Vilniaus regiono apylinkės teismo sprendimas

teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų I. L., J.-V. L. ieškinį atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, VĮ Registrų centro Vilniaus filialui dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2012-09-10 sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini)panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Iš bylos esmės matyti, kad ginčo dalykas šioje byloje yra 1994-03-23 valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties pakeitimas ir juridinio fakto, kad ieškovė įgyjamosios senaties būdu įgijo nuosavybėn 0,068 ha žemės sklypą nustatymas.

Pagal 2000 m. liepos 18 d. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (Nr. VIII-1864) 10 straipsnio 1 dalį 2001 m. Civilinio kodekso nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo.

Pagal CK 1.126 str. 1 d. reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs, tačiau pagal minėto straipsnio 2 d. teismas taiko senatį, jeigu to reikalauja ginčo šalis, o tokiu atveju pasibaigęs ieškinio senaties terminas yra pagrindas ieškinį atmesti, nepriklausomai nuo to ar asmens subjektinė teisė yra pažeista, nes pasibaigus senaties terminas asmuo praranda teisę į pažeistos subjektinės teisės gynimą (CK 1.131 str. 1 d.). Tačiau jeigu ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas (CK 1.131 str. 2 d.). Toks teisinis reguliavimas paaiškinamas tuo, kad ieškinio senaties instituto paskirtis – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą. Civilinių teisinių santykių dalyviams garantuojama, jog suėjus įstatymo nustatytam terminui jų subjektinės teisės teismine tvarka negalės būti nuginčytos ir jiems nebus paskirta tam tikra pareiga. Jeigu suinteresuotasis asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą ieškinio senaties terminą nesikreipė į teismą su ieškiniu, kad apgintų pažeistą teisę arba įstatymo saugomą interesą, priešinga teisinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo arba atsisako nuo savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Kita vertus, ieškinio senaties terminų nustatymas skatina nukentėjusiąją šalį imtis priemonių operatyviai ir tinkamai ginti savo pažeistas teises.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje pripažįstama, kad ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas ex officio patikrina, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas ir ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-516/2010, 2010 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-170/2010). Ieškinio senaties termino atnaujinimą reglamentuojančiose teisės normose neišvardytas aplinkybių, kurios laikytinos svarbiomis praleistam terminui atnaujinti, sąrašas; taip pat neįvardyti kriterijai, kuriais remdamasis teismas turėtų spręsti dėl tokių aplinkybių pripažinimo svarbiomis praleisto termino priežastimis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, kad teismas, spręsdamas svarbių priežasčių konstatavimo klausimą, turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgti į ieškinio senaties instituto esmę ir jo paskirtį, ginčo esmę, šalių elgesį ir kitas reikšmingas bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-449/2009; 2009 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2009). Kiekvienu atveju turi būti taikomi ne vidutiniai, o individualūs elgesio standartai dėl bylos šalių, dėl kurių sprendžiamas praleisto ieškinio senaties termino priežasčių svarbos įvertinimo klausimas. Praleisto termino atnaujinimo klausimas sprendžiamas atsižvelgiant į konkrečios situacijos aplinkybes, į subjektyviųjų (asmens sugebėjimas įvertinti susiklosčiusią teisinę situaciją, šalių elgesys ir pan.) ir objektyviųjų (siekiama apginti vertybė, asmens amžius, išsilavinimas ir pan.) kriterijų visumą.

Ginčijama situacija objektyviai susidarė po 1994-03-23, kai buvo sudaryta valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis. Ginčijamos pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu turėjo būti taikomas 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalyje nustatytas bendras trejų metų ieškininės senaties terminas (straipsnio redakcija, galiojusi iki 2001 m. liepos 1 d.). Šio termino eigos pradžia buvo sąlygota subjektyviu kriterijumi – asmens sužinojimu arba turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (1964 m. CK 86 str.). Visuotinai pripažintas teisės principas – įstatymas atgal negalioja – reiškia, kad teisiniai norminiai aktai reguliuoja tik tuos visuomeninius santykius, kurie atsirado įsigaliojus norminiam aktui. Civilinių teisinių santykių specifika yra ta, kad naujos normos priėmimas paliečia dviejų teisiškai lygių subjektų teises ir pareigas, todėl nėra galimas vienareikšmis vienodom sąlygom proporcingas abiejų šalių padėties pagerinimas. Tam, kad būtų pateisinamas civilinės teisės normos galiojimas iki jos priėmimo susiklosčiusiems santykiams reguliuoti, būtinas šiuo klausimu įstatymo leidėjo aiškus ir nedviprasmiškas pozicijos pareiškimas. Tai galima padaryti tik įstatymo forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-108/1999, „Teismų praktika“ Nr. 12, p. 14-17). Įstatymo pakeitimas nauju pats savaime, kai nėra įstatymų leidėjo aiškaus ir nedviprasmiško pareiškimo įstatymo forma, nepanaikina pakeistojo įstatymo teisinės galios tiems teisiniams santykiams, kurie susiklostė iki naujojo įstatymo įsigaliojimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 39 aprobuotos Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant ieškinio senatį reglamentuojančias įstatymų normas, apibendrinimo apžvalgos 2 skyrius, p. 194). Iki šio įstatymo priėmimo atsiradusių juridinių faktų ir situacijų, įskaitant ir senaties termino skaičiavimą teisės kreiptis į teismą su ieškiniu dėl turto realizavimo ar perdavimo sandorio nuginčijimo įgyvendinimui, teisinis reglamentavimas turi būti nustatomas pagal bendrąjį principą, kad tiems juridiniams faktams ir jų teisinėms pasekmėms taikomas įstatymas, kuri galiojo jų atsiradimo metu.

Pagal 2000 m. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bendrąją taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, t. y. nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Teisės į ieškinį atsiradimas, kartu ir ieškinio senaties termino pradžia nusakoma ne objektyviu (teisės pažeidimo), o subjektyviu momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistas teises tik žinodamas, kad šios yra pažeistos. Teisės pažeidimo ir sužinojimo apie jį momentas gali sutapti, bet gali ir nesutapti, t. y. asmuo apie tai gali sužinoti vėliau, tačiau pastarąją aplinkybę jis turi įrodyti. Be to, siekiant nustatyti ieškinio senaties termino pradžią, būtina išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė yra pažeista. Nuo tos dienos ir turėtų būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. sausio mėn. 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-26/2011).

Vadovaujantis aukščiau išdėstytomis įstatymų galiojimo laiko atžvilgiu taisyklėmis, reikalavimui dėl 1994-03-23 Valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties pakeitimo taikytinas 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalyje nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas. 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalyje nustatytas bendras trejų metų ieškinio senaties terminas galiojo iki priimant naująjį CK, įsigaliojusį 2001 m. liepos 1 d. Įsigaliojant naujajam CK, iki tol galiojusiame 1964 m. CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnyje buvo įtvirtintos ieškinio senaties terminų taikymo ir jų eigos skaičiavimo taisyklės pareikšti reikalavimams, kuriems senaties termino eiga prasidėjo pagal iki 2001 m. liepos 1 d. galiojusius įstatymus ir nepasibaigė iki naujojo 2000 m. CK įsigaliojimo. Ieškinio senaties termino eiga ginčo atveju prasidėjo formaliai po 1994-03-23, kai ieškovai galėjo reikalauti pakeisti pirkimo-pardavimo sutartį. Jo trukmė 3 metai. Vadinasi ieškinio senaties terminas šiam reikalavimui teisme pareikšti būtų formaliai pasibaigęs 1997-03-23, dar iki naujo kodekso įsigaliojimo.

Į bylą ieškovų pateikti dokumentai: 1994-08-25 pažyma apie 15,17 ha žemės sklypo įregistravimą Valstybinio žemės kadastro duomenų registre, 1994-08-25 pažyma apie 0,23 ha žemės sklypo įregistravimą Valstybinio žemės kadastro duomenų registre 1994-03-23 žemės (miško) pirkimo-pardavimo sutarties, reg. Nr. (duomenys neskelbtini)pagrindu (b.l. 53-54), ieškovų veiksmai, kreipiantis į kompetentingas institucijas, rodo, kad visos žemės skyrimo, pardavimo ir įregistravimo aplinkybės ieškovams buvo gerai žinomos ir jie su jomis sutiko.

Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios. Įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka ieškovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. (duomenys neskelbtini),,Dėl ieškinio senatį reglamentuojančių įstatymų normų taikymo teismų praktikoje” 15.2 p.). Ieškovai jokių argumentų ir įrodymų apie laikotarpiu nuo 1994-03-23 iki 1997-03-23 ir net vėliau egzistavusias objektyvias ieškinio senaties termino praleidimo aplinkybes nenurodė ir nepateikė. Teismas išanalizavęs esamus įrodymus ir šalių pateiktus argumentus daro išvadą, kad ieškovai praleido ieškinio senaties terminą. Atsižvelgiant į tai, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra savarankiškas pagrindas ieškiniui atmesti, ieškinys dalyje dėl 1994-03-23 Valstybinės žemės sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pakeitimo atmestinas (CK 1.131 str. 1 d.).

Ieškovai vienu iš ieškinio reikalavimų prašo nustatyti, kad 0,068 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), perleidžiamas ieškovės I. L. nuosavybėn pagal įgyjamosios senaties faktą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra ne kartą pasisakyta dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį. Kasacinis teismas išaiškino, kad įgyjamoji senatis yra savarankiškas nuosavybės teisės įgijimo būdas (CK 4.47 straipsnio 11 punktas). Šis būdas taikomas, kai pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą iki terminų, nustatytų CK 4.68 straipsnio 1 dalyje suėjimo, o prašo teismo konstatuoti, kad yra visos CK 4.68-4.71 straipsniuose nustatytos įgyjamosios senaties taikymo sąlygos. Teismui šias sąlygas konstatavus, valdymo teisė transformuojasi į nuosavybės teisę, t. y. pareiškėjas įgyja nuosavybės teisę į daiktą nuo teismo sprendime nurodytos įgyjamosios senaties termino suėjimo dienos ir gali ją įregistruoti viešame registre. Šiuo atveju teisminio nagrinėjimo dalykas yra CK 4.68-4.71 straipsniuose nustatytų aplinkybių, patvirtinančių valdymo teisėtumą, sąžiningumą, atvirumą ir nepertraukiamumą, konstatavimas ir nuosavybės teisės įgijimo fakto pripažinimas. Taigi, nuosavybės teisės įgijimo faktas pagal įgyjamąją senatį taikomas tik esant šioms sąlygoms: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t.y. asmuo nėra daikto savininkas; 2) yra visos CK 4.68-4.71 straipsniuose nustatytos sąlygos: a) daikto valdymas yra prasidėjęs sąžiningai, asmuo jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką; b) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu; c) visą valdymo laikotarpį daiktas buvo valdomas teisėtai, sąžiningai, atvirai ir nepertraukiamai; d) daiktas visą valdymo laikotarpį buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą; e) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. birželio 21 d. nutartį Nr. 3K-3-379/2004; 2006 m. lapkričio 13 d. nutartį Nr. 3K-3-586/2006; 2008 m. spalio 29 d. nutartį Nr. 3K-3-514/2008). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų išplėstinė teisėjų kolegija 2011-02-21 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011 pakeitė iki tol egzistavusią teismų praktiką, pagal kurią pripažįstant nuosavybės teisę įgyjamąja senatimi daikto atviro valdymo sąlygos dalimi buvo reikalavimas įregistruoti daikto valdymą viešajame registre. Išplėstinė teisėjų kolegija minėtoje nutartyje pasisakė, kad atviro daikto valdymo sąlyga pagal CK 4.68 straipsnį nuosavybės teisei įgyjamąją senatimi pripažinti gali būti nustatyta nepriklausomai nuo to, ar daikto valdymo faktas buvo įregistruotas viešame registre, ar ne.

Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovų nurodyto ploto žemės sklypas nurodytu adresu nėra įregistruotas kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas. CK 1.109 straipsnis nustato, kad civilinių teisių objektu gali būti tik identifikuotas ir įstatymų nustatyta tvarka įregistruotas žemės sklypas. CK 4.69 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įgyjamąja senatimi gali būti įgyjami tik tie daiktai, kurie gali būti privačios nuosavybės teisės objektais, o šio straipsnio 3 dalis draudžia įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę į valstybei ar savivaldybei priklausančius nekilnojamuosius daiktus. Be to, patys ieškovai nurodo, kad tuometinei Vilniaus rajono valdybos Žemėtvarkos tarnybai teikė prašymą dėl 2980 kv. m namų valdos žemės sklypo įregistravimo Valstybiniame Žemės kadastro duomenų registre, tačiau tokio ploto namų valdą buvo atsisakyta suformuoti ir įregistruoti. Su ieškiniu pateiktas J. L. valdomo 2980 kv. m namų valdos (duomenys neskelbtini) 1994-07-12 parengtas žemės sklypo ribų planas nėra suderintas su Žemėtvarkos tarnybos viršininku, todėl laikytina, kad tokio ploto žemės sklypo suformavimo procedūra nėra užbaigta, o vien faktinis didesnio žemės ploto naudojimas negali sukurti nuosavybės teisės į naudojamą žemės plotą. Darytina išvada, kad ieškovų prašymas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą dėl 0.068 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini). įgijimo įgyjamosios senaties pagrindu neatitinka visų CK 4.47 straipsnyje nustatytų sąlygų, todėl negali būti tenkinamas. Atsižvelgiant į tai, ieškinys šioje dalyje atmestinas.

Ieškovai taip pat prašo įpareigoti VĮ Registrų centro Vilniaus filialą registruoti 0,2980 ha žemės sklypą (registro Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini), nustatant pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį - namų valda ir pažymėti 0,2980 ha žemės sklypo ribas kadastro žemėlapyje bei šių duomenų įregistravimo pagrindu nurodyti šioje byloje būsiantį priimtą teismo sprendimą.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-07-12 nutarimu Nr. (duomenys neskelbtini)patvirtintų Nekilnojamojo turto registro nuostatų 45 punktu, asmuo, pageidaujantis pakeisti Nekilnojamojo turto registre įrašytus duomenis, teritoriniam registratoriui kartu su prašymu turi pateikti dokumentus, patvirtinančius pakeitimo faktą, o nekilnojamieji daiktai ir daiktinės teisės įjuos Nekilnojamojo turto registre registruojamos tik esant Lietuvos Respublikos Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 12 straipsnyje bei Lietuvos Respublikos Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnyje nurodytiems juridiniams pagrindams. Kadastro įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog kartu su dokumentais dėl nekilnojamojo daikto kadastro duomenų įrašymo į nekilnojamojo turto kadastrą ar jų pakeitimo, kadastro tvarkytojui turi būti pateikiamas prašymas įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į nekilnojamojo turto kadastrą ir nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byla. Kadastro įstatymo 6 straipsnyje nustatyti žemės sklypų kadastro duomenys, kurie įrašomi į nekilnojamojo turto kadastrą, 11 straipsnyje nustatyti reikalavimai asmenims, atliekantiems nekilnojamųjų daiktų kadastro matavimų darbus. Nekilnojamojo daikto kadastro duomenų įrašymo į nekilnojamojo turto kadastrą ar jų pakeitimo tvarka yra nustatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-04-15 nutarimu Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtintų Nekilnojamo turto kadastro nuostatų IV skyriuje bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-07-12 nutarimu Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtintų Nekilnojamojo turto registro nuostatų 45 punkte.

Teismas pažymi, kad įpareigojančio pobūdžio reikalavimas VĮ Registrų centrui galėtų būti reiškiamas tik tuo atveju, jei šis nepagrįstai ir neteisėtai atsisakytų atlikti teisės aktų, reglamentuojančių nekilnojamojo turto registro tvarkytojo kompetenciją, nustatytus veiksmus, tačiau tokių duomenų byloje nėra. Tokie ieškovų reikalavimai neturi materialinio teisinio pagrindo, tuo pačiu yra sąlyginiai - susiję su numanomu ieškovams palankiu ginčo išsprendimu ir atsakovo VĮ Registrų centro Vilniaus filialo tikėtinu to sprendimo nevykdymu. Esant tokioms aplinkybėms, akivaizdu, kad teismas negali įpareigoti nekilnojamojo turto registro tvarkytoją pakeisti žemės sklypo kadastro duomenis nesant įrodymų, jog tokie duomenys nustatyti teisės aktų numatytu būdu, tačiau juos nepagrįstai ir neteisėtai atsisakyta įregistruoti (pakeisti). Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, ieškovų ieškinys šioje dalyje taip pat yra atmestinas.

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Ieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus rajono apylinkės teismą.