Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Kavaliausko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo privataus kaltinimo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios I. V. apeliacinį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 26 d. nuosprendžio, kuriuo:

I. V. pripažinta kalta padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje ir nuteista laisvės apribojimo 1 (vieneriems) metams bausme.

V. B. priteista iš I. V. 500 Lt (penki šimtai litų) neturtinės žalos atlyginimo ir 500 Lt (penki šimtai litų) išlaidų advokato pagalbai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. V. nuteista už tai, kad 2007 metų gegužės 27 dieną apie 19:00-19:30 val. (duomenys neskelbtini) miestelyje, (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), R. D. sodyboje tyčia smogė V. B. į veidą, trenkė grandine per ranką, dėl ko buvo sužalota nosis, smakras, dešinė plaštaka, dilbis, dešinysis žastas, krūtinė ir taip nežymiai jį sužalojo bei sukėlė fizinį skausmą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Apeliacinis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikintinas, o baudžiamoji byla I. V. nutrauktina, kadangi apeliacinės instancijos teisme nustatytos aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas (BPK 327 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas teisiamajame posėdyje išnagrinėjo byloje esančius teisėtais būdais bei baudžiamojo proceso įstatymo tvarka gautus įrodymus. Teisiamojo posėdžio metu buvo apklausti: kaltinamoji – apeliantė I. V., nukentėjusysis ir privatus kaltintojas V. B., liudytojai R. D., V. A., Ž. V., buvo perskaityti dokumentai, turintys reikšmės bylai. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, kad apeliantė I. V. 2007 m. gegužės 27 dieną, apie 19.00-19.30 val., (duomenys neskelbtini) miestelyje, (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), R. D. sodyboje tyčia smogė V. B. į veidą, trenkė grandine per ranką, dėl ko buvo sužalota nosis, smakras, dešinė plaštaka, dilbis, dešinysis žastas, krūtinė ir taip nežymiai jį sužalojo bei sukėlė fizinį skausmą. Su tokia apylinkės teismo išvada aukštesnės instancijos teismas sutikti negali. Kadangi pirmosios instancijos teismas nuosprendyje konstatuoja, kad apeliantė smurtaudama sukėlė fizinį skausmą, nežymiai sužalojo V. B.. Jos tyčiniai smurtiniai veiksmai prieš nukentėjusįjį negali būti vertinami kaip ją išteisinantys, t. y. kad I. V. padarė sužalojimus V. B. sulaikydama jį kaip asmenį, padariusį nusikalstamą veiką. Iš to seka, kad apeliantė sukėlė konfliktinę situaciją, tyčia sužalojo nukentėjusįjį, nukentėjusiojo veiksmai jos nuosavybei nekėlė pavojaus ir gintis nuo nukentėjusiojo nereikėjo.

Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybe, kad apeliantė privačiam kaltintojui ir nukentėjusiajam V. B. kumščiu sudavė smūgį į veidą (ko iš esmės neneigia ir pati I. V.). Tačiau kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantė tai padarė smurtaudama prieš V. B. šiam dar nepradėjus kelti pavojaus jos nuosavybei, nėra vada, neesant kitų įrodymų, kad nukentėjusysis tuo metu kėlė realią grėsmę jos nuosavybei ir, kad ji nuo tokių veiksmų gynėsi.

Pagal BK 28 straipsnio 1 dalį nustatytą teisę į būtinąją gintį asmuo gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. Pagal BK 28 straipsnio 2 dalį asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Įstatymas nustato tokias būtinosios ginties teisėtumo sąlygas: 1) būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi, 2) kėsinimasis turi būti realus, 3) kėsinimasis turi būti akivaizdus, 4) žala padaroma besikėsinančiam asmeniui, 5) neperžengtos būtinosios ginties ribos. Pagal BK 28 straipsnio 2 dalį būtinosios ginties situacija yra tada, kai asmuo padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos. BK 28 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad būtinosios ginties ribų peržengimas yra tuo atveju, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Taigi būtinosios ginties ribų peržengimas galimas tik būtinosios ginties situacijoje, t. y. esant pirmosioms trims būtinosios ginties teisėtumo sąlygoms: 1) vyksta pavojingas kėsinimasis, 2) kėsinimasis yra realus, 3) kėsinimaisi yra akivaizdus. Būtinosios ginties ribų peržengimas gali būti konstatuojamas, kai nustatytų reikšmingų bylos aplinkybių analizė leidžia daryti išvadą, jog ginamojo pobūdžio veiksmais buvo siekiama atremti pavojingą kėsinimąsi, tačiau gynyba neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo (kasacinės nutartys Nr. 2K-125/2011, 2K-140/2011, 2K-524/2010, 2K-469/2010, 2K-316/2012, 2K-188/2012).

Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuolikų ir besiginančiųjų jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Tai reiškia, kad besiginančiųjų į minėtas vertybes asmenų elgesys yra išreikštas išoriškai, t. y. toks, kurį kiti asmenys gali stebėti, matyti, girdėti ar kitaip justi, patirti tokio elgesio padarinius. Kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški ( kasacinė nutartis Nr. 2K-59/2010).

Tiesioginio pavojaus sąlygomis asmuo gali pradėti gintis nelaukdamas kol jam bus suduotas pirmasis smūgis ar padaryta kitokia žala. Kėsinimosi ypatybės (ginamų vertybių svarba, puolimui naudojamos priemonės, veiksmų jėga, intensyvumas ir pan.) nulemia ir gynybą sudarančių veiksmų bei jų padarinių teisėtumo vertinimą. Įstatymo nereikalaujama, kad besiginančiojo atkirtis būtų smulkmeniškai apskaičiuotas ir visiškai adekvatus kėsinimuisi tiek vertinant gynybinius veiksmus, tiek ir jų padarinius. Susidariusioje konkrečioje situacijoje dėl jėgų santykio, patirties, naudojamų priemonių ir kitų aplinkybių besiginančiojo veiksmai gali būti efektyvesni. Be to, nėra svarbu, ar žala, padaryta besikėsinančiajam yra mažesnė ar didesnė už tą žalą, kuri buvo padaryta ar grėsė užpultajam. Nei kiekybės, nei kokybės požiūriu ji neprivalo atitikti tos žalos, kurios buvo siekta ar kurią sukėlė kėsinimasis.

Byloje nustatyta, kad, I. V., liudytojos R. D. leidimu, savo arklį pririšo ganytis R. D. sodybos teritorijoje. Privatus kaltintojas ir nukentėjusysis V. B., tą dieną tame kaime girtauja, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, nutaria eiti pasivaikščioti. Vaikščiodamas, pamato pririštą arklį, ir prie jo prieina. Liudytojai R. D. ir V. A. kieme išgirsta triukšmą. V. A. išeina į kiemą ir pamato, kad šalia arklio yra žmogus, su kuriuo jam nepavyko susikalbėti. Grįžęs apie tai pasako R. D., kuri išėjusi į kiemą pamato prie arklio stovintį vyriškį, arklys nepririštas, prie arklio nėra jokio pavadžio ir liepia vyriškiui eiti šalin. Šis neklauso. Ji paima grandinę iš tos vietos, kur arklys buvo pririštas, padeda ją po medžiu ir nueina pasakyti I. V. apie įvykį, kuri metusi visus darbus ir nubėga į sodą prie arklio. O ji (liudytoja) iš lėto eina link sodo ir girdi triukšmą, girdi, kaip I. V. sako iškviesianti policiją. Liudytojas Ž. V. parodo, kad kaimynė jam ir jo mamai pasakė, kad arklys yra vagiamas. Apeliantė I. V. parodė, kad ji įvykio dieną buvo pririšusi savo arklį R. D. gyvenamojo namo kieme. Po kurio laiko, pas ją atėjo R. D. ir pasakė, kad kažkoks vyriškis vagia jos arklį. Ji nubėgo į R. D. sodą ir pamatė, kad vyriškis už karčių vedasi jos arklį. Ji šio vyriškio paklausė, kodėl jis vedasi jos arklį, šis atsakęs, kad arklys ne jos, vedėsi toliau. Tuomet ji pastūmė vyriškį, norėdama atsiimti savo arklį. Vėliau ji paaiškino, kad galėjo būti, kad ji vyriškį pastūmė su kumščiu ir galėjo taip pataikyti į veidą. Ji jokios grandinės neturėjo ir su grandine vyriškiui nesudavė. Vyriškis pabėga, o ji apie įvykį praneša policijai.

Atsižvelgiant į šioje byloje nustatytas aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad nukentėjusysis ir privatus kaltintojas V. B. svetimoje vietoje eina prie pririšto svetimo arklio, nekreguoja į žmonių įspėjimus pasitraukti nuo arklio, kuris iki jo priėjimo buvo pririštas, o ten esant V. B. arklys paleidžiamas nuo grandinės, arklio savininkei – apeliantei liepiant pasitraukti to nepadaro, tai rodo, kad apeliantei pagrįstai kyla įtarimas, kad V. B. realiai kėsinasi į jos nuosavybę. Todėl apeliantė tokioje situacijoje turėjo teisę ir galėjo ginti savo nuosavybę. Pažymėtina tai, kad I. V. suduodama (pastumdama) ranka smūgį nukentėjusiajam V. B., kuris yra už ją aiškiai fiziškai stipresnis ir realiai kėlė jai pavojų, į veidą ji turėjo teisę ginti savo nuosavybę nuo V. B. ir jos gynyba aiškiai neviršijo kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Esant šių aplinkybių visumai konstatuotina, kad I. V. nežymiai sužalojo V. B. gindama savo nuosavybę nuo pradėto pavojingo kėsinimosi ir jos veikoje nėra aiškaus gynybos neatitikimo kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo.

Taigi nors nuteistosios veika formaliai ir atitinka BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymius, ji padaryta esant būtinajai ginčiai. Nenustatyta, jog savo veiksmais susidariusioje situacijoje I. V. būtų peržengusi būtinosios ginties ribas. Todėl I. V. baudžiamoji atsakomybė pagal BK 140 straipsnio 1 dalį negalima, nes nustatyta BK 28 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė. Tuo tarpu apylinkės teismas netinkamai įvertino šias aplinkybes, BK 28 straipsnio 2 dalies nuostatomis nesivadovavo ir, esant BK V skyriuje numatytai baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei, be pagrindo priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, nors tokiu atveju privalėjo nutraukti bylą BPK 3 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatytu pagrindu. Todėl, dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo ir skundžiamame nuosprendyje padarytų išvadų neatitikimo faktinėms bylos aplinkybėms pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikintinas, o byla I. V. nutrauktina.

BPK 115 straipsnis reglamentuoja civilinio ieškinio išsprendimą teismui priėmus apkaltinamąjį arba išteisinamąjį nuosprendį, tačiau minėta įstatymo norma nereglamentuoja civilinio ieškinio išsprendimo nutraukus bylą baudžiamąją atsakomybę šalinančiais aplinkybių pagrindais, taip pat ir BK 28 straipsnio pagrindu. Tačiau BPK 113 straipsnyje nurodyta, jog kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimų BK nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Sutinkamai su Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.269 straipsnio 1 dalimi - asmuo, padaręs žalos teisėtai gindamasis ar gindamas kitą asmenį, neatsako už užpuolikui padarytą žalą. Šiuo atveju nustatyta, kad dėl žalos padarymo I. V. nekalta, kaltas pats nukentėjusysis, todėl priteistas civilinis ieškinys atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 9 punktu, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 327 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 328 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktais,

nutaria:

Kelmės rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 26 d. nuosprendį panaikinti ir baudžiamąją bylą I. V. nutraukti.

V. B. civilinį ieškinį atmesti.