- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-09-22
- Bylos Nr.
- e2A-1468-560/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-48-3-37380-2019-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Dainius Rinkevičius, Alma Urbanavičienė, Rosita Patackienė
- Atsakovas
- Luminor Bank AS Lietuvos skyriaus, Luminor Bank AS Lietuvos skyriui
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rositos Patackienės, Dainiaus Rinkevičiaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Almos Urbanavičienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Luminor Bank AS Lietuvos skyriaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. kovo 31 d. sprendimo civilinėje byloje pagal R. B. ieškinį atsakovui Luminor Bank AS Lietuvos skyriui dėl nuostolių atlyginimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas pareiškė ieškinį atsakovui, kuriuo prašė įpareigoti banką perskaičiuoti mokėtiną kreditą nuo ieškinio padavimo dienos iki sprendimo įsiteisėjimo dienos, atsižvelgiant į sumažintą kredito sumą, pritaikius neigiamą palūkanų normą, priteisti iš atsakovo 184,22 Eur ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Šalies argumentai
2. Nurodė, kad 2007 m. vasario 23 d. su Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriumi sudarė būsto kredito sutartį Nr. BK 07/02/177D, kuria atsakovas suteikė ieškovui 550 000 Lt kreditą būsto pirkimui, o ieškovas įsipareigojo kas mėnesį grąžinti fiksuotą kredito sumos dalį – 1 312,65 Lt, išmokėdamas visą kreditą iki 2042 m. vasario 10 d. kredito sutarties 5.1 punktas numato, kad už kreditą yra skaičiuojama metinė palūkanų norma, kurią sudaro bazinė palūkanų norma ir maržos procentas, kurie yra nurodyti kredito sutartyje. Kredito sutartyje numatyta taikyti bazinė palūkanų norma – 6 mėn. VILIBOR ir 0,6 proc. marža. Pagal sutartį palūkanos fiksuojamos kas 6 mėn. – kiekvienų metų vasario 10 d. ir rugpjūčio 10 d. Šalys 2007 m. gruodžio 12 d. sudarė susitarimą Nr. BKP 07/12/34D dėl minėtos kredito sutarties pakeitimo, kuriuo šalys pakeitė kredito valiutą iš litų į eurus, taikant banko nustatytą lito ir euro keitimo kursą – 3,4476 litų prilyginti 1 eurui. Laikotarpiu nuo kredito sutarties sudarymo iki minėto pakeitimo sudarymo ieškovas anksčiau termino grąžino atsakovui kredito dalį, sudarančią 80 000 Lt. Likusi mokėti negrąžinta kredito suma 457 479,49 Lt pakeista į 132 695,06 Eur, o kas mėnesį grąžinti kredito dalis iš 1 118,53 Lt pakeista į 322,44 Eur. Minėtu kredito sutarties pakeitimu taip pat buvo pakeista bazinė palūkanų norma – 6 mėn. VILIBOR – į bazinę palūkanų normą – 6 mėn. EURIBOR. Kitos kredito sutarties sąlygos keičiamos nebuvo.
3. Šalys 2008 m. birželio 9 d. sudarė kredito sutarties pakeitimą Nr. BKP 08/06/34D. Po pirmojo kredito sutarties pakeitimo iki minėto kredito sutarties pakeitimo sudarymo ieškovas anksčiau termino grąžino atsakovui kredito dalį, sudarančią 17 377 Eur. Antruoju kredito sutarties pakeitimu kredito valiuta – eurai pakeisti į Šveicarijos frankus. Tokiu būdu likusi mokėti negrąžinta kredito suma – 89 953,93 Eur pakeista į 146 599,48 Šveicarijos frankų, o kas mėnesį grąžintina kredito dalis iš 322,44 Eur pakeista į 362,87 Šveicarijos frankų. Antruoju kredito sutarties pakeitimu taip pat buvo pakeista bazinė palūkanų norma – 6 mėn. EURIBOR – į bazinę palūkanų normą – 6 mėn. LIBOR CHF. Jokios kitos kredito sutarties sąlygos keičiamos nebuvo. Nuo antrojo kredito sutarties pakeitimo sudarymo iki šios dienos ieškovas anksčiau termino grąžino kredito dalį, sudarančią lygią 79 348 Šveicarijos frankų. Šiai dienai negrąžinta kredito suma yra lygi 43 755,73 Šveicarijos frankų arba 40 893,26 Eur.
4. Nuo 2015 m. bazinė palūkanų norma LIBOR CHF yra neigiama ir yra mažesnė, negu kredito sutartyje numatyta 0,6 proc. marža. Ieškovas laiko, kad pagal kredito sutartį nuo 2015 m. kovo 10 d., bankas turi taikyti palūkanų normą, apskaičiuotą pagal kredito sutartį ir mažinti ieškovo kas mėnesį mokamą kredito sumą tokia dalimi, kuri gaunasi pritaikius neigiamą palūkanų normą visai likusiai nesumokėtai kredito sumai. Ieškovas 2016 m. balandžio 21 d. kreipėsi į banką, prašydamas taikyti pagal kredito sutartį apskaičiuotą palūkanų normą ir sumažinti ieškovo pagal sutartį kas mėnesį mokėtiną kredito sumos dalį, o taip pat sumažinti bendrą kredito sumą ankstesniais laikotarpiais sumokėta kredito įmokos perviršio suma. Atsakovas 2016 m. balandžio 22 d. laišku informavo ieškovą, kad sutarties sąlygų nesilaikys. Ieškinio pateikimo teismui dieną bankas yra be pagrindo nurašęs 184,22 Eur daugiau, negu kad turėjo teisę nurašyti.
Atsiliepimas
5. Atsakovas Luminor Bank AS Lietuvos skyrius pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad kreditavimo sutarties valiutos pakeitimo į CHF metu neigiamų palūkanų reiškinys neegzistavo ir rinkoje nebuvo jokių prielaidų teigti, kad toks reiškinys yra įmanomas ir atsiras. Nesant konkretaus teisinio reguliavimo bei aiškaus šalių susitarimo neigiamų palūkanų taikymo atžvilgiu, turi būti remiamasi sutarčių aiškinimo principais ir jų atžvilgiu suformuota teismų praktika. Kreditavimo sutarties šalys sutarties valiutos pakeitimo metu neturėjo tikslo ir valios susitarti dėl neigiamų palūkanų taikymo ieškovo naudai. Atsakovo ir ieškovo susitarimu būtent ieškovui buvo paskirta pareiga grąžinti paimtą kreditą ir mokėti už jį palūkanas, įtvirtintas šalių susitarimas, jog ieškovų atliekamas palūkanų mokėjimas laikytinas atlygiu bankui už suteiktą galimybę naudotis banko suteiktu kreditu. Nė viena kredito sutarties nuostata nenumato atsakovo pareigos mokėti palūkanas kredito gavėjui. Nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose, nei kreditavimo sutartyje, nei teismų praktikoje, nei kitų Europos Sąjungos valstybių narių praktikoje nėra numatyta galimybė bankų – klientų kreditavimo santykiuose realiai pritaikyti neigiamą palūkanų normos efektą. Susidariusioje situacijoje atsakovo taikomas palūkanų skaičiavimo metodas metinių palūkanų normą prilyginant nuliui yra vienintelis galimas ir teisėtas, atitinkantis tiek teisės aktų, tiek kreditavimo sutarties nuostatas, taip pat ir kreditavimo sutarties esmę ir prigimtį ir negali būti laikomas pažeidžiančiu ieškovo interesus. Situacija, kad atsakovas būtų įpareigotas mokėti ieškovui už atsakovo suteiktus pinigus yra nesuderinama su logika ir protingumo kriterijumi.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. kovo 31 d. sprendimu ieškinį patenkino ir įpareigojo atsakovą perskaičiuoti ieškovo pagal 2007 m. vasario 23 d. būsto kredito sutartį Nr. BK 07/02/177D, 2008 m. birželio 9 d. kredito sutarties pakeitimą Nr. BKP 08/06/34D ir 2008 m. birželio 9 d. kredito sutarties pakeitimą Nr. BKP 08/06/34D mokėtinas periodinių įmokų sumas nuo ieškinio padavimo dienos 2019 m. gruodžio 12 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, taikant palūkanų normą 0,6 proc. maržos ir 6 mėn. LIBOR CHF sumą bei priteisė iš atsakovo ieškovui 184,22 Eur nuostoliams atlyginti ir 90 Eur bylinėjimosi išlaidų.
7. Teismas nurodė, kad ieškovas ir atsakovas 2007 m. vasario 23 d. su sudarė būsto kredito sutartį Nr. BK 07/02/177D, kuria atsakovas suteikė ieškovui 550 000 Lt būsto kreditą, o ieškovas įsipareigojo grąžinti suteiktą kreditą dalimis, mokant kas mėnesį fiksuotą kredito sumos dalį – 1 312,65 Lt, galutinė kredito grąžinimo data - 2042 m. vasario 10 d. kredito sutarties 5.1 punktas numato, kad už kreditą yra skaičiuojama metinė palūkanų norma, kurią sudaro bazinė palūkanų norma VILIBOR ir 0,6 proc. marža; palūkanos fiksuojamos kas 6 mėn. – kiekvienų metų vasario 10 d. ir rugpjūčio 10 d. Šalys 2007 m. gruodžio 12 d. sudarė susitarimą Nr. BKP 07/12/34D dėl kredito sutarties Nr. BK 07/02/177D pakeitimo, kuriuo susitarė pakeisti kredito valiutą iš litų į eurus. Laikotarpiu nuo kredito sutarties sudarymo iki minėto pakeitimo sudarymo ieškovas anksčiau termino grąžino atsakovui kredito dalį, sudarančią 80 000 Lt. Likusi mokėti negrąžinta kredito suma 457 479,49 Lt pakeista į 132 695,06 eurų, o kas mėnesį grąžintina kredito dalis iš 1 118,53 Lt pakeista į 322,44 eurų. Minėtu kredito sutarties pakeitimu taip pat buvo pakeista bazinė palūkanų norma – 6 mėn. VILIBOR – į bazinę palūkanų normą – 6 mėn. EURIBOR. Kitos kredito sutarties sąlygos liko nepakeistos. Šalys 2008 m. birželio 9 d. sudarė kredito sutarties pakeitimą Nr. BKP 08/06/34D. Po pirmojo kredito sutarties pakeitimo iki minėto kredito sutarties pakeitimo sudarymo ieškovas anksčiau termino grąžino atsakovui kredito dalį, sudarančią 17 377 Eur. Antruoju kredito sutarties pakeitimu kredito valiuta – eurai pakeisti į Šveicarijos frankus, likusi negrąžinta kredito suma – 89 953,93 eurai pakeisti į 146 599,48 Šveicarijos frankų, o kas mėnesį grąžintina kredito dalis iš 322,44 eurų pakeista į 362,87 Šveicarijos frankų. Antruoju kredito sutarties pakeitimu taip pat buvo pakeista bazinė palūkanų norma – 6 mėn. EURIBOR – į bazinę palūkanų normą – 6 mėn. LIBOR CHF. Kitos kredito sutarties sąlygos nepakeistos. Nuo antrojo kredito sutarties pakeitimo sudarymo iki šios dienos ieškovas anksčiau termino grąžino kredito dalį, sudarančią 79 348 Šveicarijos frankų; likusi negrąžinta kredito suma - 43 755,73 Šveicarijos frankų arba 40 893,26 eurų. Nuo 2015 m. bazinė palūkanų norma LIBOR CHF yra neigiama ir yra mažesnė, negu kredito sutartyje Nr. BK 07/02/177D numatyta 0,6 proc. marža.
8. Teismas nurodė, jog nepagrįsti atsakovo argumentai, jog neigiamų palūkanų taikymas kreditavimo teisniuose santykiuose paneigia kreditavimo atlygintinumo kriterijų ir prieštarauja protingumo bei logikos dėsniams. Draudimas taikyti neigiamas palūkanas numatytas tik indėliams, numatant viso indėlio grąžinimo garantiją pagal pirmąjį pareikalavimą (CK 6.898 straipsnis). Teisinis reglamentavimas leidžia kreditavimo sutarties šalims susitarti dėl bet kokių taisyklių, reglamentuojančių atlyginimo už naudojimąsi kreditu mokėjimo tvarką ir atlyginimo apskaičiavimą, net jeigu tam tikrais atvejais už kreditą mokėtino atlyginimo dydis lygus 0 arba tampa neigiamas. Lietuvos Respublikos įstatymuose tiesiogiai nereglamentuota galimybė mokėti neigiamas palūkanas nepaneigia aukščiau nurodytose teisės normose įtvirtintos dispozityvios nuostatos šalims susitarti dėl neigiamų palūkanų taikymo tiesiogiai sutartyje arba dėl tokių atlyginimo už kredito suteikimą apskaičiavimo taisyklių, kurios gali sąlygoti neigiamas palūkanas už naudojimąsi paskola. Kredito sutartyje nenumatyta palūkanų skaičiavimo išimčių, palūkanų normai esant neigiamai, t. y. šalys nesusitarė, jog palūkanų normai esant neigiamai, palūkanų dydis bus prilygintas nuliui. Kadangi pritaikius pagal kredito sutartį apskaičiuotas palūkanas yra gaunama neigiama suma – periodiškai grąžinamo kredito dalis turėtų būti mažinama neigiama suma. Neigiamų palūkanų taikymas pats savaime nereiškia atsakovo, kaip paskolos gavėjo, intereso gauti atlyginimą už paskolą pažeidimo. Atsakovas neįrodinėjo aplinkybių, apibūdinančių jo kreditavimo sutarties sudarymo sąnaudas, planuojamas pajamas bei pelną iš minėtos kreditavimo sutarties. Atsakovas nepagrįstai tapatina indėliams ir būsto kreditui taikytiną palūkanų mokėjimo tvarką, nes šių abiejų sutarčių objektas ir teisinis reglamentavimas yra skirtingi. Kreditavimo sutartis sudaryta net 35 metų laikotarpiui, kreditą suteikė bankas, t. y. profesionalus finansų rinkos dalyvis, pagal jo nustatytas sąlygas. Prieš sudarydamas kreditavimo sutartį, bankas, profesionaliai veikiantis finansų rinkose, turėjo galimybę įvertinti palūkanų normos svyravimo riziką ir ją valdyti, pasiūlant kitai sutarties šaliai atitinkamas kreditavimo sutarties sąlygas, nustatančias atitinkamas palūkanų dydžio apskaičiavimo išimtis, susidarius kreditavimo sutarties sudarymo metu neįprastai finansų rinkos situacijai. Tačiau kreditavimo sutartyje ir jos pakeitimuose neigiamų palūkanų aplinkybė nebuvo individualiai aptarta, nebuvo sudarytas konkretus šalių susitarimas, kaip turėtų būti vertinama neigiamų palūkanų situacija kreditavimo sutarties atžvilgiu.
9. Kredito sutartis yra vartojimo sutartis. Kredito sutarties sąlygos dėl grąžinamos kredito dalies ir palūkanų normos taikymo turėtų būti aiškinama ieškovo kaip vartotojo naudai. Ieškovo išsilavinimas, jo žinios finansų rinkoje nekeičia nei sutarties traktavimo vartojimo sutartimi, nei jos sąlygų aiškinimo principų. Atsakovui, kaip verslininkui, vienašališkai ir be derybų su vartotoju rengiančiam vartojimo sutarties nuostatas, yra keliama pareiga užtikrinti vartojimo sutarties sąlygų teisinį apibrėžtumą ir jų suderinamumą. Kreditavimo sutartyje numatyta, jog metinė palūkanų norma pagal sutartį apskaičiuojama, taikant matematinės sumos metodą, t. y. sudedant bazinę palūkanų normą ir maržą, o kredito gavėjo mokėtinos įmokos dydis nustatomas kaip bendra kiekvieną mėnesį grąžintinos kredito dalies ir priskaičiuotų palūkanų suma. Įvertinęs minėtas sutarties nuostatas lingvistinės analizės metodu, taip pat kreditavimo sutarties sąlygų visumos kontekste, teismas sprendė, jog nėra pagrindo konstatuoti, kad, sudarydamos sutartį, ginčo šalys būtų susitarusios metinę palūkanų normą prilyginti nuliui, jos dydžiui, apskaičiuotam sutartyje nustatyta tvarka, tapus neigiamam. Atsakovas neįrodė aplinkybių, sudarančių pagrindą teikti minėtoms sutarties sąlygoms, reglamentuojančioms palūkanų dydžio nustatymo tvarką, kitokią prasmę, nei ji įtvirtinta pažodiniame sutarties tekste. Šalių susitarimas dėl palūkanų dydžio nustatymo apsiribojo palūkanų maržos ir kintamos jų dalies matematiniu sudėties veiksmu, nenumatant jokių palūkanų dydžio reguliavimo išimčių proporcingai finansų rinkos pokyčiams. Tokiu būdu kiekviena iš sutarties šalių prisiėmė sau finansų rinkos svyravimo pasekmių riziką, įskaitant ir palūkanų kintamos dalies mažėjimo ar didėjimo riziką.
10. Neigiamos palūkanos yra dėsningas ir tikėtinas finansų rinkos reiškinys, todėl atsakovas kaip profesionalus finansų rinkos dalyvis galėjo ir turėjo tai numatyti. Neigiamos palūkanos yra taikomos ir būsto paskolų rinkoje, bankams suteikiant kreditą su neigiamomis palūkanomis atitinkamam periodui. Nors nėra duomenų apie tokios praktikos taikymą Lietuvoje, tačiau tai paneigia atsakovo argumentą, jog neigiamos būsto paskolų palūkanos prieštarauja paskolos sutarties esmei ir savaime yra nuostolingos kredito įstaigai. Tai, kad atsakovas neįvertino su ieškovu sudaromos sutarties atitikimo banko interesams bei finansų rinkos prognozių, nesuteikia jam teisės vienašališkai keisti kreditavimo sutarties sąlygas, numatant palūkanų skaičiavimo išimtis ir taip sutartyje nenumatytu būdu pasididinti atlyginimą už ieškovui suteiktą paskolą. Jeigu dėl pasikeitusių aplinkybių atsakovo teisės sutarties vykdymu yra neteisėtai suvaržomos, atsakovas turi teisę pasinaudoti CK 6.204 straipsnyje numatytais jo teisių gynimo būdais, o ne vienašališkai keisti sutarties sąlygas, reglamentuojančias palūkanų skaičiavimo tvarką. Kai bazinė palūkanų norma tampa neigiama ir didesnė už maržą, bankas privalo taikyti neigiamas palūkanas ir atitinkamai mažinti grąžintinos kredito dalies dydį. Ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro už ieškinį sumokėtas 90 Eur žyminis mokestis, teismas priteisė iš atsakovo ieškovui.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
11. Atsakovas Luminor Bank AS Lietuvos skyrius pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti skundžiamą sprendimą ir ieškovo ieškinį atmesti, bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad sprendimas pakeisti kreditavimo sutartį, konvertuojant paskolos valiutą į CHF, buvo atsakovo priimtas aiškiu tikslu - už turimą kreditą mokėti mažesnes palūkanas. Kadangi toks atsakovo sprendimas iš esmės buvo siejamas su mažesnių palūkanų mokėjimu, atsakovas, prieš priimdamas sprendimą pakeisti paskolos valiutą, privalėjo įsivertinti tokio sprendimo pasekmes ir galimas jo rizikas, o atsakovo iniciatyva sudarytas kreditavimo sutarties pakeitimas tik patvirtinta, kad tokia CHF kurso svyravimo rizika atsakovui buvo priimtina ir jis sutiko ją prisiimti. Atsakovas pats inicijavo kreditavimo sutarties valiutos pakeitimą, o apeliantas jokių aktyvių veiksmų atsakovo atžvilgiu nesiėmė. Kreditavimo sutarties pakeitimai buvo palankūs išimtinai tik atsakovui, apeliantas jokios pridėtinės vertės iš to negavo, todėl būtent atsakovui tenka CHF kurso pasikeitimo rizika ir pasekmės. Atsakovas yra praktikuojantis advokatas nuo 2009 m. Kreditavimo sutarties ir jos pakeitimų sudarymo su apeliantu metu atsakovas jau buvo profesionalus teisininkas, todėl jam keliami aukštesni atidumo bei rūpestingumo standartai nei eiliniam vartotojui. 2015 m. pasimatė pirmieji pokyčiai, susiję su LIBOR CHF bazinės palūkanų normos tapimu neigiama, kas tuometinėje rinkoje buvo itin neįprastas, netikėtas ir precedento neturintis reiškinys, nes iki tol LIBOR CHF vertė visada būdavo teigiama. Įvykęs CHF brangimas buvo netikėtas ne tik apeliantui, bet ir pačiam Šveicarijos centriniam bankui, kuris kurį laiką bandė kurso kilimą dirbtinai stabdyti. Kreditavimo sutartyje ir jos pakeitimuose neigiamų palūkanų aplinkybė nebuvo individualiai aptarta, nėra pateiktas konkretus šalių susitarimas, kaip turėtų būti vertinama neigiamų palūkanų situacija Kreditavimo sutarties atžvilgiu. Turi būti remiamasi sutarčių aiškinimo principais ir jų atžvilgiu suformuota teismų praktika.
12. Kredito sutarties atlygintinumo kreditoriaus naudai kriterijų yra ne kartą pripažinęs ir kasacinis teismas. Apeliantas nesutinka su teismo išvadomis, padarytomis remiantis ieškovo atstovės bylos nagrinėjimo metu išsakyta nepagrįsta nuomone, jog neigiamos palūkanos neva yra dėsningas ir tikėtinas finansų rinkos reiškinys, todėl apeliantas kaip profesionalus finansų rinkos dalyvis galėjo ir turėjo tai numatyti. Teismas visiškai klaidingai tapatina obligacijų platinimą ir būsto paskolų sandorius. Teismas, remdamasis sprendime visiškai klaidingai įvertintu apelianto pranešimu oficialiame tinklapyje bei straipsniu iš naujienų interneto puslapio, nurodo, jog apeliantas neva neįvertino su ieškovu sudaromos sutarties atitikimo apelianto interesams bei finansų rinkos prognozių. Apeliantas nesutinka su tokiomis teismo išvadomis. Nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose ar teismų praktikoje, nei kreditavimo sutartyje nėra numatyta galimybė bankų - klientų kreditavimo santykiuose realiai pritaikyti neigiamą palūkanų normos efektą. Situacija, kad apeliantas būtų įpareigotas mokėti palūkanas ieškovui už apelianto suteiktus pinigus yra nesuderinama su logika ir protingumo kriterijumi.
Atsiliepimas
13. Ieškovas R. B. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad bankas išlošė daugiau negu pusę pagal kredito sutartį ieškovui banko paskolintos kredito sumos dėl CHF ir EUR valiutų kursų svyravimų. Banko teiginiai dėl to, kad kredito sutarties pakeitimai buvo palankūs tik ieškovui, o atsakovas jokios pridėtinės vertės iš to negavo, yra netikslūs ir neteisingi. Kredito sutartyje nenumatyta palūkanų skaičiavimo išimčių palūkanų normai esant neigiamai, t. y. šalys nesusitarė, jog palūkanų normai esant neigiamai, palūkanų dydis bus prilygintas nuliui. Tiek atsakovas, tiek kiti finansų rinkos dalyviai šiuo metu sudaromose sutartyse tokią nuostatą įtvirtina. Kredito sutartyje nenumatyta, jog ieškovas supranta ir prisiima CHF ir EUR kurso svyravimo riziką. Sutartyje nenumatyta, kad CHF LIBOR ir maržos sumai tapus neigiamai, bus laikoma, kad palūkanų norma yra lygi nuliui, todėl riziką, kad CHF LIBOR ir maržos suma gali būti neigiamas, sudarydamas kreditavimo sutartį, prisiėmė bankas. Tai, kad atsakovas, būdamas profesionalas, nenumatė, kad minėta palūkanų norma gali tapti neigiama ir atitinkamų savo interesus apsaugančių nuostatų neįtvirtino kredito sutartyje, negali būti priežastis bankui taikyti tokias kredito sutarties nuostatas, kurios nėra numatytos. Bankas neginčija pirmosios instancijos teismo išaiškinimo, kad CK 6.881 straipsnio 1 dalis ir 6.896 straipsnio 3 dalis yra dispozityvios. Teismas sprendime konstatavo, kad ieškovo išsilavinimas, jo žinios finansų rinkoje nekeičia nei sutarties traktavimo vartojimo sutartimi, nei jos sąlygų aiškinimo principų.
14. Banko ir ieškovo kredito sutarties sudarymo santykiuose ieškovas yra vartotojas, paimantis kreditą savo asmeninėms ir šeimos reikmėms, o atsakovas yra profesionalas. Bankas neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, kad sudarydamas kredito sutartį ieškovas veikė kaip vartotojas. Kreditavimo sutarties sąlygas ieškovui pasiūlė bankas, ieškovas neturėjo galimybės dėl jų derėtis, jų koreguoti ar reikšti savo nuomonės. Bankas neteisingai sutapatina indėliams nustatytą reguliavimą su reguliavimu, taikomu kreditavimo teisiniams santykiams, kuriame toks draudimas neįtvirtintas. Jeigu įstatymų leidėjas šiuos teisinius santykius būtų traktavęs vienodai, įstatymų leidėjas analogišką nuostatą, draudžiančią neigiamų palūkanų taikymą (kokia yra įtvirtinta indėlių atžvilgiu), būtų įtvirtinęs ir kreditavimo teisinių santykių atžvilgiu. Faktinėmis aplinkybėmis analogiškame ginče Lietuvos bankas pasisakė, kad kreditavimo teisiniuose santykiuose palūkanoms esant neigiamoms privalo būti mažinama kredito gavėjo mokama įmoka. Ieškovui nepavyko suprasti, kodėl pirmosios instancijos teismo naudojama informacija apie banko pirmą kartą išplatintas padengtas obligacijas su neigiama palūkanų norma, atsakovo nuomone, yra netinkama. Padengtos obligacijos Lietuvos teisinėje sistemoje turi hipotekinių obligacijų atitikmenį. Banko išplatintos hipotekinės obligacijos būtent ir bus naudojamos į kredito sutartį panašioms kreditavimo sutartims, užtikrintoms nekilnojamojo turto įkeitimu (o gal net ir pačiai kredito sutarčiai) refinansuoti.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkinamas.
15. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas konstatuoja, kad nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.
16. Byloje nustatyta, kad ieškovas ir atsakovas 2007 m. vasario 23 d. su sudarė būsto kredito sutartį Nr. BK 07/02/177D, kuria atsakovas suteikė ieškovui 550 000 Lt būsto kreditą, o ieškovas įsipareigojo grąžinti suteiktą kreditą dalimis, mokant kas mėnesį fiksuotą kredito sumos dalį – 1 312,65 Lt, galutinė kredito grąžinimo data - 2042 m. vasario 10 d. Šalys 2007 m. gruodžio 12 d. sudarė susitarimą Nr. BKP 07/12/34D dėl kredito sutarties Nr. BK 07/02/177D pakeitimo, kuriuo susitarė pakeisti kredito valiutą iš litų į eurus. Šalys 2008 m. birželio 9 d. sudarė kredito sutarties pakeitimą Nr. BKP 08/06/34D – kredito valiutą pakeitė į Šveicarijos frankus ir pakeitė bazinę palūkanų normą – 6 mėn. EURIBOR – į bazinę palūkanų normą – 6 mėn. LIBOR CHF. Nuo 2015 m. bazinė palūkanų norma LIBOR CHF yra neigiama ir yra mažesnė, negu kredito sutartyje Nr. BK 07/02/177D numatyta 0,6 proc. marža.
17. Byloje kilo ginčas dėl to, kaip aiškinti ieškovo ir atsakovo sudarytą sutartį ir palūkanų dydį, kai bazinė palūkanų norma tapo neigiama. Atsakovo teigimu, palūkanos turi būti prilyginamos nuliui, o ieškovo – kad neigiama palūkanų dalimi turi būti mažinama pagal kredito sutartį ieškovo kas mėnesį mokėtina įmoka. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu nusprendė, jog, kadangi šalys nebuvo sutarusios, jog palūkanos bus prilygintos nuliui, atsakovas privalėjo taikyti neigiamas palūkanas ir atitinkamai mažinti grąžintinos kredito dalies dydį. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisingas.
18. CK 6.881 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditavimo sutartimi bankas ar kita kredito įstaiga (kreditorius) įsipareigoja suteikti kredito gavėjui sutartyje nustatyto dydžio ir nustatytomis sąlygomis pinigines lėšas (kreditą), o kredito gavėjas įsipareigoja gautą sumą grąžinti kreditoriui ir mokėti palūkanas. CK 6.872 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu. To paties straipsnio 3 dalyje numatyta, kad jeigu paskolos dalykas yra pinigai, preziumuojama, kad paskolos sutartis yra atlygintinė. Taigi, teisės aktuose yra įtvirtinta prezumpcija, jog kreditavimo sutartis yra atlygintinė, tačiau atlyginimo dydį ir mokėjimo tvarką šalys gali nustatyti tarpusavio sutarimu, ką šiuo atveju ieškovas ir atsakovas sudarydami kreditavimo sutartį ir padarė. CK 6.156 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas sutarčių laisvės principas, kuris reiškia, kad šalys gali laisvai sudaryti sutartis, savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas (CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią, yra privaloma ir turi būti vykdoma (CK 6.189 straipsnio 1 dalis, 6.200 straipsnis). Šalių sudarytos 2007 m. vasario 23 d. būsto kredito sutarties Nr. BK 07/02/177D 1 straipsnis numato, kad bankas įsipareigoja suteikti kredito gavėjams šioje sutartyje nustatyto dydžio ir nustatytomis sąlygomis kreditą, o kredito gavėjas įsipareigoja gautą sumą grąžinti ir mokėti palūkanas. Kredito sutarties 5.1 punkte numatyta, kad už kreditą yra skaičiuojama metinė palūkanų norma, kurią sudaro bazinė palūkanų norma ir sutartyje nustatyto dydžio maržos procentas. Šioje kredito sutartyje nėra numatyta kokių nors palūkanų skaičiavimo išimčių palūkanų normai esant neigiamai, nėra sutarta, jog palūkanų normai esant neigiamai, palūkanų dydis bus prilygintas nuliui.
19. Sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklės reglamentuotos CK 6.193–6.195 straipsniuose. Pažymėtina, kad sutarčių aiškinimo klausimais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika yra gausi, nuosekli ir išplėtota. Sutarties šalims nesutariant dėl tam tikrų jų sudarytos sutarties sąlygų, teismas, spręsdamas šalių ginčą dėl tokių sutarties sąlygų vykdymo ar jų neįvykdymo (netinkamo įvykdymo) teisinių padarinių, aiškina jas vadovaudamasis CK 6.193 straipsnyje nustatytomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, taip pat remdamasis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. CK 6.193 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai. Aiškinant sutartį, pirmiausia nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai (CK 6.193 straipsnio 1 dalis), derinant šį subjektyvų sutarties aiškinimo principą su jos teksto lingvistine analize. Kai šalys skirtingai aiškina savo pareigas pagal sutartį ir kai neįmanoma jų nustatyti taikant subjektyvų (šalių tikrųjų ketinimų) sutarties aiškinimo būdą, prioritetas teiktinas pažodiniam sutarties teksto aiškinimui, kaip objektyviausiai atspindinčiam tikrąją šalių valią dėl prisiimtų įsipareigojimų turinio (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-431/2011 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Pagal CK 6.193 straipsnio 2 dalį, visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes. Aiškinant sutartį, reikia atsižvelgti ir į įprastines sąlygas, nors jos sutartyje nenurodytos. CK 6.193 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai. Visais atvejais sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai ir sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai. Šio straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad, aiškinant sutartį, taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir papročius (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-474/2012 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).
20. Šiuo atveju byloje nėra ginčo, jog sutartį parengė ir sutarties tekstą pasiūlė atsakovas. Ieškovas bendrųjų sutarties sąlygų nederino ir nekeitė. Aiškinant sutartyje šalių numatytą kredito metinės palūkanų normos apskaičiavimo metodą, matyti, jog šalys metinę palūkanų normą sutarė skaičiuoti taikant matematinio sumavimo metodą, taip yra sudedant bazinę palūkanų normą ir maržą. Jokių išimčių ar kitokių būdų apskaičiuoti metinę palūkanų normą šalys nenumatė. Iš sutarties teksto matyti, jog atsakovas sutartyje neišreiškė valios, jog palūkanų normai tapus neigiamai, ji turėtų būti prilyginama nuliui, todėl savavališkai keisti sutarties sąlygas ir taikyti tokio skaičiavimo metodo jis negali. Ieškovas, kaip vartotojas, sudarydamas kreditavimo sutartį su atsakovu, susipažinęs su atsakovo parengta sutartimi, pagrįstai tikėjosi, jog jo mokėtina palūkanų suma bus skaičiuojama taip, kaip yra įvardinta kreditavimo sutarties 5.1 punkte, ir atsakovas vienašališkai netaikys jokių naujų apskaičiavimo būdų ar taisyklių. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog sutartyje nesant aiškaus susitarimo dėl kitokio palūkanų skaičiavimo, bazinei palūkanų normai tapus neigiama, skaičiuojant kredito gavėjo mokėtinos sumos dydį turi būti skaičiuojama remiantis šalių sudarytoje sutartyje įtvirtinta tvarka, kas reiškia, jog bazinei palūkanų normai tapus neigiamai, turi būti taikomos neigiamos palūkanos ir atitinkamai mažinamas grąžintinos kredito dalies dydis.
21. Apeliantas teigia, jog ieškovas yra advokatas, todėl jam yra taikomi aukštesni atidumo ir rūpestingumo standartai. Šiuo atveju ieškovas sudarė sutartį su atsakovu kaip vartotojas. Vartojimo sutarčių instituto tikslas yra remiantis specialiais teisiniais instrumentais atkurti sutarties šalių pusiausvyrą ir taip užtikrinti vartotojo, kaip silpnesniosios šalies, teisių ir teisėtų interesų apsaugą. Vartotojo teisių apsauga užtikrinama taikant bendrąsias vartotojų teisių apsaugos normas, leidžiančias sutartį priskirti prie vartojimo sutarčių grupės apskritai ir sudarančias pagrindą taikyti bendrąsias vartotojų teisių apsaugos (gynimo) priemones ir specifines, tik atskiroms vartojimo sutarčių rūšims būdingas nuostatas bei specialius konkrečiai vartojimo sutarčių rūšiai būdingus silpnesniosios sutarties šalies teisių gynimo būdus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad bendrąja prasme vartojimo sutarčiai kvalifikuoti nustatytini trys būdingi požymiai, apibūdinantys sutarties šalių teisinį statusą, t. y. vartotoją ir verslininką (plačiąja prasme): prekes ar paslaugas turi įsigyti fizinis asmuo; fizinis asmuo prekes ar paslaugas turi įsigyti savo asmeniniams, šeimos ar namų ūkio poreikiams tenkinti; šias prekes ar paslaugas turi teikti verslininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. Č. v. UAB „Makveža“, bylos Nr. 3K-3-256/2009; 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. A. v. AB ,,SEB lizingas“, bylos Nr. 3K-3-397/2011; 2012 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo AB „Citadele“ banko pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-189/2012).
22. Šiuo atveju sutarties sąlygas dėl atlyginimo už kreditą mokėjimo pasiūlė atsakovas, todėl jos turėtų būti aiškinamos jas priėmusios šalies, t. y. ieškovo, naudai. Byloje nėra paneigtos aplinkybės, jog ieškovas su atsakovu sudarė sutartį kaip fizinis asmuo, sudaryta sutartimi tenkino asmeninius arba šeimos poreikius, taigi jis laikytinas vartotoju. Aplinkybės, jog ieškovas yra advokatas neturi įtakos jo asmeniniams ar šeimos poreikiams tenkinti sudarytiems sandoriams ir tai nepanaikina jo, kaip vartotojo statuso. Apeliantas teigia, jog ieškovas norėjo keisti kreditavimo sutartį, kadangi siekė mokėti mažesnes palūkanas, tačiau šie argumentai neturi įtakos sprendžiant dėl šalių sudarytos sutarties aiškinimo. Šalių sudaryta sutartis yra galiojanti, nėra nuginčyta, todėl aplinkybės, kieno iniciatyva sutartis buvo sudaryta sutarties aiškinimo principų nekeičia. Apeliantas teigia, jog ieškovas turėjo įvertinti sutarties sudarymo rizikas ir, kadangi sutarties pakeitimai buvo palankūs ieškovui, jis turi prisiimti palūkanų normos tapimo neigiama riziką. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais apelianto argumentais nesutinka ir pažymi, jog byloje nėra duomenų, jog atsakovas ieškovui būtų įvardinęs palūkanų normos tapimo neigiama riziką ir šalys būtų apsibrėžusios kaip tokiu atveju skaičiuos mokėtiną kredito įmoką. Nesant tokių duomenų, teigti, jog tokią riziką buvo priėmęs ieškovas nėra pagrindo.
23. Dėl kitų argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06- 01 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).
24. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nustatė ir ištyrė visas reikšmingas bylai aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadomis bei motyvais dėl ginčo esmės, todėl daro išvadą, jog atsakovo apeliacinio skundo argumentais keisti arba naikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. kovo 31 d. sprendimą nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teismas
nutaria:
Atsakovo Luminor Bank AS Lietuvos skyriaus apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. kovo 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.