Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aurelijaus Rauckio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Juditos Sungailaitės ir Laimos Šeputienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. K. apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų (toliau – Marijampolės apylinkės teismas) 2024 m. gegužės 13 d. nuosprendžio, kuriuo V. K., pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį, ir jam paskirta bausmė - laisvės apribojimas 6 (šešiems) mėnesiams be intensyvios priežiūros, įpareigojant dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose, šią priemonę įvykdant per 5 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos bei uždraudžiant visą bausmės laiką vartoti psichiką veikiančias medžiagas.

V. K. paskirta kardomoji priemonė - rašytinis pasižadėjimas neišvykti panaikintina pradėjus vykdyti bausmę.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. V. K., pagal BK 140 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad mušdamas nežymiai sutrikdė sveikatą šeimos nariui, o būtent: 2023 m. lapkričio 17 d., apie 20 val., namuose, adresu (duomenys neskelbtini), žodinio konflikto metu tyčia suėmė savo sutuoktinei O. K. už kaklo ir suspaudė, ranka sudavė į veidą, kairįjį petį, įspyrė į O. K. dešinę ranką, pilvo sritį. Tokiais savo bendrais veiksmais padarydamas O. K. kraujosruvą kairiojo peties srityje V. K. sukėlė O. K. nežymų sveikatos sutrikdymą.

3. Nuteistasis V. K., nesutikdamas su priimtu nuosprendžiu, skundžia jį apeliacinės instancijos teismui ir prašo: 1) Marijampolės apylinkės teismo 2024 m. gegužės 13 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį, kuriuo atleisti V. K. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 37 straipsnį dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo; 2) netenkinus pirmojo prašymo, pakeisti Marijampolės apylinkės teismo 2024 m. gegužės 13 d. nuosprendį - pripažinti, kad yra V. K. atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir paskirti trumpesnę laisvės apribojimo bausmę be intensyvios priežiūros, neskiriant įpareigojimo dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose bei draudimo visą bausmės laiką vartoti psichiką veikiančias medžiagas; 3) apeliacinį skundą nagrinėti V. K. nedalyvaujant.

3.3. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad esant tokiai dviprasmiškai situacijai ir atsižvelgiant į tai, kad O. K. kairį petį galėjo susitrenkti į virtuvės spintelę kur vyko konfliktas, vertinant visą susidariusią konfliktinę situaciją, atsižvelgiant į konflikte dalyvavusių asmenų tarpusavio santykius, konflikto kilmę, eigą, konfliktinėje situacijoje esančių asmenų elgesio tikslus ir motyvus, apelianto nuomone, ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys yra pakankami jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo.

4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistojo gynėja advokatė palaikė apeliaciniame skunde pareikštus prašymus ir nurodytus argumentus, prašė skundą tenkinti. Prokuroras nuteistojo apeliacinį skundą prašė atmesti, kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. K. apeliacinis skundas atmetamas.

5. Apeliacinio nagrinėjimo bendrosios nuostatos įtvirtintos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnyje, kurio 3 dalyje nurodyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliaciniu skundu neginčijama V. K. kaltė ir nusikalstamos veikos kvalifikavimas pagal baudžiamąjį įstatymą, tačiau nuteistasis ir jo gynėja mano, jog Marijampolės apylinkės teismas nepagrįstai nenutraukė jo atžvilgiu baudžiamosios bylos BK 37 straipsnio pagrindu dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo. Apeliaciniame skunde išreiškiamas alternatyvus prašymas pripažinti, kad yra V. K. atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir paskirti trumpesnę laisvės apribojimo bausmę be intensyvios priežiūros, neskiriant įpareigojimo dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose bei draudimo visą bausmės laiką vartoti psichiką veikiančias medžiagas. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija bylą patikrina apeliacinio skundo ribose.

Dėl BK 37 straipsnio taikymo.

7. BK 37 straipsnis reglamentuoja atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo. Pagal šį BK straipsnį, padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų, veika pripažįstama mažareikšme. Teismų praktikoje išaiškinta, kad nusikaltimas gali būti pripažintas mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra išaiškinę, kad sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnį, veikos ypatumus, nusikaltimo dalyką ir jo ypatumus, kilusius padarinius, nusikaltimo padarymo būdą, laiką, vietą), tiek subjektyviuosius požymius (tyčios apibrėžtumą, kryptingumą, tikslus, motyvus) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-364/2013, 2K-93-788/2017, 2K-231-976/2017, 2K-36-788/2021 ir kt.).

9. Sprendžiant veikos mažareikšmiškumo klausimą, be kita ko, atsižvelgiama į nuostatą, kad smurtas artimoje aplinkoje dėl jo žalos visuomenei yra priskiriamas visuomeninę reikšmę turinčioms veikoms (Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 1 straipsnio 1 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-299-648/2015). Smurto artimoje aplinkoje atveju nei sutuoktinių (sugyventinių) nesutarimai, nei jų elgesio specifika, nei santuokos nutraukimo proceso ypatumai, nei tėvų pasirinkimas savo vaikus auklėti fizinį skausmą sukeliančiais veiksmais patys savaime nelemia padaryto nusikaltimo (pavyzdžiui, sveikatos sutrikdymo ar fizinio skausmo sukėlimo (BK 140 straipsnis)) mažesnio pavojingumo ir neįpareigoja teismo konstatuoti padaryto nusikaltimo mažareikšmiškumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-364/2013, 2K-299-648/2015).

10. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos duomenų, tarp sutuoktinių kilo žodinis konfliktas, kurio metu nukentėjusiajai buvo nežymiai sutrikdyta sveikata, o būtent: V. K. tyčia suėmė savo sutuoktinei O. K. už kaklo ir suspaudė, ranka sudavė į veidą, kairįjį petį, įspyrė į O. K. dešinę ranką, pilvo sritį, tokiu būdu padarydamas jai kraujosruvą kairiojo peties srityje. Įvertinus nukentėjusiajai padarytų sužalojimų lokalizaciją ir pobūdį, atliktų smūgių skaičių, darytina išvada, kad nors padaryto nusikaltimo padariniai nėra žymūs, tačiau vien ši aplinkybė nesudaro pagrindo laikyti padarytą nusikaltimą mažareikšmiu. Taigi, aptarti nuteistojo objektyvūs veiksmai negali būti vertinami kaip mažareikšmiai ir suteikiantys pagrindą taikyti BK 37 straipsnį nagrinėjamoje situacijoje. Nagrinėjamu atveju, V. K. padarytu nusikaltimu buvo kėsintasi į vieną svarbiausių baudžiamojo įstatymo saugomų teisinių gėrių – asmens sveikatą. Nuteistasis smurtinius veiksmus atliko artimoje aplinkoje, panaudojo fizinį smurtą prieš savo šeimos narį – sutuoktinę, su kuria kartu gyveno, smurtiniais veiksmais nukentėjusiajai buvo nežymiai sutrikdyta sveikata. Be to, šiuo atveju nusikaltimas buvo padarytas sutuoktinių namų aplinkoje, kur nukentėjusioji turėtų jaustis ypatingai saugiai. Pažymėtina, kad nors nuteistojo padaryto nusikaltimo padariniai nėra žymūs, tačiau nuteistojo smurtas pasireiškė net kelių smūgių kumščiu sudavimu į veidą ir kairįjį petį, kaklo spaudimu, kojos spyriu į dešinę ranką, pilvą, kas rodo tokios veikos pakankamą pavojingumą baudžiamojo įstatymo kontekste. Nagrinėjamu atveju V. K. sąmoningai pasirinko smurtinį elgesį, kas sukėlė baudžiamajame įstatyme numatytus padarinius – nežymų sveikatos sutrikdymą nukentėjusiajai O. K., todėl pirmosios instancijos teismui pripažinus V. K. kaltu, buvo pagrįstai konstatuota, kad jis veikė tiesiogine tyčia. Pastebėtina, kad fizinio smurto pavartojimas artimoje aplinkoje, sukėlęs kad ir minimalius nusikalstamus padarinius, mažareikšmiu nusikaltimu gali būti pripažįstamas tik retais, išimtinais atvejais, kai yra ypatingų aplinkybių, rodančių itin mažą veikos pavojingumą, be kita ko, įvertinus ir kaltės formą. Nagrinėjamoje byloje kokių nors ypatingų aplinkybių, mažinančių V. K. veikos pavojingumą, nenustatyta, o nuteistojo veikimas tiesiogine tyčia nerodo šios veikos mažesnio pavojingumo.

11. Nors apeliaciniame skunde pateikiamas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo pavyzdys, vis dėlto pabrėžtina, kad teismų praktikoje vienareikšmiškai pripažįstama, jog atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo yra teismo teisė, bet ne pareiga, todėl teismas, ad hoc (konkrečioje situacijoje) įvertinęs visus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, atspindinčius padaryto nusikaltimo pavojingumą, žalos dydį, dalyką, kaltininko atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės tikslingumą ir pan., sprendžia, ar atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės nurodytu pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-364/2013).

12. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad aukščiau aptartos padarytos nusikalstamos veikos aplinkybės bei nukentėjusiajai nusikalstama veika padaryta žala, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad nuteistojo padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 140 straipsnio 2 dalyje, turėtų būti pripažinta mažareikšme.

Dėl atsakomybę lengvinančios aplinkybės nustatymo.

13. Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, jog jis prisipažino kaltę bei nurodė visas tarp jo ir sutuoktinės kilusio konflikto aplinkybes. Teisėjų kolegija su tokia nuteistojo pozicija nesutinka. Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą, ši kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė laikoma pripažinta tais atvejais, kai teismas nustato, kad kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba jis padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Kasacinio teismo yra suformuluota taisyklė, kad prisipažinimu laikoma tokia situacija, kai asmuo savanoriškai prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, t. y. veiką, kurią jis tiesiogiai padarė, o jei nusikalstama veika padaryta kartu su bendrininkais – kai atskleidžia ir bendrininkų padarytus veiksmus. Nuoširdus gailėjimasis dėl nusikalstamos veikos kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė paprastai pasireiškia tuo, kad kaltininkas neigiamai vertina savo poelgius, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius, atlyginti žalą ir pan. Ši aplinkybė parodo asmens kritišką požiūrį į savo padarytą nusikalstamą veiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-334-699/2017, 2K-211-1073/2019, 2K-49-976/2020). Taigi, BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė kaltinamajam pripažintina ne tik pripažinus padarius inkriminuojamą nusikalstamą veiką, tačiau ir dėl jos padarymo nuoširdžiai gailintis.

14. Teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos duomenis konstatuoja, kad nėra pagrindo vertinti, jog V. K. prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiklą ir nuoširdžiai gailėjosi. Kaip matyti nuteistasis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek baudžiamosios bylos pirmosios instancijos teisme metu kaltę dėl padarytos nusikalstamos veikos neigė, teigdamas, jog tyčios sužaloti nukentėjusiąją neturėjo, tarpusavio konflikto metu, norėdamas atsistumti, netyčia galėjo suimti už kaklo, suduoti ranka į veidą, taip pat parodė, kad tikrai nespyrė, o po nukentėjusios apklausos, vaizdo įrašų peržiūrėjimo nurodė, kad galėjo netyčia ir įspirti. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia nuteistojo pozicija negali būti laikoma kaltės pripažinimu ar nuoširdžiu gailėjimusi.

Dėl bausmės.

15. Apeliaciniame skunde išreiškiamas alternatyvus prašymas paskirti trumpesnę laisvės apribojimo bausmę be intensyvios priežiūros, neskiriant įpareigojimo dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose bei draudimo visą bausmės laiką vartoti psichiką veikiančias medžiagas.

16. Teisėjų kolegija pažymi, kad bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija. Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skiriant bausmę, atsižvelgiama į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, įtvirtintus BK 54 straipsnyje – padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

17. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas V. K. bausmę, laikėsi bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, įtvirtintų BK 54 straipsnyje, bei tinkamai vadovavosi BK 61 straipsnyje išdėstytomis bausmių skyrimo nuostatomis. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad įvertinus teismo nuosprendyje nurodytus bausmės skyrimo motyvus, bausmės rūšį bei jos dydį, bausmė nuteistajam V. K. paskirta teisingai.

18. BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos viešųjų darbų arba laisvės apribojimo, arba arešto, arba laisvės atėmimo iki dvejų metų bausmės. Skundžiamu nuosprendžiu V. K. buvo paskirta antra pagal griežtumą bausmė – laisvės apribojimas 6 (šešiems) mėnesiams be intensyvios priežiūros. Teisėjų kolegija, išanalizavusi baudžiamosios bylos duomenis, aplinkybių, teikiančių pagrindą išvadai, kad bausmė ar jos trukmė nuteistajam buvo paskirta nesilaikant bausmių skyrimą reglamentuojančių baudžiamojo įstatymo normų, neįvertinus bausmės individualizavimui reikšmės turinčių aplinkybių ar jas įvertinus netinkamai, dėl to nuteistasis buvo nubaustas aiškiai per griežtai, nenustatė.

19. Skundžiamo nuosprendžio turinys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas sprendimą paskirti V. K. laisvės apribojimo bausmę grindė ne tik su padarytos nusikalstamos veikos susijusiomis, bet ir su nuteistąjį charakterizuojančiomis aplinkybėmis, jas nuosprendyje pakankamai išsamiai aptarė ir teisingai įvertino. Skirdamas bausmę, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į nuteistojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį (padaryta nusikalstama veika priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai), kaltės formą ir rūšį (veikta tiesiogine tyčia), į nuteistojo asmenybę (anksčiau teistas už kitokio pobūdžio neatsargų nusikaltimą, tačiau jau buvo BK 38 straipsnio pagrindu atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už nusikalstamos veikos prieš tą pačią nukentėjusiąją O. K. padarymą), sistemingai daro administracinius nusižengimus susijusius su kelių eismo taisyklių pažeidimu, yra dirbantis.

20. Pirmosios instancijos teismas paskirdamas V. K. laisvės apribojimo bausmę be intensyvios priežiūros, paskyrė nuteistajam įpareigojimą - dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose bei uždraudė visą bausmės laiką vartoti psichiką veikiančias medžiagas. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinio skundo teiginiai, jog nuteistajam nepagrįstai skirtas įpareigojimas bei draudimas yra atmestini ir nepagrįsti.

21. Pažymima, jog tam tikrais atvejais paskyrus bausmę nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui, įstatymas numato galimybę skirti ir tam tikras pareigas bei draudimus, kurios nėra tapačios bausmei, tačiau padeda įgyvendinti bausmės paskirtį, siekiant, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles. Skiriant kaltininkui įpareigojimus bei draudimus, atsižvelgiama į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, jos padarymo aplinkybes, kaltininko asmenybę. Byloje nustatyta, kad V. K. padarė smurtinę nusikaltimą veiką prieš savo šeimos narį – sutuoktinę, konflikto metu nukentėjusiosios teigimu buvo neblaivus. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad nuteistajam V. K. paskyrus laisvės apribojimo bausmę be intensyvios priežiūros, jam pagrįstai paskirtas įpareigojimas dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose bei draudimas visą bausmės laiką vartoti psichiką veikiančias medžiagas.

22. Esant nustatytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai V. K. skyrė šešių mėnesių laisvės apribojimo bausmę be intensyvios priežiūros, skiriant įpareigojimą dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose bei draudimą visą bausmės laiką vartoti psichiką veikiančias medžiagas. Todėl, įvertinus V. K. asmenybę, padarytos veikos pobūdį, pavojingumą, bausmė nelaikytina aiškiai per griežta ar neadekvačia priemone pasiekti BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus.

23. Pažymėtina, jog bausmė neišvengiamai susijusi su tam tikrais suvaržymais ir apribojimais, kurie nurodyti įstatymuose, draudžiančiuose tam tikras veikas bei numatančiuose atitinkamas sankcijas – bausmes už jų padarymą. Tuo pasireiškia asmens nubaudimas, todėl asmuo, žinodamas apie gresiančią bausmę ir sąmoningai pasirinkęs daryti nusikaltimą, prisiima ir galimas pasekmes. Vien tik nuteistojo interesus ir pageidavimus atitinkančios bausmės paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų ne tik bausmės paskirties, bet ir teisingumo principo įgyvendinimo.

24. Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad V. K. paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta, ji proporcinga nuteistojo asmenybę charakterizuojančioms aplinkybėms bei jo pavojingumui, todėl yra teisinga ir tinkama realizuoti BK 41 straipsnyje įtvirtintus bausmės tikslus, dar labiau švelninti jam paskirtą bausmę objektyvaus pagrindo nėra. Aplinkybių, galinčių turėti įtakos nuteistajam paskirtos bausmės švelninimui, aukštesnės instancijos teismas nenustatė, jų savo apeliaciniame skunde nepateikė ir V. K..

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų.

25. Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacinėje instancijoje buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus 2024 m. liepos 29 d. pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Pažymoje nurodyta, kad V. K. teiktos antrinės teisinės pagalbos išlaidas sudaro 120.83 Eur ir tokia suma yra priteistina valstybės naudai.

26. BPK 322 straipsnio 1 dalyje yra imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Byla apeliacine tvarka išnagrinėta pagal nuteistojo V. K. apeliacinį skundą, kuris atmetamas, kaip nepagrįstas. Nuteistasis V. K. apie galimybę išieškoti iš jo antrinės teisinės pagalbos teikimo išlaidas buvo informuotas išsiunčiant jam Kauno apygardos teismo 2024 m. liepos 22 d. nutartį dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinkto gynėjo paskyrimo. Tačiau teisėjų kolegija sprendžia, kad nors nuteistajam V. K. ir buvo teikiama valstybės garantuojama teisinė pagalba, atsižvelgiant į tai, kad pagal BPK 322 straipsnio 1 dalies nuostatas gynėjo dalyvavimas nagrinėjant bylą apeliacine tvarka yra būtinas nepriklausomai nuo nuteistojo valios, antrinės teisinės pagalbos išlaidų iš nuteistojo išieškojimas neatitiktų teisingumo ir proporcingumo principų, todėl jos neišieškotinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

nuteistojo V. K. apeliacinį skundą atmesti.

Iš nuteistojo V. K. antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurias sudaro 120.83 Eur, neišieškoti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.