Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Arūno Paštuolio ir Algirdo Remeikos,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. A. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. vasario 15 d. nuosprendžio, kuriuo E. A. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausme, įpareigojant jį bausmės atlikimo metu nuo 23.00 val. iki 6.00 val. būti namuose, jei tai nesusiję su darbu ar mokymusi, ir uždraudžiant bausmės atlikimo laikotarpiu bet kokiu būdu tiesiogiai ar netiesiogiai bendrauti su A. L. ir lankytis jo gyvenamojoje ir darbo ar kitose jo faktinio buvimo vietose.

E. A. taikoma kardomoji priemonė - rašytinis pasižadėjimas neišvykti palikta nepakeista iki nuosprendžio įsiteisėjimo ir juo paskirtos bausmės vykdymo pradžios. Įsiteisėjus nuosprendžiui ir pradėjus vykdyti bausmę, minėtą kardomąją priemonę nuspręsta panaikinti.

Nukentėjusiojo A. L. civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo patenkintas visiškai ir priteista jo naudai iš E. A. 23,16 Eur (dvidešimt trys eurai 16 ct), o ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo patenkintas iš dalies ir priteista jo naudai iš E. A. 1100 Eur (vienas tūkstantis vienas šimtas eurų).

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus civilinis ieškinys patenkintas visiškai ir priteista iš E. A. 456,52 Eur (keturi šimtai penkiasdešimt šeši eurai 52 ct) turtinei žalai atlyginti.

Nukentėjusiojo bei civilinio ieškovo A. L. jo atstovavimui patirtų išlaidų advokatui dalis, t. y. 600 Eur (šeši šimtai eurų), pripažinta procesinėmis išlaidomis ir jos išieškotos A. L. naudai iš E. A..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

E. A. nuteistas už tai, kad jis 2015 m. rugpjūčio 23 d., apie 15.00 val., namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme, tyčia, ne mažiau kaip septynis kartus sudavė smūgius kumščiais A. L. į liemens, nugaros ir kaklo sritį, spyrė į kairę ranką, nugarą bei kojas ir padarė poodines kraujosruvas pilvo sienos kairėje, kairiame šone, odos nubrozdinimą dešiniame šone, kairio XI-o šonkaulio lūžį, kraujosruvas gomuryje ir gerklose, gerklų skydinės kremzlės lūžį, tokiu būdu nesunkiai sutrikdė A. L. sveikatą.Apeliaciniame skunde nuteistasis E. A. prašo Kauno apylinkės teismo 2017 m. vasario 15 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują – jį iš kaltinimo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį išteisinti, nesant nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Skunde apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą bei pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) nuostatas dėl nešališkumo ir įrodymų vertinimo. Teismo šališkumą rodo veiksmai, kuriais buvo apribota jo teisė į gynybą. Jau ikiteisminio tyrimo metu, susipažįstant su baudžiamosios bylos medžiaga, jam sukėlė įtarimus A. L. sužalojimai, kadangi šiam užpuolus jį įvyko susistumdymas, tačiau jis manė, kad jo veiksmai ginantis nuo A. L. negalėjo pastarajam sukelti nesunkaus sveikatos sutrikdymo, juo labiau, kad A. L. nurodė visiškai klaidingas įvykio aplinkybes bei jam tiesiogiai teigė, jog „susitvarkys neįgalumą“. Ikiteisminio tyrimo metu jo gynėjas surašė prašymą dėl būtinybės atlikti papildomą medicininę teismo ekspertizę ir jis pateikė papildomus klausimus. Tačiau jo pateiktas prašymas nebuvo tenkintas. Nagrinėjant baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teismo metu buvo apklaustas teismo ekspertas, kuris negalėjo logiškai paaiškinti medicininiuose dokumentuose esančių prieštaravimų, kodėl jo išvados remiasi tik tam tikrais medicininiais įrašais, o kiti medicininiai įrašai A. L. ligos istorijoje be jokių logiškų motyvų atmetami. Tačiau pirmosios instancijos teismas atmetė prašymą dėl pakartotinės medicininės ekspertizės skyrimo. Be to, pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti E. S. raštus, kurie patvirtina, kad jis, o ne A. L., rūpinasi ja, nors priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį teismas padarė išvadą, kad A. L. atvyko pasirūpinti savo mama. E. S. kategoriškai atsisako bendrauti su A. L.. Tokiu būdu buvo pažeista jo teisė į teisingą ir nešališką teismą. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, rėmėsi byloje esančia specialisto išvada padarydamas išvadą, kad sužalojimai padaryti bukais kietais daiktais, bei konstatuodamas, kad „duomenų, prieštaraujančių tiriamojo nurodytam traumos laikui ir nurodytoms aplinkybėms, nėra“. Nuteistasis prašo įvertinti ir jo pateikiamą išvadą Nr. 0034/16, iš kurios matyti, kad 2015 m. rugpjūčio 23 d. medicininės apžiūros metu buvo nustatytas kairės plaštakos sumušimas-kairės plaštakos patinimas, įtariamas XI šonkaulio lūžis. Specialistas atkreipė dėmesį, kad kairės plaštakos sumušimas buvo paneigtas teismo medicinos eksperto apžiūros metu. Taigi, akivaizdu, kad 2015 m. rugpjūčio 25 d. apžiūros metu nebuvo nustatyta, jog A. L. sužalotos gerklos. Gerklų sužalojimo nenustatymas turėtų būti vertinamas kartu su specialisto išvados 3 punkto išvada, kuri nurodo, kad esant gerklų kremzlės lūžiui, asmeniui kinta balsas - atsiranda užkimimas. Tačiau byloje esantis vaizdo įrašas patvirtina, kad A. L. nėra užkimęs, jo balsas nepasikeitęs. Pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino byloje esančius įrodymus. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių nėra galimybės pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. Pateikiama teismo specialisto išvada ne tik paneigia A. L. nurodytas aplinkybes, bet ir patvirtina, jog net teoriškai nėra nusikaltimo, numatyto BK 138 straipsnio 1 dalyje, sudėties privalomojo požymio, t. y. nesunkaus sveikatos sutrikdymo. Pateikta išvada ypač reikšminga, nes joje yra duomenų apie A. L. nustatytus sužalojimus konflikto dieną, t. y. 2015 m. rugpjūčio 23 d. teismo medicinos specialistas nustatė, kad apžiūrint A. L. buvo nustatyti tik šie sužalojimai: kairės plaštakos sumušimas, skausmingumas palpuojant, bei įtartas XI šonkaulio lūžis. Jokių kitokių sužalojimų nustatyta nebuvo. Tačiau jau kitą dieną, A. L. atvykus pas šeimos gydytoją, nustatomi kitokie sužalojimai. Medicinos teismo ekspertas atkreipė dėmesį, kad gerklų sužalojimas buvo nustatytas teismo eksperto, tačiau jis to negalėjo nustatyti, kadangi reikalingas ANG (ausų-nosies-gerklės) gydytojo tyrimas. Be to, gerklų kremzlės lūžis sukelia asmeniui skausmą ir jis yra pajuntamas iš karto po sužalojimo. Ši teismo eksperto išvada turėjo būti įvertinta kartu su vaizdo medžiaga, iš kurios matyti, kad A. L. rėkauja, veja jį, nurodydamas, kad jam niekas nepriklauso. Akivaizdu, kad asmuo, kuriam sužalotos gerklos, negalėtų to daryti. Apelianto nuomone, pateikta teismo eksperto išvada patvirtina, kad tiek gerklų lūžis, tiek XI šonkaulio lūžis yra įvardinti kaip tikėtini, tačiau nėra jokių medicininių tyrimų, kurie būtų leidę padaryti kategorišką išvada, jog A. L. patyrė tokius sužalojimus. Pažymima, kad rentgenograma leido tik įtarti A. L. XI šonkaulio lūžį. Be to, teismo ekspertas kategoriškai nurodė, kad A. L. nugaros sumušimas galėjo būti nugara atsitrenkiant į kietą buką daiktą, turintį ribotą paviršių. Teismo ekspertas nurodė, kad spiriant koja yra būdingi 2-4 gretimų šonkaulių lūžiai, o ne vieno. Tai reiškia, kad pateikiama teismo eksperto išvada paneigia A. L. nurodytas aplinkybes, kad pastarasis sužalojo jį spiriant į nugarą. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino tiek jo, tiek nukentėjusiojo A. L. ir liudytojų parodymus, duotus pirmosios instancijos teisme. Teismas formaliai nurodė, kad nukentėjusiojo parodymus patvirtina ir netiesioginiai įrodymai, tai yra liudytojų G. Ž., L. K., A. V. ir E. T. parodymai, tačiau teismas nenurodė, kokias konkrečiai aplinkybes patvirtina šie liudytojai, kurias nurodė A. L.. Įvykio vietoje buvo jis, E. S., E. J., jų mažametis vaikas ir A. L., konflikto pradžią matė liudytoja N. M. ir liudytojas V. S.. Pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad G. Ž. ir L. K. nebendravo nė su vienu iš ten buvusių asmenų, išskyrus nukentėjusįjį, kurio parodymai vertintini kritiškai. Liudytoja G. Ž. nurodė, kad jai žinoma, jog konfliktas įvyko rudenį, nors įvykis įvyko vasarą, t. y. 2015 m. rugpjūčio mėnesį. Ši liudytoja nurodė, kad A. L. rado mamą šoke, nors ji apskritai tą dieną nebendravo su A. L.. Liudytoja teigė, kad jis nurodė, jog užpuolė nukentėjusįjį rūsyje, tačiau tokių aplinkybių nei jis, nei A. L. nenurodė. Pirmosios instancijos teismas nenurodė, kokias išvadas galima padaryti iš liudytojo L. K. parodymų, kuris tik formaliai nurodė, jog žino, kad A. L. jau kelintą kartą sumušė, girdėjo iš kaimo žmonių. Tačiau teismas neįvertino aplinkybės, kad tarp jo ir liudytojo L. K. sprendžiamas civilinis ginčas Kauno apylinkės teisme. Pateikiamas Kauno apylinkės teismo sprendimas patvirtina, kad A. L. ir L. K. atstovauja vienas kitam bylose, dėl ko pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą kritiškai įvertinti šio parodymus. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nukentėjusiojo parodymus patvirtina atvykusių policijos pareigūnų E. T. ir A. V. parodymai. Tačiau minėti pareigūnai atkreipė dėmesį, kad A. L. nesiskundė sužalojimais, jokių sužalojimų ant šio nematė, taip pat patvirtino, kad jis nurodė, jog A. L. jį užpuolė. Taigi, jo veiksmai gali būti vertinami kaip būtinoji gintis, kurios ribų jis neperžengė. Teismas privalėjo apsvarstyti, ar jo veiksmai neatitiko būtinosios ginties sąlygų. Nagrinėjant šią baudžiamąją bylą, turėjo būti įvertintas jau įsiteisėjęs Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 16 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. PK-441-408/2014. Pateiktas įsiteisėjęs teismo nuosprendis patvirtina, kad A. L. jau buvo jį užpuolęs 2011 m. kovo 28 d., dėl ko šis buvo pripažintas kaltu, tačiau atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 37 straipsnio pagrindu. A. L. jau kartą užpuolus jį, šis pastarojo kėsinimasis į jį buvo realus. Pirmosios instancijos teismas kritiškai turėjo įvertinti nukentėjusiojo parodymus apie tai, kad šis jo bijo. Šioje byloje nebuvo ginčo dėl to, kad jis jau buvo atvykęs pas E. S., kuri jį užaugino. Būtent A. L. sukėlė triukšmą prie gyvenamojo namo durų, nors tiek jis, būdamas šio gyvenamojo namo kieme, matė nukentėjusįjį, tiek ir šis, atvykęs matė jį. Jeigu A. L. būtų bijojęs jo, būtų nėjęs į kiemą, tačiau įvyko priešingai, A. L., priėjęs prie gyvenamojo namo durų, ėmė šūkauti ir daužytis. Jis net negalėjo suprasti kas vyksta, atėjo pažiūrėti. A. L., nulipęs gyvenamojo namo laiptais, jį ėmė kolioti, liepė nešdintis ir užpuolė jį. Pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl liudytojos N. M. parodymų. Ši liudytoja paneigė A. L. parodymus apie tai, kad jis buvo užlipęs laiptais prie gyvenamojo namo durų ir užpuolė nukentėjusįjį. N. M. nurodė, kad jie stovėjo ant takelio prie savo namų vienas prieš kitą. Ar jie mušėsi nematė, nes žiūrėjo daugiau į kelią. Ši liudytoja patvirtino jo parodymus, kuriuose nurodė, kad A. L. lipo žemyn ir netikėtai užsimojo ir trenkė kelis kartus su ranka. Todėl pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvada, kad jo parodymų nepatvirtina nešališki įrodymai. A. L. jį užpuolus, jie susikibo ir nugriuvo ant statybinio laužo. Tačiau A. L. neigė tokias aplinkybes. Tai reiškia, kad A. L. akivaizdžiai sakė netiesą tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme. Pirmosios instancijos teismas kritiškai įvertino liudytojų E. J. ir V. S. parodymus. Tačiau teismas privalėjo įvertinti A. L. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu. 2015 m. spalio 8 d. apklausos metu nukentėjusysis pripažino, kad „gatve praėjo suaugęs vyras“. Taigi, net paties A. L. parodymai iš dalies sutampa su V. S. parodymais, kuris teigė, jog praėjo konflikto metu pro konfliktuojančius asmenis ir matė patį konfliktą.Skunde atkreipiamas dėmesys, kad A. L. parodymai yra nenuoseklūs ir prieštaraujantys. A. L. pirmosios instancijos teisme teigė, kad jis atvyko pasirūpinti savo mama E. S.. Teisme buvo prašoma pagarsinti E. S. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, iš kurių matyti, kad ne A. L., o jis rūpinasi E. S., kuri jį užaugino. Pirmosios instancijos teismas privalėjo įvertinti E. S. parodymus, pasisakydamas dėl A. L. parodymų neobjektyvumo. Be to, byloje yra 2015 m vasario 24 d. A. L. skundas Vilniaus apygardos prokuratūrai, kurioje nurodytos net devyniolika neva nusikalstamų veikų, kuriomis jis buvo kaltinamas, tačiau nė viena iš jų nepasitvirtino. Pirmosios instancijos teismas taip pat neįvertino vaizdo įrašo, esančio baudžiamojoje byloje, iš kurio matyti, kad A. L. vijo jį iš gyvenamojo namo kiemo, nurodydamas, kad jam nepriklauso niekas, nors šis nėra gyvenamojo namo savininkas. Taigi, nukentėjusysis jį užpuolė, siekdamas išvyti iš gyvenamojo namo, o jis tik gynė save. Be to, vaizdo įraše A. L. atvirai žada pasidaryti sužalojimus, pagal kuriuos jį nuteistų. Šios bylos eiga patvirtina, kad toks nukentėjusiojo tikslas yra realizuotas.Pirmosios instancijos teismas atsisakė vertinti E. J. ir V. S. parodymus, tačiau pirmosios instancijos teismas nenurodė, kokias klaidingas aplinkybes jie nurodė. Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas tiek E. J., tiek V. S. parodymus, klausinėjo ne tik apie įvykio aplinkybes, bet ir koks policijos automobilis buvo atvažiavęs, kokie policijos pareigūnai, kur jų automobilis sustojo. Akivaizdu, kad liudytojai, tiksliai atsakydami į šiuos klausimus, patvirtino, jog jie tiesiogiai matė įvykio aplinkybes. Todėl prašoma iš naujo įvertinti liudytojų E. J., V. S. ir N. M. parodymus. Net jei A. L. ir patyrė sužalojimus, jie yra atsiradę dėl jo gynimosi nuo A. L. užpuolimo.Atsiliepime į apeliacinį skundą nukentėjusysis A. L. nurodo, kad E. A. skundas yra melagingas ir šmeižikiškas. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra per švelnus, nes E. A. nuteisimas dėl antro jo sumušimo dar nebuvo įsiteisėjęs. E. A. veiksmai kvalifikuoti ne kaip trečią kartą įvykdytas pasikėsinimas jį nužudyti iš savanaudiškų paskatų, o kaip eilinis smurtas. E. A. siekia užvaldyti jo mamos E. S. namą, žemes, esančias Kauno miesto ribose, ir jau užvaldė dideles motinos santaupas. Apeliantas yra pagrobęs jo mamą ir vengia galimo jos neveiksnumo pripažinimo.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje nuteistasis E. A. ir jo gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusysis A. L. prašė apeliacinį skundą atmesti, prokurorė prašė pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeisti iš kaltinimo pašalinant aplinkybę, kad E. A. padarė A. L. kairio XI šonkaulio lūžį, kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.Nuteistojo E. A. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis keičiamas dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms (BPK 328 straipsnio 3 punktas).Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina pateikto apeliacinio skundo ribose. E. A. nesutinka su nuteisimu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, teigia, jog nukentėjusysis jį užpuolė, todėl jo veiksmai turėtų būti vertinami nebent kaip būtinoji gintis. Be to, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino tiek jo, tiek nukentėjusiųjų, tiek visų liudytojų parodymus, pažeidė jo teisę į teisingą ir nešališką teismą, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą nuosprendį. Teisėjų kolegija su tokiu vertinimu nesutinka, tačiau pritaria, kad ne visos nuosprendyje išdėstytos teismo išvados atitinka bylos aplinkybes (BPK 328 straipsnio 3 punktas), todėl nuosprendis keistinas.Įrodymų vertinimo taisykles baudžiamajame procese reglamentuoja BPK 20 straipsnis. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Teismo proceso dalyvių pateiktų versijų ar pasiūlymų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, padarytas išvadas dėl E. A. nuteisimo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį tinkamai grindė byloje esančiais įrodymais. Tai, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas tam tikrais aspektais neatitinka nuteistojo lūkesčių, nėra skundžiamo nuosprendžio neišsamumą, prieštaringumą ar nepagrįstumą patvirtinančios aplinkybės. Teismas, vertindamas įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje ir susiejo juos į vientisą loginę grandinę. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas ir apribojo apelianto teisę į gynybą, nes atsisakė atlikti papildomą medicininę teismo ekspertizę nukentėjusiojo A. L. patirtiems sužalojimams nustatyti, taip pat atsisakė priimti E. S. raštus, kurie patvirtina, kad apeliantas, o ne nukentėjusysis rūpinasi E. S.. Teisėjų kolegijos vertinimu, E. A. teisė į teisingą ir nešališką teismą nebuvo pažeista. Teismo nešališkumo principas įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje. Teismo nešališkumo principo esmė – nagrinėjantis bylą teismas negali turėti ir rodyti bet kokio palankumo vienai iš proceso šalių: baudžiamajame procese teismo nešališkumo principas pirmiausia suvokiamas kaip garantija suinteresuotiems bylos baigtimi proceso dalyviams, ypač kaltinamajam, dėl to, kad baudžiamoji byla būtų išnagrinėta teismo, neturinčio ir neišreiškiančio jokio išankstinio nusistatymo proceso dalyvių atžvilgiu. Teismų praktikoje išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132/2015, 2K-7-124-648/2015, 2K-102-222/2016, 2K-162-697/2016 ir kt.). Aplinkybė, kad teismas atmeta vieną ar kitą kaltinamojo ar jo gynėjo teikiamą prašymą, negali lemti teismo šališkumo, jei teismas savo sprendimą išsamiai argumentuoja, t. y. pasisako, kodėl teikiamam prašymui nepritaria. Nagrinėjamu atveju E. A. gynėjas 2016 m. gruodžio 7 d. teisiamojo posėdžio metu (2 t., b. l. 181-182) prašė prijungti prie bylos E. S. prašymų kopijas, kurios buvo teikiamos Šančių policijos komisariatui, ir kurios atspindi jo kliento santykius su E. S.. Teismas, susipažinęs su šių dokumentų turiniu, atsisakė juos prijungti prie bylos, padaręs išvadą, kad jie nėra susiję su byloje tiriamu įvykiu, t. y. neturi ryšio su byla. Pažymėtina, jog kiti advokato prašymai - dėl liudytojų apklausos, kitų dokumentų prijungimo prie bylos buvo tenkinti, todėl jokio šališkumo šiuo atveju nenustatyta.2017 m. sausio 18 d. teisiamojo posėdžio metu (3 t., b. l. 6-7) nuteistojo gynėjas išsakė ketinimą pateikti prašymą dėl papildomos ekspertizės skyrimo, prašė pertraukos, kad galėtų šį prašymą suformuluoti raštu. Nors nei nukentėjusiojo atstovas, nei prokuroras tokiam prašymui nepritarė, teigdami, jog tai bus tik bylos vilkinimas, tačiau teismas nutarė padaryti pertrauką ir sudaryti realią galimybę suformuluoti norimą pateikti prašymą raštu. Teismas pažymėjo, kad nesuteikus šios galimybės, kiltų rungtyniškumo principo problema. E. A. gynėjas prašymą dėl pakartotinės ekspertizės skyrimo pateikė raštu (3 t., b. l. 10-11), tačiau 2017 m. vasario 2 d. teisiamojo posėdžio metu (3 t., b. l. 12-13) šis prašymas buvo atmestas, padarius išvadą, kad į advokato suformuluotus klausimus yra atsakyta byloje esančioje specialisto išvadoje bei gautuose eksperto paaiškinimuose. Teismas sprendė, jog šių duomenų pakanka baigiamojo procesinio sprendimo priėmimui, todėl neįžvelgė tikslingumo skirti ekspertinį tyrimą. Teisėjų kolegija sutinka, jog apylinkės teismas nepagrįstai atsisakė skirti papildomą ekspertinį tyrimą, neįvertinęs, jog tarp ikiteisminio tyrimo metu atliktos specialisto išvados Nr. G2375/2015(02) ir gynybos pateiktos teismo medicinos konsultacinės specialisto išvados Nr. 0034/16 yra prieštaravimų, kurių be specialių žinių nėra galimybės pašalinti. Vis dėlto, apylinkės teismo atsisakymą tenkinti prašymą dėl ekspertizės skyrimo lėmė ne šališkumas, tačiau netinkamas byloje esančių duomenų vertinimas. Apeliacinės instancijos teismas, apklausęs abu aukščiau minėtas išvadas surašiusius teismo medicinos ekspertus ir nustatęs jų teikiamų paaiškinimų skirtingumą, paskyrė naują teismo medicinos ekspertizę, kurios rezultatai įvertintini kartu su kitais bylos duomenimis.Apeliantas teigia, kad nukentėjusiojo A. L. parodymai yra nenuoseklūs ir prieštaringi, tačiau tokiai išvadai nėra pagrindo. Bylos duomenys patvirtina, kad A. L. iš karto po kilusio incidento su nuteistuoju skambino bendruoju pagalbos telefonu 112, pateikė pareiškimą policijos įstaigai. Pareiškime (1 t., b. l. 22-23) nukentėjusysis nurodė, kad 2015 m. rugpjūčio 23 d. buvo atvykęs aplankyti savo motinos, atvežė jai maisto produktų, tačiau į namus jo niekas neįleido. Tuomet jis išgirdo E. A. balsą, kuris užtvėrė jam, besileidžiančiam nuo laiptų, kelią, spjovė į veidą, užgauliojo ir tokiu būdu provokavo konfliktą. Jis, pasiėmęs telefoną, ruošėsi kviesti policiją, tačiau jam nuteistasis spyrė į ranką. Po to trenkė į skydliaukę, į smakrą, kad jis negalėtų rėkti ir šaukti pagalbos. Nukentėjusiajam pavyko nusileisti laiptais žemyn, kur nuteistasis jam dar kelis kartus trenkė rankomis, jis įkrito į erškėčių krūmą. Atsikėlęs nuėjo link savo mašinos, bet E. A. jį pasivijo ir toliau spardė bei užgauliojo. Iš esmės tas pačias aplinkybes nukentėjusysis nurodė ir skunde, adresuotame Kauno apskrities VPK viršininkui (1 t., b. l. 18-19), t. y. kad nuteistojo buvo užpultas prie savo motinos namų durų. Jam buvo spirta į ranką, suduoti smūgiai į kepenis, inkstus, kitus pilvo srities organus, prasibrovus nuo laiptų, jam buvo suduota į kaklą, jis parkrito į erškėčio krūmą. Tuomet pabėgo į gatvę, nuėjo iki savo automobilio, bet atbėgo E. A. ir pradėjo jį spardyti, liovėsi tik atvykus policijai. Ikiteisminio tyrimo apklausos metu (1 t., b. l. 67-68) A. L. įvardijo tas pačias sumuštas kūno dalis – kairė ranka, kaklo, juosmens sritys, spardyta į kelius, pakinkius, klubų apatinę dalį. Pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis dar kartą paaiškino, kad jam įvykio metu buvo spirta į ranką, kurioje laikė telefoną, tuomet nuteistasis prišoko muštis kumščiais – trenkė į gerklę, pilvą, į šonkaulius ir jį „atjungė“, jis įlėkė į erškėčio krūmą, ten skambino policijai. Išlindęs iš krūmo, nuėjo prie savo mašinos, laukė policijos, bet atėjęs E. A. spyrė jam į kojas, į pakinkius. Todėl jis pakartotinai kvietėsi pagalbą (2 t., b. l. 142-143). Byloje esančios pokalbių išklotinės (1 t., b. l. 38-39) patvirtina, kad A. L. du kartus bendravo su Bendrojo pagalbos centro operatorėmis. Pirmojo pokalbio metu nukentėjusysis nurodė, kad jį iš pasalų užpuolė sūnėnas, kai jis su maisto produktais atvažiavo aplankyti mamos. Jį daužė rankomis, nežino, ar jam reikalinga greitosios medicinos pagalba. Antrojo pokalbio metu nukentėjusysis nurodė, kad E. A. vėl jį muša, jis laukė prie mašinos, o nuteistasis šoko jį spardyti, spjaudė į veidą. Greitoji jam kol kas nereikalinga, laukia policijos, bijo, kad E. A. gali sudeginti jo mašiną, nes vieną jau yra sudeginęs. Šie pokalbiai patvirtina, kad nukentėjusysis iš tiesų jautė pavojų, buvo puolamas kelis kartus. Nors E. A. taip pat skambino bendruoju pagalbos telefonu, tačiau jo pokalbis su Bendrojo pagalbos centro operatore yra kur kas ramesnis bei lakoniškesnis. Nuteistasis nurodo, jog buvo užpultas dėdės, jį mušė, nustūmė į rožes. Medicininė pagalba jam nereikalinga (1 t., b. l. 43). Atkreiptinas dėmesys, kad šis pokalbis yra fiksuotas po to, kai A. L. susisiekė su Bendruoju pagalbos centru, t. y. nukentėjusiojo pirmasis pokalbis fiksuotas 14.57 val., o nuteistojo - 14.58 val. E. A. matė, kaip nukentėjusysis skambina kviesdamas pagalbą, todėl ir pats skambino pranešti neva jį užpuolė. Tokį nuteistojo elgesį teisėjų kolegija vertina kaip siekį suklaidinti pareigūnus. Be to, Bendrajam pagalbos centrui skambino ir nukentėjusiojo žmona (1 t., b. l. 44), kuriai A. L. įvykio metu skambino į namus, prašydamas kviesti pagalbą, nes yra mušamas sūnėno. Taigi, nukentėjusysis pagalbos ieškojo skambindamas tiek artimiesiems, tiek bendruoju pagalbos telefonu, kas netiesiogiai patvirtina, jog į jo sveikatą iš tiesų buvo realiai kėsinamasi.Apeliaciniame skunde E. A. teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino liudytojų parodymus, tačiau sutikti su šiuo teiginiu nėra pagrindo, nes nė vienas liudytojas konflikto nuo pradžios iki pabaigos nestebėjo, t. y. tiesioginių įvykio liudytojų šioje byloje nėra. Nuteistojo teigimu, konflikto pradžią matė liudytojai N. M. ir V. S., tačiau tokiam vertinimui nepritartina. N. M. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad sėdėjo savo kieme už garažo, išgirdo, kaip barasi du vyrai. Tuomet parėjo namo, pažiūrėjo per savo vonios langą ir kaimynų kieme pamatė stovinčius A. L. ir E. A., kurie abu rankose laikė mobiliuosius telefonus ir vienas ant kito rėkė. Suprato, kad tarp jų vyksta konfliktas, tačiau muštynių nematė. Vonios langą ji atidarė tik sekundei, nes jai buvo nepatogu stebėti kaimynus (1 t., b. l. 144-145). Pirmosios instancijos teisme N. M. paliudijo, kad išgirdusi riksmus, šūkalojimus, pažiūrėjo pro langą ir pamatė stovinčius vienas priešais kitą A. L. ir E. A.. Negali pasakyti, ar jie ką nors turėjo rankose. Nematė, kad jie ką nors darytų, muštųsi ir pan. (2 t., b. l. 145-146). Taigi, ši liudytoja konflikto pradžios nematė, pro langą ji pasižiūrėjo tik tuomet, kai išgirdo jau kilusio incidento sukeltą triukšmą. Jos parodymai įrodomąja prasme nėra reikšmingi. Kitas liudytojas – V. S. ikiteisminio tyrimo metu nebuvo apklaustas. Atkreiptinas dėmesys, jog šis liudytojas buvo iškviestas nuteistojo iniciatyva ir parodymus davė tik pirmosios instancijos teisme, t. y. praėjus beveik dvejiems metams po analizuojamo įvykio. V. S. parodė, kad konfliktas tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo vyko 2015 m. vasarą. A. L. stovėjo ant laiptų viršuje, o E. A. – apačioje. A. L. lyg užsimojo, susikabino ir nukrito, raičiojosi. Nukentėjusysis kėlė ranką, nesuprato, ar jis užsikabino, ar puolė. Į konfliktą jis nesikišo, nes bijojo būti „užtampytas po teismus“, todėl apėjo rajoną ir grįžo namo. Policijos nekvietė, nes nesuprato, jog jie ten mušasi. Konfliktai vykdavo pastoviai (2 t., b. l. 189-190). Teisėjų kolegijos vertinimu, šie parodymai nepatvirtina, kas pradėjo smurtu pasibaigusį incidentą. V. S. parodymai yra neaiškūs, painūs, pats liudytojas maišosi, aiškindamas įvykio aplinkybes. Pažymėtina, jog įvykio vietoje, t. y. E. S. namo kieme, jis nebuvo. V. S. ėjo pas E. A. į svečius, tačiau į namo kiemą neužėjo, viską stebėjo būdamas gatvėje. Buvo apie 20-40 metrų atstumu nuo konfliktuojančių asmenų. Jis sustojo, kai pamatė, kad nukentėjusysis ir nuteistasis voliojasi. Taigi, negalima daryti kategoriškos išvados, jog V. S. užfiksavo konflikto pradžią. Liudytojas teigė, jog nesuprato, dėl ko nukentėjusysis kėlė ranką. Bylos duomenimis A. L. išsiėmė telefoną ir aiškiai E. A. pasakė, kad kvies policiją, todėl nuteistasis spyrė jam į ranką, kurioje jis laikė mobilųjį telefoną. Galimai būtent šį momentą, t. y. iškeltą ranką su telefonu, V. S. ir pastebėjo. Be to, įvertintina ir tai, kad bylos duomenimis nenustatyta, kur tiksliai stovėjo minėtas liudytojas. V. S. parodė, kad stovint prie vartelių, nesimato, kas yra už namo, tačiau namas yra kampinis, yra dvi gatvės. Iš kurios gatvės liudytojas stebėjo incidentą, nenustatyta, taip pat neaišku, ar jam niekas neužstojo matomumo. Pats liudytojas abejoja savo parodymų teisingumu, negalėdamas įvardyti, ką konkrečiai jis matė – abipuses muštynes, nukentėjusiojo užsikabinimą ir kritimą nuo laiptų, nuteistojo puolimą ar dar ką nors. Todėl V. S. parodymai nelaikytini patikimais.Kitų liudytojų parodymai taip pat nėra itin reikšmingi, kadangi, jau minėta, visos konflikto eigos jie nematė. G. Ž. matė nukentėjusįjį sumuštą kitą dieną po incidento su E. A.. Jai apie nuteistojo smurtą papasakojo pats nukentėjusysis. O. B. apie konfliktą girdėjo taip pat iš nukentėjusiojo, nieko paliudyti negalėjo. L. K. proceso metu išdėstė tik savo nuomonę apie E. S. priežiūrą, t. y. jo vertinimu, E. A. netinkamai rūpinasi senele, nes ši ne visada turi ko pavalgyti, jis pats jai yra nešęs maisto. Tačiau visi šie asmenys vieningai sutarė, jog tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo pastoviai vyrauja nesantaika dėl E. S. turto, t. y. šio turto nepasidalinimo. Todėl įvairūs barniai bei apsistumdymai yra nuolatiniai E. A. (E. S. anūko) ir A. L. (E. S. sūnaus) susitikimų palydovai.E. S. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai (1 t., b. l. 165) plačiau nevertinami. Ji įvykio aplinkybių nematė, be to, dėl garbaus amžiaus, gim. (duomenys neskelbtini), ir sveikatos problemų negali adekvačiai įvertinti susidariusios situacijos. Taip pat neanalizuojama prie nuteistojo apeliacinio skundo pridėta E. S. prašymo Šančių policijos komisariato viršininkui kopija (3 t., b. l. 55-56), nes ji nesusijusi su nagrinėjamu įvykiu.E. J. yra nuteistojo sugyventinė. Ikiteisminio tyrimo metu ji parodymus duoti atsisakė (1 t., b. l. 152), o teisme paliudijo, jog pirmasis smūgį į veido sritį nuteistajam sudavė nukentėjusysis. Tuomet jie susistumdė, griuvo prie statybinio laužo. Viskas prasidėjo, kai A. L., atvykęs prie namo durų, negalėjo patekti į vidų, todėl pradėjo keiktis, koliotis necenzūriniais žodžiais, daužyti duris. E. A. nuėjo pažiūrėti, kas vyksta. Ji, pasiėmusi vaiką, nuėjo iš paskos ir matė visą incidentą (2 t., b. l. 190-191). Pažymėtina, jog dėl neva nukentėjusiojo suduoto smūgio į veido sritį nuteistasis į medikus nesikreipė, nors, pasak E. J., vyrui buvo padaryta mėlynė po akimi, nubrozdinti šonai, krūtinės sritis. Teisėjų kolegija kritiškai vertina tokius nuteistojo sugyventinės parodymus, kadangi tai nėra pirmoji baudžiamoji byla tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo. Tiek A. L., tiek E. A. puikiai žino, jog vykstant teisminiam ginčui būtina fiksuoti kiekvieną bylai teisingai išspręsti turintį reikšmės įrodymą, todėl tikėti, jog nuteistasis, neva būdamas sumuštas, nusprendė nesikreipti į medikus, nes nebenorėjo dar kartą bylinėtis, nėra jokio pagrindo. Byloje esantis Kauno apylinkės teismo 2016 m. spalio 21 d. nuosprendis (2 t., b. l. 107-115) patvirtina, kad E. A. kreipėsi į teismą privataus kaltinimo tvarka dėl to, kad 2015 m. rugpjūčio 23 d., apie 16.00 val., prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), tarpusavio konflikto metu ne mažiau kaip du kartus A. L. sudavė jam į veidą kairės akies srityje, sugriebė už kaklo, nuo ko jie nuvirto į statybinių atliekų krūvą, dėl ko E. A. susimušė dešinįjį šoną, t. y. jam buvo sukeltas fizinis skausmas. Kauno apylinkės teismas dėl šios veikos A. L. išteisino, nustačius, kad nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Teismas pažymėjo, kad E. A. nepateikė jokių medicininių dokumentų, patvirtinančių, kad 2015 m. rugpjūčio 23 d. jis galėjo jausti fizinį skausmą dėl A. L. neva atliktų smurtinių veiksmų. Atkreiptinas dėmesys, kad minėtoje byloje taip pat buvo apklaustas liudytojas V. S., kuris, kaip ir analizuojamu atveju, teigė matęs pakeltą A. L. ranką, tačiau nematė nei suduoto smūgio, nei E. A. sugriebimo už kaklo, todėl nevertinta, kad šis liudytojas matė visą konflikto eigą. Nors 2016 m. spalio 21 d. nuosprendis dar nėra įsiteisėjęs, vyksta apeliacinis bylos procesas, kuris šiuo metu yra sustabdytas iki bus išnagrinėta analizuojama byla, tačiau minėtoje byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad A. L. parodymai yra nuoseklūs, o E. A. ir jo sugyventinės E. J. parodymų nepatvirtina surinkta bylos medžiaga.Teisėjų kolegija sprendžia, kad nukentėjusysis A. L. turėjo teisę atvykti aplankyti savo motiną į jai nuosavybės teise priklausantį namą. Pažymėtina, jog nukentėjusysis atvyko ne tuščiomis, tačiau su dviem dideliais maišais pirkinių, kuriuos norėjo palikti motinai. Todėl net jeigu pripažinti teisinga aplinkybę, jog neįėjęs į namo vidų A. L. labai susinervino, pradėjo keiktis, garsiai belstis į duris, tai nesuteikė pagrindo E. A. jo varyti lauk iš motinos namų, užstoti jam praėjimą nuo laiptų ir, kilus žodiniam konfliktui, imtis smurtinių veiksmų. Apeliaciniame skunde E. A. nurodo, kad jo veiksmai galėtų būti vertinami kaip būtinoji gintis, neperžengiant jos ribų, tačiau tokiam vertinimui nėra pagrindo.BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Tam, kad asmens veiksmai būtų pripažinti padaryti esant būtinosios ginties situacijai, reikia nustatyti, ar nebuvo pažeistos būtinosios ginties teisėtumo sąlygos.Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuolikų ir besiginančiųjų jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Besiginančiojo veiksmai padarant žalą kitam asmeniui negali būti laikomi būtinąja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau žinomai buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo gintis.Analizuojamu atveju nenustatyta, kad E. A. būtų buvęs užpultas, jam ar jo šeimos nariui būtų grėsęs pavojingas, realus ar akivaizdus kėsinimasis. A. L., gim. (duomenys neskelbtini), pagal savo amžių galėtų būti nuteistojo, gim. (duomenys neskelbtini), tėvas, akivaizdu, kad nukentėjusysis, būdamas beveik dvigubai vyresnis už nuteistąjį, negalėjo pastarajam sukelti pavojingo asmens įvaizdžio. Fiziškai stipresnis neabejotinai buvo nuteistasis, be to, šioje nutartyje jau minėta, kad A. L. atvyko su dviem maišais maisto produktų, todėl su jais rankose pulti E. A. nebuvo jokios galimybės. Bylos duomenimis nenustatyta, kad nukentėjusysis būtų grasinęs nuteistajam ar kuriam nors iš jo šeimos narių susidorojimu, sveikatos sutrikdymu ir pan. Tai, kad pirmasis smūgį sudavė nukentėjusysis, tėra E. A. gynybinė versija. Nuteistasis su pareigūnais ikiteisminio tyrimo metu nebendravo, parodymus duoti atsisakė, o užbaigus tyrimą, susipažinęs su visa ikiteisminio tyrimo medžiaga, pasirinko būtinosios ginties gynybinę taktiką, kurią apeliacinės instancijos teismas vertina kritiškai. Apeliantas teigia, kad A. L. anksčiau jį buvo užpuolęs, dėl ko 2011 m. kovo 28 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu, tačiau atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 37 straipsnio pagrindu, todėl analizuojamą kėsinimąsi jis vertino kaip realų. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad anksčiau ne tik A. L. yra pripažintas kaltu dėl fizinio smurto E. A. atžvilgiu, tačiau ir pastarasis yra ne kartą teistas dėl A. L. sumušimo. Nesutarimai tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo trunka ne vienerius metus, tačiau savo elgesį teisinti ankstesniais įvykiais nėra jokio pagrindo. Abu konflikto dalyviai yra suaugę vyrai, suvokiantys, jog už neteisėtus veiksmus privalo atsakyti įstatymų nustatyta tvarka, tačiau, nepaisant to, jie nesugeba kilusių nesutarimų spręsti konstruktyviais būdais, nepažeidžiant vienas kito asmeninės erdvės bei kūno neliečiamumo. Apeliaciniame skunde nurodoma ir tai, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino byloje esančio vaizdo įrašo, iš kurio matyti, kaip A. L. vijo E. A. iš gyvenamojo namo kiemo, nurodydamas, kad šiam niekas nepriklauso. Teisėjų kolegija, peržiūrėjusi apelianto pateiktą vaizdo įrašą, daro išvadą, kad jis nei patvirtina, nei paneigia įrodinėjimo dalyką sudarančias aplinkybes. Vaizdo įrašas yra darytas jau po incidento, atvykus policijos pareigūnams. Abu konflikte dalyvavę asmenys yra daugmaž apsiraminę, tačiau ir toliau reiškia emocijas vienas kito atžvilgiu, kaltina turto pagrobimu, nesirūpinimu turto savininke E. S. ir pan., tačiau šis įrašas nepatvirtina, kad E. A. buvo priverstas ginti save nuo A. L. agresijos. Apelianto teigimu, vaizdo įrašas yra reikšmingas ir tuo aspektu, kad padeda įvertinti, jog nukentėjusysis konflikto metu nepatyrė gerklų sužeidimo, nes po incidento aiškiai kalbėjo, jo balsas nebuvo užkimęs, nelūžinėjo. Teisėjų kolegija pažymi, kad vaizdo įraše iš tiesų girdisi aiškus, neprislopintas A. L. balsas. Nors pastarasis nešaukia, tačiau kalba gana daug ir suprantamai. Vis dėlto, šis įrašas nepaneigia gerklų skydinės kremzlės lūžio, nes ekspertų komisija paaiškino, kad skausminis sindromas, gavus smūgį į gerklų sritį, galėjo būti trumpalaikis, o pasekmės – balso užkimimas, išryškėjo vėliau. Todėl iš karto po įvykio, veikiant adrenalinui, stresui, A. L. dar galėjo kalbėti nepakitusiu balsu. Įvertinus šias aplinkybes, daroma išvada, kad apylinkės teismas pagrįstai nesureikšmino byloje esančio vaizdo įrašo.Teisėjų kolegija daro išvadą, kad E. A. neleido nukentėjusiajam pasimatyti su motina bei perduoti šiai atvežtus maisto produktus visiškai be priežasties. E. S. dėl senyvo amžiaus bei sveikatos problemų (sutrikusi atmintis, sunkiai orientuojasi aplinkoje, neatpažįsta žmonių) negali pati savimi pasirūpinti, ja rūpinasi anūkas E. A., tačiau tai neužkerta kelio kitiems E. S. artimiesiems ją lankyti bei domėtis jos gerove. Naudoti fizinę jėgą A. L. atžvilgiu nebuvo jokio pagrindo, nes šis nuteistojo nepuolė ir jokios grėsmės nuteistajam nekėlė. Nepaisant to, E. A. sudavė smūgius į įvairias nukentėjusiojo kūno vietas. Pažymėtina, jog tiesiogiai į veido sritį nebuvo smūgiuojama, todėl smurto žymių į įvykio vietą atvykę pareigūnai akivaizdžiai nematė. Be to, nukentėjusysis nekraujavo, todėl greitoji medicinos pagalba taip pat nebuvo kviečiama. Vis dėlto, A. L. tą pačią įvykio dieną kreipėsi į medikus, gavo siuntimą pas traumatologą. Jam buvo nustatytas kūno sumušimas, kairės rankos sumušimas, XII-o šonkaulio lūžimas, sumuštas veidas, smūgis gerklės srityje. 2015 m. rugpjūčio 31 d., patikslinus diagnozę, papildomai nustatyta laringohematoma ir skydinės kremzlės lūžimas (1 t., b. l. 51-53). Specialisto išvada Nr. G. 2375/2015(02) (1 t., b. l. 71-72) A. L. konstatuota poodinės kraujosruvos priekinėje pilvo sienoje kairėje, kairiame šone, odos nubrozdinimas dešiniame šone, kairio XI-o šonkaulio lūžis, kraujosruvos gomuryje ir gerklose, skydinės kremzlės lūžis. Sužalojimai padaryti kietais bukais daiktais. Duomenų, prieštaraujančių tiriamojo nurodytam traumos laikui ir nurodytoms traumos aplinkybėms, nėra. A. L. dėl šonkaulio ir gerklų kremzlės lūžių nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Teismo medicinos konsultacine specialisto išvada Nr. 0034/16 (3 t., b. l. 57-62) nustatyta, kad A. L. sveikatos sutrikdymo mastas vertinamas kaip nežymus, nes XI-o šonkaulio lūžis nėra patvirtintas rentgenologiškai, gerklų trauma gydoma ausų-nosies-gerklų gydytojo, tačiau nebuvo gerklų stenozės reiškinių ir nebuvo reikalingas operacinis gydymas, tai, tikėtina, gleivinės pabrinkimas per savaitę laiko galėjo praeiti bei nėra vėlesnės ausų-nosies-gerklų gydytojo apžiūros duomenų, o ilgalaikis gydymas buvo paremtas tik nukentėjusiojo nusiskundimais. Esant šiems neatitikimams, apeliacinės instancijos teismas į posėdį kvietėsi abi išvadas pateikusius ekspertus - S. M. ir P. P.. S. M. parodė, kad savo išvadą tvirtina. Jei išvadoje teigė, kad šonkaulio lūžis buvo, vadinasi, buvo tuo įsitikinęs. Rentgenologiškai aprašyme teigiama, kad lūžis įtartinas, bet įrašytas kaip neabejotinas. Praktika tokia, kad, kai rentgenologo tyrimai abejotini, derinama su klinika, būna, kad rentgenogramose matosi vadinamas „šešėlių žaismas“. Jis nėra loristas, o čiuopti gerklų kremzles, kad jos kreptuotų, yra pavojinga, gali kilti rimtų komplikacijų. Jis neužčiuopė, nes gal atsargiau čiuopė ar neturi tiek patirties. Vis dėlto, gerklų kremzlių lūžį rodo objektyvus tyrimas, viskas matosi tomogramoje. Apčiuopa yra kaip papildomas dalykas (3 t., b. l. 83-84). Ekspertas P. P. paliudijo, kad bet kurio kaulo lūžį patvirtina tik rentgenologinis tyrimas, radiologija. Gerklės trauma tikrai buvo, gerklų kremzlės lūžis atsiranda tik dėl tiesioginio smūgio ar atsitrenkus krentant. Po smūgio greičiausiai žmogus dar gali kalbėti, paskui gerklos labiau paburksta, pasireiškia užkimimas. Visa tai geriau galėtų paaiškinti loristas (3 t., b. l. 84-85). Abu ekspertai pritarė, kad reikėtų kartoti rentgenogramą dėl šonkaulių lūžio, be to, ir nukentėjusysis A. L. prašė skirti ekspertizę, kad būtų įvertinti visi liekamieji reiškiniai jo sveikatai. Papildomos medicininės teismo ekspertizės pageidavo ir nuteistasis E. A.. Teisėjų kolegija, siekdama išsklaidyti visus neaiškumus, kurių negalėjo paaiškinti iškviestieji ekspertai, paskyrė naują teismo medicinos ekspertizę ir pavedė ją atlikti Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Kauno skyriaus ekspertams, įtraukiant į tyrimo atlikimą radiologą ir nosies-ausų-gerklės ligų specialistą. Įvertinusi visas bylos aplinkybes bei medicininių dokumentų duomenis, ekspertų komisija surašė ekspertizės aktą Nr. EKG 12/2017(02) (3 t., b. l. 111-119), kuriuo nustatyta, kad A. L. 2015 m. rugpjūčio 23 d. buvo padaryti šie sužalojimai: poodinės kraujosruvos pilve ir kairiame šone, odos nubrozdinimas dešiniame šone, skydinės kremzlės lūžis. A. L. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, nes dėl skydinės kremzlės lūžimo jo sveikata buvo sutrikdyta ilgesniam kaip 10 dienų laikotarpiui. Otorinolaringologiniu aspektu nustatytas gerklų skydinės kremzlės lūžimas. 2015 m. rugpjūčio 23 d. atliktoje pritaikomoje kairės krūtinės ląstos pusės rentgenogramoje IX ar kurio kito šonkaulio lūžio radiologinių požymių nematyti. Gerklų skydinės kremzlės lūžimas gali sukelti skausmą, kuris atsiranda iš karto po sužalojimo, tačiau skausminis sindromas gali būti trumpalaikis ir nedominuojantis. Gerklų skydinės kremzlės lūžimas patvirtintas 2015 m. rugpjūčio 26 d. Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų atliktu kaklo srities minkštųjų audinių kompiuterinės tomografijos tyrimu. A. L. padaryti sužalojimai negalėjo gautis nuo vieno trauminio poveikio. Taigi, ekspertų komisija patvirtino gerklų skydinės kremzlės lūžį, tačiau paneigė XI-o šonkaulio lūžį. Šis lūžis buvo tik įtartas, tačiau nepasitvirtino, todėl minėtas sužalojimas šalintinas iš kaltinimo. Vis dėlto, tai nekeičia inkriminuotos veikos kvalifikacijos, nukentėjusiajam išlieka konstatuotas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Nors apeliantas teigia, kad gerklų skydinės kremzlės lūžio nukentėjusiajam negalėjo padaryti, nes šis po incidento aiškiai kalbėjo, kas matyti bei girdėti ir šioje nutartyje jau aptartame vaizdo įraše, tačiau ekspertai yra išaiškinę, kad balso užkimimas galėjo atsirasti ne iš karto, o šiek tiek vėliau. Skausminis sindromas galėjo būti trumpalaikis, o pasekmės išryškėjo vėliau. Galimai dėl to A. L. iš karto po įvykio gydytojų pagalbos atsisakė, o paskui, įvykio dalyviams išsiskirsčius, pats kreipėsi į medikus, pajutęs, jog balsas dingsta. Pažymėtina ir tai, kad ekspertai atmetė galimybę, jog nukentėjusysis galėjo panašią traumą turėti praeityje. Nejudri kairė balso klostė, hematoma, paburkę gumburai yra sietini tik su 2015 m. rugpjūčio 23 d. patirta trauma. Taigi, duotoji išvada yra kategoriška ir ja abejoti teisėjų kolegija neturi pagrindo.Remiantis išdėstytais duomenimis, daroma išvada, kad 2015 m. rugpjūčio 23 d. Edvinas A. A. L. padarė poodines kraujosruvas pilvo sienos kairėje, kairiame šone, odos nubrozdinimą dešiniame šone, kraujosruvas gomuryje ir gerklose, gerklų skydinės kremzlės lūžį, tokiu būdu nesunkiai sutrikdė A. L. sveikatą. Aplinkybės, kur nuteistasis ir nukentėjusysis buvo nukritę bei voliojosi ant žemės, t. y. prie statybinio laužo ar prie erškėčių krūmo, nei veikos kvalifikacijai, nei nuteistojo kaltės įrodytumui reikšmės neturi. Vis dėlto, pažymėtina, kad susikibimą prie statybinio laužo nurodo tik nuteistasis, jo sugyventinė bei nuteistojo prašymu į teismą atvykęs liudytojas V. S.. Kita bylos medžiaga nepatvirtina, jog įvykio vietoje buvo kokio nors statybinio laužo. E. A., po incidento skambinęs Bendrajam pagalbos centrui, šio operatorei nurodė, kad buvo nustumtas į rožes (1 t., b. l. 43). Baudžiamosios bylos Nr. PK-345-240/2016, kuri išnagrinėta 2016 m. spalio 21 d. priimant nuosprendį, teisminio nagrinėjimo metu E. A. taip pat nurodė, kad su A. L. buvo nuvirtę į erškėtrožes. Nukentėjusysis parodymų patikrinimo vietoje (1 t., b. l. 80-87) parodė erškėčių krūmą, prie kurio vyko konfliktas. Taigi, nuteistojo parodymai yra prieštaringi, duoti įvertinus surinktą bylos medžiagą bei priderinti prie nustatytų aplinkybių.Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad E. A. nesugebėjo nutraukti santykių aiškinimosi su dėde, nepažeisdamas baudžiamojo įstatymo imperatyvų, todėl jis pagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas laisvės apribojimo bausme. Pažymėtina, jog A. L. sumušimas vyko kelių smurtinių epizodų kontekste - nukentėjusiajam esant viršuje ant prie namo esančių laiptų, nulipus nuo minėtų laiptų, prie erškėčių krūmo ir prie automobilio. Apeliantas turėjo galimybę atsitraukti, tačiau to nepadarė ir tęsė savo tyčinius smurtinius veiksmus dėdės atžvilgiu, kas sukėlė pastarajam nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 3 punktu,

nutaria:

nuteistojo E. A. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apylinkės teismo 2017 m. vasario 15 nuosprendį pakeisti.

Pašalinti iš nuosprendžio aprašomosios dalies nustatytą aplinkybę, kad E. A. nukentėjusiajam A. L. padarė XI-o šonkaulio lūžį.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.