Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Danutės Gasiūnienės,

dalyvaujant ieškovo atstovams advokatei Laurai Daumantaitei, advokatui Gintarui Černiauskui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Kamesta“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 7 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės Advokatų profesinės bendrijos „Černiauskas ir partneriai“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Kamesta“ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Nagrinėjamoje byloje keliami teisės klausimai, susiję su ieškovės, atstovavusios atsakovei pagal teisinių paslaugų teikimo sutartį, teisės gauti sėkmės mokestį ir skolos už atliktus darbus pagal valandinį įkainį priteisimo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.

Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi bylą, nustatė, kad ieškovė su atsakove 2009 m. spalio 23 d. sudarė teisinių paslaugų sutartį Nr. 219/2009, pagal kurią advokatų profesinės bendrijos advokatas Gintaras Černiauskas ir kiti bendrijai teisinę pagalbą teikiantys advokatai, advokatų padėjėjai bei dirbantys teisininkai įsipareigojo veikti kaip atsakovės patarėjai ir atstovai ginče su Kauno miesto savivaldybe dėl 2005 m. rugpjūčio 1 d. koncesijos sutarties netinkamo vykdymo, atlikti kitus klientės pavedimus, būtinus ginčui išspręsti, o atsakovė įsipareigojo suteikti ieškovei visus reikiamus dokumentus ir būtiną informaciją, reikalingą įsipareigojimams tinkamai atlikti, pateikti paaiškinimus, reikalui esant dalyvauti susitikimuose, teismo posėdžiuose, informuoti bendriją apie ginčo išsprendimą, turimas pastabas dėl teisinių paslaugų teikimo ir sumokėti ieškovei minėtos sutarties 3 dalyje nustatytą šalių sutartą honorarą (1 t., 9-11 b. l.). Honorarą pagal teisinių paslaugų sutartį sudarė: per visą laikotarpį atliktų darbų pagal valandinį įkainį sumos, nepriklausančios nuo to, kokia bus ginčo baigtis (3.1 dalies a punktas); 25 procentų sėkmės mokestis, skaičiuojamas nuo koncesijos sutarties 44.5 punkte nurodytos 8 procentų sumos (3.1 dalies d punktas); 25 procentų sėkmės mokestis nuo papildomai gautų pajamų, kurias sumokėtų Kauno miesto savivaldybės administracija, susijusių su sutarties nutraukimu (3.1 dalies d punktas). Atsakovės su Kauno miesto savivaldybe kilęs ginčas buvo išspręstas Kauno apygardos teismo 2012 m. birželio 13 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-389-173/2012, kuria buvo patvirtinta šalių sudaryta taikos sutartis. Ieškovė iki 2013 m. rugsėjo 13 d. išrašė atsakovei PVM sąskaitų faktūrų už 214 200 Lt, kuriuos atsakovė sumokėjo (1 t., 120, 121-122, 124-125, 126-129, 132 b. l.). Ieškovė 2014 m. balandžio 1 d. išrašė atsakovei 918 943,20 Lt PVM sąskaitą faktūrą sėkmės mokesčiui apmokėti (1 t., 14 b. l.), 2014 m. balandžio 1 d. – 248 433,87 Lt PVM sąskaitą faktūrą Serija APB14 Nr. 129 už suteiktas teisines paslaugas (1 t., 13 b. l.) bei 2014 m. balandžio 9 d. – 223 502,50 Lt sąskaitą faktūrą Serija APB14 Nr. K03 (1 t., 79 b. l.). Atsakovė nesutiko sumokėti ieškovės nurodomos skolos už suteiktas teisines paslaugas bei paskaičiuoto sėkmės mokesčio.

Byloje keliami teisinių paslaugų sutarties aiškinimo, advokato teisės į sėkmės mokestį, jo dydžio pagrįstumo, skolos už suteiktas teisines paslaugas dydžio ir jo pagrįstumo klausimai.

Dėl teisinių paslaugų sutarties nuostatos prieštaravimo imperatyvioms įstatymo nuostatoms

Taigi galimybę teisinių paslaugų sutartyje advokatui su klientu susitarti dėl sėkmės mokesčio numato tiek Advokatūros įstatymas, tiek patvirtina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika –Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-642/2013; Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-149-706/2015; Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-28-421/2016. Todėl vien tas faktas, kad šalys sutarties 3.1 dalies d punktu susitarė ginčo sėkmės atveju dėl sėkmės mokesčio, negali būti vertinamas kaip prieštaraujantis AĮ 50 straipsniui, kadangi galimybė susitarti dėl sėkmės mokesčio yra nustatyta įstatyme (AĮ 50 str. 2 d.) bei patvirtinta teismų praktikoje. Dėl šių priežasčių nepagrįstais pripažintini atsakovės argumentai dėl šalių sudarytos teisinių paslaugų sutarties 3.1 dalies d punkto prieštaravimo imperatyvioms įstatymo nuostatoms.

Dėl ieškovės teisės į sėkmės mokesčio priteisimą ir teisinių paslaugų sutarties aiškinimo

Atsakovės teigimu, teisinių paslaugų sutarties 3.1 dalies d punktas turėtų būti suprantas taip, kad sumokėti sėkmės mokestį atsakovė būtų turėjusi tik tuo atveju, jeigu koncesijos sutartis būtų užbaigta jos nutraukimu, tačiau sutartis yra vykdoma, todėl pagal nurodytą teisinių paslaugų sutarties punktą atsakovei nekyla prievolė mokėti sėkmės mokesčio. Atkreiptinas dėmesys, kad ginčas dėl teisinių paslaugų sutarties sąlygos aiškinimo pagal atsakovės nurodytus argumentus yra išspręstas šioje byloje priimta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 23 d. nutartimi (civilinės bylos Nr. 3K-3-683-686/2015). Apeliacinis teismas, pirmą kartą nagrinėdamas bylą pagal atsakovės apeliacinį skundą, aiškindamas teisinių paslaugų sutarties 3.1 dalies d punktą, padarė išvadą, kad abi sėkmės mokesčio sudedamosios dalys gali būti apskaičiuotos tik koncesijos sutarties nutraukimo atveju, o kadangi koncesijos sutartis nutraukta nebuvo, tai ieškovės reikalavimą dėl 918 943,20 Lt (266 144,35 Eur) sėkmės mokesčio priteisimo pripažino nepagrįstu. Nagrinėdamas ieškovės kasacinį skundą dėl apeliacinės instancijos teismo sprendimo, kasacinis teismas konstatavo, kad ši teismo išvada negali būti laikoma pagrįsta, nes aiškindamas susitarimo sąlygą teismas atsižvelgė tik į 3.1 dalies d punkto tekstą, tačiau nevertino teisinių paslaugų sutarties esmės, tikslo, jos sąlygų tarpusavio ryšio, šalių elgesio po sutarties sudarymo ir kitų reikšmingų aplinkybių, todėl pažeidė sutarčių aiškinimo taisykles. Aiškindamas teisinių paslaugų sutarties 3.1 dalies d punktą, kasacinis teismas nurodė, kad net ir vadovaujantis vien lingvistine teksto analize negalima daryti išvados, kad šalių tikrieji ketinimai buvo susitarti, jog ginčo sėkmė yra koncesijos sutarties nutraukimas ir tik tokiu atveju ieškovė įgyja teisę į sėkmės mokestį. Byloje nustatyta, kad teisinių paslaugų sutarties sudarymo dieną koncesijos sutartis dar nebuvo nutraukta, vėliau Kauno miesto savivaldybės administracija vienašališkai šią sutartį nutraukė. Dėl to atsakovė UAB „Kamesta“ kreipėsi į teismą, be kita ko, prašydama pripažinti vienašalį Kauno miesto savivaldybės administracijos 2005 m. rugpjūčio 1 d. sudarytos koncesijos sutarties Nr. 1717 nutraukimą neteisėtu. Šis teisminis procesas buvo baigtas Kauno apygardos teismo 2012 m. birželio 13 d. nutartimi, kuria buvo patvirtinta tarp šalių sudaryta taikos sutartis. Viso šio proceso metu atsakovei atstovavo ieškovė, kuriai buvo mokama už suteiktas teisines paslaugas pagal pateiktas sąskaitas. Kasacinis teismas atkreipė dėmesį, kad ginčo teisinių paslaugų sutarties 1.2 punktu nustatytos advokatams suteikiamos teisės, tarp kurių – dalyvavimas derybose, taikinimo procedūroje, atlikimas kitų veiksmų, reikalingų šalių ginčui taikia išspręsti; 1.3 punkte buvo nustatyta, kad advokatai įsipareigoja teisinėmis priemonėmis siekti, jog teisinis klausimas būtų išspręstas kuo greičiau, ekonomiškiau ir palankesnėmis sąlygomis klientui; 1.5 punkte susitarta, kad visus atliekamus veiksmus (siunčiamus ir gaunamus dokumentus, raštus ir t. t.) advokatai įsipareigoja derinti su atsakove. Taigi atsakovė, sudarydama taikos sutartį, iš esmės sutiko su tokiu ginčo dėl koncesijos sutarties sprendimo būdu; ginčo šalims laikant, jog koncesijos sutarties nutraukimas yra sėkmingas ginčo sprendimo rezultatas, nebūtų buvusių pirmiau nurodytų atsakovės veiksmų, t. y. ieškinio pareiškimo, taikos sutarties sudarymo ir kt. Dėl to kasacinis teismas padarė išvadą, kad šalių valia negali būti aiškinama taip, kad ginčo sėkme yra laikomas tik koncesijos sutarties nutraukimas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į kasacinio teismo išaiškinimus, pakartotinai nevertina atsakovės apeliacinio skundo argumentų dėl to, kad sėkmės mokestis galėtų būti mokamas tik koncesijos sutarties nutraukimo atveju.

Taip pat negalima sutikti su apeliantės pozicija, kad sėkmės mokestis galėtų būti mokamas tik tuo atveju, jei konkrečios pinigų sumos būtų priteistos teismo sprendimu, o nesant piniginių sumų priteisimo, ieškovė neturi teisės į sėkmės mokesčio reikalavimą. Tokią savo poziciją atsakovė grindžia sutarties 3.1 dalies d punktu, kuriame nurodyta, kad pareiga sumokėti sėkmės mokestį ar jo dalį atsiranda proporcingai nuo faktiškai gaunamų pinigų sumų, atsižvelgiant į priteistų sumų proporcijas. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovė per siaurai ir pažodžiui aiškina sutarties 3.1 dalies d punkte numatytą sąlygą, neatsižvelgia į CK 6.193 straipsnyje įtvirtintas sutarčių aiškinimo taisykles, pagal kurias visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes (CK 6.193 str. 2 d.). Apeliantė nurodytą sutarties nuostatą aiškinta atsietai nuo visos 3.1 dalies sąlygos, pagal kurią sėkmės mokestis mokamas ginčo sėkmės atveju. Taigi esminė sėkmės mokesčio mokėjimo sąlyga yra ginčo išsprendimas atsakovei sėkminga linkme, o ne tai, ar atitinkamu teismo procesiniu sprendimu atsakovei iš Kauno miesto savivaldybės buvo priteistos atitinkamos pinigų sumos.Tai, kas yra sėkmingas ginčo išsprendimas yra vertinamasis kriterijus, tačiau aiškinti aptartą sutarties sąlygą taip, jog sėkmės mokestis ieškovei priklauso tik tuo atveju, kai pinigų sumos yra priteistos atsakovei teismo sprendimu, neatitiktų nei sėkmės mokesčio esmės, nei šalių siekio susitarti dėl sėkmės mokesčio mokėjimo ginčo sėkmės atveju. Taigi sprendžiant dėl ieškovės teisės į sėkmės mokestį, nėra svarbu, ar atitinkamos pinigų sumos yra priteistos teismo sprendimu, ar teismo nutartimi patvirtintoje taikos sutartyje yra įsipareigotos sumokėti priešingos šalies, kadangi ši aplinkybė nelemia ginčo baigties vertinimo. Šiuo atveju svarbu nustatyti, ar atitinkamu teismo procesiniu sprendimu užbaigtą šalių ginčą galima laikyti sėkmingu atsakovei.

Byloje nustatyta, kad teisinių paslaugų sutartis buvo sudaryta siekiant išspręsti atsakovės UAB „Kamesta“ ginčą su Kauno miesto savivaldybe dėl koncesijos sutarties vykdymo. Sutartimi susitarta dėl atsakovės atstovavimo teismuose, arbitraže, valstybės ir savivaldybės institucijose, banke, notarų, antstolių, advokatų kontorose (sutarties 1.4 p.), sprendžiant ginčą su Kauno miesto savivaldybe dėl koncesijos sutarties netinkamo vykdymo, kliento pavedimu atlikti kitus veiksmus, būtinus ginčui išspręsti (sutarties 1.1 p.). Advokatams buvo suteikiamos teisės numatytos sutarties 1.2 punkte, tarp jų ir dalyvauti derybose, taikinimo procedūroje, atlikti kitus veiksmus reikalingus taikiai išspręsti šalių ginčą. Sutarties 1.3 punkte buvo numatyta, kad advokatai įsipareigoja teisinėmis priemonėmis siekti, kad teisinis klausimas būtų išspręstas kuo greičiau, ekonomiškiau ir palankesnėmis sąlygomis klientui. Sutarties 3.1 dalies d punkte numatyta, kad sėkmės mokestis bus mokamas ginčo sėkmės atveju. Pagal Teismų informacinėje sistemoje LITEKO esančius civilinės bylos Nr. 2-389-173/2012 duomenis, UAB „Kamesta“ kreipėsi į teismą prašydama pripažinti vienašalį Kauno miesto savivaldybės administracijos 2005 m. rugpjūčio 1 d. tarp šalių sudarytos koncesijos sutarties Nr. 1717 nutraukimą neteisėtu; priteisti iš atsakovės 3 734 191,58 Lt koncesijos mokestį; 1 847 590,78 Lt už papildomai atliktus darbus; 303 336,97 Lt delspinigių; 231 102,50 Lt palūkanų bei šešių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kauno apygardos teismas 2012 m. birželio 13 d. nutartimi patvirtino šalių sudarytą taikos sutartį, kuria šalys įsipareigojo toliau vykdyti 2005 m. rugpjūčio 1 d. koncesijos sutartį joje nurodytomis sąlygomis ir tvarka, Kauno miesto savivaldybė įsipareigojo tinkamai ir laiku mokėti einamuosius mokėjimus pagal koncesijos sutartį bei taikos sutartyje nustatytais terminais dalimis sumokėti UAB „Kamesta“ 11 529 829,78 Lt skolą. Atsižvelgiant į tai, kad taikos sutartimi šalys susitarė tęsti bendradarbiavimą pagal koncesijos sutartį, kad Kauno miesto savivaldybė įsipareigojo dalimis sumokėti UAB „Kamesta“ 11 529 829,78 Lt pagal koncesijos sutartį susidariusio įsiskolinimo, tokia bylos baigtis pripažintina sėkminga atsakovei. Aplinkybė, kad atsakovė padarė ieškovei nuolaidų, negali būti vertinama kaip paneigianti ieškovės teisę reikalauti sėkmės mokesčio, kadangi taikos sutarties esmė ir yra, jog šalys ją sudaro abipusių nuolaidų ir kompromisų būdu. Taigi apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovės su Kauno miesto savivaldybe bylos, kurioje atsakovės interesams atstovavo ieškovė, baigtis buvo sėkminga atsakovei. Tokiu atveju ieškovė pagal teisinių paslaugų sutarties 3.1 dalies d punktą įgyja teisę reikalauti sumokėti jai tenkantį sėkmės mokestį.

Dėl sėkmės mokesčio dydžio pagrįstumo

Ieškovė 2014 m. balandžio 1 d. išrašė atsakovei 918 943,20 Lt (266 144,35 Eur) PVM sąskaitą faktūrą Serija APB14 Nr. 128 sėkmės mokesčiui apmokėti (1 t., 14 b. l.), prie ieškinio pridėjo mokesčio apskaičiavimą pagrindžiančias lenteles (1 t., 72-75 b. l.). Minėta, kad teisinių paslaugų sutarties 3.1 dalies d punktu ginčo sėkmės atveju atsakovė įsipareigojo sumokėti advokatų profesinei bendrijai 25 proc. sėkmės mokestį, skaičiuojamą nuo koncesijos sutarties 44.5 punkte nurodytos 8 proc. sumos, bei 25 proc. sėkmės mokestį nuo papildomai gautų pajamų (kurias apmokėtų Kauno miesto savivaldybės administracija), susijusių su sutarties nutraukimu. Koncesijos sutarties 44.5 punkte nurodyta, kad nutraukus sutartį dėl šalies padaryto esminio pažeidimo suteikiančioji institucija privalės padengti visas koncesininko turėtas išlaidas, susijusias su koncesijos ruožo projektavimu, statyba, priežiūra ir eksploatacija, įskaitant koncesininko turėtas finansavimo išlaidas, priskaičiuojant įdėto nuosavo kapitalo procentus – 8 proc. dydžio, atsižvelgiant į nusidėvėjimą, atskaičius suteikiančiosios institucijos koncesininkui sumokėtas sumas kaip pradinį finansavimą, numatytą sutarties 36 skyriuje, ir sumokėtą koncesijos mokestį, o koncesininkas turės perduoti koncesijos ruožą suteikiančiajai institucijai. Atsižvelgiant į tai, kad ginčas tarp atsakovės ir Kauno miesto savivaldybės nebuvo baigtas koncesijos sutarties nutraukimu, ieškovė apskaičiavo sėkmės mokestį nuo atsakovės faktiškai iš Kauno miesto savivaldybės gautų piniginių sumų, atsižvelgdama į tai, ar išmokėtos sumos yra tiesioginiai ar papildomi mokėjimai pagal koncesijos sutartį ir atitinkamai nuo konkrečios sumos skaičiuodama 8 arba 25 procentus pagal sutarties 3.1 dalies d punktą.

Apeliantė kvestionuoja apskaičiuoto sėkmės mokesčio dydį, teigdama, kad tokia suma yra neprotingai didelė, pažeidžia teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Minėta, kad pagal AĮ 50 straipsnio 3 dalį nustatant advokato užmokesčio už teisines paslaugas dydį, turi būti atsižvelgta į bylos sudėtingumą, advokato kvalifikaciją ir patirtį, kliento finansinę padėtį ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kasacinio teismo jurisprudencijoje taip pat pabrėžiama, kad sėkmės mokestis neturėtų būti neprotingai didelis. Advokato užmokestis už paslaugas turi būti protingas, kitaip tariant, atitikti protingumo standartą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-642/2013). Teisėjų kolegijos vertinimu, šalių sutartyje numatytas sėkmės mokesčio apskaičiavimo būdas, t. y. nuo pagal koncesijos sutartį gautų mokėjimų, atsižvelgiant į tai, ar mokėjimai tiesiogiai susiję su koncesijos sutartimi, ar tai yra papildomos pagal koncesijos sutartį gautinos sumos, taikomi atitinkami 8 ar 25 procentai, bei nuo atsakovės pagal taikos sutartį gautos 11 529 829,78 Lt skolos sumos apskaičiuotas sėkmės mokestis, nelaikytinas nei neprotingai dideliu, nei prieštaraujančiu protingumo, sąžiningumo ar teisingumo principams, todėl nėra pagrindo jo mažinti.

Apeliantė taip pat nurodo, kad teismas neįvertino sutarties 3.1 dalies d punkto, kuris nenumatė, jog sėkmės mokestis yra be pridėtinės vertės mokesčio. Pažymėtina, kad atsakovės nurodytoje sutarties dalyje jokia konkreti sėkmės mokesčio suma nebuvo numatyta, tik pateiktas sėkmės mokesčio procentinis dydis ir jo apskaičiavimo būdas, todėl teigti, kad sėkmės mokestis buvo numatytas iš karto su PVM dalimi nėra pagrindo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ieškovės reikalaujamas priteisti iš atsakovės sėkmės mokestis iš esmės yra viena iš atlygio už suteiktas teisines paslaugas forma. Pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 3 straipsnio 1 dalį PVM objektas yra prekių tiekimas ir paslaugų teikimas, todėl ieškovė pagrįstai nuo už suteiktas teisines paslaugas reikalautinos sumos paskaičiavo PVM.

Apeliantė nurodo, jog nors teismas ir konstatavo, kad ieškovės siekis ir ateityje gauti dalį atsakovės pelno (25 proc.) nuo Kauno miesto savivaldybės atsakovei sumokėtų sumų pagal koncesijos sutartį neatitinka ne tik sąžiningumo, teisingumo, protingumo principų, bet ir prieštarauja advokatų veiklos principams, tačiau neįvertino, kad dalis sėkmės mokesčio būtent ir susideda iš ateityje atsakovės gautinų sumų. Teisėjų kolegijos vertinimu, sėkmės mokesčio dalis, apskaičiuota pagal taikos sutarties 6 punktą, nelaikytina ta suma, nuo kurios galėtų būti apskaičiuotinas sėkmės mokestis. Taikos sutarties 6 punktu, Kauno miesto savivaldybės administracija įsipareigojo tinkamai vykdyti 2005 m. rugpjūčio 1 d. pasirašytą koncesijos sutartį, laiku mokėti visus kitus einamuosius koncesijos mokesčio mokėjimus koncesijos sutartyje nustatytais terminais ir tvarka. Pagal taikos sutarties 6 punktą nuo atsakovės po taikaus ginčo išsprendimo vykdant koncesijos sutartį iš Kauno miesto savivaldybės gautų sumų ieškovė paskaičiavo 42 616,40 Lt sėkmės mokestį, nors jokie konkretūs mokėjimai šiame taikos sutarties punkte nebuvo numatyti. Šiuo punktu taikos sutartimi užbaigto ginčo šalys susitarė tęsti koncesijos sutartį, todėl akivaizdu, kad vykdydamos sutartį šalys vykdo ir pagal sutartį prisiimtus įsipareigojimus, tačiau Kauno miesto savivaldybės administracijos pagal tęsiamą sutartį atliekamų mokėjimų atsakovei nėra pagrindo laikyti tais mokėjimais, nuo kurių sąžininga ir teisinga skaičiuoti sėkmės mokestį. Teisėjų kolegijos vertinimu, sėkmės mokestis gali būti skaičiuojamas tik nuo bylos materialinio teisinio rezultato – įsipareigojimo sumokėti konkrečią įsiskolinimo sumą. Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad nors pirmosios instancijos teismas ir pagrįstai konstatavo, kad ieškovės siekis ateityje gauti dalį atsakovės pelno (25 proc.) nuo Kauno miesto savivaldybės atsakovei sumokėtų sumų pagal koncesijos sutartį neatitinka ne tik sąžiningumo, teisingumo, protingumo principų, bet ir prieštarauja advokatų veiklos principams, tačiau neįvertino, kad ieškovė būtent tokiu būdu pagal taikos sutarties 6 punkto dalį yra paskaičiavusi sėkmės mokesčio dalį – 42 616,40 Lt. Tokiu atveju, ieškovei iš atsakovės teismo priteistas 918 943,20 Lt su PVM sėkmės mokestis mažintinas 42 616,40 Lt ir nuo šios sumos paskaičiuota PVM dalimi (21 proc.), sudarančia 8 949,44 Lt PVM, ir ieškovei iš atsakovės priteistinas sėkmės mokestis sudarys 867 377,36 Lt (251 209,85 Eur). Išdėstytos aplinkybės leidžia spręsti, kad teismas netinkamai vertino byloje esančius sėkmės mokesčio paskaičiavimo įrodymus, ir lemia sprendimo dalies, kuria ieškovei iš atsakovės priteistas 918 943,20 Lt sėkmės mokestis, pakeitimą (CPK 185 str., 329 str. 1 d., 326 str. 1 d. 3 p.).

Sėkmės mokesčio priteisimo nepagrįstumą apeliantė ginčija ir tuo pagrindu, kad Kauno miesto savivaldybės administracija 2016 m. kovo 14 d. pranešimu nutraukė koncesijos sutartį. Atsakovė teigia, kad sėkmė plačiąja prasme nebuvo pasiekta. Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, kuri atsirado po šalių ginčo išsprendimo praėjus beveik ketveriems metams, neįeina į šios bylos nagrinėjimo dalyką ir nepaneigia ieškovės atstovautai atsakovei pasiektos sėkmingos teisminio ginčo baigties, pagal ją atsakovės gautų skolos mokėjimų ir ieškovės teisės į nuo šių mokėjimų apskaičiuotą sėkmės mokestį.

Dėl užmokesčio už suteiktas teisines paslaugas priteisimo

Ieškovė taip pat prašė priteisti iš atsakovės 24 931,37 Lt Lt (7 220,42 Eur) už suteiktas teisines paslaugas pagal sutarties 3.1 dalies a punktą. Šį reikalavimą grindė 2014 m. balandžio 1 d. išrašyta 248 433,87 Lt PVM sąskaita faktūra Serija APB14 Nr. 129 bei 2014 m. balandžio 9 d. - 223 502,50 Lt sąskaita faktūra Serija APB14 Nr. K03. Ieškovė nurodė, kad atsakovė iki 2014 m. balandžio 1 d. yra sumokėjusi ieškovei 223 502,50 Lt. Pirmosios instancijos teismas iš pateiktos 2014 m. balandžio 1 d. ataskaitos apie atliktus darbus nustatė, kad nuo 2009 m. birželio 16 d. iki 2014 m. kovo 31 d. ieškovė suteikė atsakovei paslaugų už 248 433,88 Lt, atsakovė yra sumokėjusi ieškovei 223 502,50 Lt pagal 2014 m. balandžio 1 d. išrašytą PVM sąskaitą faktūrą Serija APB14 Nr. 129, ir liko skolinga 24 931,37 Lt už suteiktas teisines paslaugas.

Apeliantė kvestionuoja šią teismo sprendimo dalį. Apeliantės įsitikinimu, teismas nevertino jos atsikirtimų dėl ieškovės neatliktų darbų, nepagrįstai sprendė, kad ieškovės ataskaita neginčijamai patvirtina atliktus darbus, ir tokiu būdu pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir principus. Atsakovės teigimu, ji nėra skolinga ieškovei, priešingai, yra permokėjusi 5 000 Lt (1 448,10 Eur) už suteiktas paslaugas ir atliktus darbus. Be to, pasak apeliantės, teismas neįvertino ieškovės elgesio nevykdant sutarties 3.1 dalies c punkte įtvirtinto įsipareigojimo kartu su PVM sąskaita faktūra pateikti klientui atliktų darbų ataskaitą, kurioje būtų nurodytas atlikto darbo/paslaugos pavadinimas, sugaištas laikas, papildomos paslaugos. Atsakovė nurodo, jog ataskaita negali būti objektyviu įrodymu dar ir dėl to, kad yra surašyta praėjus ketveriems su puse metų nuo teisinių paslaugų sutarties sudarymo.

Atsakovė pateikė įrodymus, kad ieškovė jai yra išrašiusi sąskaitų už 223 502,50 Lt (1 t., 119-125 b. l.), o atsakovė ieškovei yra sumokėjusi 228 502,50 Lt (1 t., 126-132 b. l.), dėl to yra susidariusi 5 000 Lt permoka. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad 2009 m. liepos 24 d. ieškovė išrašė atsakovei 4 462,50 Lt PVM sąskaitą faktūra Serija APB9 Nr. 0238 (ne pagal ginčo sutartį, o pagal sutartį Nr. 104/2009). Ši sąskaita buvo apmokėta 2009 m. liepos 31 d. mokėjimo nurodymu Nr. 1679 (sumokėta 4 462,50 Lt) (1 t., 119, 126 b. l.); 2009 m. gruodžio 30 d. išrašyta 10 000 Lt PVM sąskaitą faktūra Serija APB9 Nr. 0359. Ši sąskaita apmokėta 2010 m. sausio 21 d. mokėjimo nurodymu Nr. 86, sumokėta 10 000 Lt (1 t., 120, 127 b. l.); 2010 m. vasario 26 d. išrašyta 24 200 Lt PVM sąskaitą faktūra Serija APB1 Nr.00236. Ši sąskaita apmokėta 2010 m. gruodžio 2 d. mokėjimo nurodymu Nr. 2466, sumokėti 24 200 Lt (1 t., 121, 128 b. l.); 2010 m. gruodžio 1 d. išrašyta 24 200 Lt PVM sąskaitą faktūra Serija APB1 Nr. 00236. Ieškovė šios sąskaitos apmokėjimo neneigia. Nors atsakovės mokėjimo nurodymuose nėra nurodyta, kad apmokama ši konkreti sąskaita, tačiau ieškovės teigimu, ši sąskaita apmokėta 2009 m. spalio 26 d. mokėjimo nurodymu Nr. 2717, kuriuo buvo sumokėtas 35 000 Lt avansas (14 000 Lt) bei 2010 m. gruodžio 2 d. mokėjimo nurodymu Nr. 2466 sumokėta 10 000 Lt (1 t., 122, 126, 128 b. l.); 2011 m. rugpjūčio 31 d. išrašyta 4 840 Lt PVM sąskaita faktūra Serija APB11 Nr. 158 (ne pagal ginčo sutartį, o pagal sutartį Nr. 32/2009). Ši sąskaita apmokėta 2012 m. vasario 29 d. mokėjimo nurodymu Nr. 496, sumokėta 4 840 Lt (1 t., 123, 130 b. l.); 2013 m. vasario 28 d. išrašyta 34 800 Lt PVM sąskaitą faktūra Serija APB13 Nr. 050 (1 t., 124 b. l.). Ieškovė šios sąskaitos apmokėjimo taip pat neneigia. Nors atsakovės mokėjimo nurodymuose nėra nurodyta, kad apmokama ši konkreti sąskaita, tačiau ieškovės teigimu, ši sąskaita apmokėta 2009 m. spalio 26 d. mokėjimo nurodymu Nr. 2717, kuriuo buvo sumokėtas 35 000 Lt avansas (21 000 Lt dalis) bei 2011 m. kovo 1 d. mokėjimo nurodymu Nr. 383, kuriuos sumokėta 7 000 Lt ir 2011 m. gegužės 6 d. mokėjimo nurodymu Nr. 856, kuriuo sumokėta 7 000 Lt (1 t., 124, 126, 129 b. l.); 2013 m. rugsėjo 12 d. išrašyta 121 000 Lt PVM sąskaitą faktūra Serija APB13 Nr. 275 (1 t., 125 b. l.). Ši sąskaita apmokėta 2013 m. rugsėjo 12 d. mokėjimo nurodymu Nr. 2991 (1 t., 132 b. l.). Taigi ieškovės 2009 m. liepos 24 d. išrašyta 4 462,50 Lt PVM sąskaitą faktūra Serija APB9 Nr. 0238 yra išrašyta ne pagal ginčo teisinių paslaugų sutartį Nr. 219/2009, o pagal kitą sutartį – 104/2009 (1 t., 119 b. l.), 2011 m. rugpjūčio 31 d. išrašyta 4 840 Lt sąskaita faktūra Serija APB11 Nr. 158 pagal sutartį Nr. 32/2009, todėl atsakovės mokėjimo nurodymai Nr. 1679 (1 t., 126 b. l.) ir Nr. 496 (1 t., 180 b. l.), kuriais apmokėtos nurodytos sąskaitos, nėra mokėjimai atlikti pagal ginčo sutartį. Tokiu atveju pagal ginčo sutartį nuo 2009 m. iki 2013 m. rugsėjo 13 d. atsakovei išrašyta PVM sąskaitų faktūrų suma sudaro 214 200 Lt (1 t., 120-122, 124-125 b. l.). Įvertinus išanalizuotas sąskaitas faktūras ir mokėjimo dokumentus, darytina išvada, kad pagal ginčo sutartį ieškovė išrašė atsakovei sąskaitų už 214 200 Lt ir tarp šalių nėra ginčo, kad šias sąskaitas atsakovė yra apmokėjusi.

Byloje yra pateiktas atsakovės 2013 m. birželio 3 d. 5 000 Lt mokėjimo nurodymas (1 t., 131 b. l.), kuriuo atsakovė įrodinėja, jog ieškovei nėra skolinga, o priešingai, yra permokėjusi šią sumą už ieškovės suteiktas paslaugas. Atsikirsdama į atsakovės argumentus dėl susidariusios permokos už teisines paslaugas, ieškovė pateikė pagal kitą teisinių paslaugų sutartį – Nr. 109/2013 atsakovei išrašytą 40 000 Lt PVM sąskaitą faktūrą serija APB14 Nr. 148 (3 t., 155 b. l.), ir šios sąskaitos apmokėjimą patvirtinančius įrodymus – ieškovės sąskaitos išrašo kopiją, iš kurio matyti, kad atsakovė sumokėjo pagal minėtą sąskaitą faktūrą 30 000 Lt (1 t., 156 b. l.), o atsakovės 2013 birželio 3 d. 5 000 Lt mokėjimo nurodymas, kuriame nurodyta, kad tai išankstinis apmokėjimas už teisines paslaugas ieškovė pripažįsta kaip dalies nurodytos sąskaitos apmokėjimą. Atsakovei nepateikus įrodymų, kad yra visiškai apmokėjusi pagal kitą teisinių paslaugų sutartį išrašytą sąskaitą, atmestini atsakovės argumentai, kad 5 000 Lt, sumokėti 2013 m. birželio 3 d. mokėjimo nurodymu Nr. 1549, yra pagal ginčo teisinių paslaugų sutartį permokėta suma. Tokiu atveju dar kartą pabrėžtina, kad pagal ginčo teisinių paslaugų sutartį ieškovės išrašytos PVM sąskaitos faktūros už atlikus darbus iki 2013 m. rugsėjo 12 d. sudaro 214 200 Lt ir visos jos yra apmokėtos. Sąskaitų faktūrų apmokėjimo faktas patvirtina, kad atsakovė pripažino ieškovės iki 2013 m. rugsėjo 12 d. atliktų darbų įkainojimą ir suteiktų teisinių paslaugų faktą.

Ieškovė pateikė atsakovei 2014 m. balandžio 1 d. 248 433,87 Lt PVM sąskaitą faktūrą APB14 Nr. 129 už suteikta teisinę pagalbą bei prie sąskaitos faktūros pridėjo suteiktų paslaugų ataskaitą, kurioje nurodytos visos nuo 2009 metų pagal teisinių paslaugų sutartį atsakovei suteiktos paslaugos, jų valandinė trukmė, paslaugos pobūdis (1 t., 13, 15-71 b. l.). Ieškovė pateikė 2014 m. balandžio 9 d. kreditinę PVM sąskaitą faktūrą APB14 Nr. K03, kuria tikslinama APB14 Nr. 129 sąskaita, - 223 502,50 Lt sumai (1 t., 79 b. l.), teigdama, kad tokią sumą pagal teisinių paslaugų sutartį yra sumokėjusi atsakovė ir šių sąskaitų skirtumą laiko atsakovės įsiskolinimu. Byloje nustačius, kad pagal ginčo teisinių paslaugų sutartį buvo išrašyta sąskaitų faktūrų, kurių suma 214 200 Lt, ir atsakovė jas apmokėjo ir kad iki 2013 m. rugsėjo 12 d. dėl ieškovės suteiktų paslaugų fakto ir jų kainos tarp šalių ginčo nėra, ieškovės pateikta kreditinė 223 502,50 Lt sąskaita negali būti vertinama kaip įrodymas, kuriuo vadovaudamasis teismas galėtų spręsti apie atsakovės įsiskolinimą, susidariusį nuo 2013 m. rugsėjo 13 d. Šiuo atveju iš esmės tarp šalių kyla ginčas dėl atsiskaitymo už ieškovės suteiktas paslaugas nuo 2013 m. rugsėjo 13 d. iki 2014 m. balandžio 1 d. Nagrinėjamu atveju yra aktualios nuo 2013 m. rugsėjo 13 d. iki teisinių paslaugų teikimo pabaigos suteiktos paslaugos ir jų suma, kuri pagal pateiktos ataskaitos duomenis sudaro 16 795,11 Lt.

Atsakovės argumentai, kad ataskaitoje nenurodyta, kokioje konkrečiai byloje yra teikiamos paslaugos, nesudaro pagrindo nesivadovauti pateikta ataskaita, kadangi visos teisinės paslaugos buvo teikiamos sprendžiant atsakovės su Kauno miesto savivaldybės administracija kilusį ginčą, t. y. pagal sudarytą teisinių paslaugų sutartį Nr. 219/2009.

Tokiu atveju atsižvelgiant į tai, kad pagal teisinių paslaugų ataskaitą ieškovės atsakovei suteiktų teisinių paslaugų suma nuo 2013 m. rugsėjo 13 d. iki 2014 m. balandžio 1 d. yra 16 795,11 Lt (4 864,20 Eur), kad atsakovė nepateikė pagrįstų argumentų, kurie sudarytų pagrindą teigti, kad ataskaitoje nurodytų paslaugų minėtu laikotarpiu ieškovė neteikė, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria ieškovės reikalavimas dėl 24 931,37 Lt (7 220,42 Eur) už suteiktas teisines paslaugas patenkintas visiškai, keistina ir ši suma mažintina iki 16 795,11 Lt (4 864,20 Eur) už atsakovei nuo 2013 m. rugsėjo 13 d. iki 2014 m. balandžio 1 d. suteiktas teisines paslaugas pagal ginčo teisinių paslaugų sutartį (CPK 185 str., 329 str. 1 d., 326 str. 1 d. 3 p.).

Atsakovės nurodyta aplinkybė dėl jos nesupažindinimo su Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintomis Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, kuriose yra nurodytos, kokios advokato teikiamos paslaugos yra apmokestinamos ir kokios dydžio honorarai laikytini atitinkantys teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, neturi reikšmės sprendžiamam ginčui. Minėtos rekomendacijos skirtos teismams sprendžiant dėl šaliai priteistinų bylinėjimosi išlaidų dydžio ir yra skirtos apsaugoti kitą proceso šalį nuo pernelyg didelio priešingos šalies išlaidavimo apmokant advokato paslaugas. Tačiau tai neriboja sutarties šalių, t. y. teisines paslaugas teikiančio advokato ir šias paslaugas perkančios šalies, laisvai susitarti dėl paslaugų apimties ir jų dydžio. Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovė teikė atsakovei ne tik atstovavimo teisme paslaugas, tačiau daug platesnės apimties teisines paslaugas, susijusias su ginčo išsprendimu.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliantės argumentais, kad susitarimas dėl valandinio atlygio (3.1 dalies a punktas), kuriuo numatytas advokato valandinis įkainis 400 Lt; advokato padėjėjo – 300 Lt, o teisininko – 120 Lt, galėtų prieštarauti AĮ nustatytiems advokato atlygio kriterijams, teisingumo, protingumo ar sąžiningumo principams. Sutarties 3.1 dalies a punkte šalys susitarė dėl konkretaus suteiktų paslaugų valandinio atlyginimo. CK 6.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti ir šio kodekso nenumatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams. Atsakovė su valandinio įkainio dydžiu sutiko, žinojo dėl kokio paslaugų valandinio įkainio yra susitarusi, nesikreipė į ieškovę dėl įkainio sumažinimo, todėl nėra pagrindo teigti, kad sutartyje nustatytas dydis neatitinka AĮ nustatytų advokato atlygio kriterijų ar teisingumo protingumo ir sąžiningumo principų, ar yra neprotingai didelis.

Dėl delspinigių ir procesinių palūkanų priteisimo

Vadovaudamasis teisinių paslaugų sutarties 5 punktu, kuriuo susitarta, kad laiku neapmokėjus pateiktos sąskaitos, atsakovė mokės po 0,02 procento dydžio delspinigius nuo nesumokėtos sumos, pirmosios instancijos teismas priteisė ieškovei iš atsakovės 1 887,80 Lt (546,74 Eur) delspinigių. Atsižvelgiant į tai, kad bendra iš atsakovės ieškovei priteista suma sumažėjo iki 256 074,05 Eur (867 377,36 Lt (251 209,85 Eur)+16 795,11 Lt (4 864,20 Eur)), teismo priteisti delspinigiai mažintini iki 512 ,15 Eur (256 074,05 x 0,02 % x 10) (CPK 326 str. 3 p.).

Atitinkamai keistina ir sprendimo dalis, kuria ieškovei iš atsakovės pagal CK 6.210 straipsnio 1 bei 2 dalį priteistos 6 procentų dydžio metinės palūkanos, jas priteisiant nuo priteisiamos 256 586,20 Eur (256 074,05 Eur+512 ,15 Eur) sumos už laikotarpį nuo civilinės bylos iškėlimo (2014-04-18) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Ieškovė ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės 273 911,72 Eur (945 762,37 Lt). Apeliacinės instancijos teisme pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir sumažinus ieškovei iš atsakovės priteistą sumą nuo 273 911,72 Eur iki 256 586,20 Eur, darytina išvada kad patenkinti 94 procentai ieškinio reikalavimų, todėl proporcingai tarp šalių paskirstytinos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str. 2, 5 d.).

Ieškovė už ieškinį sumokėjo 13 458 Lt (3 897,71 Eur) žyminį mokestį (1 t., 80 b. l.), pirmosios instancijos teisme turėtos išlaidos teisinei pagalbai apmokėti sudarė 5 750 Lt (2 t., 128-129, 130-131, 132, 133-136 b. l.). Ieškovės prašomų priteisti išlaidų teisinei pagalbai apmokėti dydį teismas sumažino iki 4 000 Lt (1 158,48 Eur), atsižvelgdamas į Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8 ir 9 punktuose nurodytus dydžius, į bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į patenkintą ieškinio reikalavimų proporciją, atitinkamai priteisia ieškovei iš atsakovės 94 procentus sumokėto žyminio mokesčio – 3 663,85 Eur, ir 1 088,97 Eur išlaidų teisinei pagalbai apmokėti, iš viso – 4 752,82 Eur pirmosios instancijos teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų (CPK 93 str.).

Atsakovė už atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutarties, kuria jos turtui taikytos laikinosios apsaugos priemonės, sumokėjo 100 Lt (28,96 Eur) žyminį mokestį (1 t., 98 b. l.). Kauno apygardos teismas 2014 m. balandžio 29 d. nutartimi panaikino Kauno apygardos teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartį, o Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. liepos 11 d. nutartimi šią teismo nutartį paliko nepakeistą, todėl atsakovė turi teisę į sumokėto žyminio mokesčio atlyginimą visa apimtimi.

Atsakovė nepateikė įrodymų apie patirtas išlaidas teisinei pagalbai apmokėti pirmosios instancijos teisme.

Atsakovė už apeliacinį skundą sumokėjo 13 458 Lt (3 897,71 Eur) žyminį mokestį (2 t., 181 b. l.). Atsakovės apeliacinį skundą patenkinus iš dalies, atsakovei iš ieškovės priteistini 6 procentai sumokėto žyminio mokesčio – 233,86 Eur.

Nagrinėjant bylą pirmą kartą apeliacinės instancijos teisme šalys nepateikė įrodymų, patvirtinančių turėtas išlaidas teisinei pagalbai apmokėti.

Ieškovė už kasacinį skundą sumokėjo 2 923 Eur žyminį mokestį (3 t., 86 b. l.). Atsižvelgiant į tai, kad kasacinės instancijos teismas panaikino Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 26 d. sprendimą ir bylą perdavė apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, už kasacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis ieškovei priteistinas atsižvelgiant į galutinį bylos rezultatą, t. y. 94 procentus patenkintų ieškinio reikalavimų, ir sudaro 2 747,62 Eur.

Šalys nepateikė įrodymų, patvirtinančių kasaciniame teisme turėtas išlaidas teisinei pagalbai apmokėti.

Antrą kartą bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme šalys nepateikė įrodymų, patvirtinančių turėtas išlaidas teisinei pagalbai apmokėti.

Tokiu atveju ieškovei priteistinos bylinėjimosi išlaidos šioje byloje sudaro 7 500,44 Eur, o atsakovei – 262,82 Eur. Vadovaujantis ekonomiškumo ir operatyvumo principais, atsakovei iš ieškovės priteistina bylinėjimosi išlaidų suma (262,82 Eur) įskaitoma į ieškovei iš atsakovės priteistiną sumą (7 500,44 Eur), ir šia dalimi mažintina ieškovei iš atsakovės priteistina bylinėjimosi išlaidų suma. Tokiu atveju ieškovei iš atsakovės priteistinos bylinėjimosi išlaidos sudaro 7 237,62 Eur (CPK 93 str.).

Pirmosios instancijos teisme su procesinių dokumentų įteikimu susijusios išlaidos sudarė 12,72 Lt (3,68 Eur). Kasaciniame teisme tokių išlaidų buvo 5,89 Eur (3 t., 140 b. l.). Bendra su procesinių dokumentų įteikimu susijusį išlaidų suma sudaro 9,57 Eur. Tokiu atveju proporcingai patenkintų reikalavimų daliai 8,96 Eur šių išlaidų priteistini valstybei iš atsakovės. Kadangi iš ieškovės priteistina su procesinių dokumentų įteikimu susijusi bylinėjimosi išlaidų dalis neviršija 3 Eur, iš ieškovės šios išlaidos nepriteistinos (CPK 96 str. 6 d.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą pakeisti ir sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Ieškinį patenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovei advokatų profesinei bendrijai „Černiauskas ir partneriai“, j. a. k. 301749532,

iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Kamesta“, j. a. k. 259805810, 251 209,85 Eur (du šimtus penkiasdešimt vieną tūkstantį du šimtus devynis eurus ir 85 ct) sėkmės mokesčio, 4 864,20 Eur (keturis tūkstančius aštuonis šimtus šešiasdešimt keturis eurus ir 20 ct) skolos už darbus pagal valandinį įkainį, 512,15 Eur (penkis šimtus dvylika eurų ir 15 ct) delspinigių, šešių procentų dydžio metines palūkanas už priteistus 256 586,20 Eur (du šimtus penkiasdešimt šešis tūkstančius penkis šimtus aštuoniasdešimt šešis eurus ir 20 ct) už laikotarpį nuo civilinės bylos iškėlimo (2014-04-18) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 7 237,62 Eur (septynis tūkstančius du šimtus trisdešimt septynis eurus ir 62 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Kitą ieškinio dalį atmesti.

Priteisti valstybei iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Kamesta“, j. a. k. 259805810, 8,96 Eur (aštuonis eurus ir 96 ct) su procesinių dokumentų įteikimu susijusių išlaidų.“