Kauno apygardos teismo nutartis, 1A-383-508-2014

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2014-05-19
Bylos Nr.: 1A-383-508-2014
Teisminio proceso Nr.: 1-28-3-00025-2013-7
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Egidijus Jonas Grigaravičius (pirm.), Jūratė Jakubonienė, Rimas Švirinas
Kaltinamasis: I. Z.
Nukentėjusysis: N. S.
Advokatai: Stanislava Staniukynienė

Kategorijos

1.2.8.1.1Šmeižimas pagal BK 154 str. 1 d. (BK 154 str. 1 d.)

Pranešėjas: E. J. G. Baudžiamoji byla Nr.1A-383-508-2014

Teisėjas: D. Gudas Teisminio proceso Nr. 1-28-3-00025-2013-7 Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.8.1.1.; 1.2.8.1.2.;2.4.7.

(S)KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gegužės 19 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Egidijaus Jono Grigaravičiaus, teisėjų Jūratės Jakubonienės, Rimo Švirino, sekretoriaujant Daiva Aliulienė, dalyvaujant išteisintajai I. Z., jos gynėjai advokatei Stanislavai Staniukynienei, nukentėjusiajai N. S., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios N. S. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 7 d. nuosprendžio, kuriuo I. Z., vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 str. 5 d. 1 p. išteisinta iš kaltinimų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 154 str. 1 d. ir 154 str. 2 d.

I. Z. naudai iš N. S. priteista 1000 Lt jos turėtų bylinėjimosi išlaidų.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Z. buvo kaltinama pagal BK 154 str. 1 d. tuo, kad 2013-05-24 skundu, kuris 2013-05-28 buvo užregistruotas AB „L. g.“ Nr. 1-4314, tą pačią dieną persiųstas į tiesioginę N. S. darbovietę – M. geležinkelio stotį ir 2013-05-28 užregistruotas Nr. 172, jame kreipdamasi į AB „L. g.“ generalinį direktorių, skundo tekste nurodė tikrovės neatitinkančią informaciją, kad N. S. dirbdama sodų bendrijos „K. l.“ pirmininke, šias pareigas vykdė nesąžiningai, kad N. S. pažeisdama Įstatų ir Sodininkų bendrijų įstatymą, darė prieštaraujančius veiksmus, blogai tvarkė jai priklausančius dokumentus, slėpė dokumentus nuo narių, kad N. S. nepristatė į policiją 2011-ųjų metų dokumentų, nors parašė raštą, kad visi dokumentai pristatyti, ir tokiu būdu apgaudinėjo policiją, kad Bendrijos antspaudas, trumpalaikis turtas, ilgalaikis turtas, dokumentai yra nežinia kur, kad N. S. žemina ją išrinkusius narius, neatsiskaito už išdirbtą laikotarpį, nepateikė dokumentų revizijai. Tokiu būdu paskleidė apie N. S. tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią ją paniekinti ar pažeminti, arba pakirsti ja pasitikėjimą.

Be to, ji pagal BK 154 str. 2 d. buvo kaltinama tuo, kad 2013-05-10, patalpindama laikraščio „K. R. laikraštis“ Nr. 14 (269) 4 puslapyje skelbimą, kuriame yra tikrovės neatitinkanti informacija, galinti paniekinti ar pažeminti N. S. arba pakirsti pasitikėjimą ja, šmeižianti N. S. teigiant, kad remiantis Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato kriminalistinių tyrimų skyriaus specialisto išvadomis bei Marijampolės apylinkės prokuroro nutarimu yra pagrindas sodų bendrijos „K. l.“ sodininkų ir narių susirinkime svarstyti galimybę teikti civilinį ieškinį dėl N. S., kaip pirmininkės darbo. Tokiu būdu šmeižė N. S. per visuomenės informavimo priemonę.

I. Z., iš kaltinimų, numatytų BK 154 str. 1 d. ir 154 str. 2 d., išteisinta, vadovaujantis 303 str. 5 d. 1 p.

Nesutikdama su Marijampolės rajono apylinkės teismo išteisinamuoju nuosprendžiu, nukentėjusioji N. S. apeliaciniu skundu prašo skundžiamą nuosprendį panaikinti ir priimti naują – apkaltinamąjį – nuosprendį, pripažinti kaltinamąją padarius BK 154 str. 1 d. ir 154 str. 2 d. numatytas nusikalstamas veikas, skirti I. Z. bausmes šių BK straipsnių sankcijų ribose. Patenkinti visiškai ar iš dalies šioje byloje I. Z. pareikštą civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Apeliaciniame skunde nurodyta, kad teismas visiškai neįsigilino į kaltinimo esmę, neišnagrinėjo šios bylos iš esmės, netinkamai vertino šioje byloje esančius įrodymus.

Šalies argumentai

Apeliantė nurodo, kad I. Z. šioje byloje kaltino du kartus raštu ją apšmeižus: pirmą kartą laikraštyje „K. R. laikraštis“ 2013-05-10, Nr. 14 (269) numeryje, o antrą kartą, kai ji su 2013-05-24 skundu kreipėsi į apeliantės darbovietės AB „L. g.“ generalinį direktorių. Apeliantė pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė, ką jis nustatė dėl objektyvių kaltinamosios veiksmų: ar buvo nustatyta ir kokiais įrodymais, kad būtent dėl kaltinamosios veiksmų atsirado – skelbimas ir skundas, nors iš nuosprendžio aprašomosios dalies konteksto galima nuspėti, jog šias aplinkybes teismas pripažįsta įrodytomis. Be to, buvo pažeistos BPK 305 str. 3 d. 2 ir 3 p. p. normos, nurodančios, jog išteisinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstytos teismo nustatytos bylos aplinkybės ir įrodymų vertinimo motyvai.

Skunde pažymėta, kad apeliantės akcentuotą esminę aplinkybę, jog abiem nagrinėjamais šmeižimo atvejais tikrovės neatitinkanti informacija apie jos neva padarytus pažeidimus buvo pateikiama akcentuojant policijos atlikto tyrimo metu neva padarytas išvadas apie jos tyčiniais veiksmais bendrijai „K. l.“ padarytą turtinę žalą. Tačiau teismui pateikti rašytiniai įrodymai bei paaiškinimai paneigia I. Z. 2013-05-24 skunde išdėstytas aplinkybes. I. Z. neturėjo jokio pagrindo visuomenėje skelbimu viešai paskleisti šmeižikišką informaciją apie tai, kad šaukiamame sodų bendrijos „K. l.“ sodininkų ir narių susirinkime, remiantis ikiteisminių institucijų nutarimais bus svarstoma galimybė teikti civilinį ieškinį dėl apeliantės, kaip bendrijos pirmininkės, darbo. Teismas neargumentavo kodėl atmeta šią aplinkybę patvirtinančius įrodymus taip pat nenurodė, kad ji kaltino I. Z. būtent tokiame – šmeižimo tyčiniais veiksmais padarius sodininkų bendrijai turtinę žalą – kontekste. Dėl šių priežasčių teismas padarė BPK 305 str. 3 d. 1 p., 2 ir 3 p. normų pažeidimus. Šie pažeidimai sąlygojo ir BPK 20 str. 5 d. pažeidimus.

Žemesnės instancijos teismas

Nuosprendžio aprašomojoje dalyje kaltinamąją I. Z. neva teisinantys įrodymai išdėstyti padrikai, be jokios sistemos, įterpiant bylos kontekstą nelabai atitinkančią LAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką.

Šalies argumentai

Apeliantė, nesutikdama su įrodymų vertinimu, nurodo, kad:

1. Jos pareigos sodininkų bendrijoje buvo pirmininkės, o ne direktorės, kaip nurodyta nuosprendyje. Byloje tik deklaratyviai teigiama apie specialisto išvadoje konstatuotą įstatymų ir įstatų tam tikrų straipsnių reikalavimų nesilaikymą, visiškai neanalizuojant, kokių gi konkrečiai reikalavimų bei kas konkrečiai nesilaikė bei nepagrįstai teigiama, jog ši specialisto išvada nepaneigta jokiais kitais dokumentais. Tačiau ši išvada paneigta Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroro 2013-04-23 nutarimu nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 37-1-0202-11. Iš prokuroro nutarime akivaizdžiai konstatuota, kad jos, kaip už bendrijos buhalterinę apskaitą atsakingo asmens, padarytas formalus pažeidimas niekaip nėra susijęs netgi su galimybe įžvelgti kokius nors tyčinius nesąžiningus veiksmus, juo labiau – dar ir padarant kokios nors turtinės žalos bendrijai ar sodininkams.

2. Apeliantė nurodo, kad teismo išvados, kad I. Z. nepadarė jai inkriminuotų veikų, paremtos vien kaltinamosios išvedžiojimais, siekiant išvengti atsakomybės už šmeižtą. Teismas ignoravo, kad akivaizdžiai nesąžiningas yra I. Z. apeliavimas į baudžiamosios bylos ikiteisminio tyrimo metu surašytą tarpinį dokumentą (specialisto išvadą), kuris iš esmės yra paneigtas prokuroro nutarimu nutraukti ikiteisminį tyrimą. Teismui nekilo klausimas kodėl I. Z. prie į apeliantės darbovietę rašyto skundo pridėjo tik jai palankią (ir tai tik iš dalies) specialisto išvadą, tačiau nepateikė prokuroro nutarimo. Teismas nuosprendyje pateisina I. Z. veiksmus, nurodydamas, kad jos skundo, kuriame yra frazės dėl buhalterinės apskaitos įstatymo, įstatų pažeidinėjimo, yra ne pačios I. Z. sugalvotos, o paminėtos oficialioje specialisto išvadoje ikiteisminio tyrimo byloje.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas aplinkybę, jog I. Z. kartu su skundu pateikė apeliantės darbdaviui savo prašymą policijai atvesdinti ją ir bendrijos buhalterę į sodininkų susirinkimą, vertino kaip dar vieną I. Z. teisinantį įrodymą. Tačiau toks I. Z. elgesys rodo tik begalinį norą parodyti apeliantę iš kuo blogesnės pusės. Teismas nepagrįstai I. Z. skundą vertina kaip nekaltą siekį kokiu nors būdu priversti apeliantę dalyvauti neteisėtai organizuojamuose susirinkimuose. Dėl tos pačios priežasties buvo patalpintas ir skelbimas laikraštyje. Apeliantė nurodo, kad byloje nėra jokių duomenų, logiškai paaiškinančių tokį I. Z. elgesį.

Apeliantė sutinka, jog liudytojų J. J. ir S. L. parodymai paneigia privataus kaltinimo skunde išdėstytą aplinkybę, kad I. Z. teiginys apie sodininkus žeminančius jos veiksmus yra šmeižikiškas, todėl ji negali kategoriškai teigti, jog I. Z. neturėjo pagrindo taip parašyti skunde jos darbdaviui, todėl šioje dalyje atsiima kaltinimą. Tačiau daugiau I. Z. teisinančių parodymų (nei jau paminėtų liudytojų, nei J. V. ir A. Ž.) nėra.

Šalies argumentai

3. Apeliantė nesutinka, kad I. Z. teisina apeliantės pripažinimas kalta pagal ATPK 173-1 str. 2 d. (buhalterinės piniginių lėšų ir materialinių vertybių apskaitos taisyklių pažeidimą) ir nubaudimas pinigine bauda. Apeliantė nurodo, kad minėti formalūs apskaitos pažeidimai atsirado dėl objektyvių priežasčių ir kad ji kaip bendrijos pirmininkė neturėjo priemonių jiems išvengti, todėl, iš esmės nelaikė savęs kalta. Tačiau tai nepatvirtina tų melagingų ir šmeižiančių faktų apie jos neva padarytus tyčinius neteisėtus ir nesąžiningus veiksmus, išdėstytus I. Z. rašytame skunde.

4. Apeliantė nesupranta kokiais argumentais remdamasis teismas šioje byloje išteisino I. Z.: 1) ar dėl to, kad ji paskelbė tik savo nuomonę, kuriai netaikomas tiesos kriterijus, ir už tai nebaudžiama, jei ją pateikiant remiamasi faktais ir sąmoningai neiškreipiami duomenys; 2) ar dėl to, kad ji dėstė savo teiginius būdama sąžiningai įsitikinusi, kad jie yra teisingi (nors iš tikrųjų jie tokie nebuvo), todėl nėra I. Z. tyčios, t. y. nėra suvokimo ir norėjimo paskleisti tikrovės neatitinkančios žeminančio pobūdžio informacijos. Toks nuosprendžio nekonkretumas ir neaiškumas darant reziumuojančias išvadas dėl kaltinimo nepasitvirtinimo parodo, jog teismas įrodymus šioje byloje vertino nesiremdamas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu bei nesivadovaudamas įstatymu, t. y. pažeisdamas imperatyvius BPK 20 str. 5 d. normų reikalavimus. Minėta akivaizdi teisinė klaida nėra nekaltas formalumas, kadangi sukelia realias pasekmes civiliniam ieškovui – užkerta galimybę pareikšti civilinį ieškinį civilinio proceso tvarka (BPK 112 str. 4 d., 115 str. 3 d. 2 p.).

Apeliantė nesutinka ir su bylinėjimosi išlaidų – 1000 Lt priteisimu I. Z., nes šias išlaidas patvirtina vienintelis advokatės išduotas 900 Lt priėmimo kvitas. Visi kiti pateikti dokumentai (kurių bendra vertė yra ne 100 Lt, o tik 54 Lt) arba nepatvirtina, kad išlaidas patyrė I. Z. ir būtent už dokumentų kopijas šioje byloje, arba patvirtina, kad išlaidas patyrė I. Z., tačiau visiškai neaišku kuo tos išlaidos yra susijusios su šia byla (b. 1. 122-129).

Žemesnės instancijos teismas

Teismas privalėjo vadovautis dar 1998-05-15 priimtame Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų Senato Nutarime Nr. 1 išaiškintomis pagrindinėmis sąvokomis, kuriomis reikia vadovautis nagrinėjant garbės ir orumo gynimo civilines bylas, kurios taikytinos ir baudžiamosiose bylose pagal BK 154 str. dėl šmeižimo. Apeliantė pažymėjo, kad iš esmės visa baudžiamosiose asmens garbės ir orumo gynimo bylose susikaupusi kasacinė praktika yra grindžiama būtent minėto Nutarimo pagrindinėmis nuostatomis. Teismas privalėjo remtis nutarimo 4, 5, 6, 7, 8 punktais, o ir BK 154 str. kontekste LAT suformuluotoms nuostatoms, byloje ištirtų rašytinių įrodymų nekyla abejonių, kad tiek rajoniniame laikraštyje atspausdinto skelbimo turinys (kuris yra talpinamas ir internete, kur jį iki šiol galima rasti), tiek ir I. Z. skundo, kuris iš jos darbdavio centrinės būstinės Vilniuje oficialiais kanalais per Kauno filialą buvo „nuleistas“ iki jos tiesioginio darbdavio (duomenys neskelbtini), turinys, o tuo pačiu ir paskleistos melagingos diskredituojančios žinios tapo žinomos ne vienam ir ne dviem tretiesiems asmenims.

Apeliantei nekyla abejonių, jog plačiajai visuomenei, o ypač mažo provincijos miestelio ir rajono visuomenei, kur visi vienas kitą gerai pažįsta, per visuomenės informacijos priemones buvo paskleista žinia, kuri reiškia, jog ji dirbo nesąžiningai. Ir ši žinia negali būti traktuojama niekaip kitaip, kaip neabejotinai galinti ją paniekinti, pažeminti ir pakirsti pasitikėjimą, atitinkamai – žeminanti ir jos garbę, ir orumą.

Šalies argumentai

Apeliantė nurodo, kad kaltinamoji abiem atvejais ją tiek visuomenei, tiek ir jos darbdaviui bei kolegoms labai vaizdžiai „nupaišė“ kaip nesąžiningą, turtinės žalos padariusią ir potencialiai galinčią vėl padaryti, todėl kaip nepatikimą asmenį ir darbuotoją, kurio tolesnio pasitikėjimo klausimas yra labai svarstytinas. Ir bylos aplinkybės paneigia, kad tai yra ne kaltinamosios nuomonė, o faktas, kuriuo ji sąmoningai viešai pasidalino su aplinkiniais. Teisme išnagrinėtos aplinkybės patvirtino, kad kaltinamoji suprato, jog apeliantės veiksmuose nenustatyta jokių nei nesąžiningų, nei turtinę žalą bendrijai padariusių veiksmų. Ir tai patvirtina, jog ji sąmoningai skleidė šmeižiančias žinias, aiškiai suvokdama, jog jokių jas patvirtinančių faktų ji pateikti neturi galimybės, nes jų paprasčiausiai nėra. Bylos medžiaga visiškai įrodė, jog neturi jokio pagrindo visi I. Z. 2013-05-10 skunde apeliantės darbdaviui išdėstyti teiginiai apie jos neva padarytus konkrečius neteisėtus veiksmus, susijusius su bendrijos pirmininkės pareigų vykdymu.

Visiškai įrodyta, kad I. Z. veikė tiesiogine tyčia – I. Z., susipažinusi su prokuroro nutarimo motyvais, neturėdama argumentų skundui aukštesniajam prokurorui surašyti, suvokė, kad baudžiamosiomis priemonėmis nebepavyks apeliantei pakenkti, todėl nusprendė savo tikslų siekti bent jau pakenkdama apeliantei kaip darbuotojai, surašydama skundą jos darbdaviui, adresatui aiškiai duodama suprasti, kad tai yra ne tik jos nuomonė, tačiau taip nustatyta ir policijoje bei prokuratūroje. Teisme išaiškėjo, kad I. Z. nusikalstamas elgesio motyvas buvo jos ir jos kviestų liudytojų siekis atkeršyti apeliantei kaip sodo bendrijos pirmininkei už sąžiningą pareigų vykdymą, siekiant išreikalauti iš skolininkų privalomas įmokas, kurias šie, remdamasi nepagrįstais argumentais, yra atsisakę mokėti. Liudytojų J. V., A. Ž. parodymai akivaizdžiai neteisingi, jie negalėjo nurodyti kokius norminių aktų pažeidimus apeliantė padarė. Kritiškai vertintinas ir kaltinamosios teigimas, esą skundą į AB „L. g.” ji siekė „prisikviesti“ apeliantę į organizuojamus bendrijos narių susirinkimus.

Teisme išnagrinėtų įrodymų visuma patvirtina, jog I. Z. veiksmuose yra visi BK 154 str. 1 ir 2 d. objektyvieji ir subjektyvieji požymiai. Jai nėra labai svarbu, kokios bausmės bus paskirtos, nes bet kuri bausmė padės pasiekti įstatymu apibrėžtų bausmės tikslų, iš kurių svarbiausios šiuo atveju būtų teisingumo principo įgyvendinimo užtikrinimas ir nusikaltimus padariusio asmens paveikimas, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų.

Apeliantė sutinka, kad jos pareikštas civilinis ieškinys yra pakankamai didelis, tačiau ji dėl I. Z. neteisėtų tęstinių veiksmų, nuolat stengiantis diskredituoti apeliantę sodininkų akyse ir galiausiai inicijuojant ikiteisminį tyrimą dėl turtinių nusikaltimų, kentėjo ilgą laikotarpį, ir nors didžioji dalis šio laikotarpio nepatenka į kaltinimo apimtį, galima suprasti, jog žmogui kartais yra sunku tokius dalykus atriboti ir viską vertinti pagal įstatymo raidę. Apeliantė vertinamąjį dydį išsamiai yra nurodžiusi pateiktame civiliniame ieškinyje, teisiamojo posėdžio metu duotais parodymais bei pateiktais medicininiais dokumentais. Ir nors neturtinės žalos dydis niekada negali būti nustatytas tiksliai, tačiau bent iš dalies jos patirti dvasinio ir fizinio pobūdžio išgyvenimai turi būti kompensuoti, teismo nustatyta protinga apimtimi.

Apeliantė apibendrindama skunde išdėstytas aplinkybes daro išvadą, kad kaltinamoji I. Z. padarė nusikalstamas veikas, numatytas LR BK 154 str. 1 d. ir 154 str. 2 d., todėl pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis naikintinas (taip pat ir dėl padarytų esminių BPK pažeidimų) ir priimtinas naujas – apkaltinamasis – nuosprendis (LR BPK 326 str. 4 d., 329 str. 2, 4 p. p.).

Išteisintoji I. Z. atsikirtimu į N. S. prašo atmesti apeliacinį skundą ir palikti galioti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014-02-07 nuosprendį.

Atsikirtime pažymima, kad I. Z. nei kreipdamasi į AB „L. g.“, nei paduodama skelbimą laikraštyje apie sodininkų visuotinį susirinkimą ir jo darbotvarkę, nenorėjo N. S. pažeminti, įžeisti ar apšmeižti, neturėjo tikslo paskleisti tikrovės neatitinkančią informaciją. Ji buvo ir yra įsitikinusi, kad jos teiginiai yra teisingi ir pagrįsti realiais faktais, kurie patvirtinti Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinių tyrimo skyriaus specialisto išvadose, 2012-05-10 Nr.64-8-ISl-188 specialisto išvada ir 2013-02-27 specialisto išvada Nr.64-8-ISl-102, Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros Nutarimu nutraukti ikiteisminį tyrimą byloje Nr.37-1-00202-11 2013-04-23 Nr.17-202. Prokuratūros nutarimu buvo pripažinta, kad nepadaryta nusikalstama veika pagal BK 223 str. 1 d. požymius, tačiau buvo pripažinta, kad už nustatytus LR buhalterinės apskaitos įstatymo 4 str. reikalavimų pažeidimus, taikytina administracinė atsakomybė. N. S. 2013-06-20 buvo surašytas Administracinio teisės pažeidimo protokolas Nr. MPS/201/2013, ir ji buvo nubausta administracine tvarka. Todėl esant tokioms aplinkybėms nėra pagrindo manyti, kad jos teiginiai nebuvo pagrįsti realiais nustatytais faktais, o ne išgalvotais teisiniais.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas išsamiai išnagrinėjo skundo aplinkybes ir nustatė, kad buvo įsikūrusi sodininkų iniciatyvinė grupė, kuri bandė sukviesti sodininkų susirinkimą, pakviesti į jį bendrijos pirmininkę, kad ji atsakytų į susikaupusius klausimus, kad kelis kartus ši iniciatyvinė grupė kvietė susirinkimus, į kuriuos ateidavo sodininkai, tačiau pirmininkė susirinkimus ignoravo, tuo piktino kitus sodininkus. Tą aplinkybę, kad ji neidavo į susirinkimus, pripažino pati apeliantė teismo posėdžio metu. Liudytojai patvirtino, kad jie piktinosi tuo, kad pirmininkė neatvykdavo į susirinkimus, kad toks pirmininkės elgesys juos žemino. Teismas ištyrė kokiu tikslu ji kreipėsi į AB „L. G.“ generalinį direktorių, ir nustatė skelbimo padavimo laikraštyje aplinkybes. Nesutinka, kad ir darbotvarkės punktas „Galimybės teikti civilinį ieškinį dėl pirmininkės N. S. darbo svarstymas“, galėtų būti vertinamas šmeižimu.

Priešingai nei traktuoja apeliantė prokuroro nutarimu nėra paneigtas nė vienas specialisto išvadoje nustatytas faktas, susijęs su apeliantės, kaip sodų bendrijos „K. l.“ pirmininkės, veikla. Prokuroras tik įvertino ar N. S. veikoje nėra nusikalstamų veikų pagal BK 183 str. ir 223 str. 1 d. požymių.

Apeliantė pati pripažįsta, kad remiantis liudytojų parodymais ji atsiima kaltinimą dalyje dėl skundo darbdaviui, tačiau vėliau ji vėl įrodinėja išteisintosios kaltę dėl skundo darbdaviui.

Santuokoje įsigytos lėšos yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, todėl, jos nuomone, teismas įstatymų nepažeidė, kad jai priteisė už šios bylos medžiagos kopijavimą, kai buvo sumokėjęs jos sutuoktinis I. Z..

Atsikirtime nurodomi sodininkų bendrijos „K. l.“ įstatai, kuriais remiantis bendrijos Pirmininkas organizuoja bendrijos veiklą ir prižiūri, ar laikomasi jos įstatų. O Sodininkų bendrijos „K. l.“ pirmininkė N. S. pati nurodo, kad ji yra nubausta už „buhalterinės piniginių lėšų ir materialinių vertybių apskaitos taisyklių pažeidimą“ (ATPK 173¹ str. 2 d.).

Marijampolės apskrities VPK Kriminalistinių tyrimų skyriaus 2013-02-27 padarytose išvadose yra akivaizdžiai konstatuoti įstatymų pažeidimai, o prokuroro nutarime pavestas spręsti klausimas dėl bendrijos pirmininkės administracinės atsakomybės. Nors oficialiais tyrimo dokumentais nustatyta daug jos, kaip Sodo bendrijos „K. l.“ pirmininkės, darbo pažeidimų, ko pasekmėje buvo bausta administracine tvarka, nesuprantama kodėl ji nepripažįsta, kad, esant tokioms aplinkybėms, yra pagrindas manyti, kad ji šias pareigas atliko netinkamai, aplaidžiai, nesąžiningai.

I. Z. abejoja ar apeliacinis skundas pasirašytas pačios apeliantės, nes parašas akivaizdžiai nepanašus į originalius parašus, todėl jos manymu darytina išvada, kad apeliacinis skundas nėra pasirašytas pačios apeliantės ir neatitinka BPK 313 str. 1 d. reikalavimų, dėl ko turėtų būti pripažintas kaip nustatytu terminu nepaduotas (niekinis).

Teisėjų kolegija, atlikus įrodymų tyrimą, išklausiusi teisėjo pranešimą, nukentėjusiąją, prašiusią apeliacinį skundą tenkinti, išteisintąją ir gynėją, prašiusias apeliacinį skundą atmesti, sprendžia, kad nukentėjusios N. S. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Sutiktina su apeliantės skundu, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis surašytas gan nenuosekliai, teismo motyvai dėl I. Z. išteisinimo pagal jai inkriminuotas dvi veikas – BK 154 str. 1 d. ir 2 d. pernelyg apjungti, išsamiai neaptariant kiekvieno įvykio atskirai ir neargumentuojant dėl kiekvienos veikos priimto sprendimo. Tačiau teismas objektyviai, pakankamai ir bešališkai ištyrė baudžiamosios bylos esmines aplinkybes, tinkamai įvertino įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, kad neįrodyta, jog I. Z. padarė veikas, turinčias nusikaltimų, numatytų BK 154 str. 1 d. ir 2 d. požymių, todėl pagrįstai ją išteisino. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su nuosprendžio dalimi dėl nukentėjusiosios pareikšto civilinio ieškinio išsprendimo bei išteisintajai priteistomis jos patirtomis procesinėmis išlaidomis, todėl nuosprendis keistinas šioje dalyje, vadovaujantis BPK 326 str. 1 d. 3 p., 328 str. 4 p.

Apeliacinėje instancijoje buvo atliktas įrodymų tyrimas, siekiant išnagrinėti apeliaciniame skunde ginčytinas aplinkybes, todėl buvo apklaustos nukentėjusioji N. S. ir išteisintoji I. Z..

Nukentėjusioji N. S. paaiškino, kad I. Z. kvietė susirinkimus, nesuderinus su nukentėjusiąja, tada, kada ji pati norėjo. Nukentėjusiosios darbo grafikas nuo 7 val. iki 7 val., tačiau ji nesigilino, kad nukentėjusioji negali atvykti į susirinkimus. Ji kaltina I. Z. 2 veikomis: pagal BK 154 str. 1 d. dėl pranešimo „L. g.“, pagal BK 154 str. 2 d. – dėl skelbimo laikraštyje. I. Z. rašė jos darbdaviui, kad N. S. žemino žmones, tačiau, neatvykdama į susirinkimus, ji jų nežemino. Kaltinimą atsiima tik dalyje, kad žemino žmones, nes jie pyko, kad N. S. neatvyksta į susirinkimus, o jie atvyksta, todėl šioje dalyje prašo pašalinti skundo aplinkybę: „manau jūs turite galimybę įpareigoti nežeminti ją išrinkusių narių“. Pagal BK 154 str. 1 d. kaltinimo dėl 2013-05-24 skundo 2013-05-28 užregistruoto „L. g.“ kaltinimo neatsiima. Nukentėjusiajai padaryta 20 000 Lt neturtinė žala, todėl tokią sumą prašė priteisti apylinkės teisme. Prašo tenkinti jos ieškinį, nors jai jau viskas nusibodo, todėl nesvarbu kokia suma bus padengta. Skundą pasirašė pati ir jokiu būdu ne kitas asmuo.

Išteisintoji I. Z. paaiškino, kad sklypą SB „K. l.“ įgijo prieš 12 metų, anksčiau turėjo įgijusi sklypą prieš 35 metus, vieną sklypą pardavė, o kitą iš karto įsigijo. Ji prašo priteisti išlaidas advokatui apmokėti 800 Lt ir transporto išlaidas, kurias pagrindžia pateikta lentelė. Nuosprendžiu jai priteista 1000 Lt, šią sumą sudaro 900 Lt sumokėti advokatui ir už dokumentų kopijavimą, išreikalautos pažymos iš Registrų centro apie turtą ir iš Regitros, už protokolų atšvietimą: 54 Lt kopijos, 20 Lt Regitrai, dar pažymos Registrų centre. 2013-05-24 buvo parašytas skundas, o 2013-05-28 užregistruotas „Lietuvos geležinkeliuose“. Marijampolės PK buvo pateiktas kolektyvinis 20 žmonių pasirašytas prašymas, kad pirmininkė neatlieka savo veiksmų, buvo šaukštas susirinkimas, tačiau N. S. neatėjo. Kitą kartą vėl neatėjo, todėl buvo kreiptasi į policiją, kad išsiaiškintų, kur ji išleido bendrijos reikalams 2247 Lt automobilio kurui ir daugiau kaip 500 Lt telefoniniams pokalbiams, kodėl priskaičiuoti dideli mokesčiai, nors dauguma žmonių pensininkai, jai - I. Z. priskaičiuota 530 Lt nario mokesčio. Nebuvo ataskaitos, kur panaudoti pinigai. Visiškai tikėtina, kad neatlikta darbų, nario mokestis visiems priskaičiuotas ir sodininkams, ir nariams. Gavusi pirmą specialisto išvadą, nuėjo pas prokurorą, nes tyrimas ilgai tęsėsi, sprendimą parašė balandžio mėn. Kreiptasi buvo dėl pinigų iššvaistymo, o gavosi apgaulinga buhalterija, nes nepristatė segtuvo. Prokuroras parašė nutarimą ir viską išdėstė. Prokuroras nesprendė dėl bendrijos įkūrimo, o iš nutarimo buvo aišku, kad nei vienas nepriimtas į narius, todėl nario mokesčio skaičiuoti negalėjo. Palaukė, kol įsiteisės nutarimas, tačiau N. S. susirinkimo nešaukė, todėl jį sušaukė išteisintoji.

Skundą į „L. g.“ parašė, nes buvo 3 atvejai, kada N. S. neatėjo į susirinkimus. Vienos moteriškės siūlymu buvo nutarta kreiptis į darbovietę, kadangi galvojo, jog tokioje didelėje įmonėje yra profsąjunga, ir jai bus pasakyta, jog neerzintų žmonių, kurie labai supykę, kad neteisėtai priskaičiuoti mokesčiai, neatitinka sklypų teritorijos. Pati išteisintoji net nežinojo kur dirba nukentėjusioji, tą žinojo kiti sodininkai. Skunde parašė, kad N. S. nesąžiningai atlieka darbą, pažeidinėjo sodininkų įstatymą, prašė įpareigoti ją atvykti į susirinkimą. Dėl 2013-05-10 skelbimo buvo įsitikinę, kad jie yra nariai, o įstatuose nurodyta, kad į susirinkimą kviečiami registruotais laiškais. Parašė skelbimą, nešiojo pranešimus žmonėms, kurie yra nariai, kad pasirašytų, kad gavo pranešimą. Žmonės susirinko, bet N. S. neatėjo, susipažinimas su prokuroro nutarimu liko neapspręstas. Neturėjo tikslo pažeminti, apšmeižti, to jai nereikėjo, nieko nėra ir pamelavusi, N. S. net teisme melavo, kad ši nežinojo, kur yra bendrijos dokumentai, nes pasakė bendrijos narys teismo posėdyje.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnis). Teisėjo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Įrodymų vertinimo galutinis rezultatas yra teismo išvada dėl įrodymų pakankamumo, kuri reikalinga pripažinti teismo nagrinėjamos nusikalstamos veikos aplinkybes įrodytomis arba ne. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Tačiau proceso dalyvių pasiūlymai teismui nėra privalomi ir jų atmetimas byloje savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, kai nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamosios kaltę padarius nusikalstamą veiką, tačiau tokių įrodymų, jų visumos šioje byloje nėra.

BK 154 straipsnio 1 dalies dispozicija numato: ,,Tas, kas paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo...“. Šmeižimo turinį sudaro tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą žmogų, ar pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimas. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, t. y. faktų ir duomenų konstatavimą apie reiškinius, įvykius, asmens veiksmus, savybes. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Kvalifikuojant veiką pagal BK 154 straipsnį, svarbu atriboti informaciją (faktus ir duomenis) nuo nuomonės. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes, komentarai, pastabos. Nuomonė yra subjektyvi, jai netaikomas tiesos kriterijus, tačiau ji turi remtis faktais ir turi būti pateikiama sąmoningai neiškreipiant duomenų. Už nuomonės apie tam tikrus realius faktus ar įvykius paskleidimą baudžiamoji atsakomybė pagal šią normą nekyla (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 2 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-171/2013). Šmeižimo atveju paprastai nenurodomi konkretūs faktai, neigiamai apibūdinantys nukentėjusįjį, o neigiamai atsiliepiama apie nukentėjusiojo asmenybę, jo savybes, bruožus ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-4/2011).

Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino, kad I. Z. nepadarė jai inkriminuotos, BK 154 str. 1 d. numatytos veikos, nes ji, rašydama skundą nukentėjusios darbovietei, rėmėsi patvirtinta informacija, ištirtais faktais. Tai, kad I. Z. savaip juos interpretavo, negali būti vertinama kaip šmeižimas, nes skunde AB „L. g.“ išdėstyta informacija neprasilenkė su tikrove, t. y. su ikiteisminio tyrimo metu nustatytomis aplinkybėmis. Taigi pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad I. Z. tik išdėstė savo nuomonę, nors ir neigiamą, kurią susidarė subjektyviai vertindama realius faktus.

Rašydama skundą N. S. darbovietei AB „L. g.“ I. Z. pateikė informaciją, kuri buvo nustatyta atliekant ikiteisminį tyrimą Nr. 37-1-00202-11 pagal 20 sodininkų ir sodininkų bendrijos „K. l.“ narių prašymą. Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros 2013-04-23 nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 37-1-00202-11 buvo konstatuota, jog N. S. vis dėlto pažeidė Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 4 str., tačiau šis pažeidimas nebuvo tokio mąsto, kad dėl jo kiltu baudžiamoji atsakomybė. Visgi N. S. 2013-06-20 buvo surašytas administracinės teisės pažeidimo protokolas už tai, kad ji padarė administracinės teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 173¹ str. 2 d. (už buhalterinės piniginių lėšų ir materialinių vertybių apskaitos taisyklių pažeidimą) ir už tai ji nubausta 100 Lt bauda. Tai, kad apeliantė šį pažeidimą ir paskirtą nuobaudą traktuoja kaip mažareikšmę, nepaneigia fakto, kad buhalterinė apskaita sodininkų bendrijoje „K. l.“ buvo tvarkoma nesilaikant Buhalterinės apskaitos įstatyme nustatytų reikalavimų. Taigi, I. Z. savo skunde nukentėjusios darbovietei nurodė ne išgalvotą informaciją, o teisiškai nustatytą faktą.

Nors apeliantė nesutinka, kad ir byloje apklaustų liudytojų parodymai paneigia I. Z. kaltę dėl šmeižimo, tačiau ji pati skunde sutinka, jog liudytojų J. J. ir S. L. parodymai patvirtino, jog jos pačios veiksmai sodininkų atžvilgiu buvo nepagarbūs ir šioje dalyje kaltinimą atsiėmė. Liudytojai J. J. ir S. L. patvirtino, kad susirinkimas buvo būtinas ir iniciatyvinė grupė jį organizavo, nes reikėjo išspręsti daug svarbių klausimų, tačiau N. S. šį reikalavimą ignoravo, neateidama į susirinkimą, dėl ko liudytojai pasijuto pažeminti.

Tačiau ne tik šie liudytojai patvirtino, kad sodininkų bendrijoje buvo kilę nemažai problemų, kurias buvo būtina spręsti, dėl ko ir buvo reikalinga iniciatyvinė grupė. Tokią nuomonę išreiškė ir liudytojas G. J. S.. Kiti liudytojai: A. Ž., J. V., V. B. taip pat buvo nepatenkinti N. S. darbu, sutiko, kad buvo daug skubiai spręstinų problemų, neaiškumų dėl mokesčių, narystės bendrijoje.

Nė vienas liudytojas nepatvirtino, kad I. Z. būtų šmeižusi nukentėjusiąją N. S., viešai išsakiusi šią žeminančius prasimanymus, pateikusi neteisingą informaciją.

Liudytojas Ž. Š. patvirtino, kad bendrijos antspaudas ir dokumentai buvo saugomi pas pirmininkę arba būstinėje, atitinkamai liudytojas S. L. parodė, kad prašant pirmininkės pateikti dokumentus, jam buvo atsakyta, kad tai ne jo reikalas kur leidžiami bendrijos pinigai. Liudytojas G.J. S. taip pat patvirtino, kad nežinojo kur saugomi bendrijos dokumentai ir antspaudas. Šie liudytojų parodymai patvirtina, kad ir I. Z. galėjo nežinoti kur yra dokumentai – pas nukentėjusiąją namuose ar bendrijos būstinėje, nes nebuvo sudarytos sąlygos su jais susipažinti, jie nebuvo pristatyti į susirinkimą, nebuvo pranešta, kada su dokumentais galima susipažinti. Iš tokių aplinkybių I. Z. ir padarė išvadą, jog dokumentai yra nežinia kur, ką ir nurodė skunde nukentėjusiosios darbovietei.

Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, todėl teismas privalo nustatyti ne tik tai, kad buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, kuri žemina kito asmens garbę ir orumą, bet ir tai, kad kaltininkas suvokė tokias šios informacijos savybes (neatitiktį tikrovei bei žeminantį pobūdį) ir norėjo taip veikti, siekė paskleisti būtent tokią informaciją.

Nagrinėjamu atveju I. Z., pateikdama skundą N. S. darbovietei, siekė vieno tikslo – tokiomis priemonėmis priversti pirmininkę dalyvauti 2013-06-07 numatytame susirinkime. I. Z. skundu realizavo ne vien tik savo interesą, bet stengėsi užtikrinti nemažos grupės asmenų lūkesčius, išsiaiškinti bendrijoje kilusius nesklandumus. Be to, skunde pateikta informacija iš esmės atitiko tikrovę, todėl negali būti vertinama kaip šmeižikiška. Taigi, I. Z. pasirinkta priemonė nors ir kelia abejonių dėl jos adekvatumo siekiamam tikslui, tačiau ji negali būti traktuojama kaip tyčinis veiksmas – siekis pažeminti nukentėjusiąją ar pakirsti kitų asmenų pasitikėjimo ja, ir dėl to užtraukiantis baudžiamąją atsakomybę. Apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, kad I. Z. neperžengė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 str. ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 str. numatytos teisės reikšti savo nuomonę (įsitikinimus) ribų, todėl pritaria išvadai, kad jos veiksmuose nebuvo nustatyta nusikalstamos veikos, numatytos BK 154 str. 1 d., sudėtis.

I. Z. buvo kaltinama ir padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 154 str. 2 d. Vienas iš šį nusikaltimą kvalifikuojančių požymių yra asmens šmeižimas per visuomenės informavimo priemonę ar spaudinyje. Tai taip pat tiesiogine tyčia padaroma nusikalstama veika, todėl asmuo gali būti pripažintas kaltu dėl šmeižimo tik nustačius, kad jis suvokė, jog jis per informavimo priemonę ar spaudinyje skleidžia tikrovės neatitinkančią informaciją apie kitą asmenį, suprato, kad ši žemina žmogaus garbę, ir to norėjo.

N. S. kaltinime tvirtino, kad I. Z. patalpindama 2013-05-10 laikraščio Nr. 14 (269) 4 puslapyje skelbimą, kuriame yra tikrovės neatitinkanti informacija, galinti paniekinti ar pažeminti N. S. arba pakirsti pasitikėjimą ja, šmeižianti N. S. teigiant, kad remiantis Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato kriminalistinių tyrimų skyriaus specialisto išvadomis bei Marijampolės apylinkės prokuroro nutarimu yra pagrindas sodų bendrijos „K. l.“ sodininkų ir narių susirinkime svarstyti galimybę teikti civilinį ieškinį dėl N. S., kaip pirmininkės darbo. Tokiu būdu šmeižė N. S. per visuomenės informavimo priemonę.

Pastebėtina, kad kaip jau buvo nustatyta vertinant I. Z. inkriminuotą kaltinimą pagal BK 154 str. 1 d., ikiteisminis tyrimas N. S. atžvilgiu buvo atliekamas, jo metu buvo pateikta ir specialisto išvada. Taigi skelbime nurodytas susirinkimo darbotvarkės punktas, jog sodininkai ir nariai bus supažindinti su ikiteisminio tyrimo rezultatais nėra neatitinkantys tikrovės. Pastebėtina ir tai, kad skelbime nėra konkrečiai įvardinta, kad specialisto išvada ir prokuroro nutarimas yra priimtas būtent N. S. atžvilgiu. Be to, ikiteisminio tyrimo nutraukimas nepaneigė galimybės ginčą spręsti civilinės teisenos tvarka ir teikti nepatenkintų sodininkų bei bendrijos narių civilinius ieškinius teismui. Pabrėžtina ir tai, kad skelbimą laikraštyje „K. R. laikraštis“ apie sodininkų bendrijos „K. l.“ sodininkų ir narių susirinkimą pasirašė ne I. Z., o Iniciatyvinė grupė, kurią sudarė 20 narių, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad būtent I. Z. turi prisiimti atsakomybę už įdėtą skelbimą, nors ir nėra šmeižikiškas. Be to, skelbti apie organizuojamą susirinkimą visuomenės informavimo priemonėse numato ir Sodininkų bendrijų įstatymo 16 str. 3 d. Šiame straipsnyje, be kita ko, nurodyta, kad skelbime apie šaukiamą susirinkimą turi būti paskelbta susirinkimo darbotvarkė bei siūlomų sprendimų projektai arba nurodyta vieta, kur ir kokiu laiku galima susipažinti su sprendimų projektais. Taigi, skelbime apie sodų bendrijos „K. l.“ 2013-05-24 organizuojamą susirinkimą ir buvo nurodyti jo darbotvarkėje numatyti svarstyti klausimai.

Esant šioms aplinkybėms, nėra jokio pagrindo teigti, kad I. Z. veiksmai atitinka BK 154 str. 2 d. dispoziciją, kadangi laikraštyje „K. R. laikraštis“ įdėtame skelbime nebuvo jokios šmeižikiškos, tiesos neatitinkančios, informacijos. Ir nors šį skelbimą laikraščiui užsakė būtent I. Z., tačiau skelbimas pateiktas iniciatyvinės grupės vardu, ką patvirtina VšĮ „K. R. laikraštis“ kasos pajamų orderis ir sąskaita faktūra (I t., 68-69 b. l.). byloje apklausti liudytojai taip pat sutiko, kad susirinkimas buvo būtinas, nes, jų nuomone, reikėjo spręsti daug aktualių problemų. Taigi I. Z., pateikdama skelbimą laikraščiui, veikė ne vien tik savo asmenine iniciatyva, o vykdė grupės asmenų – iniciatyvinės grupės, valią. Be to, iš esmės laikėsi ir Sodininkų bendrijų įstatymo nuostatų. Tokiomis aplinkybėmis I. Z. paskelbė laikraštyje apie organizuojamą susirinkimą bei nurodė dienotvarkę, nurodė ne tikrovės neatitinkančią informaciją, todėl siekė ne pažeminti N. S. ar ją paniekinti, o vykdė iniciatyvinės grupės sprendimą, todėl tokia jos veika negali būti vertinama kaip tyčinė, sudaranti šmeižimo sudėtį.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad I. Z., liudytojų, pačios nukentėjusiosios N. S. parodymai, kita byloje surinkta medžiaga tik patvirtino N. S. ir I. Z. nepasitenkinimą vykdoma visuomenine veikla sodininkų bendrijoje „K. l.“, dėl ko tarp jų ir susiklostė konfliktiški santykiai, tačiau vidinių sodininkų bendrijos nesutarimų, konfliktų, kitų bendrijoje kilusių problemų sprendimas baudžiamosios teisės priemonėmis negali būti toleruojamas ir vertinamas kaip pagrįsta bei proporcinga priemonė.

Nuosprendyje teisingai pabrėžiama, kad baudžiamosios teisės, baudžiamojo proceso normos yra traktuojamos kaip „ultima ratio“, t. y. kaip paskutinė priemonė, kuria asmuo gali ginti, jo įsitikinimu, pažeistas teises. Sankcijų įtvirtinimo baudžiamaisiais įstatymais turi būti imamasi tik tada, kai neįmanoma kitomis socialinėmis, teisinėmis priemonėmis (ap)ginti teisinių gėrių, kurie yra pažeidinėjami. O šiuo atveju tarp ginčo šalių susiklostę teisiniai santykiai gali būti sprendžiami ir kitos teisės šakos, pvz. civilinės teisės, nustatytomis priemonėmis.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos išvada, kad I. Z. veikose nėra nusikalstamų veikų, numatytų BK 154 str. 1 ir 2 d. sudėties požymių, todėl ji pagrįstai išteisinta vadovaujantis BPK 303 str. 5 d. 1 d.

Tačiau apylinkės teismas neteisingai išsprendė civilinio ieškinio klausimą. Nukentėjusioji N. S. byloje pareiškė 20 000 Lt civilinį ieškinį neturtinės žalos atlyginimui. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šio ieškinio klausimą, padarė prieštaringą išvadą, nurodydamas, jog civilinis ieškinys atmetamas, nes neįrodyta, kad kaltinamoji įvykdė nusikalstamą veiką. Visgi, išteisinus asmenį pagal BPK 303 str. 5 d. 1 d. – kai nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, civilinis ieškinys ne atmetamas, o paliekamas nenagrinėtu (BPK 115 str. 3 d. 2 p.), taip garantuojant nukentėjusiam teisę ieškinį pareikšti civilinio proceso tvarka.

Taip pat pabrėžtina, kad BPK 307 str. 6 d. 1 p. reikalaujama, kad nuosprendžio rezoliucinėje dalyje turi būti nurodomi sprendimai apie nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą, tačiau apylinkės teismas skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje šio sprendimo neišdėstė. Taigi, nuosprendžio dalis dėl civilinio ieškinio išsprendimo keistina, ieškinį paliekant nenagrinėtu.

Apeliantė nesutinka ir su iš jos I. Z. priteistomis bylinėjimosi išlaidomis. Jos nuomone, I. Z. pagrindė tik 900 Lt išlaidų už gynybą advokatei apmokėti, tačiau kitų 100 Lt išlaidų pateikti dokumentai nepatvirtina.

Pažymėtina, kad BPK 105 str. 6 d. numato, kad tuo atveju kai kaltinamasis išteisinamas baudžiamojoje byloje, pradėtoje tik pagal nukentėjusiojo pareiškimą, teismas turi teisę nuspręsti, kad visas proceso išlaidas ar jų dalį apmoka asmuo, pagal kurio pareiškimą buvo pradėtas procesas. Taigi, įstatymas leidžia tam tikrą atsakomybę už proceso eigą ir/ar rezultatus pritaikyti nukentėjusiajam, iš jo gali būti priteisiamos visos ar dalis proceso išlaidų.

Nagrinėjamu atveju procesas buvo pradėtas pagal N. S. privataus kaltinimo skundą kaltinant I. Z. nusikalstamų veikų, numatytų BK 154 str. 1 d. ir 2 d. padarymu. Nepasitvirtinus skunde pareikštiems kaltinimams ir I. Z. išteisinus, teismas teisingai nusprendė iš N. S. priteisti kaltinamo asmens patirtas procesines išlaidas, tačiau netiksliai apskaičiavo priteistinų išlaidų sumą.

BPK 103 str. 6 p., 104 str. 2 d. numato, kad proceso išlaidomis, kurių turėjo proceso dalyvis, gali būti pripažįstamos ne tik išlaidos, patirtos gynėjo darbui apmokėti, bet ir kitos turėtos išlaidos. I. Z. turėtas išlaidas patvirtino: 900 Lt advokatės darbo apmokėjimas pagal 2013-10-14 pinigų priėmimo kvitą Nr. 706725; apmokėjimas už bylos medžiagos kopijas pagal 2013-08-19 mokėjimo orderį Nr. 106 – 2 Lt, 2013-09-25 mokėjimo orderį Nr. 109 – 10 Lt, 2013-11-06 mokėjimo orderį Nr. 113 – 10 Lt, 2013-11-13 mokėjimo orderį Nr. 114 – 10 Lt, 2013-12-17 mokėjimo orderį Nr. 116 – 5 Lt; taip pat išlaidos, susijusios su duomenų surinkimu apie I. Z. turtinę padėtį – už VĮ Registrų centro Marijampolės filialo išduotas pažymas pagal 2013-10-29 mokėjimo kvitą 22 Lt, mokestis už VĮ „Regitra“ Marijampolės filialo išduotą pažymą pagal 2013-11-04 kvitą15,10 Lt. Tai, kad už bylos medžiagos kopijas pavedimus atliko I. Z. vyras, o ne ji pati, nepaneigia, jog išlaidos buvo patirtos, nes mokėjimo nurodymų paskirtis patvirtina, kad mokama už I. Z., nurodant jos asmens kodą. Suskaičiavus mokėjimo dokumentais pagrįstas I. Z. išlaidas, jos sudaro 974 Lt 10 ct, todėl išteisintajai turėjo būti priteista būtent tokia suma.

Išteisintoji I. Z. apeliacinės instancijos teismo prašė priteisti išlaidas, patirtas dėl bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka: 800 Lt advokato paslaugoms apmokėti, patvirtinant šią sumą 2014-03-20 pinigų priėmimo kvitu Nr. 706741 bei 74 Lt turėtas kelionės išlaidas vykstant pas advokatę ir į apeliacinio skundo nagrinėjimą apygardos teisme, patvirtintas kvitais: 2014-03-10 Nr. 109/3792, 2014-03-14 Nr. 104/3796, 2014-04-07 Nr. 58/3820 ir kuro sąnaudų paskaičiavimo lentele. Pažymėtina, kad įvertinus šios bylos medžiagos sudėtingumą, apimtį, atsižvelgus į tai, jog nukentėjusiosios apeliacinis skundas tenkinamas tik iš dalies, iš esmės jo nekeičiant ir paliekant išteisinamąjį nuosprendį galioti, kad advokatė surašė atsikirtimą į apeliacinį skundą (jo apimtis – 4 lapai) ir gynė I. Z. bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu, teisėjų kolegija daro išvadą, kad I. Z. iš N. S. prašoma priteisti 800 litų suma yra teisinga, proporcinga pareikštų kaltinimų sunkumui, teismo posėdžio apygardos teisme trukmei, todėl išteisintosios patirtos išlaidos už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme pripažintinos pagrįstomis ir priteistinos.

Visgi I. Z. prašymas priteisti kelionės išlaidas tenkintinas tik iš dalies. Išteisintoji buvo kviečiama dalyvauti apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose, juose dalyvavo ir dėl to dokumentais pateisintos jos kelionės išlaidos 38 litai taip pat pripažįstamos proceso išlaidomis (BPK 103 str. 6 p.) ir išieškotinos iš asmens, pagal kurio pareiškimą buvo pradėtas procesas. Tačiau išteisintosios kitų patirtų išlaidų, kaip paaiškinta - dėl kelionės pas advokatę, nėra pagrindo pripažinti procesinėmis išlaidomis. Išteisintoji advokatę pasirinko savo nuožiūra, tarp jų susiklostę santykiai yra sutartinio pobūdžio, teisinės konsultacijos vyko pagal jų tarpusavio susitarimą. Dėl apeliacinio skundo išteisintajai buvo rašomas tik atsikirtimas, be to, jis surašytas 2014-03-20, o I. Z. pas advokatę vyko 2014-03-10 ir 2014-03-14 (kvitai), todėl iš nukentėjusiosios negalima reikalauti atlyginti išlaidas, patirtas dėl I. Z. ir jos gynėjos tarpusavio bendravimų, todėl šioje dalyje I. Z. prašymas netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 3 p., 328 str. 4 p., 332 str.,

nutarė:

Nukentėjusiosios, civilinės ieškovės N. S. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 7 d. nuosprendį pakeisti: N. S. pareikštą civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėtą, vadovaujantis BPK 115str.3d.2p.

Priteisti iš N. S. 974 Lt (devyni šimtai septyniasdešimt keturi litai) 10 ct I. Z. naudai, patirtas proceso išlaidas, nagrinėjant baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teisme.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš N. S. 838 Lt (aštuoni šimtai trisdešimt aštuoni litai) proceso išlaidų, patirtų bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka metu, I. Z. naudai.

Kolegijos pirmininkas Egidijus J. G.Teisėjai Jūratė JakubonienėRimas Švirinas