- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-11-10
- Bylos Nr.
- I-7636-811/2016
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Violeta Petkevičienė
- Pareiškėjas
- A. F.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Violeta Petkevičienė
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. F. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. F. skundu prašo teismo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL), 200 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1-4).
Pareiškėjas skunde paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2015-05-19 iki 2015-05-26 jis buvo gydomas LAVL nepriimtinomis ir žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis. Tokį teiginį pareiškėjas grindžia tuo, kad: jis buvo laikomas palatose, kuriose vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamasis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų; palatos buvo nesuremontuotos; palatose esantis sanitarinis mazgas nebuvo atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, todėl buvo pažeistas pareiškėjo privatumas; LAVL nebuvo įrengtos specialios rūkymui skirtos vietos, todėl pareiškėjas neturėjo galimybės rūkyti ir dėl to patyrė didelį psichologinį sutrikimą bei pablogėjo jo sveikata. Pareiškėjas nurodo, kad dėl nežmoniškų ir asmens orumą pažeidžiančių laikymo sąlygų jis patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė psichologiniu sukrėtimu, dvasiniais išgyvenimais, stresu ir kitais nepatogumais.
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama LAVL, atsiliepime į skundą su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 9-12).
Paaiškino, kad pareiškėjo keliami reikalavimai nepagrįsti. Statistika, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma nuteistųjų ir/arba suimtųjų, LAVL nevedama ir galiojantys teisės aktai to daryti neįpareigoja, todėl duomenų, koks ligonių skaičius kartu su pareiškėju gydymosi laikotarpiu buvo palatose, pateikti negali. LAVL negali daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis suimtųjų ir (arba) nuteistųjų asmenų skaičiui, nes šioje įstaigoje turi būti suteikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos visiems to reikalaujantiems nuteistiesiems ir/ar suimtiesiems, be to LAVL privalo laikytis pacientų izoliavimo reikalavimų, sergant užkrečiamosiomis ligomis. Įstaigos administracija visada stengiasi, pagal galimybes, paskirstyti pacientus į palatas atsižvelgiant į rekomendacijas dėl ploto normų vienam asmeniui. Tik atsiradus galimybei suimtiesiems / nuteistiesiems iš karto užtikrinamas teisės aktuose numatytas plotas. LAVL patalpos, atsižvelgiant į kilusį poreikį ir skiriamus asignavimus, nuolat remontuojamos. Sanitarinis mazgas įrengtas laikantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-03 įsakymu „Dėl pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 16.5 p. reikalavimų, sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos skiria 1,5 m sienelė. Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) 6 p. laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, o 14 p. laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžia rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Tokio pobūdžio informacija iškabinta visose LAVL palatose ir bendro naudojimo patalpose (matomose vietose), taip pat iškabinti įspėjamieji užrašai ir (arba) ženklai, įspėjantys apie draudimą rūkyti. Įvertinant aplinkybę, kad visuotinai yra žinomas Tabako kontrolės įstatymo (toliau – ir TKĮ) 19 str. 1 d. 1 ir 3 p. įtvirtintas draudimas rūkyti sveikatos priežiūros įstaigoje ir aplinkybę, kad informacija apie draudimą rūkyti iškabinta LAVL, atsakovės atstovė mano, kad LAVL administracija tinkamai pasirūpino šio draudimo įgyvendinimu. TKĮ nenumato galimybės skirstyti asmenų į rūkančiųjų ir nerūkančiųjų kameras, taip pat nenumato ir specialių rūkymo vietų, todėl TKĮ nustatytas draudimas rūkyti galioja visoje ligoninės teritorijoje. LAVL turi Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013-07-29 išduotą Leidimą – Higienos pasą Nr. (12-6)12.12-690, kuris įrodo, kad jos patalpos atitinka Lietuvos Respublikos higienos normų reikalavimus. Valstybės civilinė atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str. kyla, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Nenustačius neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, nėra būtinos CK 6.271 str. nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos. Sprendžiant dėl pareiškėjo skundo pagrįstumo nepakanka nustatyti, kad LAVL darbuotojai, deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme, neteisėtai veikė / neveikė, bet būtina ir nustatyti, ar toks veikimas / neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos žalos kilimą. Pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrįstas jokiais įrodymais, nepagrįsta prašoma priteisti neturtinės žalos suma ir neįrodytas ryšys tarp LAVL veiksmų / neveikimo bei atsiradusių pasekmių, todėl reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestinas kaip nepagrįstas.
Proceso šalys teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Byloje spręstinas ginčas dėl skundo reikalavimo priteisti pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, kurią atstovauja LAVL, 200 Eur neturtinei žalai atlyginti pagrįstumo ir teisėtumo.
Iš teismui pateiktame skunde nurodytų aplinkybių ir motyvų matyti, kad pareiškėjas savo reikalavimą iš esmės grindžia tuo, kad laikotarpiu nuo 2015-05-19 iki 2015-05-26 jis buvo gydomas LAVL sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų (per mažas palatos plotas, netinkama paltų būklė ir kt.).
Civilinio kodekso 6.271 str. 1 d. nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (Civilinio kodekso 6.271 str. 4 d.).
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą Civilinio kodekso 6.246–6.249 str.: žalą, neteisėtą veiką, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos. Skundo reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik tuo atveju, jeigu nustatomos visos sąlygos civilinei atsakomybei kilti. Nesant vienos iš įstatyme numatytų sąlygų, reikalavimas dėl žalos atlyginimo atmestinas. Visos civilinės atsakomybės kilimo sąlygos turi būti nustatytos tiek turtinės tiek neturtinės žalos atveju.
Civilinio kodekso 6.250 str. 1 d. nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog ta aplinkybė, kad kalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybių nuteistojo apgyvendinti patalpoje, atitinkančioje higienos normų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 str. 1 d. nuostata, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, visiškai neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-01-06 nutartis Nr. A502-1774/2010, 2011-01-31 nutartis Nr. A756-116/2011, 2010-10-11 nutartis Nr. A756-122/2010 ir kt.). Tai pat pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007-06-26 sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-653/2007; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-04-16 sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).
Taigi, sprendžiant ginčą, būtina įvertinti, ar byloje esantys įrodymai patvirtina civilinės atsakomybės taikymo sąlygas pareiškėjo nurodytais atvejais.
Vertinant pareiškėjo keliamo ginčo pobūdį pažymėtina, kad Suėmimo vykdymo įstatymo 5 str. 3 d. nustatyta, jog vykdant suėmimą draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Bausmių vykdymo kodekso 7 str. 1 d. įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Bausmių vykdymo kodekso 173 str. 1 d. nustatyta, jog arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantiems nuteistiesiems užtikrinamos reikiamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241, 6 p. laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.
Kadangi analizuojamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų, taip pat yra aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 str., kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (2000-10-26 sprendimas byloje K. prieš Lenkiją, 2001-07-24 sprendimą V. prieš Lietuvą).
Dėl pareiškėjo nurodytų pažeidimų, susijusių su patalpų plotu
Pareiškėjas nurodo, kad LAVL jis buvo laikomas kamerų tipo palatoje, kurioje vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamasis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų.
Bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką reglamentuoja Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Taisyklės), kurių 11¹.4 p. nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 m².
Atsakovės atstovė nepateikė teismui duomenų, paneigiančių pareiškėjo teiginį, kad gydymosi LAVL metu jam buvo neužtikrintas teisės aktuose nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas (b. l. 9-12). Byloje esanti medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas LAVL buvo gydomas laikotarpiu nuo 2015-05-19 iki 2015-05-26 Chirurgijos skyriaus 17 (7,33 m², 4 lovos) ir 30 (15,45 m², 8 lovos) kamerų tipo palatose (b. l. 9-12, 13). Atsakovės atstovė nepateikė teismui duomenų, paneigiančių pareiškėjo skundo teiginį apie netinkamas laikymo sąlygas, pasireiškusias nesuteikiant pareiškėjui teisės aktuose nustatyto vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto. Taigi, nustatyta, kad iš viso pareiškėjas LAVL buvo gydomas 8 dienas, kurių metu buvo pažeista pareiškėjo teisė į minimalų 5,1 m² gyvenamąjį plotą. Dėl nurodytų aplinkybių, šiuo atveju yra pagrindas konstatuoti atsakovės atstovės veiksmų neteisėtumą, pasireiškusį nesuteikiant pareiškėjui minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimų atitinkančio ploto palatos.
Dėl pareiškėjo nurodytų pažeidimų, susijusių su sanitarinio mazgo įrengimu
Pareiškėjas nurodo, kad palatose esantis sanitarinis mazgas nebuvo izoliuotas nuo gyvenamosios patalpos, todėl buvo pažeistas pareiškėjo privatumas.
Sanitarinio mazgo patalpos įrengimą reglamentuoja Eksploatavimo taisyklės, kurių 16.5 p. nustatyta, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100 cm x 142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos, jose įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas, sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis; nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. HN 76:2010 (Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymo Nr. V-241 redakcija, galiojusi iki 2015-10-31) 21 p. nustatė, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Pažymėtina, jog atskirą nuo palatos tualeto įrengimą reglamentuoja ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011-07-29 įsakymu Nr. V-737 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 47:2011 „Asmens sveikatos priežiūros įstaigos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 47:2011) 32 punktas.
Taigi, teisės aktuose įtvirtintas reikalavimas, kad sanitarinis mazgas būtų įrengtas atskiroje patalpoje.
Pažymėtina, kad Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (92) 3], 49 punktas) kaip tinkama nurodoma praktika, kad kamerose būtų atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas ir vertimas šlapintis bei tuštintis kitų asmenų akivaizdoje turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys.
LAVL atsiliepime į skundą nurodoma, kad LAVL palatose sanitarinis mazgas nuo likusio palatos ploto atskirtas 1,5 m aukščio pertvara, t. y. sanitarinis mazgas įrengtas tinkamai. Aukščiau nurodytą teisinį reguliavimą įvertinus byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste, t. y., kad palatose sanitarinis mazgas nebuvo įrengtas atskiroje patalpoje, pripažintina, kad LAVL palatos, kuriose buvo gydomas pareiškėjas, neatitiko teisės aktuose (Eksploatavimo taisyklių 16.5 p., HN 76:2010 21 p.) nustatytų reikalavimų ir tuo buvo pažeistos pareiškėjo teisės, todėl pareiškėjo skundo reikalavimai toje dalyje, kurioje neturtinė žala kildinama iš netinkamų laikymo sąlygų, pasireiškusių netinkamu sanitarinio mazgo įrengimu, iš esmės yra pagrįsti. Analogiškos aptartai teisinės situacijos vertinimas ir aiškinimas ne kartą pateiktas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (2013-07-09 nutartis adm. b. Nr. A822-1427/2013; 2013-02-11 nutartis adm. b. Nr. A662-410/2013 ir kt.).
Dėl kitų pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių
Pareiškėjas teigia, kad LAVL palatos buvo nesuremontuotos, nuo sienų krito tinkas, taip pat nurodė, kad nesant įrengtos specialios rūkymui skirtos vietos, pareiškėjas neturėjo galimybės rūkyti ir dėl to patyrė didelį psichologinį sutrikimą bei pablogėjo jo sveikata.
Teismas pažymi, kad vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 24 str. 2 d. 6, 7 p. nuostatomis, pareiškėjas turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, t. y. pateikti teismui skunde išdėstytus argumentus, patvirtinančius objektyvius duomenis, kuriuos teismas nagrinėdamas bylą galėtų ištirti ir įvertinti bei jais pagrįsti daromas išvadas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014-02-27 nutartis a. b. Nr. A822-81/2014). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (2013-12-22 nutartis a. b. Nr. A756-2072/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (2013-09-30 nutartis a. b. Nr. A442-1346/2013, 2013-09-30 nutartis a. b. Nr. A858-977/2013; 2013-04-25 nutartis a. b. Nr. A525-197/2013).
Teismo vertinimu, anksčiau nurodyti pareiškėjo skundo argumentai, susiję su netinkama palatų būkle, yra abstraktaus pobūdžio, nes iš skundo teiginių turinio negalima spręsti, kuriose konkrečiai palatose kokie pažeidimai galimai buvo padaryti, todėl tokie skundo teiginiai negali būti teismo tinkamai ištirti ir įvertinti. Pažymėtina, kad higienos normos HN 76:2010 (Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymo Nr. V-241 redakcija, galiojusi iki 2015-10-31) 46 p. įtvirtintas reikalavimas LAVL turėti leidimą - higienos pasą. Analogiška nuostata nustatyta Visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 21 str. 4 d. 2 p. Vadovaujantis minėto įstatymo 21 str. 5 d., reikalavimus, keliamus patalpoms ir jų įrengimui, asmenims vykdantiems ūkinę komercinę veiklą, naudojamoms priemonėms ir įrangai, vykdant tą veiklą, kuriai būtinas leidimas - higienos pasas, nustato visuomenės sveikatos saugos reglamentai (higienos normos) ir kiti visuomenės sveikatos saugos teisės aktai. Tai reiškia, kad LAVL, kurios veiklai būtina turėti leidimą - higienos pasą, gali būti keliami ir bendro pobūdžio teisės aktuose nustatyti reikalavimai. Byloje pateiktas Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013-07-29 leidimas - higienos pasas Nr. (12-6)12.12-690 (b. l. 37) patvirtina aplinkybę, kad LAVL asmenys gydomi sąlygomis, atitinkančiomis sveikatos saugos teisės aktų reikalavimus. Byloje nėra duomenų, kurie leistų daryti priešingą išvadą, t. y. kad LAVL palatose gyvenimo sąlygos neatitinka teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų, todėl pareiškėjo tik deklaratyviai pareikštų argumentų dėl jam neigiamas pasekmes sukėlusių gyvenimo sąlygų negalima vienareikšmiškai vertinti vien tik pareiškėjo naudai. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjas dėl galimai netinkamų laikymo sąlygų teikė skundus LAVL administracijai, t. y. prašė pagerinti jo laikymo sąlygas. Pažymėtina, kad šiuo metu palatų, kuriose buvo gydomas pareiškėjas, būklės, buvusios pareiškėjo gydymo LAVL metu, nėra galimybės nustatyti. Taigi, pareiškėjui nepateikus savo argumentus pagrindžiančių įrodymų ir nepaneigus atsakovės atstovės pateiktų argumentų, pagrįstų rašytiniais įrodymais, teismas neturi pagrindo teigti, kad LAVL palatų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, būklė neatitiko teisės aktų reikalavimų.
Dėl skundo teiginio, kad LAVL nesant įrengtos specialios rūkymui skirtos vietos, pareiškėjas neturėjo galimybės rūkyti, teismas pasisako, kad Tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymo (2014-12-23 įstatymo Nr. XII-1529 redakcija, aktuali nuo 2015-05-01) 19 str. 1 d. 1, 3 p. įtvirtintas draudimas rūkyti (vartoti tabako gaminius) visose sveikatos priežiūros įstaigose ir šių įstaigų teritorijose, taip pat bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Minėto straipsnio 4 d. nustatyta, kad juridinio asmens valdymo organai privalo užtikrinti, kad juridinio asmens darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat, kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai. HN 76:2010 14 p. nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. LVAT savo praktikoje yra pasisakęs, kad, vadovaujantis minėtų teisės aktų nuostatomis, numatančiomis draudimą rūkyti sveikatos priežiūros įstaigose, taip pat gyvenamosiose ir kitose bendro naudojimo patalpose, LAVL administracija privalo pasirūpinti šio draudimo įgyvendinimu (LVAT 2012-03-12 nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1160/2012).
Atsakovės atstovės atsiliepime į skundą nurodoma, kad vadovaujantis HN 76:2010 ir TKĮ nuostatomis LAVL patalpose rūkyti yra draudžiama (b. l. 9-12). Informacija apie tai yra iškabinta visose LAVL palatose, koridoriuose, bendro naudojimo patalpose, taip pat yra iškabinti užrašai, įspėjantys apie draudimą rūkyti. Minėtas aplinkybes taip pat patvirtina atsakovės atstovės teismui pateikta medžiaga (b. l. 17-19, 26). Pabrėžtina, kad Bausmių vykdymo kodekso 110 str. 2 d. 9 p. nuostatos draudžia laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteitiesiems laisvės atėmimo vietų ligoninių stacionaruose turėti tabako gaminius, todėl tabako gaminių vartojimo draudimas LAVL yra pagrįstas ir nepažeidžia pareiškėjo teisių.
Atsižvelgus į tai, kas nurodyta aukščiau, pripažintina, kad nagrinėtoje skundo reikalavimo dalyje LAVL administracija pareiškėjo atžvilgiu neatliko jokių neteisėtų veiksmų, iš kurių galėtų būtų kildinama pareiškėjo nurodyta neturtinė žala.
Išnagrinėjus visus byloje esančius įrodymus, darytina išvada, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2015-05-19 iki 2015-05-26 buvo laikomas LAVL palatose pažeidžiant Taisyklių 11¹.4 p. nustatytą minimalaus vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto reikalavimą, taip pat pažeidžiant Eksploatavimo taisyklių 16.5 p. ir HN 76:2010 21 p. nustatytus sanitarinio mazgo įrengimo reikalavimus. Todėl pareiškėjo skundo reikalavimai toje dalyje, kurioje neturtinė žala kildinama iš netinkamų laikymo sąlygų, pasireiškusių pažeidžiant teisės aktuose nustatytas vienam asmeniui tenkančias gyvenamojo ploto normas ir netinkamu sanitarinio mazgo įrengimu, iš esmės yra pagrįsti. Asmens laikymas per mažo ploto patalpoje, taip pat asmens privatumo neužtikrinimas sanitariniame mazge, sukelia tokiam asmeniui nepatogumų, diskomfortą, pažeidžia asmens privatumą ir toks asmuo CK 6.250 str. 1 d. prasme patiria neturtinę žalą. Teismų praktikoje pažymėta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neigiamas poveikis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2006-05-17 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-337/2006 ir kt.). Taigi, atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų - sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į pažeidžiamos vertybės pobūdį, pareiškėjo subjektinės teisės būti kalinamam tinkamomis sąlygomis, atitinkančiomis Lietuvos Respublikos higienos normas, pažeidimo mastą, intensyvumą ir trukmę. Teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, gindamas teisės aktuose įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalimi, CK 1.138 straipsniu, kai kuriais atvejais konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr. 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2016 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-919-442/2016 ir kt.). Iš esmės analogiškos pozicijos laikosi ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, spręsdamas dėl Konvencijoje numatytų teisių gynimo (žr. EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą D. prieš Lietuvą, 2006 m. spalio 10 d. sprendimą L. L. prieš Prancūziją). Šie teismai savo praktikoje akcentuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.
Atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo laikymo sąlygų, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo paneigti, kad pareiškėjas, laikomas per mažo ploto palatoje, taip pat naudodamasis netinkamai įrengtu sanitariniu mazgu, patyrė diskomfortą ir tam tikrus nepatogumus, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas LAVL tinkamomis sąlygomis. Kita vertus, tokio pažeidimo trukmė (8 dienos) nebuvo ilgalaikė. Byloje nėra duomenų, jog dėl laikymo teisės aktų reikalavimus pažeidžiančiomis sąlygomis pareiškėjui būtų pablogėjusi sveikata. Nenustatyta, kad atsakovės atstovė būtų sąmoningai siekusi pažeisti pareiškėjo teises ar nežmoniškai su juo elgtis. Teismo vertinimu, šios aplinkybės eliminuoja prašymo dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais tenkinimą. Teismas pripažįsta, kad šiuo atveju pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija pažeistai pareiškėjo teisei apginti, ji atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.
Rezoliucinė dalis
Remdamasis tuo, kas išdėstyta aukščiau ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 str., 88 str. 1 p., 132 str. 1 d., 133 str., teismas
nusprendė:
Pareiškėjo A. F. skundą atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.