Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-09-30 · Administracinė byla Nr. I-3214-281/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-09-30
Bylos Nr.
I-3214-281/2019
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01406-2019-6
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Mefodija Povilaitienė
Pareiškėjas
H. Z.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-3214-281/2019 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01406-2019-6 Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. rugsėjo 30 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Mefodija Povilaitienė

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo H. Z. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (iki 2019-04-01 reorganizacijos – Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas), dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas H. Z. teismui pateikė skundą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) (iki 2019-04-01 reorganizacijos – Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas (toliau – ir Lukiškių TI-K)), 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1–2).

Paaiškino, kad laikant pareiškėją Lukiškių TI-K nuo 2018-11-23 nėra užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Teigia, kad sanitarinis mazgas atskirtas tik iš dalies, todėl pareiškėjas nuolat yra matomas prižiūrėtojų. Vilniaus PN sudaro sąlygas nueiti į dušą tik kartą per savaitę, tačiau to nepakanka, pareiškėjas dažnai sportuoja, todėl neturi galimybės palaikyti tinkamos higienos. Administracija iš pareiškėjo nepagrįstai atima minkštąjį inventorių (čiužinį) dienos metu, todėl pareiškėjas dienos metu negali gulėti, skauda nugarą bei šonus, yra priverstas gulėti ant metalinės gulto plokštės. II-ojo korpuso kamerose neįrengti jungikliai dieniniam bei naktiniam apšvietimui valdyti, todėl nėra laikomasi Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių reikalavimų. Naktiniam apšvietimui naudojamos lempos skirtos pramoniniam naudojimui, jos nuolat yra įjungtos, dėl to pareiškėjas patiria nepatogumus, depresiją.

Nors Vilniaus PN kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langą, tačiau lango atsidaryti galimybės nėra, nes iš kameros vidaus uždėtos grotos – II-ojo korpuso kameroje Nr. 382 kameros vidinės grotos iš lango arkos į kamerą yra išsikišusios 5 cm., kai kuriose vietose ir 8 cm. Atkreipia dėmesį, kad Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės kameros vidinių grotų nenumato.

Teigia, kad pareiškėjas 2019 m. kovo mėn. buvo perkeltas iš II-ojo korpuso į I-ąjį korpusą, į kamerą Nr. 223, kuri yra techniškai netvarkinga, apie tai pareiškėjas informavo Vilniaus PN administraciją. Kameroje Nr. 223 tvyrojo drėgmė, dienos dirbtinis apšvietimas buvo nepakankamas, natūralaus dienos apšvietimo beveik nebuvo, nes šviesai patekti į kamerą trukdo I-ojo korpuso pasivaikščiojimo kiemelių siena. Kameroje nuo sienų dažai buvo atsilupę, nuo lubų krisdavo tinkas. Kameros Nr. 223 metalinės konstrukcijos surūdijusios, ant sienų matyti pelėsis.

Dėl nurodytų aplinkybių pareiškėjas patiria emocinę depresiją bei nepilnavertiškumo jausmą, kurių intensyvumo jausmas viršija kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir nėra suderinamas su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsniu.

Pareiškėjas teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai.

Atsiliepimas

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 11–18).

Paaiškino, kad pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K metu jam tenkantis gyvenamasis plotas vienam asmeniui minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimus atitiko. Pažymi, kad Lukiškių TI-K negali daryti įtakos atvykstančiųjų asmenų skaičiui, o jų nepriimti neturi pagrindo, nes priešingu atveju nebūtų vykdomi teismų sprendimai bei nutartys. Lukiškių TI-K skirsto į kameras suimtuosius bei nuteistuosius griežtai vadovaudamiesi teisės aktų reikalavimais. Kamerų remontas įkalinimo įstaigoje atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o pilnai suremontuotose kamerose neretai vėl tenka daryti pakartotinį remontą dėl pačių suimtųjų ar nuteistųjų veiksmų. Atkreipia dėmesį, kad reikalavimo eliminuoti baldais užstatytą gyvenamąjį plotą kameroje nenumato nei Lietuvos Respublikos teisės aktai, nei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika.

Tualetas nuo likusio kameros ploto atskiras sienele, ne mažesne nei 1,5 m. aukščio, dalyje kamerų sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Ten kur nėra techninių galimybių įrengti sanitarinio mazgo kabinų, asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Pažymėjo, kad pareigūnai su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja vadovaudamiesi etikos taisyklėmis ir stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų.

Nurodė, jog visų įstaigos gyvenamųjų kamerų langų angose įrengtos grotos. Dieninis ir naktinis apšvietimas Lukiškių TI-K atitinka teisės aktuose nustatytas normas. Teisės aktai nenumato atskirų naktinio apšvietimo jungiklių kamerose įrengimo. Šviesos perjungimo mygtukai įrengti prie pačių kamerų. Išjungus naktinį apšvietimą, pareigūnai negalėtų stebėti kameroje esančių asmenų ir užkardyti galimų drausmės pažeidimų bei savęs žalojimo atvejų. Įstaigos kamerų apšvietimui naudojamos lemputės perkamos sudarius sutartį su tiekėjais, prieš tai atlikus viešųjų pirkimų procedūras. Įstaigoje naudojamos lemputės sveikatai nekenksmingos.

Pažymi, kad kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės kamerose. Šildymo sezono metu visose gyvenamosiose kamerose palaikoma optimali temperatūra. Atkreipia dėmesį, kad patalynė į kamerų tipo patalpas perkeltiems nuteistiesiems išduodama tik dienotvarkėje nustatytam miego laikui, tai reiškia, kad į kamerų tipo patalpas perkelti nuteistieji patalynę gali turėti tik miegui skirtu laiku.

Teigia, kad pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą nėra grindžiamas jokiais įrodymais, konkrečiu atveju nenustatyti atsakovės atstovo neteisėti veiksmai. Pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo traktuoja kaip norą nesąžiningai pasipelnyti valstybės sąskaita.

Atsakovės atstovai teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui už kalinimo sąlygas Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2018-11-23 iki 2019-04-08 (pareiškėjo skundo padavimo dienos).

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais; to paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama įstatymų numatytais atvejais. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje (pvz., 2008-11-18 sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, 871/02).

Pareiškėjas skundžiasi dėl netinkamai įrengto sanitarinio mazgo, teigia, kad sanitarinis mazgas nėra tinkamai atitvertas nuo likusios kameros dalies, todėl naudojantis tualetu pareiškėjas matomas tiek prižiūrėtojų, tiek kitų suimtųjų ar nuteistųjų, tai sukelia pareiškėjui nepatogumus ir emocinę įtampą.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pažymi, kad Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ nereglamentuoja sanitarinio mazgo (tualeto) įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimų. Ši higienos norma nustato bendrus higienos reikalavimus, taikomus laisvės atėmimo vietų gyvenamosioms patalpoms, dušinėms, sanitarinei švaryklai, kurie nesusiję su jų įrengimu. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (aktuali teisės akto redakcija, galiojanti nuo 2016-01-28) 14.5 punkte nustatyta, kad kamerose turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Kameroje įrengiamas praustuvas. Pažymėtina, kad šios taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais (Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 2-3 punktai). Taigi teisės aktai nenumato imperatyvaus reikalavimo pilnai atitverti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos.

Kita vertus, Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) ne vienoje byloje pažymėjo ir tai, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą (akutę) (žr., pvz., 2009-03-12 sprendimo byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 punktas, 2007-11-15 sprendimo byloje G. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 punktas), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012-01-10 sprendimo byloje A. ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 punktas). Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., EŽTT 2015-03-10 sprendimo byloje V. ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 punktai).

Nors sanitarinio mazgo atitvėrimas 120–130 cm sienele ir laikomas atitinkančiu higienos normos reikalavimus, įtvirtintus nacionaliniuose teisės aktuose, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į minėtus Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimus, vertina, kad toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo bendros kameros erdvės asmens privatumo užtikrinimo aspektu nėra tinkamas, kadangi tai gali riboti kalinčio asmens privatumą ir sukelti jam nemalonius išgyvenimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017-06-21 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017, 2017-04-19 nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017, 2017-12-20 nutartį administracinėje byloje Nr. A-3169-442/2017 ir kt.).

Atsakovės atstovas nurodė, kad dalyje kamerų sanitarinio mazgo patalpa įrengta kaip atskira kabina su durimis, tačiau teismas pažymi, kad pareiškėjo kamerų šiame sąraše nėra (b. l. 15). Nors atsakovės atstovas nurodė, kad tose kamerose, kuriose nėra galimybių įrengti sanitarinio mazgo kaip atskiros kabinos su durimis, įrengtos užuolaidos asmenų privatumui užtikrinti, tačiau, kaip matyti pagal aukščiau nurodytą teismų praktiką, užuolaidos nelaikytina pakankama priemone asmens privatumui užtikrinti. Todėl darytina išvada, kad atsakovės atstovas nepateikė duomenų, patvirtinančių sanitarinių mazgų tinkamą atitvėrimą nuo kameros, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, gyvenamojo ploto, taigi konstatuotina, kad sanitarinis mazgas nebuvo tinkamai įrengtas visą pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpį nuo 2018-11-28 iki 2019-04-08, iš viso 132 paras, todėl šį laikotarpį pareiškėjo privatumas juo naudojantis galėjo būti pažeistas. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas didžiąją laiko dalį laiko kamerose buvo laikomas vienas, t. y. tik 3 paras buvo kalinamas su kitu asmeniu, laikytina, kad pažeidimo intensyvumas šiomis paromis, kai pareiškėjas buvo laikomas vienas, nebuvo didelis. Lukiškių TI-K, neužtikrindamas pareiškėjui privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jam teisės aktais priskirtų funkcijų, todėl šiuo atveju yra pagrindas konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus.

Pareiškėjo teigimu, Vilniaus PN sudaro sąlygas nueiti į dušą tik kartą per savaitę, tačiau tai nėra pakankamai, pareiškėjas dažnai sportuoja, todėl neturi galimybės palaikyti tinkamos higienos.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neginčija, kad jam buvo sudaryta galimybė pasinaudoti dušu vieną kartą per savaitę, kaip yra reglamentuota Lietuvos higienos normos HN 134:2015 44 punkte. Pareiškėjas būtinumą naudotis dušu iš esmės sieja su tinkamu higienos užtikrinimu po sporto. Byloje nesant duomenų apie pareiškėjo sveikatos sutrikimus, dėl kurių jam reikia naudotis dušu dažniau nei numatyta higienos normose (ne rečiau kaip kartą per savaitę), taip pat pareiškėjui neneigiant, kad jam buvo sudarytos galimybės bent kartą per savaitę nusiprausti duše, sprendžiama, kad šiuo aspektu pareiškėjo teisės į tinkamas higienos sąlygas naudotis dušu nepažeistos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018-05-23 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1073-520/2018, 2018-07-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A-4468-520/2018).

Pareiškėjas skundžiasi tuo, jog įkalinimo įstaigos administracija iš pareiškėjo atima minkštąjį inventorių (čiužinį) dienos metu, todėl pareiškėjas dienos metu negali gulėti, skauda nugarą bei šonus, yra priverstas gulėti ant metalinės gulto plokštės, nors teisės akti numato tik patalynės paėmimą.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (aktuali teisės akto redakcija, galiojanti nuo 2018-10-20), pagal kurių 220 punktą, patalynė į kamerų tipo patalpas perkeltiems nuteistiesiems išduodama tik dienotvarkėje nustatytam miego laikui. Pareiškėjo teigimu, iš jo paimama ne tik patalynė, bet ir čiužinys. Pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių nuostatas, patalynė suprantama kaip antklodė, čiužinys ir pagalvė (Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 8 priedo 4 punktas, 83 punktas). Taigi laikytina, kad patalynė, įskaitant ir čiužinį, antklodę ir pagalvę išduodama į kameros tipo patalpas perkeltiems nuteistiesiems tik miego laikui. Todėl pagal pareiškėjo nurodomus teiginius nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų.

Pareiškėjo teigimu, II-ojo korpuso kamerose neįrengti jungikliai dieniniam bei naktiniam apšvietimui valdyti, todėl nėra laikomasi Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių reikalavimų. Naktiniam apšvietimui naudojamos lempos skirtos pramoniniam naudojimui, jos nuolat yra įjungtos, dėl to pareiškėjas patiria nepatogumus, depresiją.

Pagal Kalėjimų departamento direktoriaus 2011-03-03 įsakymu patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (aktuali teisės akto redakcija, galiojanti nuo 2018-07-10) 11.6 papunktį, gyvenamuosiuose kambariuose įrengiamas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas. Gyvenamuosiuose kambariuose turi būti stiklo langai, ne mažesni kaip 80 x 80 cm, užtikrinantys natūralaus gyvenamųjų patalpų apšvietimo normą (Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 11.5 papunktis). Vadovaujantis Lietuvos higienos normos HN 134:2015 (aktuali teisės akto redakcija galiojanti nuo 2018-11-01) 14 punktu, gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Teismas pažymi, kad prie bendrųjų kamerų įrengimo reikalavimų, pareigos įkalinimo įstaigos administracijai įrengti dieninį bei naktinį apšvietimą kontroliuojančius jungiklius kameroje nenustatyta. Be to, teismas sutinka su atsakovo atstovo nurodomais teiginiais, kad naktinio apšvietimo įjungimas suteikia galimybę pareigūnams kontroliuoti nuteistųjų ir suimtųjų elgesį. Pareiškėjo argumentai dėl netinkamų lempučių naudojimo laikytini nepagrįstais, nes pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė nesutinkantis su naudojama lempučių rūšimi, niekaip neindividualizavo kaip naudojamos lemputės gali pažeisti ar faktiškai pažeidžia jo teises ar įstatymo saugomus interesus. Todėl pareiškėjo argumentai dėl netinkamo apšvietimo įrengimo ir jo nepakankamumo atmestini kaip nepagrįstu.

Pareiškėjo teigimu, nors kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langą, tačiau lango atsidaryti galimybės nėra, nes iš kameros vidaus uždėtos grotos – II-ojo korpuso kameroje Nr. 382 kameros vidinės grotos iš lango arkos į kamerą yra išsikišusios 5 cm., kai kuriose vietose ir 8 cm.

Pagal Kalėjimų departamento direktoriaus 2011-03-03 įsakymu patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.9 papunktį, kamerose turi būti stiklo langai, ne mažesni kaip 80 x 80 cm, užtikrinantys natūralaus gyvenamųjų patalpų apšvietimo normą. Jei nėra galimybės įrengti langų sienose, denginyje įrengiami šviesos langai. Iš lauko ir vidinės pusės ant langų įrengiamos apsauginės grotos. Iš lauko pusės ant langų gali būti įrengtas metalinis tinklas. Iš nurodyto teisinio reglamentavimo matyti, kad kamerose grotos, apsaugančios langus, gali būti įrengiamos tiek iš lauko pusės, tiek iš vidaus. Todėl pareiškėjo nurodomi nusiskundimai dėl lango apsauginių grotų įrengimo iš kameros vidinės pusės laikytini nepagrįstais. Be to, pareiškėjas nenurodė, jog dėl galimybės atsidaryti langą būtų kreipęsis į įstaigos administraciją. Taigi pareiškėjo teisių pažeidimai šiuo aspektu nenustatomi.

Pareiškėjas skundžiasi sąlygomis kameroje Nr. 223, teigia, kad ši kamera yra techniškai netvarkinga, apie tai pareiškėjas informavo Vilniaus PN administraciją. Nurodo, kad kameroje Nr. 223 tvyrojo drėgmė, dienos dirbtinis apšvietimas buvo nepakankamas, natūralaus dienos apšvietimo beveik nebuvo, nes šviesai patekti į kamerą trukdo I-ojo korpuso pasivaikščiojimo kiemelių diena. Kameroje nuo sienų dažai buvo atsilupę, nuo lubų krisdavo tinkas. Kameros Nr. 223 metalinės konstrukcijos surūdijusios, ant sienų matyti pelėsis.

Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimo departamento direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176, 14.1 punkte nustatyta, kad kameroje turi būti langas, užtikrinantis natūralios dienos šviesos patekimą. Lango angoje įstatomos metalinės grotos. Higienos normos 134:2015 nuostatos įtvirtina, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (14 punktas), o santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc. (16 punktas), gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 punktas). Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (39 punktas).

LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., LVAT 2013-09-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013-09-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013-04-25 nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.).

Pirmiausia teismas pastebi, kad atsakovo pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas į įkalinimo įstaigos administraciją dėl netinkamų kalinimo sąlygų kameroje Nr. 223 nesikreipė po to, kai buvo į ją perkeltas. Kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar įkalinimo įstaiga, žinodama apie higienos normų pažeidimus, ėmėsi veiksmų, kad tokie pažeidimai būtų pašalinti. Atsakovas pateikė duomenis, kad pareiškėjas nuo 2019-03-28 iki 2019-04-08 kreipėsi vieną kartą dėl laikymo ir galimybės perkelti į gyvenamąją kamerą, ko pasėkoje buvo perkeltas į gyvenamąją kamerą Nr. 223. Iš pateiktos medžiagos matyti, kad pareiškėjas 2019-03-26 pateikė skundą įkalinimo įstaigos administracijai, skųsdamasis sąlygomis kameroje Nr. 267 (b. l. 104). Vilniaus PN 2019-04-12 raštu atsakė pareiškėjui, kad pareiškėjo skundas dėl kameros Nr. 267 išnagrinėtas, atsižvelgiant į esamas galimybes, pareiškėjas 2019-03-28 perkeltas į kamerą Nr. 223. Taigi matyti, kad Vilniaus PN atsižvelgė į pareiškėjo nusiskundimus dėl sąlygų ir perkėlė jį į kamerą Nr. 223, dėl kurios pareiškėjas skundų įkalinimo įstaigos administracijai nereiškė.

Iš atsakovės atstovo pateiktų Nacionalinio visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų matyti, kad buvo tikrinta kamera Nr. 223, dėl kurios sąlygų pareiškėjas skundžiasi (b. l. 82–85, 90–93, 100–101), šioje kameroje nei drėgmės, nei temperatūros ar apšvietimo reikalavimų pažeidimų nenustatyta, pelėsio ant sienų taip pat neaptikta. Pareiškėjo nurodomų teiginių dėl surūdijusių kameroje esančių konstrukcijų atsakovas nepaneigė, tačiau, teismo vertinimu, tai nesudaro pagrindo konstatuoti neteisėtų Vilniaus PN namų veiksmų, nes pareiškėjas su šiais nusiskundimais į įkalinimo įstaigą nesikreipė, be to ir patys teiginiai yra bendro pobūdžio, pareiškėjas nedetalizavo apie kokias konkrečias konstrukcijas jis kalba. Todėl neteisėtų atsakovės atstovo veiksmų dėl kameros Nr. 223 įrengimo teismas nenustatė.

Teismas papildomai pastebi, kad pareiškėjo pateikti rašytiniai dokumentai – Lukiškių TI-K kalėjusių asmenų rašytiniai liudijimai savaime nepagrindžia pareiškėjo nurodomų teiginių dėl netinkamo kamerų įrengimo, nes pareiškėjas skundas vertintinas jo individualių teisių ir interesų pažeidimo aspektu, taigi svarbu kokias aplinkybes nurodo asmeniškai pareiškėjas ir kaip jo asmeninės teisės ir interesai galėjo būti pažeidžiamos.

CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtina, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį turi būti taikomi kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo principai. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus. Akcentuotina, jog neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir kt. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą ( LAT 2008-07-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008).

Teismas, atsižvelgdamas į teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, taip pat į EŽTT praktiką, pažymi, nors administracinėje byloje ir nėra pateikta duomenų, kad nagrinėjamu atveju kalinimas pažeidžiant nustatytas kalinimo sąlygas pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyrė jį iš kitų subjektų, tačiau, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pažeidimo tęstinumą, į laikotarpį, kai nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais – 132 paros, konstatuoja, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, todėl tik teisės pažeidimo pripažinimo, nagrinėjamu atveju, nepakanka pažeistai pareiškėjo teisei apginti.

Nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos sumos svarbu atsižvelgti ir į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius. Teismas pažymi, kad pareiškėjas buvo kalinamas Lukiškių TI-K naudojantis netinkamai įrengtais sanitariniais mazgais iš viso 132 paras, didžiąją dali šio laiko, t. y. 129 paras pareiškėjas kameroje buvo kalinamas vienas. Tokios aplinkybės galėjo sukelti pareiškėjui nepatogumų ir dvasinių išgyvenimų, jo orumo pažeminimą, tačiau pažeidimo intensyvumas tomis paromis, kai pareiškėjas kameroje buvo kalinamas vienas laikytinas nedideliu. Kitų kalinimo sąlygų pažeidimų nenustatyta.

Teismas, įvertinęs administracinėje byloje pareiškėjo subjektinių teisių pažeidimų mastą ir trukmę (132 paras neužtikrintas privatumas), dėl kurių pareiškėjas jautė dvasinius, fizinius išgyvenimus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus, ginamų vertybių pobūdį, tai, kad nenustatyta, jog Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), vadovaudamasis teisingumo, protingumo principais ir atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo bei aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką tokio pobūdžio bylose (2018-03-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1348-602/2018, 2018-03-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A-444-1062/2018, 2018-10-17 nutartis administracinėje byloje Nr. A-4552-575/2018, 2019-06-12 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1831-525/2019), pareiškėjui priteistinas 200 Eur neturtinės žalos atlyginimo dydis.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo H. Z. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui H. Z. 200 Eur (du šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (iki 2019-04-01 reorganizacijos – Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas).

Likusioje dalyje pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Mefodija Povilaitienė