Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, skundą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, L. L., G. G., T. V., M. N., A. N. ir P. G., tretiesiems suinteresuotiems asmenims A. S., M. G. (M. G.), L. G., K. S., S. M. (S. M.), R. A., Švenčionių rajono savivaldybės 3-iojo notarų biuro notarei I. N., Vilniaus miesto 32-ojo notarų biuro notarei R. J. dėl sprendimų panaikinimo, sandorių pripažinimo negaliojančiais bei restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Pareiškėjas Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą (toliau – ir Prokuroras, pareiškėjas) su pareiškimu, kurį patikslino, kreipėsi į teismą, prašydamas:

1.1. panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. gruodžio 30 d. sprendimą Nr. 2.9-86-10100 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje piliečiui V. G.“ ta apimtimi, kuria V. G. (V. G.) buvo atkurtos nuosavybės teisės į didesnę nei jam tenkančią dalį – 1,1709 ha;

1.2. panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. gruodžio 30 d. sprendimą Nr. 2.9-86-10101 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje pilietei G. G.“ ta apimtimi, kuria G. G. buvo atkurtos nuosavybės teisės į didesnę nei jai tenkančią dalį – 1,1709 ha;

1.3. panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą Nr. 2.9-86-12277 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje piliečiui mirusiam M. G.“ ta apimtimi, kuria M. G. buvo atkurtos nuosavybės teisės į didesnę nei jam tenkančią dalį – 1,1709 ha;

1.4. panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) 2010 m. gruodžio 1 d. sprendimą Nr. S45-59 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui M. G.“;

1.5. pripažinti negaliojančia 2007 m. liepos 2 d. dovanojimo sutarties, reg. Nr. 957, kuria V. G. padovanojo L. L. 4,28 ha žemės sklypą, (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybėje, dalį dėl 3,7031 ha dovanojimo;

1.6. pripažinti negaliojančia 2009 m. birželio 9 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo, reg. Nr. 1061, dalį, kuria G. G. ir T. V. paveldėjo 4,41 ha ir 0,47 ha žemės sklypus, (atitinkamai unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybėje, dėl 3,7091 ha paveldėjimo;

1.7. pripažinti negaliojančia 2006 m. kovo 20 d. pirkimo–pardavimo sutarties (reg. Nr. RJ-2299) dalį, kuria V. G. ir P. G. M. N. bendrosios nuosavybės teise pardavė 0,42 ha ir 0,18 ha žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybėje (atitinkamai unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini));

1.8. pripažinti negaliojančia 2006 m. kovo 23 d. priėmimo–perdavimo akto dalį, kuria V. G. ir P. G. M. N. perdavė 0,42 ha ir 0,18 ha žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybėje (atitinkamai unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini));

1.9. taikyti restituciją ir grąžinti iš atsakovų G. G. ir T. V. žemės sklypą 0,47 ha (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini)r. sav., bei žemės sklypo 4,41 ha ploto (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) esančio (duomenys neskelbtini) r. sav., dalį – 3,2391 ha Lietuvos valstybei;

1.10. taikyti restituciją ir grąžinti atsakovės L. L. 4,28 ha žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybėje dalį – 3,7031 ha Lietuvos valstybei;

1.11. taikyti restituciją piniginiu ekvivalentu ir priteisti Lietuvos valstybei iš P. G. 8 188,71 Eur, kuriuos V. G. ir P. G. gavo pagal 2006 m. kovo 20 d. pirkimo–pardavimo sutartį.

Pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. 2.9-86-10100 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje piliečiui V. G.“ atkurtos nuosavybės teisės į buvusių savininkų A., A. ir M. G. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 4,34 ha žemės ir 0,54 ha miško, esančius (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybėje, Vilniaus apskrityje, grąžinant V. G. natūra 4,46 ha žemės sklypą žemės ūkio paskirčiai ir 0,42 ha žemės sklypą kitai paskirčiai (gyvenamosios teritorijos – mažaaukščių gyvenamųjų namų statybai). Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. 2.9-86-10101 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje pilietei G. G.“ atkurtos nuosavybės teisės į buvusių savininkų A., A. ir M. G. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 4,33 ha žemės ir 0,55 ha miško, esančius (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybėje, Vilniaus apskrityje, grąžinant G. G. natūra 4,41 ha žemės sklypą žemės ūkio paskirčiai ir 0,47 ha žemės sklypą kitai paskirčiai (gyvenamosios teritorijos – mažaaukščių gyvenamųjų namų statybai). Vilniaus apskrities viršininko 2010 m. balandžio 8 d. sprendimu Nr. 2.9-86-12277 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje piliečiui mirusiam M. G.“ atkurtos nuosavybės teisės į buvusių savininkų A., A. ir M. G. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 4,90 ha žemės, suteikiant M. G. neatlygintinai nuosavybėn 2,65 ha žemės sklypus žemės ūkio paskirčiai bei 0,78 ha žemės sklypą kitai paskirčiai (gyvenamosios teritorijos – mažaaukščių gyvenamųjų namų statybai), esančius (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybėje, Vilniaus apskrityje. NŽT 2010 m. gruodžio 1 d. sprendimu Nr. S45-59 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui M. G.“ atkurtos nuosavybės teisės į buvusių savininkų A., A. ir M. G. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 4,90 ha žemės, perduodant M. G. neatlygintinai nuosavybėn 0,81 ha žemės sklypą miškų ūkio paskirčiai, esantį (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybėje, Vilniaus apskrityje. Nekilnojamojo turto registre minėtų Vilniaus apskrities viršininko sprendimų pagrindu įregistruotos V. G., G. G., M. G. nuosavybės teisės į minėtus žemės sklypus.Pareiškėjas pažymėjo, kad tiek pagal 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, tiek pagal 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 2 straipsnio nuostatas, nuosavybės teisės į įstatyme nurodytą nekilnojamąjį turtą visų pirma atkuriamos turto savininkui. Kitų asmenų, nurodytų minėtame straipsnyje, teisė atkurti nuosavybės teises yra išvestinė iš savininko teisės. Visais atvejais turi būti nustatyta, kas buvo nacionalizuoto ar kitaip nusavinto turto savininkas. Ginčijamuose sprendimuose nurodyta, kad atkuriamos nuosavybės teisės į A. (A.), A. ir M. G. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – žemę ir mišką. Sprendimai atkurti nuosavybės teises V. G., M. G. ir G. G. buvo priimti remiantis 1923 m. Vilniaus iždo rūmų archyvinio fondo Švenčionių iždo valdybos Joniškio valsčiuje gyvenančių ir turinčių nuosavybę asmenų bylų sąrašais bei 1940 m. Mykolo Tiškevičiaus parduotų žemės sklypų sąrašais. M. G. ir A. G. (duomenys neskelbtini) rajone (pagal dabartinį administracinį suskirstymą), valdė bendro 7,0258 ha ploto žemės sklypus Nr. 19 ir Nr. 20. Tačiau, Prokuroro nuomone, minėtų duomenų atkurti nuosavybės teises į visą prašomą plotą nepakako. Pareiškėjas paaiškino, kad Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2014 m. lapkričio 27 d. pažymos bei nuosavybės teisių atkūrimo į A. G. iki nacionalizacijos valdytą žemę bylos duomenimis, A. G. nebuvo žemės (duomenys neskelbtini) kaime savininku jos nacionalizavimo 1940 m. liepos 22 d. metu, nes jau buvo miręs (duomenys neskelbtini) (mirė būdamas (duomenys neskelbtini) metų). Po A. G., G. sūnaus, mirties liko sūnūs: A., M., J., dukra S.. Pagal palikimo atsiradimo momentu Vilniaus apskrityje galiojusio Rusijos imperijos civilinių įstatymų sąvado (toliau – ir Sąvadas) 1127 bei 1128 straipsnių nuostatas, artimiausia teisė paveldėti po tėvo ar motinos priklauso jų teisėtiems vaikams, kurie dalija palikimą tarp savęs po lygią dalį. Be to, iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo dokumentų matyti, kad (duomenys neskelbtini) kaime gyveno ne vienas asmuo, turintis vienodą vardą ir pavardę ir buvę tokio amžiaus, kad galėjo būti įtraukti į žemės savininkų sąrašus, todėl nėra pagrindo teigti, jog 7 deš. žemės savininkas buvo būtent pretendentų tėvas – G. A. ((duomenys neskelbtini)), G. sūnus. Šiuo atveju pretendentai nepateikė tokio nuosavybės teisę patvirtinančio dokumento, iš kurio besąlygiškai būtų aišku, jog jų senelis – A. G. nuosavybės teise valdė ginčo žemės sklypą. Pareiškėjas nurodė, kad M. G. ir A. G. (duomenys neskelbtini), valdė bendro 7,0258 ha ploto žemės sklypus Nr. 19 ir Nr. 20. Kadangi, bendrosios dalinės nuosavybės teisės konkretus kiekvieno bendraturčio dalių dydis nenustatytas, tai pagal galiojusius ir dabar galiojančius civilinius įstatymus preziumuojama, kad jų dalys buvo lygios, t. y. M. G. ir A. G. privačios nuosavybės teise valdė po 3,5129 ha žemės. Todėl V. G., M. G. ir G. G. galėjo pretenduoti į M. G. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 3,5129 ha žemės, kiekvienam tenkančią dalį – 1,1709 ha. Ginčo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į M. G. 3,5129 ha žemės nėra. Pagrindo teigti, jog M. G. nacionalizacijos metu nuosavybės teise valdė didesnį nei 3,5129 ha žemės sklypą, nėra, nes duomenys apie tai, kad M. G., gyvenęs (duomenys neskelbtini) vienkiemyje, turėjo 25 deš. žemės, pateikti praleidus terminą, be to, tais atvejais, kai yra keli nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai, nuosavybės teisės atkuriamos pagal vėliausiai išduotą dokumentą. Mano, kad tokiu atveju atsižvelgtina į 1944–1948 m. (duomenys neskelbtini) valsčiaus, (duomenys neskelbtini) apylinkės naujakurių sąrašo duomenis, pagal kuriuos sąraše įrašytas M. G., o grafoje „turėjo žemės“ nurodyti 5 ha žemės. Taip pat atkreipė dėmesį, jog pagal naujai pateiktus duomenis, M. G. 25 deš. žemės turėjo (duomenys neskelbtini) vienkiemyje, nors (duomenys neskelbtini) valsčiaus rinkėjų į Seimą 1935 m. sąraše nurodyta, kad M. G. ((duomenys neskelbtini)) rinkimų apylinkėje – (duomenys neskelbtini), t. y. kitoje vietovėje, gyveno nuo (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo teigimu, minėtos aplinkybės patvirtina, jog V. G., M. G. ir G. G. nuosavybės teisės atkurtos į didesnę žemės dalį nei iki nacionalizacijos priklausė buvusiam žemės savininkui.Pareiškėjas pažymėjo, kad 1997 m. lapkričio 25 d. S. K. parašė pareiškimą, kuriuo atsisakė jai priklausiusios žemės, kurią paveldėjo iš tėvo A. G., tėvo brolio M. G. pretendentų – vaikų naudai. Tokius pareiškimus 1997 m. lapkričio 25 d. ir 1997 m. spalio 8 d. atitinkamai surašė ir A. G. vaikaičiai: S. M. (S. M.), K. S. ir L. G.. Šių asmenų parašus patvirtino (duomenys neskelbtini) seniūnijos bei (duomenys neskelbtini) miesto seniūnai. Tačiau pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalį (1997 m. liepos 9 d. – 1999 m. birželio 2 d. redakcija) buvo nustatyta, kad piliečiai, turintys teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, gali šią teisę perleisti notariškai patvirtinta sutartimi savo vaikams, tėvams, sutuoktiniui bei vaikaičiams. Taigi įstatyme aktualiu laikotarpiu imperatyviai buvo numatytas asmenų, kuriems gali būti perleista turima teisė, sąrašas bei įtvirtintas reikalavimas dėl sandorio (sutarties) formos. Todėl S. K., S. M., K. S. ir L. G. atsisakymas teisės atkurti nuosavybės teises kitų asmenų, nenurodytų įstatyme, naudai, be to, ir notariškai nepatvirtinta sutartimi, neatitinka įstatymo reikalavimų, negalioja ir nesukuria jokių teisinių padarinių.Pareiškėjo teigimu, Vilniaus apskrities viršininko sprendimai, kuriais V. G., G. G. ir M. G. atkurtos nuosavybės teisės į buvusių savininkų A., A. ir M. G. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą, ta apimtimi, kuria buvo atkurtos nuosavybės teisės į didesnę nei pretendentams tenkančią dalį – 1,1709 ha, taip pat NŽT 2010 m. gruodžio 1 d. sprendimas Nr. S45-59, kuriuo M. G. atkurtos nuosavybės teisės į jam tenkantį buvusio savininko A., A. ir M. G. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 4,90 ha žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn 0,81 ha žemės sklypą miškų ūkio paskirčiai, esantį (duomenys neskelbtini) r., sav., Vilniaus apskrityje, yra prieštaraujantys aukštesnės galios teisės aktams ir naikintini. Panaikinus ginčijamus administracinius aktus ar jų dalis, turėtų būti panaikintos ir jų pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės. Paaiškino, kad pripažinus negaliojančiais minėtus administracinius aktus ir jų dalis bei juos panaikinus, V. G., M. G. ir G. G. nelaikytini teisėtais ginčo žemės sklypų ar jų dalių įgijėjais bei savininkais. Tokiu būdu, G. G. ir T. V. negalėjo paveldėti dalies turto, kurio teisėta savininke nebuvo G. G., o V. G. negalėjo padovanoti L. L. dalies bei parduoti M. N. neteisėtai įgyto turto. Todėl 2009 m. birželio 9 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimas (reg. Nr. 1061) dalyje dėl ginčo žemės sklypų 3,7091 ha dalies paveldėjimo, 2007 m. liepos 2 d. dovanojimo sutarties (reg. Nr. 957) dalis dėl 3,7031 ha, 2006 m. kovo 20 d. pirkimo-pardavimo sutartis (reg. Nr. RJ-2299) dalyje dėl ginčo žemės sklypų pirkimo bei priėmimo-perdavimo aktas dalyje dėl ginčo žemės sklypų priėmimo yra niekiniai ir pripažintini negaliojančiais. Kadangi sandorio negaliojimo teisinis padarinys yra restitucijos laikymas, todėl ginčo žemės sklypai ar jų dalys grąžintini valstybės nuosavybėn. Kadangi 0,42 ha žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir 0,18 ha žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) yra perleisti sąžiningiems įgijėjams, tai šių žemės sklypų 2006 m. kovo 20 d. pirkimo-pardavimo sutarties dalis pripažintina negaliojančia, taikant restituciją piniginiu ekvivalentu, t. y. priteisiant iš P. G. valstybės naudai visą tai, ką V. G. ir P. G. yra gavę už perleistus sklypus, t. y. 8 188,71 EurAtsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos su pareiškėjo pareiškimu sutiko ir prašė jį tenkinti iš esmės Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškime nurodytais argumentais.Atsakovas atsiliepime nurodė, kad V. G., M. G. ir G. G. galėjo pretenduoti atkurti nuosavybės teises tik į M. G. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą. V. G., M. G. ir G. G. nuosavybės teisės buvo atkurtos pažeidžiant Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio nuostatas, t. y. atkurtos į didesnę žemės dalį nei iki nacionalizacijos priklausė buvusiam žemės savininkui – M. G., todėl ginčijami Vilniaus apskrities viršininko sprendimai bei NŽT sprendimas turi būti panaikinti.NŽT pažymėjo, kad kad A. S. pateikta į bylą Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2016 m. vasario 24 d. pažymą Nr. R4-236 negali būti vertinama kaip nuosavybės teises patvirtinantis dokumentas, nes yra pateikta praleidus nustatytus teisės aktų terminus. Be to, pažymoje nėra nurodyti nei G. M. gimimo metai, nei tėvavardis, todėl teigti, kad tai yra tas pats asmuo, negalima. Tai galėtų būti vertinama tik nustačius juridinę reikšmę turintį faktą, kad tai yra tas pats M. G., kuris pagal anksčiau aptartus dokumentus turėjo tik 3,5129 ha žemės. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad K. S., L. G., S. M. ir S. K. nepateikė dokumentų, kurie įrodytų jų giminystės ryšį su iki nacionalizacijos buvusiu savininku A. G., A. G. ir M. G., todėl vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies nuostatomis negali būti laikomi pretendentais atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko A., A. G. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) rajone valdytą 3,5129 ha žemės plotą. Taip pat ir J. L. nėra pateikusi giminystės ryšį įrodančių dokumentų su A. G., todėl negali būti laikoma pretendente atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko A. G. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) rajone valdytą žemę.Atsakovai G. G., T. V. ir trečiasis suinteresuotas asmuo M. G. atsiliepime su pareiškėjo pareiškimu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.Atsiliepime nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2016 m. lapkričio 21 d. nutartyje pažymėjo, jog nagrinėjant bylą iš naujo, turi būti atsižvelgiama į apeliacinės instancijos teismui pateiktus naujus įrodymus, patvirtinančius, kad M. G. valdė 25 dešimtinės žemės (duomenys neskelbtini) vienkiemyje. Nors pareiškėjas pažymėjo, kad iš vėlesnių dokumentų matyti, jog M. G. neturėjo nuosavybės teise 25 deš. žemės ir kaip įrodymą nurodo 1944–1948 m. (duomenys neskelbtini) apylinkės naujakurių sąrašo duomenis, tačiau šis sąrašas negali būti laikomas tinkamu įrodymu, nes jis yra sudarytas po 1940 m. t. y. jau po to, kai M. G. žemė buvo nacionalizuota. Atsiliepime dėl apeliaciniame skunde nurodyto argumento, kad žemė buvo kitoje vietovėje nei gyvenamoji vieta, paaiškino, jog pagal dabartinį administracinį suskirstymą (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) kaimai yra nutolę vienas nuo kito apie 4 km, (duomenys neskelbtini) vienkiemio dabar nėra, bet galima daryti prielaidą, kad ir (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini) buvo prie kelio iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini) per (duomenys neskelbtini), o 25 deš. (27,31 ha) žemės valdos ribos, priklausomai nuo sklypų formos, gali būti dviejų kaimų, nutolusių vienas nuo kito 4 km atstumu, ribose.Dėl A. G., G. sūnaus, turto paveldėtojų paaiškino, kad pagal palikimo atsiradimo momentu Vilniaus apskrityje galiojusio Sąvado 1127 straipsnį teisėti vaikai yra pirmos eilės įpėdiniai, o pagal Sąvado 1261 straipsnį palikimas galėjo būti įgyjamas pradėjus turtą faktiškai valdyti ir tvarkyti. Remiantis suformuota teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis byloje Nr. 3K-7-4/1999), kai įstatyminiai paveldėtojai po turto savininko mirties liko ir gyveno mirusiojo ūkyje, reiškia, jog jie naudojosi tuo turtu ir savo veiksmais priėmė palikimą. Po A. G. mirties jo ūkyje liko gyventi tik du vaikai: sūnūs M. ir A. G. (tai įrodo (duomenys neskelbtini) valsčiaus rinkėjų į Seimą 1935 sąrašai), kitas sūnus J. tuo metu gyveno užsienyje (paskutinė žinoma jo gyvenamoji vieta – (duomenys neskelbtini)), o dukra S. ištekėjo dar prieš I pasaulinį karą ir iki savo mirties (duomenys neskelbtini) m gyveno (duomenys neskelbtini) (dabar (duomenys neskelbtini)). Palikimo atsiradimo metu, 1933 m., (duomenys neskelbtini) buvo atskirti Lietuvos–Lenkijos demarkacine linija, abi valstybės neturėjo diplomatinių santykių, todėl priimti palikimą ji neturėjo galimybės.Atsiliepime akcentavo, kad Švenčionių rajono žemėtvarkos skyriaus pažymos ir išvados buvo parengtos 2000 m. sausio 4 d. Tuo metu Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalis nustatė, jog šio straipsnio 1 dalyje nurodyti piliečiai teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą gali perleisti notariškai patvirtinta sutartimi savo vaikams (įvaikiams), tėvams (įtėviams), sutuoktiniui bei vaikaičiams ir kitiems asmenims, jeigu šie yra Lietuvos Respublikos piliečiai. Taigi L. G., K. S., S. M. ir S. K., kurie buvo Lietuvos Respublikos piliečiai, pagrįstai buvo laikomi pretendentais atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko A. G. iki nacionalizacijos valdytą žemę. Pabrėžė, jog Lietuvos Respublikos įstatymo dėl notarinių veiksmų atlikimo kaimo vietovėse (redakcijos, galiojusios nuo 1997 m. balandžio 18 d. iki 2003 m. vasario 12 d.), 1 straipsnio 2 punktas nustatė, kad rajonų savivaldybių seniūnijose, išskyrus savivaldybių centrus, kuriuose yra notariniai biurai, seniūnai atlieka ir notarinius veiksmus, be kita ko, tvirtina kitokius sandorius (sutartis, įgaliojimus ir kt.), išskyrus sandorius dėl nekilnojamojo turto ir mechaninių transporto priemonių perleidimo, nuomos, panaudos ir įkeitimo. Taigi seniūno patvirtintas dokumentas yra prilyginamas notaro patvirtintam dokumentui, todėl formos ir turinio reikalavimas yra išlaikytas. Taip pat atkreipė dėmesį, jog šiuo atveju yra svarbus ir viešojo administravimo subjektų vaidmuo nuosavybės teisių atkūrimo procese, o jų veiksmai turi sudaryti palankias sąlygas įstatymų nustatytiems tikslams pasiekti, todėl gero administravimo principas, kaip konstitucinės nuostatos, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, sudėtinė dalis, reiškia ir administravimo procedūrose dalyvaujančių šalių bendradarbiavimą, apimantį taip pat ir priimtų dokumentų trūkumų šalinimo inicijavimo procedūras. Šiuo atveju viešojo administravimo subjektai pateiktus dokumentus priėmė ir nenurodė, kad atsisakymas dėl teisių atkūrimo, patvirtintas seniūno, neatitinka teisės aktų reikalavimų.Atsakovai M. N. ir A. N. su pareiškėjo pareiškimu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.Atsiliepime nurodė, kad nėra nustatyta, jog V. G., G. G. ir M. G., siekdami atkurti teises į žemę kaimo vietovėje, būtų elgęsi nesąžiningai. Šie asmenys valstybės institucijoms pateikė visus reikalautus dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, todėl valstybės institucijoms įvertinus visus turimus įrodymus ir priėmus sprendimą tenkinti minėtų asmenų prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, V. G., G. G. ir M. G. negalėjo žinoti, kad nuosavybės teisės į ginčo turtą yra atkurtos neteisėtai, kadangi nuosavybės teisių atkūrimo procese jie neturėjo kompetencijos priimti sprendimų dėl grąžintinos žemės dalies nustatymo, be to nenustatyta, kad jie būtų darę kokią nors įtaką valstybės institucijų sprendimams. Atsakovai pažymėjo, kad prokuroro pareiškime nurodyti tariami pažeidimai atkuriant nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą yra susiję išimtinai tik su valstybės institucijų atliktais veiksmais priimant atitinkamus sprendimus, todėl remiantis teisingumo, teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo, teisinio saugumo principais, valstybė privalo prisiimti su valstybės institucijų veiksmais susijusius neigiamus padarinius.Atsakovai nurodė, V. G. ir G. G. nuosavybės teisės į ginčo objektus buvo atkurtos dar 2005 m., o M. G. – 2010 m., t. y., iš esmės teisės į buvusių savininkų A., A. ir M. G. nekilnojamąjį turtą atkurtos beveik prieš 10 metų. Nenustatyta aplinkybių, kad nuosavybės teises siekta atkurti į valstybei išimtine nuosavybe priklausantį turtą. Prokuroras nenurodė jokių pagrįstų aplinkybių, nepateikė kitų įrodymų, kurie leistų daryti išvadą, jog nagrinėjamoje byloje yra pagrindas teismine tvarka ginti viešąjį interesą bei naikinti valstybės institucijų priimtus administracinius aktus ir jų pagrindu sudarytus sandorius.Atsakovai paaiškino, kad 2006 m. kovo 20 d. V. G. ir atsakovė P. G. su M. N. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį dėl žemės sklypo su pastatais įsigijimo, kurią patvirtino Vilniaus 32-ojo notarų biuro notarė R. J.. Nuosavybės teisės į minėtoje sutartyje nurodytą turtą atsakovams buvo perduotos 2006 m. kovo 23 d. priėmimo–perdavimo aktu. Notarinės sutarties sudarymo metu nustatyta, jog sutartimi perleidžiamas turtas nuosavybės teise priklausė V. G.. Sutarties sudarymo dieną nenustatyta jokių ginčų ar apribojimų V. G. disponuoti joje nurodytu turtu. Taigi atsakovai, bendrosios jungtinės nuosavybės teise įsigiję minėtoje sutartyje nurodytą turtą, laikytini sąžiningais jo įgijėjais, todėl neegzistuojant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.96 straipsnio 2 dalyje nurodytiems pagrindams, nekilnojamas daiktas iš sąžiningų įgijėjų negali būti išreikalautas, atitinkamai nėra jokio pagrindo pripažinti sutartį ir turto perdavimo–priėmimo aktą, kuriais V. G. ir P. G. perdavė jiems priklausantį turtą, negaliojančiais.Trečiasis suinteresuotas asmuo A. S. atsiliepime su pareiškimu nesutiko ir prašė jį atmesti, atsiliepimą grindė iš esmės analogiškais argumentais kaip ir G. G., T. V. bei M. G..Atsiliepime papildomai nurodė, kad byloje esančios archyvinės pažymos įrodo, jog iki nacionalizacijos A. G. (duomenys neskelbtini) kaime nuosavybės teise valdė 7 dešimtines žemės (3 dešimtines ariamos, 2 dešimtines pievų, 1 dešimtinę ganyklų ir 1 dešimtinę miško), t. y. 7,6475 ha žemės. Byloje esantys dokumentai taip pat įrodo, kad A. G. yra M. ir A. G. tėvas. Kadangi A. G. mirė (duomenys neskelbtini), remiantis tuo metu galiojusio Sąvado 1127 straipsniu, teisėti vaikai yra pirmos eilės įpėdiniai, o pagal Sąvado 1261 straipsnį palikimas galėjo būti įgyjamas pradėjus turtą faktiškai valdyti ir tvarkyti. Po A. G. mirties jo ūkyje liko gyventi tik du vaikai: sūnūs M. ir A. G.. Tai įrodo byloje pateikti (duomenys neskelbtini) valsčiaus rinkėjų į Seimą 1935 sąrašai, kuriuose neminimas nei sūnus J., kuris baigė mokslus ir gyveno Vilniuje, o vėliau (duomenys neskelbtini), nei dukra S., kuri ištekėjo dar iki tėvo mirties ir su vyru gyveno (duomenys neskelbtini). Byloje esantys dokumentai taip pat įrodo, kad M. ir A. G. papildomai nupirko dar 7,0258 ha žemės, taigi iki nacionalizacijos jie abu nuosavybės teise valdė iš viso mažiausiai 14,67 ha žemės, nuosavybės teisės į kurią ir buvo atkurtos. Nagrinėjamoje byloje prokuroras nepateikė jokių duomenų apie tai, kad pretendentai į nuosavybės teisių atkūrimą yra netinkami, kad jie būtų veikę aplaidžiai, nesąžiningai, neteisėtai teikę viešojo administravimo subjektui neteisingą, neišsamią ar klaidinančią informaciją, nebendradarbiavę su nuosavybės teisių atkūrimą vykdančia institucija. Iki prokuroro pareiškimo nuosavybės teisių atkūrimą vykdančioms institucijoms jokių abejonių dėl pretendentų teisių ir priimtų sprendimų teisėtumo nekilo. Pabrėžė, jog 1944–1948 m. (po 1940 m. turto nacionalizacijos) sudarytas sąrašas negali būti laikomas tinkamu įrodymu, nes nuosavybės teisės atkuriamos tik į iki nacionalizacijos turėtą žemę.Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, civiliniai teisiniai santykiai tarp pretendentų į nuosavybės teisių atkūrimą negali būti laikomi viešu interesu, dėl kurio galėtų būti inicijuojamas viešojo intereso gynimo procesas administraciniame teisme, o esant nesutarimui tarp pretendentų, ginčas turėtų būti nagrinėjamas civilinio proceso tvarka. Pareiškėjo nurodyti kiti Atkūrimo įstatymo pažeidimai yra formalūs ir nėra pakankami pripažinti, kad buvo pažeistas viešasis interesas. Prokuroras tik abstrakčiai tvirtina, kad buvo pažeistas visos visuomenės interesas, tačiau nepateikė jokių aiškių ir konkrečių argumentų, kad šis pažeidimas savo mastu bei pobūdžiu akivaizdžiai pažeidžia viešąjį interesą – byloje nėra duomenų, jog žemė yra priskirta valstybės saugomoms teritorijoms, valstybės išperkamai žemei, žemė nėra išimtinė valstybės nuosavybė, į kurią teisės aktai imperatyviai draudžia nuosavybės teisių atkūrimą. Pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog apgynus tariamą viešąjį interesą prokuroro prašomu būdu ir panaikinus nuosavybės teises į ginčijamą žemės plotą, tektų iš naujo spręsti nuosavybės teisių atkūrimo klausimą, o tai, be kita ko, sąlygotų dar ilgesnį nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo procesą bei pareikalautų papildomų lėšų iš valstybės biudžeto panaudojimą, susijusį su naujo sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimu, būtų padaryta didesnė žala kitoms viešojo intereso sferoms, būtent socialinio teisingumo srityje, o fiziniam asmeniui, sąžiningai įgijusiam žemės sklypą iš esmės tik dėl institucijos, vykdžiusios nuosavybės teisių atkūrimą aplaidžių, netinkamų ir nenuoseklių veiksmų bus sukurti papildomi ir bereikalingi jo subjektinių teisių ir teisėtų interesų apsunkinimai bei apribojimai. Pažymėjo, kad, kai ginčijamų žemės sklypų perdavimą atsakovams privačion nuosavybėn lėmė valstybės institucijų veiksmai nuosavybės teisių atkūrimo procese, o atsakovai, pasitikėdami valstybės institucijų kompetencija nustatyti konkrečius grąžintinos žemės plotus, nebūdami profesionalūs žemėtvarkininkai, laikydamiesi teisės aktų reikalavimų ir sudarę ginčo sandorius, neatliko veiksmų, kurie būtų darę įtaką valstybės institucijų suklydimui nustatant grąžintinos žemės plotus, nuosavybės teisių atkūrimo procedūros pripažinimas nebaigta ir asmens, kuriam jau buvo atkurtos nuosavybės teisės, grąžinimas į neapibrėžtą padėtį iki šis klausimas bus išspręstas iš naujo, yra neproporcinga priemonė, kuri galėtų pažeisti asmenų, kurie laikėsi įstatymų reikalavimų, teises į teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, teisėtų lūkesčių apsaugą. Todėl tokiu atveju atsakovams – fiziniams asmenims turi būti taikomi tokie minimaliai negatyvūs turto sugrąžinimo valstybės nuosavybėn padariniai, kokie nustatyti įstatyme. Toks aiškinimas atitinka ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) suformuotą praktiką, pagal kurią valstybės padarytų klaidų rizika turi tekti pačiai valstybei ir klaidos neturėtų būti taisomos asmenų sąskaita.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 13 d. sprendimu pareiškėjo Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas nurodė, kad ginčas byloje kilo dėl Vilniaus apskrities viršininko ir NŽT sprendimų, kuriais V. G., M. G. ir G. G. atkurtos nuosavybės teisės į A. (A., A.), A. ir M. G. valdytą nekilnojamąjį turtą – žemę ir mišką, teisėtumo ir pagrįstumo, t. y. prokuroro teigimu, minėtiems asmenims nepagrįstai atkurtos nuosavybės teisės į didesnę žemės dalį nei iki nacionalizacijos priklausė buvusiam savininkui. Teismas, remdamasis bylos medžiaga nustatė, kad ginčijamuose sprendimuose nuosavybės teisės V. G., M. G. ir G. G. atkurtos į nuosavybės teisėmis A. (A.) (gim. (duomenys neskelbtini)), A. (gim. (duomenys neskelbtini)) ir M. (gim. (duomenys neskelbtini)) G. valdytą nekilnojamąjį turtą – žemę ir mišką.V. G. (gim. (duomenys neskelbtini)) ir M. G. (gim. (duomenys neskelbtini)) yra M. G. (gim. (duomenys neskelbtini)) sūnūs, o G. G. (gim. (duomenys neskelbtini)) – M. G. sūnaus A. G. (gim. (duomenys neskelbtini)) žmona. Jiems atkurta nuosavybė į iš viso 14,15 ha žemės plotą, tačiau pareiškėjo nuomone, nuosavybės teisės jiems galėjo būti atkurtos tik į M. G. nuosavybės teisėmis iki nacionalizacijos valdytą 3,5129 ha žemės plotą, t. y. visiems minėtiems pretendentams po 1,1709 ha. Prokuroro teigimu, A. G. mirė dar iki nacionalizacijos, tikslių duomenų, kiek žemės jis valdė nėra, taip pat nėra aišku, kas ir kiek jo žemės paveldėjo. Be to, anot Prokuroro, A. G. (gim. (duomenys neskelbtini)) sūnaus A. G. vaikaičiai S. M., K. S., L. G. ir dukra S. K. neturėjo teisės atsisakyti teisių į nuosavybės teisių atkūrimą savo senelio brolio M. G. įpėdinių naudai.Teismas pažymėjo, kad A. G., Gabrieliaus sūnus, mirė (duomenys neskelbtini), t. y. dar iki nacionalizacijos, todėl sutiko su Prokuroru, kad turtas iš A. G., G. sūnaus, negalėjo būti nusavintas nacionalizacijos metu, tačiau esant ginčui dėl nuosavybės teisių atkūrimo į jo valdytą žemę, svarbu nustatyti, kas valdė jo žemę nacionalizacijos metu ir kiek žemės jis turėjo.Teismas nurodė, kad A. G., G. sūnui, mirus (duomenys neskelbtini) ginčo teritorijoje civilinę teisę reglamentavo Rusijos imperijos Civilinių įstatymų sąvado nuostatos, taigi taikytini šio Sąvado straipsniai, nustatantys paveldėjimą pagal įstatymą. Pagal Sąvado 1105 straipsnį paveldėjimo teisę turėjo tik asmenys, susiję su mirusiuoju kraujo giminystės ryšiais. Sąvado 1127 straipsnis nustatė, kad artimiausia teisė paveldėti po tėvo ar motinos priklauso jų teisėtiems vaikams. Pagal Sąvado 1128 straipsnį, visas vaikams tenkantis palikimas būdavo dalijamas tarp jų po lygiai. Sąvado 1255 straipsnyje buvo nustatyta, kad palikimas įgyjamas jį priimant. Palikimo priėmimo tvarką detalizavo Sąvado 1261 straipsnis, pagal kurį palikimo priėmimu laikoma, kada paveldėtojai nei atsišaukimo apie skolų nemokėjimą nepadarė, nei mirusiojo turto pajamų nesutaupė, tik turėjo ir naudojo turtą savo asmens pelnui. Šių normų taikymo praktiką formavo Lietuvos Vyriausiasis Tribunolas, pagal kurią palikimo priėmimo faktui konstatuoti pakako įrodyti, kad įpėdinis po palikimo atsiradimo pradėjo palikimą faktiškai valdyti (Vyriausiojo Tribunolo 1927 m. sausio 3 d. sprendimas byloje Nr. 217).Teismas pagal bylos duomenis nustatė, kad (duomenys neskelbtini) mirė (duomenys neskelbtini) metų amžiaus našlys A. G., G. sūnus, ir paliko sūnus: A., M., J. bei dukrą S.. G. G., T. V., M. G. ir A. S. atsiliepimuose nurodyta, kad po A. G. mirties jo ūkyje liko gyventi tik du vaikai: sūnūs M. ir A. G.. A. sūnus J. gyveno Vilniuje, o vėliau (duomenys neskelbtini), o dukra S., kuri ištekėjo dar iki tėvo mirties ir su vyru gyveno (duomenys neskelbtini), kurį nuo (duomenys neskelbtini) skyrė Lietuvos-Lenkijos demarkacinė linija. Iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2014 m. gruodžio 5 d. pažymos Nr. R4-1885 „Apie G. nekilnojamąjį turtą ir šeimos sudėtis“ matyti, jog Vidurio Lietuvos ir Lenkijos Respublikos rinkimų institucijų ir komisijų archyviniame fonde, (duomenys neskelbtini) valsčiaus rinkėjų į Seimą 1935 m. sąraše tarp (duomenys neskelbtini) vietovės gyventojų įrašyti tik du A. G., mirusio (duomenys neskelbtini), vaikai – M. ir A.. Teismas iš dalies sutiko su atsakovų pozicija, jog būtent tik šie A. G. sūnūs priėmė palikimą faktiniu valdymu lygiomis dalimis ir nacionalizacijos metu buvo ne tik savo, bet ir tėvo turto savininkai.Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju kyla ginčas ir dėl to, ar A. G., G. sūnus, gimęs (duomenys neskelbtini), miręs (duomenys neskelbtini), apskritai turėjo žemės (duomenys neskelbtini), kurią galėjo paveldėti jo sūnūs. Kaip matyti iš (duomenys neskelbtini) apylinkės darbinės grupės ir rajono (miesto) ekspertų komisijos dokumentams, įrodantiems žemės nuosavybės teisę, nagrinėti, 1996 m. vasario 22 d. išvadų bei Vilniaus apskrities administracijos (duomenys neskelbtini) rajono žemėtvarkos skyrius 2000 m. sausio 4 d. pažymų, kuriose nurodyta, kad V. G., G. G. ir M. G. turi teisę atkurti nuosavybės teises į buvusių savininkų A., A. ir M. G. nuosavybės teisėmis valdytą Vilniaus apskrities, (duomenys neskelbtini) kaime 13,57 ha žemės ir 1,09 ha miško, išvada dėl A. G. valdytos žemės padaryta remiantis 1923 m. Vilniaus iždo rūmų archyvinio fondo Švenčionių iždo valdybos Joniškio valsčiuje gyvenančių ir turinčių nuosavybę asmenų bylų sąrašu, pagal kurį A. G. (duomenys neskelbtini) kaime, Švenčionių rajone yra 7 dešimtinių (7,6475 ha) žemės sklypo, kuriame yra 1 dešimtinė (1,0925 ha) miško, savininkas.Teismas nurodė, kad konstatuojant įrodomąją reikšmę turinčius faktus, turi būti argumentuotai šalinami byloje esančiuose duomenyse užfiksuoti prieštaravimai ir nustatytos visos aplinkybės, patvirtinančios ir / ar paneigiančios pretendentų teises į nuosavybės teisių atkūrimą. Tais atvejais, kai restitucija taikytina visų pirma dėl valstybės įgaliotų pareigūnų priimtų administracinių aktų dėl nuosavybės teisių atkūrimo neteisėtumo, valstybė turi prisiimti su jos taikymu susijusius neigiamus padarinius. Kvestionuojamu atveju nuosavybės teisės yra atkurtos turto savininko, mirusio iki nacionalizacijos, įpėdiniams, todėl nagrinėjamoje byloje turi būti patikrintos visos aplinkybės ir nustatyti juridinę reikšmę turintys faktai, patvirtinantys, kas nuosavybės teise nacionalizacijos metu valdė ginčo žemės sklypą. Duomenis, patvirtinančius ar paneigiančius tokius faktus, turi pateikti pareiškėjas.Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju Prokuroras, teigdamas, jog nuosavybės teisių atkūrimas pretendentams į A. G., G. sūnaus, nuosavybės teisėmis valdytą žemę nėra galimas, grindžia tuo, kad Vidurio Lietuvos ir Lenkijos Respublikos rinkimų institucijų ir komisijų archyviniame fonde, Švenčionių apskrities Pabradės valsčiaus rinkėjų į Seimą 1935 m. sąraše įrašytas (duomenys neskelbtini) vietovės gyventojas G. A., g. (duomenys neskelbtini), žemdirbys, rinkimų apylinkėje gyvenęs nuo gimimo, todėl, pareiškėjo nuomone, nėra aišku, ar Rytų Lenkijos ir Vidurio Lietuvos finansų įstaigų archyviniame fonde, Švenčionių iždo valdybos (inspektorato) 1923 m. byloje, asmenų, gyvenančių ir turinčių nuosavybę (duomenys neskelbtini) valsčiuje, sąraše įrašytas (duomenys neskelbtini) vietovės gyventojas G. A., turėjęs 7 deš. žemės, yra giminystės ryšiais susijęs su A. ir M. G.. Teismas sutiko, kad minėtas sąrašas nėra išsamus ir, atsižvelgiant į kitą byloje surinktą medžiagą, pagal kurią (duomenys neskelbtini) kaime gyveno ne vienas A. G., negalima vienareikšmiškai teigti, kad minėtame sąraše nurodytas A. G. yra M. ir A. G. tėvas. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad nuosavybės teisės jau atkurtos, jų atkūrimo metu atsakingoms institucijoms abejonių dėl 1923 m. sąraše nurodyto A. G. tapatybės nekilo, jokių pretendentų neteisėtų veiksmų nenustatyta, todėl duomenis, patvirtinančius faktus, jog minėtame dokumente nurodytas ne M. ir A. G. tėvas, t. y., kad sąraše nurodytą žemės sklypą valdė kitas asmuo, turi pateikti Prokuroras arba NŽT. Šiuo atveju jokių duomenų, vienareikšmiškai patvirtinančių Prokuroro ir NŽT abejones dėl A. G. tapatybės, į bylą nėra pateikta. Nors pareiškėjas po LVAT 2016 m. lapkričio 21 d. nutarties tikslino skundą, tačiau savo teise pateikti papildomus įrodymus nepasinaudojo.Teismo vertinimu, šiuo atveju teismo surinkti papildomi dokumentai labiau patvirtina atsakovų versiją. 2017 m. liepos 3 d. Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymoje apie gyvenimą Lietuvoje ir nekilnojamąjį turtą Nr. R4-1018 nurodyta, kad Rytų Lenkijos ir Vidurio Lietuvos finansų įstaigų archyviniame fondo, Švenčionių iždo valdybos (inspektorato) 1923 m. byloje, asmenų, gyvenančių ir turinčių nuosavybę (duomenys neskelbtini) valsčiuje, sąraše yra įrašytas tik vienas A. G., todėl teismas sprendė, kad jei (duomenys neskelbtini) kaime tuo metu ir gyveno keli A. G., tik vienas iš jų turėjo žemės. Minėtoje pažymoje taip pat nurodyta, kad Vilniaus apygardos teismo notarų archyviniame fonde, Vilniaus miesto notaro J. B. notarinių aktų registracijos 1938 m. knygoje yra 1938 m. vasario 14 d. įrašas Nr. 420, kuriame pažymėta, kad A. ir J. G., gyvenantys (duomenys neskelbtini) k., perka iš M. T. Orniany dvaro 19,615 ha žemės. Taigi duomenys apie kito (duomenys neskelbtini) kaime gyvenusio A. G. perkamą nuosavybę yra vėlesni ir patvirtina, kad tam tikras A. G. žemės įsigijo tik 1938 m. Nei Prokuroras, nei NŽT jokių įrodymų apie A. G. (ne gimusio (duomenys neskelbtini) ir mirusio (duomenys neskelbtini)) iki 1938 m. turėtą žemę nepateikė.Teismas sprendė, kad pareiškėjas nepaneigė, jog A. G., G. sūnus, gimęs (duomenys neskelbtini), miręs (duomenys neskelbtini), iki mirties nuosavybės teise valdė 7 dešimtines žemės (duomenys neskelbtini) k. Teismas priėjo prie išvados, kad M. G. ir A. G. iki nacionalizacijos valdė ne tik savo 3,5129 ha plotus, bet ir iš tėvo faktiniu valdymu lygiomis dalimis paveldėtą iš viso 7 dešimtinių žemės plotą. Taigi tiek M. G., tiek A. G. iki nacionalizacijos turėjo po 7 dešimtines žemės, į kurią galėjo būti atkurtos nuosavybės teisės jų įpėdiniams.Teismas pažymėjo, kad A. S. į bylą pateiktas Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2016 m. vasario 24 d. raštas Nr. R4-236, patvirtinantis, jog Rytų Lenkijos ir Vidurio Lietuvos finansų įstaigų archyviniame fonde, Švenčionių iždo valdybos (inspektorato) byloje asmenų, gyvenusių ir turėjusių nuosavybę (duomenys neskelbtini) valsčiuje, sąraše, nurodyta, jog M. G., gyvenęs vienkiemyje adresu: (duomenys neskelbtini), iš viso valdė 25 dešimtines žemės, negali pagrįsti M. G., A. sūnaus, turėto, galimai didesnio nei 7 dešimtinių dydžio, žemės ploto.Teismo vertinimu, Prokuroro nurodomais 1944–1948 m. Švenčionių apskrities, (duomenys neskelbtini) valsčiaus, (duomenys neskelbtini) apylinkės naujakurių sąrašo duomenimis taip pat negali būti įrodinėjamas M. G. iki nacionalizacijos valdytas plotas, nes minėti duomenys yra užfiksuoti jau po nacionalizacijos, be to, iš minėtų duomenų nėra aišku, kas tiksliai žymima grafoje „turėjo žemės“.Teismas dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 21 d. nutartyje pateikto išaiškinimo, jog turi būti įvertinta, kurie asmenys ir į kokią M. G. nuosavybės atkūrimo dalį gali pretenduoti, nes byloje yra duomenų, kad jis turėjo ir dukterį L. L.-N., pažymėjo, kad pretenduojančiam atkurti nuosavybės teises asmeniui tenkanti išlikusio nekilnojamojo turto dalis nustatoma atsižvelgiant ne į visus buvusio savininko įstatyminius įpėdinius, nurodytus Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje, o tik į tuos, kurie nustatytais terminais ir tinkamai išreiškė savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Nagrinėjamu atveju jokių duomenų, kad L. L.-N. pretendavo atkurti nuosavybės teises į savo tėvo iki nacionalizacijos valdytą turtą, nėra. J. L. atsisakė jai priklausiusios teisės į dalies senelio A. G. žemę kitų pretendentų naudai, prašymo atkurti nuosavybės teises į tėvo žemę nepateikė. Nors iš bylos duomenų matyti, kad nuosavybės teises į tėvo žemę prašė atkurti tik vienas M. G. vaikas – sūnus M. G., tačiau vėliau giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus bei prašymus dėl grąžinamų žemės sklypų paženklinimo teikė ir M. G. sūnus V. G. bei M. G. sūnaus A. G., mirusio (duomenys neskelbtini), sutuoktinė G. G.. M. G. tokiems G. G. ir V. G. veiksmams neprieštaravo. Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, asmenys, kurie pretendento prašyme dėl nuosavybės teisių atkūrimo buvo nurodyti kaip pretendentui žinomi piliečiai, turėję teisę į turto sugrąžinimą, ir kurie savo valią dėl nuosavybės teisių jiems atkūrimo nuosavybės teisių atkūrimą vykdančioms institucijoms išreiškė kitais būdais, pripažįstami pretendentais į nuosavybės teisių atkūrimą. Kartu toks valios išraiškos būdas, suteikiantis teisę į nuosavybės atkūrimą, nepateikus savarankiško prašymo atkurti nuosavybės teises, gali būti pripažintas tinkamu, tik jei jis buvo išreikštas nepasibaigus nustatytam terminui. Atsižvelgiant į tai, teismas sprendė, kad nuosavybės teisės į M. G. nekilnojamąjį turtą atkurtinos būtent M. G., V. G. ir G. G..Teismas, vertindamas Prokuroro teiginius, kad nuosavybės teisės V., M. ir G. G. galėjo būti atkurtos tik į M. G. nuosavybę, nes A. G. įpėdiniai negalėjo jiems perleisti savo teisių į nuosavybės teisių atkūrimą, nurodė, jog L. G. ir K. S. 1997 m. spalio 8 d., o S. K. ir S. M. 1997 m. lapkričio 25 d. atsisakė jiems priklausiusios teisės į A. G. žemę M. G. pretendentų naudai, o minėti atsisakymai patvirtinti (duomenys neskelbtini) miesto seniūno ir (duomenys neskelbtini) rajono (duomenys neskelbtini) seniūnijos seniūno. Tai, kad K. S., L. G., S. M. ir S. K. giminystės ryšiais susiję su A. G., patvirtina į bylą pateikti dokumentai, iš kurių matyti, kad S. K. yra A. G. dukra, o K. S., L. G. (A. sūnaus T. dukros) ir S. M. (A. dukros V. sūnus) A. G. vaikaičiai. Taigi minėti asmenys yra teisėti pretendentai atkurti nuosavybės teises į A. G. iki nacionalizacijos priklausiusį nekilnojamąjį turtą. Pažymėjo, kad J. L. yra M. G., o ne A. G. dukra, todėl jos pateiktas atsisakymas atkurti nuosavybės teises šiai ginčo situacijai nebeaktualus.Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos notarinių veiksmų atlikimo rajonų savivaldybių seniūnijose įstatymo, galiojusio 1995 m. birželio 28 d. iki 2003 m. vasario 12 d., 1 straipsnyje buvo nustatyta, kad rajonų savivaldybių seniūnijose, išskyrus savivaldybių centrus, kuriuose yra notariniai biurai, seniūnai atlieka visą eilę notarinių veiksmų, be kita ko tvirtina sandorius (sutartis, įgaliojimus ir kt.), išskyrus sandorius dėl nekilnojamojo turto ir mechaninių transporto priemonių perleidimo, nuomos, panaudos ir įkeitimo. Nors L. G., K. S., S. K. ir S. M. pareiškimai dėl teisių į nuosavybės teisių atkūrimą perleidimo patvirtinti ne notaro, o seniūno, tačiau tokių sandorių tvirtinimas pagal tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos notarinių veiksmų atlikimo rajonų savivaldybių seniūnijose įstatymo 1 straipsnio 2 punktą buvo priskirtas ir seniūnų kompetencijai, taigi seniūno patvirtinti pareiškimai prilygo notaro patvirtintiems dokumentams ir atitiko Atkūrimo įstatymo keliamus formos reikalavimus.Teismas, remdamasis bylos medžiaga, nustatė, kad L. G., K. S., S. K. ir S. M. savo teises į nuosavybės teisių atkūrimą savo giminaičiams, kurie nėra nei jų vaikai (įvaikiai), tėvai (įtėviai), sutuoktiniai ar vaikaičiai, perleido dar 1997 m., kai tokios galimybės Atkūrimo įstatymo nuostatos nenumatė. Tačiau 2000 m. sausio 4 d., kai buvo parengtos pažymos, kuriose nurodyta, kad V. G., G. G. ir M. G. turi teisę atkurti nuosavybės teises į buvusių savininkų A., A. ir M. G. nuosavybės teisėmis valdytą Vilniaus apskrities, (duomenys neskelbtini) kaime 13,57 ha žemės ir 1,09 ha miško, galiojo Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalies reakcija, pagal kurią nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą buvo galima perleisti ne tik savo vaikams (įvaikiams), tėvams (įtėviams), sutuoktiniui bei vaikaičiams, bet ir kitiems asmenims.Teismo vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad pareiškimų dėl teisės į nuosavybės teisių atkūrimo perleidimo forma atitiko teisės aktų reikalavimus ir tuo metu galiojusios Atkūrimo įstatymo nuostatos leido tokią teisę perleisti iš esmės bet kokiems Lietuvos Respublikos piliečiams, Vilniaus apskrities administracijos Švenčionių rajono žemėtvarkos skyrius, 2000 m. sausio 4 d. rengdamas pažymas dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, nepagrįstai 1997 m. pasirašytus pareiškimus dėl nuosavybės teisių perleidimo traktavo kaip tinkamus, galimai, pagal pažymų priėmimo metu galiojusį teisinį reglamentavimą. Teismas atkreipė dėmesį, kad viešasis interesas nuosavybės teisių atkūrimo procese neturi būti suprantamas kaip prioriteto suteikimas itin formaliems kriterijams vertinant prieš ilgą laiko tarpą priimtus sprendimus. Svarbu įvertinti, kad vykstant nuosavybės teisių atkūrimo procesui, ne tik kito teisinis reglamentavimas, bet vystėsi ir teismų praktika, todėl šiuo metu suformuoti ir visiems suprantami kriterijai negali būti beatodairiškai taikomi procesams, vykusiems prieš 20 ir daugiau metų, nes tai gali sukelti neproporcingas pasekmes asmenims, kuriems jau yra atkurtos nuosavybės teisės, būtina atsižvelgti, kad jų teisių ir teisėtų interesų (tiek į patį nuosavybės teisių atkūrimą, tiek į teisėtus lūkesčius atitinkantį procesą) apsauga taip pat yra viešasis interesas.Pažymėjo, kad ginčo, jog A. G. iki nacionalizacijos turėjo 3,5129 ha žemės nėra. Be to, teismas šioje byloje nustatė, kad tokį patį žemės plotą jis paveldėjo iš savo tėvo A. G., G. sūnaus. Taip pat nustatyta, kad L. G., K. S., S. M. ir S. K. turėjo teisę atkurti nuosavybės teises į A. G. iki nacionalizacijos valdytą nekilnojamąjį turtą. Jokio ginčo tarp A. G. ir M. G. įpėdinių dėl žemės dalių, į kurią atkurtos nuosavybės teisės, nėra. Teismo vertinimu, nors L. G., K. S., S. K. ir S. M. savo teisių į nuosavybės teisių atkūrimą savo giminaičiams 1997 m. negalėjo perleisti, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad vėliau tokia galimybė Atkūrimo įstatyme buvo numatyta, be to, L. G., K. S., S. M. ir S. K. dukra R. A. neginčija dar 1997 m. išreikštos valios dėl teisės į nuosavybės teisių atkūrimą perleidimo, naikinant administracinius aktus bei sandorius, ta apimtimi, kuria A. G. brolio M. G. įpėdiniams atkurtos nuosavybės teisės ir į A. G. iki nacionalizacijos valdytą turtą, nėra pagrindo, nes viešasis interesas šiuo atveju nebūtų apgintas.Teismas atkreipė dėmesį, kad K. S., S. K., S. M. ir L. G. nėra atsisakę savo teisių į nuosavybės teisių atkūrimą apskritai, tačiau yra perdavę savo teises kitiems asmenims, todėl, net ir nustačius tokio teisių perleidimo sandorio ydingumą ir konstatavus, jog jis negalioja nuo sudarymo momento, patiems teisių perleidėjams (jų paveldėtojams) atsirastų galimybė pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą, o atsikūrus nuosavybę savo vardu – perleisti ją dabartiniams ginčo žemės savininkams, tokiu būdu sugrąžinant situaciją į dabartinę padėtį. Taigi prokuroro reikalavimais ne tik neginamas viešas interesas, bet ir prašomos taikyti priemonės neatitinka proporcingumo siekiamam tikslui reikalavimų.Teismas konstatavo, kad Prokuroras neįrodė, jog A. G., G. sūnus, neturėjo 7 dešimtinių žemės (duomenys neskelbtini) k., kurią po jo mirties (duomenys neskelbtini) paveldėjo jo sūnūs M. ir A. G., todėl pareiškėjo reikalavimus dėl administracinių aktų ir sandorių naikinimo ta apimtimi, kuria pretendentams atkurtos nuosavybės teisės į A. G., G. sūnaus, valdytą turtą atmetė kaip nepagrįstus. Taip pat kaip nepagrįsti vertinti ir Prokuroro argumentai dėl administracinių aktų ir sandorių naikinimo ta apimtimi, kuria pretendentams atkurtos nuosavybės teisės į A. G. iki nacionalizacijos valdytą turtą. Nors teismas pripažino, kad šiuo aspektu nuosavybės teisių atkūrimo procedūros buvo pažeistos, tačiau šių procedūrų ištaisymas, nagrinėjamos bylos kontekste, nesant ginčo tarp pačių pretendentų, neatitiktų protingumo bei proporcingumo principų bei neapgintų viešojo intereso.

III.

Pareiškėjas Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą (toliau – ir apeliantas), apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 13 d. sprendimą panaikinti ir pareiškėjo pareiškimą patenkinti.Apeliantas nurodo, kad su teismo sprendime nurodytais argumentais nesutinka. Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio nuostatų pažeidimas negali būti pateisinamas tuo, kad nuosavybės teisės pretendentams jau atkurtos ir jų atkūrimo metu atsakingoms institucijoms abejonių dėl Sąraše nurodyto A. G. tapatybės nekilo. Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimas yra specifinis socialinis teisinis procesas, kurio tikslas - nors iš dalies panaikinti neteisėto nuosavybės atėmimo padarinius, grąžinti buvusiems savininkams neteisėtai nacionalizuotą ar kitaip nusavintąją turtą ir taip apginti pažeistą jų nuosavybės teisę. Iki okupacijos buvusių nuosavybės teisinių santykių tęstinumas savaime nėra atkuriamas - nuosavybės teisių atkūrimas vyksta specialiai šiam procesui skirtų viešosios teisės normų nustatyta tvarka ir sąlygomis. Pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio nuostatas nuosavybės teisės atkuriamos tiems asmenims, kurių jos buvo pažeistos, t. y. buvusiems savininkams, o jeigu jie mirę - kitiems specialiajame įstatyme nurodytiems asmenims, kurių teisės yra išvestinės iš buvusio savininko teisių. Todėl, kai nuosavybės teisė atkuriama asmeniui, kuris tos teisės neturėjo, toks nuosavybės teisės atkūrimas yra neteisėtas, nes prieštarauja imperatyviosioms specialiojo įstatymo nuostatoms. Tokie administraciniai aktai negali būti palikti galioti ir yra naikintini, nes tik taip gali būti apsaugotas viešasis interesas užtikrinti nuosavybės teisių atkūrimo proceso ir jame dalyvaujančių valstybės institucijų bei įgaliotų asmenų veiksmų teisėtumą. Apelianto teigimu, nagrinėjamoje byloje neginčytinai nustatyta, kad nuosavybės teisės į A. G. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą - žemę ir mišką atkurtos remiantis Sąrašu. Tačiau, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, Sąrašas nėra išsamus ir negalima vienareikšmiškai teigti, jog minėtame sąraše nurodytas A. G. yra M. ir A. G. tėvas. Juo labiau, kad Sąrašo sudarymo laikotarpiu (duomenys neskelbtini) kaime gyveno ne vienas A. G., t. y. A. G. – M. ir A. G. tėvas, G. sūnus, gimęs (duomenys neskelbtini), miręs (duomenys neskelbtini), taip pat A. G., gimęs (duomenys neskelbtini). Todėl akivaizdu, kad nebuvo pagrindo išvada, kad būtent G. A., G. sūnus (g. (duomenys neskelbtini)) nuosavybės teise valdė 7 deš. žemės, o M. ir A. G. nacionalizacijos metu buvo ne tik savo, bet ir tėvo turto savininkai. Atkreipia dėmesį, kad dėl bylai svarbių aplinkybių ne kartą buvo kreiptąsi į archyvą, tačiau jokių patikimų ir pakankamų su ginčo esme susijusių duomenų nebuvo gauta. Kai tam tikras juridinis faktas nėra akivaizdus arba nėra jį patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės. Vienok, įstatymas suteikia teisę kreiptis į teismą dėl tam tikrų juridinių faktų nustatymo, tačiau tokią teisę suteikia tik asmenims, kuriems nuo tokio fakto nustatymo atsiranda, pasikeičia ar pasibaigia asmeninės ar turtinės teisės. Nagrinėjamoje byloje nėra ir duomenų apie bylai reikšmingų faktų nustatymą. Apelianto teigimu, aplinkybė, kad byloje yra duomenys apie tai, jog A. ir J. G., gyvenantys (duomenys neskelbtini) kaime, 1938 metais pirko iš M. T. Orniany dvaro 19,615 ha žemės, nėra pakankamas pagrindas patvirtinti, jog kitas (duomenys neskelbtini) kaime gyvenęs A. G. žemės įsigijo tik 1938 metais. Todėl teismas teisiškai reikšmingas aplinkybes nustatė nesant pakankamai tam duomenų, išvadas apie įrodinėjimo dalyku šioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą padarė remdamasis ne įrodymų visuma, o aplinkybe, kad nuosavybės teisės pretendentams jau atkurtos. Tokiu būdu netinkamai taikė įrodinėjimą reglamentuojančias proceso teisės normas ir dėl to neteisingai išsprendė bylą.Apeliantas nurodo, kad ginčijamame sprendime teismas Prokuroro argumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į A. G. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą pripažino formaliais ir nepagrįstais. Be to, teismas 1997 metais, kai tokios teisės įstatymas nenumatė, seniūno patvirtintus S. M., K. S., L. G. ir S. K. pareiškimus prilygino notaro patvirtintiems dokumentams.Prokuroras, vertindamas nurodytus teismo motyvus, teigia, kad teismas netinkamai taikė Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalies nuostatas. Priimant sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo turi būti vadovaujamasi jo priėmimo metu galiojančiais įstatymais. Aktualiu laikotarpiu (2005 m. gruodžio 30 d.–2010 m. gruodžio 1 d.) galiojusios Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalies nuostatos numatė, kad piliečiai, turintys teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, gali šią teisę perleisti notariškai patvirtinta sutartimi savo vaikams, tėvams, sutuoktiniui bei vaikaičiams. Todėl S. K., S. M., K. S. ir L. G. atsisakymas teisės atkurti nuosavybės teises kitų asmenų, nenurodytų įstatyme, naudai neatitiko įstatymo reikalavimų. Be to, teisė nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą perleisti kitiems asmenims nebuvo numatyta ir pareiškimų, kuriais minėti asmenys atsisakė teisės atkurti nuosavybės teises, surašymo metu.Apeliantas nesutinka su teismo sprendimo teiginiu, kad šiuo atveju seniūno patvirtintas pareiškimas dėl teisių į nuosavybės teisių atkūrimą perleidimo prilyginamas notaro patvirtintam dokumentui ir atitinka įstatymo keliamus formos reikalavimus. Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad piliečiai, turintys teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, gali šią teisę perleisti tik notariškai patvirtinta sutartimi. Taigi įstatyme įtvirtintas imperatyvusis reikalavimas sandorio (sutarties) formai. Pagal jį sutartis dėl teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą perleidimo privalo būti sudaryta notarine tvarka. Tai reiškia, kad sutarties dėl teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą perleidimo notarinės formos nesilaikymas tokią sutartį daro negaliojančią ir tokia sutartis nesukuria teisinių padarinių. Kaip matyti iš byloje esančių dokumentų, Molėtų rajono Joniškio seniūnijos bei Pabradės miesto seniūnai patvirtino tik parašo dokumente tikrumą ir neatliko kitų tokiam sandoriui sudaryti būtinų veiksmų. Sandorio tvirtinimas ir parašo tikrumo liudijimas yra skirtingi notariniai veiksmai, kurie sukelia ir skirtingus teisinius padarinius. Todėl S. K., S. M., K. S. ir L. G. pareiškimai, kuriais jie atsisakė teisės atkurti nuosavybės teises, neatitiko įstatymo reikalavimų ir nesukūrė jokių teisinių padarinių.Atsakovas pateiktame atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo sutinka ir prašo jį tenkinti.Atsiliepime nurodo, kad teismas netinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus, neatkreipė dėmesio į tai, kad ne kartą buvo kreiptasi į archyvą, tačiau jokių patikimų ir pakankamų, su ginčo esme susijusių, duomenų nebuvo gauta, todėl tokiu atveju juridinis faktas nėra akivaizdus ir asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės. Teismas, pažymėdamas tai, kad duomenų, jog byloje pateiktuose dokumentuose nurodytas ne M. ir A. G. tėvas, nei Prokuroras, nei NŽT nepateikė, nepagrįstai sprendė, jog pareiškėjas nepaneigė, kad A. G., G. sūnus, gimęs (duomenys neskelbtini), miręs (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise valdė 7 dešimtines žemės (duomenys neskelbtini) k. ir, kad po tėvo mirties jo ūkyje liko gyventi du vaikai – M. ir A. G., kurie ir priėmė palikimą faktiniu valdymu lygiomis dalimis ir nacionalizacijos metu buvo ne tik savo, bet ir tėvo turto savininkai.NŽT pritaria pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiams, kad pirmosios instancijos teismas teisiškai reikšmingas aplinkybes nustatė nesant pakankamai tam duomenų, išvadas apie įrodinėjimo dalyku šioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą padarė remdamasis ne įrodymų visuma, o aplinkybe, kad nuosavybės teisės pretendentams yra atkurtos, netinkamai taikė įrodinėjimą reglamentuojančias proceso teisės normas ir dėl to neteisingai išsprendė bylą.NŽT nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalies nuostatas. K. S., L. G., S. M. ir S. K. per Atkūrimo įstatyme nustatytą terminą nepateikė dokumentų, kurie įrodytų jų giminystės ryšį su iki nacionalizacijos buvusiu savininku A. G. (tėvavardis nežinomas), A. G. ir M. G., todėl pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies nuostatas, negali būti laikomi pretendentais atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko A., A. G. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) r. valdytą 3,5129 ha žemės plotą. Taip pat ir J. L., nepateikusi giminystės ryšį įrodančių dokumentų su A. G., negali būti laikoma pretendente atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko A. G. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) r. valdytą žemę. NŽT teigimu, šie piliečiai neturėjo teisės, vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalies nuostatomis, teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą perleisti notariškai patvirtinta sutartimi V. G., M. G. ar G. G..NŽT nesutinka su sprendime nurodytais argumentais, kad nagrinėjamu atveju seniūno patvirtintas pareiškimas dėl teisių į nuosavybės teisių atkūrimą perleidimo prilyginamas notaro patvirtintam dokumentui ir atitinka įstatymo keliamus formos reikalavimus, nes Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog piliečiai, turintys teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, gali šią teisę perleisti tik notariškai patvirtinta sutartimi. Taigi įstatyme yra įtvirtintas aiškus imperatyvusis reikalavimas sandorio (sutarties) formai. Pagal jį sutartis dėl teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą perleidimo privalo būti sudaryta notarine tvarka. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. lapkričio 21 d. nutartyje pažymėjo, kad S. K., S. M., K. S. ir L. G. teisę atkurti nuosavybės teises perleido pažeidžiant Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 3 punktą. Atsakovai G. G. ir T. V. bei trečiasis suinteresuotas asmuo M. G. pateiktame atsiliepime su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti.Atsiliepime nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pakartotinai nagrinėdamas Prokuroro pareiškimą visapusiškai ir išsamiai išnagrinėjo bylą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. lapkričio 21 d. nutartyje pažymėjo, kad Prokuroras, ginantis viešąjį interesą, reikalaudamas panaikinti ginčijamus sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, turi pateikti teismui papildomus įrodymus, kad 7 dešimtinių žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdė kitas asmuo, nesusijęs giminystės ryšiais su A. ir M. G.. Nei Prokuroras, nei pirmosios instancijos teismas, papildomai reikalaudamas duomenų iš archyvo, tokių įrodymų nerado, priešingai, papildomai archyvuose rasti dokumentai įrodo, kad A., M. ir A. G. galimai nuosavybės teise turėjo daugiau žemės, negu pretendentams buvo atkurta.Pažymi, kad jiems nuosavybės teisės buvo atkurtos į M. ir A. G. nuosavybės teise valdytus žemės sklypus, todėl viešas interesas nebuvo pažeistas, priimti sprendimai nepažeidžia jokių byloje nedalyvaujančių trečiųjų asmenų teisių, žemės sklypai, į kuriuos atkurtos nuosavybės teisės, neturi išskirtinės svarbos visuomenei, ginčų tarp pretendentų dėl atkūrimo nėra, nustatyti formalūs pažeidimai yra susiję išimtinai tik su valstybės institucijų veiksmais priimant jų kompetencijai priskirtus sprendimus, pretendentai neatliko jokių neteisėtų ar nesąžiningų veiksmų. Kadangi, remiantis teismų praktika valstybės institucijų padarytų klaidų rizika turi tekti pačiai valstybei, o klaidos neturėtų būti taisomos bloginant individo padėtį, pirmosios instancijos teismo sprendimas atmesti Prokuroro pareiškimą yra teisingas ir pagrįstas.Trečiasis suinteresuotas asmuo A. S. atsiliepime su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka.Atsiliepime nurodo, kad įpėdiniams nuosavybės teisės buvo atkurtos į M. ir A. G. nuosavybės teise valdytus žemės sklypus. Dėl nekompetentingų valstybės institucijų pareigūnų veiksmų, L. G., K. S., S. M. ir S. K., kurie buvo Lietuvos Respublikos piliečiai ir buvo laikomi pretendentais atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko A. G. iki nacionalizacijos valdytą žemę, netinkamai perleido savo teises kitiems įpėdiniams. Jei jie būtų laiku informuoti, kad toks perleidimas nėra galimas, atkūrimo procese būtų dalyvavę patys ir savo vardu atkurtų nuosavybės teises į tą dalį buvusių savininkų valdytos žemės, dėl kurios priimtus sprendimus Prokuroras prašo panaikinti. Sprendimų panaikinimas dėl tokių formalių neatitikimų, kurie nepažeidžia trečiųjų asmenų interesų, nes ginčo tarp įpėdinių nėra, neatitiktų Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 5 straipsnyje įtvirtinto operatyvumo principo, nes nuosavybės teisių atkūrimo procesas, pradėtas 1991 m., tęstųsi nepateisinamai ilgai, kadangi turėtų būti pradėtas iš naujo, pretendentai ar jų įpėdiniai turėtų vėl kreiptis į teismą dėl termino pateikti prašymus atnaujinimo, o galutinis rezultatas iš esmės nesiskirtų nuo esamos situacijos.Pažymi, kad teismų praktikoje suformuotas gero administravimo principas, kuris svarbus nuosavybės teisės, teisinio tikrumo bei teisėtų lūkesčių apsaugos aspektu, reikalauja, kad spręsdamos klausimą dėl viešojo intereso, ypač susijusio su tokiomis pagrindinėmis žmogaus teisėmis kaip nuosavybės teisė, valstybės institucijos veiktų greitai, tinkamai ir, svarbiausia, nuosekliai, o poreikis ištaisyti seną suklydimą neturėtų neproporcingai riboti naujų teisių, kurias asmuo gera valia įgyja, remdamasis valstybės institucijų veiksmų teisėtumu, o valstybės institucijoms, kurios nesilaiko savo pačių procedūrų, neturėtų būti leidžiama gauti naudos dėl padarytų klaidų ir išvengti savo pareigų vykdymo.Akcentuoja, kad Prokuroras apeliaciniame skunde nenurodo jokių naujų, pirmos instancijos teismo neišnagrinėtų faktų ar argumentų, nepateikia papildomų įrodymų. Byloje nėra duomenų, kad pretendentai veikė neteisėtai, teikdami viešojo administravimo subjektui neteisingą ar neišsamią informaciją, siekdami, kad ginčijami sprendimai būtų priimti, todėl panaikinus ginčijamus sprendimu bus padaryta didesnė žala kitoms viešojo intereso sferoms, būtent socialinio teisingumo srityje, o asmenims, sąžiningai įgijusiems nuosavybės teisę bus sukurti papildomi ir nereikalingi jų subjektinių teisių ir teisėtų interesų apsunkinimai bei apribojimai. Pagal teismų praktiką, priemonės, kuriomis siekiama apginti viešąjį interesą, turi būti adekvačios siekiamam tikslui ir atitikti proporcingumo principo keliamus reikalavimus. Kadangi dėl aukščiau išvardintų priežasčių Prokuroro pareiškime nurodytos priemonės, kuriomis siekiama ginti viešąjį interesą, neatitinka nei vieno nurodyto reikalavimo.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus apskrities viršininko ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos sprendimų, kuriais V. G., M. G. ir G. G. atkurtos nuosavybės teisės į A. (A.), A. ir M. G. valdytą nekilnojamąjį turtą – žemę ir mišką, teisėtumo ir pagrįstumo.Prokuroras pareiškimą grindė tuo, kad minėtiems asmenims nuosavybės teisės nepagrįstai buvo atkurtos į didesnę žemės dalį, nei iki nacionalizacijos priklausė buvusiam savininkui, tokiu būdu pažeidžiant Atkūrimo įstatymo nuostatas.Pirmosios instancijos teismas, remdamasis bylos medžiaga, nustatė, kad byloje nėra jokių duomenų, vienareikšmiškai patvirtinančių Prokuroro ir NŽT abejones dėl A. G. tapatybės, nuosavybės teisių atkūrimo procese atsakingoms institucijoms dėl to taip pat jokių abejonių nekilo, jokių pretendentų neteisėtų veiksmų nėra nustatyta ir Prokuroro pareiškimą atmetė.Prokuroras, nesutikdamas su teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad teismas teisiškai reikšmingas aplinkybes nustatė neturėdamas pakankamai tam duomenų, išvadas apie įrodinėjimo dalyku šioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą padarė remdamasis ne įrodymų visuma, o aplinkybe, kad nuosavybės teisės pretendentams jau atkurtos. Teismas netinkamai taikė Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalies nuostatas bei įrodinėjimą reglamentuojančias proceso teisės normas ir dėl to neteisingai išsprendė bylą. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas.Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Nagrinėjamu atveju tai reiškia, kad teisėjų kolegija iš naujo detaliai neanalizuoja tų apelianto argumentų, kuriuos ištyrė ir sprendime aptarė pirmosios instancijos teismas, su kuriais apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sutinka, o pasisako tik dėl apeliaciniame skunde nurodytų nesutikimo su teismo sprendimu argumentų. Teisėjų kolegija pirmiausiai atkreipia dėmesį, kad apeliantas savo apeliaciniame skunde jokių faktinių aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė, apeliaciniame skunde nėra pateikta teisiškai pagrįstų argumentų, leidžiančių pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas.Kaip pagrįstai sprendime pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas, ginantis viešąjį interesą, turi siekti ne formaliais pagrindais panaikinti administracinius aktus ir nutraukti jų pagrindu susiklosčiusius teisinius santykius, bet apginti jį realiai, tai reiškia, kad nagrinėjamu atveju nuosavybės teisių atkūrimas turi būti paneigtas tik tokia apimtimi, kokia šio proceso metu be teisėto pagrindo asmenys įgijo materialiąsias teises. Kvestionuojamu atveju nuosavybės teisės yra atkurtos turto savininko, mirusio iki nacionalizacijos, įpėdiniams, todėl nagrinėjamoje byloje turi būti patikrintos visos aplinkybės ir nustatyti juridinę reikšmę turintys faktai, patvirtinantys, kas nuosavybės teise nacionalizacijos metu valdė ginčo žemės sklypą. Duomenis, patvirtinančius ar paneigiančius tokius faktus, turi pateikti pareiškėjas, priešingu atveju bylos procesas neatitiktų Teismų įstatymo 5 straipsnyje įtvirtinto operatyvumo principo, o nuosavybės teisių atkūrimo procesas, pradėtas dar 1991 m., iš esmės tęstųsi nepateisinamai ilgą laiką, nes turėtų būti pradėtas iš naujo. Tokie patys kriterijai dėl aktyvaus aplinkybių įrodinėjimo byloje taikytini ir institucijai, kuriai įstatymų leidėjas pavedė įgyvendinti nuosavybės atkūrimo procesą – t. y. Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos.Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje esančiais duomenimis, vertino, kad nei Prokuroras nei Nacionalinė žemės tarnyba nepateikė įrodymų, jog A. G., nurodytas sąraše, turėjęs 7 dešimtines žemės, nėra M. ir A. G. tėvas, o atsižvelgiant į tai, kad nuosavybės teisės jau atkurtos ir jų atkūrimo metu atsakingoms institucijoms abejonių dėl sąraše nurodyto A. G. tapatybės nekilo, kad pretendentų neteisėtų veiksmų nenustatyta, kad duomenų, paneigiančių, jog A. G., G. sūnus, gimęs (duomenys neskelbtini), miręs (duomenys neskelbtini), iki mirties nuosavybės teisėmis valdė 7 dešimtines žemės, nebuvo, todėl pagrįstai nusprendė, kad M. ir A. G. iki nacionalizacijos valdė ne tik savo, bet ir iš tėvo faktiniu valdymu lygiomis dalimis paveldėtą iš viso 7 dešimtinių žemės plotą. Taigi kiekvienas iš šių asmenų iki nacionalizacijos turėjo po 7 dešimtines žemės, į kurią galėjo būti atkurtos nuosavybės teisės jų įpėdiniams. Pažymėtina, kad nei Prokuroras nei NŽT nepateikė duomenų, kurie paneigtų šias pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas. Apeliantas taip pat nurodo, kad teismas netinkamai taikė Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalies nuostatas, todėl nepagrįstai sprendė, kad S. M., K. S., L. G. ir S. K. pareiškimas, kuriuo jie savo teises į nuosavybės teisių atkūrimą perleido 1997 m., kurį patvirtino seniūnas, prilygsta notaro patvirtintiems dokumentams ir atitinka Atkūrimo įstatymo keliamus formos reikalavimus, kadangi priimant sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, turi būti vadovaujamasi jo priėmimo metu galiojančiais įstatymais. Nagrinėjamu atveju, ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusios Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalies nuostatos numatė, kad piliečiai, turintys teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, gali šią teisę perleisti notariškai patvirtinta sutartimi savo vaikams, tėvams, sutuoktiniui bei vaikaičiams, todėl minėtų asmenų atsisakymas teisės atkurti nuosavybės teises kitų asmenų, nenurodytų įstatyme, naudai, neatitiko įstatymo reikalavimų. Teisėjų kolegija, atsakydama į šiuos apeliacinio skundo argumentus, pažymi, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo vertinimu nurodytu klausimu. Be to, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, jog valstybės institucijų klaidos turi būti aiškinamos asmenų naudai, ypač tais atvejais, kai nėra pažeidžiamas joks kitas privatus interesas. Valstybė turi prisiimti bet kokių valstybės institucijų padaromų klaidų riziką ir padarytos klaidos negali būti taisomos privataus asmens sąskaita (žr., pvz., EŽTT 2008 m. kovo 13 d. sprendimą byloje Gashi prieš Kroatiją). Nuo 1991 m. rugpjūčio 1 d. iki 1997 m. liepos 9 d. galiojusio Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 2 straipsnio 2 dalyje nuo 1993 m. liepos 28 d. buvo numatyta galimybė asmenims, turintiems teisę pagal šį straipsnį į nuosavybės teisių atkūrimą, šią teisę perleisti notariškai patvirtinta sutartimi savo vaikams (įvaikiams), tėvams (įtėviams), sutuoktiniui bei vaikaičiams. Nuo 1997 m. liepos 9 d. Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodyti piliečiai teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą gali perleisti notariškai patvirtinta sutartimi savo vaikams (įvaikiams), tėvams (įtėviams), sutuoktiniui bei vaikaičiams, jeigu šie yra Lietuvos Respublikos piliečiai. Ši įstatymo nuostata buvo pakeista ir nuo 1999 m. gegužės 13 d. pirmiau nurodyti piliečiai teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą galėjo perleisti notariškai patvirtinta sutartimi ne tik savo vaikams (įvaikiams), tėvams (įtėviams), sutuoktiniui bei vaikaičiams, bet ir kitiems asmenims, jeigu jie yra Lietuvos Respublikos piliečiai. Nuo 2001 m. rugpjūčio 17 d. Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje buvo nustatytas terminas, per kurį teisė atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą gali būti perleista notariškai patvirtinta sutartimi įstatyme nurodytiems asmenims – iki 2001 m. gruodžio 31 d., o nuo 2002 m. sausio 18 d. Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje vėl buvo įtvirtinta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodyti piliečiai teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą iki 2001 m. gruodžio 31 d. gali perleisti notariškai patvirtinta sutartimi savo vaikams (įvaikiams), sutuoktiniui bei vaikaičiams, jeigu šie yra Lietuvos Respublikos piliečiai. Taigi tiek Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, galiojusiame iki 1997 m. liepos 9 d., tiek Atkūrimo įstatyme apibrėžtas baigtinis asmenų, kuriems notariškai patvirtinta sutartimi galėjo būti perleista teisė atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, sąrašas. Iš nurodyto reglamentavimo matyti, kad teisę į nuosavybės teisių atkūrimą buvo galima perleisti kitiems asmenims, t. y. ne vaikams (įvaikiams), tėvams (įtėviams), sutuoktiniui bei vaikaičiams, laikotarpiu nuo 1999 m. gegužės 13 d. iki 2001 m. gruodžio 31 d. notariškai patvirtinta sutartimi. Kaip nustatyta bylos medžiaga, L. G., K. S., S. K. ir S. M. pareiškimai dėl teisių į nuosavybės teisių atkūrimą perleidimo patvirtinti seniūno (I tomas, b. l. 43–45). Lietuvos Respublikos notarinių veiksmų atlikimo rajonų savivaldybių seniūnijose įstatymo, galiojusio 1995 m. birželio 28 d. iki 2003 m. vasario 12 d., 1 straipsnyje buvo nustatyta, kad rajonų savivaldybių seniūnijose, išskyrus savivaldybių centrus, kuriuose yra notariniai biurai, seniūnai atlieka šiuos notarinius veiksmus: 1) tvirtina testamentus; 2) tvirtina kitokius sandorius (sutartis, įgaliojimus ir kt.), išskyrus sandorius dėl nekilnojamojo turto ir mechaninių transporto priemonių perleidimo, nuomos, panaudos ir įkeitimo; 3) imasi priemonių paveldimam turtui apsaugoti; 4) liudija dokumentų nuorašų ir jų išrašų tikrumą; 5) liudija parašo dokumentuose tikrumą; 6) perduoda vienų juridinių ir fizinių asmenų pareiškimus kitiems juridiniams ir fiziniams asmenims. Iš nurodyto teisinio reglamentavimo akivaizdu, kad sandorių tvirtinimas pagal tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos notarinių veiksmų atlikimo rajonų savivaldybių seniūnijose įstatymo 1 straipsnio 2 punktą buvo priskirtas ir seniūnų kompetencijai, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad seniūno patvirtinti minėtų asmenų pareiškimai prilygo notaro patvirtintiems dokumentams ir atitiko Atkūrimo įstatymo keliamus formos reikalavimus.Nagrinėjamu atveju sutiktina su apelianto teiginiu, kad L. G., K. S., S. K. ir S. M. savo teises į nuosavybės teisių atkūrimą savo giminaičiams, kurie nėra nei jų vaikai (įvaikiai), tėvai (įtėviai), sutuoktiniai ar vaikaičiai, perleido 1997 m., kai tokios galimybės Atkūrimo įstatymo nuostatos dar nenumatė. Pirmosios instancijos teismas taip pat teisingai nustatė, kad Vilniaus apskrities administracijos Švenčionių rajono žemėtvarkos skyrius, 2000 m. sausio 4 d. rengdamas pažymas dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, nepagrįstai 1997 m. pasirašytus pareiškimus dėl nuosavybės teisių perleidimo traktavo kaip tinkamus pagal pažymų priėmimo metu galiojusį teisinį reglamentavimą. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad L. G., K. S., S. M. ir S. K. turėjo teisę atkurti nuosavybės teises į A. G. iki nacionalizacijos valdytą nekilnojamąjį turtą. Jokio ginčo tarp A. G. ir M. G. įpėdinių dėl žemės dalies, į kurią atkurtos nuosavybės teisės, nėra. Todėl apeliacinės instancijos teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad nors L. G., K. S., S. K. ir S. M. savo teisių į nuosavybės teisių atkūrimą savo giminaičiams 1997 m. negalėjo perleisti, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad vėliau tokia galimybė Atkūrimo įstatyme buvo numatyta, bei į tai, kad perleidę teisę į nuosavybės teisių atkūrimą asmenys neginčija dar 1997 m. išreikštos valios, naikinant administracinius aktus bei sandorius ta apimtimi, kuria A. G. brolio M. G. įpėdiniams atkurtos nuosavybės teisės ir į A. G. iki nacionalizacijos valdytą turtą, viešasis interesas šiuo atveju nebūtų apgintas.Pažymėtina, kad viešasis interesas nuosavybės teisių atkūrimo procese neturi būti suprantamas kaip prioriteto suteikimas itin formaliems kriterijams vertinant prieš ilgą laiko tarpą priimtus sprendimus. Svarbu įvertinti, kad vykstant nuosavybės teisių atkūrimo procesui, ne tik kito teisinis reglamentavimas, bet vystėsi ir teismų praktika, todėl šiuo metu suformuoti ir visiems suprantamai kriterijai negali būti beatodairiškai taikomi procesams, vykusiems prieš 20 ir daugiau metų, nes tai gali sukelti neproporcingas pasekmes asmenims, kuriems jau yra atkurtos nuosavybės teisės, būtina atsižvelgti, kad jų teisių ir teisėtų interesų (tiek į patį nuosavybės teisių atkūrimą, tiek į teisėtus lūkesčius atitinkantį procesą) apsauga taip pat yra viešasis interesas. Be to, EŽTT yra pabrėžęs, kad šiais atvejais turi būti atsižvelgiama į tai, ar toks nuosavybės aktų panaikinimas yra proporcingas, t. y. užtikrinama pusiausvyra tarp bendro intereso ir asmens pagrindinių teisių apsaugos, tokiais atvejais pusiausvyra nepasiekiama, jei valdžios institucijų klaidų atitaisymas užkrauna asmeniui pernelyg didelę naštą (žr., pvz., EŽTT 2014 m. spalio 21 d. sprendimą byloje D. K. prieš Lietuvą). Konstitucinis Teismas taip pat yra pažymėjęs ir tai, kad konstitucinio teisinės valstybės principo turinys atskleistinas atsižvelgiant į įvairių kitų konstitucinių principų, tarp jų teisingumo (apimančio inter alia prigimtinį teisingumą) principo, turinį. Teisingumo negalima pasiekti tenkinant tik vienos grupės interesus ir kartu paneigiant kitų interesus (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarimą). Konstitucinis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad viešasis interesas, kaip bendras valstybės, visos visuomenės ar visuomenės dalies interesas, turi būti derinamas su individo autonominiais interesais, nes ne tik viešasis interesas, bet ir asmens teisės yra konstitucinės vertybės (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimus). Šios Konstitucijoje įtvirtintos vertybės – asmens teisių ir teisėtų interesų apsauga bei gynimas ir viešasis interesas – negali būti priešpriešinamos ir šioje srityje būtina užtikrinti teisingą pusiausvyrą (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimą).Atitinkamai, teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytus išaiškinimus, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju priemonės, kuriomis siekiama apginti viešąjį interesą, nėra adekvačios siekiamam tikslui, o tuo pačiu neatitinka ir proporcingumo principui keliamų reikalavimų. Nagrinėjamu atveju reikalavimas dėl teisės į nuosavybę panaikinimo, nesant išskirtinio viešojo intereso ginčo turtui, vertinamas kaip nepaisymas pusiausvyros tarp viešo intereso poreikių ir pagrindinių žmogaus teisių apsaugos reikalavimų.Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimui motyvuoti gali būti pakankama pažymėti, jog teismas sutinka su žemesnės instancijos teismo motyvais juos įrašant į sprendimą arba nurodant, jog su tokiais motyvais sutinkama (žr., pvz., 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v. Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 20772/92 Helle v. Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v. Spain). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pirmosios instancijos teismas sprendime itin išsamiai išnagrinėjo bylai reikšmingas aplinkybes, išsamiai aptarė įrodymų visumą bylai aktualaus teisinio reguliavimo kontekste ir teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir materialiosios teisės normų taikymu sutinka, taip pat pritaria teismo argumentams, todėl plačiau dėl to nepasisako.Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, bylą ištyrė išsamiai, visapusiškai, materialiosios teisės normas taikė tinkamai, proceso teisės normų nepažeidė, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Todėl tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame išdėstytais ar kitais argumentais nėra pagrindo. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 13 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pareiškėjo Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.