- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-05-11
- Bylos Nr.
- AS-492-210-12
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-00021-2012-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Dainius Raižys (pirm.), Artūras Drigotas, Virginija Volskienė (pran.)
- Pareiškėjas
- UAB „Šiaulių lyra“
- Atsakovas
- Šiaulių miesto savivaldybei
- Trečiasis asmuo
- UAB „Ramunėlės vaistinė“, UAB „Limest“, M. J., UAB „Anužiužė“, UAB „Apkaba“, V. Jančiulienės
- Kategorijos
- 63.3.7pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo UAB „Šiaulių lyra“ atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo nutarties pagal pareiškėjo UAB „Šiaulių lyra“ skundą atsakovui Šiaulių miesto savivaldybei (tretieji suinteresuoti asmenys UAB „Ramunėlės vaistinė“, UAB „Limest“, M. J., UAB „Anužiužė“, UAB „Apkaba“, V. Jančiulienės įmonė, UAB „Satera“, Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos) dėl sprendimo dalies panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
pareiškėja UAB „Šiaulių lyra“ 2012 m. sausio 13 d. Šiaulių apygardos administraciniam teismui įteikė skundą, kuriuo prašo panaikinti Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2011 m. gruodžio 29 d. sprendimo Nr. T-367 (toliau – ir Sprendimas) „Dėl prekybos ir paslaugų teikimo Šiaulių miesto viešosiose vietose taisyklių patvirtinimo“ 1 punktu patvirtintų „Prekybos ir paslaugų teikimo Šiaulių miesto viešosiose vietose taisyklių“ (toliau – ir Taisyklės) 22.2 punkto dalį, kurioje nustatyta, kad be leidimo leidžiama prekiauti Šiaulių krašto ūkininkų sąjungos nariams automobilių stovėjimo aikštelėje Lyros g. 13, Šiauliuose, taip pat Taisyklių 2 priedo „Šiaulių miesto viešosios vietos, kuriose leidžiama prekyba eglutėmis ir jų šakomis“ 8 punktą, kuriame nustatyta, kad prekyba eglutėmis ir jų šakomis leidžiama automobilių stovėjimo aikštelėje Lyros g. 13, Šiauliuose, prie PC „Senukai“, taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones ir sustabdyti Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2011 m. gruodžio 29 d. sprendimo Nr. T-367 „Dėl prekybos ir paslaugų teikimo Šiaulių miesto viešosiose vietose taisyklių patvirtinimo“ 1 punktu patvirtintų „Prekybos ir paslaugų teikimo Šiaulių miesto viešosiose vietose taisyklių“ 22.2 punkto dalies, kurioje nustatyta, kad be leidimo leidžiama prekiauti Šiaulių krašto ūkininkų sąjungos nariams automobilių stovėjimo aikštelėje Lyros g. 13, Šiauliuose, taip pat Taisyklių 2 priedo „Šiaulių miesto viešosios vietos, kuriose leidžiama prekyba eglutėmis ir jų šakomis“ 8 punktą, kuriame nustatyta, kad prekyba eglutėmis ir jų šakomis leidžiama automobilių stovėjimo aikštelėje Lyros g. 13, Šiauliuose, prie PC „Senukai“, galiojimą iki teismo procesinio sprendimo įsiteisėjimo, uždrausti atsakovui Šiaulių miesto savivaldybei ir (ar) jo administracijai sudaryti „Turgelio“ prekybos miesto viešosiose vietose vykdymo sutartis ir bet kokias kitas sutartis dėl prekybos, įskaitant prekybą eglutėmis ir jų šakomis, automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje Lyros g. 13, Šiauliuose.
II.
Šiaulių apygardos administracinis teismas 2012 m. sausio 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-363-621/2012 pareiškėjo skundą atsisakė priimti, nes prašymą suinteresuoto asmens vardu padavė neįgaliotas bylą vesti asmuo (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 str. 2 d. 7 p.).
Teismas, remdamasis 2 straipsnio 13 dalimi, nurodė, kad ginčijamos Taisyklės yra norminis teisės aktas, kadangi Taisyklės nustato bendruosius mažmeninės bei savais užaugintais ir pagamintais žemės ūkio ir maisto produktais prekybos organizavimo ir paslaugų teikimo Šiaulių miesto viešosiose vietose reikalavimus, reikalavimų privalo laikytis Taisyklių 2 punkte numatyti asmenys (visi įstatymų nustatyta tvarka įregistravę savo veiklą juridiniai ir fiziniai asmenys, prekiaujantys ar teikiantys paslaugas Šiaulių miesto viešosiose vietose; fiziniai asmenys, parduodantys savo užaugintą ir pagamintą žemės ūkio ar maisto produktą) ir jie taikytini visiems, atitinkantiems tam tikrus reikalavimus, neišskiriant jų individualiais požymiais. Teismo nuomone, šie nustatymai yra bendro pobūdžio, orientuojami į ateitį ir yra skirti individualiais požymiais neapibūdintų asmenų grupei.
Teismas, remdamasis ABTĮ šešiolikto skirsnio, 110 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 111 straipsnio, 22 straipsnio 1 dalimi, 5 straipsnio 3 dalies 2, 3 ir 5 punktų nuostatomis, konstatavo, kad pareiškėjas UAB „Šiaulių lyra“ neturi teisės prašyti teismą panaikinti norminį teisės aktą kaip neteisėtą.
III.
Pareiškėjas kreipėsi atskiruoju skundu į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą (b. l. 62–66) prašydamas panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I-363-621/2012 ir grąžinti spręsti skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui.
Pareiškėjas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad Sprendimas ir Taisyklės yra norminiai administraciniai teisės aktai, pareiškėjo nuomone jie laikytini mišriu administraciniu teisės aktu, turinčiu ir norminio, ir individualaus administracinio akto elementų. Nurodo, kad ginčija Sprendimu patvirtintų Taisyklių dalį, kuri turėtų būti kvalifikuota, kaip individualus administracinis aktas, kadangi ši Taisyklių dalis liečia ne apibrėžtą subjektų ratą, bet tik tuos subjektus, kurie susiję su teritorija, esančia Lyros g. 13, Šiauliuose, tarp jų ir apeliantą bei trečiuosius suinteresuotus asmenis. Nurodo, kad jam nuosavybės teise priklauso nekilnojamieji daiktai, esantys Lyros g. 13, Šiauliuose (b. l. 63), apeliantas taip pat nuomojasi dalį 1,7521 bendro ploto valstybinės žemės sklypo, esančio Lyros g. 13, Šiauliuose (toliau – ir žemės sklypas). Nurodo, kad pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis atsakovas turi teisę naudoti tik 0,0522 ha ploto žemės sklypo dalį t. y. 2,98 proc. žemės sklypo, kiti žemės sklypo savininkai yra tretieji suinteresuoti asmenys. Pabrėžia, kad sudarytose nuomos sutartyse nėra grafiškai nustatytos konkrečios žemės sklypo dalys, nėra susitarta dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos, nėra įregistruoti jokie naudojimosi apribojimai.
Pabrėžia, kad dėl aukščiau išvardintų priežasčių Sprendimo ir Taisyklių nuostatos, pažeidžiančios nuomos ir panaudos reglamentavimą, yra tiesiogiai susiję su apeliantu. Remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.165 straipsnio 2 dalimi ir CK 4.20 straipsniu, teigia, kad be apelianto sutikimo nepakeitus ir nemodifikavus nuomos sutarties Nr. N29/98-0129, niekas neturi teisės paimti apelianto nuomojamos žemės sklypo dalies ar kitaip apriboti jo daiktines teises. Teigia, kad žemės sklype savo sąskaita ir/ar jėgomis yra įrengęs automobilių stovėjimo aikštelę, kitus inžinerinius statinius, juos prižiūri, todėl apeliantas yra įgijęs nuosavybės teisę į šį daiktą CK 4.47 straipsnio 4 dalies pagrindu (pagaminus naują daiktą). Remdamasis skunde išdėstytais argumentais teigia, kad Sprendimu ir Taisyklėmis būtų pažeistos jo teisės ir teisėti interesai.
Pareiškėjas 2012 m. sausio 27 d. taip pat pateikė pareiškimą (b. l. 67–68), kuriuo prašo prijungti prie atskirojo skundo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I-407-621/2012 (b. l. 69–70), kuria atsisakyta priimti Seimo nario V. S. skundą, kuriame be kitų reikalavimų siekiama ir pareiškėjo pažeistų teisių gynybos. Pareiškėjas nurodo, kad šioje nutartyje padarytos diametraliai priešingos išvados ir tokiu būdu yra susidariusi teisinė situacija, kai tas pats teismas visiškai priešingai aiškina asmens, kuris turi teisę kreiptis į teismą, sąvoką.
Atsiliepimas
Šiaulių miesto savivaldybė atsiliepime prašo apelianto UAB „Šiaulių lyra“ pareiškimą atmesti. Teigia, kad Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 20 d. nutartis administracinėje byloje I-363-621/2012 yra teisėta ir pagrįsta. Nurodo, kad Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I-407-621/2012 neprieštarauja Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 20 d. nutarčiai administracinėje byloje I-363-621/2012, kadangi teismas 2012 m. sausio 25 d. nutartyje neginčijo Seimo nario galimybės kreiptis į teismą, tačiau įvertinęs skundo esmę padarė išvadą dėl ginčo esmės ir galimybės jį nagrinėti teisme.
IV.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo atskirasis skundas atmestinas.
ABTĮ 5 straipsnio 2 dalis numato, kad teismas imasi nagrinėti administracinę bylą: 1) pagal asmens arba jo atstovo, kuris kreipiasi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, skundą ar prašymą; 2) pagal įstatymų nustatytų institucijų, įstaigų ar jų tarnautojų kreipimąsi dėl kitų asmenų teisių gynimo; 3) pagal prokuroro, administravimo subjektų, valstybės kontrolės pareigūnų, kitų valstybės institucijų, įstaigų, organizacijų, tarnybų ar fizinių asmenų kreipimąsi įstatymų nustatytais atvejais dėl valstybės ar kitų viešųjų interesų gynimo; 4) pagal vietos savivaldos institucijų, įstaigų, tarnybų kreipimąsi dėl savivaldybių teisių viešojo administravimo srityje gynimo; 5) įstatymų nustatytais atvejais pagal viešojo administravimo subjektų kreipimąsi dėl administracinių ginčų sprendimo.
ABTĮ 110 straipsnis numato, kad su pareiškimu į administracinį teismą prašant ištirti, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą, turi teisę kreiptis Seimo nariai, Seimo kontrolieriai, vaiko teisių apsaugos kontrolierius, lygių galimybių kontrolierius, Valstybės kontrolės pareigūnai, bendrosios kompetencijos ir specializuoti teismai, prokurorai ir profesinės savivaldos asociacijos, įsteigtos pagal įstatymą vykdyti viešąsias funkcijas. Minėti subjektai taip pat turi teisę kreiptis į administracinį teismą su prašymu ištirti konkrečios visuomeninės organizacijos, bendrijos, politinės partijos, politinės organizacijos ar asociacijos priimto bendro pobūdžio akto teisėtumą. Taip pat, kad būtų ištirta, ar savivaldybių administravimo subjekto priimtas norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą, su pareiškimu į administracinį teismą turi teisę kreiptis ir savivaldybių veiklos priežiūrą vykdantys Vyriausybės atstovai.
Žemesnės instancijos teismas
Nagrinėjamoje byloje Šiaulių apygardos administracinis teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundą, remdamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 7 punktu, motyvuodamas tuo, kad skundžiamas Sprendimas ir Taisyklės yra norminiai administraciniai teisės aktai, todėl pareiškėjas neturi teisės jų ginčyti.
Pareiškėjas atskirajame skunde nurodo, kad teismas netinkamai įvertino ginčijamų administracinių aktų pobūdį ir nepagrįstai atsisakė priimti jo skundą.
ABTĮ 2 straipsnio 13 dalis apibrėžia norminį teisės aktą, kaip įstatymą, administracinį ar kitą teisės aktą, nustatantį elgesio taisykles, skirtas individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei, to paties straipsnio 14 dalis individualų teisės aktą apibrėžia kaip vienkartinį teisės taikymo aktą, skirtą konkrečiam subjektui ar individualiais požymiais apibūdintų subjektų grupei.
Teisės doktrinoje ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad norminiai teisės aktai – tai rašytine forma išreikšti teisėkūros subjektų sprendimai (oficialūs rašytiniai dokumentai), kuriuose yra teisės normų. Juose įtvirtinami bendro pobūdžio nurodymai tam tikrų visuomeninių santykių dalyviams, kurie orientuojami į ateitį ir numatomi taikyti daug kartų. Šie aktai adresuoti neapibrėžtam asmenų ratui arba adresuoti ratui asmenų, apibūdintų rūšiniais požymiais. Jie visada abstraktūs ir apjungia tipinėmis, rūšinėmis savybėmis panašius visuomeninius santykius, toliau veikia po realizavimo individualiuose santykiuose ir konkrečių asmenų elgesyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. kovo 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A5-63-2003).
Pareiškėjas skundžia Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2011 m. gruodžio 29 d. sprendimą Nr. T-367 „Dėl prekybos ir paslaugų teikimo Šiaulių miesto viešosiose vietose taisyklių patvirtinimo“ ir Sprendimo 1 punktu patvirtintas „Prekybos ir paslaugų teikimo Šiaulių miesto viešosiose vietose taisykles“ (b. l. 11–19). Sprendimu patvirtintos Taisyklės nustato bendruosius, abstraktaus pobūdžio mažmeninės bei savais užaugintais ar pagamintais žemės ūkio ir maisto produktais prekybos organizavimo ir paslaugų teikimo Šiaulių miesto viešosiose vietose, reikalavimus. Kaip matyti iš Sprendimo ir Taisyklių turinio jos yra nevienkartinio pobūdžio, taikytinos visiems, atitinkantiems tam tikrus reikalavimus, (Taisyklių 2 punktas), neišskiriant jų individualiais požymiais.
Ginčijamos Sprendimo ir Taisyklių nuostatos yra orientuotos į ateitį ir numatytos taikyti daug kartų, toliau veikti po jų realizavimo individualiuose santykiuose. Jos yra adresuotos asmenims, apibūdintiems rūšiniais požymiais, o ne liečia individualiais požymiais neapibrėžtus asmenis.
2012 m. sausio 27 d. pareiškime (b. l. 67–68) pareiškėjas taip pat nurodo, kad Šiaulių apygardos teismas 2012 m. sausio 25 d. nutartimi administracinėje byloje I-407-621/2012 (b. l. 69–70) pateikė priešingas išvadas, nei 2012 m. sausio 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. I-363-621/2012. Pastebėtina, kad 2012 m. sausio 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-407-621/2012. Seimo nario skundą buvo atsisakyta priimti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu t. y. todėl, kad prašymas nenagrinėtinas teismų. Teismas nurodė, kad, kaip pripažįsta pats pareiškėjas, jokios trečiojo suinteresuoto asmens – UAB „Šiaulių lyra“ ir kitų suinteresuotų asmenų teisės nėra pažeistos, prašymo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, kad skundžiamas aktas jokių teisinių pasekmių nesukelia, kadangi dar nėra įsigaliojęs, todėl jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu. Šiaulių apygardos administracinis teismas nesprendė klausimo dėl ginčijamo akto priskyrimo individualių ar norminių administracinių teisės aktų kategorijai, Seimo nario galimybės kreiptis į teismą, bet atsisakė priimti skundą dėl to, kad administraciniams teismams nėra pavesta nagrinėti prevencinio pobūdžio reikalavimų.
Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė pareiškėjo ginčijamo akto pobūdį. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad norminių administracinių aktų teisėtumui tirti ABTĮ nustatyta speciali tvarka, tačiau pareiškėjo teisinis statusas neatitinka reikalavimų, numatytų ABTĮ 110 straipsnio 1 ir 2 dalyse, todėl pagrįstai laikyta, kad pareiškėjas neturi teisės ginčyti norminio akto ABTĮ šešioliktame skirsnyje nustatyta tvarka. Pareiškėjas galėtų prašyti ištirti norminio administracinio akto teisėtumą tik tuo atveju, kai teisme būtų nagrinėjama konkreti byla dėl jo teisių pažeidimo. Tačiau, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas nekelia jokio kito savarankiško reikalavimo dėl jo teisės pažeidimo.
Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė pareiškėjų skundo priėmimo klausimą, skundą pagrįstai atsisakė priimti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 7 punkto pagrindu. Pagrindų naikinti ar keisti skundžiamos teismo nutartį nėra, atskirasis skundas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo UAB „Šiaulių lyra“ atskirąjį skundą atmesti.
Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 20 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.