Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos S. K. B. pareiškimą dėl įpareigojimo pakeisti civilinės būklės akto įrašą, suinteresuotas asmuo byloje Vilniaus miesto savivaldybės administracijos civilinės metrikacijos skyrius, išvadą teikianti institucija Valstybinė lietuvių kalbos komisija.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Valstybinė lietuvių kalbos komisija pateiktoje išvadoje nurodo, kad pareiškėjos prašymas rašyti pavardę „(duomenys neskelbtini)“ prieštarautų Lietuvos Respublikos teisės aktams. Lietuvių kalbos raidyne nėra raidės „ć“, todėl perrašant kitų kalbų žodžius, tarp jų ir asmenvardžius, ji keičiama raide C. Lietuvos Respublikos piliečių vardai ir pavardės asmens dokumentuose turėtų būti rašomi lietuviškais rašmenimis, tačiau, atsižvelgiant į dabartinės visuomenės poreikius, galimos kai kurios išimtys. Viena jų – su užsieniečiais santuoką sudarančių ir jų pavardes paimančių Lietuvos Respublikos piliečių pavardės. Valstybinė lietuvių kalbos komisija prašė sprendimą priimti teismo nuožiūra.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškimas tenkintinas.

Byloje kilo ginčas dėl civilinės būklės akto – santuokos liudijimo įrašo sudarymo su lietuvių kalboje nesančia raide „ć“. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 514 straipsnio 2 dalis numato, jog teismas bylą dėl civilinės būklės akto registravimo, akto įrašo atkūrimo, pakeitimo, papildymo, ištaisymo ar anuliavimo nagrinėja, jeigu civilinės metrikacijos įstaiga atsisakė civilinės būklės aktą registruoti ar akto įrašą atkurti, papildyti, pakeisti, ištaisyti ar anuliuoti arba jeigu šie klausimai civilinės metrikacijos įstaigose nenagrinėtini.

Byloje nustatyta, jog pareiškėja S. K. B., gim. 1990 m. balandžio 4 d., yra Lietuvos pilietė, gyvenanti Slovėnijoje. Pareiškėja 2021 m. liepos 24 d. Slovėnijoje sudarė santuoką su Slovėnijos piliečiu S. B., po santuokos sudarymo pareiškėja pasirinko dvigubą pavardę „K. B.“. Pareiškėja atvykus į Lietuvą įregistravo santuoką Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyriuje. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos CMS išdavė pareiškėjai išrašą apie santuokos sudarymą Nr. (duomenys neskelbtini) su iškreipta (sulietuvinta) pavarde, kuri skiriasi nuo sutuoktinio S. B. pavardės ir nuo nurodytos originalios pavardės slovėniškame santuokos įraše/liudijime, kuris buvo pateiktas CMS, t. y. vietoj „K. B.“ įrašyta „K. B.“. Paskutinė pavardės raidė nurodyta be viršutinio ženklo, neatitinka originalios sutuoktinio pavardės ir reiškia visiškai kitą slovėnišką pavardę.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 14 straipsnyje įtvirtinta, kad valstybinė kalba yra lietuvių kalba. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.20 straipsnio 1 dalį kiekvienas asmuo turi teisę į vardą. Teisė į vardą apima teisę į pavardę, vardą (vardus) ir pseudonimą. Civilinės būklės aktų registravimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. gegužės 28 d. įsakymu Nr. 1R-334 „Dėl civilinės būklės aktų registravimo taisyklių ir civilinės būklės aktų įrašų ir kitokių dokumentų formų patvirtinimo“ (toliau – Taisyklės), 23 punktas numato, kad civilinės būklės aktų įrašai sudaromi lietuvių kalba. Lietuvos Respublikos piliečių ir jų vaikų vardai ir pavardės civilinės būklės akto įraše nurodomi vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisės aktais, reguliuojančiais vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose tvarką. Registruojant ar įtraukiant į apskaitą užsienio valstybių piliečių ir asmenų be pilietybės bei jų vaikų civilinės būklės aktus, šių asmenų vardai ir pavardės civilinės būklės aktų įrašuose rašomi juos paraidžiui perrašant lotyniško pagrindo rašmenimis iš asmens tapatybės dokumento ar užsienio valstybės institucijos išduoto atitinkamo dokumento.

Kadangi ginčas byloje kilo dėl Lietuvos Respublikos piliečio civilinės būklės akto įrašo sudarymo, pagal Taisyklių 23 punktą toks įrašas turi būti sudarytas lietuvių kalba, t. y. iš lietuvių kalbos rašmenų. Taigi, pagal Taisyklių 23 punktą pareiškėjos civilinės būklės akto įrašas turi būti sudarytas lietuvių kalba, o lietuvių kalbos raidyne nėra raidės „ć“.

Tačiau esamas teisinis reguliavimas nėra pakankamas asmenų išreikštiems socialiniams poreikiams patenkinti ir teisėms užtikrinti. Viena vertus, šiuo metu galiojantys teisės aktai nenumato galimybės civilinės būklės aktų įrašus daryti nelietuviškais rašmenimis, kita vertus, nagrinėjamu atveju ne mažiau reikšminga Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika sprendžiant tokio pobūdžio bylas.

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – Teisingumo Teismas) yra išaiškinęs, kad asmens vardas ir pavardė yra vienas iš jo identiteto ir privataus gyvenimo, kuriam apsaugoti skirtas Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 7 straipsnis ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 8 straipsnis, elementų. Nors Chartijos 7 straipsnyje nėra aiškios nuorodos į asmens vardą ir pavardę, jie yra ne ką mažiau susiję su asmens privačiu ir šeimos gyvenimu, nes yra asmens tapatybės nustatymo ir priskyrimo tam tikrai šeimai priemonė (Teisingumo Teismo 2011 m. gegužės 12 d. sprendimas Runevič - Vardyn ir Wardyn, Nr. C-391/09). Teisingumo Teismas yra pažymėjęs, kad užsienietiškų vardų ir pavardžių rašyba kai kuriais atvejais gali turėti įtakos Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 21 straipsnyje įtvirtinto asmenų laisvo judėjimo principo įgyvendinimui. Atsisakymas pakeisti valstybės narės piliečio vardus ir pavardę ir pripažinti kitoje valstybėje narėje įgytus vardus ir pavardę gali būti laikomas šiame straipsnyje pripažintų laisvių apribojimu, jei tokiam asmeniui gali sukelti rimtų administracinių, profesinių ir asmeninių nepatogumų (2016 m. birželio 2 d. sprendimas Nabiel Peter Bogendorff von Wolffersdorff, Nr. C-438/14). Jungtinių Tautų Organizacijos Žmogaus teisių komitetas, išnagrinėjęs pareiškėjo Leonids Raihmans prašymą pakeisti vardą ir pavardę į originalią jo formą „Leonid Raihman“, 2010 m. spalio 28 d. sprendime pripažino Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 17 straipsnio pažeidimą byloje Raihman prieš Latviją (pranešimo Nr. 1621/2007), nurodydamas, kad priverstinis vardo ir pavardės keitimas yra neteisėtas kišimasis į privatų asmens gyvenimą ir pažeidžia žmogaus teises. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje taip pat ne kartą pripažino, kad klausimai dėl vardų ir pavardžių rašybos patenka į Konvencijos 8 straipsnio nuostatomis ginamą privataus ir šeimos gyvenimo sritį. Išaiškino, kad vardai neabejotinai atlieka esminį vaidmenį nustatant asmens tapatybę. Vertinant, ar valstybės įsikišimas į naudojimąsi savo vardu ir pavarde, atitinka Konvencijos 8 straipsnio reikalavimus, inter alia atsižvelgtina į tai, ar pavardė originaliais rašmenimis nurodyta pase, kiek skiriasi originali ir adaptuota rašyba, ar adaptuota rašyba trukdo identifikuoti asmenį, ar dėl to kyla praktinių sunkumų (2007 m. rugsėjo 11 d. sprendimas byloje Bulgakov prieš Ukrainą, pareiškimo Nr. 59894/00).

Iš minėtos tarptautinių teismų jurisprudencijos matyti, jog naudojimasis savo vardu ir pavarde yra pripažįstama sudėtine teisės į privatų ir šeimos gyvenimą dalimi ir valstybės kišimasis į šią sritį draudžiant originalią asmens vardo ir pavardės rašymą gali būti pateisinamas tik tada, kai tai yra proporcinga priemonė siekiant teisėtų tikslų.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog pareiškėja siekia, kad jos po santuokos sudarymo pasirinkt dvigubą pavardę, kuri būtų parašyta originalia forma „K. B.“. Originali pareiškėjos vyro pavardė yra sudaryta su lietuvių kalboje nesančia „ć“ raide, todėl tokios pavardės įrašymas negalimas pagal šiuo metu galiojantį teisinį reglamentavimą, o konkrečiai – Taisyklių 23 punktą. Tačiau dėl tarptautinių institucijų jurisprudencijos ir šiuolaikinio gyvenimo poreikių pareiškėjos prašymas nėra išskirtinis ar neįprastas šiuolaikinio Lietuvos socialinio gyvenimo kontekste: kaip matyti iš viešai skelbiamų duomenų, Valstybinė lietuvių kalbos komisija yra pateikusi Lietuvos Respublikos Seimui išvadas dėl įstatymų projektų (Nr. XIIP-1653; XIIP-1675; XIIP-1653(2)), kuriose, be kita ko, nurodoma, jog Lietuvos Respublikos piliečių vardai ir pavardės asmens dokumentuose turi būti rašomi lietuviškais rašmenimis, tačiau galimos tam tikros išimtys, atsižvelgiant į dabartinės visuomenės poreikius: a) užsieniečiams, įgijusiems Lietuvos Respublikos pilietybę, – jų vardai ir pavardės Lietuvos Respublikos išduodamuose asmens dokumentuose jų pageidavimu įrašomi lotyniškais rašmenimis pagal dokumento šaltinį – kitos valstybės išduotą asmens dokumentą (remiantis tarptautine praktika diakritiniai ženklai dėl techninių galimybių gali būti neperteikiami); b) su užsieniečiu santuoką sudariusiems ir jų pavardes paimantiems Lietuvos Respublikos piliečiams, taip pat tokių sutuoktinių vaikams – jų pavardės gali būti rašomos lotyniškais rašmenimis, dokumento šaltiniu laikant užsieniečio asmens dokumentą.

Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėja gyvena ir dirba užsienio valstybėje, ten sudarė santuoką su užsienio šalies piliečiu, pareiškėja neišreiškė ketinimo gyventi Lietuvoje, todėl akivaizdu, kad šeiminiai ryšiai ją susisaistė kitoje šalyje. Sutuoktinių vienoda pavardė rodo šeimos vientisumą, giminystę, todėl sutuoktiniams turint skirtingas pavardes, atsirastų kultūrinių, socialinių suvaržymų dėl šeimos vientisumo.

Tokiu būdu atsisakymas pakeisti pareiškėjos pavardę ir išduoti santuokos sudarymo įrašą su jos pasirinkta vyro pavarde sukelia pareiškėjai administracinių, asmeninių bei profesinių nepatogumų keičiant turimus dokumentus, įrodinėjant jos tapatybės ir pateikiamų dokumentų autentiškumą, patvirtinant šeimos, giminystės ryšius. Akivaizdu, kad draudimas įrašyti pavardę su nelietuviška raide yra neproporcingas nepatogumams, kuriuos pareiškėja patirs dėl sulietuvintos savo pavardės gyvendama ne Lietuvoje. Be to, toks draudimas sudaro prielaidas pažeisti privataus ir šeimos gyvenimo neliečiamumo principą bei asmens teisę į vardą minėto CK 2.20 straipsnio turinio prasme.

Manytina, kad nelietuviškos raidės rašymas pareiškėjos pasirinktoje po santuokos sudarymo pavardėje negalėtų taip pakenkti valstybinės kalbos vartojimo taisyklėms, kad tuo būtų pažeistas viešasis interesas.

Taip pat manytina, kad, nenukrypus nuo esamo teisinio reguliavimo ir atsisakius tenkinti pareiškėjos prašymą, dėl įrašytų skirtingų pareiškėjos šeimos narių pavardžių kiltų reikšmingos neigiamos pasekmės pareiškėjai, taip pat tai prieštarautų teisingumo ir proporcingumo principams. Akcentuotina ir tai, kad ir pačioje lietuvių kalboje yra pakankamai raidžių su diakritiniais ženklais, viešai naudojamų žodžių ir pavadinimų su nelietuviškais rašmenimis, todėl negalima laikyti, jog ginčo diakritinis ženklas yra labai nutolęs nuo lietuvių kalbos, dėl ko pareiškėjos pavardėje prašoma įrašyti raidė negalėtų būti įrašyta ir jos dokumente.

Draudimas įrašyti pareiškėjos pasirinktą vyro pavardę nepagrįstai sudaro prielaidas pažeisti pareiškėjos privataus ir šeimos gyvenimo neliečiamumo principą bei jos teisę į vardą (CK 2.20 straipsnis). Institucijos techninių galimybių įrašyti į registrus pareiškėjos pageidaujamą pavardę nebuvimas, atitinkamų priemonių, lėšų neturėjimas tam negali būti pakankamas pagrindas suvaržyti pareiškėjos, jos šeimos narių teises į privatų ir šeimos gyvenimą, asmens tapatybės nustatymo ir priskyrimo tam tikrai šeimai teises bei teises į vardą ir pavardę.

Nėra pagrindo nukrypti ir nuo naujausios pareiškėjai palankios teismų praktikos nagrinėjamo turinio bylose: Lietuvos Aukščiausiasis teismas yra išaiškinęs, jog santuokos sudarymo įraše turi būti įrašyta Lietuvos Respublikos pilietės pasirinkta vyro – užsienio valstybės piliečio – pavardė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-122-1075/2021). Šioje byloje buvo spręstas analogiškos raidės asmens pavardėje įrašymas.

Kitos dalyvaujančių byloje asmenų nurodytos aplinkybės ir argumentai neturi esminės reikšmės teisingam šios bylos išsprendimui, todėl dėl jų teismas plačiau nepasisako. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994-04-19 sprendimas, priimtas byloje van de Hurk v. Netherlands, bylos Nr. 16034/90; Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013-11-12 sprendimas, priimtas byloje Jokšas v. Lietuvą, bylos Nr. 25330/07). Tokios praktikos laikomasi ir Lietuvos teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010-06-01 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).

Įvertinus byloje nustatytų aplinkybių visumą, spręstina, kad nenukrypimas nuo šiuo metu galiojančio teisinio reguliavimo bei atsisakymas tenkinti pareiškėjos prašymą, neatitiktų teisingumo principo, būtų neproporcingas pareiškėjos siekiamam tikslui ir galimoms kilti pasekmėms, kurias pareiškėja galėtų patirti. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos prašymas tenkintinas pilnai.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis išdėstytu ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 263 – 270, 448 straipsniais, teismas

nusprendžia:

pareiškėjos S. K. B., a. k. (duomenys neskelbtini) pareiškimą patenkinti.

Panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyriaus 2021 m. rugsėjo 8 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini).

Įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyrių pakeisti pareiškėjos S. K. B., a. k. (duomenys neskelbtini) pavardę į „K. B.“ ir išduoti naują santuokos sudarymo įrašą, nurodant pareiškėjos pavardę „K. B.“.

Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, padavus skundą Vilniaus miesto apylinkės teismui.