareigojime neatskleisti komercinių paslapčių nebuvo apibrėžta kas yra komercinė paslaptis. Pats pažeidimo faktas, jo objektyvioji pusė buvo įrodinėjama išimtinai subjektyvaus pobūdžio kilmės įrodymais, t. y. atsakovei pavaldžių darbuotojų liudijimais, netgi neužtikrinant objektyvaus situacijos ištyrimo, antai G. S. patvirtino nematęs, kad ieškovas būtų filmavęs ceche, E. M. patvirtino, kad įmonė neprašė jo pateikti paaiškinimo apie incidentą su A. A.. Nėra pagrindo diskutuoti apie drausmės pažeidimo pasekmes: pasitikėjimo praradimą ar žalos padarymą/nepadarymą, kai nebuvo įrodytas neteisėtų veiksmų faktas.

9. Faktų visuma bei įstatyminis darbo įstatymų reglamentavimas paneigia apeliantės nurodomą būtinybę atskirai reorganizavimo dokumentuose paminėti darbuotojų perkėlimą. Akivaizdu, kad darbuotojai buvo perkelti, ir tai tiesiogiai patvirtina įrašai ieškovo socialinio draudimo pažymėjime. Nurodyta aplinkybė yra ne atsakovės atsakomybės klausimai, o byloje surinktų įrodymų bei 1996 m. galiojusio teisinio reglamentavimo vertinimo klausimai.

10. Teismas nustatė pakankamai svarius kriterijus neturtinei žalai atlyginti.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, atsiliepimo į jį argumentus, konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321 ir 322 straipsniai).

Bylos medžiaga patvirtina, kad apeliantė - atsakovė UAB „FLEMING BALDAI“, 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. 128 paskyrė ieškovui V. J. drausminę nuobaudą – papeikimą, o 2014 m. rugsėjo 11 d. įsakymu Nr. 129 atleido ieškovą V. J. iš darbo pagal Lietuvos Respublikos DK (toliau – DK) 136 straipsnio 3 dalies 1 ir 2 punktus.

Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir įrodymų vertinimu, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neobjektyviai įvertino atsakovės pateiktus įrodymus ir jos pakviestų liudytojų parodymus, pažeisdamas materialinės teisės normas suabsoliutino darbdavio pareigą tinkamai pareikalauti darbuotojo pasiaiškinimo dėl darbo drausmės pažeidimo, nebuvo aktyvus ir savo iniciatyva nerinko įrodymų, padarė nepagrįstą išvadą apie ieškovo darbo stažo pas atsakovę trukmę, nepagrįstai ieškovui priteisė neturtinę žalą. Su tokias apeliantės argumentais teisėjų kolegija nesutinka.

Darbo drausmė užtikrinama įtikinėjimo, auklėjimo, skatinimo ir sankcijų (drausminių nuobaudų ir kitų poveikio priemonių) taikymo būdais (metodais). Viena iš priemonių darbo drausmei užtikrinti yra drausminė atsakomybė. Darbo drausmės pažeidimą padariusiam darbuotojui gali būti taikoma drausminė atsakomybė ir skiriama drausminė nuobauda. Darbo drausmės pažeidimas, kaip drausminės atsakomybės pagrindas, yra pareigų nevykdymas arba netinkamas jų vykdymas dėl darbuotojo kaltės (DK 234, 236 straipsniai). Drausminė nuobauda gali būti skiriama ne už bet kokį netinkamą ar nepageidautiną darbuotojo elgesį, o tik už tokį, kuris atitinka įstatyme įtvirtintus darbo drausmės pažeidimo požymius, t.y. skiriant drausminę nuobaudą turi būti aiškiai nustatyta, kokių darbo pareigų darbuotojas nevykdė ar vykdė netinkamai. Teisme tikrinant darbuotojui (ieškovui) paskirtos drausminės nuobaudos pagrįstumą, pareiga įrodyti darbuotojo neteisėtų veiksmų arba neveikimo ir kaltės buvimą tenka darbdaviui. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, byloje surinktus įrodymus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes, įrodymus ir tinkamai pritaikęs materialinės bei procesinės teisės normas, pagrįstai panaikino ieškovui V. J. paskirtas drausmines nuobaudas.

DK 240 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog prieš skirdamas drausminę nuobaudą, darbdavys turi pareikalauti, kad darbuotojas raštu pasiaiškintų dėl darbo drausmės pažeidimo. Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas teisingai aptarė šio straipsnio taikymo sąlygas bei šios nuostatos išaiškinimus teismų praktikoje. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, į įstatymo nuostatas dėl drausminės nuobaudos skyrimo tvarkos, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas nesuabsoliutino darbuotojo pasiaiškinimo dėl skiriamos drausminės nuobaudos nebuvimo fakto, konstatavęs, jog net ir pažeidus DK 240 straipsnio 1 dalį, būtina nustatyti drausminės atsakomybės taikymo pagrindus ir sąlygas (DK 234 str.). Pirmosios instancijos teismo vertinimu, atsakovė neįrodė, jog prašė ieškovo pasiaiškinti, nors ir įformino ieškovo atsisakymą priimti nurodymą pasiaiškinti. Šios teismo išvados pagrįstos byloje nustatytomis aplinkybėmis, kurių nepaneigia apeliacinio skundo argumentai. Be to, teismas pažymėjo, kad atsakovės nurodyme nebuvo nustatytas laiko tarpas pasiaiškinimui pateikti, kaip to reikalauja DK 240 straipsnio 1 dalis, o Darbo tvarkos taisyklių 17.7 punkte nurodytą 1 dienos terminą pasiaiškinimams pateikti vertino kaip neprotingą. Pritardama šioms išvadoms ir vertinimams, teisėjų kolegija neturi pagrindo iš esmės nesutikti su apeliantės argumentais, jog pats faktas, kad darbuotojas nepateikė pasiaiškinimo ir savo pozicijos dėl konflikto, neturi trukdyti darbdaviui užbaigti tyrimo procedūrą ir pateikti dėl incidento kalto asmens veiksmų vertinimą darbo drausmės požiūriu, tačiau, kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, lemiamą reikšmę tiriant incidentą turi objektyvus, o ne vienašališkas ieškovo ir apsaugos darbuotojo, liudytojo A. A. veiksmų įvertinimas dėl 2014-09-08 kilusio konflikto (incidento). Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, teisėtai sprendė, kad atsakovė turėjo likti objektyvi ir nešališka abiejų konflikto dalyvių atžvilgiu, t. y. įvertinti ne tik ieškovo, bet ir liudytojo A. A. veiksmus, kilusio konflikto priežastis bei surinktus įrodymus. Apeliantė su tokiomis išvadomis nesutinka ir nurodo, kad ji ištyrė visas aplinkybes, kurias galėjo ištirti, ir atsižvelgė į visus gautus darbuotojų parodymus dėl įvykusio konflikto tarp A. A. ir ieškovo, taip pat vertino jo priežastis, dalyvavusių darbuotojų veiksmus, jų pateiktus parodymus. Tačiau pirmosios instancijos teismo išsamiai ištirti ir įvertinti byloje esantys duomenys, kurie patvirtina teismo padarytas išvadas, rodo, jog skirdama ieškovui drausminę nuobaudą - papeikimą, už tai, kad 2014-09-08 ieškovas naudojo fizinį ir psichologinį smurtą prieš darbuotoją A. A., bandydamas jį jėga išvaryti iš cecho, atsakovė iš esmės rėmėsi subjektyviais, silpnais pagal savo prigimtį ir suinteresuoto pagal bylos aplinkybes liudytojo A. A. paaiškinimais bei savo pačios išvadomis. Atsakovė nėra teisėsaugos institucija, taigi ji neturi kompetencijos teisiškai vertinti ieškovo veiksmų dėl smurtinio kito asmens sužalojimo, o kitų teisės šakų reguliavimo sferoje esantys teisės pažeidimai reikšmingi darbo teisinės atsakomybės požiūriu tik tuo atveju, jeigu jais kenkiama darbdavio interesams ar trikdoma įprastinė darbo tvarka. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių A. A. sveikatos sutrikdymą. Apklausiamas 2015 m. gegužės 5 d. teismo posėdyje liudytoju A. A. parodė, jog jo santykiai su ieškovu blogi, konfliktiški apie pusmetį iki kilusio incidento, o įvykį matę liudytojai G. S. ir E. M. teisme patvirtino, kad incidento metu (trukusio 2-3 min.) nebuvo nei įžeidinėjama, nei smurtaujama, ir apie kilusį incidentą niekas iš įmonės atstovų nesiteiravo. Liudytojo E. M. parodymais, incidento metu sargybinis ( t. y. A. A.) šypsojosi ir pats savo veiksmais provokavo ieškovą konfliktui, stovėjo ant siauro praėjimo ir trukdė darbuotojams pravežti detales. Byloje surinktais įrodymais nepagrįsta apeliantės nurodyta aplinkybė ir dėl ieškovo reikalavimo darbuotojams pasirašyti ant tuščio popieriaus lapo po konflikto. Teisėjų kolegijai atsižvelgus į byloje esančius duomenis, pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, nėra pagrindo sutikti su apeliantės argumentais, kad ieškovo veiksmai vertintini kaip darbo drausmės pažeidimas 2014-09-08 įvykusio konflikto metu. Nagrinėjamu atveju būtent apeliantė privalėjo įrodyti, kad ieškovui skirdama drausminę nuobaudą – papeikimą, priėmė teisėtą sprendimą, o ne, kaip teigiama apeliaciniame skunde, teismas turėjo būti aktyvus ir nustatyti, dėl ko kilo konfliktas, konflikto atsiradimo priežastis ir kiekvieno darbuotojo elgesį konflikto metu. Kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad darbo bylos – viena iš nedispozityviųjų bylų kategorijų, kai įstatymu teismui priskirtas aktyvus vaidmuo, teisė ir pareiga atitinkamus klausimus spręsti ex officio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. D. v. UAB „Versupis“, bylos Nr. 3K-3-113/2005; 2011 m. spalio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. G. v. UAB „Teniso pasaulis“, bylos Nr. 3K-3-384/2011). Tai reiškia, kad tokios kategorijos bylą nagrinėjantis teismas turi teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus, kuriais šalys nesiremia, jeigu, teismo nuomone, tai yra būtina siekiant teisingai išspręsti bylą (CPK 414 straipsnio 1 dalis) ir kt. Pagal CPK 414 straipsnio 1 dalies nuostatą, kurioje nustatytas teismo vaidmuo nagrinėjant darbo bylas, darytina išvada, kad byloje dalyvaujantys asmenys neatleidžiami nuo pareigos nurodyti faktus ir įrodymus, juos rinkti ir pateikti. Tokia išvada darytina remiantis sisteminiu CPK 414 straipsnio 1 dalies ir 178 straipsnio aiškinimu. CPK 178 straipsnyje nustatyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio Kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Taigi pagal šias įstatymo normas šalys darbo byloje nėra atleidžiamos nuo pareigos nurodyti faktus ir įrodymus, juos rinkti ir pateikti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. L. v. UAB ,,Corriere Rosa transportas“, bylos Nr. 3K-3-71/2008). Atsižvelgiant į paminėtą kasacinio teismo suformuotą praktiką, apeliantei teigiant, jog ieškovas trikdė įprastinę darbo tvarką ir elgėsi nepagarbiai tiek su darbuotojais, tiek ir su darbdaviu, jai ir teko pareiga įrodyti šias aplinkybes. Tačiau apeliantė nei nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme neįrodė paskirtos nuobaudos paskyrimo teisėtumo, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė įrodymų, paneigiančių konflikto abstraktumą. Tokiu atveju teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentais apeliantė išreiškusi nesutikimą su teismo sprendimo dalimi dėl 2014-09-10 paskirtos drausminės nuobaudos - papeikimo, iš esmės pakartoja savo poziciją dėl ginčo aplinkybių, tačiau nepagrindžia, kad vertindamas įrodymus pirmosios instancijos teismas padarė proceso teisės normų pažeidimų (CPK 12, 178, 185 straipsniai).

Pirmosios instancijos teismas ieškovo atleidimo iš darbo 2014-09-11 įsakymu Nr. 129 teisėtumą ir pagrįstumą vertino abiem įsakyme nurodytais DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 2 punkto pagrindais. 2014-09-11 įsakyme nurodoma, kad 2014-09-05 ir 2014-09-09 dienomis ieškovas trukdė bendrovės darbuotojams ir savo asmeniniu mobiliuoju telefonu neteisėtai filmavo bendrovės ceche bendrovės gaminamos produkcijos gamybos procesą, gamybos įrengimus, gaminamą produkciją, taip pat dirbančius darbuotojus, nepaisė direktorės daugkartinių įspėjimų nutraukti neteisėtą veiklą, o pasibaigus darbo laikui išsinešė mobiliuoju telefonu užfiksuotą informaciją, sudarančią bendrovės komercines paslaptis, iš bendrovei priklausančių patalpų ir teritorijos.

Apeliantė nurodo, kad atleisdama ieškovą iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą įvykdė visas sąlygas, tačiau tokius jos argumentus teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus. Pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą, darbo sutartis be įspėjimo gali būti nutraukta, kai darbuotojas nerūpestingai atlieka darbo pareigas ar kitaip pažeidžia darbo drausmę, jei prieš tai jam nors kartą per paskutinius dvylika mėnesių buvo taikytos drausminės nuobaudos. Šios normos prasme darbo drausmės pažeidimai turi būti pakartotiniai, pagrindu atleisti iš darbo gali būti tik toks darbo drausmės pažeidimas, kuris padarytas per 12 mėnesių po ankstesnės drausminės nuobaudos paskyrimo. Siekdamas suvienodinti įstatymų taikymo praktiką, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas 2004 m. birželio 18 d. nutarime NR. 45 išaiškino teismams, kad atleidimo iš darbo DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punkto atveju teismas turi patikrinti ir nustatyti, ar darbuotojui (ieškovui) prieš tai nors vieną kartą per paskutiniuosius dvylika mėnesių buvo taikyta drausminė nuobauda ir apie ją pranešta, ar įsakymo (nurodymo) atleisti darbuotoją iš darbo ši drausminė nuobauda buvo galiojanti, ar ji nėra panaikinta, ar nėra pagrindo ją panaikinti (šio nutarimo 21.1.c. p). Nagrinėjamu atveju šalių nėra ginčijama faktinė aplinkybė, kad ieškovui abu įsakymai (t. y. 2014-09-10 įsakymas dėl paskirtos drausminės nuobaudos – papeikimo (t. y. pirmos nuobaudos) ir 2014-09-11 įsakymas dėl paskirtos drausminės nuobaudos – atleidimo iš darbo ( t. y. antros nuobaudos)) buvo įteikti vienu metu - 2014-09-11. Taigi, ieškovas iš darbo DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punkto pagrindu atleistas už darbo drausmės pažeidimus, apeliantei teigiant, padarytus 2014-09-05 ir 2014-09-09 dienomis, t. y. iki jam drausminės nuobaudos paskyrimo atsakovės 2014-09-10 įsakymu. Be to, atleidimo iš darbo metu ieškovas apie jam skirtą pirmąją nuobaudą nežinojo, kadangi į įsakymas dėl ankstesnės nuobaudos ieškovui buvo įteiktas jau paskyrus antrąją nuobaudą. Pažymėtina, kad darbo drausmės paaiškėjimo momentas DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punkto taikymui įtakos neturi. Nustatęs ir įvertinęs šias aplinkybes bei atsižvelgdamas į minėtos įstatymo nuostatos taikymo sąlygas bei jos išaiškinimą teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. sausio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. J. V. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-78/2000), pirmosios instancijos teismas ieškovo atleidimą iš darbo DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punkto pagrindu vien dėl konstatuotų aplinkybių pagrįstai pripažino neteisėtu.

Atleisti darbuotoją iš darbo vadovaujantis DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu galima, kai šis vieną kartą šiurkščiai pažeidžia darbo pareigas (Kodekso 235 straipsnis). DK 235 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šiurkštus darbo pareigų pažeidimas yra darbo drausmės pažeidimas, kuriuo šiurkščiai pažeidžiamos tiesiogiai darbuotojo darbą reglamentuojančių įstatymų ar kitų norminių aktų nuostatos arba kitaip šiurkščiai nusižengiama darbo pareigoms ar nustatytai darbo tvarkai. DK 235 straipsnio 2 dalies 1–10 punktuose išvardyti darbo pareigų pažeidimai yra laikomi šiurkščiais. Be šių atvejų, šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu gali būti laikomi ir kiti nusižengimai, kuriais šiurkščiai pažeidžiamos darbo pareigos ar darbo tvarka (DK 235 straipsnio 2 dalies 11 punktas). Nagrinėjamu atveju atsakovė (apeliantė) įsakyme dėl ieškovo atleidimo nenurodė, kuriuo konkrečiu DK 235 straipsnio 2 dalies pagrindu atleido iš darbo ieškovą; atsiliepimą į ieškinį grindė DK 235 straipsnio 2 dalies 11 punkto nuostatomis (t. 1, b. l. 38-47), o atsiliepime į ieškovo papildytą ieškinį aiškiai nurodė (t. 2, b. l. 150 ir jo a. p.), kad ieškovas atleistas iš darbo pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 11 punktą už darbo drausmės pažeidimą, numatytą Taisyklių 7.1, 7.7.1, 7.7.3, 7.7.6, 7.8.15 punktuose ir 2010-11-22 įsipareigojime. Sprendžiant klausimą, ar darbo drausmės pažeidimas, nepatenkantis į DK 235 straipsnio 2 dalies 1–10 punktuose išvardytus atvejus, yra priskirtinas prie šiurkščių darbo tvarkos pažeidimų, būtina aiškinti darbo drausmės pažeidimo objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius – darbuotojo neteisėto elgesio pobūdį, dėl šio pažeidimo atsiradusius nuostolius bei kitokius neigiamus padarinius, darbuotojo kaltę ir jos formas, kitų asmenų veiksmų įtaką šiam pažeidimui bei kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. K. v. Zarasų rajono savivaldybės taryba, bylos Nr. 3K-3-59/2006; 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. B. v. UAB „Tokvila“, bylos Nr. 3K-3-305/2010). Iš DK 235 straipsnyje nustatyto reglamentavimo ir atskirai šio straipsnio 2 dalies 11 punkto nuostatos bei formuojamos teismų praktikos darytina išvada, kad darbdaviui nesuteikta teisės vien savo subjektyvia nuožiūra bet kokias darbuotojo veikas (neveikimą) priskirti prie kitų šiurkščių darbo tvarkos pažeidimų, nes pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą darbuotojui taikoma griežčiausia drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo, ir ji taikoma būtent už vienkartinį darbo drausmės pažeidimą. Pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 11 punktą šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu gali būti laikomas: a) kituose norminiuose arba lokaliniuose teisės aktuose, profesinės etikos kodeksuose ir taisyklėse nurodytas ir šiurkščiu įvardytas nusižengimas, kuriuo šiurkščiai pažeidžiama darbo tvarka; b) kitas nusižengimas, kuris, atsižvelgiant į DK 235 straipsnio 2 dalies 1–10 punktuose išdėstytą įstatymo leidėjo poziciją dėl šiurkščių darbo drausmės pažeidimų vertinimo, pagal savo pobūdį, padarinius, darbuotojo kaltės laipsnį ir kitas reikšmingas aplinkybes kvalifikuotinas kaip nusižengimas, kuriuo šiurkščiai pažeista darbo tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. lapkričio 22 d. nutartis priimta civilinėje byloje G. S. v. UAB „ Rokiškio autobusų parkas“, bylos Nr. 3K-3-624/2004; 2005 m. vasario 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. T. v. AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“, bylos Nr. 3K-3-109/2005; 2005 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. K. v. AB „Lietuvos draudimas“, bylos Nr. 3K-3-532/2005; 2005 m. gruodžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. P. v. VšĮ Radviliškio ligoninė, bylos Nr. 3K-3-669/2005; 2007 m. gruodžio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. C. v. Individuali L. Š. įmonė „Meškėnas“, bylos Nr. 3K-3-560/2007; 2009 m. balandžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Z. v. UAB „Rovasta“, bylos Nr. 3K-3-144/2009).

Pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkto bei DK 235 straipsnio 2 dalies 11 punkto taikymo sąlygas, apeliantės lokalinius norminius aktus, apibrėžiančius ieškovo darbo pareigas, darbo atlikimo tvarką, įsipareigojimus, visapusiškai ir išsamiai ištyrė byloje esančius įrodymus ir įvertinęs tai, pagrįstai sprendė, jog nagrinėjamas darbo drausmės pažeidimas atsakovės lokaliniuose teisės aktuose nėra tiesiogiai nurodytas kaip šiurkštus darbo pareigų pažeidimas, šį pažeidimą kaip šiurkštų įvertino pati atsakovė, tačiau byloje atsakovė nepateikė įtikinamų teisinių argumentų (įrodymų), pagrindžiančių pažeidimo kvalifikavimą kaip šiurkštų. Teisėjų kolegija, įvertinusi teisinį reglamentavimą, konkrečias, objektyvias byloje nustatytas aplinkybes, pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams bei padarytoms išvadoms, jų nekartodama. Su skundžiamame sprendime aptartu teisiniu reglamentavimu iš esmės sutinka ir apeliantė. Tačiau, apeliantės vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad atsakovė teismui nepateikė jokių argumentų ir įrodymų, jog 2015-09-05 ir 2015-09-09 įvykdytais darbo drausmės pažeidimais tikrai buvo atskleista informacija ir padaryta žala, nepagrįstai vadovavosi tik ieškovo pateiktais paaiškinimais, kurie nebuvo pagrįsti jokiais įrodymais, o turėdamas pareigą darbo byloje būti aktyvus, turėjo iš ieškovo pareikalauti jo poziciją pagrindžiančių įrodymų. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie apeliantės argumentai nepagrįsti.

Teisėjų kolegija, jau aptarusi teismo vaidmenį darbo bylose (CPK 414 str.) dar kartą pažymi, kad bylas pagal darbuotojo (ieškovo), atleisto iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą, ieškinį dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu teismas nagrinėja laikydamasis bendrųjų CPK taisyklių bei atsižvelgdamas į CPK XX skyriuje ir DK numatytas išimtis (CPK 410 straipsnis). Bylose dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu darbuotojų, atleistų iš darbo be įspėjimo, darbdavys (atsakovas) privalo įrodyti įstatyme numatyto atleidimo iš darbo pagrindo teisėtumą, tų svarbių priežasčių, kuriomis jis grindė darbo sutarties nutraukimą, buvimą (CPK 178 straipsnis), o teismas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 6 dalis), atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, turi įvertinti, ar darbdavio nurodytos atleidimo iš darbo priežastys yra pakankamai svarbios, kad sudarytų pagrindą nutraukti darbo sutartį pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą. Teismas turi teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus, kuriais šalys nesiremia, jeigu tai yra būtina siekiant teisingai išspręsti bylą (CPK 414 straipsnio 1 dalis), turi patikrinti ieškinyje jo pagrindu nurodytas aplinkybes bei kitas aplinkybes, nors ir nenurodytas ieškinio pagrindu, tačiau susijusias su pareikšto ieškinio pagrindu ir dalyku. Pagal galiojančias teismų praktikos suformuluotas įrodinėjimo taisykles darbo bylose dėl drausminės nuobaudos skyrimo teisėtumo ir pagrįstumo pareiga įrodyti, kad drausminė nuobauda skirta teisėtai ir pagrįstai, tenka darbdaviui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. T. v. AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“, bylos Nr. 3K-3-109/2005; 2012 m. balandžio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. Lietuvos darbo birža prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, bylos Nr. 3K-3-193/2012). Kasacinio teismo praktikoje taip pat yra konstatuota, kad kai už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą atleistas iš darbo darbuotojas ginčija darbo sutarties nutraukimo teisėtumą teismine tvarka, darbdavys (atsakovas) turi įrodyti, kad nusižengimas kvalifikuotinas kaip šiurkštus. Taigi, įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė atleidimo iš darbo bylose lemia darbdavio pareigą įrodyti, kad pagrindas atleisti darbuotoją iš darbo buvo, todėl apeliantės argumentai dėl teismo neaktyvaus vaidmens bei netinkamo įrodinėjimo naštos paskirstymo yra atmestini. Nagrinėjamu atveju įsakyme dėl atleidimo iš darbo vienos iš nurodytų aplinkybių, jog nepaisydamas bendrovės direktorės daugkartinių įspėjimų nutraukti neteisėtą veiklą, netrukdyti bendrovės darbuotojams dirbti ir nurodymų tinkamai vykdyti savo darbo funkcijas, ieškovas toliau tęsė neteisėtus veiksmus ir filmavo savo asmeniniu mobiliuoju telefonu bendrovės ceche bendrovės gaminamos produkcijos gamybos procesą, gamybos įrenginius, gaminamą produkciją, kurie sudaro bendrovės komercines paslaptis, apeliantė net neįrodinėjo (CPK 12, 178 str.). Įvertinęs bylos medžiagą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog atsakovė (apeliantė) nepateikė įrodymų, kad ieškovas mobiliuoju telefonu tikrai filmavo ir iš bendrovės teritorijos išnešė komercines paslaptis (CPK 12, 178, 185 straipsniai). Šios išvados grindžiamos ne vien tuo, jog atsakovė nepateikė telefonu užfiksuotos medžiagos, kurios, kaip nurodo apeliantė, ji negalėjo pateikti būdami privati įmonė, bet konstatavus ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, jog atsakovė netikrino ir nepaėmė iš ieškovo telefono, kuriuo galimai buvo filmuojama, neprašė pateikti ieškovo telefone esančių duomenų, nevertino ieškovo elgesio tikslų ir motyvų, netyrė įvykio aplinkybių. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, pagal CPK 185 straipsnio 1 dalį įvertinęs byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, pagrįstai sprendė, jog drausminė nuobauda - atleidimas iš darbo - paskirta ieškovui nepagrįstai.

Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo motyvus, jog pirmosios instancijos teismo padaryta išvada apie ieškovo darbo stažo pas atsakovę trukmę, ją skaičiuojant nuo 1983 metų, kai pati bendrovė egzistuoja nuo 1996-06-28, yra nepagrįsta. Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovas pradėjo dirbti 1983-01-06 tuometiniame „Garbės ženklo“ Ordino baldų gamybinio susivienijimo „Kauno baldai“ Kriūkų baldų fakrike. Įmonė buvo privatizuota ir nuo 1993-03-01 ieškovo darbo santykiai tęsėsi AB „Kauno baldai“. Tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos darbo sutarties įstatymo (1991-11-28 įst. Nr. I-2048) 32 straipsnis numatė, kad įmonės savininko, jos pavaldumo, steigėjo ar pavadinimo pasikeitimas darbo sutarties nenutraukia; įmonėms susijungus, įmonę padalijus, prijungus prie jos kitą ar pakeitus įmonės rūšį, darbo santykiai darbuotojo sutikimu tęsiasi. Šiais atvejais nutraukti darbo sutartį darbdavio iniciatyva galima tik sumažinus darbuotojų skaičių. Akcinės bendrovės „Kauno baldai“ reorganizacijos 1996-01-01 (atskiriant įmones) balanso projekte nurodyta, kad reorganizuojamos bendrovės prievolių perėmėjai yra Akcinės Bendrovės „Kauno baldai“, Kriūkų baldų fakrikas ir „Santaka“ bei pateikiamas prievolių paskirstymas įvykus reorganizacijai, 1996-05-01 sudarytas AB „Kauno baldai“ reorganizacijos balansas, o 1996-06-17 pasirašytas Kriūkų baldų fabriko atsiskyrimo protokolas. 1996-06-28 įrašas ieškovo socialinio draudimo pažymėjime patvirtina, kad dėl įmonės reorganizavimo jo darbo santykiai tęsiasi AB „Kriūkų baldai“. Pažymėtina, kad ir tuo metu reorganizuojamų įmonių darbuotojų darbo santykius reguliavo to paties jau minėto Darbo sutarties įstatymo 32 straipsnio nuostatos. Taip pat byloje neginčijamai nustatyta, kad AB „ Kriūkų baldai“ 1999-08-02 keitėsi teisinė forma į UAB „Kriūkų baldai“, o nuo 2004-06-09 įregistruotas jos pavadinimo pasikeitimas - UAB „FLEMING BALDAI“ ir ieškovo darbo santykiai tęsėsi šiose bendrovėse. Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, įstatymo nuostatas, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas pas atsakovę pradėjo dirbti 1983-01-06.

Analizuodama ir vertindama apeliantės argumentus dėl ieškovui nepagrįstai priteistos neturtinės žalos, teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad jeigu darbdavys savo teises įgyvendina nesilaikydamas įstatymo nuostatų, be teisėto pagrindo atlieka veiksmus ir dėl to darbuotojui padaroma neturtinė žala, tai gali būti darbdavio prievolės atlyginti darbuotojui padarytą neturtinę žalą atsiradimo pagrindas (DK 1 straipsnio 1 dalis, 248 straipsnio 4 punktas, 250 straipsnis, CK 1.1 straipsnio 3 dalis, 6.250 straipsnis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad darbo santykiuose neturtinė žala darbuotojui gali būti padaryta įvairiais darbdavio neteisėtais veiksmais, pvz., kai darbuotojas neteisėtai atleidžiamas iš darbo, neteisėtai perkeliamas į kitą darbą, jam neteisingai paskiriama drausminė nuobauda, paskleista informacija apie darbuotoją, nesusijusi su jo darbo savybėmis, ir pan.; tai gali būti tiek asmens fizinis skausmas, tiek dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis) Neturtinei žalai atlyginti už neturtinių vertybių pažeidimą būtinos visos civilinės atsakomybės sąlygos (neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys, kaltė ir žala) Teisės pažeidimo pripažinimo faktas atskirais atvejais yra pakankama satisfakcija už patirtą skriaudą, o teisės pažeidimo pripažinimas yra savarankiškas pažeistų teisių gynimo būdas. Neturtinė žala priteisiama tuo atveju, kai nustatoma, jog teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl DK 250 straipsnio aiškinimo ir taikymo, yra išaiškinęs, kad neteisėto atleidimo atveju neturtinė žala atlyginama tais atvejais, kai atleidimo aplinkybės ir darbuotojo atleidimo pagrindas yra tokie, kurie pateisintų neturtinės žalos atlyginimą, nes kitomis darbuotojų teisių gynybos priemonėmis, tokiomis kaip turtinės žalos atlyginimas (kompensacija), pripažinimas atleidimo iš darbo neteisėtu ar grąžinimas į darbą, darbuotojui padaryta skriauda nėra teisingai atlyginama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. B. v. SIA Bobybalt, bylos Nr. 3K-3-213/2012). Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ieškovo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, atsižvelgęs į darbdavio taikytą jo atleidimo iš darbo pagrindą, jo darbo trukmę įmonėje, padarė pagrįstą išvadą, kad mažame mieste po atleidimo iš darbo tokiu pagrindu sumažėja asmens reputacija, jis patiria dvasinių išgyvenimų ne tik dėl atleidimo pagrindo, bet ir dėl apsunkintos galimybės tinkamai save realizuoti. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas ieškovui priteisti neturtinės žalos atlyginimą, nes teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti, o priteistos 1000,00 Eur neturtinės žalos dydis iš esmės atitinka CK 6.250 straipsnio 2 dalyje bei teismų praktikoje įtvirtintus kriterijus. Dėl to atmestini kaip nepagrįsti apeliantės argumentai, kuriais teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė ieškovui neturtinę žalą.

Kitus apeliacinio skundo argumentus teisėjų kolegija laiko teisiškai nereikšmingus ir dėl jų nepasisako.

Apibendrindama aukščiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas bylą išsprendė teisingai, tinkamai išnagrinėjęs ir įvertinęs visas bylos aplinkybes, byloje pateiktus įrodymus, tinkamai taikant ir aiškinant teisės normas, apeliacinio skundo argumentais priimto sprendimo keisti ar naikinti nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmestinas, sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimo išlaidų

Apeliantės apeliacinis skundas atmestinas, todėl ji neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo priteisimą (CPK 93 str. 1 d.).

Iš apeliantės ieškovui, sutinkamai su CPK 93 straipsnio 1 dalies bei CPK 98 straipsnio 3 dalies nuostatomis, priteistinos advokato teisinės pagalbos išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme (t. y. atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą), - 600 Eur, kurių dydis neviršija Rekomendacijų 8.11 punkte nustatyto maksimalaus dydžio, yra pagrįstos, atitinka teisingumo ir protingumo kriterijus.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi LR CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šakių rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės UAB „FLEMING BALDAI“, į. k. 174204036, ieškovui V. J., a. k. (duomenys neskelbtini) 600 (šešis šimtus) Eur teisinės pagalbos išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme.