Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Prokuroro teigimu, Vilniaus apskrities viršininko sprendimai, kuriais V. G., G. G. ir M. G. atkurtos nuosavybės teisės į buvusių savininkų A., A. ir M. G. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą, ta apimtimi, kuria buvo atkurtos nuosavybės teisės į didesnę nei pretendentams tenkančią dalį – 1,1709 ha, taip pat NŽT 2010 m. gruodžio 1 d. sprendimas Nr. S45-59, kuriuo M. G. atkurtos nuosavybės teisės į jam tenkantį buvusio savininko A., A. ir M. G. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 4,90 ha žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn 0,81 ha žemės sklypą miškų ūkio paskirčiai, esantį (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) šen., Švenčionių r, sav., Vilniaus apskrityje, yra prieštaraujantys aukštesnės galios teisės aktams ir naikintini. Panaikinus ginčijamus administracinius aktus ar jų dalis, turėtų būti panaikintos ir jų pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės. Paaiškino, kad pripažinus negaliojančiais minėtus administracinius aktus ir jų dalis bei juos panaikinus, V. G., M. G. ir G. G. nelaikytini teisėtais ginčo žemės sklypų ar jų dalių įgijėjais bei savininkais. Tokiu būdu, G. G. ir T. V. negalėjo paveldėti dalies turto, kurio teisėta savininke nebuvo G. G., o V. G. negalėjo padovanoti L. L. dalies bei parduoti M. N. neteisėtai įgyto turto. Todėl 2009 m. birželio 9 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimas (reg. Nr. 1061) dalyje dėl ginčo žemės sklypų 3,7091 ha dalies paveldėjimo, 2007 m. liepos 2 d. dovanojimo sutarties (reg. Nr. 957) dalis dėl 3,7031 ha, 2006 m. kovo 20 d. pirkimo-pardavimo sutartis (reg. Nr. RJ-2299) dalyje dėl ginčo žemės sklypų pirkimo bei priėmimo-perdavimo aktas dalyje dėl ginčo žemės sklypų priėmimo yra niekiniai ir pripažintini negaliojančiais. Kadangi sandorio negaliojimo teisinis padarinys yra restitucijos laikymas, todėl ginčo žemės sklypai ar jų dalys grąžintini valstybės nuosavybėn. Kadangi 0,42 ha žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir 0,18 ha žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) yra perleisti sąžiningiems įgijėjams, tai šių žemės sklypų 2006 m. kovo 20 d. pirkimo- pardavimo sutarties dalis pripažintina negaliojančia, taikant restituciją piniginiu ekvivalentu, t. y. priteisiant iš P. G. valstybės naudai visą tai, ką V. G. ir P. G. yra gavę už perleistus sklypus, t. y. 8 188,71 Eur.

Taip pat atkreipė dėmesį, jog K. S., L. G., S. M. ir S. K. nepateikė dokumentų, kurie įrodytų jų giminystės ryšį su iki nacionalizacijos buvusiu savininku A. G., A. G. ir M. G., todėl vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies nuostatomis negali būti laikomi pretendentais atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko A., A. G. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) kaime, Švenčionių rajone valdytą 3,5129 ha žemės plotą. Taip pat ir J. L. nėra pateikusi giminystės ryšį įrodančių dokumentų su A. G., todėl negali būti laikoma pretendente atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko A. G. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) kaime, Švenčionių rajone valdytą žemę.

Atkreipė dėmesį, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2016 m. lapkričio 21 d. nutartyje pažymėjo, kad nagrinėjant bylą iš naujo, turi būti atsižvelgiama į apeliacinės instancijos teismui pateiktus naujus įrodymus, patvirtinančius, kad M. G. valdė 25 dešimtinės žemės (duomenys neskelbtini) vienkiemyje. Nors pareiškėjas pažymėjo, kad iš vėlesnių dokumentų matyti, jog M. G. neturėjo nuosavybės teise 25 deš. žemės ir kaip įrodymą nurodo 1944–1948 m. Švenčionių apskrities, (duomenys neskelbtini) valsčiaus, Purviniškių apylinkės naujakurių sąrašo duomenis, tačiau šis sąrašas negali būti laikomas tinkamu įrodymu, nes jis yra sudarytas po 1940 m. t. y. jau po to, kai M. G. žemė buvo nacionalizuota.

Dėl argumento, kad žemė buvo kitoje vietovėje nei gyvenamoji vieta, paaiškino, jog pagal dabartinį administracinį suskirstymą (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) kaimai yra nutolę vienas nuo kito apie 4 km, (duomenys neskelbtini) vienkiemio dabar nėra, bet galima daryti prielaidą, kad ir (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini) buvo prie kelio iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini) per (duomenys neskelbtini), o 25 deš. (27,31 ha) žemės valdos ribos, priklausomai nuo sklypų formos, gali būti dviejų kaimų, nutolusių vienas nuo kito 4 km atstumu, ribose.

Dėl A. G., G. sūnaus, turto paveldėtojų paaiškino, kad pagal palikimo atsiradimo momentu Vilniaus apskrityje galiojusio Sąvado 1127 straipsnį teisėti vaikai yra pirmos eilės įpėdiniai, o pagal Sąvado 1261 straipsnį palikimas galėjo būti įgyjamas pradėjus turtą faktiškai valdyti ir tvarkyti. Remiantis suformuota teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis byloje Nr. 3K-7-4/1999), kai įstatyminiai paveldėtojai po turto savininko mirties liko ir gyveno mirusiojo ūkyje, reiškia, jog jie naudojosi tuo turtu ir savo veiksmais priėmė palikimą. Po A. G. mirties jo ūkyje liko gyventi tik du vaikai: sūnūs M. ir A. G. (tai įrodo Švenčionių apskrities (duomenys neskelbtini) valsčiaus rinkėjų į Seimą 1935 sąrašai), kitas sūnus J. tuo metu gyveno užsienyje (paskutinė žinoma jo gyvenamoji vieta – Maskva), o dukra S. ištekėjo dar prieš I pasaulinį karą ir iki savo mirties 1974 m gyveno (duomenys neskelbtini)k. (dabar Joniškio sen., Molėtų r.). Palikimo atsiradimo metu, 1933 m., Dirvoniškių k. ir (duomenys neskelbtini) k. buvo atskirti Lietuvos–Lenkijos demarkacine linija, abi valstybės neturėjo diplomatinių santykių, todėl priimti palikimą ji neturėjo galimybės.

Pabrėžė, jog Švenčionių rajono Žemėtvarkos skyriaus pažymos ir išvados buvo parengtos 2000 m. sausio 4 d. Tuo metu Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalis nustatė, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodyti piliečiai teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą gali perleisti notariškai patvirtinta sutartimi savo vaikams (įvaikiams), tėvams (įtėviams), sutuoktiniui bei vaikaičiams ir kitiems asmenims, jeigu šie yra Lietuvos Respublikos piliečiai. Taigi L. G., K. S., S. M. ir S. K., kurie buvo Lietuvos Respublikos piliečiai, pagrįstai buvo laikomi pretendentais atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko A. G. iki nacionalizacijos valdytą žemę. Pabrėžė, jog Lietuvos Respublikos įstatymo dėl notarinių veiksmų atlikimo kaimo vietovėse (redakcijos, galiojusios nuo 1997 m. balandžio 18 d. iki 2003 m. vasario 12 d., 1 straipsnio 2 punktas nustatė, kad rajonų savivaldybių seniūnijose, išskyrus savivaldybių centrus, kuriuose yra notariniai biurai, seniūnai atlieka ir notarinius veiksmus, be kita ko, tvirtina kitokius sandorius (sutartis, įgaliojimus ir kt.), išskyrus sandorius dėl nekilnojamojo turto ir mechaninių transporto priemonių perleidimo, nuomos, panaudos ir įkeitimo. Vadinasi, seniūno patvirtintas dokumentas yra prilyginamas notaro patvirtintam dokumentui, todėl formos ir turinio reikalavimas yra išlaikytas. Taip pat atkreipė dėmesį, jog šiuo atveju yra svarbus ir viešojo administravimo subjektų vaidmuo nuosavybės teisių atkūrimo procese, o jų veiksmai turi sudaryti palankias sąlygas įstatymų nustatytiems tikslams pasiekti, todėl gero administravimo principas, kaip konstitucinės nuostatos, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, sudėtinė dalis, reiškia ir administravimo procedūrose dalyvaujančių šalių bendradarbiavimą, apimantį taip pat ir priimtų dokumentų trūkumų šalinimo inicijavimo procedūras. Šiuo atveju viešojo administravimo subjektai pateiktus dokumentus priėmė ir nenurodė, kad atsisakymas dėl teisių atkūrimo, patvirtintas seniūno, neatitinka teisės aktų reikalavimų.

V. G. ir G. G. nuosavybės teisės į ginčo objektus buvo atkurtos dar 2005 m., o M. G. – 2010 m., t. y., iš esmės teisės į buvusių savininkų A., A. ir M. G. nekilnojamąjį turtą atkurtos beveik prieš 10 metų. Nenustatyta aplinkybių, kad nuosavybės teises siekta atkurti į valstybei išimtine nuosavybe priklausantį turtą. Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, nenurodė jokių pagrįstų aplinkybių, nepateikė kitų įrodymų, kurie leistų daryti išvadą, jog nagrinėjamoje byloje yra pagrindas teismine tvarka ginti viešąjį interesą bei naikinti valstybės institucijų priimtus administracinius aktus ir jų pagrindu sudarytus sandorius.

Pažymėjo, kad 2006 m. kovo 20 d. V. G. ir atsakovė P. G. su M. N. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį dėl žemės sklypo su pastatais įsigijimo, kurią patvirtino Vilniaus 32-ojo notarų biuro notarė R. J.. Nuosavybės teisės į minėtoje sutartyje nurodytą turtą atsakovams buvo perduotos 2006 m. kovo 23 d. priėmimo–perdavimo aktu. Notarinės sutarties sudarymo metu nustatyta, jog sutartimi perleidžiamas turtas nuosavybes teise priklausė V. G.. Sutarties sudarymo dieną nenustatyta jokių ginčų ar apribojimų V. G. disponuoti joje nurodytu turtu. Taigi atsakovai, bendrosios jungtinės nuosavybės teise įsigiję minėtoje sutartyje nurodytą turtą, laikytini sąžiningais jo įgijėjais, todėl neegzistuojant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.96 straipsnio 2 dalyje nurodytiems pagrindams, nekilnojamas daiktas iš sąžiningų įgijėjų negali būti išreikalautas, atitinkamai nėra jokio pagrindo pripažinti sutartį ir turto perdavimo–priėmimo aktą, kuriais V. G. ir P. G. perdavė jiems priklausantį turtą, negaliojančiais.

Byloje nustatyta, kad M. G. Švenčionių rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės agrarinės reformos tarnybai 1991 m. spalio 16 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio žemės savininko savo tėvo M. G., Antano sūnaus, iki nacionalizacijos valdytą 23,66 ha žemės plotą pagal administracinį suskirstymą iki 1940 m. liepos 22 d. esantį (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) valsčiuje, Švenčionių apskrityje (pagal dabartinį administracinį suskirstymą – (duomenys neskelbtini) kaimas, Švenčionių rajonas). Taip pat nurodė, kad 7,66 ha buvo pirkti, o 16 ha paveldėti iš A. G.. Prašyme kaip kiti M. G. įpėdiniai nurodyti – sutuoktinė P. G., vaikai – M. G., V. G., J. L. ir L. L.-N. (II t., b. l. 167–168).

K. S. tuometės Švenčionių rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateikė prašymą (prašyme data nenurodyta) atkurti nuosavybės teises į buvusio žemės savininko savo senelio A. G. iki nacionalizacijos valdytą 3,5 ha žemės plotą, esantį (duomenys neskelbtini) kaime, Švenčionių rajone. Nurodė, kad žemė buvo pirkta iš Tiškevičiaus. Prašyme kaip kiti A. G. įpėdiniai nurodyti – sutuoktinė J. G., sūnus – T. G., vaikaičiai – K. S., L. G., S. M. ir S. K. (II t., b. l. 169–170).

Kartu su minėtais prašymais buvo pateikti 1923 m. Vilniaus iždo rūmų archyvinio fondo Švenčionių iždo valdybos (duomenys neskelbtini) valsčiuje gyvenančių ir turinčių nuosavybę asmenų bylų sąrašas, kuriame nurodyta, kad A. G. (duomenys neskelbtini) kaime, Švenčionių rajone yra 7 dešimtinių (7,6475 ha) žemės sklypo, kuriame yra 1 dešimtinė (1,0925 ha) miško, savininkas (I t., b. l. 149) ir M. T. parduotų žemės sklypų sąrašas, kuriame nurodyta, kad A. ir M. G. iš M. T. pirko bendro 7,0258 ha ploto žemės sklypus Nr. 19 ir Nr. 20 (I t., b. l. 150).

Švenčionių rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės darbinės grupės ir rajono (miesto) ekspertų komisija dokumentams, įrodantiems žemės nuosavybės teisę, nagrinėti, 1996 m. vasario 22 d. nustatė, kad 1923 m. Vilniaus iždo rūmų archyvinio fondo Švenčionių iždo valdybos (duomenys neskelbtini) valsčiuje gyvenančių ir turinčių nuosavybę asmenų sąrašo ir M. T. parduotų žemės sklypų sąrašo pakanka nuosavybės teisėms atkurti į buvusio savininko A. G. 14,66 ha žemės plotą, iš kurio 1,09 ha sudaro miškas, turėtą (duomenys neskelbtini) kaime, Švenčionių rajone, ir pasiūlė atkurti nuosavybės teises į 14,66 ha žemės, iš kurių 1,09 ha miškas, plotą (II t., b. l. 163–164).

1997 m. balandžio 10 d. M. G. dukra J. L. atsisakė jai priklausiusios teisės į dalies senelio A. G. žemę kitų pretendentų naudai (II t., b. l. 149).

L. G. ir K. S. 1997 m. spalio 8 d., o S. K. ir S. M. 1997 m. lapkričio 25 d. atsisakė jiems priklausiusios teisės į A. G. žemę M. G. pretendentų naudai (I t., b. l. 43, 44, 45).

Vilniaus apskrities administracijos Švenčionių rajono žemėtvarkos skyrius 2000 m. sausio 4 d. parengė pažymas pagal 1923 m. Vilniaus iždo rūmų archyvinio fondo Švenčionių iždo valdybos Joniškio valsčiuje gyvenančių ir turinčių nuosavybę asmenų bylų sąrašus, M. T. parduotų žemės sklypų sąrašą bei rajono ekspertų komisijos 1996 m. vasario 22 d. išvadas, kuriose nurodė, kad V. G., G. G. ir M. G. turi teisę atkurti nuosavybės teises į buvusių savininkų A., A. ir M. G. nuosavybės teisėmis valdytą Vilniaus apskrities, Švenčionių rajono, (duomenys neskelbtini) kaime 13,57 ha žemės ir 1,09 ha miško, atitinkamai: V. G. į 4,34 ha žemės ir 0,54 ha miško, G. G. į 4,33 ha žemės ir 0,55 ha miško, o M. G. į 4,90 ha žemės (I t., b. l. 38–40).

Vilniaus apskrities viršininkas 2005 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. 2.9-86-10100 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje piliečiui V. G.“ nusprendė atkurti nuosavybės teises į V. G. tenkančią buvusių savininkų A., A. ir M. G. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 4,34 ha žemės ir 0,54 ha miško, esantį (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Švenčionių r., Vilniaus apskr., ir grąžino V. G. natūra bendrą 4,46 ha žemės sklypą žemės ūkio paskirčiai ir bendrą 0,42 ha žemės sklypą kitai paskirčiai (I t., b. l. 16).

Vilniaus apskrities viršininkas 2005 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. 2.9-86-10101 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje pilietei G. G.“ nusprendė atkurti nuosavybės teises į G. G. tenkančią buvusių savininkų A., A. ir M. G. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 4,33 ha žemės ir 0,55 ha miško, esantį (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Švenčionių r., Vilniaus apskr., ir grąžinti G. G. natūra bendrą 4,41 ha žemės sklypą žemės ūkio paskirčiai ir bendrą 0,47 ha žemės sklypą kitai paskirčiai (I t., b. l. 17).

Vilniaus apskrities viršininkas 2010 m. balandžio 8 d. sprendimu Nr. 2.9-86-12277 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje piliečiui mirusiam M. G.“ nusprendė atkurti nuosavybės teises į M. G. tenkančią buvusių savininkų A., A. ir M. G. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 3,43 ha žemės, ir suteikti neatlygintinai nuosavybėn bendrą 2,65 ha ploto 2 žemės sklypus (2,32 ha ir 0,33 ha) žemės ūkio paskirčiai ir 0,78 ha žemės sklypą kitai paskirčiai, esančius (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Švenčionių r., Vilniaus apskr. Taip pat nurodė, kad nuosavybės teisės į piliečiui tenkančio 1,47 ha miško bus atkurtos vėliau (I t., b. l. 18–19).

NŽT 2010 m. gruodžio 1 d. sprendimu Nr. S45-59 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui M. G.“ nusprendė atkurti nuosavybės teises į M. G. tenkančią buvusių savininkų A., A. ir M. G. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 1,47 ha miško ir vietoj turėto 1,47 ha miško perduoti neatlygintinai nuosavybėn bendrą 0,81 ha žemės sklypą miškų ūkio paskirčiai, esantį (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Švenčionių r., Vilniaus apskr. (I t., b. l. 14–15).

V. G. 2007 m. liepos 2 d. sudaryta žemės sklypo dovanojimo sutartimi, reg. Nr. 957, patvirtinta Švenčionių rajono savivaldybės 3-iojo notarų biuro notarės I. N., susigrąžintą 4,28 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) k., Švenčionių r. sav., padovanojo savo dukrai L. L. (I t., b. l. 47–50).

V. G. ir P. G., atstovaujami L. L., 2006 m. kovo 20 d. pirkimo-pardavimo sutartimi, reg. Nr. RJ-2299, patvirtinta Vilniaus miesto 32 notarų biuro notarės R. J., pardavė M. N. susigrąžintus žemės plotus, t. y. 0,42 ha žemės sklypą su pastatais ir 0,18 ha žemės sklypą, esančius (duomenys neskelbtini) k., Švenčionių r. sav. (I t., b. l. 51–59). 2006 m. kovo 23 d. buvo pasirašytas pagal minėtą sutartį parduoto turto priėmimo-perdavimo aktas (I t., b. l. 71–72).

Po G. G. mirties ((duomenys neskelbtini)) jos turtą, be kita ko, ir žemės sklypus, į kuriuos jai buvo atkurtos nuosavybės teisės, pagal Švenčionių rajono savivaldybės 3-iojo notarų biuro notarės I. N. 2009 m. birželio 9 d. išduotą paveldėjimo teisės liudijimą pagal testamentą lygiomis dalimis paveldėjo jos vaikai T. V. ir G. G. (I t., b. l. 60–63).

Po M. G. mirties ((duomenys neskelbtini)) jo turtą, be kita ko, ir žemės sklypus, į kuriuos buvo atkurtos nuosavybės teisės, pagal Švenčionių rajono 1-ojo notarų biuro notarės M. M. 2006 m. birželio 27 d. išduotą paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą paveldėjo jo sutuoktinė M. G. (I t., b. l. 64–66). Po M. G. mirties ((duomenys neskelbtini)) visą jos turtą pagal Vilniaus miesto 35-ojo notarų biuro notarės A. P. 2009 m. spalio 15 d. išduotą paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą lygiomis dalimis paveldėjo jos vaikai M. G. ir A. S. (I t., b. l. 67–69).

Taip pat nustatyta, kad Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2014 m. gruodžio 5 d. pažymoje Nr. R4-1885 „Apie G. nekilnojamąjį turtą ir šeimos sudėtis“ nurodyta, kad Rytų Lenkijos ir Vidurio Lietuvos finansų įstaigų archyviniame fonde, Švenčionių iždo valdybos (inspektorato) 1923 m. byloje, asmenų, gyvenančių ir turinčių nuosavybę (duomenys neskelbtini) valsčiuje, sąraše įrašytas (duomenys neskelbtini) vietovės gyventojas G. A., turėjęs 7 dešimtines žemės (3 dešimtinės ariamos, 2 dešimtinės pievų, 1 dešimtinė ganyklų ir 1 dešimtinė miško); kad Vidurio Lietuvos ir Lenkijos Respublikos rinkimų institucijų ir komisijų archyviniame fonde, Švenčionių apskrities (duomenys neskelbtini) valsčiaus rinkėjų į Seimą 1935 m. sąraše įrašyti (duomenys neskelbtini) vietovės gyventojai: G. A., g. (duomenys neskelbtini), žemdirbys, rinkimų apylinkėje gyvenęs nuo gimimo, G. M., gimęs (duomenys neskelbtini), žemdirbys, rinkimų apylinkėje gyvenęs nuo 1909 m., G. P., gimusi (duomenys neskelbtini), namų šeimininkė, rinkimų apylinkėje gyvenusi nuo gimimo, G. A., gimęs (duomenys neskelbtini), žemdirbys, rinkimų apylinkėje gyvenęs nuo gimimo, G. A., gimęs (duomenys neskelbtini), žemdirbys, rinkimų apylinkėje gyvenęs nuo gimimo; kad Žemės reformos departamento archyviniame fonde, M. T. turto nusavinimo 1940 m. byloje yra „parduotų žemių“ sąrašas (be datos), kuriame įrašyti (duomenys neskelbtini) valsčiaus (duomenys neskelbtini) palivarko 7,0258 ha ploto sklypų Nr. 19 ir 20 pirkėjai G. A. ir M.. Pažymoje taip pat nurodyta, jog Lietuvos statistikos valdybos archyviniame fonde, visuotinio Lietuvos generalinės srities gyventojų surašymo 1942 m. gegužės 27 d. žiniose, Švenčionių apskrities (duomenys neskelbtini) valsčiaus (duomenys neskelbtini) kaimo gyventojo G. M. buto–ūkio lape įrašyta: G. M., gimęs (duomenys neskelbtini), šeimos galva, ūkininkas, šeimininkas be samdinių; žmona G. P., gimusi (duomenys neskelbtini), išlaikoma vyro; vaikai: G. A., gimęs (duomenys neskelbtini); G. M., gimęs (duomenys neskelbtini), G. J., gimusi (duomenys neskelbtini), G. V., gimęs (duomenys neskelbtini) Respublikinės žemės komisijos prie Lietuvos tarybų socialistinės respublikos Ministrų Tarybos archyviniame fonde 1944–1948 m. byloje, Švenčionių apskrities (duomenys neskelbtini) valsčiaus (duomenys neskelbtini) apylinkės naujakurių sąraše įrašyti (duomenys neskelbtini) vietovės gyventojai: G. A., skiltyse „Gavo žemės ha / Bežemis“ ir „Iš viso turi žemės ha“ įrašyta „5,20“, skiltyje „Turėjo žemės ha“ padėtas brūkšnys, o skiltyje „Turėjo trobesių“ įrašyta „3“; G. M., skiltyse „Turėjo žemės ha“, „Gavo žemės ha / Mažažemis“ ir „Iš viso turi žemės ha“ atitinkamai įrašyta „5“, „4“ ir „9“, o skiltyje „Turėjo trobesių“ įrašyta „4“ (I t., b. l. 41–42).

Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2014 m. lapkričio 27 d. pažymoje Nr. (P1-7926)P2-9587 nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) kaime mirė 92 metų amžiaus našlys A. G., G. sūnus, ir paliko sūnus: A., M., J. bei dukrą S. (I t., b. l. 46).

Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2016 m. vasario 24 d. raštas Nr. R4-236 patvirtina, kad Rytų Lenkijos ir Vidurio Lietuvos finansų įstaigų archyviniame fonde, Švenčionių iždo valdybos (inspektorato) byloje asmenų, gyvenusių ir turėjusių nuosavybę (duomenys neskelbtini) valsčiuje, sąraše, nurodyta, jog M. G., gyvenęs vienkiemyje adresu: (duomenys neskelbtini), iš viso valdė 25 dešimtines žemės (II t., b. l. 75, 77).

Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad nuosavybės teisės į šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytą nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams: 1) turto savininkui; 2) asmenims, kuriems miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą, nepaisant to, kad testamente nėra duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą, o šiems mirus, – jų sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams) ar šių asmenų sutuoktiniui bei vaikams; 3) turto savininko, kuris mirė ir nepaliko testamento ar okupacijos metais (1939–1990 metais) emigravo į užsienį ir ten, netekdamas Lietuvos Respublikos pilietybės, priėmė kitos šalies pilietybę, sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams), jei šie asmenys yra Lietuvos Respublikos piliečiai, – į jiems tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį; 4) turto savininko vaiko (įvaikio), kuris yra miręs, sutuoktiniui, vaikams (įvaikiams) – į mirusiajam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį; 5) asmenims, kuriems turtas perleistas nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos testamentu (naminiu testamentu) arba sutartimis (pirkimo-pardavimo, dovanojimo ar kitokiu rašytiniu dokumentu), taip pat asmenims, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą. Norintys atkurti nuosavybės teises piliečiai turi kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

Pažymėtina, kad ginčijamuose sprendimuose nuosavybės teisės V. G., M. G. ir G. G. atkurtos į nuosavybės teisėmis A. (A.) (gim. (duomenys neskelbtini)), A. (gim. (duomenys neskelbtini)) ir M. (gim. (duomenys neskelbtini)) G. valdytą nekilnojamąjį turtą – žemę ir mišką.

Byloje nustatyta, kad V. G. (gim. (duomenys neskelbtini)) ir M. G. (gim. (duomenys neskelbtini)) yra M. G. (gim. (duomenys neskelbtini)) sūnūs, o G. G. (gim. (duomenys neskelbtini)) – M. G. sūnaus A. G. (gim. (duomenys neskelbtini)) žmona. Jiems atkurta nuosavybė į iš viso 14,15 ha žemės plotą, tačiau pareiškėjo nuomone, nuosavybės teisės jiems galėjo būti atkurtos tik į M. G. nuosavybės teisėmis iki nacionalizacijos valdytą 3,5129 ha žemės plotą, t. y. visiems minėtiems pretendentams po 1,1709 ha. Prokuroro teigimu, A. G. mirė dar iki nacionalizacijos, tikslių duomenų, kiek žemės jis valdė nėra, taip pat nėra aišku, kas ir kiek jo žemės paveldėjo. Be to, anot Prokuroro, A. G. (gim. (duomenys neskelbtini)) sūnaus A. G. vaikaičiai S. M., K. S., L. G. ir dukra S. K. neturėjo teisės atsisakyti teisių į nuosavybės teisių atkūrimą savo senelio brolio M. G. įpėdinių naudai.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad A. G., G. sūnus, mirė (duomenys neskelbtini), t. y. dar iki nacionalizacijos, todėl sutiktina su Prokuroru, kad turtas iš A. G., G. sūnaus, negalėjo būti nusavintas nacionalizacijos metu, tačiau esant ginčui dėl nuosavybės teisių atkūrimo į jo valdytą žemę, svarbu nustatyti, kas valdė jo žemę nacionalizacijos metu ir kiek žemės jis turėjo.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką aplinkybė, kas buvo po 1940 m. birželio 15 d. pagal TSRS (LTSR) įstatymus nacionalizuoto ar kitaip nusavinto turto savininkas, turi būti nustatoma pagal iki 1940 m. birželio 15 d. atitinkamoje Lietuvos Respublikos teritorijos dalyje galiojusius teisės aktus (1999 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-4/1999, 2010 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-141/2010).

A. G., G. sūnui, mirus (duomenys neskelbtini) ginčo teritorijoje civilinę teisę reglamentavo Rusijos imperijos Civilinių įstatymų sąvado nuostatos, taigi taikytini šio Sąvado straipsniai, nustatantys paveldėjimą pagal įstatymą. Pagal Sąvado 1105 straipsnį paveldėjimo teisę turėjo tik asmenys, susiję su mirusiuoju kraujo giminystės ryšiais. Sąvado 1127 straipsnis nustatė, kad artimiausia teisė paveldėti po tėvo ar motinos priklauso jų teisėtiems vaikams. Pagal Sąvado 1128 straipsnį, visas vaikams tenkantis palikimas būdavo dalijamas tarp jų po lygiai. Sąvado 1255 straipsnyje buvo nustatyta, kad palikimas įgyjamas jį priimant. Palikimo priėmimo tvarką detalizavo Sąvado 1261 straipsnis, pagal kurį palikimo priėmimu laikoma, kada paveldėtojai nei atsišaukimo apie skolų nemokėjimą nepadarė, nei mirusiojo turto pajamų nesutaupė, tik turėjo ir naudojo turtą savo asmens pelnui. Šių normų taikymo praktiką formavo Lietuvos Vyriausiasis Tribunolas, pagal kurią palikimo priėmimo faktui konstatuoti pakanka įrodyti, kad įpėdinis po palikimo atsiradimo pradėjo palikimą faktiškai valdyti (Vyriausiojo Tribunolo 1927 m. sausio 3 d. sprendimas byloje Nr. 217).

Dėl teisės atkurti nuosavybės teises perleidimo teismas pažymi, kad nuo 1991 m. rugpjūčio 1 d. iki 1997 m. liepos 9 d. galiojusio Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 2 straipsnio 2 dalyje nuo 1993 m. liepos 28 d. buvo numatyta galimybė asmenims, turintiems teisę pagal šį straipsnį į nuosavybės teisių atkūrimą, šią teisę perleisti notariškai patvirtinta sutartimi savo vaikams (įvaikiams), tėvams (įtėviams), sutuoktiniui bei vaikaičiams. Nuo 1997 m. liepos 9 d. Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodyti piliečiai teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą gali perleisti notariškai patvirtinta sutartimi savo vaikams (įvaikiams), tėvams (įtėviams), sutuoktiniui bei vaikaičiams, jeigu šie yra Lietuvos Respublikos piliečiai. Ši įstatymo nuostata buvo pakeista ir nuo 1999 m. gegužės 13 d. pirmiau nurodyti piliečiai teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą galėjo perleisti notariškai patvirtinta sutartimi ne tik savo vaikams (įvaikiams), tėvams (įtėviams), sutuoktiniui bei vaikaičiams, bet ir kitiems asmenims, jeigu jie yra Lietuvos Respublikos piliečiai. Nuo 2001 m. rugpjūčio 17 d. Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje buvo nustatytas terminas, per kurį teisė atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą gali būti perleista notariškai patvirtinta sutartimi įstatyme nurodytiems asmenims – iki 2001 m. gruodžio 31 d., o nuo 2002 m. sausio 18 d. Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje vėl buvo įtvirtinta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodyti piliečiai teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą iki 2001 m. gruodžio 31 d. gali perleisti notariškai patvirtinta sutartimi savo vaikams (įvaikiams), sutuoktiniui bei vaikaičiams, jeigu šie yra Lietuvos Respublikos piliečiai.

Taigi tiek Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, galiojusiame iki 1997 m. liepos 9 d., tiek Atkūrimo įstatyme aiškiai apibrėžtas baigtinis asmenų, kuriems notariškai patvirtinta sutartimi galėjo būti perleista teisė atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, sąrašas. Iš nurodyto reglamentavimo matyti, kad teisę į nuosavybės teisių atkūrimą buvo galima perleisti kitiems asmenims, t. y. ne vaikams (įvaikiams), tėvams (įtėviams), sutuoktiniui bei vaikaičiams, tik laikotarpiu nuo 1999 m. gegužės 13 d. iki 2001 m. gruodžio 31 d. Be to, perleidimas turi būti patvirtintas notaro.

Lietuvos Respublikos notarinių veiksmų atlikimo rajonų savivaldybių seniūnijose įstatymo, galiojusio 1995 m. birželio 28 d. iki 2003 m. vasario 12 d., 1 straipsnyje buvo nustatyta, kad rajonų savivaldybių seniūnijose, išskyrus savivaldybių centrus, kuriuose yra notariniai biurai, seniūnai atlieka šiuos notarinius veiksmus: 1) tvirtina testamentus; 2) tvirtina kitokius sandorius (sutartis, įgaliojimus ir kt.), išskyrus sandorius dėl nekilnojamojo turto ir mechaninių transporto priemonių perleidimo, nuomos, panaudos ir įkeitimo; 3) imasi priemonių paveldimam turtui apsaugoti; 4) liudija dokumentų nuorašų ir jų išrašų tikrumą; 5) liudija parašo dokumentuose tikrumą; 6) perduoda vienų juridinių ir fizinių asmenų pareiškimus kitiems juridiniams ir fiziniams asmenims. Pažymėtina, kad, nors L. G., K. S., S. K. ir S. M. pareiškimai dėl teisių į nuosavybės teisių atkūrimą perleidimo patvirtinti ne notaro, o seniūno, tačiau tokių sandorių tvirtinimas pagal tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos notarinių veiksmų atlikimo rajonų savivaldybių seniūnijose įstatymo 1 straipsnio 2 punktą buvo priskirtas ir seniūnų kompetencijai, taigi seniūno patvirtinti pareiškimai prilygo notaro patvirtintiems dokumentams ir atitiko Atkūrimo įstatymo keliamus formos reikalavimus.