Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Viginto Višinskio, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Frutarom ETOL d.o.o. ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Balticum“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 6 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-96-590/2015 pagal ieškovės Frutarom ETOL d.o.o. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Balticum“ dėl skolos priteisimo, ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Balticum“ priešieškinį ieškovei Frutarom ETOL d.o.o. dėl sutarties nutraukimo pripažinimo negaliojančiu ir nuostolių priteisimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Atsakovės įsitikinimu, ieškovė neteisėtai pasinaudojo atsakovės komercinę paslaptį sudarančia informacija, perėmė klientus ir jų už perkamas prekes gaunamą pelną, todėl pati ieškovė iš esmės pažeidė sutartį. Dėl ieškovės neteisėtų veiksmų ji (atsakovė) neteko savo klientų, investicijos į verslą neatsipirko; grynasis pelnas 2011 metais sudarė 188 644 Lt, 2012 metais – 54 872 Lt. Tikėtasi ir kitais sutarties galiojimo metais gauti vidutinį pelną, tačiau jis negautas dėl ieškovės neteisėtų veiksmų (188 644 Lt + 54 872 Lt)/ 2 x 3 = 365 274 Lt). Taip pat teigė, kad 2013 m. balandžio 17 d. raštu ieškovės Frutarom Etol direktorius Z. Z. (Z. Z.) pasiūlė paimti dalį perduotos produkcijos, ir ji (atsakovė) tam neprieštaravo, tačiau neatsiėmė 5 788,16 Eur vertės produkcijos, kuri buvo laikoma sandėlyje, patiriant 3 293,68 Lt nuostolių, kuriuos privalo atlyginti ieškovė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Apeliacinio skundo esminiai argumentai.

Teismas nepagrįstai siaurai vertino platinimo sutarties nuostatas ir sutarties nutraukimo priežastis. Nors teismas teisingai nurodė, kad 2013 m. kovo 1 d. atsakovės skola sudarė 18 353,5 Eur, tačiau, atsižvelgiant į daugiametes skolas, kurios vis didėjo, ji (ieškovė) abejojo atsakovės galimybe sumokėti įsiskolinimus. Platinimo apimtys nuolat mažėjo, nors Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje ieškovės produkcija prekiavo tik atsakovė: 2007 metais pardavimų apimtys siekė 718 929 Eur, o 2012 metais – 322 703 Eur. Atsakovė buvo nuolat raginama tinkamai vykdyti savo sutartinius įsipareigojimus, tačiau ataskaitų apie prekių pardavimus, pardavimo planus, naujų klientų paiešką ir kt. neteikė. Teismas šių aplinkybių nevertino ir neteisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus apie Slovėnijos teisę, nes pateiktas Sutarčių ir civilinės teisės pažeidimų įstatymo vertimas yra netikslus ir su klaidomis. Slovėnijos advokato pateiktoje išvadoje paaiškinama, kad Slovėnijos teisėje nėra termino esminis sutarties pažeidimas. Kreditorius gali nutraukti sutartį, jei skolininkas neįvykdys įsipareigojimų. Atsakovė nevykdė pardavimo planų ir laiku neatsiskaitė už prekes. 18 353,5 Eur jai (ieškovei) yra didele suma, nes sudaro daugiau kaip pusę 2013 metais vykdytos apyvartos vertės. Net ir neatsižvelgiant į skolos dydį, vėlavimas atsiskaityti už prekes laikytinas esminiu sutarties pažeidimu.

Teismas neteisingai taikė materialinės teisės normas, todėl nepagrįstai sprendė, kad susitarimo dėl prekių atpirkimo nebuvo ir nesumažino ieškovei priteistos sumos 5 788,16 ?ur. Šalys sudarė sutartį ofertos ir akcepto būdu, nustatė esmines sąlygos: atperkamų prekių kiekis – visi atsakovės turimi produktai, kurių laikymo terminas dar 1 metai, ir 420 kg granatų, o prekių kaina už visų produktų išteklius ir bazinė kaina už granatus. Nutraukus sutartį, atsakovė neteko teisės prekiauti ieškovės pateikta produkcija, todėl dėl pačios ieškovės neteisėtų veiksmų atsakovė negalėjo su ja atsiskaityti.Teismas neištyrė priešieškinio reikalavimų, argumentų ir įrodymų, dėl jų nepasisakė ir pažeidė procesines teisės normas (CPK 185 str. 1 d., 260 str., 265 str. 1 d., 270 str. 4 d. 2, 3 p.). Bylos dalis dėl atsakovės nuostolių ir jų dydžio iš esmės išnagrinėta nebuvo, formaliai konstatavus, kad pelno dydis yra nepagrįstas ir nerealus.Teismui buvo pateikti buhalterinės apskaitos dokumentai su duomenimis apie atsakovės klientus ir jų apyvartą sumas 2011 ir 2012 metais. Atsakovės klientai pirko didelius produkcijos kiekius ir sudarė dideles metines apyvartas. Iš byloje pateikto 2013 m. kovo 8 d. ieškovės laiško matyti, kad ji perėmė atsakovės klientus, su jais sudarė tokias pat sutartis ir pradėjo prekiauti tiesiogiai be tarpininko arba per savo dukterinę įmonę Lenkijoje. To neginčijo ir pati ieškovė, nesutikdama tik su atsakovės prašomu priteisti nuostolių dydžiu. Teismas byloje nenagrinėjo ar atsakovė turi galiojančių sutarčių. Atsakovė planavo gauti 365 274 Lt grynojo pelno, kurį būtų gavusi ir pagrįstai tikėjosi gauti, jei sutartis nebūtų nuraukta ir ieškovė nebūtų neteisėtai perėmusi klientų. Teismas reikalavo įrodyti tai, kas neįmanoma – pelno kitimo prognozes ir tendencijas. Nėra galimybių įrodyti, kaip konkrečiai keisis pardavimų apimtys. Teismas galėjo ir privalėjo pats nustatyti nuostolių dydį, jei nesutiko su atsakovo skaičiavimais (CK 6.249 str. 1 d.).Teismas nepagrįstai atmetė reikalavimą dėl sandėliavimo išlaidų atlyginimo, kurios susidarė dėl ieškovės neatpirktų prekių sandėliavimo.

Atsakovės pasirinkta tikėtinų nuostolių apskaičiavimo metodika yra neaiški ir nepagrįsta. Būsimos negautos pajamos turi būti realios, įrodytos ir neišvengiamos, o ne tikėtinos. Nuo 2008 metų atsakovės grynasis pelnas per penkerius metus sumažėjo daugiau kaip septynis kartus, o per sutarties galiojimo laikotarpį – tris. Atsakovė nepateikė jokių skaičiavimų apie realiai planuojamas gauti pajamas. Jos pateikti duomenys apie gautą pelną yra skirtingi: vieną kartą teigia, kad 2011 metų grynasis pelnas buvo 119 080 Lt, kitą kartą, kad tik 56 580 Lt. Teismas teisingai nustatė, kad šalys nebuvo sudariusios atpirkimo sutarties, todėl pagrįstai netenkino reikalavimo dėl sandėliavimo išlaidų priteisimo.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliaciniai skundai netenkinami.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso 320 str. 1 d., toliau – CPK). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą, analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Nei absoliučių, nei kitų procesinės bei materialinės teisės normų pažeidimų, dėl kurių būtų pagrindas panaikinti ar pakeisti skundžiamą teismo sprendimą, nėra.

Dėl ieškovės apeliacinio skundo ir teisės nutraukti sutartį

Pagal CK 1.10 straipsnio 1 dalį civiliniams santykiams taikoma užsienio teisė, kai tai numato Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, šalių susitarimai ar Lietuvos Respublikos įstatymai. Sutartyje neaptartais atvejais šalys susitarė taikyti Slovėnijos teisę (sutarties 15.1; CK 1.10 str. 1 d.).

Ieškovė pirmosios instancijos teismui pateikė Slovėnijos Respublikos sutarčių ir civilinės teisės pažeidimų įstatymo 104 straipsnio, reglamentuojančio atvejus, kai savalaikis įvykdymas yra esminis sutarties elementas, vertimą į lietuvių kalbą, kurio 1 dalis nustato, kad tuo atveju, jei įsipareigojimo įvykdymas per nustatytą laikotarpį yra esminis sutarties elementas, ir jei skolininkas šio įsipareigojimo neįvykdo per tą laikotarpį, sutarčiai taikomos įstatymų nuostatos. Šios taisyklės taikomos ir tais atvejais, kai šalys yra susitarusios, kad sutartis bus laikoma nutraukta, jei nebus įvykdyta per nustatytą laikotarpį, ir kai sutarties įvykdymas per nustatytą laikotarpį dėl sandorio pobūdžio yra esminis sandorio elementas (104 str. 4 d.). Apeliaciniame skunde ieškovė teigia, kad šis vertimas yra netikslus, klaidingas, todėl pateikia vertimo patikslinimą: jei įsipareigojimo įvykdymas per nustatytą laikotarpį yra esminis sutarties elementas, ir jei skolininkas šio įsipareigojimo neįvykdo per tą laikotarpį, sutartis pagal įstatymą laikoma nutrūkusia. Šio įstatymo 110 straipsnis draudžia pasitraukti iš sutarties, jei nevykdoma nedidelė/nereikšminga įsipareigojimų dalis. Ieškovės pateiktuose šio įstatymo straipsniuose nėra detalizuojama, kas yra laikoma esminiu sutarties pažeidimu. Platinimo sutartyje šalys taip pat nebuvo susitarusios, koks sutarties pažeidimas laikytinas esminiu. Apeliaciniame skunde ieškovė, siekdama pagrįsti savo teiginius, remiasi Slovėnijos advokato pateiktu išaiškinimu, tačiau šios išvados vertimas į lietuvių kalbą nepateiktas.

Pagal šalių sudarytos platinimo sutarties nuostatas sutartis gali būti nutraukta šalių susitarimu (sutarties 14.1 p.) arba tuo atveju, jei nesilaikoma sutartimi numatytų įsipareigojimų ir susitarimų (sutarties 14.3 p.). Platinimo sutartyje pardavėjas (ieškovė) įsipareigojo tiekti platintojui (atsakovei) savo prekes perpardavimo tikslais, o platintojas įsipareigojo priimti, platinti prekes ir už jas sumokėti sutarties priede nurodytais terminais. Platinimo sutarties 10.9 punkte šalys susitarė, kad prekės tiekiamos jų apmokėjimo atidėjimo sąlygomis. Atsakovė privalėjo atsiskaityti per 120 dienų nuo prekių pardavimo datos. Pagal sutarties 11.2 punktą už vėlavimą atsiskaityti daugiau kaip 365 dienas atsakovei numatyta pareiga sumokėti baudą – 10 proc. nuo įsiskolinimo. Taigi vėlavimo atsiskaityti pasekmės – bauda, mokėtina tik tokiu atveju, jeigu vėluojama atsiskaityti ne 120 dienų, bet daugiau kaip 365 dienų. Sutarties 5.13 punkte atsakovė įsipareigojo pateikti ieškovei ketvirčio pardavimų planus, laiku išsiųsti užsakymus.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas, ar ieškovė turėjo teisę nutraukti ginčo sutartį, kad atsakovė vėlavo atsiskaityti, nepateikė pardavimų plano 2013 metams ir nesurado nei vieno svarbaus kliento. Tokie ginčo sutarties nutraukimo pagrindai buvo nurodyti atsakovei ieškovės 2013 m. kovo 1 d. rašte – informacijoje (1 t., 30 b. l.).

Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas bei sutarties turinį ir padarė pagrįstą išvadą dėl pagrindų nutraukti sutartį, jų (pagrindų), dėl kurių ginčo sutartis galėjo būti nutraukta vienašališkai, nenustatęs. Atmestini kaip nepagrįsti apeliantės (ieškovės) teiginiai, kad teismas siauriai aiškino ir vertino platinimo sutarties nuostatas, nutraukimo priežastis.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje esančiais įrodymais, teisingai nustatė, kad atsakovė įvykdė savo įsipareigojimus dėl pardavimo planų pateikimo. Ieškovė nepateikė įrodymų savo teiginiams pagrįsti, kad atsakovė buvo įsipareigojusi didinti pardavimų apimtis ar ieškoti naujų klientų, nes tokios nuostatos platinimo sutartyje nėra (CPK 178 str.). Ieškovė taip pat nepateikė įrodymų, kad prekių apyvarta nuolat mažėjo būtent dėl atsakovės kaltės ar neteisėtų veiksmų.

Iš ieškovės 2013 m. kovo 1 d. rašto turinio matyti, kad sutartis buvo nutraukta dėl vėlavimo septynias dienas sumokėti vieną 18 353,50 Eur sąskaitą-faktūrą, kurios mokėjimo terminas – 120 dienų, apie kitus pradelstus mokėjimus nėra nurodyta. Šis įsiskolinimas buvo likviduotas 2013 m. kovo 6 d. Nors ieškovė procesiniuose dokumentuose teigė, kad atsakovės įsiskolinimai buvo daugkartiniai, tačiau jokių konkrečių duomenų apie pradelstus įsiskolinimus, jų terminus, dydžius nei paminėtame rašte dėl sutarties nutraukimo, nei į bylą nėra pateikta. Ieškovė taip pat neįrodinėjo ir neteigė, kad atsakovės vėlavimas atsiskaityti truko ilgiau nei 365 dienas. Šalys neginčijo fakto, kad iki pasirašant 2011 m. liepos 1 d. platinimo sutartį, jos bendradarbiavo apie 10 metų be rašytinės sutarties, pagal tarpusavio susiklosčiusius papročius. Nors iš esmės abi šalys pripažįsta, kad atsiskaityti buvo vėluojama, byloje nėra konkrečių duomenų apie pradelstus mokėjimus, konkrečius terminus. Ši faktinė situacija apie atliekamus mokėjimus, mažėjančią apyvartą, akivaizdu, nebuvo kliūtis toliau bendradarbiauti ir sudaryti rašytinę sutartį. Byloje nėra duomenų, kad ieškovė dėl delsimo atsiskaityti būtų sustabdžiusi prekių tiekimą, o kaip nurodo atsakovė, 2012–2013 metais vėlavimai buvo trumpesni nei 2010 metais. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, paminėtos faktinės bylos aplinkybės ir platinimo sutarties nuostatos, reglamentuojančios atsiskaitymą, leidžia daryti išvadą, kad toks atsiskaitymas buvo įprasta tarp šalių susiklosčiusi praktika.

Iš ieškovės 2013 m. balandžio 17 d. rašto, siųsto atsakovei, turinio, matyti, kad sutartis nutraukiama ne dėl esminio sutarties pažeidimo, o siekiant ,,bendradarbiavimą nutraukti draugiškai, pardavimų mažėjimas negali garantuoti ilgalaikio stabilumo“.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsižvelgiant į platinimo sutarties nuostatas, į tai, kad joje nebuvo susitarta dėl vienašališko sutarties nutraukimo, ieškovės nurodytas vėlavimas sumokėti 18 353,50 Eur negali būti laikomas esminiu sutarties pažeidimu, suteikiančiu jai (ieškovei) teisę vienašališkai nutraukti sutartį (CPK 185 str.).

Dėl atsakovės apeliacinio skundo

Atmestini kaip nepagrįsti atsakovės argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo atmesti jos priešieškinio dėl nuostolių (tiesioginių ir negautų pajamų) atlyginimo.

Įstatyme nustatyta, kad civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, atsiradusią žalą (nuostolius), priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos, bei neteisėtus veiksmus (neveikimą) atlikusio asmens kaltę (CK 6.246–6.249 str.). Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad apie tai, ar patirti nuostoliai gali būti vertinami kaip negautos pajamos arba patirtos išlaidos (turto sumažėjimas), spręstina pagal tokius kriterijus: ar pajamos buvo numatytos gauti iš anksto; ar pagrįstai tikėtasi jas gauti esant normaliai veiklai; ar šių pajamų negauta dėl neteisėtų skolininko veiksmų. Nukentėjęs asmuo privalo įrodyti nuostolių, patirtų negautos naudos forma, realumą, dydį ir priežastinį ryšį su neteisėtais kalto asmens veiksmais. Netiesioginiai nuostoliai (negautos pajamos), kaip sutartinės atsakomybės taikymo viena iš priemonių, atlyginami tik atsižvelgiant į tai, ar iš tikrųjų jie realiai patirti. Bylos šalis, reikšdama reikalavimą atlyginti netiesioginius nuostolius, turi įrodyti, kad ji patyrė realių nuostolių, t. y. negavo pajamų dėl sutarties kontrahento neteisėtų veiksmų padarinių. Patirti netiesioginiai nuostoliai turi būti pagrįsti realiomis, įrodytomis, neišvengiamomis, o ne tikėtinomis pajamomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2008; 2011 m. kovo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-124/2011 ir kt.). Atsakovė, prašydama iš ieškovės priteisti jos patirtus nuostolius, pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles turi įrodyti nuostolių faktą bei dydį (CPK 178 str.).

Nagrinėjamu atveju atsakovė teigė, kad ji planavo gauti 365 274 Lt grynojo pelno, kurį būtų gavusi ir pagrįstai tikėjosi gauti, jei sutartis nebūtų nuraukta ir ieškovė nebūtų neteisėtai perėmusi klientų. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, šie atsakovės teiginiai iš esmės grindžiami prielaidomis, atsakovė neįrodė savo teiginių, kad ieškovė perėmė jos klientus ir dėl to ji patyrė nuostolių. Vien ieškovės po sutarties nutraukimo 2013 m. kovo 8 d. atsakovei išsiųstas laiškas, kuriame prašoma informuoti klientus, kad prekes jie turės galimybę įsigyti tiesiogiai iš ieškovės, nepagrindžia atsakovės teiginių dėl nuostolių padarymo fakto (CPK 178 str.). Neįrodžius žalos padarymo fakto, atsakovė be pagrindo remiasi CK 6.249 straipsnio 1 dalies nuostata, kad nuostolių dydį nustato teismas, jei šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti.

Be to, atsakovės pasirinktas nuostolių skaičiavimo būdas nėra tinkamas ir nepagrindžia jos teiginių, kad ji būtent dėl neteisėtų ieškovės veiksmų nutraukiant sutartį patyrė 365 274 Lt nuostolių (negautų pajamų). Negauto pelno dydžiui pagrįsti atsakovė remiasi jos finansinės atskaitomybės dokumentuose nurodytu grynuoju pelnu 2011 ir 2012 metais: atsakovės teigimu, ji planavo šių dviejų metų gauto pelno vidurkį gauti dar trejus metus iki sutarties galiojimo. Atsakovės grynasis pelnas nuo 2010 metų sumažėjo net tris kartus nuo 175 449 Lt iki 53 082 Lt. Sutiktina su atsakove, kad nėra įmanoma prognozuoti ateities apyvartų tendencijų, tačiau šiuo atveju būtent jai tenka pareiga įrodyti nuostolių padarymo faktą ir dydį (CPK 178 str.). Atsakovė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad ateityje pelnas, tikėtina, būtų dar labiau sumažėjęs, šios aplinkybės niekaip nepaaiškina ir nepateikia argumentų, kad tokio dydžio pelnas būtų realus. Apeliacinės instancijos teismas net du kartus buvo sudaręs galimybę atsakovei pateikti papildomus įrodymus, kurie pagrįstų jos teiginius apie negautą pelną, konkrečiai įvardinęs, kokių duomenų, susijusių su prašomu priteisti nuostolių dydžiu, byloje nėra (duomenis apie sutartis, kurios galiojo ginčo sutarties nutraukimo momentu, t. y. 2013 m. balandžio 1 d. ir nebuvo įvykdytos, kiek pajamų negauta pagal šias sutartis dėl ginčo sutarties su ieškovu nutraukimo). Atsakovė pateikė iki platinimo sutarties nutraukimo jau negaliojančias pirkimo–pardavimo sutartis su klientais, taip pat keturias ilgalaikes sutartis, pardavimų apmokėjimo žiniaraščius, banko išrašus ir t. t., tačiau iš šių duomenų negalima nustatyti žalos ir jos dydžio. Pateiktose sutartyse nėra duomenų nei apie preliminarius užsakymo kiekius, nei apie kainas, nei apie taikytinas pasekmes atsakovei neįvykdžius šiomis sutartimis prisiimtų įsipareigojimų ir kt.

Atsakovė, skaičiuodama negautą grynąjį pelną, jos teigimu, procesiniuose dokumentuose rėmėsi byloje pateiktais buhalterinės atskaitomybės dokumentais ir jose nurodytais duomenimis apie grynąjį pelną, tačiau atsakovės skaičiavimams naudoti pelno rodikliai buvo klaidingi ir skyrėsi nuo šių pirminių dokumentų (pelno (nuostolių) ataskaitų). Skaičiuodama vidutinį grynąjį pelną 2011–2012 metais, atsakovė nurodo, kad jos grynasis pelnas 2011 metais sudarė 188 644 Lt, o 2012 metais – 54 872 Lt, tačiau pagal 2011 metų pelno (nuostolių) ataskaitą grynasis įmonės pelnas 2011 metais buvo 119 080 Lt, o pagal 2012 metų pelno (nuostolių) ataskaitą – 53 082 Lt. Šių dviejų ataskaitų (2011 ir 2012 metų) tarpusavio duomenys taip pat yra skirtingi ir prieštaringi – 2012 metų ataskaitoje nurodyta, kad praėjusiais 2011 metais įmonės grynasis pelnas sudarė 56 580 Lt. 2011 metų ataskaitoje nurodyta, kad pelnas sudarė 119 080, nors šie duomenys, akivaizdu, turėtų sutapti. Šių duomenų prieštaringumas kelia abejonių dėl šių dokumentų teisingumo ir pagrįstumo.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovė taip pat neįrodė savo teiginių, kad šalys buvo susitarusios dėl 5 788,16 Eur prekių atpirkimo (CPK 178 str.). Kaip teisingai sprendė pirmosios instancijos teismas, iš atsakovės nurodomo susitarimo turinio nėra galimybės nustatyti nei konkretaus prekių kiekio, nei kainos ar įsipareigojimų vykdymo termino. Nors šalys derėjosi dėl prekių atpirkimo, byloje nėra įrodymų, kad šalys būtų išreiškusios ir suderinusios valią sudaryti susitarimą būtent atsakovės nurodomomis sąlygomis ar kad atsakovė būtų ėmusis realių veiksmų šiam susitarimui įvykdyti (CPK 185 str.). Konstatavus, kad šalys nebuvo susitarusios dėl prekių atpirkimo, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su atsakovės teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino jos argumentus dėl sandėliavimo išlaidų, be to, byloje nėra duomenų, kad šios išlaidos patirtos būtent dėl ieškovės prekių sandėliavimo (CPK 178 str.).

Atmestini kaip nepagrįsti atsakovės teiginiai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nemotyvuotas, priimtas pažeidžiant procesinės teisės normas, jame neįvertinti jos argumentai, įrodymai ir t. t. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė CPK 270 straipsnio 4 dalyje nustatytos pareigoms motyvuoti sprendimą, pateikė savo vertinimą dėl esminių byloje esančių įrodymų ir argumentus dėl ginčo esmės. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas sprendime atskirai neįvardino ir neaptarė atsakovės nurodytų sutarčių su klientais ir sandėlio nuomos sutarties, nereiškia, kad sprendimas yra nemotyvuotas ar nepagrįstas. Teismas išnagrinėjo abiejų šalių argumentus, išanalizavo byloje pateiktus įrodymus, įvertino ne tik ieškovės, bet ir atsakovės argumentus, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos išvados yra pagrįstos.

Į esminius apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentus atsakyta. Keisti ar naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacinių skundų argumentais nėra pagrindo.

Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija, remdamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.