- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-02-08
- Bylos Nr.
- 1A-15-238-2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-66-1-00531-2009-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Danguolė Šiugždinytė (pirm.), Arūnas Paštuolis, Romualdas Lincevičius
- Kaltinamasis
- R. M.
- Nukentėjusysis
- O. B., V. B.
- Advokatai
- Loreta Kraujutaitienė, Alvidas Tamulionis
- Kategorijos
- 2.4.7pavadinimo nepavyko patikrinti
Pranešėja D. Šiugždinytė Baudžiamoji byla Nr. 1A-15-238/2013;
Teisėjas A. Lisauskas Teisminio proceso Nr.1-66-1-00531-2009-4;
2013 m. vasario 8 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Danguolės Šiugždinytės, kolegijos teisėjų Arūno Paštuolio ir Romualdo Lincevičiaus, sekretoriaujant Vilmai Marčiukaitytei, Audronei Stankevičiūtei ir Jurgitai Barauskaitei, dalyvaujant prokurorui Arūnui Purvainiui, išteisintajam R. M., jo gynėjui advokatui Alvidui Tamulioniui, nukentėjusiesiems O. B., V. B., jo atstovei advokatei Loretai Kraujutaitienei, teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno miesto apylinkės prokuratūros prokuroro Arūno Purvainio ir nukentėjusiojo V. B. apeliacinius skundus dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. birželio 20 d. nuosprendžio, kuriuo R. M. dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 294 straipsnio 2 dalį išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. M. buvo kaltinamas pagal BK 294 straipsnio 2 dalį tuo, kad 2008 m. rugpjūčio 28 d., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, būdamas įmonės (duomenys neskelbtini) savininku, savo darbo kabinete (duomenys neskelbtini), nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė ginčijamą, tačiau nerealizuotą savo tikrą teisę. Įmonės vairuotojui V. B. jis nurodė, kad šis yra skolingas įmonei 11200 eurų dėl Belgijos sostinėje Briuselyje su įmonės vilkiku padarytos avarijos bei prarastų gabenamų automobilių įsigijimo dokumentų. V. B. savo atsakomybę neigiant, R. M., pagal materialinės atsakomybės sutartį su juo turėdamas teisę reikalauti patirtų nuostolių atlyginimo, nesikreipė į teisėsaugos institucijas dėl šios teisės įgyvendinimo ar ginčo sprendimo, o panaudodamas psichinę prievartą, nukentėjusiajam neprisiėmus prievolės atlyginti įmonei nuostolius, grasindamas atleisti jį iš darbo ir padaryti taip, kad negautų kito darbo, jo sutuoktinei O. B. grasindamas atimti namą, „paleisti jį vėjais“, t. y. darydamas psichologinį spaudimą abiem nukentėjusiesiems, privertė V. B. pasirašyti paskolos raštelį, kad jis pasiskolino iš R. M. 11200 eurų, taip neteisėtai įtvirtino nukentėjusiojo 38752 Lt turtinę prievolę.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno miesto apylinkės teismo 2011-06-20 nuosprendžiu R. M. dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 294 straipsnio 2 dalį išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Teismas nuosprendyje nurodė, kad kaltinimas R. M. grindžiamas vien prielaidomis ir išmastymais. Prokuroro teiginį, kad R. M. savo tikrą, V. B. ginčijamą, teisę gynė ne įstatymo nustatyta tvarka savavališkai, paneigia tai, kad jis, gindamas savo teisę, įstatymo nustatyta tvarka 2009-02-11 kreipėsi į Kėdainių rajono apylinkės teismą (t. 1, b. l. 47-50). Prokuroro ir nukentėjusiųjų nurodyta tariamai panaudota psichinė prievarta nukentėjusiajam ir jo artimam asmeniui (grasinimas atleisti iš darbo, padaryti taip, kad V. B. niekur neįsidarbins, atimti namą, „paleisti vėjais“) yra neapibrėžta, abstrakti ir nekonkretizuota, nes atleisti iš darbo už drausmės pažeidimus V. B. buvo galima visiškai teisėtai, tai ir buvo padaryta (tą pripažįsta ir jis pats), o kitais atvejais neaišku, kokiu būdu nurodyti „grasinimai“ galėjo būti realizuoti. O. B. teigia, kad R. M. jai skambino ir grasino 2007 m. lapkričio pradžioje, o paskolos raštelis buvo surašytas 2008-08-28, t. y. praėjus beveik metams, todėl minėti jokiais duomenimis nepatvirtinti skambinimai ir grasinimai su nurodytu skolos rašteliu niekaip nesusiję. Kaltinime ir nukentėjusiųjų parodymuose naudojamas terminas „psichologinis spaudimas“ ir sąvoka „psichologinis smurtas“ nėra tapačios. Kaltinimas teigia, kad 2008-08-28 skolos raštelį J. T. pasirašė paskutinė, V. B. nedalyvaujant, tačiau to nepatvirtina jokie ikiteisminio tyrimo pateikti duomenys. Priešingai, nuoseklius J. T. parodymus patvirtina nukentėjusiojo pripažįstamas skolos raštelis, surašytas ir pasirašytas paties V. B.. Tai, kad R. M., padaręs raštelyje savo ranka įrašus, jo nepasirašė, įvykio esmės nekeičia. Šiuo atveju objektyviai nustatytomis aplinkybėmis laikytina tai, kas nurodyta rašytiniame nepaneigtame įrodyme, o ne niekuo nepatvirtintame jo surašymo komentare. Kaltinimo prielaidos, kad, atsižvelgdamas į blogą V. B. reputaciją, R. M. negalėjo jam skolinti pinigų, niekas nepatvirtina, liudytojai R. K. ir A. G., apklausti prokuroro iniciatyva, patvirtino, kad R. M. skolindavo pinigus savo darbuotojams ir tai darė įvairiomis aplinkybėmis. Išskyrus negrąžinti skolos suinteresuotus nukentėjusiuosius, kurių parodymai prieštaringi ir nenuoseklūs, aukščiau nurodytų aplinkybių niekas neneigia. Kaltinime nenurodytas būtinas savavaldžiavimo požymis - didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams padarymas ir kuo konkrečiai tai pasireiškė.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nuosprendyje nurodė, kad ištirtų įrodymų visuma ir jų analizė neabejotinai patvirtina, kad byloje nėra surinkta jokių duomenų, jog kaltinamasis R. M., nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai, panaudodamas psichinę prievartą nukentėjusiajam ir jo artimam asmeniui, vykdė ginčijamą savo teisę ir padarė didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams. Todėl jį dėl kaltinimo pagal LR BK 294 straipsnio 2 dalį išteisino, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu Kauno miesto apylinkės prokuratūros prokuroras A. Purvainis prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2011-06-20 išteisinamąjį nuosprendį panaikinti ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo pripažinti R. M. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 294 straipsnio 2 dalyje ir paskirti jam 2 metų laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 2 metams, įpareigojant R. M. viešai per spaudą atsiprašyti nukentėjusiųjų ir be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms. Priėmus apkaltinamąjį nuosprendį, tenkinti nukentėjusiųjų V. B. ir O. B. civilinį ieškinį, priteisiant iš R. M. kiekvienam iš jų po 15000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliaciniame skunde teigiama, kad nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių. Teismas padarė neteisingą išvadą, kad R. M. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Teismo išvados neatitinka ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų ir teismo posėdyje nustatytų aplinkybių, nuosprendis neatitinka BPK nustatytų nuosprendžio surašymui keliamų reikalavimų.
Išteisinęs R. M., teismas nepateikė motyvų, įrodymus vertino atsietai vienas nuo kito ir nuo bendros visumos. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog apylinkės teismas nepakankamai argumentavo išvadų dėl kaltinamojo išteisinimo bei nemotyvavo priežasčių, nulėmusių kaltinime nurodytų veiksmų nelaikymo kvalifikuotu savavaldžiavimu. Neįvertinta, jog nagrinėjamu atveju, savavaldžiavimas pasireiškė veiksmais, priverčiant nukentėjusįjį pasirašyti paskolos raštelį, užtikrinantį nuostolių dėl darbuotojo veiksmais padarytos žalos atlyginimą, panaudojo psichinę prievartą, o tai yra akivaizdžiai savavališkas (nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos) subjektinės teisės (reikalavimo teisės atlyginti padarytą žalą) vykdymas.
Prokuroro nuomone, apylinkės teismas neteisingai aiškino savavaldžiavimo pagal LR BK 294 straipsnio 2 dalį sudėtį ir požymius, nes veiką kvalifikuoti pagal BK 294 straipsnio 2 dalį nėra būtinas žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams padarymas. Skundo autorius pabrėžia, jog R. M. „didelės žalos“ požymis nebuvo inkriminuotas, nes jis buvo kaltintas padaręs kvalifikuotą savavaldžiavimą, t. y. kaltinime nurodytų veiksmų padarymu, panaudojant psichinę prievartą prieš V. B. bei jo sutuoktinę. Prokuroro nuomone, tai reiškia, jog pirmosios instancijos teismo išvada, kad kaltinant asmenį pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, yra būtina įrodyti šio straipsnio 1 dalyje nurodytus nusikalstamus padarinius, yra neteisinga ir prieštaraujanti baudžiamosios teisės teorijai ir teismų praktikai. Kaltinamojo grasinimas atleisti iš darbo, o vėliau išgirdus, kad V. B. ruošiasi pats nutraukti darbo santykius, grasinimas, kad nukentėjusiajam bus problemų susirandant darbo kitur, ar grasinimas iš nukentėjusiųjų atimti namą ir „paleisti vėjais“, yra pakankamos aplinkybės, įrodančios psichinės prievartos panaudojimą arba kvalifikuoto savavaldžiavimo sudėties būtinąjį požymį.
Apeliaciniame skunde teigiama, kad apylinkės teismas neteisingai vertino kaltinamojo R. M. parodymus ir neatliko jų analizės kitų byloje nustatytų aplinkybių kontekste. Apelianto nuomone, R. M. parodymai yra klaidinantys ir prieštaringi, nes juos paneigia rašytiniai įrodymai dėl prarastų automobilių registracijos dokumentų atkūrimo ir vėlesnio jų realizavimo, t. y. tokiais veiksmais galimai padarytos turtinės žalos kaltinamojo valdomai įmonei. Tai, jog skolos raštelis buvo surašytas po to, kai R. M. išgirdo kalbas apie V. B. ketinimus nutraukti darbo santykius, kad tuo metu dar nebuvo atkuri keturių transporto priemonių registracijos dokumentai, kurie buvo prarasti dėl darbuotojo V. B. kaltės, kad nukentėjusiojo reputacija dėl jo neteisėtų veiksmų darbovietėje buvo prasta (liudytojo N. N. parodymai), kad nuketėjusiojo ir darbdavio (kaltinamojo) santykiai buvo blogi (dvi dienos iki skolos raštelio pasirašymo, V. B. kategoriškai atsisakė pasiaiškinti dėl jo veiksmų atliekant darbo funkcijas), kad praėjus vienai dienai po skolos raštelio surašymo, t. y. 2008-08-29 įsakymu V. B. paskirta drausminė nuobaudą, kad po skolos raštelio surašymo V. B. negrąžino 2000 Lt vartojimo kredito trečiajam asmeniui už kurį nukentėjusysis buvo įsipareigojęs mokėti pakankamai dideles palūkanas ir delspinigius, pakankamai patvirtino, jog realiai 11200 eurų pagal aptartą paskolos sutartį nebuvo perduoti, o skolos raštelį nukentėjusysis pasirašyti buvo priverstas neteisėtai, t. y. užsitikrinant, kad būtų galima realizuoti ginčytiną reikalavimo teisę į nuostolių darbuotojo veiksmais atlyginimą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas išskirtinį dėmesį skyrė ir įrodomąją reikšmę suteikė liudytojos J. T. parodymams, tačiau pakankamai jų neanalizavo, neįvertino to, kad ji negalėjo išsamiai nurodyti aplinkybių apie raštelio surašymą.
Apeliaciniame skunde teigiama, kad nukentėjusiųjų parodymai ikiteisminiame tyrime ir teisme yra nuoseklūs, sutampa su kitais bylos duomenimis, patvirtina, kad jis pinigų iš R. M. negavo. Neįtikinami teismo motyvai, kodėl jis laiko nukentėjusiųjų V. B. ir O. B. parodymus prieštaringais ir neįtikinamais.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nukentėjusysis V. B. prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2011-06-20 išteisinamąjį nuosprendį panaikinti ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį. Nukentėjusiojo nuomone, R. M. išteisintas nepagrįstai, nes ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys bei teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai sudarė pakankamą pagrindą apkaltinamojo nuosprendžio priėmimui. Išteisinamojo nuosprendžio priėmimui negalėjo pakakti iš esmės vien tik liudytojos J. T. parodymų, patvirtinančių pinigų pagal skolos raštelį perdavimo apeliantui faktą. Pastaroji liudytoja yra kaltinamojo sesuo, dirba jo valdomoje ir vadovaujamoje įmonėje, todėl jos parodymai negalėjo būti vertinami kaip objektyvūs. Be to, minėtos liudytojos parodymai nepagrįstai nesugretinti su byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, kurių daugumą patvirtino priešingus interesus turintys byloje dalyvaujantys asmenys, bei su liudytojų N. N., B. K., D. Rutkausko ir nenuosekliais R. M. parodymais. Iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių buvo galima pagrįstai spręsti, kad R. Mockevičius pinigų skundo autoriui neskolino ir neperdavė, jų apeliantui nereikėjo, skolos raštelį buvo verčiama pasirašyti siekiant savavališkai realizuoti kitą ginčijamą teisę (nuostolių, padarytų neteisėtais darbuotojo veiksmais, atlyginimo), o tai pakankamai pagrindžia prielaidą, kad paskolos sutartis (skolos raštelis) buvo pasirašyta dėl psichologinio poveikio bei grasinimų, tai įrodo BK 294 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius.
Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, jog BK 294 straipsnyje numatytos dvi nusikalstamo savavaldžiavimo sudėtys: 1) pagal šio straipsnio 1 dalį, atsako tas, kas savavaldžiaudamas padarė didelės žalos asmens teisėms ar turtiniams interesams; 2) pagal šio straipsnio 2 dalį, atsako tas, kas savavaldžiavo, panaudodamas psichinę ar fizinę prievartą nukentėjusiajam ar jam artimam asmeniui. Kadangi R. M. buvo kaltintas pagal BK 294 str. 2 d., inkriminuoti nusikalstamų padarinių (didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesas) pagrindo nebuvo.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras, nukentėjusieji ir atstovė advokatė prašė apeliacinius skundus tenkinti. Išteisintasis ir jo gynėjas prašė apeliacinius skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Prokuroro ir nukentėjusiojo apeliaciniai skundai atmestini.
Kolegija pažymi, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas.
BK 2 straipsnyje įtvirtintos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos. Įstatyme numatyta, kad asmuo atsako pagal BK tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu. Asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio.
Kolegija konstatuoja, kad šiuos įstatymo reikalavimus teismas taikė tinkamai ir pagrįstai R. M. išteisino dėl kaltinimo pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, nenustatęs jo veiksmuose nusikalstamos veikos požymių.
Pagal BPK 305 straipsnio 3 dalies nuostatas išteisinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje teismas privalo išdėstyti kaltinimo, dėl kurio byla buvo perduota nagrinėti, esmę; teismo nustatytas bylos aplinkybes; įrodymų įvertinimo motyvus; teismo išvadas dėl kaltinamojo išteisinimo.
Byloje įrodymai vertinami pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas taisykles. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.
Konstatuojama, kad nuosprendis surašytas nepažeidus BPK normų, jis atitinka išteisinamajam nuosprendžiui keliamus reikalavimus.
Savavaldžiavimas kaip nusikalstama veika išdėstytas BK 294 straipsnio 1 dalyje ir kvalifikuota sudėtimi BK 294 straipsnio 2 dalyje.
Pagal BK 294 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą arba pripažįstamą, bet nerealizuotą savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę ir padarė didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams. Taip būtinas baudžiamosios atsakomybės už savavaldžiavimą požymis yra ir didelė žala nukentėjusiojo teisėms ar (ir) teisėtiems interesams.
Pažymėtina, kad įstatymas nepateikia kriterijų didelės žalos mastui nustatyti, todėl kiekvienu konkrečiu atveju apie jos turinį ir dydį sprendžia teismas, atsižvelgdamas į savavališkų veiksmų pobūdį, padarytos turtinės žalos piniginę išraišką, pažeistų teisių ir interesų svarbą bei kitas aplinkybes (kasacinė byla Nr. 2K-P-267/2011).
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą savo jurisprudencijoje nurodė, kad savavališki veiksmai, nesukėlę tokios žalos, atsižvelgiant į jų pobūdį, gali būti vertinami kaip administracinis teisės pažeidimas (Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 188 straipsnis). Būtent didelės žalos požymio nustatymas identifikuoja savavališko (nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos) subjektinės teisės vykdymo pavojingumą, būtiną baudžiamajai atsakomybei už tai kilti. Aukščiausiais Teismas yra pabrėžęs, kad šis požymis savavaldžiavimo baudžiamosiose bylose turi būti pagrįstas išsamia įrodymų analize, todėl nepritaria praktikai, kai įvairūs tarpusavyje kylantys nedidelio pavojingumo konfliktai ir teisiniai ginčai dirbtinai kriminalizuojami kaltinant vieną konflikto dalyvių nusikalstamu savavaldžiavimu, neanalizuojant, ar pakankamas padarytų veiksmų pavojingumas, neįvertinant kitų teisės šakų normų veiksmingumo atkuriant pažeistas teises, nes tai neatitinka baudžiamųjų įstatymų paskirties (kasacinės bylos Nr. 2A-7-2/2010, 2K-383/2011).
Atsižvelgiant į tai, kad savavaldžiavimas aprašytas materialiąja sudėtimi (sudėties būtinas požymis yra ir padariniai), bei remiantis tyčinės kaltės samprata veikose, aprašytose materialiosiomis sudėtimis (BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas), inkriminuojant savavaldžiavimą būtina nustatyti ir tai, kad asmuo suvokė savo veiksmų neteisėtą ir savavališką pobūdį, numatė, kad dėl to bus padaryta didelės žalos kito asmens teisėms bei teisėtiems interesams, ir šių padarinių norėjo (tiesioginė tyčia), arba jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia). Kartu pažymėtina, kad savavaldžiavimo bylose ypatingą reikšmę turi didelės žalos požymio motyvavimas, taip atskleidžiant padarytos veikos pavojingumą ir atribojant baudžiamąją ir kitų rūšių teisines (civilinė, administracinė, drausminė) atsakomybes.
Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi nuomonės, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas (kasacinės bylos Nr. 2K-409/2011, 2K-P-267/2011). Tai derinasi ir su konstitucine jurisprudencija, kurioje ne kartą konstatuota, kad siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visada tokios veikos pripažintinos nusikalstamomis ir jas padariusiems asmenims taikytinos pačios griežčiausios priemonės – bausmės. Dėl to kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ar pan.) (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai).
Kvalifikuojančiu savavaldžiavimo požymiu pripažintas prievartinis (psichinė arba fizinė prievarta) šio nusikaltimo padarymo būdas. Atsižvelgiant į tai, kad teisės aktų, taigi ir BK 294 straipsnio 2 dalies, aiškinimas negali apsiriboti vien tik lingvistinio (verbalinio) metodo taikymu, kai įstatymo tekstas aiškinamas tik paraidžiui, tačiau turi būti remiamasi ir sisteminio, loginio teisės aiškinimo metodais, kaltinimas pagal BK 294 straipsnio 2 dalį turi būti pagrįstas visų požymių, įtvirtintų BK 294 straipsnio 1 dalyje, visuma, taip pat ir to, kad savavaldžiauta panaudojant psichinę ar fizinę prievartą nukentėjusiajam ar jo artimam žmogui, nustatymu. Taigi pagrindžiant baudžiamąją atsakomybę pagal BK 294 straipsnio 2 dalį turi būti nustatyta ne tik psichinė ar fizinė prievarta, bet ir tokia prievarta padaryta didelė žala nukentėjusiajam ar jo artimam žmogui. Nuostatos, kad tie atvejai, kai asmuo savavaldžiauja panaudodamas prievartą (psichinę ar fizinę) nukentėjusiajam ar jo artimam asmeniui, savaime kvalifikuotini pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, net nekonstatavus didelės žalos asmens teisėms ar (ir) teisėtiems interesams, iš esmės reiškia plečiamąjį baudžiamosios atsakomybės pagrindų pagal BK 294 straipsnio 2 dalį aiškinimą. Tai neatitinka baudžiamojo, baudžiamojo proceso įstatymų paskirties, prieštarauja konstitucinių teisėtumo, asmenų lygybės prieš įstatymą, teisingumo ir kitų principų reikalavimams. Suprantama, kad panaudotos prievartos (psichinės ar fizinės) pobūdis nulemia ir atsiradusių padarinių rūšį – fizinė ar psichinė žala. Kita vertus, „didelės žalos“ požymio įtvirtinimas BK 294 straipsnio 2 dalyje numatyto savavaldžiavimo sudėtyje (kaip minėta, neatskiriamos nuo pagrindinės savavaldžiavimo sudėties ir papildančios pagrindinės savavaldžiavimo sudėties požymių visumą), reiškia imperatyvą, kad pagrindžiant kaltinamajam kaltinimą pagal BK 294 straipsnio 2 dalį nepakanka tik konstatavimo, jog nukentėjusysis patyrė psichinę ar fizinę prievartą. Turi būti atskleista ir tokios prievartos padarinių pobūdis, turinys. Kartu turi būti analizuojamas ir prievartos pobūdis.
Savavaldžiavimo padariniai, kaip didelė žala, turi būti konstatuojami ne formaliai, bet motyvuotai atskleidžiant jų pobūdį, turinį, pavojingumo laipsnį ir t. t. Atsižvelgiant į savavaldžiavimo, numatyto BK 294 straipsnio 2 dalyje, sudėties struktūrą, pažymėtina, kad didele žala laikytina ne tai, jog nukentėjusysis patiria tik diskomfortą dėl reikalavimo grąžinti skolą, bet, pavyzdžiui, tai, kad nukentėjusysis praranda saugumo jausmą, kad kaltininko veiksmais sukuriama bauginančio pobūdžio situacija. Vadinasi, nukentėjusysis turi ne tik išgirsti grasinimus, bet ir suprasti jų realų pavojingumą, didelę tikimybę, kad kaltininkas juos įgyvendins. Taip pat turi būti konstatuota, kad kaltininko elgesys ne apskritai (miglotai) pažeidžia „įstatymų nustatytą tvarką“, bet yra neteisėtas (konkrečiai nurodant, kokie įstatymai ar teisės aktai, nustatantys minėtą tvarką, yra pažeisti (kasacinė byla Nr. 2A-7-2/2010), agresyvus, baustinas ir pan. Suprantama, kad turi būti motyvuotai pagrindžiamas ir kitų savavaldžiavimo sudėties požymių, tarp jų ir subjektyviųjų, buvimas kaltininko elgesyje.
Atsižvelgiant į nusikalstamo savavaldžiavimo esmę, į teismų praktiką bylose dėl nusikalstamų veikų, kuriose psichinė prievarta nukentėjusiajam ar jo artimam asmeniui yra tokių veikų padarymo būdas, taip pat, įvertinant sankcijos už kvalifikuotą savavaldžiavimą griežtumą, darytina išvada, kad psichine prievarta baudžiamąja teisine prasme laikytini pasikartojantys ar nuolatinio pobūdžio tyčiniai kaltininko veiksmai, pasižymintys aiškiai priešišku, neetišku, žeminančiu ar įžeidžiančiu, agresyviu, užgauliu pobūdžiu. Gali būti gąsdinama susidoroti, pakenkti nukentėjusiojo šeimai. Tai gali būti ir grasinimai panaudoti fizinę jėgą, nuo kurios nukentėjusysis neapsigins, sunaikinti ar sugadinti turtą ar kitokiu būdu padaryti didelę turtinę žalą. Kaltininkas, siekdamas savo tikslų, nukentėjusįjį gali įžeidinėti, šmeižti, šantažuoti, persekioti pats ar į tokią veiką įtraukti ir kitus asmenis. Toks psichinis spaudimas (agresija) jau savaime yra neteisėtas, baustinas. Tai gali sukelti nukentėjusiajam bejėgiškumo būseną, įtampą, dvasinius sukrėtimus ar nuolatinį psichologinį diskomfortą, depresiją ar kitokią liguistą būseną, sveikatos pablogėjimą ar net psichikos sutrikimą. Tokius padarinius (didelę žalą) nukentėjusiajam ar jo artimiems asmenims gali sukelti ir pavienis, bet itin šiurkštus, bauginantis ar agresyvus, žeminantis kaltininko veiksmas.
Nagrinėjamos bylos aplinkybės leidžia daryti išvadą apie civilinę nuteistojo ir nukentėjusiojo konflikto prigimtį. Kaip minėta anksčiau, R. M. buvo kaltinamas pagal BK 294 straipsnio 2 dalį tuo, kad 2008 m. rugpjūčio 28 d., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, būdamas įmonės (duomenys neskelbtini) savininku, savo darbo kabinete Kaune, Taikos pr. 135 B, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė ginčijamą, tačiau nerealizuotą savo tikrą teisę. Įmonės vairuotojui V. B. jis nurodė, kad šis yra skolingas įmonei 11200 eurų dėl Belgijos sostinėje Briuselyje su įmonės vilkiku padarytos avarijos bei prarastų gabenamų automobilių įsigijimo dokumentų. V. B. savo atsakomybę neigiant, R. M., pagal materialinės atsakomybės sutartį su juo turėdamas teisę reikalauti patirtų nuostolių atlyginimo, nesikreipė į teisėsaugos institucijas dėl šios teisės įgyvendinimo ar ginčo sprendimo, o panaudodamas psichinę prievartą, nukentėjusiajam neprisiėmus prievolės atlyginti įmonei nuostolius, grasindamas atleisti jį iš darbo ir padaryti taip, kad negautų kito darbo, jo sutuoktinei O. B. grasindamas atimti namą, „paleisti jį vėjais“, t. y. darydamas psichologinį spaudimą abiem nukentėjusiesiems, privertė V. B. pasirašyti paskolos raštelį, kad jis pasiskolino iš R. M. 11200 eurų, taip neteisėtai įtvirtino nukentėjusiojo 38752 Lt turtinę prievolę.
Taigi kaip pasisakyta anksčiau, savavaldžiavimui kaip nusikaltimui būtina nustatyti ir konstatuoti didelės žalos padarymą asmens teisėms ar teisėtiems interesams. Tokios nuostatos laikomasi ir teismų praktikoje (kasacinė nutartis 2K-P-183/2012).
Tačiau iš R. M. pateikto kaltinimo matyti, kad ši aplinkybė, kuri yra būtina nusikaltimo sudėčiai, nenurodyta ir jam neinkriminuota. Jau vien dėl šios priežasties nenustačius ir nenurodžius padarinių pobūdžio ir turinio, tai yra nesant būtinos sąlygos nusikaltimo sudėčiai konstatuoti, negalima teigti, kad R. M. padarė nusikaltimą (savavaldžiavimą). Taigi nagrinėjamoje byloje iš esmės nebuvo nustatyta, kokioms nukentėjusiojo ar kurio nors jo artimo asmens teisėms ar teisėtiems interesams buvo padaryta didelė žala ir ar apskritai buvo padaryta didelė žala.
Esant šioms aplinkybėms kolegija konstatuoja, kad atmestinas kaip nepagrįstas prokuroro ir nukentėjusiojo apeliacinių skundų argumentas, kad kvalifikuojant veiką pagal BK 294 straipsnio 2 dalį nėra būtinas didelės žalos padarymas asmens teisėms ar teisėtiems interesams, ir, kad nėra būtina nustatyti padarinių pobūdį ir turinį.
Kolegija sutinka su apylinkės teismo išvada, kad šį požymį būtina nustatyti ir kaltinime inkriminuoti.
Pažymėtina, kad kvalifikuota savavaldžiavimo sudėtis suponuoja tik pačius pavojingiausius grasinimus – paprastai, kaip minėta, panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti turtą ar kitokiu būdu padaryti didelę žalą. Tuo tarpu šioje baudžiamojoje byloje, įvertinus nukentėjusiųjų parodymus apie išteisintojo išsakytus žodžius nukentėjusiesiems, nėra pagrindo jų pripažinti tokiais pavojingais, kad būtų galima tai vertinti kaip psichinę prievartą BK 294 straipsnio 2 dalies prasme. Kartu iš bylos faktinių aplinkybių matyti, kad nėra pagrindo išvadai, jog R. M. būtų padaręs didelę žalą nukentėjusiųjų teisėms ar (ir) teisėtiems interesams.
Apeliacinės instancijos teismo kolegijos nuomone, kaltinime R. M. nebuvo inkriminuotas, ir tuo labiau nebuvo argumentuotas, anksčiau minėtas kvalifikuoto savavaldžiavimo būtinasis požymis, sutampantis su nusikalstamais padariniais (didelės žalos nukentėjusiojo asmens teisėms ar teisėtiems interesams padarymas), o inkriminuotas specialusis požymis (psichinės prievartos prieš nukentėjusįjį ir jo artimą asmenį panaudojimas) nebuvo nustatytas ir įrodytas, ką teisingai konstatavo apylinkės teismas. Be to, teisinga yra teismo nustatyta aplinkybė, kad jeigu galimai ir buvo išsakyti žodžiai, kuriuos nurodo nukentėjusysis (grasinimas atleisti iš darbo, padaryti taip, kad neįsidarbintų, atimti namą, „paleisti vėjais“), yra neapibrėžta, abstrakti, nekonkretizuota psichinė prievarta. Kolegijos nuomone, ji nesudaro sąlygų atsakomybei kilti pagal BK 294 straipsnio 2 dalį ir neatitinka psichinės privartos sąvokos, nes kvalifikuota savavaldžiavimo sudėtis suponuoja tik pačius pavojingiausius grasinimus, paprastai - panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti turtą ar kitokiu būdu padaryti didelę turtinę žalą. Be to, pripažįstant psichinės prievartos panaudojimo faktą, būtina nustatyti ir grasinimo realumą (tikrumą). Šiuo atveju tokių aplinkybių byloje nenustatyta. Net ir tuo atveju, jeigu tikėti nukentėjusiojo nurodyta aplinkybe apie tai, kad darbdavys R. M. privertė jį pasirašyti paskolos raštelį už jam padarytus nuostolius, o faktiškai jis pinigų negavo, t. y. kad nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, R. M. savavališkai vykdė ginčijamą, tačiau nerealizuotą savo tikrą teisę (reikalavimo teisę į nuostolių jo vadovaujamai įmonei atlyginimą), grasindamas V. B. atleisti iš darbo ir padaryti taip, kad jis negautų kito darbo, negali būti laikoma psichine prievarta, nes minimas teises darbdavio atstovas turėjo ir jas galėjo realizuoti teisėtai (t. y. įmonės (duomenys neskelbtini) savininkas turėjo teisę darbuotoją atleisti iš darbo (ši teisė netgi buvo realizuota), o nepažeidžiant įstatymų padarymas taip, kad buvęs darbuotojas negautų kito darbo, irgi negali būti pripažinta kaip akivaizdžiai neteisėti darbdavio veiksmai, nes jis gali savo iniciatyva charakterizuoti buvusį darbuotoją, kuris, kaip yra nustatyta šioje byloje, ne kartą buvo šiurkščiai pažeidęs darbo drausmę ir šią aplinkybę pripažino pats). Kaip minėta, psichine prievarta galėtų būti laikoma kaip pasikartojantys ar nuolatinio pobūdžio veiksmai, pasižymintys aiškiai priešišku, neetišku, žeminančiu ar įžeidžiančiu, agresyviu, užgauliu pobūdžiu, gąsdinant susidoroti, pakenkti nukentėjusiojo šeimai, grasinimai panaudoti fizinę jėgą, nuo kurios nukentėjusysis negalėtų apsiginti, grasinimai tuoj pat sunaikinti ar sugadinti turtą ar kitokiu būdu padaryti didelę turtinę ar kitokią žalą asmens teisėms. Tačiau tokios aplinkybės nenustatytos. Be to, R. M. buvo kaltintas ir tuo, kad paskolos raštelį privertė pasirašyti grasindamas jo sutuoktinei O. B. atimti namą ir „paleisti jį vėjais“. Šis pasakymas, kolegijos nuomone, irgi neatitinka BK 294 str. 2 d., numatytos nusikalstamos veikos kvalifikuojančio požymio (psichinė prievarta), nes juk akivaizdu, kad nuostolių padarymo išteisintojo įmonei nukentėjusysis neginčijo (nevertinant jų dydžio ir galimybių juos išsiieškoti teisėtomis priemonėmis), kad šios, nors ir ginčijamos, reikalavimo teisės įvykdymas neabejotinai būtų sukėlęs turtinių praradimų ne tik nukentėjusiajam, bet ir jo šeimai, kurios nariai (nuketėjusiojo sutuoktinė) žinojo apie V. B. darbo drausmės pažeidimus, padarytą žalą darbdaviui. Kaip minėta, panaudodamas psichinę privartą kaltininkas turėtų nukentėjusįjį ar jo artimą asmenį įžeidinėti, šmeižti, šantažuoti, persekioti pats ar į tokią veiką įtraukti ir kitus asmenis. Tai turėtų sukelti nukentėjusiajam (ir jo artimiesiems) bejėgiškumo būseną, įtampą, dvasinius sukrėtimus ar nuolatinį psichologinį diskomfortą, depresiją kitokią liguistą būseną, sveikatos pablogėjimą ar net psichikos sutrikimą, o šių požymių kaltinime išteisintojo veiksmai neatitinka.
Apeliaciniuose skunduose taip pat keliamas netinkamo įrodymų vertinimo ir jų nesugretinimo su byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis klausimas. Kadangi nagrinėjamojoje byloje nebuvo nustatyti BK 294 straipsnio 2 dalies būtini požymiai, tai savaime reiškia revizuojamo nuosprendžio teisėtumą, aptariamas apeliantų keliamas klausimas bylos esmės ir rezultato nepakeistų, todėl dėl jų nepasisakoma.
Konstatuojama, kad vien tik savavališkas reikalavimo teisės (tariamos ar ginčytinos) dėl darbuotojo neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo vykdymas, priverčiant sudaryti (pasirašyti) niekinį ir/ar nuginčijamą (t. y. apsimestinį) sandorį, nesudaro nusikalstamo savavaldžiavimo sudėties. Kaip minėta anksčiau, nenustačius, neįrodžius ir neargumentavus (nagrinėjamu atveju, net neinkriminavus) padarytos didelės žalos asmens teisėms požymio arba nusikalstamų padarinių ( jie būtini savavaldžiavimo sudėčiai), vien tik savavališko tariamo arba ginčijamos teisės vykdymas (įgyvendinimas ar realizavimo pradžia) neužtraukia baudžiamosios atsakomybės, nes tokių teisių pažeidimas gali būti įrodinėjimas bendrosios kompetencijos teismuose, sprendžiant asmenų turtinius ginčus. Vien tik neteisėtas pareikalavimas vienais pagrindais atsiradusią reikalavimo teisę įforminti kaip atsiradusią kitu pagrindu, nagrinėjamu atveju, reikalavimo teisės atlyginti darbuotojo veiksmais padarytą žalą neteisėtas įforminimas paskolos sandoriu, neįrodžius anksčiau minėtų kitų baudžiamosios atsakomybės taikymo sąlygų, gali būti pakankamai nesunkiai įrodytas pareiškiant atitinkamus ieškinius (pvz., dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu).
Nenustačius būtinų nusikalstamos veikos sudėties požymių baudžiamosios atsakomybės klausimas negali būti sprendžiamas. Padarius išvadą, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nenustatyti privalomi patraukti baudžiamojon atsakomybėn už savavaldžiavimą būtini požymiai (veiksmai, pažeidžiantys įstatymų nustatytą tvarką, padariniai ir jų turinys, būdas) netenka prasmės kitų apeliacinio skundo argumentų nagrinėjimas. Nekonstatavus neteisėtų veiksmų padarymo, negali būti svarstomas ir kaltės klausimas dėl veiksmų, kurių neatitikimas įstatymų nekonstatuotas, atlikimo.
Kolegija vertina ir tą aplinkybę, kad 2013-01-09 Kėdainių rajono apylinkės teisme gautas ieškovo R. M. prašymas atsiimti ieškinį (Liteko duomenys). Tai rodo, kad civiliniai teisiniai santykiai ir galimas skolos ieškojimo procesas prieš V. B. gali būti nutrauktas ir jam dėl paskolos raštelio surašymo pasekmės (skolos priteisimas) nekils.
Kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad R. M. veiksmuose nėra nusikalstamos veikos sudėties požymių. Dėl to pirmosios instancijos teismo nuosprendį naikinti nėra įstatyminio pagrindo, nes nuosprendžiu R. M. pagrįstai išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Esant šioms aplinkybėms prokuroro ir nukentėjusiojo apeliaciniai skundai nepagrįsti, jie atmetami, nuosprendis paliekamas galioti.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutarė:
Kauno miesto apylinkės prokuratūros prokuroro Arūno Purvainio ir nukentėjusiojo V. B. apeliacinius skundus atmesti.