Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ugnės Gailiūnienės, Valerijaus Laušo (Valerij Lauš) (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Mindaugo Povilansko,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios I. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2025 m. gruodžio 19 d. nuosprendžio, patikslinto 2025 m. gruodžio 19 d. nutartimi, kuriuo I. V. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281 straipsnio 1 dalį ir jai paskirta 51 MGL dydžio (2550 Eur) bauda. Vadovaujantis BK 64¹ straipsnio 1 dalimi, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir I. V. paskirta galutinė 34 MGL dydžio (1700 Eur) bauda.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

I. V. nuteista už tai, kad ji 2024 m. spalio 1 d. apie 14.55 val. Ukmergėje, prie Vilniaus g. 90C pastato, vairuodama automobilį „Fiat“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) važiuodama Vilniaus g. nuo miesto centro bei sukdama į kairę, pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 109 punkto reikalavimą, numatantį, kad, sukant į kairę (apsisukant) ne sankryžoje, vairuotojas privalo duoti kelią priešinga kryptimi tiesiai arba į dešinę važiuojančioms transporto priemonėms, t. y. ji, būdama neatsargi, vairuojamu automobiliu suko į kairę pusę, į Miškų g., ir, sukdama į kairę pusę, sudarydama kliūtį, nedavė kelio jai priešinga kryptimi pagrindiniu keliu Vilniaus gatve link miesto centro važiavusiam nukentėjusiojo L. P. vairuojamam motoroleriui „Yamaha“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), dėl to nukentėjusiajam L. P. buvo padaryti šie sužalojimai: odos žaizdos ir nubrozdinimai dešinės blauzdos viršutiniame trečdalyje, atviras dešinio blauzdikaulio viršutinio trečdalio skeveldrinis lūžis, dešinio šeivikaulio viršutinio trečdalio skeveldrinis lūžis, dešinės girnelės lūžis, kairės girnelės lūžis, t. y. sužalojimai, vertinami nesunkiu sveikatos sutrikdymu.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistoji prašo pakeisti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2025 m. gruodžio 19 d. nuosprendį ir atleisti ją nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą 1 (vieneriems) metams be užstato bei baudžiamąją bylą nutraukti arba paskirti jai 20 MGL dydžio (1000 Eur) baudą, kurią, vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, sumažinti vienu trečdaliu ir paskirti galutinę 13 MGL dydžio (650 Eur) baudą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad atleidimui nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą nėra visų būtinų sąlygų, t. y. BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodytos aplinkybės, nurodydamas, kad I. V. po nusikalstamos veikos padarymo nepadarė reikiamų išvadų dėl savo elgesio pavojingumo ir nepakeitė savo požiūrio į teisės normų laikymąsi, nes buvo patraukta administracinėn atsakomybėn už transporto priemonės vairavimą būnant neblaiviai. Šis pažeidimas buvo vienkartinio pobūdžio, todėl jis neturėtų būti laikomas neigiamai charakterizuojančiu I. V. ar pakankamu pagrindu manyti, kad ji ateityje nesilaikys įstatymų. I. V. nėra nuolatinė Kelių eismo taisyklių pažeidėja, o 2024 m. gruodžio 22 d. nutarimas administracinio nusižengimo byloje buvo iš esmės vienintelis jos padarytas teisės pažeidimas. Nutarimu paskirtą baudą ji sumokėjo, vairuodama transporto priemones laikosi KET reikalavimų, todėl yra pakankamas pagrindas išvadai, kad I. V. laikysis teisės aktų reikalavimų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.

1.2. Skundžiamoje nutartyje teismas kritiškai vertino aplinkybę, kad galimas laiduotojas A. V. apeliantės vairavimą būnant neblaiviai aiškino susidariusia krize šeimoje. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad A. V., net nebūdamas laiduotoju, po administracinio nusižengimo padarymo aktyviai dalyvavo apeliantės praktiniuose mokymuose, susijusiuose su saugiu vairavimu kelyje. Eismo įvykis įvyko esant tam tikroms aplinkybėms ir oro sąlygoms, todėl akivaizdu, kad būtent tokioms situacijoms išvengti yra ypač svarbūs patyrusio vairuotojo patarimai, kuriuos apeliantei suteikia A. V. Jo patarimų naudingumą patvirtina ir tai, kad apeliantė, aktyviai dalyvaudama eisme, laikosi teisės aktų reikalavimų ir nedaro naujų KET pažeidimų. Be to, apylinkės teismas nurodė, kad A. V. įtaka apeliantei neva yra abejotina, nes jis yra tolimųjų reisų vairuotojas. Pats A. V. teisiamajame posėdyje nurodė, kad jis dėl darbo iš gyvenamosios vietos išvyksta labai retai, dirba Lietuvoje ir važiuoja trumpais atstumais, nes nori daugiau laiko praleisti su šeima, dalyvauti vaikų auklėjime. Taigi, teismo nuomonė, kad nėra pagrindo I. V. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir A. V. negalės užtikrinti, jog ji daugiau nedarys naujų nusikalstamų veikų ir laikysis įstatymų, yra nepagrįsta ir neteisėta.

1.3. Pirmosios instancijos teismas nepakankamai atsižvelgė į aplinkybes, kad apeliantė nusikalto pirmą kartą, nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nurodė visas jai žinomas aplinkybes, savo kaltę pripažino, nuoširdžiai gailėjosi, yra teigiamai charakterizuojama ir visiškai atlygino žalą, ir nemotyvuotai paskyrė per griežtą bausmę. Nagrinėjamu atveju teismas, atsižvelgęs į pirmiau išvardytas aplinkybes ir Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto 2025 m. vasario 28 d. išvadą Nr. 11-459 (25), kurioje nustatyta, kad ir nukentėjusiojo veiksmai buvo nepriimtini bei turėjo įtakos eismo įvykio kilimui, turėjo nustatyti dar vieną apeliantės atsakomybę lengvinančią aplinkybę – veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ir rizikingas nukentėjusiojo elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas) ir į tai atsižvelgti skiriant bausmę.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistosios gynėjas advokatas prašė nuteistosios I. V. skundą patenkinti, o prokuroras – atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalį, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Šia nuostata apibrėžiamos bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos ir teismo pareiga, visų pirma, patikrinti bylą tokia apimtimi, kokia nurodyta apeliaciniuose skunduose, t. y. atsižvelgiant į skunde išdėstytus nuosprendžio apskundimo pagrindus ir motyvus, antra, papildomai patikrinti, ar priimant skundžiamą nuosprendį nėra padaryti esminiai BPK pažeidimai. Iš nuteistosios I. V. apeliacinio skundo turinio matyti, kad ji neginčija pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo ir nustatytų nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių, veikos kvalifikavimo ir savo kaltės, tačiau nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu netaikyti jai atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, taip pat paskirtos baudos dydžiu. Teisėjų kolegija, neįžvelgusi esminių BPK pažeidimų, bylą patikrina tiek, kiek prašoma apeliaciniame skunde.

Dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą

BK 40 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Laiduotojas gali būti kaltininko tėvai, artimieji giminaičiai ar kiti teismo pasitikėjimo verti asmenys (BK 40 straipsnio 4 dalis). Šio straipsnio 2 dalyje (kuri yra aktuali nagrinėjamu atveju, kadangi I. V. padarė neatsargų nusikaltimą) yra nustatytos būtinosios atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos, susijusios išimtinai su asmeniu, padariusiu nusikalstamą veiką: 1) asmuo visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką; 2) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą turtinę ir (ar) neturtinę žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, per terminą, kuris negali būti ilgesnis negu laidavimo terminas; 3) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą turtinę ir (ar) neturtinę žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Apygardos teismas pažymi, kad asmuo gali būti atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą tik esant visų pirmiau nurodytų sąlygų visumai.

Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas, vertindamas minėtas sąlygas, atsižvelgė į tai, kad, nors ikiteisminio tyrimo metu I. V. savo kaltę pripažino tik iš dalies, tačiau teisiamajame posėdyje prisipažino visiškai ir išreiškė nuoširdų gailestį paaiškindama, jog privalėjo duoti kelią motorolerio vairuotojui, o tai, kad ji jo nepastebėjo, neatleidžia jos nuo atsakomybės (BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Dėl kitos sąlygos pirmosios instancijos teismas nurodė, kad draudikas – AB (duomenys neskelbtini) nukentėjusiajam yra atlyginęs dalį turtinės ir neturtinės žalos (BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Trečios būtinosios sąlygos pirmosios instancijos teismas nenustatė.

Apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodytos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygos. Aptariama sąlyga konstatuojama, jeigu yra pagrindas manyti, kad kaltininkas laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Ši išvada turi būti motyvuota ir pagrįsta objektyviais duomenimis. Sprendžiant, ar kaltininkas laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, atsižvelgiama į duomenis, liudijančius apie asmens nusikalstamo elgesio atsitiktinumą ar, priešingai, polinkį nusikalsti ar kitaip pažeisti įstatymus, taip pat aplinkybes, apibūdinančias veikos pobūdį, kaltės formą, kaltininko asmenybę, jo požiūrį į padarytą veiką, elgesį praeityje ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-221-693/2017, 2K-176-303/2018, 2K-145-895/2018, 2K-274-693/2018). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad po šioje byloje tiriamo eismo įvykio I. V. nepadarė reikiamų išvadų dėl savo elgesio pavojingumo ir nepakeitė požiūrio į teisės normų laikymąsi, todėl pagrįstai nustatė, jog nagrinėjamu atveju nėra šios būtinosios sąlygos atleisti I. V. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Skundžiamame nuosprendyje atsižvelgta į tai, kad, Administracinių nusižengimo registro duomenimis, I. V. 2024 m. gruodžio 22 d., t. y. jau po eismo įvykio, buvo patraukta administracinėn atsakomybėn už transporto priemonės vairavimą būnant neblaiviai (nustatytas 1,38 prom. neblaivumas). Ši aplinkybė pirmosios instancijos teismui pagrįstai sukėlė abejonių, ar I. V. tikrai laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.

Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad I. V. administracinėn atsakomybėn buvo patraukta tik vieną kartą ir nėra nuolatinė Kelių eismo taisyklių pažeidėja, tačiau pažymėtina, jog ji po 2024 m. spalio 1 d. eismo įvykio, kuris buvo sukeltas pažeidžiant KET reikalavimus ir kurio metu nepilnametis nukentėjusysis L. P. patyrė nesunkų sveikatos sutrikdymą, padarė vieną šiurkščiausių administracinių nusižengimų, taip pat sukėlusį tiesioginį pavojų eismo saugumui ir kitų asmenų sveikatai bei turtui. Akivaizdu, kad nuteistoji po padarytos nusikalstamos veikos, kurios metu nukentėjo kitas kelių eismo dalyvis, nepadarė atitinkamų išvadų ir vairuodama automobilį vėl pažeidė Kelių eismo taisykles. Šį kartą pažeidimas užtraukė tik administracinę atsakomybę, nors I. V. nustatytas neblaivumo laipsnis (1,38 prom.) buvo arti tos ribos (1,51 prom.), kurią pasiekus asmuo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, nesutiktina su apeliacinio skundo argumentais, kad šis pažeidimas yra atsitiktinio pobūdžio, kuris neturėtų apeliantės charakterizuoti neigiamai. Du iš eilės padaryti Kelių eismo taisyklių pažeidimai, iš kurių vienas padarė realią žalą kitam eismo dalyviui, o kitas – sukėlė pavojų žalai atsirasti, negali būti vertinami kaip atsitiktinio pobūdžio. Priešingai nei teigiama skunde, aptariamas I. V. elgesys nesudaro pagrindo manyti, kad ji ateityje laikysis įstatymų. Tai, kad byloje nėra kitų apeliantę neigiamai charakterizuojančių aplinkybių, savaime nereiškia, jog ji verta teismo pasitikėjimo. Pirmosios instancijos teismas teisingai atkreipė dėmesį į I. V. pakartotinį priešingą teisei elgesį, susijusį su Kelių eismo taisyklių pažeidimu, todėl padarė pagrįstą išvadą, jog jos elgesys rodo nepakankamą teisės normų suvokimą ir pagarbą joms. Savo ruožtu tai reiškia, kad nėra pagrindo manyti, jog atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės gali užtikrinti I. V. teisėtą elgesį ateityje. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra nustatyta BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatyta sąlyga, būtina taikant atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.

Dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su laiduotojo kandidatūra, pažymėtina, kad A. V., kaip galimo laiduotojo, netinkamumas nebuvo esminė ir vienintelė sąlyga, kuri neleido pirmosios instancijos teismui taikyti atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Nustačius, kad nuteistoji I. V. neatitinka visų būtinųjų sąlygų, numatytų BK 40 straipsnio 2 dalyje, laiduotojo (ne)tinkamumo vertinimas iš esmės nebeturi įtakos sprendžiant klausimą dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą taikymo. Visgi, teisėjų kolegija, įvertinusi bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme pasiūlyto laiduotojo kandidatūrą, pripažįsta, kad A. V. tinkamumu būti laiduotoju skundžiamame nuosprendyje buvo pagrįstai suabejota.

BK 40 straipsnio 1 ir 4 dalyse įtvirtinta atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlyga, susijusi su laiduotoju, t. y. laiduotoju gali būti skiriamas tik vertas teismo pasitikėjimo, galintis daryti teigiamą įtaką kaltininkui asmuo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-160/2010). Pripažįstant asmenį turinčiu pasitikėjimą ir galinčiu būti laiduotoju, atsižvelgiama į asmenines laiduotojo savybes ar veiklos pobūdį ir galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui, taip pat jo charakteristiką ir kitus duomenis, pavyzdžiui, argumentus, kuriais grindžiamas laidavimo prašymas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-323/2007, 2K-239/2008, 2K-84/2010 ir kt.). Be to, pagal teismų praktiką dėl BK 40 straipsnio taikymo laiduotojui, be kita ko, keliami reikalavimai atskleisti savo požiūrį į kaltininko padarytą veiką, įvertinti veikos pavojingumą, nurodyti savo būsimos teigiamos įtakos pobūdį atleidžiamam nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-82/2010).

Iš skundžiamo nuosprendžio motyvų matyti, kad teismas, vertindamas A. V. tinkamumą būti sutuoktinės I. V. laiduotoju, atkreipė dėmesį į tai, jog jis savo sutuoktinės poelgį, jai vairuojant būnant neblaiviai, praėjus kiek daugiau nei dviem mėnesiams po eismo įvykio, aiškino šeimoje susidariusia krize. Iš tiesų A. V. pirmosios instancijos teisme pripažino, kad šeima išgyveno krizę nuo 2024 m. vasaros pradžios, t. y. dar iki eismo įvykio, tačiau situacija susitvarkė. Teisėjų kolegijai kelia abejonių aplinkybė, ar sutuoktinis iš tikrųjų gali daryti teigiamą įtaką I. V., kai šeimoje kilusios krizės metu sutuoktinė per trumpą laikotarpį sukelia eismo įvykį, o vėliau dar vairuoja neblaivi. Iš A. V. paaiškinimų matyti, kad jis kalbėjo su sutuoktine iškart po eismo įvykio, tačiau, kaip matyti, tai nepadėjo ir teigiamos įtakos jai neturėjo, nes I. V. vėl padarė šiurkštų administracinį nusižengimą, susijusį su transporto priemonės vairavimu. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad pats A. V. pervertina savo galimybes daryti teigiamą įtaką sutuoktinei. Sutiktina, kad patyrusio ir profesionalaus vairuotojo, kuriuo yra A. V., patarimai yra svarbūs, tačiau svarbu įvertinti, ar I. V. jų klauso. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, teisėjų kolegija sprendžia, kad A. V. patarimai iš esmės neturėjo teigiamos įtakos nuteistosios požiūriui į eismo saugumą ir pavojus vairuojant transporto priemones. Skundžiame nuosprendyje taip pat sukritikuoti galimo laiduotojo paaiškinimai, kad jis stengiasi daugiau laiko praleisti šeimoje, tačiau pats dirba tolimųjų reisų vairuotoju. Nors apeliaciniame skunde pabrėžiama, kad į tolimuosius reisus sutuoktinis išvyksta retai, o jo darbas apsiriboja Lietuvos teritorija, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog ši aplinkybė (sutuoktinio nepakankamas buvimas kartu su šeima) nėra vienintelė, kuri sukėlė pirmosios instancijos teismui abejonių dėl laiduotojo tinkamumo. Svarbiau yra tai, kad A. V. nesugebėjo padaryti teigiamos įtakos I. V. elgesiui nevairuoti automobilio išgėrus, net ir esant konfliktui šeimoje. Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad nėra pagrindo matyti, jog A. V. negalės užtikrinti, kad jo sutuoktinė laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.

Dėl baudos dydžio

Apeliaciniu skundu prašoma sumažinti I. V. paskirtos baudos dydį iki 20 MGL. Ją, vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, sumažinti vienu trečdaliu ir paskirti galutinę 13 MGL (650 Eur) dydžio baudą. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas nepakankamai individualizavo bausmę.

Vienas iš apeliacinio skundo argumentų dėl neteisingo baudos dydžio nustatymo yra susijęs su tuo, kad, apeliantės vertinimu, pirmosios instancijos teismas turėjo pripažinti dar vieną apeliantės atsakomybę lengvinančią aplinkybę – veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ir rizikingas nukentėjusiojo elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Teisėjų kolegija nesutinka su šiais teiginiais.

Vadovaujantis BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktu, atsakomybę lengvinanti aplinkybė pripažįstama tada, kai veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys. Iš tiesų kasacinio teismo formuojamoje praktikoje, nagrinėjant KET pažeidimų bylas, laikomasi nuomonės, kad rizikingą nukentėjusiųjų elgesį, lėmusį veikos padarymą ir mirtinų sužalojimų bei kitokių skirtingo masto sveikatos sutrikdymų padarymą, galima būtų pripažinti kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jeigu toks nukentėjusiųjų elgesys turėtų įtakos kaltininko elgesiui, t. y. kaltininko padarytą eismo saugumo taisyklių pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo kasacinės nutartys Nr. 2K-296/2009, 2K-186/2012). Kita vertus, šiuo konkrečiu atveju byloje nėra duomenų, neginčijamai patvirtinančių, kad nukentėjusiojo veiksmai kokiu nors būdu būtų nulėmė eismo įvykį. Specialisto išvadoje nustatyta, kad jeigu motorolerio vairuotojas (nukentėjusysis) prieš eismo įvykį važiavo su neįjungtomis žibinto šviesomis, tai tokie jo veiksmai buvo nepriimtini, tačiau ekspertiniais tyrimais nustatyti, ar turėjo įtakos šio eismo įvykio kilimui, negalima (2 t., b. l. 52–60). Sutiktina, kad I. V. teoriškai turėjo didesnę tikimybę laiku pastebėti priešpriešais važiavusį motorolerį, jeigu jis būtų važiavęs su įjungtomis žibinto šviesiomis, tačiau, atsižvelgiant į tai, jog eismo įvykis įvyko šviesiu paros metu – spalio 1 d. apie 14.55 val., ši aplinkybė negali būti laikoma nukentėjusiojo rizikingu elgesiu, turėjusiu įtaką I. V. elgesiui. Darytina išvada, kad byloje pagrįstai nenustatyta aptariama atsakomybę lengvinanti aplinkybė.

Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką teismas privalo vadovautis BK 54 straipsnyje nurodytais bausmės skyrimo pagrindais ir atsižvelgti į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės tikslus – sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką teismas privalo vadovautis BK 54 straipsnyje nurodytais bausmės skyrimo pagrindais ir atsižvelgti į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės tikslus – sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Pažymėtina, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; 8) nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis).

Pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas I. V. paskirtą bausmę, įvertino, kad ji padarė vieną neatsargų baigtą nusikaltimą. Atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad ji prisipažino padariusi nusikalstamą veiką ir dėl jos gailėjosi, sunkinančių aplinkybių teismas nenustatė. Pirmosios instancijos teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad I. V. neteista, darbinga, turi nuolatines pajamas. Tinkamai įvertinęs pirmiau nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas parinko švelniausią BK 281 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą bausmės rūšį – baudą, kurios dydį (51 MGL) nustatė artimą baudos, skiriamos už neatsargų nusikaltimą (BK 47 straipsnio 3 dalies 5 punktas), minimaliam dydžiui, kuris yra 20 MGL. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į paskirtos baudos dydį, materialinę nuteistosios I. V. padėtį ir į tai, jog ji turi išlaikytinių, nustatė paskirtą baudą sumokėti per 24 (dvidešimt keturis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į nuteistosios asmenybę, nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes ir dėl veikos kilusius padarinius nukentėjusiojo L. P. sveikatai, paskirta bauda, kuri, be kita ko, sumažinta vienu trečdaliu, taikant BK 64¹ straipsnio nuostatas, ir kurios sumokėjimo terminas yra atidėtas, yra teisinga ir proporcinga I. V. ir jos padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad bausmės skyrimas yra išimtinai pirmosios instancijos teismo prerogatyva, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ar aiškiai per švelnią bausmę. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė aptartas baudžiamojo įstatymo nuostatas, reglamentuojančias bausmių skyrimo taisykles, bei I. V. paskyrė tinkamos rūšies bausmę ir teisingai nustatė jos dydį.

Esant aptartoms aplinkybėms, keisti ar naikinti skundžiamą nuosprendį nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atmesti nuteistosios I. V. apeliacinį skundą.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.