Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Birutė Simonaitienė

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės Šiaulių miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. gruodžio 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-8208-1004/2021 pagal ieškovo T. K. ieškinį atsakovei Šiaulių miesto savivaldybės administracijai dėl 2021 m. gegužės 12 d. sprendimo dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, ieškovo pusėje ERGO Insurance SE Lietuvos filialas.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

8. Atsakovė nurodė, kad ieškovas reikalavimą atlyginti žalą, padarytą dėl kelio konstrukcinio defekto, pareiškė atsakovei, kaip gatvės savininkei ir valdytojai, tačiau tai nereiškia, kad atsakovė sutinka ir pripažįsta savo kaltę. Įrodyti kelio trūkumų, iš kurių kildinama reikalaujama atlyginti žala, faktą pareiga tenka ieškovui, reikalaujančiam žalos atlygimo iš šių objektų savininko (valdytojo). Ieškovas policijos pareigūnams pats nurodė, kad įvažiavo į duobę, kurioje buvo akmuo, automobilio pakeltas akmuo apgadino automobilį. Darytina prielaida, kad pažeidimai automobiliui buvo padaryti ne dėl atsiradusios duobės, o dėl akmens. Atsakovės vertinimu, žala ieškovui buvo padaryta ne dėl duobės, o dėl pašalinio daikto (akmens) važiuojamojoje gatvės dalyje. Atsižvelgiant į tai, kad gatvė yra asfaltuota, akivaizdu, kad akmuo nėra gatvės ar kurio nors kito gatvės įrenginio konstrukcinė dalis. Akmens atsiradimas ant gatvės yra atsitiktinis, todėl nėra pagrindo spręsti, jog žala ieškovui padaryta dėl gatvės (kelio) konstrukcinio trūkumo ir atsakovei kilo civilinė atsakomybė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.266 straipsnio 1 dalies pagrindu. Taip pat buvo nustatyta, kad ieškovas dažnai važinėja aptariama gatve, veža sūnų į treniruotes, tad galimai žinojo, kad gatvėje yra duobė, o gal ir akmuo. Ieškovas, žinodamas, kad gatvė yra duobėta, privalėjo būti ypatingai atidus, atlikdamas manevrus, duobė yra kelio viduryje, ir tai yra ne pagrindinė gatvė, kurioje vyksta intensyvus eismas, tad atidus ir rūpestingas vairuotojas būtų pastebėjęs tiek duobę, tiek ir akmenį. Be to, aiškindamas eismo įvykio aplinkybes, ieškovas nurodė, kad tik išvažiuodamas iš teritorijos kliudė akmenį, darytina išvada, kad jis įvažiuodamas turėjo ir galėjo matyti tiek gatvėje esančią duobę, tiek ir akmenį.

9. Atsakovė nurodė, kad ieškovas savo reikalavimą atlyginti žalą grindžia tik būsimo remonto sąskaita, kurioje nurodyti tik galimi remonto darbai. Atsakovei kilo abejonių, kad remonto sąskaitoje nurodytus sugadinimus lėmė ne gatvėje esanti duobė, o būtent akmuo. Taip pat buvo nustatyta, kad sąskaitoje nėra išskaičiuotas ir nurodytas keičiamų detalių nusidėvėjimas, nenurodyta, ar visi pažeidimai yra atsiradę būtent dėl įvykusio eismo įvykio, o ne atsiradę anksčiau. Be to, iš pateiktos remonto sąskaitos nėra aišku, kas buvo vertinama (ar visų defektų remontas, ar tik dėl įvykio atsiradusių defektų remontas). Įvertinusi, kad realiai nebuvo atliktas apgadinto automobilio remontas ir nepateiktos realiai atliktų darbų sąskaitos, pagal kurias būtų galima įvertinti atliktų darbų mastą ir apimtis, bei jas susieti su įvykio metu padarytais automobilio apgadinimais, atsakovė atsisakė tenkinti ieškovo prašymą dėl žalos atlyginimo. Atsakovė pažymėjo, kad ieškovas, teikdamas reikalavimą dėl žalos atlyginimo, neįrodė nei jų fakto, nei jų dydžio.

10. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, ieškovo pusėje ERGO Insurance SE Lietuvos filialas atsiliepime nurodė, kad transporto priemonė buvo parduota 2021-02-28, o vėliau dar kartą – 2021-03-02. Trečiasis asmuo apie įvykusį apdraustos transporto priemonės savininko pasikeitimą jokių pranešimų nebuvo ir nėra gavęs, tad susiklosčius tokiai situacijai turi būti taikomos Transporto priemonių draudimo taisyklių Nr. 030 (galiojančių nuo 2019-03-01) 12.5 punkto nuostatos – draudikas neturi pareigos mokėti draudimo išmokos.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

11. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. gruodžio 10 d. sprendimu nuspręsta ieškinį tenkinti visiškai; priteisti iš atsakovės Šiaulių miesto savivaldybės administracijos 1606,65 Eur turtinę žalą, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2021-06-29) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1223,00 Eur bylinėjimosi išlaidas ieškovui T. K.; priteisti iš atsakovės Šiaulių miesto savivaldybės administracijos 6,50 Eur bylinėjimosi išlaidų valstybei.

12. Teismas konstatavo, kad Šiaulių miesto savivaldybės administracija yra tinkama atsakovė nagrinėjamoje byloje.

13. Teismas nesutiko su atsakovės argumentais, kad transporto priemonės valdytojo nepakankamai rūpestingas vairavimas turėjo įtakos atsiradusiems nuostoliams. Teismas nurodė, kad transporto priemonės valdytojo veiksmuose nebuvo neatsargumo ir neatidumo. Teismas sprendė, jog nėra pagrindo konstatuoti, kad automobilis buvo apgadintas dėl vairuotojo didelio neatsargumo, todėl nėra pagrindo netaikyti atsakovės civilinės atsakomybės ar sumažinti žalos dydį.

14. Teismas nurodė, kad automobilio apgadinimai yra susiję priežastiniu ryšiu ne su pašaliniu objektu duobėje, bet su pačia duobe ir transporto priemonės įvažiavimu į ją. Teismas nurodė, kad atsakovė nenuginčijo savo kaltės, kaip civilinės atsakomybės taikymo sąlygos; byloje neįrodyta esant kokių nors CK 6.270 straipsnyje nurodytų kelio valdytojo atsakomybę šalinančių aplinkybių; priežastinį ryšį tarp atsakovės neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos patvirtina bylos medžiaga; žalos padarymo faktas nustatytas.

15. Teismas pažymėjo, kad atsakovė, nesutikdama su žalos atlyginimo dydžiu, kitokio žalos paskaičiavimo nepateikė. Teismas akcentavo, jog būtent atsakovė turėjo apskaičiuoti dalių ir detalių nusidėvėjimą, atlikdama aritmetinius skaičiavimo veiksmus, jei nesutiko su ieškovo pateiktu vertinimu. Teismas sprendė, kad atsakovė nepaneigė ieškovo pateiktų žalos dydį patvirtinančių įrodymų.

16. Teismas nurodė, kad atsakovė nesiėmė saugų eismą užtikrinančių priemonių duobei aptverti ar pažymėti, todėl, turėdama pareigą tinkamai prižiūrėti kelius, laikantis visų jos veiklą reglamentuojančių teisės aktų, bei būti rūpestinga ir atidžia, netinkamai vykdė gatvės priežiūrą ir remontą, t. y. atliko neteisėtus veiksmus CK 6.246 straipsnio prasme, dėl ko įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo padaryta žala transporto priemonei.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

17. Apeliaciniame skunde dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo atsakovė Šiaulių miesto savivaldybės administracija prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. gruodžio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

17.1. Pirmosios instancijos teismas sprendimą priėmė tik formaliai ištyręs byloje pateiktus įrodymus, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, byloje esančius įrodymus įvertino netinkamai.

17.2. Liudytojas nurodė, kad pagal pateiktus įrodymus byloje negali pasakyti, ar būtent duobė yra pasekmė, dėl kurios buvo apgadinta transporto priemonė, nes nei duobė, nei joje esantis pašalinis daiktas nebuvo nei fiksuoti, nei išmatuoti. Nesant šių duomenų, nei ekspertas liudytojas, nei atsakovė negalėjo įvertinti, ar būtent dėl šios duobės buvo padaryti konkretūs transporto priemonės apgadinimai. Be to, liudytojas nurodė, kad apgadinimai yra atsiradę dėl smarkaus automobilio smūgio į aštrų grindinį, tačiau liudytojas negalėjo nurodyti, ar automobilio pažeidimai galėjo atsirasti dėl duobės. Teismas nevertino ir ieškovo duotų paaiškinimų pareigūnams, kad automobilio apgadinimai galimai atsirado būtent dėl pašalinio duobėje esančio daikto, kuris buvo pakeltas priekinio automobilio rato. Darytina prielaida, kad byloje nėra jokių aiškių faktinių duomenų, iš kurių būtų galima daryti išvadas, kad transporto priemonė buvo apgadinta būtent dėl duobės.

17.3. Teismas tik formaliai įvertino vairuotojo rūpestingumą ir visiškai nepasisakė ir nenagrinėjo tokių faktinių aplinkybių kaip: eismo įvykis įvyko šviesiu paros metu; eismo įvykis įvyko grįžtant tuo pačiu keliu; per laikotarpį, kada buvo forminamas eismo įvykis, tamsiu paros metu nurodytu keliu pravažiavo net keletas automobilių, kurie sugebėjo išvengti kelyje atsiradusios kliūties. Turėjo būti įvertinti ne tik atsakovės, bet ir automobilį vairavusio ieškovo veiksmai, kadangi dėl žalos atsiradimo yra ir ieškovo kaltės, į tai turėjo būti atsižvelgiama, sprendžiant priteistinos žalos dydžio klausimą.

17.4. Nesutiktina ir su pirmosios instancijos teismo pateikta motyvacija dėl padaryto žalos dydžio. Teismas patirtą žalą nustatė pagal pateiktą UAB „DEL AUTO“ atestuoto transporto priemonių vertintojo parengtą remonto sąmatą. Apklausiamas liudytojas nurodė, jog detalių nusidėvėjimas nebuvo skaičiuojamas, tad darytina išvada, kad visos automobilio remontui reikalingos detalės buvo apskaičiuotos naujų detalių verte, visiškai nevertinant nei automobilio būklės, nei jo detalių nusidėvėjimo iki autoįvykio. Teismas, priimdamas sprendimą dėl žalos dydžio, visiškai nevertino aplinkybės, kad automobilis yra ne naujas, kad jo keičiamos detalės yra pasidėvėjusios.

18. Atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą ieškovas T. K. prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti, palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

18.1. Kelyje buvo duobė, į kurią įvažiavo ieškovo automobilis. Duobėje buvo asfalto gabalas, kuris, automobiliui įvažiavus į duobę, galimai pajudėjo. Automobilis buvo apgadintas šio eismo įvykio metu, kai automobilis išvažiavo į duobę su joje buvusiu to paties kelio asfalto gabalu. Aplinkybė, ar automobilis buvo apgadintas dėl vien tik kelio duobės, ar vien tik dėl kelio duobėje buvusio asfalto gabalo, ar ir dėl duobės, ir dėl duobėje buvusio asfalto gabalo, visiškai neturi jokios reikšmės šiuo atveju, nes jei kelio duobės nebūtų buvę, tai ir asfalto gabalas nebūtų galėję būti duobėje ir nebūtų galėjęs net ir hipotetiškai apgadinti automobilį. O jei asfalto gabalas būtų buvęs ne duobėje, bet ant asfalto paviršiaus, ieškovas tikrai būtų galėjęs jį pastebėti. Atsakovės deliktinė civilinė atsakomybė už apgadintą automobilį yra bet kuriuo atveju, nepriklausomai nuo to, ar automobilis buvo apgadintas dėl pačios kelio duobės, ar dėl to, kad buvo kelio duobė, kurioje buvo akmuo/asfalto gabalas, ar automobilį apgadino iš kelio duobės pakeltas akmuo/asfalto gabalas. Eismo įvykį lėmė duobės buvimas ir kelio nepriežiūra.

18.2. Ieškovui grįžtant nuo mokyklos yra įkalnė, duobės vieta yra įkalnės viršuje, ieškovas net neturėjo galimybės duobės vietą matyti, neturėjo galimybės ir vertinti, jog tai apskritai yra duobė, o ne šiaip asfalto aptrupėjimas. Ieškovas neturėjo galimybių išvengti užvažiavimo ant asfalto ištrupėjimo, kaip jis tuo metu suprato, ir duobės, kaip paaiškėjo vėliau po eismo įvykio.

18.3. Policijos pareigūnai patys pripažino, jog ieškovas jokio Kelių eismo taisyklių pažeidimo nepadarė ir administracinio teisės pažeidimo protokolo nesurašė. Jeigu dėl eismo įvykio būtų konstatuotas Kelių eismo taisyklių pažeidimas, tai policijos pareigūnai būtų padarę. Jokie neteisėti ieškovo veiksmai nebuvo konstatuoti.

18.4. Aplinkybę, jog eismo įvykio forminimo metu važiavo kiti automobiliai ir į duobę jie neįvažiavo, lėmė kelios priežastys. Ieškovas jau buvo įvažiavęs į duobę ir iš jos jau buvo pakeltas ir ant asfalto paviršiaus gulėjo asfalto gabalas, ant asfalto gulėjo ir smulkūs asfalto gabalėliai, kliūtys – asfalto gabalas ir duobė buvo gerai matomi. Be to, stovėjo policijos automobilis su įjungtais švyturėliais, policijos pareigūnai vaikščiojo apie duobę, fotografavo konkrečią vietą. Eismas toje vietoje nėra intensyvus ir pamačius policijos pareigūnų veiksmus, tai taip pat vairuotojams galimai palengvino kliūčių atpažinimą. Todėl tokia aplinkybė neturi jokios įrodomosios reikšmės konkrečiu atveju.

18.5. Byloje nenustatyta, jog ieškovas būtų pasirinkęs netinkamą greitį. Atsakovė neįrodinėjo, jog ieškovas eismo įvykio metu buvo pasirinkęs netinkamą greitį ir tokių įrodymų byloje nėra. Konkrečiu atveju kliūties ieškovas negalėjo numatyti iš anksto.

18.6. Atsakovė nei procesiniuose dokumentuose, nei bylos nagrinėjimo metu neteikė jokių įrodymų, jog kažkurie remonto sąmatoje nurodyti darbai būtų nesusiję su eismo įvykiu dėl apgadinimų pobūdžio ar kitų priežasčių, taip pat dėl duobės dydžio, ilgio, pločio, gylio. Atsakovė nepateikė jokių įrodymų, jog automobilis būtų apgadintas iki eismo įvykio, t.y. kitomis aplinkybėmis.

18.7. Atsakovė apeliaciniame skunde deklaratyviai teigia, kad žalos dydis turėjo būti apskaičiuotas, įvertinus automobilio detalių nusidėvėjimą, nes automobilis buvo ne naujas. Byloje yra pateikta remonto sąmata, kurioje yra numatyti automobilio remonto darbai ir detalės, reikalingos automobilio būklei atstatyti, kad ji būtų vėl tokia, kaip ir iki įvykio. Remonto sąmata ir buvo sudaryta atkuriamosios vertės metodu. Todėl visiškai nesuprantama, dėl kokių priežasčių atsakovei nėra priimtina remonto sąmatoje nurodyta ir teismo priteista nuostolių suma. Be to, atsakovė nepateikė jokių įrodymų ir/ar skaičiavimų dėl remonto sąmatoje nurodytų sumų sumažinimo dėl automobilio nusidėvėjimo, t.y. kokia dalimi, atsakovės nuomone, padarytos žalos suma turėjo būti sumažinta. Atsakovė taip pat neįrodinėjo, jog kažkurios iš remonto sąmatoje nurodytų detalių galėjo būti panaudotos ne naujos ir dėl to automobilio būklė po remonto nenukentėtų, t.y. automobilio būklė bus vėl tokia, kaip ir iki įvykio.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atsakovės (apeliantės) apeliacinis skundas netenkintinas.

19. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

20. Remiantis civilinės bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovui T. K. priklausė transporto priemonė (duomenys neskelbtini). Šios transporto priemonės savanoriškos transporto priemonių KASKO draudimo sutartis buvo nutraukta 2021 m. kovo 5 d. ankstesnio savininko prašymu.

21. Iš Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos tarnybos pažymos dėl eismo įvykio nustatyta, kad eismo įvykis įvyko (duomenys neskelbtini). Šiaulių miesto savivaldybės administracijai pateikta informacija (įskaitant vaizdo medžiagą DVD laikmenoje), susijusi su įvykių, kuris registruotas policijoje Nr. (duomenys neskelbtini). Į bylą pateiktos įvykio fotonuotraukos.

22. Iš 2021 m. kovo 9 d. UAB „DEL AUTO“ remonto sąmatos nustatyta, kad transporto priemonės padarytų apgadinimų remonto kaina yra 1506,66 Eur (už vertinimą remonto klausimais UAB „DEL AUTO“ sumokėta 99,99 Eur).

23. 2021 m. kovo 17 d. T. K. pateikė pretenziją Šiaulių miesto savivaldybės administracijai dėl 1606,65 Eur žalos atlyginimo. 2021 m. gegužės 12 d. atsakymu dėl pateiktos pretenzijos Šiaulių miesto savivaldybės administracija nusprendė netenkinti T. K. pretenzijos.

Dėl atsakovės apeliacinio skundo argumentų

24. CK 6.266 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo šio kodekso 6.270 straipsnio 1 dalyje nustatytos aplinkybės.

25. CK 6.266 straipsnio nuostatos įtvirtina bendrąją taisyklę, kad už statinio trūkumų sukeltą žalą be kaltės atsako jo savininkas, t. y. asmuo, kuris statinį valdo nuosavybės teise (CK 4.37 straipsnis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.266 straipsnyje įtvirtinta „griežtoji atsakomybė“, t. y. atsakomybė be kaltės, reiškianti, kad šiai normai taikyti būtina nustatyti įstatyme nurodyto statinio, kuris sugriuvo ar turėjo kitokių trūkumų, valdymo faktą, žalos asmeniui padarymą, kuris laikomas ir neteisėtais veiksmais, ir objekto sugriuvimo ar kitokių trūkumų bei padarytos žalos priežastinį ryšį, tačiau nenustatinėjama valdytojo kaltė. Statinių savininkai ir teisėti valdytojai turi prisiimti riziką ir atlyginti dėl statinių sugriovimo ar kitokių trūkumų padarytą žalą net ir tais atvejais, kai ėmėsi visų prieinamų priemonių, buvo rūpestingi ir atidūs, kad žalos neatsirastų, bet ji vis dėlto atsirado (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-57/2014; 2015 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-186-701/2015; 2016 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-105-687/2016, 12 punktas).

26. Statinio, pastato ar kitokios konstrukcijos, įskaitant kelius, valdymas pagal CK 6.266 straipsnį suprantamas kaip objekto turėjimas savo žinioje ir teisė savarankiškai spręsti dėl ūkinio bei fizinio poveikio darymo šiam objektui. Valdytoju gali būti laikomas asmuo, kuriam daiktinės ar prievolinės teisės pagrindu pavesta eksploatuoti, prižiūrėti ar tvarkyti objektą. Nurodyta norma nustato objekto savininko ar valdytojo atsakomybę be kaltės. Dėl to asmuo gali būti atleistas nuo civilinės atsakomybės tik įrodęs, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos (force majeure) arba nukentėjusiojo tyčios ar didelio neatsargumo.

27. CK 6.266 straipsnyje įtvirtintu objektyviosios civilinės atsakomybės atveju nustatytinos tokios deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos: 1) įstatyme nurodyto objekto, kuris sugriuvo ar turėjo kitokių trūkumų, valdymo faktas; 2) žalos asmeniui padarymas; 3) įstatyme nurodyto objekto sugriuvimo ar kitokių trūkumų ir padarytos žalos priežastinis ryšys. Kaltė šiuo atveju yra formaliai pašalinta iš civilinės atsakomybės sąlygų. Statinių savininko (valdytojo) deliktinei civilinei atsakomybei atsirasti kaltė, kaip civilinės atsakomybės sąlyga, nenustatinėjama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis, 6.266 straipsnio 1 dalis). Veiksmų neteisėtumas nesiejamas su daikto valdytojo veikimu ar neveikimu ir jo rūpestingumo klausimas nekeliamas, užtenka objektyvaus daikto su trūkumais valdymo fakto.

28. Ieškovas nurodė, kad (duomenys neskelbtini), vairuodamas jam priklausantį automobilį (duomenys neskelbtini) įvažiavo į kelio ženklais nepažymėtą duobę asfalto dangoje, kuri buvo užmaskuota akmeniu, todėl buvo apgadintas jam priklausęs automobilis. Į įvykio vietą buvo iškviesti policijos pareigūnai, įvykis Šiaulių AVPK Kelių policijos tarnyboje užregistruotas.

29. Byloje nustatyta, kad Šiaulių miesto savivaldybė yra gatvės, kurioje įvyko eismo įvykis, savininkė. Atsakovės atsakomybė nagrinėjamu atveju kyla CK 6.266 straipsnio pagrindu, kadangi žala kildinama iš netinkamos kelio konstrukcijos priežiūros – duobės važiuojamojoje dalyje. Iš Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos tarnybos pažymos dėl eismo įvykio nustatyta, kad eismo įvykis įvyko (duomenys neskelbtini), dalyvaujant transporto priemonei (duomenys neskelbtini) įvykis registruotas Nr. (duomenys neskelbtini). Į įvykį atvykę policijos pareigūnai nenustatė, kad ieškovas būtų pažeidęs Kelių eismo taisykles ir administracinio nusižengimo protokolo jam nesurašė. Į bylą nepateikta įrodymų, kad kelio duobė, į kurią įvažiavo ieškovo automobilis, buvo paženklinta ar aptverta.

30. Ieškovas į bylą pateikė nuotraukas, kuriose po eismo įvykio užfiksuoti transporto priemonės apgadinimai, dėl kurių transporto priemonė sava eiga nebegalėjo važiuoti. Apgadinimus vertinęs vertintojas patvirtino, kad transporto priemonės apgadinimai (buferio apvalkalo, ratlankio, padangos ir kt. apgadinimai) atsirado dėl aštrių duobės kraštų, transporto priemonei patekus į duobę. Ieškovas pateikė automobilio remonto sąmatą, sudarytą 2021-03-09, pagal ieškovo pateiktą sąmatą automobiliui padarytų apgadinimų remonto kaina yra 1506,66 Eur (už vertinimą UAB „DEL AUTO“ ieškovas sumokėjo 99,99 Eur).

31. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovė nesiėmė saugų eismą užtikrinančių priemonių duobei aptverti ar pažymėti įspėjančiais apie kliūtį ženklais, todėl turėdama pareigą tinkamai prižiūrėti kelius, laikantis visų jos veiklą reglamentuojančių teisės aktų bei būti rūpestinga ir atidžia, netinkamai vykdė gatvės priežiūrą ir remontą, t. y. atliko neteisėtus veiksmus CK 6.246 straipsnio prasme, dėl ko įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo padaryta žala transporto priemonei. Teismas vertino, kad atsakovė neįrodė, jog 2020-2021 metų pavasarį tinkamai vykdė (duomenys neskelbtini) Šiaulių mieste priežiūrą, taisymą ir saugaus eismo organizavimą, tad žala ieškovui kilo iš atsakovės neveikimo, t. y. nevykdymo įstatyme apibrėžtos pareigos užtikrinti vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūrą. Teismas pažymėjo, kad transporto priemonės valdytojo veiksmuose (įvažiuojant į duobę) neatsargumo ir neatidumo nebuvo, kadangi nematydamas jokių ženklų, įspėjančių apie kelio defektą, jis neturėjo pareigos nei važiuoti lėčiau, nei leistinu maksimaliu greičiu, nei pareigos sulėtinti greitį ar stabdyti, nei pareigos apvažiuoti nematomą kliūtį. Teismas konstatavo, kad ieškovo reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo yra pagrįstas, todėl tenkintinas visiškai ir iš atsakovės ieškovui priteistina 1606,65 Eur turtinė žala.

32. Atsakovė apeliaciniame skunde akcentavo, jog pirmosios instancijos teismas sprendimą priėmė tik formaliai ištyręs byloje pateiktus įrodymus, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, byloje esančius įrodymus įvertino netinkamai. Atsakovė pažymėjo, jog liudytojas nurodė, kad pagal pateiktus įrodymus byloje negali pasakyti, ar duobė yra pasekmė, dėl kurios buvo apgadinta transporto priemonė, nes nei duobė, nei joje esantis pašalinis daiktas nebuvo nei fiksuoti, nei išmatuoti. Nesant šių duomenų, nei ekspertas liudytojas, nei atsakovė negalėjo įvertinti, ar būtent dėl šios duobės buvo padaryti konkretūs transporto priemonės apgadinimai. Be to, liudytojas nurodė, kad apgadinimai yra atsiradę dėl smarkaus automobilio smūgio į aštrų grindinį, tačiau liudytojas negalėjo nurodyti, ar automobilio pažeidimai galėjo atsirasti dėl duobės. Skunde atsakovė taip pat nurodė, jog teismas nevertino ir ieškovo duotų paaiškinimų pareigūnams, kad automobilio apgadinimai galimai atsirado būtent dėl pašalinio duobėje esančio daikto, kuris buvo pakeltas priekinio automobilio rato. Be to, teismas tik formaliai įvertino vairuotojo rūpestingumą ir visiškai nepasisakė ir nenagrinėjo tokių faktinių aplinkybių kaip: eismo įvykis įvyko šviesiu paros metu; eismo įvykis įvyko grįžtant tuo pačiu keliu; per laikotarpį, kada buvo forminamas eismo įvykis, tamsiu paros metu nurodytu keliu pravažiavo net keletas automobilių, kurie sugebėjo išvengti kelyje atsiradusios kliūties. Turėjo būti įvertinti ne tik atsakovės, bet ir automobilį vairavusio ieškovo veiksmai, kadangi dėl žalos atsiradimo yra ir ieškovo kaltės, į tai turėjo būti atsižvelgiama, sprendžiant priteistinos žalos dydžio klausimą.

33. Kasacinio teismo praktika įrodymų tyrimo ir vertinimo klausimais yra išplėtota ir nuosekli: įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019).

34. Anksčiau nurodytų bylai reikšmingų faktinių aplinkybių visuma, nurodytų teisės normų sisteminė analizė, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pateikti išaiškinimai apeliacinės instancijos teismui leidžia daryti išvadą, kad nagrinėjamoje byloje yra visos atsakovės civilinės (deliktinės) atsakomybės pagal CK 6.266 straipsnį sąlygos. Faktas, kad atsakovė yra savininkė gatvės, kurioje įvyko eismo įvykis ir dėl kurio ieškovui buvo padaryta žala, byloje neginčytas. Atsakovė privalėjo užtikrinti vietinės reikšmės gatvės priežiūrą, tačiau to nepadarė, t. y. atsakovė, turėdama pareigą tinkamai prižiūrėti kelius, laikantis visų jos veiklą reglamentuojančių teisės aktų, netinkamai vykdė gatvės priežiūrą ir remontą, be to, nesiėmė saugų eismą užtikrinančių priemonių duobei aptverti ar pažymėti įspėjančiais apie kliūtį ženklais. Eismo įvykis, dėl kurio buvo padaryta žala, įvyko ir žala atsirado dėl transporto priemonės įvažiavimo į kelio važiuojamojoje dalyje buvusią nepažymėtą duobę, kurioje buvo pašalinis daiktas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad pašalinė kliūtis, kurios pagal paskirtį neturi būti važiuojamojoje dalyje, yra kelio trūkumas CK 6.266 straipsnio 1 dalies prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-362/2009). Eismo įvykio metu automobiliui įvažiavus į duobę, kurioje buvo pašalinis daiktas, buvo apgadinta transporto priemonė, padaryti apgadinimai susiję priežastiniu ryšiu su važiuojamojoje kelio dalyje buvusia duobe, t. y. eismo įvykio priežastimi buvo kelio trūkumas, dėl kurio ieškovui kilo žalingos pasekmės, tad šiuo atveju egzistuoja tiek faktinis, tiek teisinis priežastinis ryšys tarp kelio trūkumo ir kilusios žalos. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju žalos atsiradimą nulėmė CK 6.266 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės ir ieškovui padaryta žala šioje teisės normoje nustatytu būdu, nes žala atsirado dėl kelio trūkumo. Atsakovė nevykdė jai įstatymais nustatytų pareigų ir dėl tokio jos neveikimo ieškovui buvo padaryta žala.

35. Šiuo atveju sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog atsakovės motyvai, kad ieškovas nebuvo atidus ir rūpestingas (eismo įvykis įvyko šviesiu paros metu; eismo įvykis įvyko grįžtant tuo pačiu keliu; per laikotarpį, kada buvo forminamas eismo įvykis, tamsiu paros metu nurodytu keliu pravažiavo net keletas automobilių, kurie sugebėjo išvengti kelyje atsiradusios kliūties) grindžiami išimtinai subjektyvia atsakovės nuomone. Jokių ženklų, įspėjančių apie kelio defektą, nebuvo, policijos pareigūnai, fiksavę įvykį, Kelių eismo taisyklių pažeidimų nenustatė, kitų ieškovo neatsargumą ir neatidumą patvirtinančių įrodymų į bylą nepateikta. Šiuo atveju nėra jokio pagrindo konstatuoti, jog automobilis buvo apgadintas dėl ieškovo didelio neatsargumo ar neatidumo, ir taikyti atsakovo civilinę atsakomybę ar sumažinti žalos dydį.

36. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog bylos medžiaga patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visus teisiškai reikšmingus faktus ir tinkamai juos įvertino, rėmėsi byloje pateiktų įrodymų visetu, todėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, nepažeidė (CPK 176, 178, 179, 185 straipsniai). Teismas pažymi, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, buvo įvertintos ir atsakovės apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kurias įvertinus, nėra pagrindo padaryti kitokių išvadų, nei padarė ginčą išsprendęs pirmosios instancijos teismas.

37. Atsakovė apeliaciniame skunde nurodė, jog nesutiktina ir su pirmosios instancijos teismo pateikta motyvacija dėl padaryto žalos dydžio. Teismas patirtą žalą nustatė pagal pateiktą UAB „DEL AUTO“ atestuoto transporto priemonių vertintojo parengtą remonto sąmatą. Apklausiamas liudytojas nurodė, jog detalių nusidėvėjimas nebuvo skaičiuojamas, tad darytina išvada, kad visos automobilio remontui reikalingos detalės buvo apskaičiuotos naujų detalių verte, visiškai nevertinant nei automobilio būklės, nei jo detalių nusidėvėjimo iki autoįvykio. Teismas, priimdamas sprendimą dėl žalos dydžio, visiškai nevertino aplinkybės, kad automobilis yra ne naujas, kad jo keičiamos detalės yra pasidėvėjusios.

38. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Padaryti nuostoliai turi būti atlyginti visiškai, išskyrus atvejus, kai įstatymai ar sutartis nustato ribotą atsakomybę (CK 6.251 straipsnio 1 dalis).

39. Ieškovas į bylą pateikė 2021 m. kovo 9 d. UAB „DEL AUTO“ remonto sąmatą, iš kurios nustatyta, kad transporto priemonės padarytų apgadinimų remonto kaina yra 1506,66 Eur (už vertinimą remonto klausimais UAB „DEL AUTO“ sumokėta 99,99 Eur). Transporto priemonės remonto sąmatoje nurodyti transporto priemonės apgadinimai, keistinos detalės ir būtini darbai. Kitokio žalos paskaičiavimo, nesutikdama su ieškovo pateiktu vertinimu, nei pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos teismui atsakovė nepateikė. Kaip pagrįstai atkreipė dėmesį pirmosios instancijos teismas, atsakovė, teigdama, kad turėjo būti išskaičiuotas transporto priemonės keistinų detalių nusidėvėjimas, apgadintos transporto priemonės neapžiūrėjo, savo procesine teise dėl ekspertizės skyrimo, kad byloje būtų nustatytas realus nusidėvėjimo dydis, nesinaudojo. Atsakovė nepateikė jokių įrodymų, savo skaičiavimų dėl remonto sąmatoje nurodytų sumų sumažinimo dėl automobilio nusidėvėjimo, neįrodinėjo, jog kažkurios iš remonto sąmatoje nurodytų detalių galėjo būti panaudotos ne naujos ir dėl to automobilio būklė po remonto nenukentėtų. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovė nagrinėjamu atveju nepaneigė ieškovo pateiktų 1506,66 Eur (už vertinimą sumokėta 99,99 Eur) žalos dydį patvirtinančių įrodymų.

40. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamo ginčo atveju taikytina CPK 178 straipsnyje nustatyta bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė. Žalos dydis gali būti įrodinėjamas CPK leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, atsakovei nesutikus su ieškovo pateiktais įrodymais, pagrindžiančiais eismo įvykį, ji turėjo galimybę teikti įrodymus, paneigiančius ieškovo pateiktus duomenis. Rungimosi principas, galiojantis civiliniame procese (CPK 12 straipsnis), lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis), todėl negalimas įrodinėjimo naštos perkėlimas teismui, išskyrus įstatymo nustatytus atvejus (CPK 179 straipsnis). Kiekviena šalis turi naštą įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu. Laisva valia pasirinkusios reikalavimų ir atsikirtimų pagrindą, šalys jų pasirinktomis įrodinėjimo priemonėmis pačios turi nurodytas aplinkybes įrodyti.

41. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad žalos faktą ir dydį bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nustatė byloje esančių įrodymų pagrindu. Pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės dėl žalos dydžio apeliacinės instancijos teisme nebuvo paneigtos, tad sutikti su atsakovės apeliacinio skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl žalos dydžio yra nepagrįstas, nėra pagrindo.

Dėl bylos procesinės baigties

42. Remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo bylos faktines aplinkybes, tinkamai vadovavosi įrodymų vertinimo taisyklėmis, minėtomis įstatymų normomis, ir tuo pagrindu ginčo klausimu priėmė pagrįstą ir teisėtą procesinį sprendimą. Įvertinęs aplinkybių visumą, teismas daro išvadą, kad atsakovė šioje byloje leistinais įrodymais nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą keisti ar naikinti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

43. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

44. Ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas; pateikė 2022 m. sausio 28 d. pinigų priėmimo kvitą, patvirtinantį apie 600,00 Eur sumos apmokėjimą advokatui už teisines paslaugas.

45. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis).

46. Atsižvelgdamas į minėtas įstatymo nuostatas, ieškovo pateikto procesinio dokumento turinį, apimtis, byloje nagrinėtus klausimus, minėtas rekomendacijas, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju ieškovo patirtų bylinėjimosi išlaidų dydis yra pagrįstas, ir ieškovui T. K. iš atsakovės Šiaulių miesto savivaldybės administracijos priteistina 600,00 Eur bylinėjimosi išlaidų suma advokato pagalbai apmokėti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. gruodžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės Šiaulių miesto savivaldybės administracijos (į. k. 188771865) 600,00 Eur (šešis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų ieškovui T. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.