Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

2020-11-06 · Administracinė byla Nr. I1-2712-764/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2020-11-06
Bylos Nr.
I1-2712-764/2020
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00829-2020-6
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
Teisėjas
Egidija Puzinskaitė (pirm.)
Pareiškėjas
V. K.
Atsakovas
Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I1-2712-764/2020Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00829-2020-6Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. lapkričio 6 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Egidija Puzinskaitė

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. (V. K.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas V. K. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1 – 2), prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – Vilniaus PN) priteisti 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo 2018 m. rugsėjo 10 d. iki 2018 m. spalio 30 d.

Pareiškėjas nurodo, kad sanitariniai mazgai buvo atviri – be jokių sienelių ar skiriančių užuolaidų, todėl gamtinius reikalus turėjo atlikinėti kitų akivaizdoje. Kamerose buvo didelė drėgmė, veisėsi pelėsis, taip pat buvo nesilaikoma minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimų.

Teigia, kad buvo laikomas Lukiškių TI-K laikinojo sulaikymo kamerose, kuriose nėra sanitarinio mazgo. Pareigūnas jo prašymų išvesti į sanitarinį mazgą nevykdė. Nurodo, jog nežinantis pareigūno, kuris neišvedė jo į sanitarinį mazgą, nes šis jam neprisistatė, o pareiškėjas jo per duris nematė. Teigia, jog laikinojo sulaikymo kameroje jautė dusulį, trūko gryno oro. Kameroje nebuvo ventiliacijos, ji buvo ankšta. Dėl minėtų priežasčių, pareiškėjas turėjo kentėti nuo 2 iki 5 valandų, o tuo metu patyrė dvasinių išgyvenimų, kančių, stresą, buvo žeminamas.

Atsiliepimas

Atsakovės atstovas Vilniaus PN atsiliepime (b. l. 6 – 13) pateikė duomenis, iš kurių matyti gyvenamųjų kamerų numeriai ir jų plotai, kuriose pareiškėjas buvo laikomas laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 18 d. (kai pareiškėjas atvyko į Lukiškių TI-K) iki 2018 m. spalio 17 d. (kai jis buvo paleistas į laisvę). Vilniaus PN nurodo, kad laikotarpiu, kai pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K vienam asmeniui tenkantis plotas gyvenamojoje kameroje pilnai atitiko nustatytus reikalavimus.

Atkreipia dėmesį, kad įstaigos administracija nuolat reikalavo iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji, kurie administracijos paskyrimu eilės tvarka tvarkydavo kameras, kuriose gyvena. Taip pat į kameras buvo išduodamos įvairios valymo priemonės. Nurodo, jog įstaigos kamerose langai vėdinimui buvo pritaikyti, kameros buvo vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitiko Lietuvos higienos normos (HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“) (toliau – Higienos norma) reikalavimus. Pažymi, jog tie nuteistieji, kurie reguliariai vėdino, prižiūrėjo, tvarkė savo kameras, neturėjo problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.

Pažymi, kad atliekant gyvenamųjų korpusų kadastrinius matavimus sanitarinio mazgo vieta nebuvo matuojama, kadangi tai nėra atskira patalpa. Teisės aktuose nurodyta, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Minėtame punkte taip pat numatyta, kad nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara. Įstaigos tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančius teisės aktus.

Taip pat Vilniaus PN pateikė duomenis apie sanitarinių mazgų patalpas, kurios buvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Kitos įstaigos gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo techninių galimybių nėra, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse.

Paaiškina, kad planiniu etapu atvykę asmenys buvo uždaromi į laikinojo sulaikymo patalpą. Patalpoje buvo laikomi tol, kol įforminami dokumentai, bet ne ilgiau 2 valandų ir tai nepažeidė teisės aktų reikalavimų. Atkreipia dėmesį, kad laikinojo sulaikymo patalpoje vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas nėra nustatytas. Pažymi, kad duomenų, jog laikinojo sulaikymo patalpos buvo nešvarios ar kitų įstaigoje laikomų asmenų nusiskundimų dėl netvarkingų patalpų gauta nebuvo.

Vilniaus PN teigia, kad asmeniui norint pasinaudoti tualetu, esančiam laikinojo laikymo kamerose (o taip pat ir esant kitose patalpose), visada buvo suteikiama tokia galimybė. Asmeniui paprašius, pastarasis buvo išvedamas iš laikinojo laikymo kameros ir nuvedamas į laikinojo laikymo patalpose esantį tualetą. Nurodo, kad į minėtą sanitarinį mazgą suimtieji ir nuteistieji buvo vedami po vieną dėl būtinybės užtikrinti izoliaciją bei saugumo. Pažymi, kad minėtas sanitarinis mazgas buvo skirtas bendram naudojimui, jis turėjo atskirą įėjimą bei uždaromas duris, todėl suimtajam ar nuteistajam, būnančiam minėtoje patalpoje buvo užtikrinamas privatumas.

Teigia, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Paaiškina, kad tam tikras suimtųjų ar nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, o pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Mano, kad pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Žemesnės instancijos teismas

Byloje kilo ginčas dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 10 d. iki 2018 m. spalio 30 d. Pareiškėjas neturtinę žalą vertina 3 000 Eur.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 10 d. iki 2018 m. spalio 30 d. Lukiškių TI-K nebuvo užtikrinamas minimalus gyvenamasis plotas.

Bylos duomenimis (b. l. 7) nustatyta, kad pareiškėjas 2018 m. rugsėjo 18 d. atvyko į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 123, plotas 7,42 kv. m (1 asmuo kameroje) iki rugsėjo 19 d. 2018 m. rugsėjo 20 d. buvo perkeltas į kamerą Nr. 303, plotas 8,02 kv. m ir laikomas iki 2018 m. rugsėjo 30 d. (2 asmenys); 2018 m. spalio 1 – 2 d. kameroje Nr. 303 (1 asmuo); 2018 m. spalio 3 – 16 d. kameroje Nr. 303 (2 asmenys) ir 2018 m. spalio 17 d. paleistas į laisvę. Taigi iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K praleido ne nuo 2018 m. rugsėjo 10 d. iki 2018 m. spalio 30 d., kaip teigia pats, o buvo laikomas nuo 2018 m. rugsėjo 18 d. iki 2018 m. spalio 17 d.

Ginčo laikotarpiu minimalius kalinimo vietų kamerų plotui keliamus reikalavimus reglamentavo Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 papunktis, kuriame nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Žemesnės instancijos teismas

Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje nurodoma, kad 3 kv. m plotas, tenkantis asmeniui daugiavietėse kamerose, yra minimalus standartas, taikomas vertinant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnio galimą pažeidimą. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Teismas išaiškino, kad kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, kita vertus, į turimo ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais (EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, atsižvelgiama tokiu atveju, kai pripažįstamas pareiškėjo atžvilgiu 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1511-252/2017 ir kt.).

Atkreiptinas dėmesys, kad minėtame asmens laikymo tardymo izoliatoriuje sąlygas nustatančiame akte nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje paprastai aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017, 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017, 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017 ir kt.).

Vadovaujantis EŽTT ir LVAT praktika, nustatant, ar pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas pažeidus minimalaus kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, normą, ir kiek laiko tai truko, pirmiausia vertinamas bendras kameros plotas ir toje kameroje laikomų nuteistųjų skaičius.

Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, pareiškėjas Lukiškių TI-K kamerose dažnai buvo laikomas ne vienas, o dar su kitu asmeniu, tačiau įvertinus Lukiškių TI-K nurodytus kamerų plotus ir juose laikytų asmenų skaičių, darytina išvada, kad pareiškėjo atžvilgiu minimali ploto, tenkančio vienam asmeniui, laikotarpio norma nebuvo pažeista, nes skirtingais laikotarpiais jam teko nuo 4,01 kv. m iki 8,02 kv. m vienam asmeniui priklausančio gyvenamojo ploto, todėl pareiškėjo skundo argumentai, susiję su gyvenamojo ploto trūkumu, laikytini nepagrįstais.

Pareiškėjas skunde nurodo ir tai, kad kamerose laikėsi didelė drėgmė, veisėsi pelėsis.

Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 17 punkte yra nustatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Kamerose esantys langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Pabrėžtina, kad apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Vilniaus PN taip pat nurodė, kad įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys esantys nuteistieji bei suimtieji, kurie administracijos paskyrimu eilės tvarka tvarkydavo kameras, kuriose gyvena. Pažymima ir tai, kad reikalingas inventorius valymui buvo suteikiamas.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pats pareiškėjas nenurodo kokiu būdu bandė išmatuoti drėgmę kameroje ir kuo remiantis nusprendė, jog drėgnumas kameroje viršija leistiną normą ir veisėsi pelėsis neteikė skundų Lukiškių TI-K. Teismas atsižvelgdamas į tai kas išdėstyta, neturi pagrindo abejoti Vilniaus PN, todėl pareiškėjo skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

Žemesnės instancijos teismas

Neturtinę žalą pareiškėjas kildina ir iš to, kad sanitariniai mazgai buvo atviri – be jokių sienelių ar skiriančių užuolaidų, todėl gamtinius reikalus turėjo atlikti kitų akivaizdoje.

Pagal EŽTT praktiką, privatumas naudojantis tualetu, tam tikrose bylose buvo priskiriamas prie teisių minimumo, kuris turi būti suteikiamas kalinamiesiems, taip pat šios teisės atėmimas buvo laikomas svarbiu elementu, pateisinančiu išvadą, kad kalinimo sąlygos prilygo žeminančiam elgesiui, pažeidžiančiam Konvencijos 3 straipsnį (žr., pvz., 2002 m. liepos 15 d sprendimo byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99), 99 p.; 2001 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje Peers prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95), 73–75 p.). EŽTT praktikoje nurodoma, kad nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą. EŽTT yra priminęs, kad pagal Europos komitetą prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą (CPT), sanitarinė zona, kuri yra tik iš dalies atskirta, nėra priimtina kameroje, kurioje laikomas daugiau nei vienas asmuo (CPT/Inf (2012) 13, 78 p. ir Bendrasis pranešimas [SPT/Inf (92) 3], 49 p.).

Atsakovės atstovas nurodė, kad įstaigos priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos buvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis: 2012 m. – gyvenamosiose kamerose Nr. 386 – 395; 2013 m. – gyvenamosiose kamerose Nr. 252 – 257; 2015 m. – gyvenamosiose kamerose Nr. 406 – 417; 2016 m. – gyvenamosiose kamerose Nr. 418 – 426. Kitose gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 metro aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Atsakovės atstovas pateikė ir nuotraukas, kuriose matyti sanitarinis mazgas su įrengta užuolaida (b. l. 21) ir sanitarinis mazgas kaip įrengta atskira kabina (b. l. 22).

LVAT praktikoje tardymo izoliatoriaus kameroje sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusios kameros gyvenamosios patalpos 1,5 m aukščio sienele nelaikytinas tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu pareiškėjo privatumo užtikrinimo prasme, kadangi, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, taip pat kameros duris atidarantiems pareigūnams, bei vertinama, kad tokiu būdu pareiškėjo teisė į privatumą pažeidžiama (žr., pvz., LVAT 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4132-442/2018, 2018 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1134-858/2018, 2018 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-539-520/2018, 2018 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-767-756/2018, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1730-858/2018, 2018 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-521-552/2018, ir kt.). Tačiau tuo pačiu teismas pažymi, kad LVAT, vertindamas sanitarinių mazgų įrengimą privatumo aspektu, laikosi praktikos, kad tardymo izoliatoriaus kamerose įrengtas sanitarinis mazgas, kuris nuo bendros kameros erdvės yra atskirtas ne tik mūrine sienele, bet ir durimis ar užuolaidomis, paprastai laikomas įrengtu tinkamai, todėl pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimas, naudojantis taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, nėra konstatuojamas (žr., pvz., LVAT 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1169-858/2018, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-509-822/2017, 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-512-822/2017, 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-379-822/2017 ir kt.).

Turimais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu buvo laikomas 31 parą, iš jų 29 paras buvo apgyvendintas su dar vienu nuteistuoju (suimtuoju), o likusias 2 paras buvo laikomas gyvenamojoje kameroje vienas. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad kamerose Nr. 123 ir 303, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, nėra techninių galimybių įrengti sanitarinio mazgo patalpos kaip atskiros kabinos su durimis, todėl jose sanitariniai mazgai atskirti nuo likusios kameros ploto 1,5 metro aukščio sienele su pakabinama užuolaida, taip užtikrinant bent minimalų nuteistųjų privatumą nuo kitų kameroje esančių asmenų ir prižiūrėtojų. Taigi atsižvelgiant į tai, kad tuo metu, kai pareiškėjas buvo gyvenamosiose kamerose buvo užtikrintas jo privatumas, tačiau 29 paras, kai pareiškėjas buvo laikomas su kitu nuteistuoju (suimtuoju), nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu (tualetu).

Taip pat pareiškėjas nurodo, kad buvo laikomas Lukiškių TI-K laikinojo sulaikymo kamerose, kuriose nėra sanitarinio mazgo, pareigūnai jo į tualetą neišvedė. Minėtoje kameroje jautė dusulį, trūko gryno oro. Kameroje nebuvo ventiliacijos, ji buvo ankšta, todėl pareiškėjas turėjo kentėti nuo 2 iki 5 valandų ir patyrė dvasinių išgyvenimų, kančių, stresą, buvo žeminamas.

Vadovaujantis tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (toliau – TIVTT) 11 punktu, tai tokios patalpos, kuriose priimti suimtieji (nuteistieji) buvo laikomi kol buvo įforminami dokumentai, bet ne ilgiau 2 valandų (t. y. – laikinai, prieš teismą, po teismo, prieš (po) etapo, iki paskirstymo į gyvenamąsias kameras ir pan.). Suimtieji (nuteistieji) į šias kameras buvo uždaromi laikantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje bei Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Toliau pagal TIVTT 12 punktą, priimtiems į tardymo izoliatorių suimtiesiems (nuteistiesiems) buvo atliekama asmens krata, patikrinami turimi daiktai. Žymėtina, kad pagal TIVTT 19 punktą asmenys iki medicininės apžiūros ir sanitarinio švarinimo atlikimo, bet ne ilgiau kaip dviem

valandoms, galėjo būti laikinai uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras ir tai nepažeidė numatytų teisės aktų reikalavimų. Toliau, pagal TIVTT 20 punktą po sanitarinio švarinimo suimtieji (nuteistieji) buvo paskirstomi į gyvenamąsias kameras, laikantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų izoliavimo reikalavimų. Suimtųjų (nuteistųjų) paskirstymo į kameras tvarką nustatydavo tardymo izoliatoriaus direktorius.

Atsakovė nurodė, kad įstatymai ar kiti galiojantys teisės aktai nenustato vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto laikinojo laikymo patalpoje. Taip pat nurodo, kad dėl tvarkos minėtoje patalpoje nusiskundimų negauta. Pažymi, jog esant poreikiui nuteistieji ar suimtieji esantys minėtoje patalpoje yra išvedami į tualetą, kur rakinamoje patalpoje, užtikrinant jų privatumą gali atlikti gamtinius reikalus. Teismas atsižvelgdamas į Vilniaus PN pateiktus duomenis, teisės aktus reglamentuojančius sąlygas laikino sulaikymo kamerose, į tai, kad pareiškėjo teiginiai nėra pagrįsti ir į tai, kad pareiškėjas dėl minėtų dalykų nesikreipė į įstaigos administraciją su skundais ir prašymais, atmeta šiuos pareiškėjo skundo argumentus kaip nepagrįstus.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo kalinimo sąlygų, t. y. pareiškėjo kalinimo, pažeidžiant jo privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas nepažeidžiant jo privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais.

Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių didesnį jo patirtos neturtinės žalos bei patirtų neigiamų išgyvenimų sunkumą, negu įprastai laikomas patiriamu dėl objektyviai darančio neigiamą poveikį privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimo. Taip pat byloje nėra duomenų, kad jis būtų laikomas kitokiomis sąlygomis negu kiti asmenys. Byloje nenustatyta, kad Vilniaus PN būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.

Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, LVAT 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, LVAT 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016).

Pastebėtina, kad, vertinant neturtinės žalos atlyginimo būdą ir dydį, privatumo neužtikrinimas naudojantis sanitariniu mazgu vienais atvejais leidžia pažeidimą tik pripažinti, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais (žr., pvz., LVAT 2017 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1310-525/2017), kitais atvejais sudaro pagrindą daryti išvadą, jog pažeidimo pripažinimas nėra tinkama satisfakcija ir turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-512-822/2017). Kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017, 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017 ir kt.).

Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumų pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patvirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Taigi, neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017 ir kt.)

Atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes, nustatytų Lukiškių TI-K (po reorganizacijos Vilniaus PN) pažeidimų mastą, intensyvumą ir trukmę, vadovaudamasis aktualia EŽTT ir Lietuvos teismų formuojama praktika, protingumo ir teisingumo principais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų, pažeidžiant pareiškėjo privatumą naudojantis sanitariniu mazgu (tualetu) 29 paras, pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti proporcinga, protinga suma yra 50 Eur. Teismas, nustatydamas žalos dydį, įvertino tai, kad kitų pažeidimų byloje nenustatyta, taip pat nenustatyta ir tai, jog būtent dėl šio pažeidimo pareiškėjui būtų kilę sveikatos sutrikimų. Be to, nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad Lukiškių TI-K (po reorganizacijos Vilniaus PN) būtų sąmoningai siekęs pažeminti jo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras suimtųjų (kalinamųjų) privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama suėmimo (kalinimo) pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu (žr., pvz., LVAT nutartis Nr. A-1730-858/2018, Nr. A-1748-492/2018, Nr. A-2108-415/2018, Nr. A-1890-756/2018).

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo prašoma priteisti 3 000 Eur suma neturtinei žalai atlyginti yra neproporcingai didelė ir neatitinka jo patirtų išgyvenimų bei nepatogumų. Dėl šių priežasčių, pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies. Pareiškėjui iš atsakovės atstovo Vilniaus PN, priteistina 50 Eur suma neturtinei žalai atlyginti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 – 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo V. K. (V. K.) skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui V. K. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 50 Eur (penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Likusią pareiškėjo V. K. skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Egidija Puzinskaitė