Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),

teismo medicinos specialistui Leonui Gogeliui, teismo medicinos ekspertui Janušui Rybalko,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro Virginijaus Sokolovo apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. balandžio 12 d. nuosprendžio, kuriuo A. G. dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 2, 3 punktus, išteisintas, neįrodžius, kad dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. G. buvo kaltinamas tuo, kad laikotarpiu nuo 2010 m. rugpjūčio 5 d. 22 val. iki 2010 m. rugpjūčio 6 d. 6 val., tikslesnis laikas tyrimo metu nenustatytas, savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini) rajone, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tarpusavio konflikto metu su sutuoktine K. G., kuri dėl sunkios girtumo būklės buvo bejėgiškos būklės, tyčia jai sudavė koja ne mažiau kaip vieną smūgį į pilvo sritį, dėl ko nukentėjusiajai padarė poodines kraujosruvas dešinėje šlaunyje, poodinę kraujosruvą pilve, plonosios žarnos pasaito plyšimą, kas komplikavosi ūmiu vidiniu nukraujavimu ir hipovoleminiu šoku, nuo ko K. G. įvykio vietoje mirė.

Pirmosios instancijos teismas A. G. išteisino motyvuodamas tuo, kad byloje nesurinkta pakankamai duomenų, jog būtent A. G. padarė sužalojimus savo sutuoktinei K. G., kurie buvo priežastiniame ryšyje su kilusiais padariniais. Apygardos teismo nuomone, baudžiamojoje byloje neįrodyta, kad A. G. dalyvavo padarant BK 129 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktuose numatytą nusikalstamą veiką.

Prokuroro nuomone, pirmosios instancijos teismas nepašalino byloje esančių prieštaravimų ir nemotyvavo, kokiu pagrindu vieni įrodymai turi prioritetą kitų įrodymų atžvilgiu, todėl nepagrįstai konstatavo, kad išdėstytų duomenų visuma nėra pakankama, o išdėstytos abejonės, kurių negalima pašalinti, neleidžia konstatuoti, jog būtent A. G. tyčia nužudė savo sutuoktinę K. G.

Skunde pažymi, kad pirmosios instancijos teismas išteisinamąjį nuosprendį grindė teismo medicinos ekspertizės aktu Nr. EKM 74/12 (01), atsižvelgdamas į teismo medicinos ekspertų darbo stažą. Pasak apelianto, teismo medicinos eksperto Leono Gogelio, kuris byloje pateikė specialisto išvadą Nr. M 795/10 (02), darbo stažas nėra mažesnis už teismo medicinos ekspertų, kurie byloje pateikė ekspertizės aktą Nr. EKM 74/12 (01). Be to, šio ekspertizės akto išvados nėra nei vienareikšmės, nei kategoriškos.

Kauno apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinis skundas atmestinas. Apygardos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, įvertino įrodymus ir, remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai A. G. išteisino pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 3 punktus. Šioje byloje esminių BPK pažeidimų nenustatyta. Apeliacinės instancijos teismas apygardos teismo nuosprendį peržiūri tik atsižvelgdamas į paduoto apeliacinio skundo ribas (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Pažymėtina, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma (BK 2 straipsnio 4 dalis). Taip pat svarbu pažymėti, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma. Remiantis baudžiamosios teisės teorija ir teismų praktika, baudžiamojoje byloje turi būti nustatyta kaltininko padarytos veikos atitiktis Baudžiamojo kodekso Specialiojoje dalyje numatytai atitinkamos nusikalstamos veikos sudėčiai, taigi turi būti nustatomi ir įrodomi nusikalstamos veikos objektyvieji ir subjektyvieji požymiai, nurodyti baudžiamajame įstatyme. Visos kitos aplinkybės, kurių baudžiamasis įstatymas neįtraukia į būtinų nusikalstamos veikos požymių ratą, kaltininko veikos kvalifikavimui reikšmės neturi. Kaip minėta aukščiau, nužudymo objektyviajam nusikalstamos veikos sudėties požymiui – veikai – būdinga tai, kad kaltininkas jį padaro veikimu ar neveikimu, o subjektyvus požymis – tyčia (tiesioginė ar netiesioginė). Nusikalstamas padarinys yra nukentėjusiojo mirtis. Taigi, norint veiką kvalifikuoti kaip nužudymą, reikia nustatyti šiuos aukščiau nurodytus nusikalstamos veikos sudėties požymius.

Teisėjų kolegijos nuomone, šioje byloje pagrindinis apeliacinio proceso nagrinėjimo dalykas yra teismo medicinos specialistų išvados, kaip įrodymų šaltinio, patikimumas. Pažymėtina, kad specialisto (eksperto) išvada yra vienas iš įrodymų šaltinių baudžiamojoje byloje, kuri turi būti vertinama visumoje su kita bylos medžiaga ir neturi jokios prioritetinės reikšmės. Įrodymai vertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalies nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nurodyta, jog teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vertinant įrodymus, pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 straipsnyje numatytus reikalavimus, kurie išdėstyti minėto straipsnio 3 ir 4 dalyse. BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas, tačiau visais atvejais gauti duomenys vertinami bendrame bylos kontekste. Visų įrodymų – pirminių ir išvestinių, tiesioginių ir netiesioginių – visuma turi sudaryti logikos dėsniams neprieštaraujančią grandinę.

Kaip matyti iš teismo medicinos specialisto išvados Nr. M 795/10(02) ir teismo medicinos specialisto Leono Gogelio parodymų pirmosios instancijos teisme bei apeliacinio proceso metu, nukentėjusioji K. G. mirė dėl pilvo sumušimo su plonosios žarnos pasaito plyšimu, kas komplikavosi ūmiu vidiniu nukraujavimu ir hipovoleminiu šoku. K. G. mirtis galėjo įvykti 6-12 valandų laikotarpiu iki lavono teisminio medicininio tyrimo atlikimo, t. y. 2010 m. rugpjūčio 6 d. 11 val. 45 min. K. G. lavone rasta muštinė žaizda dešiniajame antakyje, poodinė kraujosruva pilve, plonosios žarnos pasaito plyšimas, poodinės kraujosruvos dešinėje šlaunyje. Muštinė žaizda dešiniajame antakyje padaryta 3-5 parų laikotarpiu iki įvykio ir įtakos mirčiai neturėjo. Poodinė kraujosruva pilve su plonosios žarnos pasaito plyšimu padaryta kietu buku daiktu, turinčiu ribotą paviršių kelių valandų laikotarpiu prieš mirtį, tikėtina – spiriant koja. Poodinės kraujosruvos dešinėje šlaunyje padarytos kietu buku daiktu paros laikotarpyje prieš mirtį. Poodines kraujosruvas dešinėje šlaunyje K. G. galėjo pasidaryti pati sau, griūvant ir atsitrenkiant į kietus bukus daiktus. Po pilvo sumušimo su plonosios žarnos pasaito plyšimu K. G. kelių-keliolikos minučių laikotarpiu galėjo atlikti savarankiškus veiksmus, t. y. judėti. Iš specialisto Leono Gogelio paaiškinimų matyti, kad pilvo sumušimas su plonosios žarnos pasaito plyšimu turėjo būti padarytas koja, kadangi suduodama stipresne jėga, tačiau neatmetė galimybės, kad treniruotas žmogus tokį smūgį galėjo suduoti ir ranka, tačiau toks sužalojimas negalėjo būti padarytas nuo atsitrenkimo į kietą buką daiktą (1 t., 34-38 b. l., 3 t., 81-82 b. l.).

Iš 2012 m. liepos 4 d. komisijinės teismo medicinos ekspertizės akto Nr. EKM 74/12(01) matyti, kad K. G. mirtis įvyko dėl pilvo sumušimo su plonosios žarnos pasaito plyšimo, kas komplikavosi ūmiu vidiniu nukraujavimu ir hipovoleminiu šoku, sužalojimai pilvo srityje padaryti neužilgo prieš mirtį, tai yra iki kelių valandų prieš nukentėjusiosios mirtį. Pilvo srities sužalojimui padaryti pakako vieno trauminio poveikio kontaktuojant su kietu buku, ribotu paviršiumi, tačiau neatmestina galimybė, kad tai galėjo būti padaryta nukentėjusiajai pačiai nugriuvus ir atsitrenkus pilvo sritimi į tokio pobūdžio paviršių. Taip pat neatmesta galimybė, kad K. G. iš karto po patirto pilvo srities sužalojimo, kol dėl ūmaus vidinio nukraujavimo išsivystė šokas, galėjo atlikinėti savarankiškus veiksmus, tame tarpe nueiti apie 19 metrų, atrakinti duris ir panašiai. Nukentėjusiajai nustatytas sunkus girtumas netrukdė atlikinėti savarankiškus veiksmus, tačiau įtakojo judesių koordinaciją (3 t., 114-119 b. l.).

Teismo medicinos ekspertas Janušas Rybalko apklaustas pirmosios instancijos teisme ir apeliacinio proceso metu parodė, kad K. G. pilvo sužalojimas galėjo būti padarytas minėtai pilvo vietai kontaktuojant su kietu buku (atsikišusiu) paviršiumi, t. y. krentant ir atsitrenkiant į juos, taip pat galėjo būti padarytas koja ar suduodant ranka. Nukentėjusiosios pilve rasta poodinė kraujosruva nesusijusi su pilvo sužalojimu (su plonosios žarnos pasaito plyšimu), kadangi ji yra pilvo apatinėje dalyje, ties dešine kirkšnimi, tai yra per žemai ir toks kontaktas tikrai negalėjo paveikti pilvo sienos ir dėl to plyšti žarna. K. G. pilvo pasaito srityje nėra kraujosruvos, todėl neatmetama tikimybė, jog nukentėjusioji galėjo susižaloti krisdama atsitrenkdama ta vieta į kampą (stalo, lovos ar pan.), kadangi žmogui būnant su drabužiais, sužalojimų dažnai iš viso nelieka (3 t., 129-130 b. l.).

Kaip matyti iš aukščiau paminėtų teismo medicinos specialisto ir komisijinės teismo medicinos ekspertizės išvadų bei ekspertų paaiškinimų matyti, kad neginčijamai nustatyta, jog K. G. mirties priežastimi buvo pilvo sumušimas su plonosios žarnos pasaito plyšimu, kas komplikavosi ūmiu vidiniu nukraujavimu ir hipovoleminiu šoku, nukentėjusioji po gautų sužalojimų galėjo tam tikrą laiką judėti ir atlikti savarankiškus veiksmus, be to, ji buvo apsvaigusi nuo alkoholio. Tačiau esminis skirtumas tarp aukščiau paminėtų medicinos specialistų išvadų ir Leono Gogelio bei Janušo Rybalko paaiškinimų yra sužalojimų, dėl ko įvyko nukentėjusiosios K. G. mirtis, padarymo mechanizmo: teismo medicinos specialisto Leono Gogelio nuomone, sužalojimai pilvo srityje, dėl ko plyšo plonosios žarnos pasaitas, galėjo būti padaryti suduodant koja arba rankomis, o teismo medicinos eksperto Janušo Rybalko nuomone – ne tik spiriant ar suduodant ranka, bet neatmetama galimybė, jog nukentėjusiajai krentant ir atsitrenkiant į kietą buką riboto paviršiaus daiktus (stalą, kėdę ar pan.).

Kaip jau minėta aukščiau, specialisto ir/ar eksperto išvada yra vienas iš įrodymų šaltinių baudžiamojoje byloje, kuri neturi jokios prioritetinės reikšmės. Todėl akivaizdu, kad minėti įrodymai turi būti vertinami lyginant su kita bylos medžiaga, kurie patvirtintų ar paneigtų tokių išvadų pagrįstumą. Pažymėtina, kad ekspertizės skyrimas nėra privalomas proceso veiksmas. Pagal BPK 286 straipsnį teismas turi teisę paskirti ekspertizę bylos nagrinėjimo teisme dalyvių prašymu arba savo iniciatyva. Paprastai ekspertizė skiriama tais atvejais, jeigu nusprendžiama, kad reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti ji būtina, kada specialisto išvados prieštarauja kitai bylos medžiagai ir tai kelia abejonių jų pagrįstumui. Teisėjų kolegijos nuomone, nėra jokio pagrindo abejoti 2012 m. liepos 4 d. komisijinės teismo medicinos ekspertizės akto Nr. EKM 74/12(01) išvadomis ir eksperto Janušo Rybalko paaiškinimais tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinio proceso metu. Kaip matyti iš prokuroro apeliacinio skundo turinio ir prašymo skirti pakartotinę komisijinę teismo medicinos ekspertizę, pagrindinis argumentas yra iš naujo tirti tas pačias bylos aplinkybes, nes dėl K. G. sužalojimų padarymo mechanizmo minėtos išvados yra prieštaringos. Teisėjų kolegijos nuomone, prokuroro skundo argumentai dėl teismo medicinos ekspertizės skyrimo nėra įtikinami, nes specialistas Leonas Gogelis ir ekspertas Janušas Rybalko pirmosios instancijos teisme ir apeliacinio proceso metu aiškiai atsakė į visus pateiktus klausimus. Be to, kaip matyti iš bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas kritiškai įvertino teismo medicinos specialisto išvadas Nr. M 79510 (02) ir specialisto Leono Gogelio paaiškinimus, o vadovavosi ekspertizės akto Nr. EKM 74/12 (01) išvadomis bei eksperto Janušo Rybalko paaiškinimus, kuriuos vertino kontekste su kitais įrodymais. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija taip pat pritaria teismo medicinos specialisto Janušo Rybalko paaiškinimams ir komisijinės teismo medicinos ekspertizės Nr. EKM 74/12 (01) išvadoms, t. y. sudavus stiprų smūgį (ar smūgius) K. G. į pilvo sritį būtų likusios žymės (mėlynės ar pan.), arba jų galėjo nelikti, nes nukentėjusioji buvo apsirengusi. Be to, apeliacinio proceso metu teismo medicinos specialistas Leonas Gogelis parodė, kad tos pačios aplinkybės dėl sužalojimų padarymo mechanizmo, jo ir eksperto Janušo Rybalko tik vertinamos skirtingai.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, A. G. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme yra nuoseklūs. Iš jų matyti, kad 2010 m. rugpjūčio 5 d. vakare, namuose rado žmoną apsvaigusią nuo alkoholio, kuri paaiškino, kad gėrė pas kaimynus T. G. ir I. B., jokių sumušimo požymių ant žmonos kūno nematė. Girdėjo, kaip naktį žmona dejavo, skundėsi bloga savijauta, kažką sakė apie išgėrimą, tačiau jis į tai nekreipė dėmesio, nes ryte turėjo eiti į darbą, todėl toliau miegojo. Teigia, kad jokio smurto prieš žmoną nevartojo, ar naktį ji buvo kur nors išėjusi, nežino (3 t., 60-61 b. l.).

Apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo netikėti išteisintojo A. G. parodymais, nes juos iš dalies patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai. Prokuroras apeliaciniame skunde taip pat nenurodo įtikinamų ir neginčijamų įrodymų, kuriems esant būtų galima spręsti, jog būtent išteisintasis A. G. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad (duomenys neskelbtini) rajone, kambaryje, ant grindų, šalia sofos-lovos, ant nugaros guli K. G. lavonas, jokių išorinių smurto žymių nerasta, bute jokių konflikto pėdsakų neužfiksuota. Kambaryje stovi staliukas, kurio stalviršis kietas, kampuotas, vonioje stovi vonia, skalbimo mašina, klozetas (1 t., 7-10, 11-21 b. l.). Iš liudytojų G. V., A. M., R. K., I. B., T. L. parodymų matyti, kad K. G. būdama apsvaigusi nuo alkoholio, sunkiai vaikščiodavo, griuvinėdavo. Iš A. M. parodymų matyti, kad K. G. būdama apsvaigusi nuo alkoholio anksčiau buvo nukritusi ant senovinio ąžuolinio stalo, kuris stovėjo T. G. bute. Iš teismo medicinos specialisto išvados ir minėto ekspertizės akto matyti, kad K. G. po gautų sužalojimų pilve galėjo atlikti savarankiškus veiksmus (eiti, užrakinti/atrakinti duris ir pan.), jos lavono kraujyje rasta 4,03 promilės, o šlapime – 4,76 promilės etilo alkoholio, kas atitinka sunkaus girtumo laipsnį (1 t., 37-38 b. l.). Tai, kad K. G. dažnai vartojo alkoholį patvirtina nukentėjusiosios M. J. parodymai. Akivaizdu, kad K. G. būdama stipriai apsvaigusi nuo alkoholio galėjo nukristi ir atsitrenkti į kietus bukus daiktus, esančius savo bute, t. y. net į staliuką, prie kurio buvo rastas nukentėjusiosios lavonas. Tokią tikimybę sustiprina teismo medicinos eksperto Janušo Rybalko paaiškinimai apie tai, kad stiprus apsvaigimas nuo alkoholio šalino nukentėjusiajai savisaugos instinktą, kai krentant bandoma saugotis nuo atsitrenkimo į daiktus. Iš bylos duomenų ir išteisintajam pareikšto įtarimo (kaltinimo) matyti, kad K. G. tokius sužalojimus padarė A. G. savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini) rajone. Tačiau, kaip minėta aukščiau, išteisintasis A. G. neigia vartojęs bet kokį smurtą prieš žmoną, nei vienas iš liudytojų nepatvirtino, kad 2010 m. rugpjūčio 5 d. vakare ar naktį minėtame bute girdėjo triukšmą, barnius ar matė pašalinius žmones. Be to, įvykio vietos apžiūros protokole minėtame bute neužfiksuota jokios netvarkos, grumtynių ar smurto požymių, ant išteisintojo A. G. kūno ar rūbų nenustatyti kokie nors sužalojimai, grumtynių požymiai ar pan. Iš liudytojų G. V., A. M. parodymų matyti, kad 2010 m. rugpjūčio 6 d. ryte A. G. buvo išsigandęs, šoko būsenoje ir prašė pažiūrėti, ar jo žmona iš tikrųjų mirusi. Iš nukentėjusiosios M. J. parodymų matyti, kad 2010 m. rugpjūčio 6 d. ryte paskambino A. G. ir pasakė, jog mirė žmona. Esant šioms aplinkybėms, išteisintojo A. G. elgesys po įvykio neduoda jokio pagrindo manyti, kad jis žmonai K. G. padarė bet kokio pobūdžio sužalojimus.

Teismų praktikoje pažymima, kad sprendžiant kaltininko baudžiamosios atsakomybės klausimą lemiamą reikšmę turi priežastinio ryšio pobūdis. Priežastinis ryšis yra būtinasis ir atsitiktinis. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 129 straipsnį asmeniui galima tik tuo atveju, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir kilusių padarinių yra būtinasis priežastinis ryšis. Asmuo suvokdamas daromos veikos faktinę pusę, numato priežastinio ryšio vystymąsi bei numato, kokius padarinius gali sukelti jo daroma pavojinga veika. Tuo tarpu atsitiktinis padarinys nėra dėsningas veikos padarinys, todėl toks priežastinio ryšio vystymasis paprastai iš anksto nenumatomas. Jeigu priežastinio ryšio vystymasis nėra iš anksto numatomas, jis negali būti inkriminuotas kaip padarytas esant tyčinei kaltei. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, spėjimais, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Visos abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai. Esant aukščiau paminėtoms aplinkybėms, šioje byloje nėra surinkta neginčijamų įrodymų, kurie leistų daryti išvadą, kad būtent A. G. dalyvavo padarant jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, t. y. K. G. padarė sužalojimus, dėl kurių nukentėjusioji mirė.

Atkreipiamas dėmesys į tai, kad apygardos teismas išteisindamas A. G. skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodė, kad jis išteisinamas neįrodžius, jog dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką. Tačiau BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punkte numatyta, kad asmuo išteisinamas neįrodžius, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, t. y. be žodžio „šią“. Teisėjų kolegijos nuomone, tai nėra esminis BPK normų pažeidimas, nes A. G. išteisinimo pagrindas nurodytas teisingai.

Be to, pažymėtina, kad iš byloje surinktų ir skundžiamame nuosprendyje aptartų įrodomų vienareikšmiškai pasakyti, ar buvo padaryta nusikalstama veika, ar ne, neįmanoma. Byloje nepaneigta tikimybė, kad nukentėjusioji K. G. sužalojimus, kurie buvo jos mirties priežastimi, galėjo pasidaryti pati krisdama ir atsitrenkdama į kietus bukus daiktus. Tokiu atveju akivaizdu, kad nusikalstama veika nebuvo padaryta (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, A. G. ikiteisminio tyrimo metu buvo pareikšti įtarimai ir kaltinamas padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 3 punktuose (3 t., 16 b. l.). Pirmosios instancijos teismas kruopščiai išanalizavęs visus įrodymus padarė pagrįstą ir teisingą išvadą, kad neįrodyta, jog A. G. dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, nes kaltinimai nepasitvirtino (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas). Apygardos teismas taip pat pagrįstai atmetė nukentėjusiosios M. J. civilinį ieškinį dėl 1 947 Lt turtinės žalos atlyginimo (BPK 115 straipsnio 3 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros apeliacinį skundą atmesti.