Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2013-05-22 · Administracinė byla Nr. AS-602-350-13

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNutartis · 2012-06-19Regionų apygardos administracinis teismas
  2. Pirmoji instancijaNutartis · 2012-06-19Regionų apygardos administracinis teismas
  3. Pirmoji instancijaNutartis · 2013-02-21Regionų apygardos administracinis teismas
  4. Atskirasis skundasNutartis · 2013-05-22Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-05-22
Bylos Nr.
AS-602-350-13
Teisminio proceso Nr.
3-64-3-00361-2012-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Arūnas Sutkevičius (pirm.), Veslava Ruskan (pran.), Ramūnas Gadliauskas
Pareiškėjas
A. B.
Atsakovas
valstybės įmonės Registrų centro Šiaulių filialui
Trečiasis asmuo
valstybės įmonė Registrų centras
Administracinė byla Nr. AS602-350/2013Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00361-2012-1Procesinio sprendimo kategorija 59 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2013 m. gegužės 22 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso būdu išnagrinėjo pareiškėjo A. B. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 21 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovui valstybės įmonės Registrų centro Šiaulių filialui (trečiasis suinteresuotas asmuo – valstybės įmonė Registrų centras) dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas A. B. (toliau – ir pareiškėjas) 2012 m. balandžio 2 d. (pagal gavimo datą) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu (t. I, b. l. 2 – 11) atsakovui Valstybės įmonės Registrų centro Šiaulių filialui (toliau – ir atsakovas) dėl valstybės įmonės Registrų centro Šiaulių filialo 2012 m. sausio 11 d. sprendimo „Dėl nekilnojamojo daikto kadastro duomenų pakeitimo nekilnojamojo turto kadastre“ Nr. (8.8.8) KDT-40 panaikinimo, valstybės įmonės Registrų centro Šiaulių filialo 2012 m. sausio 25 d. sprendimo „Dėl nekilnojamojo daikto kadastro duomenų pakeitimo nekilnojamojo turto kadastre“ Nr. (8.8.8) KDT-100 panaikinimo, valstybės įmonės Registrų cento Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2012 m. vasario 23 d. sprendimo „Dėl teritorinio registratoriaus 2012 m. sausio 11 d. ir 2011 m. sausio 25 d. sprendimų“ panaikinimo ir teritorinio registratoriaus įpareigojimo įregistruoti pareiškėjo buto šildymo būdo pakeitimą, kuris buvo teisėtai atliktas paprastojo remonto darbais.

Šalies argumentai

Pareiškėjas 2012 m. gruodžio 18 d. pateikė pareiškimą (t. I, b. l. 190), kuriuo nurodė, jog atsisako nuo savo skundo, nes atsakovas įregistravo buto, adresu (duomenys neskelbtini), šildymo būdo pakeitimą, t. y. patenkino jo reikalavimą.

Žemesnės instancijos teismas

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 18 d. nutartimi (t. I, b. l. 103 – 104) priėmė pareiškėjo atsisakymą nuo skundu ir administracinę bylą šiuo pagrindu nutraukė.

II.

Pareiškėjas 2012 m. gruodžio 27 d. Šiaulių apygardos administraciniam teismui pateikė prašymą (t. II, b. l. 2) priteisti iš atsakovo 1100 Lt (vieną tūkstantį vieną šimtą litų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų administracinėje byloje Nr. I-708-621/2012.

Šalies argumentai

Pareiškėjas savo prašymą atlyginti bylinėjimosi išlaidas grindė 2012 m. gruodžio 17 d. sąskaita apmokėjimui ir 2012 m. gruodžio 17 d. pinigų gavimo kvitu, kurias surašė (duomenys neskelbtini) firma.

Žemesnės instancijos teismas

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 31 d. nutartimi (t. II, b. l. 5 – 6) įpareigojo pareiškėją pašalinti prašymo trūkumus – pateikti pareiškėjo įgaliojimą (duomenys neskelbtini) firmai atstovauti byloje pareiškėjui.

Šalies argumentai

Pareiškėjas savo ruožtu paaiškino, kad teismas nepagrįstai prašo pateikti pareiškėjo įgaliojimą (duomenys neskelbtini) firmai dėl atstovavimo, nes pareiškėjas neprašo atlyginti jokių atstovavimo išlaidų. Priešingai – jis prašo išlaidų (1000 Lt), susijusių su skundo parengimu ir pateikimu, pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsnio 2 dalį bei žyminio mokesčio (100 Lt).

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjo prašymą atlyginti bylinėjimosi išlaidas prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VĮ Registrų centras atsiliepimu į pareiškėjo prašymą prašė pareiškėjo prašymą atmesti.

III.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 21 d. nutartimi grąžino pareiškėjo jo sumokėtą 100 Lt žyminį mokestį, o pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atmetė.

Teismas rėmėsi ABTĮ 44 straipsniu bei pažymėjo, jog iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad ABTĮ bei Civilinio proceso kodeksas ne tik įtvirtina asmens teisę reikalauti atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas, bet ir numato minėtos teisės įgyvendinimo mechanizmą. Nurodė, jog administracinėje byloje gali būti priteisiamos tik pagrįstos ir atitinkamai suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS146-460/2009 ir kt.).

Teismas taip pat apžvelgė pareiškėjo kreipimosi į teismą bei pareiškimo, kuriuo jis atsisakė nuo savo skundo, pateikimo eigą bei pažymėjo, jog pagal ABTĮ 44 straipsnio 3 dalį esminės reikšmės neturi, kokie vidiniai motyvai paskatino atsakovą geruoju patenkinti pareiškėjo reikalavimą, tačiau esminė aplinkybė yra ta, kad de facto reikalavimas buvo patenkintas tik po to, kai pareiškėjas kreipėsi į teismą <...> (rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS858-596/2011).

Nurodė, jog nors pareiškėjas ir tikino, kad teisme dalyvavo be jokio atstovo, jis pasinaudojo (duomenys neskelbtini) firmos paslaugomis rengiant skundą teismui (įskaitant spausdinimą ir konsultacijas), kurį vėliau pasirašė pats pareiškėjas ir pateikė teismui. Atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas prašo priteisti 1 000 Lt už skundo surašymą (įskaitant spausdinimą ir konsultacijas), tačiau šios išlaidos grindžiamos tik 2012 m. gruodžio 17 d. sąskaita apmokėjimui ir 2012 m. gruodžio 17 d. pinigų priėmimo kvitu, kuriame nėra nurodyta, kokios sutarties ar sutarimo pagrindu sumokėta 1 000 Lt. Be to, pareiškėjo skundas teismui pateiktas 2012 m. balandžio 2 d., o sąskaitos apmokėti tik 2012 m. gruodžio 17 d., skundas pasirašytas paties pareiškėjo, skundo rengimo vieta nurodyta Šiauliai, kurioje gyvena pareiškėjas, o (duomenys neskelbtini) firma registruota Vilniuje. Taip pat pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos 2012 m. spalio 30 d. įsakymu Nr. 340 „Dėl pinigų priėmimo ir pinigų išmokėjimo kvitų naudojimo, išrašymo ir apskaitos taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų taisyklių (toliau – Taisyklės) 5 punkte nurodoma, kad kvitai išrašomi ūkinės operacijos metu arba tuoj pat jai pasibaigus, tačiau konkrečiu atveju skundas, kaip minėta, surašytas 2012 m. balandžio 2 d., o pinigų gavimo kvitas išrašytas 2012 m. gruodžio 17 d. Teismas taip pat pastebėjo, kad sąskaita apmokėjimui yra be serijos ir be numerio, nors Taisyklių 6.7 punktas numato, kad pinigų gavimo kvite turi būti nurodytas kvitą išrašiusio paslaugų pardavėjo pareigų pavadinimas, parašas, vardas ir pavardė. Be to, sąskaitoje apmokėjimui ir pinigų gavimo kvite dokumentus išrašiusio pardavėjo pareigos nenurodytos. Teismas taip pat akcentavo, jog byloje nėra dokumentų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad (duomenys neskelbtini) firma pareiškėjui teikė teisines paslaugas.

Teismas taip pat rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje nurodoma, jog ABTĮ 45 straipsnio 1 dalyje, numatančioje, jog dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu, iš esmės įtvirtintas suinteresuotai šaliai adresuotas reikalavimas pagrįsti savo prašyme nurodytas išlaidas konkrečiais skaičiais bei įrodymais, atitinkančiais ABTĮ 57 straipsnio nustatytus reikalavimus, pažymėjo, jog iš pareiškėjo pateiktų dokumentų nėra aiškus išlaidų paskirstymas, kaip tai numatyta ABTĮ 44 straipsnio 2 dalyje, ir apskaičiavimas, dėl šios priežasties taip pat nėra galimybės spręsti apie minėtų išlaidų pagrįstumą. Darė išvadą, jog pareiškėjas neįrodė fakto, kad dėl skundo parengimo patyrė (spausdinimas ir konsultacija) 1 000 Lt bylinėjimosi išlaidų, todėl sprendė, kad ši bylinėjimosi išlaidų dalis negali būti priteisiama.

Teismas taip pat rėmėsi ABTĮ 49 straipsnio 1 ir 3 dalimis bei pažymėjo, jog iš minėtų įstatymo normų matyti, kad, be advokatų ar advokatų padėjėjų, atstovais administracinėse bylose gali būti visi asmenys, kurių įgaliojimai nurodyti įgaliojime, išduotame ir įformintame Civilinio kodekso ir Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka, o kiekviena administracinio proceso šalis turi galimybę pasirinkti, ar ji ves bylą pati, ar pasitelks atstovą (rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS143–375/2008). Teismas pastebėtina, jog teisinis atstovavimas byloje pasireiškia ne tik atstovo dalyvavimu teismo posėdyje, tačiau taip pat ir kitų teisinių paslaugų teikimu, pavyzdžiui, tokių kaip skundo ar atsiliepimo į skundą surašymas, kitų dokumentų, susijusių su atstovavimu bylų procese, parengimas. Akcentavo, jog iš VĮ Registrų centro JAR išrašo (t. II, b. l. 8) matyti, kad (duomenys neskelbtini) firma neturi teisės teikti teisinių paslaugų, taip pat teismui nėra pateikta rašytinių įrodymų, kad (duomenys neskelbtini) firma buvo įgaliota parengti skundą. Todėl teismas sprendė, jog (duomenys neskelbtini) firma nebuvo įgaliota parengti skundo.

IV.

Pareiškėjas, nesutikdamas su Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 21 d. nutartimi, pateikė atskirąjį skundą (t. II, b. l. 65 – 70), kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos nutartį ir priteisti iš atsakovo 1000 Lt bylinėjimosi išlaidas.

Atskirajame skunde išdėsto, jog užsakė iš (duomenys neskelbtini) firmos (toliau – ir (duomenys neskelbtini)) paslaugas parengti skundo projektą, įskaitant skundo spausdinimą. Pažymi, jog šis paslaugų, susijusių su darbu su teisinėmis duomenų bazėmis ir spausdinimu, teikimo sandoris yra teisėtas ir nenuginčytas įstatymų nustatyta tvarka, pareiškėjas sumokėjo už suteiktą paslaugą – skundo parengimą pagal teisines duomenų bazes, įskaitant spausdinimą ir konsultacijas, ir todėl turi teisę į patirtų išlaidų atlyginimą. Akcentuoja, jog visos paslaugos, kurias jis gavo iš (duomenys neskelbtini), buvo suteiktos paslaugų sutarties pagrindu. Todėl, jei teismui kilo abejonių dėl pateiktų sąskaitų už suteiktas paslaugas pagrįstumo, teismas privalėjo nurodyti pareiškėjui pašalinti prašymo trūkumus, pvz., pateikti sutartį su (duomenys neskelbtini), tačiau to teismas trūkumų šalinimo nutartimi nepadarė, todėl jis teisinių paslaugų sutartį teikia kartu su atskiruoju skundu. Nesutinka su teismo argumentais, jog paslaugos jam realiai nesuteiktos vien todėl, kad pareiškėjas už suteiktas paslaugas apmokėjo pagal (duomenys neskelbtini) išrašytą išankstinio mokėjimo sąskaitą, nes pinigų sumokėjimo faktą patvirtina pinigų gavimo kvitas.

Žemesnės instancijos teismas

Taip pat mano, jog pirmosios instancijos teismas, remdamasis JAR išrašu, neteisėtai ir nepagrįstai nusprendė, kad (duomenys neskelbtini) neturi teisės teikti teisinių paslaugų, nes JAR išraše teisinės paslaugos nėra numatytos. Tikina, jog atsakovo pateiktas JAR išrašas yra šiuo metu negaliojantis, nes yra parengtas pagal Ekonominių veiklų klasifikatorių, kuris (duomenys neskelbtini) nėra taikomas nuo 2003 m., nes ši įmonė vykdo veiklą turėdama tik registracijos pažymėjimą, išduotą 2005 m. gegužės 5 d. Be to, nors atsakovas tvirtina, kad (duomenys neskelbtini) negali teikti teisinių paslaugų, pagal atsakovo pateiktą išrašą (duomenys neskelbtini) teikia ir kitas, niekur nepriskirtas, aptarnavimo paslaugas (kodas 93.05), be kita ko, užsiima veikla, susijusia su duomenų bazėmis, įskaitant teismų ir įstatymų duomenų bazes. Priduria, jog pareiškėjas bet kuriuo atveju neprivalėjo žinoti, kokias tiksliai paslaugas teikė (duomenys neskelbtini). Mano, jog jam suteiktos teisinės paslaugos nebuvo per brangios, nes neviršijo teisingumo ministro rekomenduojamų sumų.

Pabrėžia, jog teismas taip pat nepagrįstai pritarė atsakovo paaiškinimams, jog jis prašė priteisti atstovavimo išlaidas, nes (duomenys neskelbtini) paslaugomis jis dvišalės sutarties pagrindu pasinaudojo tik skundui parengti ir konsultacijoms, kas sudaro pagrindą priteisti jam išlaidas, susijusias su žyminio mokesčio sumokėjimu ir skundo parengimu bei pateikimu (ABTĮ 44 str. 2 d.).

Nesutinka ir su atsakovo teiginiais, kad bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos todėl, kad byla nebuvo išnagrinėta iš esmės. Šiuo aspektu pažymi, jog byla nebuvo išnagrinėta iš esmės, nes jau vykstant teisminiam nagrinėjimui atsakovas geruoju patenkino pareiškėjo reikalavimą ir jis skundą atsiėmė. Pažymi, jog pirmosios instancijos teismas darė nepagrįstą išvadą, jog atsakovas patenkino pareiškėjo reikalavimą ne geruoju, o gavęs naują pareiškėjo 2012 m. liepos 4 d. prašymą ir naują 2010 m. spalio 5 d. deklaraciją. Atkreipia dėmesį, jog iš tiesų, atsakovas geruoju patenkino pareiškėjo reikalavimą, nes pripažino savo teisės taikymo klaidas ir pareiškėjo reikalavimo teisėtumą ir siekdamas išvengti bylinėjimosi, geruoju įregistruodamas pareiškėjo šildymo būdo pakeitimą, atsisakydamas reikalauti iš pareiškėjo pateikti statybos darbus leidžiantį dokumentą. Tikina, jog būtent pareiškėjui kreipusis į Šiaulių apygardos administracinį teismą, atsakovas geruoju patenkino pareiškėjo prašymą įregistruoti jo pirminę 2010 m. spalio deklaraciją apie statybos darbų užbaigimą ir jo buto šildymo būdu pakeitimą, atsisakydamas savo reikalavimo pareiškėjui pateikti šildymo būdo pakeitimo statybos darbus leidžiantį dokumentą, kas buvo pagrindinė pareiškėjo kreipimosi į teismą priežastis. Atkreipia dėmesį ir į tai, jog naują 2012 m. liepos 4 d. pareiškėjo prašymą užpildė pats atsakovas, siekdamas išvengti gresiančių bylinėjimosi išlaidų. Remiasi ABTĮ 44 straipsnio 3 dalimi bei tikina, jog esminės reikšmės neturi, kokie vidiniai motyvai paskatino atsakovą geruoju patenkinti pareiškėjo reikalavimą. Todėl mano, jog pirmosios instancijos teismo motyvai dėl pareiškėjo 2012 m. liepos 4 d. ir 2010 m. spalio 5 d. deklaracijos atmestini kaip visiškai formalūs bei neatitinkantys bylos aplinkybių tikrojo turinio.

Atsiliepimas

Atsakovas ir trečiasis suinteresuotasis asmuo atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 21 d. nutartį palikti nepakeistą, o pareiškėjo atskirąjį skundą atmesti.

Atsiliepime nurodo, jog teismo išdėstyti motyvai, remiantis kuriais jis atmetė pareiškėjo prašymą, yra kiti, nei nurodyta atskirajame skunde. Atkreipia dėmesį, jog 2013 m. sausio 15 d. raštu pirmosios instancijos teismas dar kartą nustatė pareiškėjui terminą iki 2013 m. sausio 28 d. teismui pateikti rašytinius įrodymus, kuriais remiantis teismas galėtų spręsti pareikšto prašymo pagrįstumą, jei jie dar nebuvo pateikti teismui. Tačiau pareiškėjas papildomų dokumentų per nustatytą terminą nepateikė, todėl jo kartu su atskiruoju skundu pateikta 2012 m. balandžio 1 d. paslaugų sutartis Nr. PMB-12-01, neturėtų būti vertintina nagrinėjant atskirąjį skundą, nes šis įrodymas galėjo ir turėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui. Mano, jog pareiškėjas patirtų išlaidų nedetalizavo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog jis neįrodė fakto, kad dėl skundo parengimo jis patyrė 1000 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Pažymi ir tai, jog pareiškėjas pateikia neteisingą trečiojo asmens pateikto juridinių asmenų registro išplėstinio išrašo su istorija vertinimą teigdamas, kad šis išrašas yra šiuo metu negaliojantis, nes jame pateikti duomenys dėl įmonės veiklų galiojo iki 2003 metų. Šiuo aspektu nurodo, jog minėtame išraše nurodomi visi Registro duomenų bazėje įregistruoti aktualūs ir archyviniai duomenys ir informacija, todėl jie turi prima facie galią. Tuo tarpu jei duomenys apie juridinį asmenį yra pasikeitę, už jų pakeitimą JAR yra atsakingas pats juridinis asmuo, o ne juridinių asmenų registro tvarkytojas. Pabrėžia, jog į pareiškėjo nurodytas (duomenys neskelbtini) veiklos sritis neįeina teisinių dokumentų rengimas.

Žemesnės instancijos teismas

Taip pat nurodo, jog atskirajame skunde pareiškėjas visiškai nieko nepasisako apie tai, jog (duomenys neskelbtini) nebuvo įgaliota parengti skundo. Remiasi ABTĮ 49 straipsnio 1 ir 3 dalimis bei pažymi, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad teisinis atstovavimas byloje pasireiškia ne tik atstovo dalyvavimu teismo posėdyje, tačiau taip pat ir kitų teisinių paslaugų teikimu, pavyzdžiui, tokių kaip skundo ar atsiliepimo į skundą surašymas, kitų dokumentų, susijusių su atstovavimu bylų procese, parengimas. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracine byla Nr. AS-525-642/2012 bei pažymi, jog pareiškėjo pateikta teisinių paslaugų sutartis nėra tinkamas įgaliojimas atstovauti pareiškėją, todėl (duomenys neskelbtini) konkrečiu atveju nebuvo įgaliota rengti skundo.

Atsiliepimas

Remiasi ir ABTĮ 44 straipsnio 3 dalimi ir nurodo, jog nors pirmosios instancijos teismas nepripažino atsakovo atsiliepime nurodyto motyvo, kad atsakovas pareiškėjo reikalavimą patenkino ne savo iniciatyva (geruoju), o dėl to, kad gavo pareiškėjo naują prašymą ir deklaraciją apie statybos darbų užbaigimą, pažymi, kad įregistruoti minėtus pakeitimus buvo nuspręsta tada, kai pareiškėjas pateikė naują 2012m. liepos 4 d. prašymą ir papildomą dokumentą, t. y. 2010 m. spalio 5 d. deklaraciją apie statybos užbaigimą Nr. 1. Būtent šios deklaracijos pagrindu ir buvo priimtas pareiškėjui palankus sprendimas bei patikslinti nekilnojamojo daikto kadastro duomenys (remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracine byla Nr. AS-662-284).

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

V.

Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamos bylos objektas – pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria teismas netenkino pareiškėjo A. B. (toliau – ir pareiškėjas) prašymo priteisti jam bylinėjimosi išlaidų.

Iš bylos medžiagos matyti, jog administracinė byla, kurioje pareiškėjas siekia prisiteisti bylinėjimosi išlaidas, buvo nutraukta pareiškėjui atsisakius nuo skundo, kadangi atsakovas geruoju patenkino jo reikalavimą – įregistravo pareiškėjo buto šildymo būdo pakeitimą.

ABTĮ 44 straipsnio 1 dalis numato, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Šio straipsnio 2 dalis numato, jog kai sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, šis turi teisę reikalauti atlyginti: sumokėtą žyminį mokestį; kitas išlaidas dėl skundo (prašymo) surašymo ir padavimo; išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu; transporto išlaidas; gyvenamosios patalpos nuomojimo teismo buvimo vietoje už laiką, kol vyko procesas, ir dienpinigių – 10 procentų patvirtinto taikomojo minimalaus gyvenimo lygio už kiekvieną proceso dieną – išlaidas.

ABTĮ 44 straipsnio 3 dalis savo ruožtu įtvirtina, jog šio straipsnio 2 dalyje numatyta pareiškėjo teisė reikalauti išlaidų atlyginimo išlieka ir tuo atveju, kai pareiškėjas atsisako prašymo (skundo) dėl to, kad atsakovas geruoju patenkina jo reikalavimą padavus prašymą (skundą) teismui.

Pirmiausia pažymėtina, jog nors pareiškėjas atskiruoju skundu ir ginčija pirmosios instancijos teismo išvadą, kad atsakovas pareiškėjo reikalavimą patenkino ne geruoju, o gavęs papildomus duomenis iš pareiškėjo, t. y. 2012 m. liepos 4 d. prašymą , išanalizavus ginčijamą nutartį matyti, jog tokios išvados pirmosios instancijos teismas nedarė ir tai nebuvo motyvas, sąlygojęs pareiškėjo prašytų bylinėjimosi išlaidų nepriteisimą. Priešingai – teismas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pagrįstai pažymėjo, jog konkrečiu atveju esminės reikšmės neturi tai, kokie vidiniai motyvai paskatino atsakovą geruoju patenkinti pareiškėjo reikalavimą, tačiau esminė aplinkybė yra ta, kad de facto reikalavimas buvo patenkintas tik po to, kai pareiškėjas kreipėsi į teismą. Konkrečiu atveju bylos medžiaga neabejotinai rodo, jog atsakovas pareiškėjo reikalavimą patenkino būtent pastarajam kreipusis į administracinį teismą, o išsakyti argumentai, jog minėtą reikalavimo patenkinimą sąlygojo paties pareiškėjo pateikti papildomi duomenys vertintini kritiškai, nes tai prieštarauja bylos medžiagai, iš kurios matyti, kad pareiškėjas yra teisus teigdamas, jog atsakovo atsisakymą tenkinti pareiškėjo reikalavimą iš esmės nulėmė jo principinė pozicija, jog pakeistam buto šildymo būdui, kaip įregistruotinam faktui, būtinas privalomas statybą leidžiantis dokumentas. Taigi, pareiškėjas turėjo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą pagal ABTĮ 44 straipsnio 3 dalį.

Minėtajai teisei pagrįsti jis, kaip matyti iš bylos duomenų, pateikė (duomenys neskelbtini) firmos 2012 m. gruodžio 17 d. išrašytą sąskaitą apmokėjimui (t. II, b. l. 3) ir tos pačios dienos pinigų priėmimo kvitą (t. II, b. l. 4). Šie duomenys, pirmosios instancijos teismo vertinimu, nesudarė pagrindo teigti, jog pareiškėjas įrodė tą faktą, jog dėl skundo teismui parengimo (spausdinimas ir konsultacija) jis patyrė 1000 Lt bylinėjimosi išlaidų, kadangi jie yra išrašyti vėliau nei buvo atlikta ūkinė operacija (parengtas skundas), juose trūksta kai kurių privalomų rekvizitų, be to, byloje nėra duomenų, kokiu pagrindu (duomenys neskelbtini) firma teikė pareiškėjui teisines paslaugas, nors teisinis atstovavimas pasireiškia ne tik atstovo dalyvavimu teismo posėdyje, bet ir skundo surašymu. Teismo nuomone, minėtoji firma taip pat negalėjo užsiimti teisinių paslaugų teikimu, kas buvo matyti iš VĮ Registrų centro JAR išrašo.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija nesutinka.

Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra įtvirtinta, jog priteistinos tik būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (2009 m. rugpjūčio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-460/2009, 2011 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-34/2011, 2012 m. sausio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-49/2012). Minėtųjų išlaidų būtinumą ir pagrįstumą turi įrodyti būtent jas atlyginti prašanti proceso šalis (ABTĮ 45 str. 1 d.).

Konkrečiu atveju, patikrinus pareiškėjo pateiktus duomenis, teisėjų kolegija vertina, jog pareiškėjas įrodė turėjęs būtinų ir pagrįstų bylinėjimosi išlaidų, susijusių su administracinės bylos pagal jo skundą nagrinėjimu. Teisėjų kolegijai nekelia abejonių nei (duomenys neskelbtini) firmos išrašytos sąskaitos, nei pinigų priėmimo kvito, kaip bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančių dokumentų, tinkamumas bei autentiškumas. Abiejuose dokumentuose taip pat aiškiai įvardyta, jog 1000 Lt firmai buvo sumokėtas už skundo surašymą administracinėje byloje Nr. I-708-621/2012. Tuo tarpu tai, kad minėti dokumentai, pirmosios instancijos teismo vertinimu, neatitinka kai kurių Lietuvos Respublikos 2012 m. spalio 30 d. įsakymu Nr. 340 „Dėl pinigų priėmimo ir pinigų išmokėjimo kvitų naudojimo, išrašymo ir apskaitos taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų taisyklių nuostatų, pvz., buvo išrašyti ne ūkinės operacijos atlikimo metu, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo įrodytojo bylinėjimosi išlaidų būtinumo bei pagrįstumo nepaneigia, nes yra orientuoti į buhalterinės apskaitos taisyklių laikymąsi, kas nėra nagrinėjamos bylos dalykas. Juo labiau, atsižvelgiant į bendrąjį teisės principą de minimis non curat lex (lot. – teisė mažmožiais neužsiima, jos paliekamos sprendėjo nuožiūrai), bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimo esminiam išsprendimui reikšmės nedaro teiginiai apie tai, jog dokumentuose nebuvo juos išrašiusio pardavėjo pareigų ar apie tai, jog nesutapo firmos buveinė bei skundo rengimo vieta (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-130/2013).

Analogiškai kritiškai vertintini ir pirmosios instancijos teismo motyvai dėl pareiškėjui teisines paslaugas teikusios firmos negalėjimo verstis tokia veikla, ką turėtų įrodyti byloje esantis VĮ Registrų centro JAR išrašas. Minėta aplinkybė nėra reikšminga sprendžiant bylinėjimosi išlaidų atlyginimo pareiškėjui klausimą, nes pareiškėjas, sudarydamas paslaugų teikimo sutartį su minėtąja firma, neturėjo prievolės tikrinti, ar ji buvo įgaliota verstis būtent tokia ekonomine veikla. Konkrečiu atveju pakako, jog jis įtikinamai įrodė patirtų bylinėjimosi išlaidų realumą ir būtinumą, kam juridinio asmens vykdomų ūkinių operacijų teisėtumas neturi esminės reikšmės. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija išsamiau dėl to, kokia veikla galėjo užsiimti teisines paslaugas suteikusi įmonė, nepasisakys.

Pirmosios instancijos teismas ginčijamoje nutartyje taip pat vadovavosi ABTĮ 49 straipsnio 1 ir 3 dalimis, kas suponuoja išvadą, jog tarp pareiškėjo ir (duomenys neskelbtini) firmos nebuvo atstovavimo santykių, kas buvo papildomas pagrindas nepriteisti bylinėjimosi išlaidų. Tačiau pastebėtina, jog minėtasis ABTĮ straipsnis reglamentuoja atstovavimą teisme, kas yra suprantama kaip procesinė veikla, kai atstovui įgyvendinant ir ginant kito asmens – atstovaujamojo – teises ir teisėtus interesus teisme, susiklosto teismo ir atstovo procesiniai teisiniai santykiai (Mikelėnas V. Civilinis procesas. D. 1. Vilnius: Justitia, 1997., p. 223). Minėtieji santykiai konkrečioje situacijoje nebuvo susiklostę, todėl remtis paminėtosiomis nuostatomis sprendžiant bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą, nebuvo tikslu. Teisėjų kolegija nevertina, jog tarp pareiškėjo ir jam paslaugas teikusios firmos buvo susiklostę atstovavimo santykiai, o jis prašė priteisti būtent atstovavimo išlaidas (ABTĮ 44 str. 6 d.). Priešingai – kaip nurodyta aukščiau, konkrečiu atveju prašyta priteisti bylinėjimosi išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu, t. y. išlaidas pagal ABTĮ 44 straipsnio 2 dalį, ką ne kartą akcentavo ir pats pareiškėjas. Todėl pareiškėjui nebuvo būtina įrodyti tarp savęs ir firmos esant atstovavimo santykius, tačiau pakako pagrįsti patirtų bylinėjimosi išlaidų realumą bei būtinumą, ką jis, atsižvelgiant į sąskaitą apmokėjimui, pinigų priėmimo kvitą bei papildomai pateiktą teisinių paslaugų sutartį, ir padarė.

Nepaisant išdėstytų motyvų, teisėjų kolegija nevertina, jog pareiškėjui turėtų būti priteistina visa jo prašoma bylinėjimosi išlaidų suma. Konkrečiu atveju jo nurodomos skundo rengimo ir konsultacijų išlaidos, gali būti vertinamos ne kaip atstovavimo, bet – kaip kitos protingos ir pagrįstos išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-443/2013). Protingų ir pagrįstų išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu dydis, priešingai atstovavimo išlaidoms, nėra reglamentuotas, todėl dėl jų dydžio yra sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju. Atsižvelgiant į ginčo pobūdį bei tai, kad pareiškėjui parengtas vienas procesinis dokumentas, dokumentą parengė firma, o ne advokatas ar advokato padėjėjas, kuriems taikytini jų veiklai tam tikri standartai, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma mažintina bei turėtų būti priteista 500 Lt suma.

Remiantis išdėstytais motyvais, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis iš dalies keičiama, pareiškėjo prašymą atlyginti bylinėjimosi išlaidas tenkinant iš dalies bei priteisiant iš atsakovo valstybės įmonės Registrų centro Šiaulių filialo 500 Lt su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų atlyginimą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 2 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. B. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 21 d. nutartį iš dalies: pareiškėjo A. B. prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų tenkinti iš dalies bei priteisti pareiškėjui iš atsakovo valstybės įmonės Registrų centro Šiaulių filialo 500 Lt (penkis šimtus litų) su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų atlyginimą. Kitoje dalyje palikti pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas GadliauskasVeslava RuskanArūnas Sutkevičius