- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-10-23
- Bylos Nr.
- 1A-197-557/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-09247-2025-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Eduardas Maškevičius, Linas Pauliukėnas, Eugenijus Antanauskas
- Nuteistasis
- R. Š.
- Advokatai
- Rimvydas Kairys
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eugenijaus Antanausko, Eduardo Maškevičiaus ir Lino Pauliukėno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. Š. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2025 m. gegužės 20 d. nuosprendžio, kuriuo R. Š. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281¹ straipsnio 1 dalį 60 MGL dydžio bauda. Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta galutinė bausmė – 40 MGL (2 000 Eur) bauda, nustatant ją sumokėti per 12 mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 3 dalimi, 68 straipsnio 2 dalimi, R. Š. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – draudimas naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones dvejiems metams, šį terminą skaičiuojant nuo specialiosios teisės sustabdymo dienos, tai yra nuo 2025 m. kovo 17 d.
Taip pat, vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 ir 3 dalimis, 67 straipsnio 2 dalies 7 punktu, nuspręsta nusikalstamos veikos priemonę – automobilį „Opel Vivaro-B“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nuosprendžiui įsiteisėjus konfiskuoti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Bylos esmė
1. R. Š. nuteistas už tai, kad vairavo motorinę transporto priemonę, būdamas neblaivus, kai jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, o būtent: 2025 m. kovo 15 d. apie 8.23 val. Klaipėdoje, Minijos g. ties namu Nr. 2, vairavo transporto priemonę „Opel Vivaro-B“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus, kai jam nustatytas 1,93 promilės neblaivumas.
II. Apeliacinio skundo argumentai
2. Nuteistasis R. Š. apeliaciniu skundu prašo nuosprendį pakeisti ir, taikant BK 40 str., atleisti R. Š. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą vienerių metų terminui, laiduotoją paskiriant R. Š. sutuoktinę V. Š., su 1000 Eur užstatu. Taip pat nuosprendžio dalį, kuria buvo konfiskuota transporto priemonė „Opel Vivaro-B“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pakeisti į 3500 Eur konfiskavimą, kuriuos turi sumokėti VMI per teismo nustatytą terminą. Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
2.1. Pagal naują BK 40 straipsnio redakciją (galiojanti nuo 2025 m. vasario 1 d.), šio straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytais pagrindais nuo baudžiamosios atsakomybės negali būti atleistas pavojingas recidyvistas, taip pat asmuo, kuris anksčiau jau buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu nuo ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo sprendimo atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės įsiteisėjimo dienos iki naujos veikos padarymo praėjo mažiau negu treji metai. R. Š. nėra teistas, 2022 m. rugpjūčio 23 d. ikiteisminis tyrimas R. Š. atžvilgiu nutrauktas, susitaikius su nukentėjusiąja BK 38 straipsnio pagrindais. Taigi, pagal BK 40 straipsnio galiojančią redakciją, R. Š. gali būti atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.
2.2. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis 2022 m. rugpjūčio 23 d. ikiteisminio tyrimo pareigūnų priimtu nutarimu nutraukti ikiteisminį tyrimą BK 38 straipsnio pagrindu, daro nepagrįstą prielaidą, kad „ši aplinkybė rodo, jog anksčiau priimtas nutarimas neįtakojo kaltinamojo elgesio ir požiūrio, jis ir toliau nusikalsta ir nėra jokio objektyvaus pagrindo manyti, kad jis ir ateityje nenusikals, ir kad ši nusikalstama veika buvo daugiau atsitiktinė kaltinamojo elgesio pasekmė“. Su paminėtais pirmosios instancijos motyvais negalima sutikti, nes teismo vertinimai apie nuteistojo asmenybę yra prieštaringi. Iš vienos pusės teismas pripažįsta, kad R. Š. nėra teistas, t. y. nėra teismo pripažintas kaltu, tačiau BK 40 str. kontekste teismas pasisako priešingai, teigdamas, kad R. Š. anksčiau „nusikalto“ ir mano, kad ir ateityje gali nusikalsti, o paskirta kriminalinė bausmė gali nuo nusikalstamų veikų nuteistąjį sustabdyti. Pirmosios instancijos teismas BK 40 str. kontekste nevertino, kad R. Š. turi ilgametę vairavimo patirtį, visas vairuotojo galimas kategorijas, pirmą kartą padarė veiką, numatytą BK 281¹ straipsnyje. Taip pat yra visos kitos BK 40 str. 2 ir 3 dalyse numatytoms sąlygos, todėl teismui nebuvo kliūčių taikyti BK 40 straipsnio nuostatas ir atleisti R. Š. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.
2.3. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas liudytojos V. Š. kaip laiduotojos asmenybę, nepagrįstai rėmėsi 2022 m. rugpjūčio 23 d. ikiteisminio tyrimo nutarimu, kuriuo R. Š. atžvilgiu nutrauktas ikiteisminis tyrimas, susitaikius su nukentėjusiąja BK 38 straipsnio pagrindais. Nutarime nurodytos aplinkybės, kad neva R. Š. su nukentėjusiąja, vadinama „sugyventine“, bendravo 20 metų, turi artimus santykius, bendrą vaiką, nesudaro objektyvaus pagrindo daryti kategorišką išvadą, kad R. Š. žmona V. Š. nėra tinkamas laiduotojas. Skundžiamoje byloje nurodytos aplinkybės nebuvo tikrinamos, išnagrinėtoje byloje nebuvo apklausta nukentėjusioji, kuri patvirtintų ar paneigtų nutarime nurodytas aplinkybes. Pastaroji, kaip nukentėjusioji, nebuvo įspėta už melagingus parodymus ir apklausta teisme, jos parodymai nebuvo vertinami su kitais įrodymais. Teisiamojo paaiškinimai, kad jis, siekdamas, kad būtų nutrauktas ikiteisminis tyrimas ir būtų visos sąlygos, numatytos BK 38 str. susitaikyti su nukentėjusiąja, save apkalbėjo, yra įtikinami, nes R. Š. ir V. Š. nėra iniciavę civilinės bylos dėl santuokos nutraukimo, nors nuo priimto nutarimo ir nagrinėtinos šios bylos teisme yra praėjęs ilgas laiko tarpas (dėl ko akivaizdu, kad nutarime nurodytos aplinkybės nebuvo pagrindas nutraukti santuoką), abu gyvena viename būste, palaiko gerus šeimyninius santykius, bendrai tvarko finansinius šeimos reikalus. Apie sutuoktinio padarytą nusikalstamą veiką abu daug kalbėjo, vertino aplinkybes, sutuoktinio elgesys buvo pasmerktas ir pripažintas netoleruotinu. V. Š. dirba valstybės tarnautoja, jai taikomi nepriekaištingos reputacijos reikalavimai, kuriuos ji atitinka, todėl nėra abejonių, kad ji gali daryti įtaką savo sutuoktiniui, kad šis ateityje nenusikalstų. Pažymėtina ir tai, kad ji, laiduodama už sutuoktinį, buvo pasirengusi sumokėti 1000 Eur užstatą. Vienok pirmosios instancijos teismas nepagrįstai šių aplinkybių nevertino ir dėl jų nepasisakė.
2.4. Transporto priemonė „Opel Vivaro-B“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nėra R. Š. asmeninė nuosavybė, o minėtas automobilis priklauso nuosavybės teise abiem sutuoktiniams. Transporto priemonės konfiskavimas yra papildoma skiriama bausmė ir kitam sutuoktiniui, kuris nėra atsakingas už padarytą nusikalstamą sutuoktinio veiką. Transporto priemonės konfiskavimas, kaip sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teisių įgyvendinimo suvaržymas, būtų neproporcinga papildoma bausmė padarytai nusikalstamai veikai, todėl šioje dalyje nuosprendis keistinas ir išieškotina dalis šio automobilio vertės - 3500 Eur.
3. Teismo posėdyje gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Apeliacinis skundas atmestinas.
Žemesnės instancijos teismas
5. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to yra prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, R. Š. nesutinka su sprendimu neatleisti jo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą (BK 40 straipsnis), taip pat prašo nekonfiskuoti automobilio, o konfiskuoti dalį transporto priemonės vertės – 3500 Eur. Teisėjų kolegija, nenustačiusi padarytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, pasisako tik apeliacinio skundo ribose.
Dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą
6. Apeliantas nurodo, jog aptariamu atveju jis atitinka visas BK 40 straipsnio 2 dalies 1-3 punktuose numatytas sąlygas, o pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai rėmėsi 2022 m. rugpjūčio 23 d. ikiteisminio tyrimo pareigūnų priimtu nutarimu nutraukti ikiteisminį tyrimą BK 38 straipsnio pagrindu vertindamas, kad ši aplinkybė nesudaro pagrindo manyti, kad ateityje Š. Š. nenusikals. Be to, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad V. Š. nėra vertas teismo pasitikėjimo asmuo, galintis daryti teigiamą įtaką nuteistajam. Apeliacinės instancijos teismas negali sutikti su šiais nuteistojo argumentais.
Žemesnės instancijos teismas
7. BK 40 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Laidavimas gali būti paskirtas su užstatu arba be jo. BK 40 straipsnio 2 dalies 1-3 punktuose įtvirtinta, jog asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą arba neatsargų ar nesunkų nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu jis: 1) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, ir 2) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą turtinę ir (ar) neturtinę žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, per terminą, kuris negali būti ilgesnis negu laidavimo terminas, ir 3) yra pagrindas manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą turtinę ir (ar) neturtinę žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Siekiant taikyti BK 40 straipsnio nuostatas ir atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, turi būti nustatyta aukščiau išvardintų sąlygų visuma. Teismui nenustačius BK 40 straipsnyje nurodytų sąlygų visumos, atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą yra negalimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-142-697/2022).
8. Taip pat pabrėžtina, kad net ir esant visoms nurodytoms formalioms sąlygoms, teismas motyvuotai gali nuspręsti tiek dėl asmens atleidimo, tiek ir dėl atsisakymo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės, nes BK 40 straipsnio nuostatos suteikia teismui galimybę, bet ne privalomą pareigą priimti būtent tokį sprendimą, kuriuo asmuo atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Abiem atvejais, t. y. tiek teismui taikant BK 40 straipsnį, tiek ir atsisakant jį taikyti, sprendimai turi būti motyvuoti, pagrįsti byloje nustatytomis, jokių abejonių nekeliančiomis aplinkybėmis.
9. Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl to, kad egzistuoja BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyta sąlyga atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, kadangi R. Š. visiškai pripažino savo kaltę ir gailėjosi padaręs nusikalstamą veiką. Be to, šiuo atveju nėra aktuali BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyta sąlyga – bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą turtinę ir (ar) neturtinę žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, taip pat nėra aktuali dalį BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytos sąlygos sudaranti aplinkybė – yra pagrindas manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą turtinę ir (ar) neturtinę žalą, kadangi byloje jokia žala nekonstatuota.
10. Viena iš būtinų BK 40 straipsnio taikymo sąlygų, numatyta 2 dalies 3 punkte, nustato, kad asmuo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra pagrindo manyti, kad kaltinamasis, be kita ko, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Pažymėtina, kad tokią išvadą daro teismas, įvertinęs bylos aplinkybių visumą, teismo išvada šiuo klausimu turi būti paremta objektyviais faktais, kurių buvimas ar nebuvimas padeda į tai atsakyti. Tai gali būti faktai, liudijantys asmens nusikalstamo elgesio atsitiktinumą ar, priešingai, polinkį nusikalsti ar kitaip pažeisti įstatymus, taip pat aplinkybės, apibūdinančios veikos pobūdį, kaltės formą, kaltininko asmenybę, jo požiūris į padarytą veiką, elgesys praeityje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-46-495/2021), taip pat informacija apie anksčiau padarytus administracinius nusižengimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-127-628/2021).
11. Nors R. Š. anksčiau nėra teistas, tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad 2022 m. rugpjūčio 23 d. ikiteisminis tyrimas jo atžvilgiu buvo nutrauktas susitaikius su nukentėjusiuoju BK 38 straipsnio pagrindais ( b. l. 153-155). Kaip matyti iš byloje esančio nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius, buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-26754-22, kuriame R. Š. buvo pareikštas įtarimas pagal BK 140 straipsnio 2 d., t. y., dėl to, kad jis, mušdamas nežymiai sutrikdė sveikatą šeimos nariui. Nors ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas kaltinamajam ir nukentėjusiajai susitaikius, todėl R. Š. yra laikomas neteistu, tačiau šie duomenys – smurtavimas prieš šeimos narį esant neblaiviam bei nagrinėjamu atveju nustatytas R. Š. vairavimas transporto priemonės neblaiviam, kai jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, neabejotinai nesuteikia pagrindo manyti, kad R. Š. yra linkęs laikytis visuomenėje nustatytų normų, o padaryta nusikalstama veika buvo atsitiktinis įvykis jo gyvenime ir ateityje R. Š. laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Be to, kaip matyti iš Administracinių nusižengimų registro išrašo, R. Š. administracine tvarka per paskutinius 3 metus buvo baustas 2 kartus (t. 1, b. l. 67). Esant šiems duomenims, nagrinėjamu atveju negalima vienareikšmiškai teigti apie jo atitiktį BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytai sąlygai – yra pakankamas pagrindas manyti, kad jis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.
12. Pripažinus, kad nėra BK 40 straipsnio 2 dalyje nustatytų aplinkybių visumos tam, kad R. Š. būtų atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, apeliacinio skundo argumentų, susijusių su laiduotojos tinkamumu, vertinimas netenka esminės reikšmės, tačiau teisėjų kolegija pasisako ir šiuo klausimu. Pažymėtina, kad atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą yra galimas ne tik nustačius BK 40 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų sąlygų, kurių šioje byloje pasigendama, visumą, bet ir įvykdžius BK 40 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytus reikalavimus, susijusius su laiduotojo parinkimu ir paskyrimu. BK 40 straipsnio 1 ir 4 dalyse įtvirtinta atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlyga, kad laiduotoju gali būti skiriamas tik vertas teismo pasitikėjimo, galintis daryti teigiamą įtaką kaltininkui asmuo, turi savarankišką reikšmę, jos konstatavimas turi būti motyvuotas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-116-1073/2018, 2K-153-976/2018). Teismų praktikoje asmenimis, vertais teismo pasitikėjimo, laikytini pilnamečiai asmenys, turintys autoritetą nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui ir galintys daryti jam teigiamą įtaką. Pripažįstant asmenį turinčiu pasitikėjimą ir galinčiu būti laiduotoju, atsižvelgiama į asmenines laiduotojo savybes, veiklos pobūdį ir realią galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui, į jo charakteristiką ir kitus duomenis, kuriais grindžiamas laidavimo prašymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-221-693/2017, 2K-134-1073/2018, 2K-67-942/2019).
13. Nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde teigiama, kad V. Š. yra tinkama laiduotoja, motyvuojant tuo, kad ji yra ilgametė R. Š. sutuoktinė, nėra teista, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, dirba (duomenys neskelbtini), charakterizuojama darbdavio teigiamai.
14. Teisėjų kolegija sutinka, kad V. Š. laikytina vertu teismo pasitikėjimo asmeniu, tačiau teismų praktikoje yra išaiškinta, jog laiduotojo parinkimas, remiantis iš esmės teigiama laiduotojos charakteristika, tačiau detaliau neanalizuojant ir nevertinant realios galimybės daryti teigiamą įtaką kaltininkui, nėra pakankamas BK 40 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų sąlygų konstatavimui pagrįsti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-212-594/2024). Teisėjų kolegija šiuo aspektu pažymi, jog vien tai, kad V. Š. yra R. Š. sutuoktinė, dirba valstybės tarnautoja, savaime nesudaro pagrindo teigti, kad V. Š. gali daryti kokią nors realią teigiamą įtaką nuteistajam. Pirma, R. Š. iš esmės yra brandi asmenybė, turinti aiškiai susiformavusią vertybių sistemą, todėl nėra pagrindo manyti, kad laiduotoja gali jam daryti realią įtaką. Antra, nors R. Š. ir V. Š. teigia, kad yra susituokę nuo 1987 m., palaikus gerus, šeimyninius santykius, tačiau apygardos teismo vertinimu, byloje esantys duomenys paneigia šias kaltinamojo nurodytas aplinkybes. 2025 m. kovo 17 d. įtariamojo apklausos metu R. Š. parodė, kad nori paprašyti, kad teisė vairuoti iš jo būtų atimta kuo trumpesniam laikotarpiui, nes turi neįgalią draugę N. P., kuri pati nevairuoja, sunkiai vaikšto, todėl jis visur ją vežioja, prie apklausos pridėjo N. P. neįgaliojo pažymėjimo kopiją (t. 1, b. l. 91-92). Taip pat iš 2022 m. rugpjūčio 23 d. nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius matyti, kad šiame ikiteisminiame tyrime R. Š. buvo įtariamas sumušęs šeimos narį – sugyventinę O. P. ir iš nutarime aprašytų aplinkybių matyti, kad kaltininkas ir nukentėjusioji iki įvykio bendravo 20 metų, turėjo artimus santykius (O. P. nurodė, kad jie buvo meilužiai), bendrą sūnų (t. 1, b. l. 153-155). Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu R. Š. nurodė, kad N. P. yra jo pažįstama, ją nuveža pas gydytojus, su ja negyvena, advokatas V. K. taip nurodė. O. P. jam yra niekas, ten nieko nebuvo (t. 1, b. l. 159). Apklausta teisme liudytoja V. Š. nurodė, kad R. Š. naktį namuose nenakvojo, ji nežino, kur praleido naktį jos vyras, kai ryte vairuojantis neblaivus automobilį buvo sustabdytas pareigūnų (t. 1, b. l. 160). Dėl paminėtų aplinkybių, V. Š. įtakos darymas R. Š., nors asmenys ir yra oficialiai susituokę, tačiau akivaizdžiai gyvena atskirus gyvenimus, kelia pagrįstų abejonių. Teisėjų kolegijos vertinimu, pritartina pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad byloje nėra objektyvių ir pakankamų faktinių duomenų, kad V. Š. gali daryti teigiamą įtaką kaltinamajam, todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog šiuo atveju įvykdytas BK 40 straipsnio 4 dalyje numatytas reikalavimas. Aptartų aplinkybių kontekste apeliacinės instancijos teismas nemato galimybių R. Š. taikyti laidavimo instituto.
Dėl turto konfiskavimo
15. Apeliaciniame skunde taip pat yra prašoma nekonfiskuoti automobilio „Opel Vivaro-B“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kadangi ši transporto priemonė yra bendroji jungtinė nuosavybė, vietoje to konfiskuoti dalį šio automobilio vertės - 3500 Eur. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais argumentais.
16. Turto konfiskavimas – viena iš BK IX skyriuje numatytų baudžiamojo poveikio priemonių rūšių, kuria yra siekiama padėti įgyvendinti bausmės paskirtį (BK 67 straipsnio 1 dalis). Vadovaujantis BK 72 straipsnio 1 dalimi, turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. BK 72 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog konfiskuotinu turtu yra laikomas BK uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas (tiesiogiai ar netiesiogiai iš nusikalstamos veikos gautas bet kokio pavidalo turtas). Atvejais, kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitokių priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko arba kitų BK 72 straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą (BK 72 straipsnio 5 dalis).
17. Iš byloje esančio VĮ „Regitra“ išrašo matyti, jog automobilio „Opel Vivaro-B“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojas – savininkas yra R. Š. (t. 1, b. l. 28). Nėra ginčo, kad ši transporto priemonė įgyta apeliantui ir V. Š. esant santuokoje, todėl laikytina bendrąją jungtine sutuoktinių nuosavybe (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Vis dėlto, vien tik ši aplinkybė, nesant nustatytų kitų svarbių aplinkybių, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad nagrinėjamu atveju negalėjo būti taikomas automobilio konfiskavimas, ar turėjo būti išieškota konfiskuotino automobilio vertę ar jos dalį atitinkanti pinigų suma, o ne konfiskuota nusikalstamos veikos padarymo priemonė (žr. pvz., Vilniaus apygardos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-302-957/2025). Šiame kontekste akcentuotina, kad nusikalstamos veikos padarymo metu būtent R. Š. vairavo minėtą automobilį, 2025 m. kovo 17 d. įtariamojo apklausos metu jis nurodė, kad automobilis priklauso jam, be to, nurodė, kad automobilis jam reikalingas, nes turi neįgalią draugę, taigi akivaizdu, kad automobiliu naudojasi būtent R. Š., o ne V. Š.. Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija atmeta nuteistojo argumentą, kad konfiskavus automobilį, nepagrįstai bus suvaržytos jo sutuoktinės teisės.
18. Kasacinės instancijos teismo praktikoje ne kartą išaiškinta, kad tokiu atveju sutuoktinis, nukentėjęs dėl kito sutuoktinio veiksmų, kai dėl to sumažėja bendroji jungtinė nuosavybė, turi galimybę kreiptis į teismą ir prisiteisti kompensaciją už bendrosios jungtinės nuosavybės sumažėjimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-205-628/2018, 2K-168-511/2020, 2K-13-458/2021, 2K-112-942/2021 ir kt.). Vien tai, kad automobilis bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso nuteistajam ir jo sutuoktinei, nesant nustatytų kitų svarbių aplinkybių, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad nagrinėjamu atveju negalėjo būti taikomas automobilio konfiskavimas, ar turėjo būti išieškota konfiskuotino automobilio vertę ar jos dalį atitinkanti pinigų suma, o ne konfiskuota nusikalstamos veikos, nurodytos BK 281¹ straipsnyje, padarymo priemonė.
Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų
19. Klaipėdos apygardos teisme 2025 m. rugsėjo 10 d. gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų Nr. APD-2025-09849, kurioje nurodyta, kad už advokatės A. Zaburienės nuteistajam R. Š. suteiktą antrinę teisinę pagalbą (nagrinėjamu atveju – susipažinimą su bylos medžiaga) apeliaciniame procese prašoma valstybės naudai priteisti antrinės teisinės pagalbos išlaidas 112,50 Eur (b. l. 184-186).
20. BPK 106 straipsnio 2 dalies nuostatos, kurios taikomos ir bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, numato, jog iš kaltinamojo (atitinkamai nuteistojo) priteisiamos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos, susidariusios dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgiant į asmens turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Nurodytos nuostatos galioja ne tik nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tačiau ir apeliacinėje bei kasacinėje instancijose. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl proceso išlaidų priteisimo už atstovavimą apeliacinės ir kasacinės instancijų teismuose, atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundų nagrinėjimo rezultatas (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-374/2012, 2K-520-303/2015), taip pat į tai, koks yra gynėjo paskyrimo kaltininkui teisinis pagrindas (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-218-1073/2020).
21.Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu R. Š. buvo nuteistas, o apeliacinės instancijos teisme nagrinėtas jo apeliacinis skundas, kuris yra atmetamas. Būtinybę nuteistajam paskirti gynėją numatė BPK 322 straipsnio 1 dalis, taigi bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu gynėjo dalyvavimas buvo būtinas valstybės iniciatyva. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad nors apeliacinis skundas pasirašytas tik nuteistojo R. Š., tačiau apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu dalyvavo ir nuteistąjį gynė R. Š. pasirinktas gynėjas advokatas R. Kairys (gynęs nuteistąjį ir pirmosios instancijos teisme), o ne Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinkta gynėja. Kadangi nuteistasis apeliacinio proceso metu pats pasikvietė gynėją ir apmokėjo jo dalyvavimo išlaidas, dėl ko Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinktos gynėjos paslaugų neprireikė, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turėtos antrinės teisinės pagalbos išlaidos nepriteisiamos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo R. Š. apeliacinį skundą atmesti.