Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Kavaliausko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją nuteistojo G. K. apeliacinį skundą dėl Joniškio rajono apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 14 d. nuosprendžio, kuriuo:

G. K. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas laisvės atėmimo bausme 9 (devyniems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, prie Joniškio rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 3 d. nuosprendžiu paskirtos 2 (dvejų) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmės pridėta dalis šiuo nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės ir G. K. skirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams 8 (aštuoniems) mėnesiams.

Į G. K. laisvės atėmimo bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo laikas šioje byloje 2013 m. birželio 26 d. ir suėmimo terminas nuo 2013 m. birželio 27 d. iki nuosprendžio įsiteisėjimo. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose. Bausmės atlikimo pradžia laikytina 2013 m. rugpjūčio 14 d., t. y. nuosprendžio paskelbimo diena.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. K. nuteistas už tai, kad 2013 m. birželio 18 d. apie 11.40 val., viešoje vietoje – daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme pašalinių asmenų akivaizdoje, atidaręs automobilio „VW Golf“, vals. Nr. (duomenys neskelbtini) priekines dureles, tyčia iš chuliganiškų paskatų kumščiu du kartus smogė automobilyje sėdėjusiai L. U. į veidą bei, dešine ranka prispaudęs pastarosios kaklą prie automobilio sėdynės, ją smaugė, tuo sukeldamas nukentėjusiajai L. U. fizinį skausmą ir tokiu įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams, aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką.

Nuteistojo teigimu, BK 56 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, kad recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę. Šia nuostata ir vadovavosi Joniškio rajono apylinkės teismas skirdamas bausmę jam. Tačiau ši įstatymo nuostata nėra imperatyvi, todėl teismui paliekama teisė skirti ir ne su laisvės atėmimu susijusią bausmę ar taikyti bausmės vykdymo atidėjimo institutą. Joniškio rajono apylinkės teismas šioje baudžiamojoje byloje neatsižvelgė į visumą aplinkybių, susijusių su jo elgesio nusikalstamos veikos padarymo metu priežastimis ir sąlygomis, nukentėjusiosios išdėstytą poziciją ir nepagrįstai netaikė jo atžvilgiu BK 75 straipsnio.

BK 75 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip ketveriems metams arba ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Taigi, nuteistojo nuomone, įstatymas nedraudžia teismui pakartotinai taikyti minėto straipsnio nuostatų, tačiau toks teismo sprendimas privalo būti motyvuotas ir įvertintas atsižvelgiant į aplinkybių, svarbių bausmės rūšiai ir dydžiui, visumą. Būtent į kai kurias aplinkybes, svarbias sprendžiant, ar jo atžvilgiu gali būti pasiekti BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai be realaus laisvės atėmimo, Joniškio rajono apylinkės teismas neatsižvelgė.

Teigia, kad jis pirmosios instancijos teisme parodė, jog nusikalstamą veiką, už kurią yra nuteistas šiuo nuosprendžiu, jis padarė dėl to, kad nutrūko jo artimi ryšiai su nukentėjusiąja L. U., dėl to labai išgyveno, neseniai buvo baigęs stacionarų gydymą psichiatrinėje ligoninėje (duomenys neskelbtini), vartojo raminamuosius vaistus, mėgino dėl pastarųjų įvykių žudytis. Būtent šių aplinkybių Joniškio rajono apylinkės teismas nevertino ir į jas neatsižvelgė.

Kadangi nusikalstama veika, už kurios padarymą jis yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, buvo padaryta dėl asmeninių santykių su L. U., jo ir nukentėjusiosios santykiai šiai dienai yra normalūs, nekonfliktiški, todėl teismas turėjo atsižvelgti į šių asmenų tarpusavio santykius ne tik prieš nusikaltimo padarymą ar jo metu, bet ir po nusikalstamos veikos įvykdymo. Tuo pačiu teismas turėjo atsižvelgti ir į nukentėjusiosios poziciją dėl bausmės parinkimo nuteistajam.

Nuteistasis mano, kad įvertinus pirmiau išdėstytus argumentus, susijusius su bausmės rūšies parinkimu jam, kurių nevertino Joniškio rajono apylinkės teismas, priimdamas 2013 m. rugpjūčio 14 d. nuosprendį, yra pakankamas pagrindas manyti, kad jo atžvilgiu gali būti taikomas BK 75 straipsnis ir laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas.

Apeliacinio proceso metu nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą pagal apeliacinį skundą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, pagrįstai G. K. pripažino kaltu ir nuteisė pagal jam inkriminuotą nusikalstamą veiką bei paskyrė teisingą bausmę.

Nuteistasis savo apeliaciniame skunde kaltės dėl padarytos nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių ir veikos juridinės kvalifikacijos neginčija, tačiau skundu prašo paskirti jam švelnesnę bausmę, todėl apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, neviršydamas apeliacinio skundo reikalavimų.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime konstatavo, jog Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai inter alia reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos. Be to, už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Įstatymų leidėjas apibūdina bausmės paskirtį BK 41 straipsnio 2 dalyje, nustatydamas bausmės skyrimo tikslų visumą, kurie šiame įstatyme išdėstyti nuoseklia tvarka, sudarydami vieningą bausmės paskirtį. Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Skiriant bausmę, teismai turi laikytis visų šių reikalavimų ir nė vienam negali būti suteikiama viršenybė, o paskirta bausmė turi atitikti BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytus bausmės tikslus. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismas bausmę paskiria tik tiems asmenims, kurie pripažinti kaltais dėl nusikalstamos veikos padarymo, ir tik tokią bausmę, kuri yra numatyta Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė.

Šioje baudžiamojoje byloje pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą dėl skiriamos bausmės, konstatavo, kad padarytas nesunkus nusikaltimas, kad G. K. prisipažino kaltu, kad jis nusikalstamą veiką padarė terminuoto laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, nusikalto neišnykus teistumui, todėl yra recidyvistas BK 27 straipsnio nuostatų prasme. Teismas įvertino jo asmenybę apibūdinančius duomenis, kad jis nedirba, baustas administracine tvarka, todėl padarė išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti jam paskyrus realią laisvės atėmimo bausmę, mažesnę nei numatytas sankcijos vidurkis, ją subendrinant su Joniškio rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 3 d. nuosprendžiu paskirta 2 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Bausmės vykdymo atidėjimas yra išimtinė bausmės realizavimo forma, galima tada, kai bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, kad laisvės atėmimo bausmė realiai gali būti neatliekama, tačiau iškilus pagrįstai abejonei šis institutas neturi būti taikomas. BK 75 straipsnio taikymas galimas tik byloje esant tam tikrai įstatymo numatytai sąlygų visumai, be to, net ir esant šių sąlygų visumai bausmės vykdymo atidėjimas yra teismo teisė, nes tik teismas sprendžia, ar yra pakankamas pagrindas manyti, kad konkrečiam nuteistajam bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. BK 75 straipsnyje nėra tiesioginio draudimo taikyti laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą tais atvejais, kai nuteistasis anksčiau irgi yra padaręs nusikalstamas veikas, turi neišnykusį teistumą ar jam paskirta subendrinta bausmė vadovaujantis BK 64 straipsnio nuostatomis. Pagal formuojamą teismų praktiką nepritartina tokiems atvejams, kai nustačius BK 75 straipsnio taikymo sąlygas bausmės vykdymo atidėjimas taikomas formaliai, neatsižvelgiant į tai, kad asmuo jau daug kartų teistas arba veikos padarymo metu turi neišnykusį teistumą („Teismų praktika“ Nr. 28. Teismų praktikos taikant bausmės vykdymo atidėjimą apžvalga (Baudžiamojo kodekso 75 ir 92 straipsniai) 3.3. punktas). Sisteminis BK bendrosios dalies normų aiškinimas leidžia teigti, kad asmeniui, turinčiam teistumą, naujai paskirtos bausmės vykdymo atidėjimas galimas tik išimtiniais atvejais, atsižvelgiant į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo pobūdį ir laipsnį, atsakomybę lengvinančias aplinkybes (pavyzdžiui, labai teigiamai apibūdinama nuteistojo asmenybė, nusikalstama veika padaryta ypač nepalankiai susiklosčius situacijai) bei kitus bylos duomenis. Teismų praktika formuojama taip, kad atvejai, kai nuteistasis bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu padaro tyčinį nusikaltimą, vertintini kaip paneigiantys galimybę pasiekti bausmės paskirtį be realaus bausmės atlikimo (kasacinės nutartys Nr.. 2K-404/2007, 2K-58/2009, 2K-228/2010).

Pagrindinis skundo motyvas, kodėl galėtų būti taikomas bausmės vykdymo atidėjimas, yra aplinkybės, kad nusikalstamą veiką padarė dėl to, kad nutrūko santykiai su nukentėjusiąją, ir dėl to labai išgyveno, gydėsi psichiatrinėje ligoninėje, vartojo raminamuosius vaistus, šiuo metu santykiai su nukentėjusiąja normalūs. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad vien šios aplinkybės neduoda pagrindo manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Sprendžiant klausimą dėl priemonių bausmės tikslams pasiekti negalima neatsižvelgti į tai, kad G. K. praeityje jau buvo teistas už panašaus pobūdžio smurtines veikas ir šie faktai prisideda prie bendro asmenybę apibūdinančio vaizdo. Nors G. K. buvo suteikta proga įrodyti, kad jis pasiryžęs nebenusikalsti, buvo lygtinai paleistas iš pataisos įstaigos, jam buvo taikytos BK 75 straipsnio nuostatos, tačiau jis neparodė, jog jo elgesys gali pozityviai keistis. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė ir nenurodė išimtinių aplinkybių, kurios duotų pakankamą pagrindą manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo, todėl neatidėdamas G. K. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo, BK 75 straipsnio nuostatų nepažeidė, nuo susiklosčiusios teismų praktikos nenukrypo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

nuteistojo G. K. apeliacinį skundą atmesti.