Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Kasaciniame skunde nurodoma, kad abiejų instancijų teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminius BPK 20 straipsnio 4, 5 dalių, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimus, o apeliacinės instancijos teismas dar ir 320 straipsnio 3 dalies, 331, 332 straipsnių pažeidimus, kurie suvaržė nuteistojo teisę į gynybą ir kurie sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą, tinkamai taikyti baudžiamąjį įstatymą ir priimti teisėtą, pagrįstą ir teisingą sprendimą. Nebuvo imtasi įmanomų priemonių reikšmingoms aplinkybėms nustatyti, bylos įrodymai vertinti, pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles, nes teisingais ir patikimais pripažinti leistinumo reikalavimų neatitinkantys įrodymai, ignoruoti nuteistąjį teisinantys įrodymai (pvz., nukentėjusiosios siųstos SMS žinutės) ir prioritetas teiktas jį kaltinantiems įrodymams. Be to, nepašalinti prieštaravimai tarp įrodymų, nesilaikyta nekaltumo prezumpcijos principo, priimti sprendimai grįsti prielaidomis, nukrypta nuo teismų praktikos. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, atmesdamas skundą, pakartojo pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytus duomenis be atskiros analizės ir šio teismo padarytų klaidų neištaisė. Nutarties motyvai paviršutiniški, nesusieti su aktualia teismų praktika, prieštarauja esminiams teisės principams.

Kasatorius nepagrįstai nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Jis savo vaiko motinai nesudavė, ji pati sukėlė konfliktą ir galėjo sau trenkti, siekdama pakenkti nuteistajam. Darydami išvadas dėl L. S. kaltės teismai rėmėsi tik prieštaringais nukentėjusiosios parodymais ir išvestiniais abejotinais įrodymais, o tiesiogiai įvykio dieną buvusių liudytojų P. Š. ir A. G. parodymus ignoravo. Tai rodo teismų šališkumą. Teismai negalėjo objektyviai įvertinti nukentėjusiosios parodymus, ignoruodami faktą, kad prieš besikreipdama į policiją, ji reketavo nuteistąjį, reikalaudama pinigų. Nuteistojo nuomone, viso bylos proceso metu buvo pataikaujama nukentėjusiajai, tikrinama tik jos versija, o kaltinamasis diskriminuotas galimai vien todėl, kad yra vyras. Jis yra tapęs nukentėjusios tendencingų manipuliacijų auka. Iš policijos pareigūno kūno kameros vaizdo įrašo matyti, kad nukentėjusioji nežinojo, kuria ranka ir kuria rankos dalimi jai buvo suduota. Viso bylos proceso metu ši aplinkybė nebuvo nustatyta. Pirmosios instancijos teismas atmetė prašymą iškviesti ekspertą, kuris pašalintų akivaizdžius prieštaravimus dėl nukentėjusiosios sužalojimo. Byloje esanti specialisto išvada yra nekonkreti, nes iš jos neaišku, į kurią vietą (skruostą ar smakrą) ir kuria rankos dalimi (dilbiu ar delnu) nukentėjusiajai buvo suduota. Be to, joje nenustatytas tikslus sužalojimo laikas. Iš pateikto aprašymo galima spręsti, kad sužalojimas nukentėjusiajai galėjo būti padarytas nebūtinai konflikto dieną (gegužės 29 d.). Taigi smurtavimo faktas prieš nukentėjusiąją yra preziumuotas. Atsižvelgiant į ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis (nukentėjusiosios parodymus, specialisto išvadą), negalima daryti vienareikšmės išvados, kad nuteistasis atliko veiksmus, sukėlusius nukentėjusiajai fizinį skausmą. Nukentėjusiosios versijos apie neteisėtus kasatoriaus veiksmus nepatvirtina joks patikimas liudytojas. Vaiko parodymai turėtų būti vertinami kritiškai dėl galimos motinos įtakos ir dėl to, kad vaikas buvo supykęs ant tėvo dėl telefono. Be to. nepilnamečio apklausos metu duoti parodymai nelaikytini teisėtu būdu gautais įrodymais, nes apklausa atlikta nesilaikant BPK 186 straipsnio reikalavimų. Vaikas nebuvo apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo, dalyvaujant nuteistajam, psichologei, Vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovei. Nuteistojo ir nukentėjusiosios santykiai yra konfliktiški, nukentėjusioji nuolat nepagrįstai jį kaltina, todėl galėjo apkalbėti. Yra daugybė abejonių dėl faktinių bylos aplinkybių, kurių neįmanoma pašalinti, todėl jos turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai. Atsižvelgiant į tai, kad nuteistojo veiksmai buvo atsitiktinio pobūdžio ir jis neturėjo tikslo sužaloti, yra galimybė taikyti BK 37 straipsnį ir tokius veiksmus pripažinti mažareikšmiais. Kartu kasatorius teigia, kad jam paskirta bausmė prieštarauja BK 41 straipsnio nuostatoms, yra neteisinga, aiškiai neproporcinga ir neadekvati padarytai veikai, neatitinka kaltininko asmenybės ir prieštarauja teisingumo principui.