- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2020-08-26
- Bylos Nr.
- 1A-115-312/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-50046-2017-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Laureta Ulbienė, Ugnius Trumpulis, Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė
- Kaltinamasis
- A. B.
- Nukentėjusysis
- A. L., Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros
- Advokatai
- Matas Lasauskas, Ramūnas Putinas, Renati Janušytė
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Ugniaus Trumpulio ir Lauretos Ulbienės,
nukentėjusiojo A. L. atstovams advokatei Renati Janušytei, advokato padėjėjui Matui Lasauskui,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo A. L. ir Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 11 d. nuosprendžio, kuriuo A. B. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir 284 straipsnį išteisintas, jam nepadarius veikos, turinčios šių nusikaltimų požymių. Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys 1 026,81 Eur sumai, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus civilinis ieškinys 735,99 Eur sumai ir A. L. civilinis ieškinys 6 000 Eur sumai bei nukentėjusiojo prašymas atlyginti 600 Eur atstovavimo išlaidų atmesti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės
1. A. B. buvo kaltinamas dėl to, kad jis pažeidė viešąją tvarką ir nesunkiai sutrikdė asmens sveikatą dėl chuliganiškų paskatų, o būtent: jis 2017 m. rugsėjo 7 d., apie 22.00 val., viešoje vietoje, daugiabučio namo kieme, adresu (duomenys neskelbtini), tyčia, iš chuliganiškų paskatų, įžūliu elgesiu, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams, kitiems žmonėms matant, užšoko ant automobilio BMW 316, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuojamo A. L., variklio dangčio, bet nugriuvo nuo variklio dangčio ant žemės, BMW automobiliui šiek tiek pavažiavus, atsistojo ir pribėgęs prie automobilio vairuotojo durelių, atidarė jas, bandė ištraukti iš automobilio vairuotoją A. L., tačiau nepavykus to padaryti, nukentėjusiajam A. L. sudavė ne mažiau dviejų smūgių į kairės pusės galvos bei krūtinės sritis, padarydamas jam kairės pusės viršutinio žandikaulio lūžį su poodine kraujosruva kairės akies vokuose, tai yra sužalojimus, vertinamus nesunkiu sveikatos sutrikdymu, t. y. buvo kaltinamas, padaręs BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte ir 284 straipsnyje numatytas nusikalstamas veikas.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokuroras prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 11 d. nuosprendį pakeisti - panaikinti nuosprendį, kuriuo A. B. išteisintas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, 284 straipsnį ir pripažinti jį kaltu pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, paskiriant devynių mėnesių laisvės atėmimo bausmę, pripažinti jį kaltu pagal BK 284 straipsnį, paskiriant šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmes subendrinti dalinio sudėjimo būdu, prie griežtesnės bausmės pridedant dalį švelnesnės bausmės, ir paskirti A. B. vienerių metų ir dviejų mėnesių laisvės atėmimo bausmę, kurią, vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, subendrinti su Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 15 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir paskirti galutinę subendrintą trejų metus šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę, civilinius ieškinius tenkinti.
3. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismo nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka bylos aplinkybių. Teismas netinkamai įvertino A. B. duotus parodymus kaip nuoseklų neprisipažinimą dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų. Teisiamojo posėdžio metu išteisintasis parodė, kad kilusio konflikto su nukentėjusiuoju metu jis specialiai nukentėjusiajam nesudavė, tik užkabino, bet tikrai netyčia. Šiuos parodymus reikėjo susieti su specialisto išvada Nr. G 33/2018(01) nustatytu trauminiu poveikiu nukentėjusiajam, o asmens įvardijamą tyčios nebuvimą vertinti kritiškai. Teismo vertinimu, specialisto išvada Nr. G 33/2018(01) nustatyta, kad nukentėjusiam sužalojimas padarytas mažiausiai vienu trauminiu poveikiu, o tai nesutampa su liudytojų duotais parodymais apie daugybinius smūgius. Specialisto išvadoje pateikta formuluotė nepaneigia duomenų apie padarytą sužalojimą ir galimą didesnį skaičių trauminių poveikių. Nukentėjusysis davė nuoseklius parodymus apie tai, kad buvo smūgiuojama į galvos sritį ir ne vieną kartą, o tai darė būtent A. B.. Nors kitose kūno vietose sužalojimų nėra, tačiau jie galėjo ir neatsirasti. Be to, nėra jokio pagrindo abejoti nuosekliais ir išsamiais liudytojų A. L., E. G., kurie tiesiogiai matė įvykį iš arti, parodymais, šie asmenys nurodo buvus ir smūgius kojomis. Teismas nenurodė aiškių argumentų, kodėl nesivadovauja jų parodymais. Tuo tarpu, pavyzdžiui, liudytojas A. A. įvykį stebėjo iš 50-60 metrų atstumo, o pirmosios instancijos teismas šio liudytojo parodymus laikė patikimais. Teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, surinktus duomenis nepagrįstai vertino išskirtinai A. B. naudai, tai darė formaliai, be nuoseklios analizės. Nuosprendyje teigiama, kad teisiamojo posėdžio metu liudytojas M. P. parodė, kad išteisintasis su nukentėjusiuoju susistumdė, kad jiedu būtų susimušę, liudytojas nematė, akivaizdžių sužalojimų ant nukentėjusiojo veido taip pat nematė. Nors teismas rašo, kad analogiškus parodymus liudytojas davė ir ikiteisminio tyrimo metu, vis dėlto, ikiteisminio tyrimo metu apklaustas M. P. parodė, kad, kai priėjo vairuotojas, ant jo veido, prie akies, ant skruosto matėsi paraudimas. Teisiamojo posėdžio metu M. P. nurodė, kad sunku pasakyti, ar ant nukentėjusiojo veido matėsi sužalojimai, nes buvo prietema, galbūt buvo paraudimas prie kairės akies. Prokurorui nesuprantama, kodėl M. P. apklausa interpretuojama kitaip, nei yra užfiksuota. Akivaizdu, kad toks parodymų vertinimas neatitinka faktinių bylos aplinkybių.
4. Apeliaciniame skunde pažymima, kad liudytojai V. M., Ž. Š., kaip ir pats išteisintasis, teisiamajame posėdyje teigė, kad automobilis BMW, vairuojamas nukentėjusiojo, galimai kliudė A. B., po ko jis nukrito ant žemės, jam buvo pervažiuotos kojos. Liudytojas T. S. teigia, kad išteisintasis yra jo draugas, jis pasakojo, kad kaimynas S. nutrenkė jį kieme, rodė nubrozdinimus. Teismo nuosprendyje neanalizuojami duomenys, užfiksuoti 2018 m. gegužės 9 d. apžiūros protokole, dalyvaujant teismo medicinos ekspertui, o būtent tai, kad specialistas, susipažinęs su medicininiais dokumentais, konstatavo, kad yra užfiksuoti kairės kojos čiurnos srities odos nubrozdinimas, neryški poodinė kraujosruva juosmens kairėje pusėje (sužalojimas galėjo būti padarytas su briauną turinčiu daiktu). Pažymėta, kad visumoje sužalojimai pagal savo lokalizaciją ir pobūdį pėsčiojo parbloškimui automobiliu ir pervažiavimui per pėdas nebūdingi. Taigi liudytojų V. M., Ž. Š., T. S. parodymai turėjo būti įvertinti kritiškai. Surinkti duomenys leidžia daryti išvadą, kad partrenkimo automobiliu ir pervažiavimo per kojas galimai nebuvo, o įvykis vyko taip, kaip nurodo nukentėjusysis ir su juo buvęs posūnis ir jo draugas. A. B. pateisinančių priežasčių smurtauti prieš nukentėjusįjį neturėjo. Tyčinė nusikalstama veika buvo padaryta iš chuliganiškų paskatų, įžūliu elgesiu, demonstruojant nepagarbą aplinkiniams. Vien tai, kad nukentėjusysis iš karto nesikreipė į gydymo įstaigą, nereiškia, kad jokio įvykio nebuvo. Tokia pareiga nukentėjusiajam nėra nustatyta. Teismo išvada, jog A. B. su nukentėjusiuoju nebuvo susimušę, įvykio metu nukentėjusysis buvo galimai neblaivus, sužalotas kitur ir kitomis aplinkybėmis, todėl įvykio vakarą nesikreipė į medikus, yra nepakankamai aiški, vertintina kaip prielaidos, kurios nėra pagrįstos. Pagrįstų duomenų, kad nukentėjusysis įvykio dieną buvo neblaivus, nėra, jis yra nurodęs aiškias aplinkybes, dėl ko kreipėsi į gydymo įstaigą ne iš karto. Nukentėjusysis neigia ėjęs tą vakarą į barą, nors liudytojas A. S. nurodė matęs po 22.00 val. nukentėjusįjį prie baro su prakirstu antakiu ir mėlyne veide. Pastarojo liudytojo parodymai neturi reikšmės kitų surinktų duomenų, pagrindžiančių A. B. kaltę, kontekste.
5. Apeliaciniu skundu nukentėjusysis A. L. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 11 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį - pripažinti A. B. kaltu pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, 284 straipsnį ir paskirti šių straipsnių sankcijose numatytą bausmę, tenkinti nukentėjusiojo A. L. 6 000 Eur civilinį ieškinį, priteisti nukentėjusiojo A. L. naudai jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
6. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad išteisintasis pirminės apklausos metu (kitą dieną po įvykio) teigė, jog 2017 m. rugsėjo 7 d. į kiemą, esantį (duomenys neskelbtini), atvažiavo BMW 3 serijos automobilis, vairuojamas kaimyno A., kurio pavardės jis nežino, ir jį partrenkė. Anot išteisintojo, nukentėjusysis, išlipęs iš automobilio, ėmė šaukti ant išteisintojo, jį pulti, todėl pastarasis gynėsi ir trenkė nukentėjusiajam. Kitos apklausos metu išteisintasis pakeitė savo parodymus, nurodydamas, jog nukentėjusysis, vairuodamas automobilį, bamperiu trenkėsi išteisintajam į koją, kažkur į kelio sritį, koja pasisuko ir jis užvažiavo ratu ant dešinės kojos, dėl ko išteisintasis neišlaikė pusiausvyros ir krito kairiuoju šonu ant žemės. Tada nukentėjusysis išlipo iš automobilio, galimai norėjo pakelti išteisintąjį, tačiau šis atstūmė jo rankas, atsistojo pats. Kilo žodinis konfliktas, jokių smūgių nebuvo. 2018 m. kovo 14 d., duodamas parodymus, išteisintasis jau nurodė, kad grėsmės iš nukentėjusiojo nejautė, jis tiesė rankas padėti išteisintajam, smūgių nesudavė, ant nukentėjusiojo veido jis nematė jokių sužalojimų. M. P., kuris bandė raminti išteisintąjį, kai šis mušė nukentėjusįjį, teigė, jog po įvykusio konflikto jau matė sužalojimus ant nukentėjusiojo kairės akies pusės. Toliau duodamas parodymus, išteisintasis nurodė, kad jam ant kojos ir ant šono atsirado kirstinės žaizdos, ant šono žaizda galimai atsirado, kai jis krito ant asfalto. Nukentėjusiojo teigimu, tokio pobūdžio žaizdos krentant neatsiranda, be to, nėra užfiksuota, kad A. B. būtų susipjaustęs į šukes. 2018 m. gegužės 9 d. apžiūros protokole konstatuota, kad yra užfiksuotas kairės kojos čiurnos srities odos nubrozdinimas, neryški poodinė kraujosruva juosmens kairėje pusėje (sužalojimas galėjo būti padarytas su briauną turinčiu daiktu) ir pažymėta, kad visumoje sužalojimai pagal savo lokalizaciją ir pobūdį pėsčiojo parbloškimui automobiliu ir pervažiavimui per pėdas nebūdingi. Teisme išteisintasis dar kartą pakeitė savo parodymus ir jau nurodė, kad nukentėjusįjį gerai pažįsta, su juo buvo draugai, nukentėjusysis automobilio bamperiu atsitrenkė jam į koją, užvažiavo ant dešinės kojos. Tuomet nukentėjusysis išlipo iš automobilio, gal norėjo išteisintąjį pakelti, bet pastarasis jį atstūmė ir prasidėjo tarsi susistumdymas. Vėliau A. B. dar kartą pakeitė savo parodymus ir nurodė, kad susistumdymas vis dėlto buvo, pripažino, kad mosuodamas galėjo užkabinti nukentėjusįjį, taip leisdamas suprasti, jog smūgiai buvo suduoti ir patvirtindamas, jog sutinka, kad galėjo sužaloti nukentėjusįjį. Apklausos teisme metu išteisintasis taip pat nurodė, kad tuo metu, kai nukentėjusysis jį partrenkė, jis pamatė Ž. ir taksistą (D. S.). Nors tiek 2017 m. rugsėjo 8 d., tiek 2018 m. kovo 14 d. apklausų metu teigė įvykio vietoje buvęs tik su M. P. bei V. M., taip pat įvykį matęs Ž. Š., jokių kitų asmenų jis įvykio vietoje nematęs, o vėliau tik girdėjęs, kad kiti kaimynai matė įvykį. Pirmosios instancijos teismas neteisingai nurodė, jog tuo metu, kai daugiabučio namo aikštelėje apsisukinėjo nukentėjusysis, išteisintasis pasitraukė nuo bagažinės, kad nukentėjusysis galėtų pravažiuoti. Tokių parodymų nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisiamojo posėdžio metu nėra užfiksuota. Tokiu būdu, teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 straipsnio 3 dalies 2 punkto reikalavimus. Nors teismas nurodė, kad išteisintajam buvo padaryti nežymūs kūno sužalojimai kojoje, tačiau nenurodė, kurioje kojoje tokie sužalojimai padaryti. Teismo nuosprendyje taip pat nurodoma, kad A. B. padaryti sužalojimai ir kairėje juosmens pusėje, o sužalojimo faktą patvirtina jo pateiktos fotonuotraukos, tačiau byloje nėra duomenų, kada šios fotonuotraukos darytos, nėra aišku, ar jose yra būtent išteisintasis, kas reiškia, kad šios fotonuotraukos neatitinka BPK 20 straipsnio 4 dalies nuostatų ir negali būti pripažintos įrodymu. Be to, jas paneigė ir 2018 m. gegužės 9 d. išteisintojo apžiūros protokolas.
7. Apeliaciniame skunde pažymima, kad nukentėjusysis nurodė, jog 2017 m. rugsėjo 7 d., apie 22.00 val., jis grįžo į kiemą, esantį (duomenys neskelbtini), kur bandė apsisukti, o šalia stovėjo kaimynai A. B., Ž. Š., M. P.. Staiga išteisintasis pradėjo šaukti ir artintis prie automobilio, daužyti automobilį. Nukentėjusiajam lėtai judant automobiliu į priekį, A. B. užšoko ant variklio dangčio ir neišlaikęs pusiausvyros nukrito nuo jo ant žemės. Nukentėjusysis sustojo, o išteisintasis staiga pakilo nuo žemės, pribėgęs atsidarė automobilio vairuotojo duris ir pradėjo nukentėjusįjį daužyti abiejų rankų kumščiais, bandydamas jėga ištraukti iš automobilio. Nukentėjusiojo pirminiu teigimu, A. B. jam sudavė apie 20 smūgių, daugiausiai smūgiavo į galvą, tačiau pataikė ir į kairės pusės šonkaulius. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis tik išteisinamojo parodymais, kaip neginčijamą aplinkybę konstatavo, kad jis buvo automobiliu partrenktas nukentėjusiojo, taip pat, kad išteisintasis galėjo netyčia užkabinti nukentėjusįjį, bet smūgių jam nesudavė. Tokios išvados buvo padarytos nepaisant to, kad nukentėjusiojo parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių buvo nuoseklūs, tuo tarpu išteisintojo parodymai ikiteisminio tyrimo metu ir teisme skyrėsi. Nukentėjusysis analogiškas įvykio aplinkybes nurodė ir kitą dieną atvykusiems policijos pareigūnams ir medicinos specialistams, taip pat ir pirminiame pareiškime bei visų apklausų metu. Taigi daryti išvadas, vadovaujantis vien A. B. teisme duotais parodymais, kuriuos paneigia ne tik nukentėjusiojo parodymai, bet ir to paties išteisintojo parodymai ikiteisminio tyrimo metu (kurie net nebuvo pagarsinti), kitų liudytojų (E. G. ir A. L.) parodymai, nebuvo pagrindo. Nuosprendyje teismas perfrazavo liudytojo E. G. duotus parodymus teisme. E. G. nurodė, kad gal nukentėjusysis ir užkabino išteisintojo koją, bet to tiksliai nežino, nieko nesijautė, apie tai sprendžia tik iš paties išteisintojo žodžių. Teisme duodamas parodymus, E. G. taip pat nurodė, kad tuo metu, kai A. B. mušė nukentėjusįjį, šis atsiprašė už tai, kad truputį pavažiavo, o išteisintasis nukrito. Liudytojas neminėjo, jog nukentėjusysis užvažiavo išteisintajam ant kojų. Atsižvelgiant į tai, kad teismas nuosprendyje netiksliai nurodė liudytojo E. G. parodymus bei juos vertino kaip išteisintojo versiją apie kojų pervažiavimą palaikančius parodymus, konstatuotinas BPK 305 straipsnio 3 dalies 2 punkto nuostatų pažeidimas.
8. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad nukentėjusiojo ir su juo buvusių liudytojų parodymus atitinka ir specialisto išvada, kuri patvirtina nukentėjusiojo nurodyto sužalojimo būdo galimybę, t. y. smūgiuojant į kairę kūno pusę. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino nukentėjusiojo pateiktų fotonuotraukų apie jo patirtus sužalojimus įvykio metu, nes jos tik papildo visus kitus surinktus įrodymus. Vien tik ta aplinkybė, kad įvykio vietoje policijos pareigūnai nerado nukentėjusiojo vairuoto automobilio BMW apgadinimų, kurių ir neturėjo likti, nes A. B. į automobilį trankė jo nebandydamas sugadinti, neleidžia daryti išvados, kad nukentėjusysis meluoja. Byloje nėra ginčo, kad A. B. buvo įvykio vietoje, tarp jo ir nukentėjusiojo įvyko konfliktas. Išteisintasis savo gynybos versiją grindžia tuo, kad nustatytus sužalojimus nukentėjusiajam galėjo padaryti kažkas kitas, nors pats pirminės apklausos metu pripažino, kad trenkė nukentėjusiajam, o duodamas parodymus teisme teigė, kad galėjo užkabinti nukentėjusįjį. Taip pat išteisintasis nurodė, jog tuo metu, kai buvo partrenktas, buvo šoke ir tikrai specialiai nežalojo nukentėjusiojo. Vis dėlto, iki nukentėjusiojo ir išteisintojo susitikimo nukentėjusysis nebuvo sužalotas, nuo šio susitikimo iki pranešimo apie padarytą nusikalstamą veiką praėjo gana trumpas laiko tarpas. Nukentėjusysis iš karto po įvykio buvo šoko būsenoje ir objektyviai nesuprato, koks yra jam padarytų sužalojimų mastas. Tik pabudęs ryte jis suprato, jog sužalojimai rimti, todėl nedelsiant kreipėsi pagalbos.
9. Apeliaciniame skunde taip pat pažymima, kad teismas nuosprendyje klaidingai nurodė, kad liudytoja V. M. teisme ir ikiteisminio tyrimo metu davė analogiškus parodymus ir neįvertino, jog ikiteisminio tyrimo metu liudytoja parodė, kad muštynės tarp išteisintojo ir nukentėjusiojo vis dėlto buvo. Analogiškus parodymus, kad muštynės vyko, ikiteisminio tyrimo metu davė ir liudytojas M. P.. Taip pat M. P. nurodė, jog išteisintasis krito ant dešinės pusės automobilio BMW variklio dangčio, tuomet ant žemės, jam atsistojus, iš automobilio išlipo ir vairuotojas. Šie liudytojo parodymai iš esmės prieštarauja išteisintojo ir kitų liudytojų parodymams, kuriuose teigiama, kad A. B. gulėjo, o nukentėjusysis priėjo prie jo ir bandė kelti. Liudytoja V. M., paklausta, kurioje vietoje susikibo išteisintasis su nukentėjusiuoju, atsakyti negalėjo, nors įvyki matė ir stovėjo tik vieno metro atstumu. Liudytojas M. P. taip pat nurodė, kad ant nukentėjusiojo veido kairės akies pusės buvo matyti sužalojimai, paraudimai, kas iš esmės prieštarauja tiek liudytojos V. M., tiek išteisintojo parodymams, kurie sakė, jog jokių sužalojimų ant nukentėjusiojo veido jie nematė. Tokie neatitikimai leidžia abejoti šių liudytojų parodymų patikimumu, ko pirmosios instancijos teismas neįvertino.
10. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad liudytojo Ž. Š. duoti parodymai taip pat nesutampa su kitų liudytojų parodymais, tačiau teismas apie tai taip pat nepasisakė. Duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu, Ž. Š. neneigė, kad muštynės buvo. Duodamas parodymus teisme, šis liudytojas nurodė, kad tarp asmenų kilo tik žodinis konfliktas, muštynių nebematė, nes jam vaizdą užstojo du autobusiukai ir buvo tamsu. Vertindamas liudytojo A. A. parodymus, teismas nepaminėjo, kad šie parodymai iš esmės skiriasi nuo kitų byloje esančių duomenų, nes pats išteisintasis ir kiti liudytojai tvirtina, kad asmenys buvo susikibę, abu šaukė, keikėsi. Taip pat liudytojas A. A. nurodė liudytojo M. P. parodymams prieštaraujančias aplinkybes, kad pats nukentėjusysis priėjo prie išteisintojo ir bandė jį kelti nuo žemės. Liudytojo A. S. parodymai, kad nukentėjusysis nuolat būna neblaivus, sumuštas, kabinėjasi prie žmonių, prašo pinigų, taip pat yra nepagrįsti ir prieštaraujantys kitiems liudytojų parodymams bei byloje esantiems objektyviems įrodymams. Juos paneigia į bylą pateiktas sąskaitos išrašas, kuriame matyti, kad nukentėjusysis yra pasiturintis, sąskaitoje turi daugiau nei 26 000 Eur. Nukentėjusysis ilgą laiką visiškai negeria, įvykio vakarą alkoholio taip pat nevartojo ir jo nepirko. Liudytojas A. A. teisme nurodė, kad nieko blogo apie nukentėjusįjį pasakyti negali, liudytojas Ž. Š. taip pat nurodė, kad nukentėjusysis nėra linkęs išgėrinėti, smurtauti, todėl nepagrįstais laikytini A. S. parodymai, kad nukentėjusysis yra konfliktiška asmenybė. 2019 m. rugsėjo 8 d. pas nukentėjusįjį atvykę policijos pareigūnai taip pat nenurodė, jog nukentėjusysis būtų vartojęs alkoholį. Specialisto išvadoje nurodyta, jog apžiūros metu nukentėjusiojo girtumo požymių nenustatyta. Liudytojas A. S. tiesiogiai įvykio nematė, apklaustas buvo tik praėjus pusei metų nuo įvykio, apie įvykį jam papasakojo sūnus T. S.. Jeigu ir būtų galima tikėti šio liudytojo parodymais, kad nukentėjusysis kažkuriuo metu buvo prie naktinės parduotuvės, tai nereiškia, kad ten jis buvo iš karto po įvykio. Nei liudytojas T. S., nei liudytojas A. S. negalėjo tiksliai nurodyti datos, kada jiems buvo papasakota apie įvykį. Liudytojas T. S. nurodė, kad matė sužalojimus ant abiejų išteisintojo kojų, nors pats išteisintasis teisme nurodė, kad buvo pervažiuota ir sužalota tik viena jo koja. Apklaustas teisme liudytojas D. S. nurodė, jog matė įvykį tik po to, kai išteisintasis jau gulėjo ant žemės, jokių muštynių, susikibimo tarp asmenų nematė. Šie liudytojo parodymai taip pat prieštarauja kitų liudytojų parodymams, kurie matė, kaip išteisintasis ir nukentėjusysis buvo susikibę, abu šaukė, rėkė, keikėsi.
11. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad visi liudytojai, duodantys išteisintajam palankius parodymus, minėjo, jog yra jo geri draugai, todėl galimai jie buvo aptarę parodymus dėl įvykio, tačiau dėl įvykio detalių jų parodymai skiriasi. Byloje nėra jokių duomenų, kad įvykį tiesiogiai matę liudytojai A. L. ir E. G. yra kaip nors suinteresuoti bylos baigtimi. Jie buvo įspėti dėl atsakomybės už žinomai melagingų parodymų davimą, todėl netikėti jų parodymais nėra jokio pagrindo. Išteisintasis viso bylos nagrinėjimo metu ėmėsi aktyvių veiksmų, kad byla būtų vilkinama, bandė susisiekti su nukentėjusiuoju, kad šis atsisakytų savo pretenzijų. Taigi, išteisinamajame nuosprendyje teismas nepagrįstai vadovavosi tik išteisintojo ir jam palankius parodymus duodančių liudytojų (V. M., M. P., Ž. Š., D. S., A. A., A. S. ir T. S.) parodymais, kurie yra nenuoseklūs, ir visiškai nepagrįstai atmetė nukentėjusiojo ir liudytojų A. L. ir E. G. parodymus bei specialisto išvadoje užfiksuotus duomenis, neatsižvelgė į įrodymų ir jais nustatytų bylos aplinkybių visumą. Tokiu būdu, teismas neobjektyviai ištyrė faktines bylos aplinkybes, netinkamai įvertino įrodymus ir padarė nepagrįstą išvadą, kad A. B. nepadarė jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Nukentėjusiojo A. L. ir prokuroro apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.
12. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, apeliaciniais skundais, pakartotinai įvertinusi pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirtus įrodymus, nustatė, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, įrodymų vertinimo iš esmės neatliko, konstatuodamas tarp įrodymų esančius prieštaravimus ir juos aiškindamas A. B. naudai, pastarąjį išteisino. Vis dėlto, baudžiamojoje byloje buvo visiškai ignoruojami surinkti A. B. kaltę pagrindžiantys įrodymai, sudarantys aiškią ir nuoseklią bylai svarbių aplinkybių grandinę, patvirtinančią jo kaltę dėl BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte ir 284 straipsnyje numatytų nusikaltimų padarymo. Taigi, pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino remdamasis ne išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu ir vadovaudamasis įstatymu, o paviršutiniškai, nelygindamas surinktų duomenų vienų su kitais, nesistengdamas įsigilinti į tikrąsias nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes. Taip pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus ir šis pažeidimas yra esminis, nes jis sukliudė pirmosios instancijos teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis turi būti panaikintas.
Dėl A. B. padarytų nusikalstamų veikų, numatytų BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, 284 straipsnyje.
13. Byloje nekilo ginčo dėl įvykio vietos bei laiko, t. y., kad 2017 m. rugsėjo 7 d., apie 22.00 val., kieme, adresu (duomenys neskelbtini), kilo konfliktas tarp nukentėjusiojo A. L. ir išteisintojo A. B.. Nagrinėjamu atveju, skiriasi išteisintojo A. B. ir nukentėjusiojo A. L. versijos dėl įvykio eigos ir veiksmų, kuriuos atliko kiekvienas iš paminėtų asmenų.
Žemesnės instancijos teismas
14. Išteisintasis A. B. viso proceso metu tvirtino, kad jis neatliko kaltinime jam inkriminuotų veiksmų. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad iš esmės panašią įvykio eigą kaip ir išteisintasis nurodė liudytojai S. M., M. P., Ž. Š., A. A., D. S.. Vis tik, teisėjų kolegija konstatuoja, jog minėtų liudytojų ir išteisintojo parodymų nenuoseklumas, jų prieštaringumas esminėse detalėse, nelogiškumas, nuoseklūs nukentėjusiojo A. L., liudytojų E. G. ir A. L. parodymai, liudytojo R. P. parodymai, duoti tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme, specialistų išvados, kiti bylos medžiagoje užfiksuoti duomenys paneigia išteisintojo A. B. nurodomas įvykio aplinkybes ir patvirtina tai, kad jis padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, 284 straipsnyje.
15. Viso proceso metu nukentėjusysis A. L. davė nuoseklius parodymus dėl įvykio aplinkybių. Nukentėjusysis A. L. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad įvykio dieną jis su savo posūniu A. L. ir jo draugu E. G. automobiliu grįžo į daugiabučio kiemą, nutarė automobiliu apsisukti. Tuo metu priėjo išteisintasis, kuris pradėjo daužyti į jo automobilio stogą, bagažinę. Jam bandant apsisukti iki galo, A. B. atsisėdo ant jo vairuojamo automobilio variklio dangčio. Kadangi automobilis dar judėjo, išteisintasis nukrito ant žemės. Po to A. B. pašoko, pribėgo prie vairuotojo durelių, jas atidaręs bandė ištraukti nukentėjusįjį iš automobilio. Išteisintajam nepavykus to padaryti, pradėjo nukentėjusįjį daužyti rankomis. A. L. buvo suduota gal vienuolika smūgių, tris kartus buvo pataikyta į galvos sritį, veido kairę pusę ties akies sritimi, į nosį, žandikaulį, A. B. nukentėjusiajam taip pat kelis kartus smūgiavo ir kojomis, sudavė per šonkaulius. Po visko nukentėjusiajam buvo stipriai sumušta akis, jis grįžo namo, pridėjo ledą prie sumuštų vietų, išgėrė nuskausminamųjų. Kadangi skausmas nepraėjo visą naktį, ryte išsikvietė policijos pareigūnus ir greitąją medicinos pagalbą (t. 2, b. l. 50-51). Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis iš esmės nurodė tokias pat aplinkybes. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis A. L. paaiškino, kad išteisintasis jam sudavė apie dvidešimt smūgių. Atsibudęs po įvykio kitos dienos rytą, nukentėjusysis jautėsi labai blogai, jam skaudėjo galvą, žandikaulį, šonkaulius, o viena akimi išvis nieko nematė (t. 1, b. l. 24-25). Savo pareiškime nukentėjusysis nurodė tokias pat aplinkybes kaip ir ikiteisminio tyrimo metu bei pirmosios instancijos teisme (t. 1, b. l. 1). Pastebėtina, kad nukentėjusiojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme, skiriasi dėl A. B. suduotų smūgių skaičiaus, vis tik apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad toks parodymų netikslumas nelaikytinas esminiu. Akivaizdu iš nuoseklių nukentėjusiojo parodymų, kad A. B. prieš jį panaudojo fizinį smurtą, nemažiau kaip du kartus suduodamas į galvos ir krūtinės sritis.
16. Tai, kad išteisintasis prieš A. L. smurtavo, nukentėjusysis nurodė ir kitos dienos rytą skambindamas Bendrajam pagalbos centrui, atvykusiems policijos pareigūnams bei ligoninės slaugytojai. Iš BIRT ataskaitos žiūryklės matyti, kad Bendrasis pagalbos centras 2017 m. rugsėjo 8 d. 08.00 val. gavo A. L. pranešimą, jog vakar, apie 22.00 val., kieme, buvo sumuštas kaimyno, dėl ko jaučia stiprius galvos skausmus, negali atmerkti akies, ištinę. Iš papildomos informacijos apie patikrinimą matyti, kad į ligoninę pristatytas nukentėjusysis slaugytojai nurodė, jog 2017 m. rugsėjo 7 d., apie 22.00 val., kieme prie namų, adresu (duomenys neskelbtini), jį sumušė kaimynas (t. 1, b. l. 17). Pirmosios instancijos teisme liudytojas R. P. patvirtino, kad 2017 m. rugsėjo mėnesį su kolega vyko pagal iškvietimą į (duomenys neskelbtini) gatvę, kadangi buvo sumuštas nukentėjusysis (t. 2, b. l. 25). Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas R. P. taip pat parodė, kad atvykus pagal iškvietimą nukentėjusysis nurodė, jog praeitos dienos vakare buvo sumuštas, kai automobiliu parkavosi kieme. Nukentėjusiajam besiparkuojant, jį sumušęs asmuo lipo ant automobilio variklio dangčio, nukrito. Paskui minėtas asmuo pribėgo prie vairuotojo durelių, jas atidarė ir sudavė smūgius į galvą, kūną. Nukentėjusysis skundėsi skausmais (t. 1, b. l. 50). Tokios pat aplinkybės užfiksuotos ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės 2-osios kuopos 3-ojo būrio vyriausiojo patrulio J. K., atvykusio pagal iškvietimą pas A. L. kartu su liudytoju R. P., tarnybiniame pranešime (t. 1, b. l. 13). Tai, kad prieš nukentėjusįjį A. L. išteisintasis panaudojo fizinį smurtą, patvirtina ir nuoseklūs liudytojų E. G. ir A. L., dalyvavusių tiesiogiai įvykyje, parodymai.
17. Liudytojas A. L. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad 2017 m. rugsėjo 7 d., apie 21.00 val., su patėviu A. L. automobiliu grįžo namo. Kieme, adresu (duomenys neskelbtini), patėvis apsisukinėjo automobiliu. Tuo metu išteisintasis pradėjo daužyti per galinę automobilio dalį. Nukentėjusiajam pavažiavus į priekį, A. B. atsisėdo ant automobilio variklio dangčio. Automobiliu pajudėjus pirmyn, išteisintasis nukrito ant žemės. Po to A. B. atsistojo, pradėjo keiktis, atidarė automobilio vairuotojo duris ir pradėjo daužyti A. L.. A. B. rankos kumščiu nukentėjusiajam sudavė į veidą apie dvidešimt smūgių, paskui apie septynis smūgius sudavė kojomis nukentėjusiajam į kairį šoną. Po visko A. L. buvo sumušta kairė akis, ji buvo ištinusi. Automobilyje matė kraują. Kitos dienos rytą nukentėjusysis kreipėsi į medikus, kadangi akis buvo labai ištinusi, negalėjo ja matyti (t. 2, b. l. 10-12). Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas A. L. nurodė tokias pat aplinkybes (t. 1, b. l. 38). Tokią pat įvykių eigą nurodė ir liudytojas E. G. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme. Liudytojas E. G. parodė, kad automobiliu, kurį vairavo nukentėjusysis, atvyko į kiemą. Jiems apsisukinėjant, prie automobilio priėjo išteisintasis, pradėjo daužyti per automobilį, paskui atsisėdo ant automobilio variklio dangčio. Automobiliui pajudėjus į priekį, A. B. nukrito ant žemės. Paskui išteisintasis atsistojo, priėjo prie vairuotojo durelių, jas atidaręs, pradėjo keiktis, pradėjo nukentėjusįjį mušti rankomis ir kojomis. Nukentėjusysis rankomis buvo mušamas į kairę galvos pusę, o kojomis spardomas į kairįjį šoną. Po visko matė, kad nukentėjusiojo kairė akis bei aplink ją yra ištinę (t. 1, b. l. 40, t. 2, b. l. 25). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad neturi pagrindo nesivadovauti minėtais liudytojų parodymais, kadangi jie esminėse detalėse visiškai sutampa su nukentėjusiojo A. L. parodymais, be to, juos patvirtina ir specialisto išvadoje, užfiksuoti duomenys.
18. Iš specialisto išvados Nr. G 33/2018 (01) matyti, kad apžiūrėjus A. L. medicininius dokumentus, kuriuose užfiksuoti nukentėjusiojo sužalojimai kitą dieną po įvykio, buvo nustatyta, jog A. L. padarytas kairės pusės viršutinio žandikaulio lūžis su poodine kraujosruva kairės akies vokuose. Sužalojimai padaryti kietu buku daiktu (daiktais) prieš kreipiantis medicinos pagalbos mažiausiai vienu trauminiu poveikiu. Sužalojimas visumoje atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą. A. L., griūdamas ant lygaus paviršiaus, minėtų sužalojimų pasidaryti negalėjo. Taigi, apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, kad būtent išteisintasis savo veiksmais A. L. padarė sužalojimus, nurodytus specialisto išvadoje. Šioje vietoje pažymėtina, kad liudytojas M. P., davęs naudingus parodymus išteisintajam, pirmosios instancijos teisme nurodė, kad po konflikto tarp nukentėjusiojo ir A. B., lyg ir matė paraudimą prie A. L. akies (t. 2, b. l. 27). Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas M. P. patvirtino, kad po konflikto ant nukentėjusiojo veido prie akies, skruosto matė paraudimą (t. 1, b. l. 32). Taigi, apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į visas anksčiau aptartas aplinkybes, konstatuoja, kad A. B. kaltinime nurodytu laiku ir būdu sutrikdė nukentėjusiojo A. L. sveikatą bei padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 284 straipsnyje ir 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte.
19. Kaip jau minėta anksčiau, viso proceso metu išteisintasis A. B. neigė savo kaltę, iš esmės jo nurodytą įvykių eigą patvirtino liudytojai S. M., M. P., Ž. Š., A. A., D. S.. Vis tik, apeliacinės instancijos teismas šioje vietoje pažymi, kad išteisintasis bei paminėti liudytojai nebuvo nuoseklūs duodami parodymus dėl įvykio aplinkybių, jų parodymai dėl esminių aplinkybių skiriasi, dėl tam tikrų nurodomų aplinkybių yra nelogiški.
Žemesnės instancijos teismas
20. A. B. savo pareiškime nurodė, kad įvykio dieną grįžo iš grybavimo. Tuo metu į kiemą automobiliu atvyko nukentėjusysis, kuris jį partrenkė ir pervažiavo abi kojas. Po to nukentėjusysis išlipo iš automobilio ir pradėjo jį pulti, jis gindamasis trenkė A. L. (t. 1, b. l. 20). Ikiteisminio tyrimo apklausos, vykusios 2018 m. kovo 14 d., metu A. B. jau aiškino, kad nukentėjusysis partrenkė jį ir automobiliu pervažiavo tik dešinę koją. Paskui nukentėjusysis išlipo iš automobilio ir priėjo prie jo, tiesė į jį rankas, turbūt norėdamas pakelti. Tačiau A. B. nustūmė nukentėjusiojo rankas ir pats atsistojo. Tarp jo ir A. L. jokio susistumdymo nebuvo, vienas kitam jokių smūgių nesudavė. Po įvykio jam ant kojos atsirado kirstinė žaizda, mėlynė, ant šono taip pat atsirado kirstinė žaizda (t. 1, b. l. 101-102). Pirmosios instancijos teisme išteisintasis ir vėl keitė savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu. A. B. nurodė, kad kai nukentėjusysis jį partrenkė automobiliu, jis nukrito ant žemės, jam buvo pervažiuota dešinė koja. Paskui nukentėjusysis išlipo iš automobilio, pradėjo kišti prie A. B. rankas lyg norėdamas pakelti, bet jis A. L. atstūmė, prasidėjo toks kaip susistumdymas (t. 2, b. l. 70-71). Liudytojai S. M. (t. 1, b. l. 34, t. 2, b. l. 12), M. P. (t. 1, b. l. 32, t. 2, b. l. 27), Ž. Š. (t. 1, b. l. 36, t. 2, b. l. 13), A. A. (t. 1, b. l. 42, t. 2, b. l. 15), dalyvavę tiesiogiai įvykyje, ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme ir liudytojas D. S. (t. 1, b. l. 48), taip pat tiesiogiai dalyvavęs įvykyje, ikiteisminio tyrimo metu nurodė vienodą įvykio pradžią. Visi liudytojai paaiškino, kad A. B. krovėsi daiktus iš automobilio bagažinės, o tuo metu į kiemą įvažiavo A. L. vairuojamas automobilis BMW, kuris apsisukinėjo ir priekine dalimi partrenkė išteisintąjį. Tačiau dėl tolimesnės įvykių eigos liudytojų parodymai kito, skyrėsi tarpusavyje, taip pat ir su išteisintojo parodymais.
21. Liudytoja S. M. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme (t. 2, b. l. 13) nurodė, kad A. L. A. B. pervažiavo abi kojas. Liudytojas Ž. Š. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad A. B. buvo pervažiuota viena koja, nors tokios aplinkybės apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 36) nenurodė. Kiti tiesiogiai įvykę dalyvavę liudytojai – M. P., A. A., D. S. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmosios instancijos teisme nenurodė, kad A. L. A. B. būtų pervažiavęs kurią nors koją. Liudytojai S. M. (t. 1, b. l. 34, t. 2, b. l. 12), M. P. (t. 1, b. l. 32, t. 2, b. l. 27) ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme nurodė, kad po to, kai buvo partrenktas A. B., išteisintasis ir nukentėjusysis susikibo, susistumdė. Pastebėtina, kad šioje vietoje skiriasi minėtų liudytojų parodymai. Liudytoja S. M. nurodė, kad nukentėjusysis išlipo iš automobilio, priėjo prie A. B., jie susikibo. Tuo tarpu, liudytojas M. P. nurodė, kad A. B. po partrenkimo atsistojo, nuėjo prie nukentėjusiojo ir jie susistumdė, nors liudytoja S. M. pirmosios instancijos teisme (t. 2, b. l. 13) aiškino, kad po partrenkimo A. B. negalėjo paeiti, šlubavo. Liudytojas Ž. Š. ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 36) nurodė, kad nukentėjusysis ir išteisintasis po įvykio buvo susikibę, tačiau pirmosios instancijos teisme (t. 2, b. l. 14) jau aiškino, kad jokių muštynių nebuvo. Liudytojai A. A. (t. 1, b. l. 42, t. 2, b. l. 15), D. S. (t. 1, b. l. 48, t. 2, b. l. 16) ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme nurodė, kad po to, kai buvo partrenktas A. B., prie jo priėjo A. L., norėdamas kaip ir padėti atsistoti, tačiau A. B. jį atstūmė, jokių muštynių nebuvo. Pažymėtina ir tai, kad priešingai nei ikiteisminio tyrimo metu, pirmosios instancijos teisme liudytojas D. S. (t. 2, b. l. 16) nurodė, kad jis matė, kaip A. L. vairuojamas BMW „pagazavo“, pristabdė, o A. B. gulėjo ant žemės, tačiau, dėl ko jis atsidūrė ant žemės, jau negalėjo nurodyti. Skiriasi ir liudytojų Ž. Š., D. S. parodymai dėl po įvykio kilusių padarinių A. B. sveikatai. Ž. Š. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad kitą dieną po įvykio A. B. jam rodė koją, ji buvo visa juoda, šlubavo. (t. 2, b. l. 14). Liudytojas D. S. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad ant išteisintojo kojos matė tik įdrėskimus (t. 1, b. l. 48). Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį ir į nelogiškus liudytojos S. M. (t. 1, b. l. 34) bei M. P. (t. 1, b. l. 32) parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu. Abu liudytojai nurodė, kad matė, kaip buvo partrenktas A. B., tačiau, kiek smūgių vienas kitam ir kur sudavė nukentėjusysis ir išteisintasis, jau negalėjo nurodyti, kadangi, pasak liudytojų, buvo tamsu. Taigi, atsižvelgus į išteisintojo, liudytojų parodymų nenuoseklumą, prieštaringumą bei nelogiškumą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad minėti parodymai nėra patikimi.
22. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad liudytojų ir išteisintojo parodymus paneigia ir apžiūros protokole (t. 1, b. l. 64) užfiksuoti duomenys. Specialistas, apžiūrėjęs išteisintojo A. B. medicininius dokumentus, kuriuose jam 2017 m. rugsėjo 8 d. buvo nustatytas kairės kojos čiurnos srities odos nubrozdinimas ir 2017 m. rugsėjo 11 d. poodinė kraujosruva juosmens kairėje pusėje, konstatavo, kad sužalojimai pagal savo lokalizaciją ir pobūdį pėsčiojo parbloškimui automobiliu ir pervažiavimui per pėdas nebūdingi. Taigi, nurodytos aplinkybės tik dar kartą patvirtina, kad išteisintojo, liudytojų S. M., M. P., A. A., D. S. ir Ž. Š. parodymai nėra patikimi ir jais vadovautis negalima.
23. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tai, jog ant nukentėjusiojo automobilio po įvykio nebuvo rasti apgadinimai, nepaneigia nukentėjusiojo ir liudytojų E. G., A. L. parodymų bei nepatvirtina išteisintojo bei jam naudingus parodymus davusių liudytojų teiginių dėl įvykio. Nukentėjusysis A. L., liudytojai E. G. ir A. L. nurodė, kad išteisintasis porą kartą trenkė per nukentėjusiojo vairuojamą automobilį, paskui atsisėdo ant variklio dangčio. Taigi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apgadinimų ant nukentėjusiojo automobilio nuo A. B. veiksmų, galėjo ir neatsirasti. Lygiai tas pats pažymėtina ir dėl to, kad nukentėjusysis pagalbos į medikus nesikreipė iš karto. Apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, kad nukentėjusysis bandė sveikatos sužalojimus gydytis savarankiškai ir tik supratęs jų rimtumą, nusprendė kreiptis į medikus. Kita vertus, šioje vietoje atkreiptinas dėmesys į tai, kad ir pats išteisintasis A. B. dėl neva jam nukentėjusiojo veiksmais padaryto sveikatos sutrikdymo į medikus bei policijos pareigūnus kreipėsi tik kitą dieną, sužinojęs, kad dėl jo veiksmų nukentėjusysis parašė pareiškimą policijai.
24. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį ir į liudytojų T. S. (t. 1, b. l. 46, t. 2, b. l. 15-16) ir A. S. (t. 1, b. l. 46, t. 2, b. l. 27-28) parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme. T. S. nurodė, kad tą pačią dieną po įvykio buvo susitikęs su išteisintuoju, kuris jam papasakojo apie įvykį, rodė jam nukentėjusiojo veiksmais padarytus sužalojimus. Grįžęs namo papasakojo apie įvykį savo tėčiui A. S., kuris nurodė, kad ką tik matė nukentėjusįjį girtą prie naktinio baro, buvo sumuštu veidu. Liudytojas A. S. patvirtino liudytojo T. S. parodymus. Apeliacinės instancijos teismas atmeta išteisintojo ir minėtų liudytojų versiją, jog nukentėjusysis buvo sužalotas kitokiomis aplinkybėmis, nei nurodyta kaltinime, ir nepagrįstai apkaltino A. B. smurto panaudojimu. Tokius išteisintojo ir liudytojų teiginius paneigia viso proceso metu duoti nuoseklūs nukentėjusiojo A. L. ir liudytojų E. G. bei A. L. parodymai, jog po įvykio nukentėjusysis nuėjo namo, iš jų išėjęs nebuvo. Be to, pastebėtina, jog liudytojas T. S. ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme nurodė, kad jis matė po įvykio sužalojimus ant A. B. dešinio ir kairio klubo, o tai prieštarauja pačio išteisintojo nurodytoms aplinkybėmis dėl jam nukentėjusiojo veiksmais padarytų sužalojimų lokalizacijos. Taigi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, T. S. ir A. S. nurodomos aplinkybės laikytinos nepagrįstomis. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad minėti liudytojai atsirado tik tuomet, kai išteisintajam buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą, nors jau prieš tai jam buvo žinoma, jog dėl jo veiksmų nukentėjusysis kreipėsi į policijos komisariatą, tačiau apie minėtus liudytojus, jų nurodomas aplinkybes ikiteisminį tyrimą vykdantiems pareigūnams nenurodė. Be to, pažymėtina ir tai, kad liudytojas Ž. Š. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad nukentėjusysis nėra linkęs išgerti, smurtauti (t. 2, b. l. 14). A. A. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad pažįsta nukentėjusįjį, nieko blogo apie A. L. nėra girdėjęs (t. 2, b. l. 15).
25. Fizinio smurto panaudojimas prieš asmenį viešoje vietoje prieštarauja visuomenėje nusistovėjusioms žmonių tarpusavio bendravimo normoms ir tokie veiksmai be jokių abejonių yra laikytini įžūliu elgesiu, rodančiu nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis bei tvarka (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-120/2014, Nr. 2K-229/2014, 2K-164-976/2015). Apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, jog nustatyti A. B. veiksmai yra vertinti kaip įžūlūs, chuliganiški, akivaizdžiai agresyvūs ir moralės požiūriu nepriimtini, neatitinkantys bendrųjų viešo elgesio taisyklių, egzistuojančių visuomenėje, rodantys nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai. Taip pat yra visiškai akivaizdu, jog dėl nusikalstamų A. B. veiksmų buvo sutrikdyta visuomenės rimtis bei tvarka, kadangi buvo patrauktas pašalinių asmenų dėmesys, nutraukta aplinkinių asmenų kasdienė veikla, poilsis, buvo pristabdyta darbinė pašalinių asmenų (D. S.) veikla, reaguojant į neteisėtus veiksmus, be to, liudytojai E. G. ir A. L. buvo šokiruoti, jiems sukeltas išgąstis. Tuo atveju, kai sutrikdant visuomenės rimtį ar tvarką, nukentėjusiajam padaromas nesunkus sveikatos sutrikdymas, veika kvalifikuojama kaip ideali dviejų nusikalstamų veikų sutaptis, t. y. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir 138 straipsnio atitinkamą dalį. Jei viešosios tvarkos pažeidimas padaromas dėl chuliganiškų paskatų ir dėl to kitam asmeniui padaromas nesunkus sveikatos sutrikdymas, veika kvalifikuojama pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-408/2013, Nr. 2K-506/2013 ir kt.). Teismų praktikoje pripažįstama, jog sveikatos sutrikdymas, padarytas dėl menkavertės dingsties viešoje vietoje, kvalifikuojamas kaip padarytas dėl chuliganiškų paskatų. Įvertinus anksčiau aptartų įrodymų visumą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju, A. L. nesunkus sveikatos sutrikdymas buvo padarytas dėl menkavertės priežasties, rodant aiškų žmogaus ir visuomenėje nusistovėjusių normų negerbimą.
26. Taigi įvertinus visa, kas buvo aptarta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog A. B. 2017 m. rugsėjo 7 d., apie 22.00 val., viešoje vietoje, daugiabučio namo kieme, adresu (duomenys neskelbtini), tyčia, iš chuliganiškų paskatų, įžūliu elgesiu, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams, kitiems žmonėms matant, užšoko ant automobilio BMW 316, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuojamo A. L., variklio dangčio, bet nugriuvo nuo variklio dangčio ant žemės, BMW automobiliui šiek tiek pavažiavus, atsistojo ir pribėgęs prie automobilio vairuotojo durelių, atidarė jas, bandė ištraukti iš automobilio vairuotoją A. L., tačiau nepavykus to padaryti, nukentėjusiajam A. L. sudavė ne mažiau dviejų smūgių į kairės pusės galvos bei krūtinės sritis, padarydamas jam kairės pusės viršutinio žandikaulio lūžį su poodine kraujosruva kairės akies vokuose, tai yra sužalojimus, vertinamus nesunkiu sveikatos sutrikdymu, t. y. padarė nusikaltimus, numatytus BK 284 straipsnyje ir 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte.
Dėl bausmės skyrimo.
27. Nagrinėjamu atveju nėra nustatyta A. B. atsakomybę lengvinančių aplinkybių. A. B. atsakomybę sunkina tai, jog nusikalstamą veiką padarė recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Pažymėtina, jog pagal BK 27 straipsnio 1 dalį nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinį nusikaltimą, kurį padarė būdamas pilnametis, ir jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Skirdamas bausmę A. B., apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgia į tai, kad jis tais pačiais veiksmais padarė du tyčinius nusikaltimus, iš kurių vienas priskiriamas nesunkių nusikaltimų viešajai tvarkai, o vienas apysunkių nusikaltimų žmogaus sveikatai kategorijoms. Įvertina tai, jog A. B. nusikalstamų veiksmų padarymo metu buvo teistas vieną kartą už dviejų sunkių nusikaltimų ekonomikai ir verslo tvarkai padarymą, nagrinėjamu atveju nusikalstamas veikas padarė praėjus nedaug laiko po Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 15 d. apkaltinamojo nuosprendžio, kuris buvo pakeistas Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. balandžio 5 d. nuosprendžiu, priėmimo, jis yra baustas administracine tvarka. Teismas taip pat atsižvelgia ir į tai, kad A. B. turi nuolatinę gyvenamąją vietą, dirba pagal individualią veiklą, Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. balandžio 5 d. nuosprendžiu, kuriuo buvo pakeistas Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 15 d. nuosprendis, paskirtą laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą atlikinėjo be pažeidimų, dėl ko Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 17 d. nutartimi A. B. probacijos priežiūra buvo nutraukta prieš terminą. Apygardos teismas atsižvelgia ir į tai, kad A. B. nagrinėjamu atveju už smurtinius nusikaltimus teisiamas pirmą kartą. Aptartų aplinkybių visuma leidžia konstatuoti, jog A. B. už padarytas nusikalstamas veikas yra skirtinos griežčiausios atitinkamų normų sankcijose numatytos bausmės, t. y. laisvės atėmimai, jų dydį nustatant artimą minimaliai baudžiamajame įstatyme numatytai šios bausmės ribai. Paskirtosios bausmės, vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, bendrintinos bausmių apėmimo būdu (BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
28. Byloje nustatyta, kad A. B. nagrinėjamu atveju nusikaltimus padarė po priimto Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 15 d. apkaltinamojo nuosprendžio, kuris buvo pakeistas Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. balandžio 5 d. nuosprendžiu, priėmimo. Pagal susiformavusią teismų praktiką, kai nuteistasis po nuosprendžio priėmimo, bet iki jo įsiteisėjimo, padaro naują nusikalstamą veiką, teismas bausmes bendrina, taip pat vadovaudamasis BK 64 straipsniu, tačiau tik po to, kai įsiteisėja ankstesnis teismo nuosprendis (kasacinė nutartis Nr. 2K–220/2008, 2K-133/2010, 2K-280/2012 ). Taigi, vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, šiuo nuosprendžiu skiriama bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu bendrintina su įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 15 d. nuosprendžiu, kuris buvo pakeistas Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. balandžio 5 d. nuosprendžiu, paskirta ir neatlikta bausme.
29. Nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs anksčiau aptartų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių visumą, mano, kad paskirtosios bausmės tikslai gali būti pasiekti jos vykdymą A. B. atidedant. Nagrinėjamu atveju, A. B. nusikalstamas veikas padarė tuo metu, kai galiojo BK 75 straipsnio 1 dalis (2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 redakcija), numatanti, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad A. B. bausmės vykdymas turi būti atidėtas trejiems metams, taip pat jam turi būti nustatytos baudžiamajame įstatyme numatytos pareigos, kurios atitiktų jo paties, visuomenės bei valstybės interesus. Atsižvelgus į A. B. asmenybę, nusikaltimo padarymo aplinkybes, jį yra būtina įpareigoti tęsti darbą arba registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dalyvauti elgesio pataisos programoje, atlyginti nusikaltimais padarytą turtinę žalą. Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, minėti įpareigojimai sudarys sąlygas šalinti neteisėto elgesio priežastį bei užtikrins pakankamai efektyvią A. B. elgesio kontrolę.
Dėl civilinių ieškinių.
30. Byloje pateiktas Vilniaus teritorinės ligonių kasos ieškinys, kuriuo prašoma priteisti iš A. B. 1026,81 Eur žalos atlyginimą už A. L. suteiktas gydymo paslaugas. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.283 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad tuo atveju, jeigu fizinis asmuo suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, tai už žalą atsakingas asmuo privalo nukentėjusiam asmeniui atlyginti visus šio patirtus nuostolius ir neturtinę žalą. Nuostolius šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais sudaro negautos pajamos, kurias nukentėjęs asmuo būtų gavęs, jeigu jo sveikata nebūtų sužalota, ir su sveikatos grąžinimu susijusios išlaidos (gydymo, papildomo maitinimo, vaistų įsigijimo, protezavimo, sužaloto asmens priežiūros, specialių transporto priemonių įsigijimo, sužaloto asmens perkvalifikavimo išlaidos bei kitos sveikatos grąžinimui būtinos išlaidos) (CK 6.283 straipsnio 2 dalis). CK 6.280 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad atlyginęs kito asmens padarytą žalą asmuo turi į padariusį žalą asmenį regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę tokio dydžio, kiek sumokėjo žalos atlyginimo, jeigu įstatymai nenustato kitokio dydžio. Iš gydymo paslaugų apskaitos išrašo matyti, kad išlaidos buvo patirtos gydant A. L. skruostikaulio ir viršutinio žandikaulio lūžį, nosies paviršinį sužalojimą, kuris nebuvo patikslintas, kaukolės skliauto lūžį, kitų kaukolės ir veido kaulų lūžius, krūtinės ląstos sumušimą, nosies paviršinį sužalojimą, sumušimą, iškrypusią nosies pertvarą, lėtinį žandinį sinusitą, atliekant nukentėjusiojo radiologinius tyrimus. Iš specialisto išvados Nr. G33/2018 (01), kuria buvo nustatyti A. L. sužalojimai, apžiūrėjus jo medicininius dokumentus iš Respublikinės Vilniaus Universitetinės ligoninės ir Vilniaus Universitetinės ligoninės Žalgirio klinikos, matyti, kad nukentėjusiajam dėl 2017 m. rugsėjo 7 d. įvykio nebuvo nustatytas sužalojimas - nosies pertvaros iškrypimas. Iš apžiūros protokolo matyti, kad dalyvaujant teismo medicinos gydytojai, buvo apžiūrėta A. L. Respublikinės Vilniaus Universitetinės ligoninės gydymo stacionare ligos istorija ir Centro poliklinikos pateikta asmens sveikatos istorija. Teismo medicinos gydytoja, apžiūrėjusi minėtus medicininius dokumentus konstatavo, kad dėl nosies pertvaros iškrypimo atsiradimo laiko pasisakyti, vadovaujantis turimais medicinos dokumentais, nėra galimybės, taip pat nėra galimybės nustatyti nosies pertvaros iškrypimo priežastį. Taigi atsižvelgus į aptartas aplinkybes, gydymo išlaidos sumai 557,63 Eur, susijusios su A. L. iškrypusia nosies pertvara nepriteisiamos. Apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, kad kitos A. L. gydymo išlaidos atsirado dėl A. B. nusikalstamų veiksmų, todėl jis privalo atlyginti Vilniaus teritorinei ligonių kasai padarytą žalą, kurios dydis yra 469,18 Eur.
31. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius pareiškė civilinį ieškinį, kuriuo prašoma priteisti iš A. B. 735,99 Eur žalos atlyginimą už A. L. paskirtą ligos išmoką. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad A. B. kaltė tyčiniais nusikalstamais veiksmais sužalojus nukentėjusįjį A. L. yra įrodyta visiškai. Pastarasis dėl sužalojimų buvo laikinai nedarbingas. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius už nedarbingumo laikotarpį nukentėjusiajam skyrė ligos pašalpą, todėl išlaidos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui atsirado dėl A. B. neteisėtų veiksmų. Vadovaujantis CK 6.263 straipsnio 2 dalimi, 6.290 straipsnio 3 dalimi, kaltinamasis, neteisėta veika padaręs žalos žmogaus sveikatai, dėl ko jis buvo nedarbingas, privalo atlyginti išmokėtas draudimo išmokas socialinio draudimo įstaigai. Atsižvelgus į aptartas aplinkybes iš A. B. priteistinas 735,99 Eur žalos atlyginimas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus naudai.
32. Nukentėjusysis A. L. pareiškė 6000 Eur dydžio civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo. Neturtinė žala yra suprantama, kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad neturtinė žala yra atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo ar asmens sveikatai. Išgyvenimai dėl asmeniui gyvybiškai svarbių dalykų, tokių kaip sveikata, yra ypač dideli. Pažymėtina ir tai, kad CK nenustato neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl pareiga įvertinti nukentėjusiojo patirtą neturtinę žalą tenka teismui. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, privalo atsižvelgti į visas reikšmingas bylos aplinkybes, žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, taip pat vadovautis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis).
33. Nagrinėjamu atveju teismas, spręsdamas klausimą dėl A. L. priteistinos neturtinės žalos dydį atsižvelgia į tai, kad dėl A. B. veiksmų nukentėjusysis patyrė fizinį skausmą, dėl A. B. suduotų smūgių buvo padarytas viršutinio žandikaulio lūžis su poodine kraujosruva kairės akies vokuose, kas vertinama nesunkiu sveikatos sutrikdymu. Apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, kad A. L. patyrė dvasinius išgyvenimus, pažeminimą, nesaugumo jausmą, kadangi A. B. prieš jį smurtavo viešoje vietoje, matant pašaliniams asmenims. Pažymėtina ir tai, kad nukentėjusysis dėl patirtų sužalojimų buvo nedarbingas, kas akivaizdu, kad dėl A. B. veiksmų nukentėjusysis patyrė nepatogumus, kurį laiką negalėjo gyventi sau įprasto gyvenimo, užsiimti kasdiene veikla. Teismas, įvertinęs visa, kas buvo aptarta anksčiau, A. L. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos priteisimo tenkina, tačiau prašomos priteistinos sumos dydį mažina iki 2000 Eur.
Kiti klausimai.
34. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti.
35. Apeliaciniu skundu nukentėjusysis prašė priteisti iš A. B. jo turėtas išlaidas advokato paslaugoms. Byloje esančios sąskaitos faktūros ir mokėjimo nurodymai patvirtina, kad už atstovavimą pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis patyrė 700 Eur išlaidų, apeliacinės instancijos teisme – 300 Eur. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į nagrinėjamos bylos sudėtingumą ir apimtį, daro išvadą, kad nukentėjusiojo turėtos išlaidos atstovo paslaugoms apmokėti yra proporcingos suteiktai pagalbai, todėl yra priteistinos iš A. B..
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Nukentėjusiojo A. L. ir Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 11 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį.
A. B. (A. B.) pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, ir paskirti jam laisvės atėmimą devyniems mėnesiams.
A. B. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje, ir paskirti jam laisvės atėmimą šešiems mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, A. B. paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu ir paskirti laisvės atėmimą devyniems mėnesiams.
Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, subendrintą bausmę dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinti su Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 15 d. nuosprendžiu, kuris buvo pakeistas Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. balandžio 5 d. nuosprendžiu, paskirta bei neatlikta bausme ir A. B. paskirti galutinę subendrintą bausmę laisvės atėmimą trejiems metams ir penkiems mėnesiams.
Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5, 6 punktais (2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 redakcija), 67 straipsnio 2 dalies 4 punktu, A. B. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti trejiems metams, įpareigojant jį visą bausmės vykdymo atidėjimo laiką tęsti darbą arba registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, per keturis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dalyvauti elgesio pataisos programoje, per vienerius metus ir šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo atlyginti šiuo nuosprendžiu Vilniaus teritorinei ligonių kasai ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui priteistą turtinę žalą.
A. B. paskirtą kardomąją priemonę - rašytinį pasižadėjimą neišvykti nuosprendžiui įsiteisėjus panaikinti.
Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį tenkinti iš dalies ir iš A. B. priteisti 469,18 Eur (keturis šimtus šešiasdešimt devynis eurus 18 centų) nusikaltimu padarytai turtinei žalai (gydymo išlaidoms) atlyginti. Likusioje dalyje Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį atmesti.
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus civilinį ieškinį tenkinti visiškai ir šiam civiliniam ieškovui priteisti iš A. B. 735,99 Eur (septynis šimtus trisdešimt penkis eurus 99 centus) padarytai turtinei žalai (ligos išmokai) atlyginti.
A. L. civilinį ieškinį tenkinti iš dalies ir iš A. B. priteisti 2000 Eur (du tūkstančius eurų) nusikaltimu padarytai neturtinei žalai atlyginti.
Iš A. B. priteisti A. L. 1000 Eur (vieną tūkstantį eurų) išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.
Nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.