Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Administracinė byla Nr. I3-706-860/2022 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04180-2014-3 Procesinio sprendimo kategorijos: 12.16.3; 55.1.3 (S)

2022 m. kovo 1 d.

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. R. (A. R.) skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo – Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Pareiškėjas A. R. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą (toliau – ir VAAT) su skundu (patikslintu), kuriame prašo panaikinti: 1) Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Vilniaus AVMI) 2014 m. kovo 3 d. sprendimą Nr. (4.65)-FR0682-86 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir 2014 m. kovo 3 d. sprendimas); 2) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2014 m. gegužės 28 d. sprendimą Nr. 68-102 „Dėl A. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) 2014-03-24 skundo“ (toliau – ir 2014m. gegužės 28 d. sprendimas); 3) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija, MGK) 2014 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą Nr. S-161 (7-115/2014) „Dėl A. R. 2014-06-23 skundo“ (toliau – ir 2014 m. rugpjūčio 26 d. sprendimas).

Skunde nurodo, kad Vilniaus AVMI, patikrinusi pareiškėjo gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM), pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) ir valstybinio socialinio draudimo įmokų (toliau – ir VSDĮ) apskaičiavimo teisingumą už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d., privalomojo sveikatos draudimo įmokų (toliau – ir PSDĮ) už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d., 2014 m. kovo 3 d. sprendimu patvirtino 2013 m. gruodžio 16 d. patikrinimo aktą Nr. (4.65)-04-77-27 (toliau – ir Patikrinimo aktas), kuriuo nurodė pareiškėjui sumokėti 76 079 Lt PVM, 39 867,37 Lt PVM delspinigių, 30 proc. 22 824 Lt PVM baudą, 6 211 Lt GPM, 12 734,59 Lt GPM delspinigių, 30 proc. (1 863 Lt) GPM baudą, 2 469 Lt VSDĮ pagrindinei pensijos daliai, 50 proc. 1 234,50 Lt VSDĮ pagrindinei pensijos daliai baudą, 3 645 Lt VSDĮ papildomai pensijos daliai, 50 proc. 1 822,50 Lt VSDĮ papildomai pensijos daliai baudą, 18 691,90 Lt VSDĮ, 50 proc. 9 345,95 Lt VSDĮ baudą, 4 019 Lt PSDĮ, 50 proc. 2 010 Lt PSDĮ baudą. VMI 2014 m. gegužės 28 d. sprendimu pareiškėjo skundo netenkino ir patvirtino teritorinio mokesčių administratoriaus sprendimą. MGK 2014 m. rugpjūčio 26 d. sprendimu Nr. S-161 (7-115/2014) patvirtino minėtą VMI sprendimą. Teigia, kad ginčijamais sprendimais patvirtinti pareiškėjui apskaičiuoti mokesčiai už tai, kad jis mokestinio patikrinimo laikotarpiu nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. buvo įregistravęs ir vykdė individualią veiklą. Atsakovas nustatė, kad pareiškėjas, tapęs advokato padėjėju, negalėjo Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 43 straipsnio pagrindu registruoti kitos individualios veiklos, kaip ji apibrėžiama Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme (toliau – ir GPMĮ), tačiau nepaneigta, kad pareiškėjas galėjo gauti autorinės veiklos pajamų (honorarų), kurie būtų deklaruojami. Mokesčių administratorius ginčijamais sprendimais nepagrįstai netaikė mokesčio mokėtojo veiklą ribojančių teisės aktų ir dėl to priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą pareiškėjo mokestinio patikrinimo byloje, nepagrįstai ir neteisėtai išplėtė mokesčių bazę, neteisėtai priskaičiavo mokesčius, netinkamai vertino mokestiniam patikrinimui įtakos turinčius juridinę reikšmę turinčius faktus. Nurodo, kad atsakovo taikyta mokestinio patikrinimo procedūra yra neteisėta, kadangi atsakovas neįrodė, jog mokesčių mokėtojas netinkamai vykdė pareigą apskaičiuoti mokesčius, nepagrindė Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 70 straipsnio 1 dalies taikymo, neįrodė, kad pareiškėjas gavo pajamas tokio dydžio, kokios yra skaičiuojamos pagal kitų fizinių asmenų E. P. ir H. A. gautas pajamas. Atsižvelgiant į tai, mokesčių administratorius akivaizdžiai nepagrindė savo papildomų mokesčių apskaičiavimo, neįrodė autorinių pajamų (honorarų) papildomo apmokestinimo teisėtumo. Mokesčių administratorius deklaratyviai teigė, jog mokesčių mokėtojas pažeidė mokesčių mokėtojo registravimo duomenų pateikimo tvarką, tačiau nepateikė tai patvirtinančių dokumentų – nustatyto pažeidimo akto bei protokolo, todėl apskaičiuodamas papildomus mokesčius ir su jais susijusias baudas ir delspinigius, mokesčių administratorius nepagrindė mokesčių mokėtojo kaltės, pažeidimo padarymo sudėties bei tuo pagrindu apskaičiuotų papildomų mokestinių prievolių (MAĮ 67 straipsnio 1 dalis), tarp jų ir netikrinant mokesčių administratoriaus turimos informacijos apie mokesčių mokėtoją – individualios veiklos įregistravimo, apskaitos dokumentų. Teigia, kad mokestinio patikrinimo metu buvo pateikti dokumentai, įskaitant patikslintas deklaracijas, kurios buvo pateiktos ir VMI priimtos iki mokestinio patikrinimo pradžios, kurias mokesčių inspekcija vertino pasirinktinai. Centrinis mokesčių administratorius neneigė aplinkybės, kad patikrinimo metu, susipažinęs su ikiteisminio tyrimo medžiaga, nustatė, jog mokesčių administratorius faktiškai nevykdė mokestinio patikrinimo, kaip tai numato MAĮ VI skyrius. Nei vienas mokestinio patikrinimo objektas, numatytas MAĮ 123 straipsnyje, nebuvo tikrinamas ir tai nenurodyta nei mokestinio patikrinimo išvadoje, nei skundžiamame 2014 m. kovo 3 d. sprendime. Pareiškėjas pateikė mokesčių administratoriui apskaitos dokumentus, kurie buvo ignoruojami ir iš esmės netiriami pažeidžiant MAĮ 66 straipsnio 2 dalies, 41 straipsnio, 42¹ straipsnio, 36 straipsnio nuostatas, jo dalyvavimas mokestiniame patikrinime buvo apribotas pažeidžiant minėtas MAĮ nuostatas..

2. Atsakovė VMI pateikė teismui atsiliepimą, kuriame nurodo, kad su skundu (patikslintu) nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodo, kad VMI turėjo teisę naudoti patikrinimo metu gautą ikiteisminio tyrimo medžiagą tiek priimant sprendimą dėl mokestinio patikrinimo ir jų rezultatų patvirtinimo, tiek bylos nagrinėjimo metu administraciniame teisme (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 27 straipsnio 2 dalis), kadangi šie duomenys vertinami ne baudžiamojo proceso požiūriu, o pagal administracinio proceso įrodinėjimo taisykles. 2012 m. sausio 11 d. sprendimas išieškoti mokestinę nepriemoką iš pareiškėjo turto priimtas remiantis pareiškėjo deklaruotomis pajamomis. Deklaracijoje pareiškiama mokesčių mokėtojo valia dėl mokėtinų sumų dydžio, todėl mokesčio deklaravimas suteikia mokesčių administratoriui teisę vykdyti priverstinį nepriemokos išieškojimą, jeigu pats mokėtojas nevykdo deklaruotos mokestinės prievolės. Pareiškėjui apskaičiuoti mokesčiai pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, kadangi jam nedeklaravus pajamų, mokesčių administratorius yra priverstas vadovautis ne tiksliais, o tikėtinais ir galimais apskaičiavimais. Šiuo atveju mokesčių administratorius mokestinę bazę nustatė pagal į E. P. ir H. A. sąskaitas banke įplaukusias sumas, kurias faktiškai gavo pareiškėjas. H. A. operatyvaus patikrinimo pažyma pareiškėjui teisinių pasekmių nesukelia ir jo teisių ar teisėtų interesų nepažeidžia, nes pažymoje tik konstatuotos tam tikros aplinkybės ir tik pasiūlyta patikslinti PVM deklaracijas. Jokių nurodymų pareiškėjui nėra duota, nes tai tarpinis dokumentas iki sprendimo dėl mokestinio patikrinimo priėmimo. Delspinigiai ir baudos apskaičiuotos už Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo pažeidimus, jų skaičiavimo tvarką ir dydžius numato MAĮ. Nustačius, kad pareiškėjas privalėjo deklaruoti ir sumokėti į biudžetą PVM, jo nesumokėjo, atitinkamai apskaičiuojama mokėtina į biudžetą PVM suma, delspinigiai ir skiriama bauda nuo 10 iki 50 procentų PVM sumos. Atitinkamai yra skaičiuojamos mokėtinos socialinio draudimo įmokos, privalomojo sveikatos draudimo įmokos, delspinigiai nuo nesumokėtų sumų ir skiriamos baudos. Įstatymai mokesčių administratoriui imperatyviai nustatė pareigą skaičiuoti delspinigius ir skirti baudas. Nurodo, kad mokestinis patikrinimas buvo sustabdytas, teismas 2013 m. spalio 30 d. sprendimu tenkino šią pareiškėjo skundo dalį, tačiau mokesčių inspekcija gavusi trūkstamą informaciją, dėl kurios negalėjo priimti galutinio sprendimo, tokį sprendimą priėmė 2013 m. gruodžio 16 d. Pareiškėjas buvo apmokestintas GPM nustačius, kad jis verčiasi individualia veikla kaip tai numato GPMĮ 2 straipsnio 7 dalis, įskaitant ir tą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą. Į pajamas, gautas iš gyventojo vertybinių popierių pardavimo ir kitos veiklos, į sąnaudas, mažinančias apmokestinamąsias pajamas, VMI atsižvelgė ir nėra pajamų, kurios apmokestintos du kartus. Pareiškėjo individualios veiklos pajamos pagrįstai apmokestintos PVM, kadangi esant tęstinei veiklai, 2008 m. vasario mėn. viršijus 100 000 Lt (tuo metu galiojančia nacionaline pinigine išraiška litais) sumą, pareiškėjas privalėjo deklaruoti PVM ir jį sumokėti į biudžetą. Pareiškėjo gautos pajamos apmokestintos VSDĮ pagal minėtu tikrinimo laikotarpiu galiojusių teisės aktų patvirtintą tvarką ir tarifus, taip pat taikant už mokestinės prievolės nevykdymą baudas. Pareiškėjas turėjo ir turi teisę sudaryti su Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba (toliau – ir VSDFV) sutartį dėl įmokų įsiskolinimo sumokėjimo išdėstymo, o sumokėtos sumos yra išskaitomos iš mokėtinos sumos. Teigia, kad pareiškėjo argumentai dėl to, jog VMI turi vykdyti mokestinę procedūrą vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodeksu (toliau – ir ATPK), atmestini, nes būtent MAĮ nustato pagrindines sąvokas ir taisykles, kurių privaloma laikytis vykdant mokesčių įstatymus, pagrindinius apmokestinimo mokesčiais teisinio reglamentavimo principus ir kt. (MAĮ 1 straipsnio 1 dalis). Pareiškėjo argumentas, kad jis neturėjo pareigos registruoti rašto darbų rašymo veiklos, nes tokia nenumatyta Ekonominės veiklos rūšių klasifikatoriuje, neatitinka teisės aktų reikalavimų, nes įstatymai nustato, kad mokesčių mokėtojas turi išsiaiškinti, kaip apmokestinamos jo gautos pajamos ir laiku vykdyti mokestinę prievolę. Nėra tikslo apklausti inspekcijos tarnautojus, išreikalauti administracinio teisės pažeidimo bylas, banko išrašus, kadangi pareiškėjo veiklos apmokestinimas yra grindžiamas pirminiais, įvertinus sąnaudas, patikrinimo metu gautais dokumentais, kurių pagrindu priimtas ginčijamas Vilniaus AVMI sprendimas.

3. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus AVMI nustatyta tvarka ir terminu atsiliepimo į skundą nepateikė.

4. Teismo posėdyje pareiškėjas savo skundą pilnai palaikė, prašė jį patenkinti.

Atsakovės atstovas su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

5. Nagrinėjamu atveju ginčas byloje kilo dėl Komisijos 2014 m. rugpjūčio 26 d. sprendimo, VMI 2014 m. gegužės 28 d. sprendimo ir Vilniaus AVMI 2014 m. kovo 3 d. sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

6. Byloje nustatyta, kad Vilniaus AVMI, patikrinusi pareiškėjo A. R. GPM, PVM ir VSDĮ apskaičiavimo teisingumą už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d., PSDĮ – už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d., 2014 m. kovo 3 d. sprendimu patvirtino 2013 m. gruodžio 16 d. Patikrinimo aktą, kuriuo nurodė pareiškėjui sumokėti 76 079 Lt PVM, 39 867,37 Lt PVM delspinigių, 30 proc. 22 824 Lt PVM baudą, 6 211 Lt GPM, 12 734,59 Lt GPM delspinigių, 30 proc. 1 863 Lt GPM baudą, 2 469 Lt VSDĮ pagrindinei pensijos daliai, 50 proc. 1 234,50 Lt VSDĮ pagrindinei pensijos daliai baudą, 3 645 Lt VSDĮ papildomai pensijos daliai, 50 proc. 1 822,50 Lt VSDĮ papildomai pensijos daliai baudą, 18 691,90 Lt VSDĮ, 50 proc. 9 345,95 Lt VSDĮ baudą, 4 019 Lt PSDĮ, 50 proc. 2 010 Lt PSDĮ baudą.

7. VMI, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, 2014 m. gegužės 28 d. sprendimu patvirtino Vilniaus AVMI 2014 m. kovo 3 d. sprendimą.

8. Pareiškėjas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus sprendimais, kreipėsi į MGK, kuri 2014 m. rugpjūčio 26 d. sprendimu patvirtino VMI 2014 m. gegužės 28 d. sprendimą.

9. Pareiškėjas nesutinka su Vilniaus AVMI 2014 m. kovo 3 d. sprendimu, VMI 2014 m. gegužės 28 d. sprendimu ir Komisijos 2014 m. rugpjūčio 26 d. sprendimu, tad juos skundžia teismui.

10. Teismas, visų pirma, pažymi, kad šis ginčas jau du kartus buvo išnagrinėtas iš esmės teismuose.

VAAT 2015 m. birželio 16 d. sprendimu nusprendė pareiškėjo A. R. skundą tenkinti iš dalies, t. y. pakeisti Vilniaus AVMI 2014 m. kovo 3 d. sprendimą, VMI 2014 m. gegužės 28 d. sprendimą ir Komisijos 2014 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą dalyje dėl delspinigių priskaičiavimo ir sumažinti PVM įmokos delspinigius iki 7 415,68 Eur (25 604,87 Lt), GPM įmokos delspinigius iki 3 350,90 Eur (11 570 Lt); kitoje dalyje skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2016 m. rugsėjo 12 d. nutartimi pareiškėjo A. R. apeliacinį skundą tenkino iš dalies: VAAT 2015 m. birželio 16 d. sprendimą panaikino ir bylą perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

LVAT teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė proceso teisės normas, dėl ko galėjo būti neteisingai išspręsta byla (ABTĮ 142 straipsnio 1 dalis), teismas nenustatė visų bylai svarbių aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai jų neištyrė, kaip to reikalauja ABTĮ 81 straipsnis. Be kita ko, pažymėjo, kad pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui teigė, jog mokestinis patikrinimas buvo atliktas pasinaudojant tik ikiteisminio tyrimo Nr. 38-1-00015-11 metu surinkta informacija; pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, nepasisakė nei dėl mokesčių administratoriaus galimybės remtis ikiteisminio tyrimo medžiaga, nei dėl kitų, su tuo susijusių, pareiškėjo nurodytų aplinkybių. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui taip pat nurodė, kad tam tikra veikla pagal PVM įstatymo 22 straipsnį nėra apmokestinama PVM ir kad jo vykdyta veikla atitinka minėtus kriterijus. Be to, pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja MAĮ 141 straipsnyje nurodytos aplinkybės atleisti pareiškėją nuo baudų ir delspinigių mokėjimo. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skunde nurodytų argumentų neišnagrinėjo ir dėl jų sprendime nepasisakė.

VAAT, pakartotinai išnagrinėjęs bylą, 2021 m. sausio 25 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: pakeitė Vilniaus AVMI 2014 m. kovo 3 d. sprendimą, VMI 2014 m. gegužės 28 d. sprendimą ir Komisijos 2014 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą, nustatant, kad pareiškėjui A. R. šiais sprendimais skirtos baudos (PVM, GPM, VSDĮ (trys baudos), PSDĮ) naikinamos, o PVM delspinigiai mažintini iki 7 415,68 Eur (25 604,87 Lt), GPM delspinigiai – iki 3 350,90 Eur (11 570 Lt); kitą skundo dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą; panaikino VAAT 2018 m. gruodžio 7 d. nutartį, kuria taikytos reikalavimo užtikrinimo priemonės.

LVAT 2021 m. gegužės 19 d. nutartimi pareiškėjo A. R. apeliacinį skundą patenkino iš dalies, t. y. VAAT 2021 m. sausio 25 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

LVAT teisėjų kolegija, be kita ko, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo visapusiškai ir išsamiai įvertinti, ar mokestinis patikrinimas ir tyrimas baudžiamojoje byloje yra atlikti dėl tų pačių pareiškėjo veiksmų. Pastebėjo, kad tyrimo apimtis baudžiamojoje ir administracinėje bylose yra skirtinga. Todėl pirmosios instancijos teismas privalėjo įvertinti, ar įsiteisėjusiu nuosprendžiu nustatytos pareiškėjo nusikalstamų veiksmų pasekmės atitinka visas mokestiniam ginčui reikšmingas aplinkybes. Nustačius, kad nuosprendžiu konstatuoti nusikalstami veiksmai ir jų administracinės teisinės pasekmės bei nagrinėjamai bylai reikšmingos aplinkybės nėra identiškos, pirmosios instancijos teismas turi patikrinti, ar mokesčių administratoriaus surinkti faktiniai duomenys dėl pareiškėjo veiksmų, dėl kurių nėra pasisakyta nuosprendyje, patvirtina mokesčių administratoriaus sprendimą dėl papildomų mokesčių ir su jais susijusių sumų apskaičiavimo. Padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas bylai reikšmingas aplinkybes, iš esmės nevertino byloje surinktų įrodymų, bet, pažeisdamas proceso teisės normas, išimtinai rėmėsi tik nuosprendžiu nustatytais faktais, t. y. iš esmės neišnagrinėjo mokestinio ginčo.

11. Taigi, nagrinėjant iš naujo bylą, atsižvelgtina ir į LVAT nutartyse pateiktus išaiškinimus.

12. Kaip matyti iš bylos, pareiškėjui papildomai apskaičiuoti mokesčiai už tai, kad jis, neįregistravęs individualios rašto darbų rašymo ir pardavimo veiklos, nepranešęs apie ją mokesčių administratoriui teisės aktų nustatyta tvarka, sąmoningai nuslėpdamas vykdomą veiklą ir iš jos gaunamas pajamas, ėmėsi komercinės veiklos, kurios metu rašydamas rašto darbus už atlygį, iš šios veiklos 2006-2010 m. laikotarpiu gavo 643 009,18 Lt pajamų.

Pareiškėjas teigia, kad jis deklaravo gautas pajamas, tad mokesčių administratoriai neteisėtai ir nepagrįstai vadovavosi MAĮ 70 straipsnio nuostatomis, o ne MAĮ 73 straipsnio nuostatomis; mokesčių administratoriai teikė prioritetą ikiteisminio tyrimo medžiagai, kuria, pasak pareiškėjo, mokesčių administratorius rėmėsi neteisėtai.

13. Pabrėžtina, jog įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, kurie priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 1 dalis).

LVAT yra konstatavęs, jog mokesčių administratorius, užtikrindamas, kad būtų tinkamai mokami mokesčiai, ir nustatydamas mokestinių prievolių atsiradimui reikšmingas aplinkybes, gali naudoti visas prieinamas įrodinėjimo priemones, kurių naudojimo įstatymai nedraudžia. Nei Mokesčių administravimo įstatymas, nei kiti įstatymai nenustato tokio ribojimo, kuris neleistų mokesčių administratoriui remtis ikiteisminio tyrimo metu užfiksuotais duomenimis. Atitinkami ikiteisminio tyrimo duomenys gali būti panaudojami ir įrodinėjimo procese administraciniame teisme, nes ABTĮ 57 straipsnio 2 dalis (šiuo metu tai 56 straipsnio 2 dalis), nustatant bylai reikšmingas aplinkybes, leidžia remtis įvairiais dokumentais ir kitais rašytiniais įrodymais, neribodama šių įrodinėjimo priemonių sąrašo. Pažymėjo, kad mokestiniais aspektais reikšmingi ikiteisminio tyrimo duomenys mokestinio patikrinimo metu bei nagrinėjant mokestinį ginčą yra naudojami ne tam tikrų asmenų baudžiamosios atsakomybės klausimo išsprendimui, bet mokestinių prievolių atsiradimui reikšmingų aplinkybių nustatymui. Šie duomenys yra tiriami ir vertinami ne baudžiamojo proceso požiūriu, o pagal administracinio proceso įrodinėjimo taisykles, kaip ir bet kurie kiti administraciniame procese pateikti įrodymai (žr., pvz., 2012 m. kovo 1 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-442-1420/2012; 2012 m. spalio 22 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-442-1498/2012; 2016 m. birželio 30 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-887-442/2016).

Tad pareiškėjo argumentai, kad mokesčių administratorius negalėjo remtis ikiteisminio tyrimo duomenimis, kuriuos surinko kompetentinga valstybės institucija, - atmestini kaip nepagrįsti.

Kaip matyti iš bylos, kompetentinga valstybės institucija – Lietuvos kriminalinės policijos biuro Nusikaltimų tyrimo 3-ioji valdyba, atliko pareiškėjo ūkinės-komercinės veiklos tyrimą ir jo metu surinko medžiagą, kurioje fiksuojami reikšmingi duomenys (Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo (redakcija, galiojusi duomenų rinkimo ir fiksavimo metu) 20 straipsnis), tad mokesčių administratorius turėjo teisę remtis Lietuvos kriminalinės policijos surinkta medžiaga (liudytojų apklausos, daiktų, dokumentų pateikimo protokolais ir kt.), surašydamas Patikrinimo aktą (MAĮ 72 straipsnio 1 dalis).

14. Pareiškėjas kelia abejones dėl mokesčių administratoriaus atlikto patikrinimo, akcentuodamas, kad buvo remtasi išimtinai ikiteisminio tyrimo metu surinkta informacija, o pats mokesčių administratorius patikrinimo veiksmų neatliko, nevertino mokėtojo pateiktų dokumentų, tačiau šie pareiškėjo motyvai nėra pagrįsti.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas mokesčių administratoriui 2012 m. sausio 3 d., 2012 m. sausio 12 d. ir 2012 m. sausio 20 d. pateikė dokumentus ir paaiškinimus (tai matyti iš mokesčių administratoriaus priimtų aktų). Mokesčių administratorius šiuos duomenis vertino, tačiau į juos neatsižvelgė, nurodė atitinkamus motyvus dėl ko nebuvo atsižvelgta į rašytines pastabas. Tad vien tai, kad mokesčių administratorius nepalankiai pareiškėjui nustatė mokesčių bazę, nėra jokio pagrindo teigti, jog mokesčio administratorius neatliko tikrinimo veiksmų. Kaip matyti iš bylos, priešingai nei teigia pareiškėjas, mokestinio patikrinimo metu buvo įvertinti pareiškėjo pateikti dokumentai ir paaiškinimai, deklaracijos, iš trečiųjų asmenų gauta informacija, VMI informacinių duomenų bazių informacija, taip pat ikiteisminio tyrimo metu surinkta informacija ir pareiškėjo mokesčių bazė pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą apskaičiuota, remiantis E. P. ir H. A. vardu atidarytose banko sąskaitose esančiais duomenis.

Taigi, nagrinėjamu atveju ikiteisminio tyrimo duomenys nebuvo vienintelė įrodinėjimo priemonė, kurios pagrindu pareiškėjui nustatyta mokesčių bazė.

15. ABTĮ 57 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įsiteisėjęs teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje yra privalomas teismui, nagrinėjančiam administracines bylas dėl asmens, kuriam priimtas teismo nuosprendis, veiksmų administracinių teisinių pasekmių.

16. Pagal teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 6 d. nuosprendžiu, baudžiamojoje byloje Nr. 1-5-497/2019, nuspręsta A. R. pripažinti kaltu: pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 214 straipsnio 1 dalį ir skirti laisvės atėmimą 2 metams 6 mėnesiams; pagal BK 215 straipsnio 1 dalį ir skirti laisvės atėmimą 2 metams 6 mėnesiams; pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir skirti laisvės atėmimą 1 metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, subendrinti bausmes apėmimo būdu ir galutinę bausmę nustatyti laisvės atėmimą 2 metams 6 mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymą atidėti 2 metams, įpareigojant visą bausmės vykdymo atidėjimo laiką neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. A. R. išteisintas pagal BK 202 straipsnio 2 dalies ir 216 straipsnio 1 dalį, nenustačius šių nusikaltimų požymių.

Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 6 d. nuosprendžio, 2020 m. gegužės 14 d. nuosprendžiu, baudžiamojoje byloje Nr. 1A-55-307/2020, nusprendė Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 6 d. nuosprendį pakeisti: patikslinti A. R. inkriminuotos nusikalstamos veikos, nustatytos BK 214 straipsnio 1 dalyje, aprašomąją dalį nurodant, kad A. R. M. T. vardu AB „Swedbank“ banko išduotą kortelę Nr. 4483081027553559 įgijo nuo 2011 m. vasario 7 d. iki 2011 m. vasario 9 d. Iš A. R. inkriminuotos nusikalstamos veikos, nustatytos BK 300 straipsnio 1 dalyje, aprašymo pašalinti aplinkybę, kad A. R. šią veiką padarė veikdamas bendrininkų grupe su J. T., ir nustatyti naują aplinkybę, kad ši nusikalstama veika padaryta veikiant bendrai su J. T., kuriai nebuvo žinoma apie daromą nusikalstamą veiką.

Iš minėtų teismų nuosprendžių, be kita ko, matyti, kad A. R. buvo kaltinamas pagal BK 202 straipsnio 2 dalį tuo, kad nuo 2003 m. rugpjūčio 25 d. iki 2011 m. balandžio 4 d. sąmoningai nuslėpdamas vykdomą veiklą ir iš jos gaunamas pajamas, vertėsi uždrausta komercine veikla, kurios metu rašydamas rašto darbus už atlygį, iš šios veiklos gavo 772 452,10 Lt pajamų. Nuo 2003 m. spalio 2 d. iki 2011 m. balandžio 12 d. Vilniaus apskrityje, siekdamas įgyvendinti nusikalstamą sumanymą – kitokiu neteisėtu būdu verstis komercine veikla neįregistravus individualios veiklos rašyti rašto darbus už atlygį, naudodamasis kompiuteriais patalpino įvairiose viešose internetinėse svetainėse skelbimus, kuriuose nurodė savo veiklos pobūdį rašto darbų (referatų, baigiamųjų, magistrinių, bakalaurinių, kursinių bei kt.) rašymas, tyčia, siekdamas nuslėpti savo tapatybę, prisistatė išgalvotais vardais bei pavardėmis, tokiais kaip „A. S.“, „A. R.“, „A. A.“, „A. S.“, „M. T.“, taip pat, siekdamas nuslėpti savo būsimas pajamas, kaip piniginių atlygių gavėjus už suteiktas paslaugas, t. y. sąskaitas, į kurias reikėjo paslaugą užsakiusiems asmenis pervesti pinigus, nurodė kitų asmenų E. P., H. A., M. T. vardais atidarytų atsiskaitomųjų sąskaitų, kuriomis jis disponavo nuo jų atidarymo dienos, rekvizitus. Atlikęs parengiamuosius nusikalstamo sumanymo veiksmus, jis nuo 2003 m. spalio 2 d. iki 2011 m. balandžio 4 d. ne daugiau kaip iš 1 416 asmenų į savo sukurtas elektroninio pašto dėžutes: „A. S. mokslasplius@one.lt“, „referatai@gmail.com A. R.“, „A. R. diplominis8@gmail.com diplominis24@gmail.com“, „A. S. diplominis2010@live.com“, „M. T. diplominis7@gmail.com“ bei telefoniniais skambučiais į jo naudojamus abonentus Nr. +37069451008, +37062456461, +37067513527, +37067165737, +37061919853 gavo užsakymus už atlygį parašyti ne daugiau kaip 1 416 rašto darbų įvairiomis temomis. Įgyvendindamas savo nusikalstamą sumanymą, jis sutiko atlikti minėtas mokamas paslaugas, parašė užsakytus rašto darbus, persiuntė jų pavyzdžius užsakovų nurodytais elektroninio pašto adresais, ir pareikalavo sumokėti suderėtas pinigų sumas į jo nurodytas E. P., H. A., M. T. vardais atidarytas sąskaitas ir po apmokėjimo persiuntė užsakovams parašytus rašto darbus Word, Power Point formatais. Per nurodytą laikotarpį asmenims pervedus jo nurodytas sumas į E. P., H. A., M. T. vardais atidarytas sąskaitas pinigines lėšas, jis iš neteisėtos veiklos gavo 772 452,10 Lt (223 717,59 Eur) pajamų.

Nors bendros kompetencijos teismai A. R. išteisino kaip nepadariusį BK 202 straipsnio 2 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos, tačiau aiškiai konstatavo, kad A. R. 2003-2011 m. neteisėtai vertėsi rašto darbų rašymo už atlygį veikla ir iš jos gavo pajamų, tačiau tiek savo veiklą, tiek gautas pajamas jis maskavo, prisidengdamas neva kitų asmenų vykdomomis kitokio pobūdžio individualiomis veiklomis. Todėl byloje yra pagrindo teigti, kad tokiu būdu A. R. galimai siekė nuslėpti savo vykdomą tikrąją veiklą ir išvengti pareigos mokėti mokesčius. Taigi, pripažinta, kad A. R. iš esmės vertėsi neteisėta komercine veikla, kuri pasireiškė rašto (mokslo) darbų rašymu ir jų pardavinėjimu.

17. Iš mokestinio ginčo matyti, kad Vilniaus apskrities VMI patikrino pareiškėjo GPM, PVM ir VSDĮ apskaičiavimo teisingumą už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d., o PSDĮ – nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. Mokesčių administratorius, įvertinęs ikiteisminio tyrimo medžiagą ir kitus duomenis, Patikrinimo akte nustatė, kad pareiškėjas, neįregistravęs individualios rašto darbų rašymo ir pardavimo veiklos, nepranešęs apie ją mokesčių administratoriui teisės aktų nustatyta tvarka, sąmoningai nuslėpdamas vykdomą veiklą ir iš jos gaunamas pajamas, ėmėsi komercinės veiklos, t. y. rašė darbus už atlygį, iš kurios 2006-2010 m. laikotarpiu gavo 643 009,18 Lt pajamų. Vilniaus VMI 2014 m. kovo 3 d. sprendimu patvirtino Patikrinimo aktą ir nurodė pareiškėjui papildomai sumokėti mokesčius, baudas ir delspinigius.

Pareiškėjo veiksmai, jų sudėtis, dėl kurių atliekamas mokestinis patikrinimas aiškiai ir išsamiai įvardinti tiek Patikrinimo akte, tiek ir kitose mokesčių administratoriaus sprendimuose, susijusiuose su minėtu mokestiniu ginču. Apibendrintai pareiškėjo veiksmai įvertinti kaip neįregistruota rašto darbų rašymo ir pardavimo veikla.

18. Teismas pažymi, kad vertinant, ar mokestinis patikrinimas ir tyrimas baudžiamojoje byloje yra atlikti dėl tų pačių pareiškėjo veiksmų, tai akivaizdu, kad tiek bendros kompetencijos teismai, tiek ir mokesčių administratorius vertino tuos pačius pareiškėjo veiksmus, t. y. jie tyrė pareiškėjo veiklą, susijusią su rašto darbų rašymų ir jų pardavinėjimu. Tačiau tai darė skirtingais tikslais, t. y. mokesčių administratorius – mokesčių prievolių nustatymo, o teismai – nusikalstamos veikos nustatymo ir baudžiamosios atsakomybės taikymo. Kaip matyti iš bylos, teismų tirtas laikotarpis (2003-2011 m.) yra platesnis, t. y. jis visiškai apima ir mokesčių administratoriaus tirtą laikotarpį (2006-2010 m.). Tačiau vien tai, kad mokestinis patikrinimas apima siauresnį laikotarpį, negu tyrimas baudžiamojoje byloje, atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, niekaip nepaneigia tos aplinkybės, jog pareiškėjo veikla abiejuose tyrimuose 2006-2010 m. yra viena ir ta pati. Tad galima daryti išvadą, kad teismai iš esmės patvirtino tiek mokestiniame tyrime nurodytą pareiškėjo veiklos vykdymo faktą, tiek jos vykdymo laikotarpį. Todėl nėra pagrindo sutikti su pareiškėju, kad teismai nenustatė apmokestinimui reikšmingų faktinių aplinkybių. Antra vertus, pažymėtina, kad mokesčių administratorius surinktų dokumentų pagrindu sprendė konkrečių mokesčių apskaičiavimo ir individualios veiklos vertinimo klausimus, t. y. tuos dalykus, kurie priskirti tik mokesčių administratoriaus kompetencijai (MAĮ 26 straipsnio 1 dalies 7 punktas, 67 straipsnio 1 dalis, 132 straipsnio 1 dalis) bei atitinkamai pareiškėjui nustatė mokestines prievoles.

19. Pareiškėjas teigia, kad teismai baudžiamojoje byloje pripažino jo veiklą nedraudžiamą bei nenustatė apmokestinimo juridinių faktų.

Tačiau teismas pažymi, kad ši aplinkybė niekaip neįtakoja, sprendžiant klausimą dėl pareiškėjo vykdytos veiklos apmokestinimo. LVAT 2009 m. balandžio 16 d. nutartyje, administracinėje byloje Nr. A-556-521/2009, yra nurodęs, kad mokestinio patikrinimo metu surinkti įrodymai, nustatytos aplinkybės, padarytos išvados ir dėl to apskaičiuotų mokestinių sumų (mokesčių, delspinigių ir baudų) pagrįstumas, turi būti ir yra vertinamos mokestinius ginčus nagrinėjančių, o ne baudžiamajame procese dalyvaujančių institucijų. Be to, baudžiamoji atsakomybė ir mokestinė atsakomybė yra savarankiškos teisinės atsakomybės rūšys. Pareiga mokėti mokesčius, atleidimo nuo jų pagrindai bei su tuo susiję klausimai yra reguliuojami mokesčių teisės aktais.

Pareiškėjas dar tvirtina, kad neteisėtos pajamos negali būti apmokestintos, nes nėra apmokestinimo objektas.

Teismas ir su šiais pareiškėjo teiginiais nesutinka. GPMĮ 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pajamų mokesčio objektas yra gyventojo pajamos. GPMĮ 17 straipsnis nustato neapmokestinamų pajamų sąrašą, kuriame nėra įtrauktos neteisėtai gautos pajamos. Tad sutiktina su atsakovo pozicija, kad esminis apmokestinimo kriterijus yra pajamų gavimas, o pajamų kilmė neturi teisinės reikšmės. Pareiškėjas teigdamas, kad apmokestinimo objektas yra tik teisėtai gautos pajamos, - nenurodo jokio teisinio pagrindo, kuriuo remiantis būtų galima teigti, kad tokio pobūdžio pajamos nėra apmokestinamos. Tas pats iš esmės pasakytina ir apie kitus pareiškėjui papildomai priskaičiuotus mokesčius.

20. Kas liečia MAĮ 70 straipsnio taikymą pasakytina, jog šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus. Detalią šio straipsnio įgyvendinimo tvarką pagal savo kompetenciją nustato centrinis mokesčių administratorius, suderinęs su finansų ministru (MAĮ 70 straipsnio 2 dalis).

LVAT ne kartą yra pakartojęs, kad mokesčių administratorius įgyja teisę apskaičiuoti mokesčius pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą esant dviem būtinoms sąlygoms, kurių buvimas sudaro prielaidas taikyti šioje teisės normoje įtvirtintą elgesio modelį: pirma, mokėtino mokesčio dydžio negalima apskaičiuoti (nustatyti) įprastine atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka ir, antra, to padaryti (apskaičiuoti mokesčio) negalima dėl to, jog mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus (žr., pvz., 2011 m. sausio 26 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-575-146; 2012 m. lapkričio 12 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-442-1984/2012; 2013 m. balandžio 15 d. sprendimą, priimtą administracinėje byline Nr. A-602-27/2013; 2015 m. gruodžio 2 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-2210-502/2015). Mokesčių administratorius gali apskaičiuoti mokesčius MAĮ 70 straipsnio nustatyta tvarka ir tuo atveju, jeigu, atsižvelgiant į atliktų ūkinių operacijų pobūdį, jų skaičių, laikotarpį, per kurį jos buvo atliktos ir kitas teisiškai reikšmingas aplinkybes, bent dalis mokesčių mokėtojo atliktų operacijų neatspindi tikrojo jų turinio. Jeigu nustatoma, kad yra pagrindas apskaičiuoti mokesčius pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą dėl to, jog dalis mokesčių mokėtojo per tikrinimo laikotarpį atliktų ūkinių operacijų neatspindi tikrojo jų turinio, tai mokesčiai pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą gali būti perskaičiuojami ir likusių analogiškų ūkinių operacijų, atliktų per tikrinimo laikotarpį, atžvilgiu (žr., pvz., LVAT 2016 m. gruodžio 5 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-1302-602/2016; 2021 m. kovo 31 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-2236-968/2021; 2021 m. birželio 2 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-2077-442/2021).

21. Taigi, iš minėto teisinio reguliavimo ir teismų praktikos akivaizdu, kad mokesčių administratorius gali apskaičiuoti mokesčius pagal savo įvertinimą tuo atveju, jeigu, atsižvelgiant į atliktų ūkinių operacijų pobūdį, jų skaičių, laikotarpį, per kurį jos buvo atliktos ir kitas teisiškai reikšmingas aplinkybes, bent dalis mokesčių mokėtojo atliktų operacijų neatspindi tikrojo jų turinio. Jeigu tokios aplinkybės nustatomos, tai mokesčiai pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą gali būti perskaičiuojami ir likusių analogiškų ūkinių operacijų, atliktų per tikrinimo laikotarpį, atžvilgiu.

Nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius nustatė mokesčių bazę pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, nes į E. P. sąskaitą 142 asmenys nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2006 m. rugpjūčio 30 d. pervedė 51 547,93 Lt pajamų; į H. A. sąskaitas 1 060 asmenų nuo 2006 m. rugsėjo 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. pervedė 591 464,25 Lt pajamų: 2006 m. - 23 682 Lt, 2007 m. - 89 233,20 Lt, 2008 m. – 135 382 Lt, 2009 m. – 133 125,71 Lt, 2010 m. – 180 037,83 Lt. Tačiau pareiškėjas nedeklaravo šių pajamų, kurios buvo gautos už rašto darbų rašymo paslaugas, ir nuo jų neapskaičiavo bei nesumokėjo mokesčių. Mokesčių administratorius dėl minėtų pareiškėjo pajamų gavimo išsamiai pasisakė tiek Patikrinimo akte, tiek ir 2014 m. kovo 3 d. sprendime, įvertindamas visus įrodymus (ikiteisminio tyrimo ir kitus duomenis), kurie buvo reikšmingi paskaičiuojant pareiškėjui mokėtinus mokesčius. Teismas neturi pagrindo nesutikti su mokesčių administratoriaus atliktu vertinimu ir padarytomis išvadomis. Teismas pažymi, jog nors pinigai už rašto darbus buvo pervedami tretiesiems asmenims - E. P. ir H. A., tačiau mokesčių administratorius visiškai pagrįstai padarė išvadą, kad tikrasis pajamų gavėjas buvo būtent pareiškėjas. Be to, pažymėtina ir tai, kad teismai, nagrinėdami ankščiau minėtą pareiškėjo baudžiamąją bylą, padarė išvadą, jog H. A. vardu atidarytomis banko sąskaitomis, mokėjimo instrumentais, reikalingais finansines operacijas inicijuoti ir prisijungti prie banko sąskaitos, H. A. verslo dokumentais disponavo pareiškėjas tuo tikslu, kad tariamą H. A. verslą panaudoti kaip savo paties vykdomos veiklos priedangą ir išvengti mokesčių administratoriaus dėmesio ir savo veiklos demaskavimo pagal dideles apyvartas bankų sąskaitose. Taip pat teismai vertindami duomenis visumoje, t. y. tai, kad rašto darbų autorius yra pareiškėjas, tai, jog jo gyvenamojoje vietoje rasti svarbūs E. P. banko sąskaitos ir mokėjimo kortelės identifikavimo duomenys bei sutartys su banku dėl šios sąskaitos ir mokėjimo kortelės, tai, kad pareiškėjas, kaip rašto darbų autorius, vienintelis turėjo motyvą išsigryninti už parduotus darbus sumokėtus pinigus, tai, jog nurodomu laikotarpiu E. P. turėjo psichinę negalią ir akivaizdžiai negalėjo naudotis tokiais finansiniais instrumentais, kaip mokėjimo kortelė ir elektroninė bankininkystė, taip pat tai, kad pinigai buvo gryninami toli nuo E. P. gyvenamosios vietos, - padarė išvadą, kad visa tai neabejotinai įrodo, jog E. P. vardu išduota banko mokėjimo kortele ir jos vardu atidaryta banko sąskaita bei į šią sąskaitą pervedamomis lėšomis disponavo pareiškėjas.

22. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad mokesčių administratorius visiškai pagrįstai pareiškėjui nustatė mokesčių bazę pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą (MAĮ 70 straipsnio 1 dalis).

Teismas pažymi, jog pareiškėjo pateikti teismui įrodymai, t. y. kelių asmenų parodymai ikiteisminiame tyrime, kad jie nepažįsta pareiškėjo ir nežino (neprisimena), kodėl jam pervedė pinigus, nepaneigia byloje esančių duomenų, jog pareiškėjo atliktos daugybinės ūkinės operacijos neatspindi tikrojo jų turinio, tad mokesčių administratorius, vadovaudamasis minėtu teisiniu reguliavimu ir teismų praktika, turėjo teisę mokesčius pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą perskaičiuoti ir likusių analogiškų ūkinių operacijų, atliktų per tikrinimo laikotarpį, atžvilgiu. Ką mokesčių administratorius ir padarė. Taigi, mokesčių administratorius pagrįstai konstatavo, kad į E. P. sąskaitą 142 asmenų bei į H. A. sąskaitas 1 060 asmenų pervestus pinigus gavo pareiškėjas, kuris gautų pajamų nedeklaravo ir nuo jų mokesčių nesumokėjo; tad pareiškėjui nuo gautų pajamų apskaičiavo papildomai mokėtinas mokesčių sumas.

23. Pareiškėjas akcentuoja, kad mokesčių administratorius nesilaikė pavedimo atlikti mokestinį patikrinimą per 90 dienų termino, todėl pats patikrinimas yra neteisėtas; be to, buvo pažeistos jo teisės mokestinio patikrinimo procedūroje, jam nebuvo suteiktos teisės susipažinti su visa medžiaga, pareikšti prieštaravimus ir pan.

Tačiau teismas su tokiais pareiškėjo argumentais ne visiškai nesutinka. Kaip matyti iš bylos, VAAT 2013 m. spalio 30 d. sprendimu, administracinėje byloje Nr. I-1720-437/2013, iš dalies tenkino pareiškėjo A. R. skundą ir panaikino Vilniaus AVMI 2012 m. vasario 10 d. sprendimą sustabdyti mokestinį patikrinimą Nr. 83-225, įformintą 2011 m. gruodžio 29 d. pavedime tikrinti Nr. 83-225; šis sprendimas nebuvo skundžiamas, tad įsiteisėjo per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos. Šis teismo sprendimas turi įtakos vertinant Vilniaus AVMI mokestinio patikrinimo terminų tęsimus ir apskritai jo atlikimo terminą. Matyti, kad mokestinio patikrinimo procedūra privalėjo būti baigta iki 2012 m. kovo 29 d. (MAĮ 119 straipsnio 1 dalis), tačiau ji laiku nebuvo baigta. Tad šiuo aspektu pareiškėjas teisus, kad mokesčių administratorius nesilaikė savo paties priimto pavedimo atlikti mokestinį pareiškėjo patikrinimą per 90 dienų. Tačiau teismas nesutinka, kad ši aplinkybė apskritai mokestinį patikrinimą daro neteisėtu. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjui apmokestinamų pajamų suma nustatyta atliekant mokestinį tikrinimą pagal 2011 m. gruodžio 29 d. pavedimą už praėjusį, t. y. 2006-2010 metų, mokestinį laikotarpį. Todėl nėra pagrindo teigti, kad nepagrįstai tęstas (užtrukęs) mokestinio patikrinimo terminas kaip nors turėjo įtakos papildomai apskaičiuotiems mokesčiams, jų teisingumui ir pan.; tuo pačiu nėra pagrindo išvadai, kad ir pats mokestinis patikrinimas buvo neteisėtas.

Kaip jau anksčiau minėta, pareiškėjas mokesčių administratoriui teikė dokumentus, paaiškinimus į mokesčių administratoriaus paklausimus, pastabas dėl patikrinimo akte apskaičiuotų mokesčių ir pan. Pareiškėjo skundas buvo nagrinėjamas VMI ir Komisijoje. Be to, pareiškėjas su skundu kreipėsi ir į teismą, kur galėjo susipažinti su visa mokestinio ginčo medžiaga, teikti savo argumentus ir paaiškinimus dėl byloje esančių duomenų ir pan. Tad nėra jokio pagrindo teigti, kad pareiškėjo teisės galėjo būti pažeistos taip esmingai, jog butų pagrindas panaikinti skundžiamus sprendimus.

24. Pareiškėjas nurodo, kad mokesčių administratorius priėmė sprendimus išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto - 2012 m. sausio 11 d. sprendimą Nr. (23.17-08)-320-2417, 2018 m. spalio 30 d. sprendimą Nr. (23.31-08)-467-182018 ir 2020 m. kovo 2 d. sprendimą Nr. (23.31-08)-457-32282), kurie turi tiesioginę reikšmę nagrinėjamam mokestiniam ginčui. Be to, pareiškėjas teigia, kad atsakovas nėra priėmęs sprendimo dėl jo 2017 m. liepos 17 d. prašymo koreguoti GPM deklaracijas, o tai irgi susiję su šiuo mokestiniu ginču.

Tačiau teismas su tokiais pareiškėjo argumentais nesutinka.

LVAT 2021 m. sausio 6 d. sprendime, administracinėje byloje Nr. eA-3-438/2021, jo 35-38 punktuose, aiškiai nurodė, kad VMI 2012 m. sausio 11 d. ir 2018 m. spalio 30 d. sprendimais išieškomos mokestinės nepriemokos iš pareiškėjo turto nesidubliuoja su mokestinėmis nepriemokomis, kurios pareiškėjui priskaičiuotus Vilniaus AVMI 2014 m. kovo 3 d. sprendimu. Tad pareiškėjo argumentai bandant VMI 2012 m. sausio 11 d. ir 2018 m. spalio 30 d. sprendimus (taip pat ir analogišką VMI 2020 m. kovo 2 d. priimtą sprendimą) išieškoti mokestinę nepriemoką iš pareiškėjo turto susieti su šioje administracinėje byloje nagrinėjamu mokestiniu ginču (t. y. Vilniaus AVMI 2014 m. kovo 3 d. sprendimu patvirtintu Patikrinimo aktu), - atmestini kaip visiškai nepagrįsti. Taigi, minėti VMI sprendimai neturi jokios reikšmės šiai bylai, tad teismas tuo klausimu plačiau nepasisako.

Tai, kad atsakovas nėra priėmęs sprendimo dėl pareiškėjo 2017 m. liepos 17 d. prašymo koreguoti GPM deklaracijas ar nėra atlikęs kitų veiksmų pagal pareiškėjo įvairius prašymus mokesčių administratoriui, taip pat nedaro įtakos šiam mokestiniam ginčui, nes šios aplinkybės, priešingai nei teigia pareiškėjas, tiesiog nėra susijusios su mokestiniu ginču.

25. Pareiškėjas teigia, kad jo vykdyta veikla nėra individuali, nes neatitinka savarankiškumo kriterijaus.

GPMĮ (įstatymo redakcija, galiojusi ginčo laikotarpiu) 2 straipsnio 7 dalyje buvo nustatyta, kad individuali veikla – savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį: savarankiška bet kokio pobūdžio komercinė ar gamybinė veikla, įskaitant tą, kuria verčiamasi, turint verslo liudijimą.

LVAT yra išaiškinęs, kad vertinant, ar gyventojo veikla gali būti kvalifikuojama kaip individuali veikla, būtina nustatyti veiklos savarankiškumo, versliškumo, tęstinumo požymių ir tokios veiklos tikslo – ekonominės naudos siekimo – buvimą, taip pat tokios veiklos priskirtinumą išvardintoms veiklos rūšims (žr., pvz., 2009 m. rugpjūčio 21 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-146-266/2009; 2010 m. spalio 8 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-556-1073/2010; 2012 m. lapkričio 30 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-556-2691/2012; ir kt.). Esminis požymis, leidžiantis atriboti individualią veiklą nuo darbo ar jų esmę atitinkančių santykių, yra veiklos savarankiškumas. Gyventojas laikomas veikiančiu savarankiškai, jeigu jis gali pats spręsti su ta veikla susijusius klausimus, pats dengti išlaidas, susijusias su veiklos vykdymu, veikia pats savo valia ir nuožiūra, nepriklausomai nuo kitų asmenų, ir iš tokios veiklos gauna pajamų (LVAT 2009 m. vasario 19 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A-442-66/2009; ir kt.).

Teismas sutinka su atsakovo nuomone, kad pareiškėjas, tikrinamuoju laikotarpiu teikdamas rašto darbų rašymo paslaugas, savarankiškai sprendė su šia veikla susijusius klausimus, jo sudarytuose sandoriuose nenustatyta darbo santykiams būdingų aplinkybių (pavaldumo ir pan.) bei kitų aplinkybių, leidžiančių pagrįstai manyti, kad pareiškėjas neveikė savo valia ir nuožiūra. Užsakovai perduodavo rašto darbo temą ir turimą medžiagą pareiškėjui, kuris atlikdavo atlygintiną paslaugą, tad pareiškėjo veiklai akivaizdžiai būdingas savarankiškumo požymis.

Tad pareiškėjo teiginiai, kad jis nevykdė individualios veiklos, - atmestini kaip nepagrįsti.

Taigi, pareiškėjo vykdyta tęstinė komercinė veikla yra individuali veikla, o mokesčių administratorius iš šios veiklos gautas pajamas pagrįstai priskyrė B klasės pajamoms.

26. Kalbant apie paskaičiuotą patį GPM dydį pasakytina, kad pareiškėjas ypač akcentuoja, jog šios apmokestinamos pajamos turėjo būti mažinamos, nes jis mokėjo palūkanas bankui už nekilnojamojo turto, esančio šeimos būstu, paskolą.

Pagal aktualiu laikotarpiu galiojusio GPM įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas iš gyventojo pajamų gali būti atimtos išlaidos – palūkanos už paimtą kreditą gyvenamajam būstui statyti arba jam įsigyti, sumokėtos bankui, kitoms kredito įstaigoms ir pan.

Pažymėtina, kad Komisija savo sprendime tuo klausimu pabrėžė, jog nėra pateikta įrodymų, kad pareiškėjo 2005 m. paimta paskola buvo skirta gyvenamajam būstui įsigyti. Teismas su tokia išvada sutinka. Visų pirma, pačioje 2005 m. lapkričio 2 d. kredito sutartyje, jos specialiojoje dalyje, nurodyta, kad kredito paskirtis – sodo pastato, esančio „S.B Veržuva-1“ (13 skl.), Nemenčinės pl., Vilniuje, pirkimui. Taigi, nei iš kredito sutarties paskirties, nei iš kitų sutarties sąlygų tiesiogiai neišplaukia, kad pareiškėjo paimtas kreditas tikrai buvo gyvenamajam būstui įsigyti. Antra, pasinaudoti tam tikromis išlaidomis sumažinti pajamų mokestį pirmiausia turi pats pareiškėjas. Tuo tarpu, kaip matyti iš bylos, pareiškėjas pateiktose metinėse pajamų mokesčio deklaracijose už atitinkamus ginčo laikotarpius (2006-2010 m.) šia teise nesinaudojo. Trečia, SEB bankas savalaikiai nepateikė mokesčių administratoriui informacijos apie tai, kad pareiškėjas būtų patyręs būsto paskolos palūkanų išlaidas, nors tokia pareiga kredito įstaigoms nustatyta pagal MAĮ 56 straipsnio 2 dalį. Ketvirta, pareiškėjas yra pateikęs teismui SEB banko pažymas apie 2006-2010 m. sumokėtas palūkanas, tačiau šiose pažymose neatsispindi gauto kredito paskirtis ir jo panaudojimas, tad šios pažymos nėra tinkamas įrodymas apie patirtas gyvenamojo būsto palūkanas. Penkta, pareiškėjas dar teigia, kad mokesčių administratorius vėliau yra pripažinęs savo raštuose, jog pareiškėjas yra sumokėjęs būsto palūkanas, kurios mažina GPM. Tačiau atsakovas šiuos pareiškėjo argumentus aiškiai paneigė, t. y. mokesčių administratorius laikosi principinės pozicijos, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų apie 2006-2008 metais sumokėtas gyvenamojo būsto palūkanas. Šešta, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu savo gyvenamąją vietą būtų deklaravęs sodo pastate, esančiame „S.B Veržuva-1“, 13 skl., Nemenčinės pl., Vilniuje. Septinta, pareiškėjo į bylą pateikti duomenys apie jo 2017 ir 2018 m. patirtas išlaidas nepatvirtina, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu tikrai turėjo GPM mažinančių išlaidų.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad šiuo aspektu mažinti pareiškėjui priskaičiuotą GPM nėra pagrindo.

Mokesčių administratorius išsamiai argumentavo pareiškėjui priskaičiuotą GPM, teismas neturi pagrindo su atliktu paskaičiavimu nesutikti.

27. Kaip matyti iš bylos, pareiškėjas vykdė Lietuvos Respublikos teritorijoje rašto darbų rašymo individualią veiklą, iš kurios gavo atlygį, todėl jo veikla pripažintina ekonomine veikla ir apmokestintina PVM, nes gautas atlygis 2008 m. vasario mėnesį viršijo 100 000 Lt (2008 m. vasario mėnesį pareiškėjo gautos pajamos iš neįregistruotos rašto darbų rašymo individualios veiklos pasiekė 108 768,51 Lt ribą); pareiškėjas turėjo registruotis PVM mokėtoju (PVM įstatymo aktualios redakcijos 71 straipsnis), tačiau to neatliko. Mokesčių administratorius už laikotarpį nuo 2008 m. vasario mėnesio iki 2010 m. gruodžio mėnesio pareiškėjui apskaičiavo 76 079 Lt PVM sumą. Teismas neturi pagrindo su mokesčių administratoriaus paskaičiuota PVM suma nesutikti.

Pareiškėjas nurodė, kad tam tikra veikla pagal PVM įstatymo 22 straipsnį nėra apmokestinama PVM ir kad jo vykdyta veikla atitinka PVM įstatymo 22 straipsnio 4 dalyje nustatytus kriterijus. Be to, jam turėtų būti taikoma PVM lengvata kaip spausdintiems leidiniams.

Tačiau teismas su tuo nesutinka.

PVM įstatymo 22 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad PVM neapmokestinama laisvojo mokytojo veikla, jeigu mokoma pagal pradinio, pagrindinio, vidurinio ugdymo, profesinių arba aukštųjų mokyklų programas. Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 2 straipsnyje yra pateikiama laisvojo mokytojo sąvoka, tai fizinis asmuo, užsiimantis individualia švietimo teikėjo veikla. Pagal minėto įstatymo 50 straipsnį laisvasis mokytojas teisės aktų nustatyta tvarka gali vykdyti ikimokyklinio ugdymo, priešmokyklinio ugdymo ir kitas neformaliojo švietimo programas, formaliojo švietimo programų modulius, formaliojo švietimo programas papildančius ir mokinių saviraiškos poreikius tenkinančių programų modulius, o įgijęs licenciją, - formaliojo profesinio mokymo programas.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, besikreipiančių asmenų prašymu už atlygį, teikė įvairių sričių rašto darbų rašymo paslaugas, vykdytoje veikloje nebuvo keliami papildomų žinių besikreipiantiems asmenims suteikimo, žinių gilinimo reikalavimai ir pan.; pareiškėjo veiklos esmė – atitinkamos temos ir tam tikrus formalius reikalavimus atitinkančio darbo, kurį pareigą parašyti turi pats besimokantis asmuo, parašymas ir perdavimas užsakovui už jo mokamą atlygį. Be to, pareiškėjas savo veiklą maskavo, iš esmės prisidengdamas išgalvotais vardais ir pavardėmis, taip pat pajamas gaudamas į kitų asmenų sąskaitas. Tad pareiškėjas niekaip neatitinka laisvojo mokytojo kategorijos ir jo veikla negali būti neapmokestinama.

Taip pat teismas pažymi, kad pareiškėjas raliai nepateikė jokių įrodymų, jog jo veikla (t. y. rašto darbų rašymas) galėtų būti priskiriama prie spausdintų leidinių, kuriems taikoma PVM lengvata. Atkreiptinas dėmesys, kad dėl mokesčių lengvatos taikymo pareiga pateikti įrodymus tenka pareiškėjui (mokesčių mokėtojui) (MAĮ 40 straipsnis ir kt.).

28. Kas liečia PSDĮ ir VSDĮ apskaičiavimą, tai pasakytina, kad mokesčių administratorius savo aktuose detaliai aptarė jų paskaičiavimą. Taip pat Komisija, nagrinėdama mokestinį ginčą, atsakė į pareiškėjo argumentus tuo klausimu. Teismas visiškai sutinka su mokesčių administratoriaus ir Komisijos argumentais.

Pareiškėjas akcentuoja, kad jam VSDFV Vilniaus skyriaus 2014 m. liepos 24 d. raštu Nr. (7.5)3-91450 „Dėl įmokų permokos grąžinimo“ priskaičiuota PSD įmokos permoka, tame tarpe už 2010 m.; tad ši PSDĮ permoka turi įtakos vykstančiame mokestiniame ginče papildomai priskaičiuotai PSDĮ ir su ja susijusiems mokėjimams.

Tačiau teismas su tuo nesutinka. Kaip matyti iš minėto rašto, jame nurodyta kita individualios veiklos pajamų suma, t. y. 14 217 Lt apmokestinamų individualios veiklos pajamų suma, kuri pareiškėjo deklaruota 2010 m. pajamų deklaracijoje. Tuo tarpu mokesčių administratorius atliko mokestinį patikrinimą ir 2014 m. kovo 3 d. sprendimu patvirtino Patikrinimo aktą, kuriame nustatyta 50 proc. apmokestinamų individualios veiklos pajamų suma (52 166,40 Lt). Tad pareiškėjas už 2010 m. laikotarpį turėjo apskaičiuoti ir sumokėti į biudžetą 4 695 Lt (52 166,40 Lt x 9 proc.) PSD įmokų. Taigi, minėtame rašte nurodyta PSDĮ permoka neturi įtakos šiame mokestiniame ginče paskaičiuotai PSDĮ už 2010 metus.

29. Kaip matyti iš bylos, mokesčių administratorius pareiškėjui apskaičiavo atitinkamų mokesčių (GPM, PVM, VSDĮ ir PSDĮ) baudas. Teismas pažymi, kad šios priskaičiuotos (paskirtos) baudos, jų dydis, atitinka įstatymo reikalavimus. Taip pat byloje nenustatyta, kad pareiškėjas būtų sumokėjęs apskaičiuotus mokesčius (arba kad jie būtų atidėti ar išdėstyti), tad nagrinėjamu atveju nėra ir pagrindo spręsti dėl atleidimo nuo paskirtų baudų.

Tačiau nagrinėjamu atveju vertintina, ar nėra pažeidžiamas non bis in idem (dvigubo baudimo draudimo) principas.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2008 m. sausio 21 d. nutarime pažymėjo, kad konstitucinis principas non bis in idem (dvigubo baudimo draudimo) savaime nepaneigia galimybės už tą patį pažeidimą taikyti asmeniui ne vieną sankciją; sprendžiant, ar už tą patį teisės pažeidimą įstatymu nustačius ne vieną sankciją nėra pažeidžiamas konstitucinis dvigubo baudimo draudimo principas, reikia įvertinti teisės pažeidimų, už kuriuos yra nustatytos atitinkamos sankcijos, pobūdį, taip pat visuomeniškai reikšmingus tikslus, kurių siekia įstatymų leidėjas.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. lapkričio 18 d. nutartyje, administracinėje byloje Nr. A-143-2619/2011, konstatavo, kad baudos pagal MAĮ nuostatas paskyrimas (ne mokėtinų mokesčių ir delspinigių apskaičiavimas) aiškinant non bis in idem (dvigubo baudimo draudimo) principą būtų laikomas pareiškėjo nubaudimu kriminalinio pobūdžio sankcija Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 protokolo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo prasme ir non bis in idem (dvigubo baudimo draudimo) principo pažeidimu.

Minėta, kad pareiškėjas baudžiamojoje byloje yra nuteistas kriminaline bausme. Nagrinėjant pareiškėjo baudžiamosios atsakomybės klausimą buvo vertinami tie patys pareiškėjo veiksmai, kaip ir mokestiniame patikrinime. Tad nagrinėjamu atveju pareiškėją už tuos pačius veiksmus baudžiant ir mokestiniame ginče, t. y. skiriant atitinkamų mokesčių baudas, būtų pažeistas non bis in idem (dvigubo baudimo draudimo) principas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, yra pagrindas pareiškėjui skirtas mokesčių (GPM, PVM, VSDĮ ir PSDĮ) baudas panaikinti.

Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad VAAT 2021 m. sausio 25 d. sprendimu, administracinėje byloje Nr. I3-17-815/2021, buvo panaikinęs pareiškėjui skirtas mokesčių baudas. Nors LVAT, išnagrinėjęs A. R. apeliacinį skundą, 2021 m. gegužės 19 d. nutartimi panaikino minėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą bei bylą perdavė VAAT nagrinėti iš naujo, tačiau šiuo atveju palikus pareiškėjui paskirtas mokesčių baudas iš esmės reikštų tai, kad būtų pažeistas kitas teisės principas – draudimo bloginti pareiškėjo teisinę padėtį pagal jo skundą. Nagrinėjamu atveju būtent tokia situacija ir susidarytų, nes apeliacinį skundą dėl VAAT 2021 m. sausio 25 d. sprendimo panaikinimo buvo padavęs tik pareiškėjas (beje, jis tos VAAT sprendimo dalies dėl paskirtų mokesčių baudų panaikinimo net neginčijo); atsakovas minėto teismo sprendimo neskundė. Tad ir šiuo aspektu nėra pagrindo palikti pareiškėjui paskirtas mokesčių baudas.

30. Kas liečia priskaičiuotus delspinigius, tai pasakytina, kad LVAT 2011 m. lapkričio 18 d. nutartyje, administracinėje byloje Nr. A-143-2619/2011, yra konstatavęs, jog mokestiniai delspinigiai nėra baudžiamojo pobūdžio priemonė. Tad šiuo atveju galimo dvigubo baudimo principo pažeidimo klausimas nekyla. Tačiau vertintinas jų dydis bei ar yra pagrindas atleisti pareiškėją nuo priskaičiuotų delspinigių.

30.1. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 30 d. sprendime, administracinėje byloje Nr. I-1720-437/2013, iš dalies tenkino pareiškėjo A. R. skundą ir panaikino Vilniaus AVMI 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimą sustabdyti mokestinį patikrinimą Nr. 83-225, įformintą 2011 m. gruodžio 29 d. pavedime tikrinti Nr. 83-225. Šis teismo sprendimas, kuris yra įsiteisėjęs, pareiškėjui sukelia teisines pasekmes, nustatytas MAĮ 97 straipsnyje, t. y. delspinigiai skaičiuotini iki patikrinimo rezultatus įforminančio dokumento surašymo dienos. Atsižvelgiant į tai, kad pavedimu mokestinio tikrinimo laikotarpis nustatytas nuo 2011 m. gruodžio 29 d. iki 2012 m. kovo 29 d. (MAĮ 119 straipsnio 1 dalis), tad patikrinimo rezultatai turėjo būti įforminti ne vėliau kaip iki 2012 m. kovo 29 d. Tuo tarpu mokesčių administratorius pareiškėjo A. R. mokestinio patikrinimo rezultatus įformino tik 2013 m. gruodžio 16 d. ir minėtai dienai nepagrįstai papildomai už 625 kalendorines dienas priskaičiavo delspinigius nuo mokėtinos PVM ir GPM sumos.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjui delspinigiai, vadovaujantis MAĮ 97 straipsnio 2 dalimi, skaičiuotini nuo dienos, kai turėjo būti sumokėti mokesčiai, iki 2012 m. kovo 29 d. Tai reiškia, kad priskaičiuotų: 11 546,39 Eur (39 867,37 Lt) PVM delspinigių suma mažinta iki 7 415,68 Eur (25 604,87 Lt) (mokėtina PVM suma (76 079 Lt x 0,03 proc. / k.d.) - (22,82 Lt / k.d. x 625 k.d. - laikotarpis nuo 2012 m. kovo 30 d. iki 2013 m. gruodžio 16 d.); 3 688,19 Eur (12 734,59 Lt) GPM delspinigių suma mažintina iki 3 350,90 Eur (11 570 Lt) (mokėtina GPM suma (6 211 Lt x 0,03 proc. / k.d.) - (1,86 Lt / k.d. x 625 k.d.- laikotarpis nuo 2012 m. kovo 30 d. iki 2013 m. gruodžio 16 d.).

30.2. Mokesčio mokėtojo atleidimo nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet dar nesumokėtų delspinigių ar jų dalies pagrindai ir sąlygos įtvirtinti MAĮ (redakcija, galiojusi ginčo laikotarpiu) 100 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir 141 straipsnio 1 dalies 1-4 punktuose.

Pareiškėjas prašo jį atleisti nuo apskaičiuotų delspinigių mokėjimo MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1-2 ir 4 pagrindais.

Pirmiausia pareiškėjas teigia, kad jis nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo. LVAT praktikoje konstatuota, kad mokesčio mokėtojas, atsižvelgdamas į teisės aktų reikalavimus, turi pats išsiaiškinti, kaip apmokestinamos jo gaunamos pajamos ar valdomas turtas, savarankiškai užpildyti deklaracijas, apskaičiuojant priklausančius mokėti mokesčius, ir sumokėti juos atitinkamo mokesčio įstatymo ar jo pagrindu priimto lydimojo teisės akto nustatytu terminu ir tvarka; už tinkamą mokestinių prievolių vykdymą atsakingas tik mokesčių mokėtojas, todėl delspinigių skaičiavimas siejamas tik su mokesčių mokėtojo neteisėtu elgesiu mokant mokesčius (žr., pvz., 2009 m. spalio 15 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-442-1218/2009; 2014 m. gruodžio 16 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-556-2083/2014; ir kt.). Pareiškėjo nurodytame VMI 2011 m. birželio 27 d. rašte Nr. (29.1.1)-46-24915 aptariami bendro pobūdžio klausimai apie honoraro apmokestinimą, tačiau kontrolės metu buvo nustatyta, kad pareiškėjas vykdo rašto darbų rašymo ir pardavimo individualią veiklą, iš kurios gavo pajamų, t. y. skiriasi apmokestinimo objektas. Nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo išvadai, kad pareiškėjas nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo.

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad jis pažeidė įstatymą dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios. Tačiau byloje nenustatyta jokių nenugalimos jėgos aplinkybių (force majaure) ar kitų atsitiktinių aplinkybių (cas fortuit) poveikio, kurių savo veikloje pareiškėjas nenumatė bei negalėjo numatyti. Taip pat pareiškėjas iš esmės nenurodė, kokios aplinkybės apribojo jo valią apskaičiuoti, deklaruoti ir sumokėti mokesčius už 2006-2010 m. Vėlesni įvykiai neturi jokios įtakos mokestinėms prievolėms, kurios atsirado ankstesniais laikotarpiais. Taigi, šioje byloje nėra aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios, kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti.

Pareiškėjas dar nurodo, kad jis pažeidė įstatymą dėl mokesčio administratoriaus konsultacijos raštu. Teismas pažymi, kad minėtame VMI 2011 m. birželio 27 d. rašte aptariami bendro pobūdžio klausimai apie honoraro apmokestinimą, tačiau nėra duomenų, kad pareiškėjas kreipėsi į mokesčių administratorių būtent dėl konsultacijos apie individualią veiklą suteikimo bei kad pastarasis jam raštu suteikė klaidingą konsultaciją. Tad šiuo pagrindu pareiškėjas taip pat negali būti atleistas nuo delspinigių mokėjimo.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjas nurodytais pagrindais, taip pat kitais pagrindais negali būti atleidžiamas nuo delspinigių mokėjimo.

31. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundas patenkinamas iš dalies. Vilniaus AVMI 2014 m. kovo 3 d. sprendimas Nr. (4.65)-FR0682-86 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, VMI 2014 m. gegužės 28 d. sprendimas Nr. 68-102 „Dėl A. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) 2014-03-24 skundo“ bei MGK 2014 m. rugpjūčio 26 d. sprendimas Nr. S-161 (7-115/2014) „Dėl A. R. 2014-06-23 skundo“ keistini, nustatant, kad pareiškėjui skirtos baudos (PVM, GPM, VSDĮ, PSDĮ) naikinamos, o PVM delspinigiai mažintini iki 7 415,68 Eur (25 604,87 Lt), GPM delspinigiai – iki 3 350,90 Eur (11 570 Lt).

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1-2 punktais, 132–133 straipsniais, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo A. R. (A. R.) skundą patenkinti iš dalies.

Pakeisti Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2014 m. kovo 3 d. sprendimą Nr. (4.65)-FR0682-86 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2014 m. gegužės 28 d. sprendimą Nr. 68-102 „Dėl A. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) 2014-03-24 skundo“ bei Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą Nr. S-161 (7-115/2014) „Dėl A. R. 2014-06-23 skundo“ nustatant, kad pareiškėjui A. R. (A. R.) šiais sprendimais skirtos baudos (PVM, GPM, VSDĮ, PSDĮ) naikinamos, o PVM delspinigiai mažintini iki 7 415,68 Eur (25 604,87 Lt), GPM delspinigiai – iki 3 350,90 Eur (11 570 Lt).

Kitoje dalyje skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.