Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Jono Prapiesčio, Olego Fedosiuko ir pranešėjo Tomo Šeškausko,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro Dariaus Valkavičiaus ir nukentėjusiųjų V. B. bei O. B. kasacinius skundus dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. birželio 20 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 8 d. nutarties.

Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. birželio 20 d. nuosprendžiu R. M. išteisintas pagal kaltinimą dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 294 straipsnio 2 dalies, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 8 d. nutartimi Kauno miesto apylinkės prokuratūros prokuroro A. P. ir nukentėjusiojo V. B. apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Tomo Šeškausko pranešimą, prokuroro, nukentėjusiosios O. B., prašiusių kasacinius skundus patenkinti, išteisintojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. M. buvo kaltinamas tuo, kad 2008 m. rugpjūčio 28 d., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, būdamas įmonės „L. ir K.“ savininku, savo darbo kabinete Kaune, (duomenys neskelbtini), nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė ginčijamą, tačiau nerealizuotą savo tikrą teisę. Įmonės vairuotojui V. B. jis nurodė, kad šis yra skolingas įmonei 11 200 eurų dėl Belgijos sostinėje Briuselyje su įmonės vilkiku padarytos avarijos bei prarastų gabenamų automobilių įsigijimo dokumentų. V. B. savo atsakomybę neigiant, R. M., pagal materialinės atsakomybės sutartį su juo turėdamas teisę reikalauti patirtų nuostolių atlyginimo, nesikreipė į teisėsaugos institucijas dėl šios teisės įgyvendinimo ar ginčo sprendimo, o panaudodamas psichinę prievartą, nukentėjusiajam neprisiėmus prievolės atlyginti įmonei nuostolius, grasindamas atleisti jį iš darbo ir padaryti taip, kad negautų kito darbo, jo sutuoktinei O. B. grasindamas atimti namą, „paleisti jį vėjais“, t. y. darydamas psichologinį spaudimą abiem nukentėjusiesiems, privertė V. B. pasirašyti paskolos raštelį, kad jis pasiskolino iš R. M. 11 200 eurų, taip neteisėtai įtvirtino nukentėjusiojo 38 752 Lt turtinę prievolę.

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras Darius Valkavičius ir nukentėjusieji V. B. ir O. B. kasaciniuose skunduose prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Prokuroro ir nukentėjusiųjų kasacinių skundų turiniuose nurodomi argumentai iš esmės yra analogiški, todėl toliau jie išdėstomi bendrai.

Prokuroras ir nukentėjusieji nesutinka su teismo išvada, kad nebuvo nustatytas psichinės prievartos panaudojimo požymis. Dėl šio aspekto apeliacinės instancijos teismo išvados yra prieštaringos, prieštaraujančios nustatytoms aplinkybėms. Viena vertus, teismas nurodo, kad psichinė prievarta gali būti laikomi tokie veiksmai, kurie pasižymi aiškiai priešišku, neetišku, žeminančiu ar įžeidžiančiu, agresyviu, užgauliu pobūdžiu (grasinimai panaudoti fizinę jėgą, sunaikinti ar sugadinti turtą, nukentėjusysis gali būti šantažuojamas, persekiojamas, įžeidinėjamas, šmeižiamas ir t.t.), tuo pačiu teismas R. M. veiksmų prieš nukentėjusiuosius, tokių kaip grasinimas atimti namus, „paleisti vėjais“, atleisti iš darbo, „padaryti“, kad nesusirastų kito darbo, išsakytų ne vieną kartą, vertimo pasirašyti skolos raštelį nevertino kaip psichinės prievartos, nurodė, kad tai yra neapibrėžta, abstrakti, nekonkretizuota psichinė prievarta, nors grasinimai, nustatyti byloje, savo esme atitinka psichinės prievartos požymius. Nukentėjusiųjų skunde pabrėžiama, kad apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą dėl prievartos, grasinimo realumo nebuvimo, išteisintojo savo neteisėtų veiksmų nesuvokimo, tačiau nustatė, kad grasinimus atleisti iš darbo ir padarymą taip, kad nukentėjusysis negautų darbo darbdavio atstovas turėjo ir galėjo realizuoti. Be to, teismas be jokio teisinio pagrindo laikė reikšmingu tai, kad R. M. pareiškė prašymą dėl ieškinio dėl skolos raštelio atsiėmimo, nes vien tik ta aplinkybė, nereiškia, kad jis nutraukė savo neteisėtus veiksmus ir šios teisės nerealizuos pasibaigus baudžiamajai bylai, vien ieškinio atsiėmimas nėra pagrindas teigti, kad nebuvo padaryta nusikalstama veika.

Pirmą kartą šią bylą nagrinėjant kasacine tvarka ir nutartimi grąžinus ją iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, teismas pripažino, kad skolos raštelis ir jo atsiradimo aplinkybės bei jo turinio atitikties tikrovei nustatymas yra reikšmingas sprendžiant R. M. baudžiamosios atsakomybės klausimą, bei, kad nukentėjusysis ir išteisintasis šias aplinkybes nurodo skirtingai, todėl abiejų jų parodymų patikimumo vertinimas turi būti padarytas tiek analizuojant parodymų turinį, nuoseklumą, tiek lyginant juos su visais kitais bylos įrodymais, patvirtinančiais ar paneigiančiais bylai reikšmingus faktus, įvertinant susiklosčiusią situaciją, kurios metu buvo surašytas skolos raštelis, galimas jo atsiradimo priežastis, šalių interesus ir su tuo susijusius faktus. Atsižvelgiant į tai, kad kasacinės instancijos teismo nurodymai yra privalomi apeliacinės instancijos teisme iš naujo nagrinėjant bylą, išplaukia, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo paisyti pateiktų išaiškinimų, tirti nurodytas aplinkybes, pagal tai apibrėžti baudžiamosios bylos nagrinėjimo ribas ir atlikti reikalingus proceso veiksmus, kad byloje būtų nustatyta objektyvi tiesa, bei nurodytas aplinkybes įvertinti, tačiau to nepadarė, todėl pažeidė BPK 386 straipsnio 2 dalį.

Apeliacinės instancijos teismas motyvuotai neanalizavo nei kaltinamojo parodymų, nei skolos raštelio turinio, jo sudarymo aplinkybių, kitų įrodymų, svarbių ir reikšmingų analizuojant bei vertinant kaltinamojo parodymus, šių įrodymų nebandė aprašyti ir išanalizuoti, nors visa tai buvo nurodyta prokuroro ir nukentėjusiųjų apeliaciniuose skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimas).

Išteisintojo parodymai yra akivaizdžiai prieštaringi ir net melagingi, nes R. M. teigė, kad prarasti automobilių dokumentai buvo atstatyti 2008 m. vasario mėnesį, pirmasis automobilis buvo parduotas 2008 m. sausio 26 d., kitas 2008 m. sausio 28 d., gavus itališkus dokumentus 2008 m. spalio 10 d. buvo parduotas „Mercedes Benz E250“, o automobilis „Toyota Avensis“ 2008 m. spalio 4 d. buvo užregistruotas įmonės „L. ir K.“ vardu. Tačiau pagal byloje esančias pažymas-sąskaitas, automobiliai, kurie pagal R. M. parodymus buvo parduoti dar 2008 m. sausio mėnesį iš tikrųjų buvo parduoti tų pačių metų rugpjūčio 30 d. ir gruodžio 13 d., vadinasi, jau po raštelio surašymo. Be to, ir minėtų automobilių registracijos datos (2008 m. spalio 4 d.) paneigia R. M. parodymus, kad visų automobilių prarasti dokumentai buvo atstatyti dar 2008 m. vasario mėnesį iki skolos raštelio surašymo. Anot kasatorių, kaltinamojo parodymai buvo siekis įtikinti teismą, kad skolos raštelio pasirašymo metu visi prarasti dokumentai buvo atstatyti ir kliūčių automobilių realizavimui nėra, o dalis automobilių išvis sėkmingai parduoti, todėl nebuvo jokio motyvo nei pagrindo taip garantuoti žalos iš V. B. išieškojimą ateityje, jeigu jis išeitų iš darbo, taptų nemokus, o automobilių realizuoti nepavyktų. Bylos duomenys patvirtina V. B. parodymus apie tai, kad skolos raštelis buvo sudarytas dėl R. M. įmonės patirtų nuostolių, kurie atsirado negalint parduoti automobilių, nes raštelyje nurodyta suma yra iš esmės visų automobilių, kurių dokumentų atstatymas užtruko, suma ir dar dokumentų atstatymo kaina, bet teismas to nevertino. Nors apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad kaltinamojo ir nukentėjusiojo santykiai buvo konfliktiški, tačiau nevertino, kodėl esant tokiems santykiams, R. M. neva paskolino pinigus nukentėjusiajam.

Priešingai, nukentėjusiųjų tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme duoti parodymai iš esmės nuoseklūs, jie sutampa tiek kaip visuma nagrinėjant įvykių seką, tiek smulkiomis detalėmis ir netikėti jų parodymais nėra jokio pagrindo. Be to, nukentėjusieji skunde pažymi, kad jie, duodami parodymus, buvo prisiekę sakyti tiesą ir įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, tuo tarpu R. M. kaip kaltinamasis nebuvo saistomas tokios atsakomybės, byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų, jog nukentėjusieji turėtų pagrindą apkalbėti kaltinamąjį, o nenustačius, kad nukentėjusiųjų parodymai yra melagingi, nebuvo pagrindo jais abejoti.

Apeliacinės instancijos teismas nieko nepasisakė dėl prokuroro skundo argumento dėl liudytojuos J. T. parodymų, kuriems pirmosios instancijos teismas skyrė išskirtinį dėmesį dėl įrodomosios jų vertės. Nukentėjusysis nuo pat pradžios neigė šios liudytojos dalyvavimą skolos raštelio surašyme, pati liudytoja negalėjo nieko nurodyti apie raštelio surašymo aplinkybes, negalėjo nurodyti, kur buvo V. B., kai buvo rašomas raštelis, ji parodė jog raštelį pasirašė ir R. M., nors jo parašo nėra.

Pasak kasatorių, neišnagrinėtos liko ir tos apeliacinių skundų dalys, kuriose nurodomos aplinkybės dėl nukentėjusiųjų finansinės padėties. Pagal kredito bendrovių pateiktus duomenis nukentėjusieji jokių skolų ar finansinių įsipareigojimų neturėjo, pragyvena faktiškai tik iš minimalių pajamų, o finansiškai jiems padeda užsienyje gyvenančios dukros. Apeliacinės instancijos teismas nevertino aplinkybės, kad skolos raštelis buvo surašytas po to, kai R. M. išgirdo kalbas apie V. B. išėjimą iš darbo, tuo metu vis dar nebuvo atstatyti keturių automobilių dokumentai. Prasta V. B. reputacija darbovietėje ir jo blogi santykiai su R. M., negrąžintas B1G BANK kreditas (2000 Lt), nukentėjusiųjų asmeninių banko sąskaitų išrašai apie pragyvenimui gaunamas pajamas, rodo, kad raštelis surašytas tam atvejui, jei V. B. išeitų iš darbo ar netektų pajamų, iš kurių būtų galima atskaičiuoti patirtus nuostolius.

Be to, kasatorių teigimu, apeliacinės instancijos teismas šioje byloje turėjo pareigą atlikti įrodymų tyrimą, bet teisme nukentėjusioji O. B. neapklausta, nors jos parodymai svarbūs aiškinantis psichinės prievartos požymį.

Motyvuojamoji dalis

Kasaciniai skundai atmestini.

Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 294 straipsnio 2 dalį

Pagal BK 294 straipsnio 1 dalį savavaldžiavimo nusikaltimą sudaro savavališkas, nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos, ginčijamos arba pripažįstamos, bet nerealizuotos savo ar kito asmens tikros ar tariamos teisės vykdymas, padaręs didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams. Pagal šio straipsnio 2 dalį atsako tas, kas savavaldžiavo panaudodamas psichinę ar fizinę prievartą nukentėjusiam ar jo artimam asmeniui. Teisminė praktika dėl didelės žalos ir psichinės prievartos panaudojimo požymių turinio aiškinimo, dėl BK 294 straipsnio 2 dalies santykio su straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nusikalstamos veikos sudėtimi bei dėl savavaldžiavimo atribojimo nuo civilinės atsakomybės, suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos nutartyse baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-183/2012, 2K-P-267/2011.

Kasatorių manymu, kvalifikuojant veiką pagal BK 294 straipsnio 2 dalį didelės žalos požymio įrodinėti nereikia, nes didelė žala nėra šio nusikaltimo būtinasis požymis, priešingai negu šio straipsnio 1 dalyje. Su tokiu kasatorių teiginiu sutikti nėra pagrindo, nes jis prieštarauja precedentinę reikšmę turintiems išaiškinimams, kad BK 294 straipsnio 2 dalyje esančios nusikaltimo sudėties, aiškinimas negali apsiriboti vien tik lingvistinio (verbalinio) metodo taikymu, tačiau turi būti remiamasi ir sisteminio, loginio teisės aiškinimo metodais Kaltinimas savavaldžiavimu panaudojant psichinę prievartą nukentėjusiajam turi būti pagrįstas visų požymių, įtvirtintų BK 294 straipsnio 1 dalyje, visuma. Didelės žalos požymis, nors tiesiogiai ir neįvardintas kaip BK 294 straipsnio 2 dalies sudėties požymis, bet nurodomas kaip būtina baudžiamosios atsakomybės už savavaldžiavimą sąlyga apskritai, apibūdinanti šios veikos pavojingumą. Pagrindžiant baudžiamąją atsakomybę pagal BK 294 straipsnio 2 dalį turi būti nustatyta ne tik psichinė prievarta, bet ir tokia prievarta padaryta didelė žala nukentėjusiajam ar jo artimam žmogui. Be to savavaldžiavimo bylose ypatingą reikšmę turi didelės žalos požymio motyvavimas, taip atskleidžiant padarytos veikos pavojingumą ir atribojant baudžiamąją ir kitų rūšių teisines (civilinė, administracinė, drausminė) atsakomybes.

Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas ir į kasacinės instancijos teismo nurodymus dėl išteisinimo pagrindo neaiškumo, nutartyje konstatavo, kad išteisinamasis nuosprendis pagrįstai priimtas tuo pagrindu, jog R. M. veiksmuose nėra dviejų būtinųjų sudėties požymių: didelės žalos padarymo ir psichinės prievartos naudojimo (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Šis teismas nutartyje pateikė pakankamus motyvus dėl šių požymių aiškinimo savavaldžiavimo nusikalstamos veikos sudėtyje ir jų vertinimo nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste. Šioje byloje kaltinime R. M. nurodyti grasinimai: atleisti nukentėjusįjį iš darbo, padaryti taip, kad neįsidarbintų, atimti namą, „paleisti vėjais“ buvo išsakyti vieną kartą aiškinantis turtinės žalos padarymo ir atlyginimo santykius Dalį veiksmų, kuriuos išsakė R. M., kurie nukentėjusiųjų vertintini kaip grasinimai, R. M. galėjo įgyvendinti teisėtu būdu, nes tam buvo sąlygos, kurias sukūrė pats V. B. savo veiksmais netinkamai atlikdamas darbines funkcijas. Vien hiperbolizuotai R. M. išreikštos pasekmės V. B., nesant realaus pagrindo dėl grasinimų realizavimo, neatitinka psichinės prievartos pavojingumo baudžiamąja teisine prasme. Pagal teismų praktiką kvalifikuota savavaldžiavimo sudėtis suponuoja tik pačius pavojingiausius grasinimus – paprastai, panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti turtą ar kitokiu pavojingu būdu padaryti didelę žalą.

Apeliacinės instancijos teismo padarytos išvados dėl didelės žalos požymio kaip būtino sudėties požymio nebuvimo taip pat yra teisingos. Teisėjų kolegija, įvertinusi R. M. kaltinime dėl savavališko tikros teisės vykdymo aprašytos prievartos pobūdį, ja sukeltus padarinius, sprendžia, kad neatsikleista, jog nukentėjusieji dėl R. M. veiksmų patyrė didelės žalos.

Pažymėtina ir tai, kad R. M. baudžiamosios atsakomybės taikymui būtinų sąlygų nebuvimas nagrinėjamoje situacijoje neatima galimybės nukentėjusiesiems savo teises ir interesus ginti civilinio proceso tvarka, ginčyti paskolos rašteliu nustatytą turtinę prievolę.

Dėl BPK pažeidimų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme

Kasatoriai skunduose kaip esminius BPK pažeidimus, nulėmusius neteisingą bylos išnagrinėjimą, nurodo apeliacinės instancijos teismo neatsakymą į visus apeliacinių skundų argumentus ir netinkamą įrodymų vertinimą (dėl kaltinamojo parodymų prieštaringumo, skolos raštelio turinio, jo sudarymo aplinkybių, liudytojos J. T. parodymų bei nukentėjusiųjų finansinės padėties vertinimo) bei kasacine nutartimi suformuotų nurodymų nesilaikymą iš naujo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka. Kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su tokiais kasacinių skundų teiginiais.

Iš bylos duomenų matyti, kad apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į kasacinės instancijos teismo nutartyje konstatuotus trūkumus, atliko įrodymų tyrimą dar kartą apklausė nukentėjusįjį V. B. ir išteisintąjį R. M. dėl skunduose nurodytų skolos raštelio sudarymo aplinkybių, o nutartyje nustatydamas psichinės prievartos pobūdį, šiuos parodymus įvertino. Tai, kad nebuvo apklausta nukentėjusioji O. B. nereiškia neišsamaus įrodymų tyrimo ir kasaciniuose skunduose nurodytų BPK pažeidimų. Nukentėjusioji skolos raštelio surašyme tiesiogiai nedalyvavo, kasacinėje nutartyje nurodymų ją apklausti nebuvo, patys nukentėjusieji nepateikė jokių papildomų prašymų dėl šios nukentėjusiosios apklausos. Apeliacinės instancijos teismas atlieka įrodymų tyrimą ne bendrai kiekvienu atveju iš naujo įsipareigodamas ištirti visas bylos aplinkybes, bet tikslingai esant pagrįstam poreikiui siekdamas pašalinti neaiškumus, užpildyti pirmosios instancijos teismo įrodymų tyrimo spragas, ar pašalinti byloje esančias abejones nusprendžia, kokia apimtimi bus atliekamas įrodymų tyrimas. Šioje byloje įrodymų tyrimo atlikimo tikslas buvo išsiaiškinti kaltinime nurodytą psichinės prievartos pobūdį, skolos rašteliu sukeltus padarinius. Būtent šios aplinkybės nustatymo aiškumui tikslingai apklausti ne visi proceso dalyviai, bet tik tie asmenys, kurie galėjo duoti su šia aplinkybe susijusius reikšmingus parodymus. Tai, kad teismui nepavyko pašalinti prieštaravimų tarp nukentėjusiojo ir išteisintojo parodymų nereiškia, kad teismas pažeidė BPK 386 straipsnio 2 dalį, akivaizdu, kad dėl skirtingų interesų ir skirtingo įvykio suvokimo ir vertinimo ne visos aplinkybės jų parodymuose turėjo objektyviai sutapti.

Kasatoriai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas esmingai pažeidė BPK, nes nepasisakė dėl skundų argumentų, susijusių su liudytojos J. T. parodymų ir nukentėjusiųjų finansinės padėties vertinimo. Tačiau dėl šio neveikimo esminių BPK pažeidimų padaryta nebuvo. Teismas nutartyje pažymėjo, kad nenustačius būtinųjų savavaldžiavimo požymių, apeliantų keliami kiti klausimai dėl netinkamo įrodymų vertinimo neaptariami, nes tai nekeičia bylos esmės ir rezultato.

Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad teismas visus esminius apeliacinių skundų klausimus dėl nusikalstamos veikos sudėties požymių aptarė, vertino svarbias bylai aplinkybes, atsižvelgdamas į precedentinę reikšmę turinčius kasacinės instancijos teismo išaiškinimus dėl savavaldžiavimo taikymo.

Taigi darytina išvada, kad kasacine tvarka skundžiamų nuosprendžio ir nutarties turinys neduoda pagrindo įžvelgti esminių BPK nuostatų pažeidimų ar netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, dėl kurių šiuos skundžiamus teismų sprendimus reikėtų naikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro Dariaus Valkavičiaus ir nukentėjusiųjų V. B. bei O. B. kasacinius skundus atmesti.