Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų R. R. ir I. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-06-14 sprendimo, priimto išnagrinėjus civilinę bylą pagal ieškovės J. R. ieškinį atsakovams R. R., I. R. dėl iškeldinimo iš buto.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė pareiškė ieškinį dėl atsakovų iškeldinimo iš jai nuosavybės teise priklausančio buto, nurodydama, jog dėl neatsakingo atsakovo R. R. (ieškovės sūnaus) bei I. R. (sūnaus sutuoktinės) požiūrio į gyvenimą, sūnaus nuolatinio girtuokliavimo ir smurtavimo, marčios priekabiavimo ieškovės atžvilgiu, pastovių barnių ir konfliktų ji negali jaustis saugi ir rami savo namuose, ji kentė 20 metų, daugiau taip gyventi nenori, ji nori ramybės ir saugumo savo pačios namuose (b. l. 13-17, 36-37, 59-61).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėjų kolegija, nagrinėdama atsakovų R. R. ir I. R. apeliacinį skundą laikosi nurodytų nuostatų ir nagrinėja šį skundą pagal apeliantų nurodytas ribas, nes byloje nenustatyta pagrindo, dėl kurio reikėtų šias ribas peržengti (CPK 320 straipsnio 2 dalis), be to, teismas nenustatė CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. CPK įtvirtinta ribota apeliacija. Jai būdinga, kad šiame procese tikrinama tai, ar teismas turėjo pakankamai įrodymų padarytoms išvadoms pagrįsti, ar juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių. Apeliacinis procesas yra pirmosios instancijos teismo sprendimų kontrolės forma, skirta patikrinti neįsiteisėjusio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, o ne dar kartą išnagrinėti visą bylą iš naujo (de novo).

Nagrinėjamoje byloje ieškovė kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, kuriame, vadovaudamasi CK 6.642 straipsnio 1 dalimi, nurodė reikalavimą iškeldinti atsakovus iš ieškovės gyvenamųjų patalų. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas atsakovų (apeliantų) skundžiamą sprendimą, nustatė, kad byloje nėra jokių duomenų, jog ginčo šalis sietų kokie nors teisiniai santykiai, o iš parengiamojo ir teismo posėdžio metu išsakytų teiginių ir argumentų yra akivaizdu, kad ieškovė mėgina apginti savo, kaip ginčo buto nuosavybės teisių turėtojos, o ne galimos panaudos šalies teises, todėl nagrinėjamo ginčo atveju yra taikytinos ne CK 6.636, 6.642 straipsnių nuostatos, į kurias apeliavo ieškovė, o CK IV knygos nuosavybės teisės gynimą reglamentuojančios nuostatos. Vienas pagrindinių atsakovų apeliacinio skundo argumentų, kuris, jų nuomone, pagrindžia skundžiamo sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą, yra ta aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas savo iniciatyva pakeitė ieškinio pagrindą. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su minėtu apeliantų argumentu, kadangi ieškinio pagrindas – tai aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Ieškovė teisingai atkreipė dėmesį į kasacinio teismo išaiškinimą, kad ieškinio pagrindą sudaro faktinės aplinkybės, t. y. tam tikri įvykiai, atsitikimai ir veiksmai, su kuriais siejamas teisės normų taikymas. Faktinės aplinkybės neapima teisinio kvalifikavimo. Tai yra teisės taikymas, kurį atlieka teismas savo nuožiūra pagal konstatuotas aplinkybes. Teismas, parinkdamas teisės normą ir ją aiškindamas, yra nepriklausomas nuo šalių nuomonės, pageidavimų ar nurodymų, todėl yra nevaržomas teisinių argumentų, pateiktų ieškiniuose, atsiliepimuose į ieškinį, paaiškinimuose ir kituose šalių dokumentuose. Teismas žino įstatymą ir jam suteikta teisė konkrečioje byloje taikant teisės normą atskleisti jos tikrąjį turinį, t.y. ją aiškinti ir pagal jos prasmę parinkti teisinius argumentus, net ir tuos, kurių dalyvaujantys byloje asmenys nenurodė. Šalių ar dalyvaujančių byloje asmenų nenurodytų teisės normų ar teisinių argumentų parinkimas teismui sprendžiant ginčą pagal nustatytas byloje faktines aplinkybes nėra ieškinio pagrindo pakeitimas (CPK 35 straipsnio 1 dalis, 146 straipsnio 2 dalies 6 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001-06-18 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-725/2001). Kasacinis teismas taip pat pasisakė, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas (CPK 5 straipsnio 1 dalis). Civilines teises įstatymų nustatyta tvarka gina teismas, neviršydamas savo kompetencijos, CK 1.138 straipsnyje nustatytais būdais. Kokiu šioje normoje nustatytu būdu ginti savo teisę ar įstatymų saugomą interesą pasirenka ieškovas, ieškinyje nurodydamas reikalavimą (ieškinio dalykas) ir aplinkybes, kuriomis grindžia šį reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas) (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktai). Ieškovas neprivalo nurodyti teisinio ieškinio pagrindo, o ginčo santykių teisinį kvalifikavimą vykdo teismas. Teismo nesaisto ieškovo ieškinyje nurodytas teisinis pagrindas; teisinis ginčo santykių kvalifikavimas turi būti atliekamas pagal nustatytas faktines aplinkybes dėl visų pareikštų reikalavimų. Teismas negali peržengti pareikštų reikalavimų, išskyrus CPK numatytus atvejus (CPK 265 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011-04-26 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K3-189/2011). Kaip minėta, nagrinėjamoje byloje ieškovė kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, kuriame, vadovaudamasi CK 6.642 straipsnio 1 dalimi, nurodė reikalavimą iškeldinti atsakovus iš ieškovės gyvenamųjų patalų. Patikslintame ieškinyje ieškovė nurodė, kad ieškovė ir atsakovas nėra aptariamo buto bendraturčiai, todėl laikoma, kad tarp jų yra sudaryta žodinė neterminuota buto dalies panaudos sutartis (b. l. 13). Atsiliepime į ieškinį atsakovai nurodė, kad ieškinys turi būti atmestas, be kita ko, atsižvelgiant į tai, kad ieškovė nei žodžiu, nei raštu neįspėjo atsakovų apie panaudos sutarties nutraukimą prieš 3 mėnesius, kaip to reikalauja CK 6.642 straipsnio 1 dalis (b. l. 24). Nors procesiniuose dokumentuose šalys nurodo savo argumentus, susijusius su panaudos sutarties sudarymu ir nutraukimu, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad 2012-03-14, 2012-05-09, 2012-06-04 ir 2012-06-07 parengiamųjų bei teismo posėdžių metu ginčo šalys neįrodinėjo fakto, kad tarp jų būtų sudaryta neterminuota dalies ginčo buto panaudos sutartis, kaip ją reglamentuoja CK 6.629 straipsnis. Visų posėdžių metu ieškovė teigė, kad dėl atsakovų netinkamo elgesio nebenori, jog jie gyventų drauge su ieškove jos bute ir prašė juos iškeldinti, o atsakovai (apeliantai) teigė, kad jų elgesys nebuvo netinkamas, jeigu ir buvo barnių, tai ne tik dėl atsakovų kaltės, atsakovas pripažino, kad kelis kartus sukėlė ieškovei fizinį skausmą, tačiau dėl to gailisi (b. l. 36-37, 45-47, 52-54, 59-61). Net paskutiniai atsakovų teiginiai, išsakyti 2012-06-07 teismo posėdžio metu, buvo susiję su prašymu atidėti iškeldinimo laiką, kadangi atsakovai neturi kur gyventi (b. l. 61). Bylos šalys patvirtintino, kad atsakovai apie 20 metų gyvena ieškovei nuosavybės teise priklausančiame bute, tačiau pažymėtina, kad gyvenimo viename bute faktas automatiškai nereiškia neterminuotos panaudos sutarties sudarymo. Sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų atlikimo), o pastarieji įgyja reikalavimo teisę (CK 6.154 straipsnio 1 dalis). Panaudos sutartis, sudaryta ilgesniam nei vienerių metų terminui, turi būti rašytinė (CK 6.629 straipsnio 2 dalis, 6.478 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju į bylą nėra pateikta tarp ginčo šalių sudarytą rašytinė neterminuota buto dalies panaudos sutartis, tačiau ginčo šalys teismo posėdžių metu ir neįrodinėjo, kad tokia sutartis buvo sudaryta. Ginčo šalys nurodė tokias faktines aplinkybes, kurias įvertinęs ir atlikęs ginčo santykių teisinį kvalifikavimą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad atsakovai ieškovės patalpomis (buto dalimi) naudojasi be jokio teisėto pagrindo, į ieškovės prašymą atlaisvinti patalpas neatsižvelgia, todėl ieškovė turį teisę kreiptis į teismą, gindama pažeistą daikto valdymo teisę ir prašyti iškeldinti atsakovus iš patalpų (CK 4.98 straipsnis). Visais atvejais, kai nekilnojamojo daikto savininko teisių pažeidimas pasireiškia negalėjimu naudotis savo daiktu dėl to, kad kitas asmuo juo naudojasi be jokio teisinio pagrindo, savininko teisės ginamos negatoriniu ieškiniu (CK 4.98 straipsnis). Tokiu būdu, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepakeitė ieškinio pagrindo, o tinkamai kvalifikavo ginčo teisinį santykį ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-03-14 nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.). Vadovaudamasi anksčiau išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje tinkamai aiškino ir taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesines teisės normas (CPK 176, 185 straipsniai) bei materialines teisės normas, t. y. priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Taigi, šiuo procesiniu sprendimu atsakovų R. R. ir I. R. apeliacinis skundas dėl teismo sprendimo atmestinas.

Atmetus apeliacinį skundą, ieškovei iš atsakovų priteistinos apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos (300 Lt už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą), kurios atitinka Teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintus rekomenduojamus maksimalius dydžius, yra protingo dydžio ir pagrįstos (CPK 93 ir 98 straipsniai).

Rezoliucinė dalis

n u tarė:

Atsakovų R. R. ir I. R. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-06-14 sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei J. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovų R. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir I. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) lygiomis dalimis 300 Lt (tris šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.