- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Data
- 2019-10-28
- Bylos Nr.
- AN2-471-954/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 4-69-3-01051-2019-1
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Algirdas Giedraitis
- Pažeidėjas
- K. L.
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Algirdas Giedraitis
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal asmens, patraukto administracinėn atsakomybėn K. L. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. rugsėjo 2 d. nutarimo K. L. administracinio nusižengimo byloje.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
1. K. L. 2019 m. rugsėjo 2 d. Kauno apylinkės teismo nutarimu pripažintas padaręs administracinį nusižengimą ir nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 120 straipsnio 1 dalį – 1400 Eur bauda. Jis nubaustas už tai, kad būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovu, žinodamas apie Bendrovės finansinę padėtį, t. y. tai, kad Bendrovė neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti ir turi susidariusią mokestinę nepriemoką, privalėjo užtikrinti, kad būtų laikomasi CK 6.930¹ straipsnio 1 dalyje įtvirtinto atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo. Bendrovės atlikti mokėjimai, kuomet buvo atsiskaitoma su kitais kreditoriais, įmonei turint mokestinę nepriemoką, patvirtina faktą, kad Bendrovės vadovas šiais savo neteisėtais veiksmais pažeidė kreditoriaus Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI prie FM) interesus.
2. Kauno apylinkės teismas skundžiamame nutarime konstatavo, jog surinktų ir teismo ištirtų įrodymų visuma patvirtina, kad K. L. padarė ANK 120 straipsnio 1 dalyje numatytą nusižengimą. Apylinkės teismas skundžiamame nutarime konstatavo, kad administracinės nuobaudos tikslai, numatyti ANK 22 straipsnyje, bus pasiekti K. L. paskyrus 1400 Eur dydžio baudą.
Šalies argumentai
3. Nesutikdamas su tokiu apylinkės teismo nutarimu, apeliaciniame skunde K. L. prašo panaikinti 2019 m. rugsėjo 2 d. Kauno apylinkės teismo nutarimą ir administracinio nusižengimo teiseną jo atžvilgiu nutraukti, nesant jo veikoje administracinio nusižengimo, numatyto ANK 120 straipsnio 1 dalyje, sudėties arba pakeisti skundžiamą apylinkės teismo nutarimą ir pritaikius ANK 34 straipsnio 5 dalies nuostatas paskirti 200 Eur dydžio baudą.
3.1. Skunde apeliantas nurodo, kad jis nesutinka su apylinkės teismo išvadomis dėl jo kaltumo padarius administracinį nusižengimą, numatytą ANK 120 straipsnio 1 dalyje. Apelianto teigimu, kad asmuo būtų pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, turi būti surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę. Pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą nutarimą, neanalizavo ir nevertino koks konkrečiu laikotarpiu buvo įsiskolinimas VMI prie FM ir kitiems kreditoriams, pagal ką būtų paaiškėję ar tuo laiku bendrovei pakako lėšų atsiskaityti su visais kreditoriais ir ar realiai buvo pareiga laikytis CK 6.930¹ straipsnyje nustatyto atsiskaitymų eiliškumo. Iš 2019 m. gegužės 2 d. Operatyvaus patikrinimo pažymos matyti, kad 2019 m. kovo 28 d. bendrovės mokestinė nepriemoka VMI prie FM sudarė 12514,49 Eur, iš kurių: 466 Eur PVM (VMI prie FM teisė išieškoti susidarė nuo 2017 m. gruodžio 19 d. pagal 2017 m. gruodžio 18 d. pateiktą patikslintą deklaraciją už laikotarpį nuo 2017 m. spalio 1 d. iki 2017 m. spalio 31 d. ir 2018 m. sausio 11 d. pateiktą patikslintą deklaraciją už laikotarpį nuo 2017 m. spalio 1 d. iki 2017 m. spalio 31 d.), 1554,49 Eur gyventojų pajamų mokestis (VMI prie FM teisė išieškoti susidarė nuo 2017 m. gruodžio 12 d. pagal 2017 m. gruodžio 11 d. pateiktą patikslintą GPM deklaraciją už laikotarpį nuo 2017 m. spalio 1 d. iki 2017 m. spalio 31 d. ir naujai pateiktas deklaracijas už laikotarpius 2017 m. lapkričio 1 d. – 2017 m. lapkričio 30 d., 2017 m. gruodžio 1 d. – 2017 m. gruodžio 31 d., 2018 m. kovo 1 d. – 2018 m. kovo 31 d., 2018 m. balandžio 1 d. – 2018 m. balandžio 30 d., 2018 m. gegužės 1 d. – 2018 m. gegužės 31 d.), 10489 Eur pelno mokestis (VMI prie FM teisė išieškoti susidarė nuo 2018 m. birželio 16 d. pagal 2018 m. gegužės 30 d. pagal pateiktą deklaraciją), 5 Eur mokestis už aplinkos teršimą. Apelianto teigimu, pagrindinę dalį, t. y. 10489 Eur sumą, sudarė pelno mokestis, tuo tarpu kitos nepriemokos sudarė nedidelę visos nepriemokos šiam kreditoriui dalį. Įvertinus įmonės atliktus mokėjimus, jų dydį tikrinamuoju laikotarpiu (2018 m. balandžio 1 d. – 2019 m. kovo 31 d.) bei kitus operatyvaus patikrinimo duomenis dėl įmonės turto ir lėšų matyti, jog, jei nebūtų pelno mokesčio nepriemokos, bendrovei nebūtų pagrindo laikytis jau aptarto atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumo.
3.2. Taip pat skunde nurodo, kad bendrovės pagrindinė veikla buvo viešojo maitinimo paslaugų teikimas, tačiau per šią veiklą susidarė skola tiekėjams, darbuotojams. Dėl to, teko dengti įsiskolinimus iš antrosios veiklos - statybų Vokietijoje. Deja, statybos darbų užsakovai Vokietijoje neatsiskaitė su pačia UAB „(duomenys neskelbtini)“ (operatyvaus patikrinimo metu nustatyta bendra užsakovų 109317 Eur skola bendrovei), todėl susidarė bendrovės skola kreditorei VMI prie FM. Apelianto teigimu, jis įsiskolinimo kreditorei nevengia ir bendrovė įsiskolinimą gali padengti dalimis.
3.3. Apeliantas nurodo ir tai, kad patikrinimo metu buvo pateikta bendrovės kasos knyga, iš kurios aiškiai buvo matyti koks ir kokiu laikotarpiu buvo pinigų likutis kasoje bei visos išmokos išmokėtos įmonės darbuotojas. Lietuvos teismų praktikoje išaiškinta (pvz., Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 17 d. nutarimas administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-241-497/2018, k.), kad CK 6.930¹ straipsnio nuostatos nesudaro pagrindo išvadai, jog atsiskaitymai darbuotojams (darbo užmokestis, komandiruotpinigiai) yra vėlesnės eilės, nei atsiskaitymai su Valstybine mokesčių inspekcija. CK 6.930¹ straipsnyje vartojama sąvoka „pareikšti reikalavimai“ neturėtų būti suprantama formaliai, t. y. kaip oficialiai pareikštas reikalavimas skolininkui įvykdyti prievolę. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, nagrinėjant administracinių teisės pažeidimų bylas pagal ATPK 50⁶ straipsnio 1 dalį, kuri atitinka ANK 120 straipsnio 1 dalį, dėl kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės ir tvarkos pažeidimų, taip pat nebuvo pasisakyta, kad asmens kaltei dėl šio administracinio teises pažeidimo padarymo konstatuoti yra būtini konkretūs specifinės teisinės formos - vykdomieji ar mokėjimo - dokumentai, kuriuose nurodytos mokestinės prievolės yra neįvykdytos. Tai, kad iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ kasos buvo išmokėti atlyginimai ir komandiruotpinigiai bendrovės darbuotojams, nors tuo metu bendrovė ir buvo skolinga Valstybinei mokesčių inspekcijai, tai šios kreditorės interesų nepažeidė, nes pirmiau atsiskaityti su darbuotojais bendrovę įpareigojo įstatymas.
3.4. Be to, apeliantas nurodo, kad pagal pateiktas avansines apyskaitas nustatyta, kad jis iš gautų pinigų per laikotarpį nuo 2018 m. balandžio 1 d. iki 2019 m. kovo 31 d. vykdė mokėjimus: 7405,40 Eur sumokėjo (duomenys neskelbtini), 1006,56 Eur - UAB „(duomenys neskelbtini)“; 71,36 Eur – UAB „(duomenys neskelbtini)“, 1330 Eur - UAB „(duomenys neskelbtini)“, 90 Eur - UAB „(duomenys neskelbtini)“, 2504 Eur pervesta į bendrovės sąskaitą (duomenys neskelbtini) L. B. AS banke, 300 Eur - (duomenys neskelbtini), 155 Eur - (duomenys neskelbtini), 69 Eur - (duomenys neskelbtini), 42,92 Eur - (duomenys neskelbtini), 544,50 Eur - VšĮ „(duomenys neskelbtini)“, 510 Eur - H. R., 112,37 Eur - UAB „(duomenys neskelbtini)“, 434,52 Eur - AB „(duomenys neskelbtini)“ ir vykdė kitus mokėjimus (mokėjo kelių mokestį, mokėjo už kurą ir kt. nedidelėmis sumomis). 2018 m. gruodžio 31 d. bendrovės debitorių skolos sudarė viso 109317,08 Eur, visi jos debitoriai yra Vokietijoje. Minėti duomenys patvirtina, kad pačią didžiausią sumą bendrovė skyrė mokesčiams valstybei susimokėti, o likę pinigai buvo skirti darbuotojų darbo užmokesčiui (kaip minėta kreditorė VMI prie FM neturi pirmumo prieš darbuotojų teisę gauti darbo užmokestį) ir kitoms paslaugoms bendrovės veiklos nenutrūkstamumui užtikrinti - už darbuotojų ryšio paslaugas, transportą, viešbučius darbuotojams, kelių mokesčius, kurą.
3.5. Apelianto teigimu, jis, kaip bendrovės vadovas, stengėsi laikytis įsipareigojimų, nesiekė tyčia pažeisti kreditoriaus teisių, nevengė mokėti mokesčių valstybei, taip pat ir atsiskaityti su VMI prie FM bei kitais įmonės kreditoriais, taip siekdamas išsaugoti bendrovės veiklos tęstinumą. Bendrovės pajamos tikrinimo laikotarpiu nebuvo didelės, todėl įmonės jau sumokėti mokesčiai valstybei laikytini įmonei reikšmingais. Mokestinės nepriemokos sumokėjimas VMI prie FM vienu kartu nėra įmanomas, nes pati bendrovė neatgauna 109317,08 Eur sumos iš debitorių Vokietijoje už jos įvykdytus darbų užsakymus.
3.6. Taip pat skundo autorius nurodo, kad jis derėjosi su VMI prie FM dėl mokestinės nepriemokos padengimo būdų, parengė laidavimo sutarties projektą, pagal kurią kita UAB „C. E.“, atstovaujama to paties vadovo, sutiko laiduoti kreditorei VMI prie FM už skolininkės UAB „(duomenys neskelbtini)“ 11 679,98 Eur nesumokėtų mokesčių sumą, tačiau kreditorė - VMI prie FM derėtis dėl laidavimo sutarties pasirašymo nesutiko ir užsiminė dėl galimybės bendrovei kreiptis dėl mokestinės nepriemokos sumokėjimo termino atidėjimo arba išdėstymo. Tačiau dėl didelės prašymui dėl mokestinės nepriemokos mokėjimo termino atidėjimo arba išdėstymo apimties, bei prieš tai užsitęsusių derybų su kreditoriumi dėl minėtos laidavimo sutarties pasirašymo, bendrovė nespėjo pateikti prašymo atidėti arba išdėstyti mokestinę nepriemoką. Minėti veiksmais patvirtina, kad jo veikoje nebuvo tyčios pažeisti kreditoriaus VMI prie FM interesus, pažeidžiant atsiskaitymo kreditoriams eiliškumą. Sudarius minėtą Laidavimo sutartį arba susitarimą dėl mokestinės nepriemokos termino atidėjimo arba išdėstymo, mokestinės nepriemokos priverstinis išieškojimas būtų sustabdytas.
3.7. Apeliantas nurodo ir tai, kad kreditorės noras susigrąžinti visą skolą iš karto yra nenaudingas nei vienai šaliai, nei Valstybei, nes įmonė neturėdama tokių pinigų turėtų nutraukti savo veiklą. Nusižengimas, kuris inkriminuojamas apeliantui, gali būti padaromas tik tyčia, t. y. žinant įmonės finansinę situaciją ir neturint pakankamai lėšų atsiskaityti su visais kreditoriais, su kreditoriais atsiskaitoma pažeidžiant eiliškumą, nustatytą įstatymo. Apie tyčios turinį sprendžiama vertinant tiek subjektyvius paties atsakomybėn traukiamo asmens paaiškinimus, tiek ir jo elgesį nusižengimo padarymo metu ir po jo. Skundo autoriaus nuomone, paminėtos aplinkybės rodo jo siekį ir realius veiksmus, pasinaudojant paties mokesčių administratoriaus siūlomu būdu tinkamai išspręsti mokestinės nepriemokos mokėjimo klausimą, dėl ko priverstinis išieškojimas būtų sustabdytas, bei tai, kad didžioji dalis mokėjimų buvo skirta darbuotojų atlyginimams ir komandiruotėms, leidžia pagrįstai teigti, jog vykdant atsiskaitymus su kitais kreditoriais, įstatyme įtvirtintas eiliškumas nebuvo esmingai pažeidinėjamas ir VMI prie FM kaip kreditoriaus teisės taip pat nebuvo pažeidžiamos.
3.8. Taip pat apeliaciniame skunde nurodo, kad jis buvo pateikęs teismui prašymą taikyti ANK 34 straipsnio 5 dalies nuostatas ir skirti jam mažesnę nei minimali ANK 120 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta nuobaudą, tačiau pirmosios instancijos teismas šio klausimo nesvarstė. Apelianto nuomone, apylinkės teismas skirdamas jam administracinę nuobaudą turėjo atkreipti dėmesį ne tik į nusižengimo pobūdį, bet ir jo padarymo aplinkybes. Apeliantas iš esmės pripažįsta, kad bendrovė turi laikinų finansinių sunkumų ir mokestinės nepriemokos įsiskolinimą kreditorei VMI prie FM, tačiau pats apeliantas imasi aktyvių veiksmų šiam klausimui išspręsti, deda aktyvias pastangas toliau vystyti veiklą bei išlaikyti darbuotojus, derasi su kreditoriumi VMI prie FM, kad minėtas įsiskolinimas bent dalimis būtų visiškai padengtas.
3.9. Skundo autorius pažymi ir tai, kad nuo pat pirminio 2019 m. balandžio 19 d. rašytinio paaiškinimo pateikimo matyti, kad jis pripažino visas esmines padaryto nusižengimo aplinkybes ir tai daro neverčiamas surinktų byloje įrodymų, tiktai abejoja dėl paties teisinio vertinimo, todėl laikytina, kad egzistuoja jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis negali būti suprantamas kaip formalaus pobūdžio pareiškimas apie nuoširdų gailėjimąsi dėl padaryto administracinio nusižengimo. Nuoširdus gailėjimasis turi pasireikšti kaltininko elgesyje taip, kad sudarytų pagrindą manyti, jog jis iš tikrųjų nuoširdžiai gailisi, o ne tokį gailėjimąsi tik deklaruoja. Be to, jo jokių atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra. Jis tokiu administraciniu nusižengimu kaltinamas pirmą kartą. Taip pat jo šeima gauna nedideles pajamas, o dalį savo santaupų jis skiria bendrovės veiklai atkurti ir plėsti. Apelianto nuomone, jei visgi būtų nuspręsta jį patraukti administracinėn atsakomybėn pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį, šioje byloje administracinės nuobaudos tikslai gali būti pasiekti, o proporcingumo ir teisingumo principai nepažeisti, jam pritaikius ANK 34 straipsnio 5 dalies nuostatas ir paskyrus mažesnę nei minimali ANK 120 straipsnio 1 dalies sankcijos minimumo dydžio piniginė bauda - 200 Eur.
Atsiliepimas
4. VMI prie FM Nepriemokų administravimo departamento Bankroto ir restruktūrizavimo skyriaus vedėjas J. Č. atsiliepime prašo K. L. apeliacinio skundo netenkinti ir palikti Kauno apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 2 d. priimtą nutarimą nepakeistą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
5. K. L. apeliacinis skundas atmestinas.
6. Pagal ANK 652 straipsnio 1 dalį, apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio nusižengimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą. Kaip numatyta ANK 5 straipsnio 1 dalyje, administracinis nusižengimas yra šiame kodekse uždrausta kaltininko padaryta pavojinga veika (veikimas arba neveikimas), atitinkanti administracinio nusižengimo, už kurį numatyta administracinė nuobauda, požymius. Tokiu būdu neabejotina, kad asmens padaryta veika pripažįstama administraciniu nusižengimu, kai įrodoma, kad asmens veiksmuose yra administracinio nusižengimo, numatyto ANK ypatingoje dalyje, sudėtis. Kad asmuo būtų pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, turi būti surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę. Pagal ANK 569 straipsnį, įrodymai administracinio nusižengimo byloje yra bet kurie įstatymų nustatyta tvarka surinkti faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi administracinio nusižengimo tyrimą atliekantys pareigūnai nustato administracinio nusižengimo padarymo faktą ir aplinkybes, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. Remiantis komentuojamo straipsnio 4 dalimi, teismas ir administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas) įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą, be kita ko, lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.
7. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs K. L. administracinio nusižengimo bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su apylinkės teismo išvadomis dėl jo kaltės jam inkriminuoto administracinio nusižengimo, įtvirtinto ANK 120 straipsnio 1 dalyje, padaryme. Nesutikti su apylinkės teismo argumentacija bei naikinti apylinkės teismo nutarimą remiantis vien tik K. L. apeliaciniame skunde pateiktais samprotavimais apie vertinamo įvykio faktines aplinkybes, teisinio pagrindo nėra. Skundžiamo nutarimo turinys patvirtina, kad apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nutarime aiškiai ir išsamiai išdėstė priimto procesinio sprendimo motyvus bei įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, taigi jokie esminiai procesiniai pažeidimai bylos nagrinėjimo metu padaryti nebuvo. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu pritaria apylinkės teismo išvadoms. Vien tai, kad apylinkės teismas priėmė kitokį sprendimą nei tikėjosi K. L., nesudaro pakankamo pagrindo teisėto ir pagrįsto apylinkės teismo nutarimo panaikinimui.
8. ANK 120 straipsnio 1 dalyje numatyta atsakomybė juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims už kreditorių teisių pažeidimą (kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės ir tvarkos pažeidimas, pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo nepateikimas ar pavėluotas pateikimas teismui, kreditorių susirinkimų nesušaukimas įstatymuose numatytais atvejais). Nusižengimo sudėtis yra formali. Objektyvieji administracinio nusižengimo požymiai yra išvardyti kaip alternatyvūs, todėl atsakomybė kyla už bet kokį iš įstatyme išvardytų alternatyvių pažeidimų padarymą. Skundžiamu apylinkės teismo nutarimu K. L. buvo nubaustas už tai, kad būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovu, pažeidė CK 6.930¹ straipsnio 1 dalyje įtvirtintą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą, t. y. atsiskaitymo prioritetą teikė kitiems bendrovės kreditoriams, o ne Valstybinei mokesčių inspekcijai.
8.1. CK 6.930¹ straipsnyje nustatyta kreditorių reikalavimų tenkinimo eilė ir tvarka. Pagal minėto straipsnio 1 dalį, skolininkas – fizinis ar juridinis asmuo, kuris neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, privalo atsiskaitymus atlikti šia eile: 1) pirmąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo, atlyginimo ir išlaikymo išieškojimo; 2) antrąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl išmokų, atsirandančių iš darbo ir autorinių sutarčių; 3) trečiąja eile atsiskaityti pagal mokėjimo dokumentus, nustatančius įmokas į biudžetą (valstybės, savivaldybės, Valstybinio socialinio draudimo fondo ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetus) ir valstybės pinigų fondus; 4) ketvirtąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus kitiems piniginiams reikalavimams patenkinti; 5) penktąja eile atsiskaityti pagal kitus mokėjimo dokumentus kalendorinio eiliškumo tvarka.
8.2. Administracinio nusižengimo byloje esantys duomenys patvirtina, kad nei savo rašytiniuose paaiškinimuose, nei pateikdamas apeliacinį skundą aukštesniajam teismui K. L. neneigė, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo susidariusi mokestinė nepriemoka Valstybinei mokesčių inspekcijai. Nors K. L. apeliaciniame skunde daug argumentų skyrė išmokoms darbuotojams, kurios apelianto manymu turi pirmumą prieš įsiskolinimus Valstybinei mokesčių inspekcijai, tačiau pažymima, kad pateikti duomenys patvirtina, kad bendrovė mokėjo ne tik darbo užmokestį, tačiau atsiskaitė ir su kitais kreditoriais, - iš gautų pinigų per laikotarpį nuo 2018 m. balandžio 1 d. iki 2019 m. kovo 31 d. vykdė mokėjimus: 7405,40 Eur sumokėjo (duomenys neskelbtini), 1006,56 Eur - UAB „(duomenys neskelbtini)“; 71,36 Eur - UAB „(duomenys neskelbtini)“, 1330 Eur - UAB „Erdo transportas“, 90 Eur - UAB „Audio pikas“, 2504 Eur pervesta į bendrovės sąskaitą (duomenys neskelbtini) L. B. AS banke, 300 Eur - (duomenys neskelbtini), 155 Eur - (duomenys neskelbtini), 69 Eur - (duomenys neskelbtini), 42,92 Eur - (duomenys neskelbtini), 544,50 Eur - VšĮ „(duomenys neskelbtini)“, 510 Eur - H. R., 112,37 Eur - UAB „(duomenys neskelbtini)“, 434,52 Eur - AB „(duomenys neskelbtini)“ ir vykdė kitus mokėjimus (mokėjo kelių mokestį, mokėjo už kurą ir kt.). Minėtas aplinkybes betarpiškai patvirtina ir nagrinėjamoje administracinio nusižengimo byloje surinkta bei skundžiamu apylinkės teismo nutarimu išsamiai aptartų įrodymų visuma. Ir nors tokius K. L. veiksmus, jo paties teigimu, lėmė jo siekis užtikrinti įmonės veiklos tęstinumą, tačiau šie apelianto argumentai, atsižvelgiant į aukščiau aptartą teisinį reguliavimą, atmestini kaip deklaratyvūs.
8.3. Pažymima, kad CK 6.930¹ straipsnis numato atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą tuo atveju, kai skolininkas – fizinis ar juridinis asmuo, kuris neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti. Šiame straipsnyje įtvirtinta imperatyvi nuostata, kurios privaloma laikytis visiems fiziniams ir juridiniams asmenims. Nei minėtas straipsnis, nei kiti CK straipsniai nenumato jokių išimčių, kada šių nuostatų būtų galima nepaisyti, todėl vadovautis CK 6.930¹ straipsnio nuostatomis UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovas K. L. privalėjo. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad K. L. atsakomybės nešalina ir tos aplinkybės, jog jis derėjosi su VMI prie FM dėl mokestinės nepriemokos padengimo būdų bei rengė dokumentus dėl mokestinės nepriemokos sumokėjimo termino atidėjimo arba išdėstymo, nes minėtus veiksmus apeliantas atliko tik po atlikto Valstybinės mokesčių inspekcijos patikrinimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyse yra pažymėjęs, kad įmonės administracijos vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kad įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Administracijos vadovą ir jo vadovaujamą įmonę sieja pasitikėjimo (fiduciariniai) santykiai, nuo pat tapimo įmonės administracijos vadovu momento vadovas turi elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2AT-12-628/2019, Nr. 3K-7-266/2006, 3K-3-130/2011).
8.4. K. L. savo apeliaciniame skunde pateikė eilę teismų praktikos pavyzdžių, kuriuose buvo sprendžiamas administracinės atsakomybės klausimas dėl administracinio nusižengimo, numatyto ANK 120 straipsnio 1 dalyje. Atsakant į šį skundo argumentą, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (pvz., 2018 m. sausio 23 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-78-693/2018) nuosekliai nurodoma, kad remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai; precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės tapačios arba labai panašios į nagrinėjamos bylos. Jei yra keli skirtingi analogiškose bylose priimti teismų sprendimai, turi būti vadovaujamasi aukštesnės instancijos (aukštesnės grandies) teismo sukurtu precedentu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. sausio 23 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-78-693/2018). Taip pat būtina įvertinti, ar atitinkamas precedentas atspindi susiformavusią teismų praktiką, ar yra pavienis atvejis (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Nors skunde nurodyti konkretūs teismų praktikos pavyzdžiai, kuomet teismai tenkino administracinėn atsakomybėn patruktų asmenų apeliacinius skundus, tačiau aukštesnės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo vadovautis nurodyta teismų praktika, nes skiriasi faktinės aplinkybės.
9. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, nustatytos aplinkybės patvirtina, jog K. L., būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovas, atsiskaitydamas su paskesnės eilės kreditoriais Valstybinės mokesčių inspekcijos atžvilgiu, suvokė neteisėtą savo veiksmų pobūdį ir to siekė, t. y. veikė tyčia. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, daroma išvada, kad Kauno apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 2 d. nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, o K. L. pagal ANK 120 straipsnio 1 dalies nuostatas skundžiamu nutarimu kaltu pripažintas pagrįstai, todėl naikinti ar keisti jį apeliacinio skundo argumentais, teisinio pagrindo nėra.
10. Priešingos išvados aukštesniajam teismui neleidžia daryti ir K. L. apeliacinio skundo teiginiai dėl per griežtos jam paskirtos administracinės nuobaudos, prašant skirti jam švelnesnę administracinę nuobaudą, nei numatyta ANK 120 straipsnio 1 dalies sankcijoje – 200 Eur baudą.
11. Vertinant šiuos K. L. apeliacinio skundo teiginius visų pirma pažymėtina, kad esminės administracinių nuobaudų skyrimo taisyklės yra įtvirtintos ANK 32 straipsnyje, remiantis kuriuo nuobauda ir administracinio poveikio priemonė už administracinį nusižengimą skiriama pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnį, laikantis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų, vadovaujantis teisės viršenybės, teisingumo, operatyvumo, protingumo ir proporcingumo principais. Iš paminėto seka, kad administracinės nuobaudos ir administracinio poveikio priemonės skyrimas asmeniui, padariusiam ANK specialiojoje dalyje įtvirtintą administracinį nusižengimą, yra išskirtinė teismo ar institucijos, administracinio nusižengimo bylą nagrinėjusios ne teismo tvarka, kompetencija. Tačiau, teismas (ar institucija, nagrinėjusi administracinio nusižengimo bylą), spręsdamas asmeniui skirtinos nuobaudos dydžio klausimą, turi išlaikyti pusiausvyrą tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp administracinio nusižengimo pavojingumo pobūdžio ir už šį nusižengimą numatytos nuobaudos, t. y. paskirti tokią nuobaudą, kuri būtų adekvati (proporcinga) padarytam administraciniam nusižengimui. Pagal ANK 34 straipsnio 5 dalį, teismas ar administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka išnagrinėjusi institucija (pareigūnas), atsižvelgdami į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes ir vadovaudamiesi teisingumo ir protingumo principais, gali paskirti mažesnę baudą negu šio kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatyta minimali bauda arba paskirti švelnesnę administracinę nuobaudą ar administracinio poveikio priemonę, negu numatyta šio kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje, arba administracinės nuobaudos ar administracinio poveikio priemonės neskirti.
12. Už administracinio nusižengimo, numatyto ANK 120 straipsnio 1 dalyje, padarymą juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims skiriama bauda nuo vieno tūkstančio keturių šimtų iki trijų tūkstančių eurų. Nagrinėjamu atveju, kai skundžiamu apylinkės teismo nutarimu K. L. paskirta vienintelė ANK 120 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta administracinė nuobauda – bauda, nustatant ir minimalų jos dydį, K. L. paskirtos administracinės nuobaudos švelninimas galimas tik ANK 34 straipsnio 5 dalies pagrindu. Tačiau, įvertinus jam inkriminuoto administracinio nusižengimo pobūdį, sunkumą, įvykdymo aplinkybes, apelianto asmenybę bei kitas tinkamam administracinės nuobaudos individualizavimo klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes, pagrįstai spręstina, jog jokių ANK 34 straipsnio 5 dalies nuostatų taikymo sąlygų nagrinėjamoje administracinio nusižengimo byloje nėra.
12.1. Bylos duomenimis, K. L. dirba, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, galiojančių administracinių nuobaudų neturi. Pirmosios instancijos teismas K. L. atžvilgiu atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, jog jis savo kaltę dėl jam inkriminuoto administracinio nusižengimo padarymo pripažino, nuoširdžiai gailėjosi dėl padaryto (ANK 35 straipsnio 1 dalies 1 punkto prasme), jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių teismas nenustatė. Į šias aplinkybes, sprendžiant iš skundžiamo nutarimo turinio, buvo neabejotinai atsižvelgta, skiriant K. L. minimalią ANK 120 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą administracinę nuobaudą, todėl dar labiau švelninti apeliantui paskirtą baudą tais pačiais motyvais, nėra teisinio pagrindo. Priešingos išvados skundą nagrinėjančiam teismui neleidžia daryti ir K. L. apeliacinio skundo teiginiai, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra skolingos kitos įmonės bei, kad jis siekė susitarti su Valstybine mokesčių inspekcija mokestinės prievolės atidėjimo. Šios aplinkybės jo atsakomybės jam inkriminuoto administracinio nusižengimo padaryme nemenkina, kadangi jų egzistavimas nepaneigia fakto, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ turimas įsiskolinimas Valstybinei mokesčių inspekcijai nebuvo dengiamas, kaip to reikalauja CK 6.930¹ straipsnio nuostatos.
12.2. Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs visus reikšmingus duomenis, konstatuoja, kad K. L. paskirta administracinė nuobauda buvo individualizuota tinkamai, nepažeidžiant ANK 32 ir 34 straipsnių reikalavimų, yra ne per griežta, adekvati padarytam administraciniam nusižengimui ir atitinka nuobaudų skyrimo pagrindus. Jokių išimtinių aplinkybių, kurių pagrindu K. L. galima būtų paskirti švelnesnę administracinę nuobaudą, taikant ANK 34 straipsnio 5 dalies nuostatas, remiantis aukščiau išdėstytais motyvais, nagrinėjamoje administracinio nusižengimo byloje nėra. Visos apelianto išdėstytos aplinkybės jau buvo įvertintos priimant skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutarimą ir paskiriant jam minimalią ANK 120 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą administracinę nuobaudą, todėl švelninti apelianto teisinę padėtį dar labiau, nėra pagrindo. Darant šią išvadą, pažymima, kad administracine nuobauda siekiama atgrasyti asmenis nuo administracinių nusižengimų ar nusikalstamų veikų darymo ir paveikti administracinius nusižengimus padariusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nedarytų administracinių nusižengimų; nubausti administracinius nusižengimus padariusius asmenis; atimti ar apriboti administracinius nusižengimus padariusiems asmenims galimybę daryti naujus administracinius nusižengimus, kas suponuoja pagrįstą išvadą, jog per švelnus asmens baudžiamumas jį gali tik paskatinti ateityje vėl nepaisyti visuomenėje priimtų elgesio nuostatų ir įvykdyti administracinį nusižengimą.
13. Įvertinęs visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, teisingumo ir protingumo kriterijus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog administracinio nusižengimo byloje esantys duomenys įvertinti visapusiškai, o administracinei nuobaudai keliami tikslai gali būti pasiekti tik K. L. paskyrus administracinę nuobaudą ANK 120 straipsnio 1 dalies sankcijos ribose, dėl ko, K. L. apeliacinis skundas netenkinamas, Kauno apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 2 d. nutarimą paliekant nepakeistą.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 654 straipsniu,
nutaria:
palikti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. rugsėjo 2 d. nutarimą nepakeistą ir K. L. apeliacinio skundo netenkinti.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.