- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2013-06-25
- Bylos Nr.
- 1A-247/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-64-1-00718-2011-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Viktoras Kažys (pirm.), Rūta Mickevičienė, Linas Žukauskas
- Nuteistasis
- D. D.
- Nukentėjusysis
- S. G.
- Kategorijos
- 1.2.7.1.2.3Mažamečio asmens išžaginimas (BK 149 str. 4 d.)
- 1.2.7.5Seksualinis priekabiavimas (BK 152 str.)
- 1.2.7.6Mažamečio asmens tvirkinimas (BK 153 str.)
- 2.4.6.3.4Jeigu netinkamai išspręsti kiti nuosprendžio klausimai (BPK 328 str. 4 p.)
- 2.4.6.4.1Kai pirmosios instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje padarė išvadą, jog neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, arba nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 str. 1 p.)
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Kažio,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios S. G., nukentėjusiosios atstovės pagal įstatymą I. G., nuteistojo D. D. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. lapkričio 22 d. nuosprendžio, kuriuo D. D. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 149 straipsnio 4 dalį, 152 straipsnio 1 dalį, 153 straipsnį ir nuteistas:
- pagal Lietuvos Respublikos BK 149 straipsnio 4 dalį laisvės atėmimu 9 (devyneriems) metams;
- pagal Lietuvos Respublikos BK 152 straipsnio 1 dalį areštu 20 (dvidešimčiai) parų;
- pagal Lietuvos Respublikos BK 153 straipsnį laisvės atėmimu 10 (dešimčiai) mėnesių.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 4 dalimi, bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant, ir D. D. paskirta galutinė subendrinta bausmė - laisvės atėmimas 9 (devyneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Iš D. D. nukentėjusiajai S. G., atstovaujamai pagal įstatymą motinos I. G., priteista 30000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
D. D. nuteistas už tai, kad 2006 m. lapkričio 4 d. – 2010 m. vasario 21 d. laikotarpiu, I. G. priklausančios sodybos gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, žinodamas, kad S. G., gimusi (duomenys neskelbtini), yra mažametė, nenustatytą skaičių kartų bučiavo ją, rankomis per drabužius lietė jos krūtinę ir sėdmenis, laižė jos apnuogintą krūtinę, tvirkino mažametį asmenį.
D. D. nuteistas ir už tai, kad 2009 m. lapkričio mėnesį, tiksliau nenustatytu laiku, I. G. priklausančios sodybos gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), gyvenamajame name, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, pasinaudodamas S. G., gimusios (duomenys neskelbtini), bejėgiška būkle dėl mažametystės, prievarta numovė S. G. apatines kelnaites ir įvedė savo varpą į jos makštį, lytiškai santykiavo su mažamete prieš jos valią, išžagino mažametį asmenį.
D. D. nuteistas ir už tai, kad 2010 m. vasario 21 d. – 2011 m. gegužės 25 d. laikotarpiu, I. G. priklausančios sodybos gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, nenustatytą skaičių kartų bučiavo S. G. gim. (duomenys neskelbtini), rankomis per drabužius lietė jos krūtinę ir sėdmenis, siekdamas seksualinio bendravimo ir pasitenkinimo, vulgariais veiksmais priekabiavo prie nepilnamečio savo šeimos nario - podukros S. G., seksualiai priekabiavo prie priklausomo asmens.
Šalies argumentai
Nukentėjusioji S. G. apeliaciniame skunde nurodo, kad D. D. pirmosios instancijos teismo nuteistas nepagrįstai, kadangi jis prie jos nepriekabiavo ir jos neišžagino. Nukentėjusiosios teigimu, ji D. D. apkaltino nebūtais dalykais.
Nukentėjusiosios S. G. atstovė pagal įstatymą I. G. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendį panaikinti, nurodo, kad nuosprendis yra neteisingas, kadangi jos dukros S. G. D. D. neišžagino ir prie mergaitės nuteistasis lytiškai nepriekabiavo.
Nuteistasis D. D. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendį panaikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį.
Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad nei vienos iš jam inkriminuotų nusikalstamų veikų jis nepadarė, pirmosios instancijos teismas neteisingai ir tendencingai vertino byloje surinktą medžiagą dėl to priėmė neteisingą nuosprendį ir nepagrįstai jį nuteisė. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas pripažino jį kaltu ir nuteisė iš esmės remdamasis tik nukentėjusiosios S. G. parodymais, duotais 2011 m. birželio 13 d. ikiteisminio tyrimo teisėjui. Tuo tarpu, pirmosios instancijos teismas visiškai nekreipė dėmesio ir nevertino nukentėjusiosios parodymų, duotų 2011 m. liepos 7 d., kuomet S. G. atsisakė savo ankstesnių parodymų, tvirtindama, jog ji viską išsigalvojo. Nuteistasis pažymi, kad nukentėjusioji S. G. buvo atvykusi į teismo posėdį, tačiau teismas atsisakė ją apklausti, tuo pažeisdamas jo procesines teises bei atimdamas galimybę užduoti nukentėjusiajai klausimus. Anot apelianto, pirmosios instancijos teismas jo kaltę grindė ir liudytojų V. P. bei mokytojų J. S. bei Z. J. parodymais, tačiau ir šių liudytojų duotų parodymų šaltinis yra ta pati nukentėjusioji S. G..
Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, prokurorė prašė nuteistojo D. D., nukentėjusiosios S. G., nukentėjusiosios atstovės pagal įstatymą I. G. apeliacinius skundus atmesti, nukentėjusioji S. G. ir jos atstovė pagal įstatymą I. G. prašė apeliacinius skundus tenkinti, nuteistasis D. D. ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinius skundus tenkinti.
Nukentėjusiosios S. G., nukentėjusiosios atstovės pagal įstatymą I. G. ir nuteistojo D. D. apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.
D. D. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu padaręs tris nusikalstamas veikas žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui. D. D. nuteistas už tai, kad tvirkino mažametį asmenį, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 153 straipsnyje, už tai, kad išžagino mažametį asmenį, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 149 straipsnio 4 dalyje, taip pat už tai, kad seksualiai priekabiavo prie priklausomo asmens, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 152 straipsnio 1 dalyje.
Lietuvos Respublikos BK 153 straipsnyje numatyta atsakomybė už mažamečio asmens tvirkinimą, kuris gali būti padaromas įvairiomis formomis, pavyzdžiui, demonstruojant mažamečiui lytinius organus, jį nurengiant, glostant vaiko kūną ar jo lytinius organus, prašant glostyti kaltininko lytinius organus, taip pat ir lytiškai santykiaujant ar tenkinant lytinę aistrą mažamečio akivaizdoje ir pan. Pagal Lietuvos Respublikos BK 153 straipsnį kvalifikuotini: 1) seksualinių veiksmų – lytinio santykiavimo, kitokio lytinės aistros tenkinimo su partneriu, masturbacijos, ekshibicionizmo – atlikimas mažamečio akivaizdoje; 2) mažamečių lenkimas, vertimas atlikti seksualinius veiksmus tarp savęs ar su savimi; 3) pornografijos demonstravimas mažamečiams; 4) kitoks intelektualinis tvirkinimas – amoralūs pasakojimai apie seksualinio potraukio tenkinimą ir pan. Objektyviai tvirkinimo veiksmai reiškia veiksmus, galinčius sukelti mažamečio lytinį susijaudinimą, per ankstyvą susidomėjimą lytinėmis funkcijomis, nesveiką, iškreiptą santykių tarp lyčių įsivaizdavimą ir sutrikdyti vaiko fizinį bei psichologinį vystymąsi. Mažametis gali būti tvirkinamas demonstruojant jam lytinius organus, jį nurengiant, glostant vaiko kūną ir kitokiais būdais.
Lietuvos Respublikos BK 149 straipsnio prasme išžaginimu laikomas lytinis santykiavimas tarp vyro ir moters prieš vieno iš jų valią, jeigu tai daroma naudojant fizinį ar psichinį smurtą, ar kitaip atimant galimybę priešintis arba naudojantis bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. Pagal Lietuvos Respublikos BK 149 straipsnio 4 dalį atsako tas, kas išžagino mažametį asmenį. Lytinis santykiavimas Lietuvos Respublikos BK 149 straipsnio prasme yra skirtingų lyčių asmenų, t. y. vyro ir moters lytinis aktas, įvedant vyro varpą į moters makštį. Tam, kad veika būtų kvalifikuojama kaip išžaginimas, būtina nustatyta, kad lytinis aktas su nukentėjusiąja buvo pradėtas, t. y. vyro varpa buvo įkišta į moters lytinius organus. Jeigu kaltininkui lytinio santykiavimo pradėti nepavyko dėl nepakankamo susijaudinimo ar dėl kitokių aplinkybių, nepriklausančių nuo kaltininko valios, veika kvalifikuojama kaip pasikėsinimas padaryti išžaginimą.
Pagal Lietuvos Respublikos BK 152 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas siekdamas seksualinio bendravimo ar pasitenkinimo vulgariais ar panašiais veiksmais, pasiūlymais ar užuominomis priekabiavo prie pagal tarnybą ar kitaip priklausomo asmens. Šiuo baudžiamuoju nusižengimu kėsinamasi į žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvę, taip pat garbę ir orumą. Objektyviai seksualinis priekabiavimas gali pasireikšti labai įvairiais vulgariais ar panašiais veiksmais, pasiūlymais ar užuominomis. Vulgarūs veiksmai – tai gestai, išreiškiantys siekį seksualiai bendrauti ar imituojantys tokį bendravimą. Pasiūlymas ar užuomina gali būti išreikšti žodžiu, raštu, gestu, mimika. Meilinimasis, pasiūlymas, užuomina intymiems santykiams tampa priekabiavimu, kai tai daroma pakartotinai po to, kai į tokį poelgį buvo reaguota nedviprasmiškai neigiamai. Būtinas baudžiamojo nusižengimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 152 straipsnyje požymis yra tarnybinis ar kitoks nukentėjusiojo asmens priklausomumas nuo kaltininko (pavaldinio priklausomumas nuo viršininko, mokinio - nuo mokytojo, išlaikytinio - nuo globėjo ir pan.).
Iš subjektyviosios pusės visos trys aptartos nusikalstamos veikos - tiek išžaginimas, tiek seksualinis priekabiavimas, tiek ir mažamečio asmens tvirkinimas padaromos tik tiesiogine tyčia.
Nuteistasis D. D. viso bylos proceso metu – tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek baudžiamąją bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, neigė padaręs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. D. D. pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose parodė, kad nukentėjusioji S. G. jį apkalbėjo, jis niekada su S. G. vienoje lovoje nemiegojo, nukentėjusiosios atžvilgiu jokių seksualinio pobūdžio veiksmų neatliko, prie S. G. seksualiai nepriekabiavo, jos neprievartavo ir netvirkino.
Kaip matyti iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, pagrindinis įrodymų šaltinis, priimant apkaltinamąjį nuosprendį D. D. atžvilgiu – mažametės nukentėjusiosios S. G. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui. 2011 m. birželio 13 d. apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją nukentėjusioji S. G. parodė, kad su patėviu D. D. sutaria blogai, nes jis, būdamas girtas, prie jos kabinėjasi, liečia per rūbus, graibo už krūtinės. Prieš du metus patėvis grįžo girtas, mamos namuose nebuvo, patėvis pradėjo grabinėti ir ją išprievartavo. Nukentėjusiosios teigimu, patėvis D. D. norėdavo ją bučiuoti, ji neleisdavo, bet jis vis tiek bučiuodavo, patėvis laižydavo jai krūtinę, ranką laikydavo ant užpakalio, ji miega su liemenėle, patėvis liemenėlę patraukdavo (t. 1, b. l. 14 – 17). Tačiau dar ikiteisminio tyrimo metu 2011 m. liepos 7 d. nukentėjusioji S. G. tyrėjai davė kitokius parodymus, tvirtino, jog pamelavo apie tai, jog patėvis lįsdavo prie jos, liesdavo jos kūną, kad patėvis D. D. ją išprievartavo. Nukentėjusiosios teigimu, ji taip pasielgė dėl to, kad buvo susipykusi su mama ir tokiu būdu, t. y. apkalbėdama mamos sugyventinį D. D., norėjo atkeršyti mamai (t. 1, b. l. 18 – 19). Nagrinėjant baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teisme, nukentėjusioji S. G. nebuvo apklausta. Pirmosios instancijos teismui išnagrinėjus baudžiamąją bylą bei priėmus apkaltinamąjį nuosprendį D. D. atžvilgiu, nukentėjusioji S. G. minėtą pirmosios instancijos teismo nuosprendį apskundė apeliacine tvarka, savo apeliaciniame skunde nurodydama, kad D. D. nuteistas nepagrįstai, kadangi jis prie jos nepriekabiavo ir jos neišžagino, ji D. D. apkaltino nebūtais dalykais. Analogišką apeliacinį skundą padavė ir nukentėjusiosios S. G. atstovė pagal įstatymą I. G., prašydama D. D. išteisinti ir tvirtindama, kad D. D. jos mažametės dukros S. G. neišžagino ir prie mergaitės seksualiai nepriekabiavo. Siekiant pašalinti prieštaravimus nukentėjusiosios S. G. parodymuose, šiuo metu jau nepilnametė nukentėjusioji buvo apklausta apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusioji S. G. parodė, kad D. D. jos neskriaudė, jis niekada jos nelietė, nebučiavo, ji buvo susipykusi su mama ir su D. D., todėl ir apkaltino D. D. nebūtais dalykais. Nukentėjusioji taip pat nurodė, jog ir teismo medicinos ekspertui ji sakiusi netiesą, kad pirmi lytiniai santykiai buvo prieš 3 – 4 mėnesius, iš tikrųjų pirmus lytinius santykius ji turėjo dar prieš tai, kai apkaltino nebūtais dalykais D. D., tada jai buvo dvylika metų, pirmuosius lytinius santykius ji turėjo su draugu.
Seksualinės prievartos prieš mažamečius (nepilnamečius) bylų specifika yra ta, kad paprastai tokios prievartos liudytojų nebūna. Svarbiausi įrodymų šaltiniai tokiose bylose – teismo medicinos specialistų išvados, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos specialistų išvados, daiktiniai įrodymai (kraujo, spermos pėdsakai ir kt.), išvestiniai įrodymai – asmenų, kurie bendravo su mažamečiu ir, kuriems mažametis pasakojo apie patirtą seksualinę prievartą, parodymai. Ypatingą reikšmę šioje įrodymų grandinėje turi paties seksualinę prievartą patyrusio mažamečio (nepilnamečio) parodymai. Mažamečio (nepilnamečio) nukentėjusiojo parodymų patikimumas neturėtų būti vertinamas taip griežtai ir kategoriškai, kaip kitų – suaugusių nukentėjusiųjų ar liudytojų parodymai. Kai kurie prieštaravimai, netikslumai, nesutapimai mažamečio (nepilnamečio) asmens, patyrusio seksualinę prievartą, parodymuose galėtų būti paaiškinami parodymų subjekto specifiškumu dėl amžiaus, socialinės brandos, fizinio ir psichinio išsivystymo, patirto šoko, nežymūs prieštaravimai, netikslumai nėra pagrindas netikėti mažamečio nukentėjusiojo parodymais. Tačiau mažamečio nukentėjusiojo parodymai negali būti absoliutinami, jie turi būti vertinami bylos įrodymų grandinėje, mažamečio (nepilnamečio) nukentėjusiojo parodymai negali būti vieninteliu ir absoliučiu kaltės įrodymu, ypač, jeigu šie parodymai prieštarauja kitiems bylos įrodymams, yra nuolat kintantys ir prieštaringi patys sau. Nukentėjusiosios S. G. parodymų teisingumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į bylos įrodymų visetą, analizuojant liudytojų parodymus, kitus išvestinius įrodymus, kuriuose yra tam tikros informacijos apie S. G. pasisakymus dėl patirtos seksualinės prievartos.
Susipažinus su 2011 m. birželio 13 d. teismo posėdžio protokolu, kuriame užfiksuota Marijampolės rajono apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo atlikta tuo metu jau nepilnametės nukentėjusiosios S. G. apklausa, matyti, jog nukentėjusiosios apklausa buvo atlikta labai paviršutiniškai, formaliai, apklausa trumpa, jos metu gauta nepakankamai informacijos dėl D. D. galimai atliktų seksualinės prievartos veiksmų – jų pobūdžio, intensyvumo, kryptingumo, galimai D. D. siektų tikslų. Minėtos apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu nukentėjusioji S. G. nurodė tokius D. D. atliktus seksualinės prievartos veiksmus – D. D. ją bučiuodavo, liesdavo, laižydavo krūtinę, ranką laikydavo ant užpakalio, prieš du metus patėvis ją išprievartavo. Kaip minėta, lytinis santykiavimas Lietuvos Respublikos BK 149 straipsnio prasme yra skirtingų lyčių asmenų, t. y. vyro ir moters lytinis aktas, įvedant vyro varpą į moters makštį. Tam, kad veika būtų kvalifikuojama kaip išžaginimas, būtina nustatyta, kad lytinis aktas su nukentėjusiąja buvo pradėtas, t. y. vyro varpa buvo įkišta į moters lytinius organus. Tuo tarpu apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu nebuvo aiškinamasi, kokią tiesioginę prasmę turi nukentėjusiosios S. G. pasakyta sąvoka ,,išprievartavo“, nebuvo nustatinėjama, kokius konkrečiai veiksmus D. D. prievartaudamas ją atliko, ar tarp nukentėjusiosios ir D. D. įvyko lytinis aktas, ar D. D. buvo įkišęs savo varpą į nukentėjusiosios lytinius organus, t. y., apklausiant nukentėjusiąją S. G. pas ikiteisminio tyrimo teisėją, nebuvo nustatinėjamos esminės aplinkybės, kurių nustatymas yra privalomas ir būtinas, norint veiką kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos BK 149 straipsnį, kaip išžaginimą. Nurodytus procesinio veiksmo – nukentėjusiosios apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją – trūkumus buvo bandoma pašalinti apeliacinės instancijos teisme, apklausiant nukentėjusiąją S. G.. Tačiau, nukentėjusiajai S. G. dar ikiteisminio tyrimo metu pakeitus parodymus ir šiuos parodymus patvirtinus apeliacinės instancijos teisme, t. y. nukentėjusiajai visiškai neigiant, kad D. D. atliko su ja kokius nors seksualinės prievartos veiksmus, nelieka jokios galimybės patikrinti, detalizuoti bei konkretizuoti nukentėjusiosios S. G. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui.
Žemesnės instancijos teismas
Svarbi įrodymų, tame tarpe ir mažamečio (nepilnamečio) nukentėjusiojo parodymų, vertinimo sąlyga – turi būti įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą ir tik po to darant apibendrinančias išvadas. Nukentėjusiosios S. G. parodymai, kurie yra vienintelis tiesioginis įrodymas šioje byloje, vertinami atsižvelgiant į kitus bylos įrodymų šaltiniuose esančius faktinius duomenis. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Svarbu tai, kad įrodymai būtų įvertinti pagal įstatymo reikalavimus. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas, tačiau visais atvejais gauti duomenys vertinami bendrame visų byloje surinktų duomenų kontekste. Visų įrodymų – pirminių ir išvestinių, tiesioginių ir netiesioginių – visuma turi sudaryti logikos dėsniams neprieštaraujančią grandinę. Šioje baudžiamojoje byloje ypač svarbūs yra nukentėjusiosios S. G. tetos V. V. parodymai. Pirmosios instancijos teisme liudytoja V. V. parodė, kad maždaug prieš tris metus jai paskambino D. D. ir pasakė, kad jis lindo prie S. G.. Nuėjusi pas D. D., ji apie tai su juo kalbėjo, D. D. jai sakė, jog naktį, būdamas girtas, jis čiupinėjo S. G., lindo prie jos, bandė įkišti savo lytinį organą, S. G. į lytinius organus ir atlikti lytinį aktą, bet jam nieko neišėjo, nes buvo per girtas. Po šio pokalbio su D. D. ji kalbėjo ir su S. G.. Pokalbio metu mergaitė jai sakė, jog D. D. kišo iš užpakalio ir priekio savo ,,pimpalą“, bet jam nieko neišėjo. Apeliacinės instancijos teisme liudytoja V. V. parodė, kad pokalbio metu D. D. jai pasakė, kad jis lindo prie Simonos, tačiau, kaip lindo, D. D. nepasakė. Liudytojos teigimu, S. G. jai pasakojo, kad D. D. jai nieko nepadarė, jis buvo girtas, jam nieko neišėjo, ėmė už užpakalio, čiupinėjo, bet kitą dieną S. G. pasakė, jog viską melavo. Liudytojos V. V. parodymai yra netiesioginiai, išvestiniai įrodymai, todėl juos patikrinti ir tinkamai įvertinti galima tik remiantis tiesioginiais, pirminiais įrodymais – nukentėjusiosios S. G. parodymais. Tačiau, kaip jau minėta, nukentėjusiajai S. G. pakeitus parodymus bei tvirtinant, jog D. D. neatliko su ja jokių seksualinės prievartos veiksmų, neliko galimybės patikrinti ir liudytojos V. V. parodymų, jų detalizuoti, išsiaiškinti, ką iš tiesų pati S. G. pasakojo V. V. apie D. D. atliktų jos atžvilgiu seksualinių veiksmų pobūdį, intensyvumą, kodėl kitą dieną V. V. pasakė, jog viską melavo. Apklaustas apeliacinės instancijos teisme D. D. taip pat nieko nepaaiškino apie galimai buvusį pokalbį su V. V., parodydamas, kad tuo metu jis turėjo psichikos sutrikimų ir nieko neprisimena.
Šioje baudžiamojoje byloje be liudytojos V. V. parodymų yra ir kitų įrodymų šaltinių, kuriuose užfiksuoti nukentėjusiosios S. G. pasakojimai apie D. D. seksualinio pobūdžio veiksmus jos atžvilgiu, taip pat apie S. G. asmenines savybes, lytinio gyvenimo patirtį. Pirmosios instancijos teisme liudytojomis apklaustos (duomenys neskelbtini) mokyklos socialinės darbuotojos Z. J., J. S., mokytoja L. R., psichologė V. V., Marijampolės ,,Kartų namai“ psichologė M. A. parodė, jog joms visoms nukentėjusioji S. G. pasakojo, kad prie jos seksualiai priekabiavo patėvis, lietė jos krūtinę, kai jai buvo dešimt metų patėvis ją išprievartavo. Liudytojas E. N., kuris draugavo su S. G., parodė, kad 2011 m. gegužės mėnesį Simona verkdama jam pasakojo, jog patėvis ją buvo išprievartavęs. Liudytoja E. K., kuri mokėsi toje pačioje mokykloje kaip ir S. G., parodė, kad S. G. jai taip pat papasakojo, jog prie jos lindo girtas patėvis, kai ji buvo dešimties metų, patėvis ją išprievartavo. Teismo medicinos ekspertas V.Valiukas, 2011 m. liepos 11 d. atlikęs nukentėjusiosios S. G. medicininį tyrimą, specialisto išvadoje Nr. G 559/11 (09) nurodė, kad S. G. sužalojimų, būdingų pasikėsinimui išžaginti, nekonstatuota. Pirmi lytiniai santykiai prieš 3 – 4 mėnesius. S. G. yra turėjusi lytinių santykių daugiau kaip prieš 2 – 3 savaites iki jos teismo medicinos apžiūros. Tai patvirtina pilnai sugijęs plyšimas jos mergystės plėvėje. Pasakyti, kada S. G. yra turėjusi paskutinį kartą lytinius santykius nėra galimybės, nes jos mergystės plėvėje šviežių sužalojimų nėra (t. 1, b. l. 28). Apeliacinės instancijos teisme specialisto išvadai detalizuoti buvo apklaustas tyrimą atlikęs teismo medicinos ekspertas V.Valiukas, kuris papildomai paaiškino, jog anamnezė surašyta iš nukentėjusiosios žodžių, ji pati nurodė, jog pirmus lytinius santykius turėjo prieš 3 – 4 mėnesius, taip pat ekspertas nurodė, kad objektyvaus tyrimo metu konstatuotas pilnas mergystės plėvės plyšimo sugijimas, tos plyšimas sugyja maždaug per 2 – 3 savaites. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 103MS-148 konstatuota, kad S. G., atsižvelgiant į jos amžių bei protinio išsivystymo lygį, galėjo teisingai suvokti su ja atliekamų veiksmų pobūdį, tačiau negalėjo pilnai suvokti tų veiksmų reikšmės. Ekspertizės akto aprašomojoje dalyje nurodyta, jog tiriamajai nenustatytas nei padidintas polinkis fantazuoti, nei atminties procesų sutrikimų, tiriamajai nenustatytas padidintas polinkis į įtaigumą. S. G. tyrimo metu paaiškino, kad labai pykdavosi su patėviu, šis ją vadindavo „durna“, grabinėdavo per drabužius jos krūtinę, sėdmenis; girtas taip „lįsdavo“ 2 - 3 kartus per mėnesį; „prasidėjo nuo tada, kai mama pasigimdė sesę“. Apie patirtą seksualinę prievartą mergina nekalba, sako, „ ai, jam tada buvo ant proto kritę... jis buvo išvežtas gydytis į psichiatrinę ligoninę“. S. G. parodė, kad buvo apkaltinusi patėvį nebūtais dalykais. Taip pat nukentėjusioji paaiškino, kad D. D. gailisi „dėl to, ką padarė“, nurodė „nu kokia ten prievarta – prie papų, paglostė, užpakalį“; „papus paglostydavo, po drabužiais – ne“ (t. 1, b. l. 43-47). Nors tiek nuteistasis D. D. viso bylos proceso metu, tiek nukentėjusioji S. G., apklausta apeliacinės instancijos teisme, neigia, kad D. D. ją žagino, tvirkino, priekabiavo ar atliko kitokius seksualinės prievartos veiksmus, tačiau išnagrinėtų įrodymų visetas – nukentėjusiosios parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui, liudytojų V. V., Z. J., J. S., L. R., V. V., M. A., E. N., E. K. parodymai, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos išvadoje užfiksuoti faktiniai duomenys, leidžia daryti išvadą, kad S. G. patyrė D. D. seksualinę prievartą, seksualinio pobūdžio veiksmus mažametės, vėliau nepilnametės S. G. atžvilgiu D. D. atliko gana ilgą laiko tarpą. Be to, kaip matyti iš liudytojos V. V. parodymų, apie S. G. patirtą seksualinę prievartą iš D. D., jai pasakojo ne tik nukentėjusioji, bet ir pats D. D.. Liudytoja V. V. tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teisme parodė, kad apie tai, jog ,,lindo“ prie Simonos jai pasakė pats D. D..
Atsakomybė už seksualinę prievartą prieš mažamečius asmenis numatyta Lietuvos Respublikos BK 149 straipsnio 4 dalyje, 150 straipsnio 4 dalyje ir 153 straipsnyje. Baudžiamosios atsakomybės pagrindas yra visų – tiek objektyviųjų, tiek subjektyviųjų – nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimas asmens veikoje. Kvalifikuojant kaltininko veiką pagal konkretų Baudžiamojo kodekso straipsnį, būtina nustatyti šiame straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtį – objektą, objektyviąją pusę, subjektą bei subjektyviąją pusę. Kaip minėta, lytinis santykiavimas Lietuvos Respublikos BK 149 straipsnio prasme yra skirtingų lyčių asmenų, t. y. vyro ir moters lytinis aktas, įvedant vyro varpą į moters makštį. Kvalifikuojant nusikalstamą veiką pagal Lietuvos Respublikos BK 149 straipsnio 4 dalį, būtina nustatyti, kad nukentėjusioji yra mažametė, šią aplinkybę kaltininkas žinojo ir, kad lytinis aktas su nukentėjusiąja buvo pradėtas, t. y. vyro varpa buvo įkišta į mažametės lytinius organus. Pripažindamas kaltu ir nuteisdamas D. D. pagal Lietuvos Respublikos BK 149 straipsnio 4 dalį, pirmosios instancijos teismas D. D. inkriminavo šiuos veiksmus – D. D., pasinaudodamas S. G. bejėgiška būkle dėl mažametystės, prievarta numovė S. G. apatines kelnaites ir įvedė savo varpą į jos makštį, lytiškai santykiavo su mažamete prieš jos valią. Išanalizavus byloje surinktus įrodymus, nėra aišku, kuo remdamasis pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad D. D. lytiškai santykiavo su mažamete S. G., įvesdamas savo varpą į jos makštį – tokių faktinių duomenų byloje nėra. Pati nukentėjusioji S. G., kuri tik vienintelės apklausos metu, t. y. apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją, pripažino buvus seksualinės prievartos faktą, parodė, kad D. D. ją išprievartavo. Nukentėjusiosios S. G. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu, kaip minėta, nebuvo detalizuojama ir aiškinamasi, kaip S. G. supranta sąvoką ,,išprievartavo“, kaip ji suvokia šios veikos turinį, t. y., ar lytinio akto atlikimą, ar kitokius seksualinės prievartos veiksmus. Nukentėjusioji S. G. neparodė, kad D. D. būtų įvedęs savo varpą į jos lytinius organus, būtų kėsinęsis tą padaryti, nukentėjusioji net gi neparodė, jog D. D. būtų lietęs jos lytinius organus, pats savo varpa būtų lietęs S. G. kūną ar vertęs S. G. rankomis liesti D. D. lytinį organą. Vėlesnių apklausų metu, kaip minėta, S. G. visiškai paneigė bet kokios seksualinės prievartos faktą, ji tvirtino, kad D. D. su ja kaip nors netinkamai nesielgė, kaip užfiksuota teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte, nukentėjusioji nurodė „nu kokia ten prievarta – prie papų, paglostė, užpakalį“; „papus paglostydavo, po drabužiais – ne“ (t. 1, b. l. 43-47). Informatyvus įrodymų šaltinis apie D. D. galimai padarytą veiką, turinčią nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 149 straipsnio 4 dalyje, sudėties požymių, šioje baudžiamojoje byloje yra liudytojos V. V. parodymai, duoti pirmosios instancijos teisme. Kaip minėta, pirmosios instancijos teisme, liudytoja V. V. parodė, kad tiek pats D. D. jai sakė, kad čiupinėjo S. G., lindo prie jos, mėgino įkišti, atlikti lytinį aktą, bet jam neišėjo to padaryti, nes buvo per girtas, tiek ir S. G. jai sakė, jog D. D. atėjo į lovą, lindo prie užpakalio, čiupinėjo ją, bandė įkišti savo lytinį organą į jos lytinius organus, bet jam neišėjo, nes buvo per girtas. Tačiau, kaip jau minėta, liudytojos V. V. parodymai nėra tiesioginiai įrodymai, jie yra išvestiniai įrodymai, kurių nepatvirtina tiesioginis, pirminis įrodymų šaltinis – pati nukentėjusioji S. G.. Be to, liudytoja V. V. parodė, kad jau kitą dieną S. G. jai pasakė, jog viską apie patirtą seksualinę prievartą pati sugalvojo ir pamelavo. Išanalizavus kitų išvestinių įrodymų turinį, matyti, kad S. G. (pirminis įrodymų šaltinis) kiekvieną kartą apie tuos pačius įvykius pasakojo skirtingai, be to, ji niekada niekam nėra pasakiusi, kad D. D. su ja atliko lytinį aktą, t. y. buvo įkišęs savo lytinį organą į jos lytinius organus. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltininko kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias aplinkybes. Visos abejonės ir prieštaravimai, kurių negalima pašalinti, turi būti aiškinami kaltininko naudai. Apeliacinės instancijos teismas ėmėsi priemonių prieštaravimams pašalinti, tačiau nukentėjusioji S. G., apklausta apeliacinės instancijos teisme, visiškai neigė bet kokios seksualinės prievartos iš D. D. faktą, tvirtino, kad D. D. jos nelietė, prie jos nelindo, jos neprievartavo. Esant tokiai situacijai, nebuvo galimybės detalizuoti nukentėjusiosios S. G. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo teisėjui, taip pat patikrinti liudytojos V. V. parodymų apie tai, ką jai buvo pasakojusi nukentėjusioji S. G.. Nenustačius nuteistojo D. D. veikoje visų būtinų nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 149 straipsnio 4 dalyje, sudėties požymių, t. y. nesant byloje įrodymų, neginčytinai patvirtinančių, jog D. D. atliko lytinį aktą su mažamete nukentėjusiąją S. G., D. D. už mažametės S. G. išžaginimą negali būti pripažintas kaltu ir nuteistas.
Iš nukentėjusiosios S. G. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo teisėjui, taip pat liudytojos V. V. parodymų matyti, kad D. D., 2009 m. lapkričio mėnesį vis dėlto atliko neteisėtus seksualinio pobūdžio veiksmus su savo mažamete podukra S. G. - ,,lindo“ prie nukentėjusiosios, lietė rankomis jos kūną, bučiavo nukentėjusiąją. Tačiau, kaip jau minėta, nėra įrodyta, kad D. D. prievarta atliko lytinį aktą su mažamete nukentėjusiąją S. G., t. y. byloje nesurinkta įrodymų, neginčytinai patvirtinančių, jog D. D. išžagino mažametę S. G.. Byloje taip pat nėra duomenų, kad D. D. su S. G. būtų tenkinęs lytinę aistrą kitais, nei numatyta Lietuvos Respublikos BK 149 straipsnyje, būdais, t. y. ne kontaktuojant jo varpai ir S. G. vaginai, o oralinio, analinio ar kitokio fizinio sąlyčio būdais (dirginant nukentėjusiosios S. G. lytinius organus, liečiant savo lytiniu organu S. G. kūną, liečiant S. G. lytinius organus rankomis, liežuviu ir pan.), t. y. byloje nenustatyti ir nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 150 straipsnyje, sudėties požymiai. Nuteistojo D. D. neteisėti seksualinio pobūdžio veiksmai (,,lindo“ prie mažametės nukentėjusiosios, rankomis lietė mažametės nukentėjusiosios kūną, bučiuodavo nukentėjusiąją), padaryti 2009 m. lapkričio mėnesį, laikytini tvirkinamaisiais veiksmais, už kuriuos baudžiamoji atsakomybė numatyta Lietuvos Respublikos BK 153 straipsnyje. Jau aptartais įrodymais – nukentėjusiosios S. G. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotais parodymais, liudytojų parodymais, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte užfiksuotais faktiniais duomenimis, nustatyta, kad D. D., gana ilgą laiko trapą - nuo 2006 m. lapkričio 4 d. iki 2010 m. vasario 21 d., atliko su savo mažamete podukra S. G. neteisėtus seksualinio pobūdžio veiksmus (bučiavo mažametę nukentėjusiąją, rankomis per drabužius lietė jos krūtinę ir sėdmenis, laižė jos krūtinę). Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad šie D. D. veiksmai yra tvirkinamieji bei teisingai juos kvalifikavo apeliacinių skundų ribose pagal Lietuvos Respublikos BK 153 straipsnį. D. D. neteisėti seksualinio pobūdžio veiksmai, atlikti su mažamete nukentėjusiąją S. G. 2009 m. lapkričio mėnesį, kurie skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos BK 149 straipsnio 4 dalį, yra vienas iš epizodų tęstinės nusikalstamos veikos – mažamečio asmens tvirkinimo -, kuri tęsėsi nuo 2006 m. lapkričio 4 d. iki 2010 m. vasario 21 d., ir papildomai kvalifikuoti šių veiksmų nereikia. D. D. veikoje nenustatyti nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 149 straipsnio 4 dalyje, sudėties požymiai, todėl pagal šį Baudžiamojo kodekso straipsnį D. D. išteisinamas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
Mažamečio asmens tvirkinimo objektas yra mažamečio, t. y. asmens iki 14 metų, seksualinis neliečiamumas, todėl nukentėjusiuoju gali būti asmenys, jaunesni nei 14 metų. Byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad nuteistojo D. D. neteisėti seksualinio pobūdžio veiksmai su S. G. tęsėsi nuo 2006 m. lapkričio 4 d. iki 2011 m. gegužės 25 d., t. y. neteisėtus seksualinio pobūdžio veiksmus D. D. tęsė ir po to, kai S. G. 2010 m. vasario 21 d. sukako 14 metų. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai D. D. su nepilnamete nukentėjusiąją S. G. nuo 2010 m. vasario 21 d. iki 2011 m. gegužės 25 d. atliktus neteisėtus veiksmus (nenustatytą skaičių kartų bučiavo nukentėjusiąją, per drabužius lietė jos krūtinę ir sėdmenis) pripažino vulgariais veiksmais, kuriuos atlikdamas D. D. siekė seksualinio bendravimo ir pasitenkinimo. Vulgarius seksualinio pobūdžio veiksmus D. D. atliko prieš savo šeimos narį – nepilnametę podukrą S. G., kuri buvo priklausoma nuo patėvio D. D.. Kaip matyti iš nukentėjusiosios parodymų, patėvio D. D. veiksmai jos atžvilgiu – bučiavimas, krūtinės ir sėdmenų lietimas per drabužius – jai buvo nepriimtini, nemalonūs, ji priešindavosi tokiems su ja atliekamiems veiksmams. Šias aplinkybes, t. y. tai, kad jo atliekami su podukra veiksmai jai yra nepriimtini ir nemalonūs, D. D. suvokė bei norėjo taip veikti. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, kad D. D. neteisėtuose seksualinio pobūdžio veiksmuose, atliktuose su nepilnamete savo podukra nuo 2010 m. vasario 21 d. iki 2011 m. gegužės 25 d., yra baudžiamojo nusižengimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 152 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymiai, bei teisingai šiuos nuteistojo veiksmus kvalifikavo pagal minėtą Baudžiamojo kodekso straipsnį.
Nors nuteistasis D. D., viso proceso metu visiškai neigdamas jam pareikštus kaltinimus pagal visus jam inkriminuotus Baudžiamojo kodekso straipsnius, apeliaciniame skunde neprašo švelninti jam paskirtos bausmės, tačiau, išteisinus D. D. pagal Lietuvos Respublikos BK 149 straipsnio 4 dalį ir pripažinus, jog pirmosios instancijos teismas teisingai D. D. veiksmus kvalifikavo pagal Lietuvos Respublikos BK 152 straipsnio 1 dalį ir 153 straipsnį, turi būti patikrintas ir bausmių skyrimo pagal minėtus Baudžiamojo kodekso straipsnius teisingumas, taip pat iš naujo subendrintos D. D. paskirtos bausmės, apsvarstoma Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio taikymo galimybė.
Lietuvos Respublikos BK 152 straipsnio 1 dalies sankcijoje laisvės atėmimo bausmė nenumatyta, o Lietuvos Respublikos BK 153 straipsnio sankcijoje laisvės atėmimo bausmė numatyta kaip alternatyva kitų rūšių bausmėms. Tuo atveju, kai baudžiamojo įstatymo, nustatančio atsakomybę už kaltininko padarytą nusikalstamą veiką, sankcija be laisvės atėmimo bausmės numato alternatyvias kitų rūšių bausmes, pirmiausiai turėtų būti svarstoma galimybė kaltininkui skirti bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu, laisvės atėmimo bausmės skyrimas tokiu atveju turi būti motyvuotas.
Nusikalstama veika, numatyta Lietuvos Respublikos BK 152 straipsnio 1 dalyje, yra baudžiamasis nusižengimas, o nusikalstama veika, numatyta Lietuvos Respublikos BK 153 straipsnyje, priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai. Byloje D. D. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, nuteistojo atsakomybę sunkina tai, kad nusikalstamas veikas D. D. padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui. D. D. teisiamas pirmą kartą, praeityje buvo baustas administracine tvarka, registruotas psichikos sveikatos skyriuje. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs minėtų aplinkybių visumą, už nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 153 straipsnyje, padarymą D. D. paskyrė griežčiausią bausmės rūšį – laisvės atėmimą, bausmės dydį nustatydamas mažesnį nei straipsnio, numatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos vidurkis. Už baudžiamojo nusižengimo padarymą pirmosios instancijos teismas D. D. parinko bausmės rūšį – areštą, jo terminą nustatydamas mažesnį nei Lietuvos Respublikos BK 49 straipsnio 3 dalyje numatyto arešto bausmės už baudžiamąjį nusižengimą vidurkis. Pirmosios instancijos teismas, nuteistajam D. D. tiek parinkdamas bausmių rūšis, tiek nustatydamas bausmių dydžius už nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 152 straipsnio 1 dalyje, 153 straipsnyje, padarymą, Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio nuostatų, teisingumo ir proporcingumo principų nepažeidė, paskirtos bausmės nėra aiškiai per griežtos, apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo koreguoti D. D. paskirtų bausmių, be to, kaip minėta, to nėra prašoma ir nuteistojo apeliaciniame skunde. D. D. padarytos nusikalstamos veikos nors ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims - nusikalstama veika, numatyta Lietuvos Respublikos BK 152 straipsnio 1 dalyje, yra baudžiamasis nusižengimas, o nusikalstama veika, numatyta Lietuvos Respublikos BK 153 straipsnyje, nesunkus nusikaltimas, tačiau šios nusikalstamos veikos labai nesiskiria pagal pavojingumą, jos padarytos esant realiajai nusikaltimų sutapčiai, todėl už D. D. padarytas nusikalstamas veikas paskirtos bausmės bendrintinos bausmių sudėjimo būdu.
Nėra pagrindo taikyti D. D. atžvilgiu ir Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio nuostatų bei atidėti jam paskirtos bausmės vykdymą. Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, jog asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip ketveriems metams arba ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymo atidėjimas išreiškia humanizmo, bausmės individualizacijos bei jos ekonomijos principus. Bausmės vykdymo atidėjimas suteikia galimybę nusikalstamą veiką padariusiam ir už tai nuteistam asmeniui išvengti realaus laisvės atėmimo bausmės vykdymo, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog tokiu būdu bus įgyvendinti bausme siekiami tikslai. Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnis apriboja bausmės vykdymo atidėjimo taikymą šiomis formaliai būtinomis sąlygomis: asmuo nuteistas už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip ketveriems metams arba ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus, t. y. nusikaltimo sunkumo laipsnis ir bausmės dydis. Šiuo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu D. D. pagal Lietuvos Respublikos BK 149 straipsnio 4 dalį išteisinus, yra visos formaliai būtinos Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio taikymo sąlygos. Tačiau, net ir esant formaliai būtinoms Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio taikymo sąlygoms, teismas gali, bet neprivalo minėtą straipsnį taikyti kaltininko atžvilgiu bei atidėti jam paskirtos bausmės vykdymą. Tai priklauso nuo visų bylos aplinkybių bei kaltininko asmenybės įvertinimo. Byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad D. D. nusikalstami veiksmai – mažametės podukros tvirkinimas bei seksualinis priekabiavimas prie jos – truko gana ilgą laiką (nuo 2006 m. lapkričio 4 d. iki 2011 m. gegužės 25 d.), D. D. tvirkino ir seksualiai priekabiavo prie savo šeimos narės – mažametės, vėliau nepilnametės, naivios, turinčios menką gyvenimo patirtį, patiklios, stokojančios pasitikėjimo savimi, podukros, kuriai iš mažens konstatuotas protinis atsilikimas, kuri negalėjo nei pati apsiginti, nei nesulaukė supratimo ir palaikymo iš savo motinos (t. 1, b. l. 43 – 47). Vertinant D. D. asmenybę, matyti, jog jis, būdamas pakankamai jauno, darbingo amžiaus, niekur nedirba, gyvena asocialiai, ne kartą gydėsi psichiatrijos ligoninėje dėl psichikos ir elgesio sutrikimų vartojant alkoholį (t. 2, b. l. 10). Nors D. D. nuteistas pirmą kartą už baudžiamojo nusižengimo ir nesunkaus nusikaltimo, kurio sankcijoje laisvės atėmimo bausmė yra tik viena iš alternatyvių bausmių, padarymą, tačiau, įvertinus išdėstytų aplinkybių visumą, darytina išvada, kad bausme siekiami tikslai gali būti pasiekti tik paskyrus D. D. laisvės atėmimo bausmę. Taikyti Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio nuostatas bei atidėti D. D. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, įvertinus D. D. padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, nuteistojo asmenybę charakterizuojančius bruožus, nėra pagrindo.
Pirmosios instancijos teismas pilnai tenkino Kauno apygardos prokuratūros prokuroro pareikštą civilinį ieškinį ir iš nuteistojo D. D. nukentėjusiosios S. G. naudai priteisė 30000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais (Lietuvos Respublikos CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Įvertinti šią žalą palikta teismui, kuris vadovaujasi Lietuvos Respublikos CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į nusikalstamos veikos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai yra bendrieji teisės principai, vertybiniai kriterijai, leidžiantys konkrečioje situacijoje užtikrinti priešingų interesų – nukentėjusiojo ir kaltininko - pusiausvyrą, atsižvelgti į konkrečios situacijos ypatumus. Teismas negali vieno asmens interesus labiau sureikšminti, o kito – nuvertinti. Visais atvejais teismas turi pareigą nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus ir parinkti tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo patirtą dvasinį sielvartą, fizinį skausmą, kitokius neturtinių vertybių pažeidimus. Pagal teismų praktiką absoliučių vertybių – gyvybės, sveikatos – gynimo atveju esminis neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus yra jos pasekmės, kurios vertinamos, atsižvelgiant į asmenų patirtų praradimų dydį, jų įtaką tolesniam gyvenimui, darbinei veiklai, šeiminiams santykiams; žalą padariusio asmens turtinė padėtis negali būti laikoma lemiamu kriterijumi.
Nors nukentėjusioji S. G. tiek savo apeliaciniame skunde, tiek apeliacinės instancijos teismo posėdyje neigia patyrusi D. D. seksualinę prievartą, tačiau byloje surinktais ir šiame nuosprendyje aptartais įrodymais (liudytojų parodymais, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte užfiksuotais faktiniais duomenimis), nustatyta, kad vis dėlto D. D. atliko seksualinio pobūdžio veiksmus su savo podukra – ją tvirkino bei seksualiai prie mergaitės priekabiavo, dėl neteisėtų D. D. veiksmų mažametė, vėliau nepilnametė S. G. patyrė neigiamus dvasinius, emocinius išgyvenimus, pažeminimą, išgyveno gėdos jausmą. Įvertinus šias aplinkybes bei atsižvelgiant į tai, jog neturtinė žala nukentėjusiajai S. G. padaryta tyčiniais nuteistojo D. D. veiksmais, nukentėjusiajai S. G. turi būti atlyginta nusikalstamais D. D. veiksmais padaryta neturtinė žala. Tačiau, nustatant iš nuteistojo D. D. nukentėjusiajai priteistinos neturtinės žalos dydį, būtina įvertinti apeliacinės instancijos teismo nustatytas naujas faktines aplinkybes. Šiuo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu D. D. pagal Lietuvos Respublikos BK 149 straipsnio 4 dalį išteisinus, žymiai sumažėjo D. D. nusikalstamų veikų apimtis, tuo pačiu, ir nusikalstamais D. D. veiksmais nukentėjusiajai padaryta neturtinė žala. Be to, sprendžiant neturtinės žalos dydžio klausimą, šiuo atveju negalima nekreipti dėmesio į pačios nepilnametės nukentėjusiosios dabartinę poziciją, t. y. būtina įvertinti tą aplinkybę, kad nukentėjusioji S. G. apeliaciniame skunde bei apeliacinės instancijos teisme neigia, jog D. D. atliko su ja kokius nors seksualinės prievartos veiksmus, dėl kurių jai būtų padaryta kokia nors žala. Kaip jau minėta, teisingumas, protingumas ir sąžiningumas yra vertybiniai kriterijai, sudarantys galimybes teismui kiekvienoje byloje spręsti žalos atlyginimo klausimą, nes įstatymų leidėjas negali kiekvienai faktinei situacijai sukurti specialias taisykles ar sprendimo varianto. Teisingumo tikslas – skirtingų interesų pusiausvyros siekimas. Šis principas įpareigoja, kad būtų atlyginta asmeniui padaryta žala, tačiau kartu turi būti atsižvelgta į žalą padariusio asmens kalte, turtinę padėtį, kitas bylos aplinkybes. Tai sudaro prielaidas siekti protingos nukentėjusiojo ir kaltininko skirtingų interesų pusiausvyros. Nerealaus dydžio neturtinės žalos priteisimas pažeistų ne tik nuteistojo, bet, tuo pačiu, ir nukentėjusiosios teisėtus interesus, kadangi nukentėjusiajai nebūtų realios galimybės gauti neturtinės žalos atlyginimą. Esant tokioms nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms, nukentėjusiajai S. G. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu priteista 30000 Lt suma neturtinei žalai atliginti mažintina iki 5000 Lt.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 4 dalimi, 328 straipsnio 3, 4 punktais, 329 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
Kauno apygardos teismo 2012 m. lapkričio 22 d. nuosprendžio dalį, kuria D. D. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 149 straipsnio 4 dalį, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį:
D. D. pagal Lietuvos Respublikos BK 149 straipsnio 4 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, D. D. pagal Lietuvos Respublikos BK 152 straipsnio 1 dalį ir Lietuvos Respublikos BK 153 straipsnį paskirtas bausmes subendrinti dalinio sudėjimo būdu ir skirti D. D. galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 10 (dešimčiai) mėnesių 10 (dešimčiai) parų.
Iš D. D. nukentėjusiajai S. G. priteisti 5000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.