Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Kazlauskienės, Vladislavo Lenčiko ir Ernesto Rimšelio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal M. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 3 d. nuosprendžio, kuriuo M. V. pripažinta kalta ir nubausta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 187 straipsnio 1 dalį (dėl automobilio sugadinimo) – 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausme, įpareigojant per šį laikotarpį nuo 24 val. iki 6 val. būti namuose, ir per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nukentėjusiajam A. P. padarytą turtinę žalą.

Iš M. V. nukentėjusiojo A. P. naudai priteista 400 eurų nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo bei 300 eurų proceso išlaidų už advokato pagalbą.

Šiuo nuosprendžiu A. P. išteisintas dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo, M. V. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu, o taip pat atmestas kaip nepagrįstas jos prašymas išieškoti iš A. P. 150 eurų proceso išlaidų už advokato pagalbą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

M. V. nuteista už tai, kad ji 2016 m. spalio 3 d. apie 16.00 val., A. P. vairuojant automobilį Citroen Berlingo, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir ketinant išvažiuoti iš kiemo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, metė į automobilį Citroen Berlingo, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) du maždaug kumščio dydžio akmenis, vienas jų pataikė į automobilio priekines dešinės pusės dureles ir jas apgadino, kitu akmeniu išdaužė galinį dešinės pusės lango stiklą. Tokiais veiksmais M. V. padarė nusikaltimą, numatytą BK 187 straipsnio 1 dalyje.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

M. V. apeliaciniu skundu prašo ją išteisinti, nes jos veikoje nėra BK 187 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymių ir A. P. civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėtą; taip pat skundu prašoma A. P. pripažinti kaltu dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo ir jos naudai iš pastarojo priteisti 150 eurų turtinės ir 500 eurų neturtinės žalos atlyginimo.

M. V. nurodo, kad teismas nepagrįstai išteisino A. P., nes tiek privataus kaltinimo skunde nurodyti, tiek byloje išnagrinėti duomenys – specialisto išvada, patvirtino, jog jos konflikto su pastaruoju metu, A. P. jai sukėlė fizinį skausmą ir padarė nežymius sužalojimus. M. V. mano, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad byloje nepakanka duomenų, kad sužalojimai nebuvo padaryti kitomis aplinkybėmis. Pasak apeliantės, tiek išteisintasis, tiek liudytoja V. M. P. patvirtino, jog konflikto metu A. P. tempė apeliantę už skvernų. Apeliantės įsitikinimu, byloje esantys parodymai niekaip nepaneigia specialisto išvadoje konstatuotų M. V. padarytų sužalojimų, o ir liudytojų V. M. P. ir A. K. parodymai, kad jos nemačiusios smurto iš A. P. pusės M. V. atžvilgiu, negali būti laikomi nešališkais, nes jos yra išteisintojo draugės. Apeliantės įsitikinimu, Vilniaus miesto apylinkės teismas nesivadovavo objektyviu įrodymu – specialisto išvada, kuria konstatuoti jai padaryti sužalojimai, ir priėmė neteisingą sprendimą dėl A. P. išteisinimo.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, jog M. V. nepagrįstai pripažinta kalta padariusi nusikaltimą, numatytą BK 187 straipsnio 1 dalyje – jos veikoje nebuvo tyčios sugadinti A. P. turto, ji gynėsi ir metė akmenį į išteisintąjį. M. V. veiksmuose nesant kaltės požymio, nėra ir jai inkriminuoto nusikaltimo sudėties. Jos veiksmai turėtų būti vertinami kaip civilinis deliktas, todėl žalos atlyginimo klausimas turėtų būti sprendžiamas civilinio proceso tvarka.

Teismo posėdyje nuteistoji M. V. ir jos gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o išteisintasis A. P. ir jo gynėjas – apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistosios M. V. apeliacinis skundas atmestinas. Įvertinus bylos medžiagą ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, konstatuotina, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismo priimtas teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, esminių baudžiamojo proceso teisės pažeidimų nepadaryta.

Apeliaciniu skundu nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl A. P. veiksmų vertinimo ir jo išteisinimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, taip pat dėl nuteistosios M. V. veiksmų vertinimo ir jos nuteisimo pagal BK 187 straipsnio 1 dalį.

Dėl A. P. veiksmų ir jo išteisinimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį

BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Apeliantės įsitikinimu, šioje baudžiamojoje byloje yra pakankamai duomenų, jog A. P. jos atžvilgiu atliko veiksmus, atitinkančius minėto nusikaltimo sudėties požymius. Tai nustatyta objektyviu įrodymu, konstatuojančiu M. V. patirtus sužalojimus – 2016 m. spalio 5 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvada Nr. G 3051/2016(01) (toliau – specialisto išvada).

Lietuvos teismų praktikoje nurodoma, jog specialisto (eksperto) išvada yra vienas iš įrodymų šaltinių baudžiamojoje byloje, kuri turi būti vertinama visumoje su kita bylos medžiaga ir neturi jokios prioritetinės reikšmės. Įrodymai vertinami remiantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nurodyta, jog teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vertinant įrodymus, pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 straipsnyje numatytus reikalavimus, kurie išdėstyti minėto straipsnio 3 ir 4 dalyse. BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas, tačiau visais atvejais gauti duomenys vertinami bendrame bylos kontekste. Visų įrodymų – pirminių ir išvestinių, tiesioginių ir netiesioginių – visuma turi sudaryti logikos dėsniams neprieštaraujančią grandinę (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gruodžio 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-439/2013). Taigi, apygardos teismas vertina byloje surinktus duomenis atsižvelgdamas į aptartą teisminę praktiką ir pastebėdamas, jog iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nekaltumo prezumpcijos principo kyla draudimas grįsti nuosprendį įrodymais, kurių įrodomojo turinio patikimumas kelia abejonių.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog baudžiamosios bylos medžiagoje iš tiesų yra duomenų liudijančių apie tai, kad M. V. buvo nežymiai sutrikdyta sveikata. Iš apeliantės akcentuojamos specialisto išvados matyti, kad nuteistajai nustatytos padarytos poodinės kraujosruvos smakre, kakle, krūtinėje, abiejuose žastuose, nubrozdinimai abejose plaštakose, kurie padaryti paveikus kietais bukais daiktais galimai prieš 2-5 paras iki jos apžiūros. Visgi, apeliacinės instancijos teismas, neturėdamas pagrindo abejoti nustatytu sveikatos sutrikdymo laipsniu, atkreipia dėmesį į tai, kad specialisto išvadoje nurodyta, jog šis tyrimas buvo atliktas (pradėtas) 2016 m. spalio 5 d. 13.00 val., o aptariamas įvykis įvyko 2016 m. spalio 3 d. apie 17.00 val. – t. y. gyvo asmens tyrimas atliktas praėjus praktiškai 2 paroms po įvykio. Teismas pastebi, kad nagrinėjamas įvykis patenka į specialisto išvadoje nurodytą galimą sužalojimų padarymo laiką tik kaip ribinis, t. y. atitinkantis minimalų laiko tarpą nuo sužalojimų padarymo iki jų konstatavimo, tačiau atsižvelgiant į sužalojimų pobūdį ir specialisto išvadoje nurodytą galimą pakankamai plačią sužalojimų padarymo laiko amplitudę, nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti ne tik nagrinėjamo įvykio metu, bet ir per daugiau nei dvigubai ilgesnį laiką nuo sužalojimų padarymo iki jų konstatavimo. Taigi, minėta specialisto išvada, nors ir yra svarbi, savaime nepatvirtina aplinkybės, kad nuteistajai padaryti sužalojimai buvo padaryti tik tuo metu, kai kilo konfliktas su išteisintuoju ar juo labiau, kad nustatytus sužalojimus padarė ne kas kitas, o būtent A. P.. Tokias išvadas būtų galima daryti tik esant neginčijamiems kitiems duomenims ir vertinant nustatytų aplinkybių visumą.

Duomenimis, kurie galimai patvirtina specialisto išvadoje nustatytas išvadas, apeliantė pirmiausia laiko savo pačios parodymus. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog jos parodymai nenuoseklūs dėl byloje esančių duomenų apie jos neblaivumą konflikto metu. Nepriklausomai nuo to ir tuo pačiu plačiau nepasisakant dėl apeliantės neblaivumo (nustatytas alkoholio kiekis - 1,05 promilės) įtakos jos parodymų nuoseklumui, apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog baudžiamoje byloje yra aplinkybių, kuriomis remiantis M. V. parodymų patikimumu yra pagrindo abejoti.

Remiantis specialisto išvada, ant M. V. kūno rasti sužalojimai, priešingai nei nurodo M. V., neleidžia konstatuoti, jog A. P. jai sudavė smūgius į šonus, nes visų nustatytų sužalojimų lokalizacija - viršutinė kūno dalis – ties pažastimis, kaklu, krūtine ir pan. Dėl sužalojimų, kuriuos neva A. P. padarė M. V., pastarosios parodymų nenuoseklumas įžvelgiamas ir kitų duomenų pagrindu: pareigūnams M. V. nurodė, kad ji buvo stumdoma, po to jai suduoti keli smūgiai į šoną, o pareiškime nurodoma, kad ji buvo smaugiama, jai buvo griebiama už kaklo, taip pat puolama kumščiais, kitaip tariant M. V. parodymai įvykio aplinkybių ir galimo smurto prieš ją pobūdžio, suduotų smūgių lokalizacijos kontekste proceso metu stokojo nuoseklumo. Šių aplinkybių kontekste, apeliacinės instancijos teismas, net atskirai nepabrėždamas M. V. neblaivumo fakto, iš esmės neįžvelgia pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad M. V. parodymais negalima remtis kaip nuosekliais. Be to, vertinant M. V. parodymų patikimumą teismas negali ignoruoti ir fakto, jog tarp M. V. ir A. P. susiklostė konfliktiniai santykiai, kurių pasekoje asmenys gali subjektyviai vertinti faktus.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien A. P. ir V. M. P. parodymų dalis, jog A. P. pakėlė M. V. už skvernų neleidžia daryti išvados, jog šiais veiksmais galėjo būti padaryti specialisto išvadoje nurodyti sužalojimai ar sukeltas fizinis skausmas. Vien tokio pobūdžio veiksmais, dėl kurių iš esmės sutinka ir išteisintasis, M. V. objektyviai negalėjo būti padaryta visuma nustatytų sužalojimų. Iš esmės identiškas išvadas padarė ir pirmosios instancijos teismas, proceso metu objektyviai negalėdamas panaikinti šių susidariusių neaiškumų dėl ant M. V. kūno nustatytų sužalojimų susidarymo mechanizmo.

Apeliantė taip pat siekė paneigti kaip šališkus (dėl jų draugystės su išteisintuoju) liudytojų V.M. P. ir A. K. parodymus, jog šios nemačiusios, kad prieš M. V. buvo vartotas fizinis smurtas. Teisėjų kolegija šiuo aspektu pažymi, jog liudytojos teisminio nagrinėjimo metu buvo prisaikdintos, joms išaiškinta BK 235 straipsnyje numatyta atsakomybė dėl melagingų parodymų davimo, todėl galimas draugystės ryšys, nors ir vertintinas, savaime neleidžia paneigti jų duotų parodymų patikimumo. Kita vertus, net ir tuo atveju, jei apeliacinės instancijos teismas, šių parodymų dėl galimo jų suinteresuotumo ar šališkumo nelaikytų įrodymais, tai neturėtų įtakos pirmosios instancijos teismo išvadoms, nes šios moterys nurodė nemačiusios A. P. smurto prieš M. V., kas savaime (be kitų duomenų) nei patvirtina, nei paneigia aplinkybių apie M. V. nurodomą smurtą jos atžvilgiu.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pastebi, jog baudžiamojoje byloje buvo keliamos net kelios versijos dėl galimo M. V. patirtų sužalojimų atsiradimo mechanizmo, tačiau byloje negalima daryti tvirtos ir abejonių nekeliančios išvados, kad M. V. nustatyti sužalojimai padaryti dėl A. P. neteisėtų veiksmų. Vienintelis objektyvus bylos duomuo – specialisto išvada, kuri byloja apie BK 140 straipsnyje numatytų padarinių buvimą, šioje situacijoje nėra pakankamas daryti kategoriškos išvados, kad nustatytus padarinius sukėlė A. P. veiksmai, nes įrodinėjimo ribų samprata baudžiamajame procese reikalauja, kad bet kuri aplinkybė nebūtų nustatyta tik vienos rūšies duomenimis – turi egzistuoti sąsajos tarp kelių rūšių duomenų. Kaip jau minėta kaltinamosios parodymų teismas negali vertinti kaip patikimų, todėl apeliacinės instancijos teismas, analogiškai kaip ir pirmosios instancijos teismas, nenustatė jokių kitų objektyvių duomenų, kuriais galėtų neabejodamas atmesti A. P. iškeltą versiją ir konstatuoti jo kaltę padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą. Baudžiamajame procese galiojančios įrodinėjimo naštos taisyklės lemia tai, kad pareiga įrodyti asmens kaltę padarius nusikalstamą veiką tenka baudžiamojo persekiojimo institucijoms arba privačiam kaltintojui (šiuo atveju - M. V.). Šioje byloje nepavyko įrodyti, jog A. P. veikoje yra aptariamo nusikaltimo sudėties požymių visuma ir to nėra galimybės padaryti dėl riboto asmenų mačiusį įvykį skaičiaus bei kitų duomenų objektyvaus trūkumo. Atsižvelgiant į tai laikytina, kad šioje byloje nėra pagrindo daryti išvadą, kad A. P. padarė BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, todėl pirmosios instancijos teismas jį pagrįstai išteisino.

Atsižvelgiant į tai, kad A. P. nepripažintinas kaltu dėl minėto nusikaltimo padarymo, nėra objektyvaus pagrindo iš jo M. V. naudai priteisti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, taigi ši apeliaciniame skunde išdėstytas prašymas atmestinas.

Dėl BK 187 straipsnio 1 dalies inkriminavimo M. V.

BK 187 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas sunaikino ar sugadino svetimą turtą. Apeliantės įsitikinimu, jai nepagrįstai inkriminuota ši baudžiamojo įstatymo norma, nes jos veikoje nebuvo vieno iš būtinųjų minėto nusikaltimo sudėties požymių – veikimo tyčia – M. V. konflikto metu, paėmė akmenį ir bandydama apsiginti, metė jį į A. P., kitaip tariant ji neturėjo tikslo ar motyvo apgadinti pastarajam priklausiusio automobilio. Taigi, byloje nėra ginčijamos nustatytos faktinės aplinkybės, jog būtent M. V. metė akmenį į A. P. automobilį ir kad būtent M. V. veiksmais buvo sugadintas svetimas turtas.

Teisėjų kolegija pažymi, jog BK 187 straipsnio 1 dalyje numatytam nusikaltimui inkriminuoti išties būtina konstatuoti kaltininko veikimą tik viena kaltės forma – tyčia. Kartu pažymėtina, kad aptariamas nusikaltimas gali būti padaromas veikiant tiek tiesiogine tyčia, tiek netiesiogine tyčia – kai kaltininkas suvokia savo veikos pavojingumą, numato, kad bus sunaikintas ar sugadintas svetimas turtas ir šių pasekmių nori (tiesioginė tyčia) arba jei ir nenori, sąmoningai leidžia joms atsirasti (netiesioginė tyčia).

Sprendžiant dėl tyčios buvimo M. V. veikoje, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į pačios M. V. 2017 m. vasario 17 d. parodymus duotus teisiamojo posėdžio metu. Pasakodama apie įvykio aplinkybės, apeliantė nurodė, kad akmens į mašiną nemetė, o metė į A. P.. Pasak apeliantės, vienas akmuo pataikė į mašiną, nes A. P. sėdėjo mašinoje ir dėl to, žinoma, dužo stiklas (b. l. 86). Šie parodymai aiškiai paneigia nuteistosios apeliacinio skundo argumentus, jog akmenį ji metė bandydama apsiginti nuo A. P., nes pastarajam sėdint automobilyje, nebuvo jokio poreikio gintis. Iš byloje nustatytų kilusio konflikto aplinkybių matyti, jog M. V. buvo supykusi dėl A. P. veiksmų ir savo pyktį išreiškė mesdama akmenį į A. P.. Visa tai rodo, kad M. V., nors ir nenorėjo (neturėjo tikslo) sugadinti svetimą turtą, tačiau savo veiksmais, metamu akmeniu sąmoningai leido šioms pasekmės atsirasti – kadangi A. P. sėdėjo automobilyje. Teismui nekyla abejonių, kad M. V. suvokė savo veiksmų pavojingumą, jog metamu akmeniu gali būti sužalota asmens sveikata ar svetimas turtas (duodama parodymus, ji teigė, kad dėl mesto akmens „žinoma“ dužo automobilio stiklas), todėl ji suvokė objektyvaus priežastinio ryšio, tarp jos neteisėtų veiksmų ir dėl jų kilsiančių pasekmių, buvimą.

Remiantis minėtais argumentais, konstatuotina, jog M. V. veikdama netiesiogine tyčia sugadino A. P. priklausantį turtą, todėl jos veika pagal BK 187 straipsnio 1 dalį kvalifikuota pagrįstai.

Nors apeliaciniame skunde nepasisakoma dėl M. V. skirtos bausmės, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija įvertino, kad pastarajai Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 3 d. nuosprendžiu skirta 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausmė yra mažesnė nei straipsnio sankcijoje numatytas tokios bausmės rūšies vidurkis. Teismas įvertino aplinkybes, kad apeliantė yra pensinio amžiaus, našlė, kad jos pajamos ribotos, tačiau turėdamas omenyje nustatytus įpareigojimus ir draudimus, nemano, kad paskirta bausmė yra aiškiai per griežta ir neteisinga.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 115 straipsnį priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta. Taigi, atsižvelgiant į aptartą teisinį reguliavimą, konstatavus, kad M. V. padarė jai inkriminuotą nusikaltimą, teismas neturi teisės palikti ieškinio nenagrinėtu ir privalo išspręsti ieškinio klausimą iš esmės. Šiuo atveju ieškinyje nurodytas turtinės žalos dydis yra pagrįstas pateiktais dokumentais, todėl šioje dalyje apeliacinis skundas atmestinas ir paliekamas galioti skundžiamas Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis.

Analogiškai spręstinas ir klausimas dėl skundžiamu nuosprendžiu iš M. V. A. P. naudai išieškotinų 300 eurų proceso išlaidų už advokatą pagalbą nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Teismas pabrėžia, jog bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, A. P. iš esmės sutiko taikytis. Taigi, proceso išlaidų atsiradimą sąlygojo ir apeliantės M. V. veiksmai bei pozicija. Šios išlaidos atsižvelgiant į bylos pobūdį ir pareikštus kaltinimus yra protingos ir jų mažinti nėra pagrindo.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka, jog išteisintojo patirtos išlaidos teisinei pagalbai dėl bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme taip pat pripažintinos proceso išlaidomis. Visgi teismas, atsižvelgdamas į šios baudžiamosios bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme apimtį, klausimų sudėtingumą, atsiliepimo į apeliacinį skundą apimtį, nemato pagrindo išieškoti iš nuteistosios proceso išlaidų, kurios lygios dviem trečdaliam proceso išlaidų patirtų pirmosios instancijos teisme. Atsižvelgiant į tai, teismas mažina iš M. V. išieškotinas išlaidas ir pripažįsta, jog nagrinėjamu atveju tikslinga ir teisinga pripažinti tik dalį turėtų tokio pobūdžio išlaidų – 100 eurų.

Atsižvelgdama į visa tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 3 d. nuosprendis, kuriuo M. V. pripažinta kalta pagal BK 187 straipsnio 1 dalį, o A. P. išteisintas dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo, yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį keisti ar naikinti nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistosios M. V. apeliacinį skundą atmesti.

Iš nuteistosios M. V. nukentėjusiojo A. P. naudai išieškoti 100 eurų dydžio proceso išlaidas už advokato pagalbą.