Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegija, susidedanti iš

kolegijos posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuotų asmenų D. B. ir M. B. atskirąjį skundą dėl Švenčionių rajono apylinkės teismo 2011 m. balandžio 22 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo V. P. pareiškimą su suinteresuotais asmenimis D. B., M. B., antstole Svetlana Kastanauskiene dėl turto dalies bendrojoje sutuoktinių nuosavybėje nustatymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Švenčionių rajono apylinkės teismas 2011-04-22 nutarė V. P. prašymą tenkinti iš dalies ir nustatyti, kad D. B. bendrojoje nuosavybėje priklauso ½ dalis gyvenamojo namo, ūkinio pastato ir žemės sklypo, esančių (duomenys neskelbtini). Taip pat nustatyti gyvenamojo namo naudojimosi tvarką, t.y. D. B. skirti naudotis gyvenamojo namo patalpomis, pažymėtomis indeksais: rūsio patalpomis – R-4 (25,94 m²), R-5 (12,65 m²), gyvenamojo namo pirmojo aukšto patalpomis – 1-2 (27,01 m²), 1-1 (10,17 m²), pastogės patalpomis – 1-10 (17,97 m²), 1-11 (0,95 m²), 1-17 (3,53 m²), 1-13 (12,62 m²); M. B. skirti naudotis gyvenamojo namo patalpomis, pažymėtomis indeksais: rūsio patalpomis – R-2 (16,57 m²), R-3 (16,51 m²), gyvenamojo namo pirmojo aukšto patalpomis – 1-7 (11,97 m²), 1-8 (9,86 m²), 1-9 (9,83 m²), pastogės patalpomis – 1-14 (6,86 m²), 1-15 (13,03 m²), 1-16 (12,98 m²); patalpas rūsyje R-1 (23,85 m²), gyvenamojo namo pirmajame aukšte – 1-3 (18,54 m²), 1-4 (13,25 m²), 1-5 (5,71 m²), 1-6 (1,25 m²), pastogės patalpą – 1-12 (18,11 m²) skirti bendram naudojimui. Žemės sklypą palikti bendram D. B. ir M. B. naudojimui. Teismas nustatė ir ūkinio pastato naudojimosi tvarką, t.y. D. B. skyrė naudotis patalpomis 46,83 m² ploto iš kairės pusės nuo įėjimo į pastatą, o M. B. – 46,83 m² ploto iš dešinės pusės nuo įėjimo į pastatą. Kitoje dalyje prašymo netenkino.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas tenkintinas.

Apeliacinis procesas yra bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme neišeinant už apeliacinio (atskirojo) skundo apibrėžtų ribų, siekiant nustatyti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą tiek teisine, tiek ir faktine prasme, bei absoliučių procesinio sprendimo nagrinėjimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).

Bylos medžiaga nustatyta, kad antstolės Svetlanos Kastanauskienės kontoroje 2010-01-14 priimtas vykdyti Švenčionių rajono apylinkės teismo išduotas vykdomasis raštas dėl 14638 Lt žalos atlyginimo išieškojimo iš D. B. ir D. B. solidariai nukentėjusiojo V. P. naudai. Atlikdama vykdymo veiksmus antstolė 2010-10-21 pasiūlė išieškotojui V. P. kreiptis į teismą dėl skolininko turto dalies bendrojoje sutuoktinių nuosavybėje nustatymo, o 2010-12-10 areštavo M. B. vardu registruotą nekilnojamąjį turtą, t.y. gyvenamąjį namą, ūkinį pastatą, 0,1511 ha žemės sklypą, esančius (duomenys neskelbtini), bei 11 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini).

Atskiruoju skundu apeliantai ginčija Švenčionių rajono apylinkės teismo 2011-04-22 nutarties dalį, kuria nustatyta, kad D. B. bendrojoje nuosavybėje priklauso ½ dalis gyvenamojo namo, ūkinio pastato ir žemės sklypo, esančių (duomenys neskelbtini); taip pat nutarties dalį, kuria nustatyta gyvenamojo namo naudojimosi tvarka.

Teisėjų kolegija pažymi, kad vykdymo proceso normose įtvirtinta, jog išieškojimas iš fizinių asmenų nukreipiamas į turtą, jo dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje, taip pat jo dalį jungtinėje nuosavybėje (CPK 666 str. 1 d.). CPK 667 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad, jeigu skolininkui priklausanti turto, kuris yra bendras su kitais asmenims, dalis nenustatyta, antstolis aprašo ir areštuoja bendrą turtą ir pasiūlo išieškotojui, o reikiamais atvejais ir bendrosios nuosavybės dalyviams, kreiptis su prašymu į teismą dėl skolininko dalies, esančios bendra su kitas asmenimis nuosavybe, nustatymo. Skolininko dalis bendroje nuosavybėje nustatoma teismo nutartimi. Jei nustatoma skolininko dalis į nekilnojamąjį daiktą, teismas kartu turi nustatyti naudojimosi nekilnojamojo daikto dalimi, priklausančia skolininkui, tvarką (CPK 667 str. 2 d.). Įsiteisėjus teismo nutarčiai, kuria nustatyta skolininko turto, esančio bendrąja nuosavybe, dalis, išieškojimas nukreipiamas į skolininko turto dalį (CPK 667 str. 3 d.).

Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies neteisingai įvertino faktines bylos aplinkybes, dėl ko netinkamai išaiškino ir pritaikė šalių teisinius santykius reglamentuojančias materialinės teisės normas, kas sudaro pagrindą iš dalies panaikinti skundžiamą teismo nutartį (CPK 337 str. 4 p.).

Bendrosios nuosavybės teisė suprantama kaip dviejų ar kelių savininkų teisė valdyti, naudoti jiems priklausantį nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (CK 4.72 str. 1 d.). Įstatyme nustatytos dvi bendrosios nuosavybės teisės rūšys: bendroji dalinė nuosavybės teisė – kai bendrosios nuosavybės teisėje nustatytos kiekvieno savininko nuosavybės teisės dalys; bendrosios jungtinės nuosavybės teisė – kai nuosavybės dalys nėra nustatytos (CK 4.73 str. 1 d.). Tuo atveju, kai bendrosios dalinės nuosavybės teisės konkretaus kiekvieno bendraturčio dalių dydis nenustatytas, preziumuojama, kad jų dalys yra lygios (CK 4.73 str. 3 d.). Teisėjų kolegija aiškina, kad CPK 667 straipsnio nuostatos dėl skolininko (fizinio asmens), kuris yra bendraturtis su kitais asmenimis, turto nustatymo gali būti taikomos tik tuo atveju, kai bendraturčių dalys nenustatytos, t.y. kai turtas valdomas, naudojamas ar juo disponuojama bendrosios jungtinės nuosavybės teise ar tam tikrais atvejais – bendrosios dalinės nuosavybės teise, bet konkrečios bendraturčių dalys nenustatytos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šios kategorijos bylose yra suformavęs praktiką, kad CPK 667 straipsnio pagrindu teismas gali nustatyti bendrosios nuosavybės bendraturčių idealiąsias bei (ar) realiąsias dalis ir jos turi būti nustatytos taip, kad būtų įmanoma išieškoti, nes priešingu atveju teismo sprendimo įvykdymas taptų negalimas (LAT civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006-01-11 nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjos S. P. prašymą dėl skolininko turto dalies nustatymo; byla Nr. 3K-3-23/2006). Taigi, išieškojimas galimas esant nustatytai tiek idealiajai, tiek realiajai daliai, nes CPK normos neįpareigoja būtinai nustatyti realiosios skolininkui priklausančio turto bendroje nuosavybėje dalies (LAT Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006-09-06 nutartis, priimta civilinėje byloje R. T. v. antstolė D. M. ir kt.; byla Nr. 3K-3-448/2006).

Iš bylos duomenų matyti, kad pirmos instancijos teisme suinteresuoti asmenys D. B. ir M. B. neginčijo, jog gyvenamasis namas, ūkinis pastatas, 0,1511 ha žemės sklypas, esantys (duomenys neskelbtini), yra jų bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, bet prašė nustatyti, jog skolininkės D. B. dalis bendrojoje nuosavybėje yra ¼, o M. B. – ¾. Prašymą grindė aplinkybe, kad M. B. pardavė jam asmeninės nuosavybės teise priklausantį mišką, o pinigus panaudojo namo statybai. Iš suinteresuotų asmenų pateiktos privačios žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties matyti, kad M. B. 2006-02-03 už 49900 Lt pardavė jam asmeninės nuosavybės teise priklausantį sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), bet teismui nebuvo pateikta jokių įrodymų, jog šie pinigai buvo panaudoti gyvenamojo namo statybai. Suinteresuoti asmenys apeliacinės instancijos teismui pateikė rašytinius įrodymus, jog M. B. pardavus minėtą žemės sklypą, dalis pinigų buvo panaudota namo statybai.

CK 3.117 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas sutuoktinių bendro turto lygių dalių principas, kuris taikomas dalijant tokį turtą. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo galima nukrypti tik CK numatytais atvejais. Tokius atvejus reglamentuojančio CK 3.123 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, atsižvelgdamas į nepilnamečių vaikų interesus, vieno sutuoktinio sveikatos būklę ar jo turtinę padėtį arba kitas svarbias aplinkybes, teismas gali nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo ir priteisti vienam sutuoktiniui didesnę turto dalį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą nurodęs, kad nevienodas sutuoktinių indėlis į bendrosios jungtinės nuosavybės įgijimą ir kūrimą laikytinas svarbia aplinkybe, sudarančia pagrindą nukrypti nuo sutuoktinių lygių dalių principo; tokiu atveju taikomos CK 3.123 straipsnio nuostatos (LAT 2007-10-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-463/2007, 2007-06-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-220/2007, 2010-09-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-361/2010). Vienam iš sutuoktinių didesne dalimi prisidėjus prie bendrosios jungtinės nuosavybės įgijimo ar jos pagerinimo, atsiranda pagrindas nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo; tokiu atveju taikomas CK 3.123 straipsnio nuostatos – nurodyta aplinkybė pirmiausia vertinama kaip pagrindas nukrypti nuo sutuoktinių lygių dalių principo.

Pirmos instancijos teismas, nustatydamas skolininkės dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, padarė išvadą, kad M. B. gauti už sklypo pardavimą pinigai jeigu ir buvo panaudoti gyvenamojo namo statybai, tai M. B. juos savanoriškai transformavo į bendrąją nuosavybę, tokiu būdu padidindamas bendrosios nuosavybės vertę, bet dėl to jo dalis bendrojoje jungtinėje nuosavybėje nepadidėjo; tačiau jos visiškai nemotyvavo ir nenurodė jokių argumentų jai pagrįsti. Pirmos instancijos teismas visiškai netyrė ir nevertino, kokią dalį asmeninių lėšų, gautų už sklypo pardavimą, M. B. panaudojo namo statybai, kokia namo vertė buvo iki jos panaudojimo, kokia namo vertė tapo po asmeninių lėšų panaudojimo, kokios įdėtų lėšų proporcijos vertinant su namo verte. Pažymėtina, jog iš byloje esančio Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad gyvenamojo namo būklė įregistruota kaip nebaigtas statyti, 2007 metais baigtumo procentas nurodytas 78 procentai, vidutinė rinkos vertė – 96100 Lt, tuo tarpu pirmosios instancijos teismas dėl šio dokumento turinio iš viso nepasisakė; kitų įrodymų, patvirtinančių, kad M. B. įdėjo asmenines lėšas į namo statybą, nereikalavo. Todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas D. B. ir M. B. prašymą atmetė iš esmės jo nenagrinėjęs, t.y. neatskleidęs nagrinėjamo klausimo esmės. Esant nurodytam, pirmosios instancijos teismo paminėtos išvados dėl skolininkės bendrojoje jungtinėje nuosavybėje dalies nustatymo yra nepagrįstos, teismas nepagrįstai nustatė, jog skolininkei D. B. priklauso ½ dalis gyvenamojo namo, ūkinio pastato ir žemės sklypo, esančių (duomenys neskelbtini), todėl šioje dalyje nutartis naikintina. Panaikinus nutarties dalį, kuria pirmos instancijos teismas sprendė dėl turto dalies bendrojoje nuosavybėje nustatymo, yra pagrindas panaikinti ir nutarties dalį, kuria nustatyta naudojimosi turtu tvarka (CPK 327 str. 1 d. 2 p., 329 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad tik remdamasis CPK 667 straipsnio 1 dalimi išieškotojo ar bendrosios nuosavybės dalyvių pateiktu prašymu nustatęs skolininko dalį teismas turi vadovautis CPK 667 straipsnio 2 dalimi ir kartu nustatyti naudojimosi tvarką skolininkui priklausančia nekilnojamojo daikto dalimi. Šių proceso teisės normų, kuriose nustatytas įpareigojimas teismui nustatyti naudojimosi nekilnojamuoju turtu tvarką po to, kai buvo nustatyta skolininko dalis bendroje nuosavybėje, paskirtis yra ta, kad skolininko ir kitų bendraturčių bendrosios nuosavybės teise valdomas, naudojamas ir disponuojamas nekilnojamasis daiktas būtų parduodamas už kuo didesnę kainą, taip užtikrinant kreditoriaus bei skolininko interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. vasario 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Ūkio bankas“ v. M. K., antstolės R. G. kontora, byla Nr. 3K-3-121/2005; 2005 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. V. ir kt. v. V. Š. ir kt., byla Nr. 3K-3-360/2005).

Remiantis tuo, kas išdėstyta, atsižvelgiant į tai, kad pirmos instancijos teismas nagrinėdamas klausimą dėl turto dalies bendrojoje nuosavybėje nustatymo neišaiškino visų bylai reikšmingų aplinkybių, dėl ko nebuvo atskleista bylos esmė, atskirasis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo nutartis dalyje dėl skolininkės D. B. turto dalies bendrojoje nuosavybėje nustatymo ir naudojimosi tvarkos turtu nustatymo panaikinama ir klausimas perduodamas nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (CPK 327 str. 1 d. 2 p., 329 str. 1 d.), kitoje dalyje nutartis paliktina nepakeista.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Švenčionių rajono apylinkės teismo 2011 m. balandžio 22 d. nutartį panaikinti dalyje, kurioje nustatyta, kad D. B. bendrojoje nuosavybėje priklauso 1/2 dalis gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), ūkinio pastato (duomenys neskelbtini) ir žemės sklypo (duomenys neskelbtini); nustatyta gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) naudojimosi tvarka, t.y. D. B. skirta naudotis gyvenamojo namo patalpomis, pažymėtomis indeksais: rūsio patalpomis – R-4 (25,94 m²), R-5 (12,65 m²), gyvenamojo namo pirmojo aukšto patalpomis – 1-2 (27,01 m²), 1-1 (10,17 m²), pastogės patalpomis – 1-10 (17,97 m²), 1-11 (0,95 m²), 1-17 (3,53 m²), 1-13 (12,62 m²); M. B. skirta naudotis gyvenamojo namo patalpomis, pažymėtomis indeksais: rūsio patalpomis – R-2 (16,57 m²), R-3 (16,51 m²), gyvenamojo namo pirmojo aukšto patalpomis – 1-7 (11,97 m²), 1-8 (9,86 m²), 1-9 (9,83 m²), pastogės patalpomis – 1-14 (6,86 m²), 1-15 (13,03 m²), 1-16 (12,98 m²); patalpas rūsyje R-1 (23,85 m²), gyvenamojo namo pirmajame aukšte – 1-3 (18,54 m²), 1-4 (13,25 m²), 1-5 (5,71 m²), 1-6 (1,25 m²), pastogės patalpa – 1-12 (18,11 m²) skirta bendram naudojimui; žemės sklypas (duomenys neskelbtini) paliktas bendram D. B. ir M. B. naudojimui; nustatyta ūkinio pastato (duomenys neskelbtini) naudojimosi tvarka, t.y. D. B. skirta naudotis patalpomis 46,83 m² ploto iš kairės pusės nuo įėjimo į pastatą, o M. B. – 46,83 m² ploto iš dešinės pusės nuo įėjimo į pastatą, ir šiose dalyse bylą perduoti nagrinėti iš naujo tam pačiam pirmosios instancijos teismui.

Kitas nutarties dalis palikti nepakeistas.