Vilniaus apygardos teismo nutartis, 2A-1123-881/2018

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2018-10-19
Bylos Nr.: 2A-1123-881/2018
Teisminio proceso Nr.: 2-01-3-17785-2012-9
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Vilija Mikuckienė, Asta Pikelienė, Laima Ribokaitė
Ieškovas: asociacijos „Raudonupio bendruomenė“
Atsakovas: uždarosios akcinės bendrovės „Abersta“, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai

Kategorijos

Civilinė byla Nr. 2A-1123-881/2018Teisminio proceso Nr. 2-01-3-17785-2012-9Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.10; 3.1.9.1.3; 3.2.4.9.6.2 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. spalio 19 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Astos Pikelienės ir Laimos Ribokaitės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės asociacijos „Raudonupio bendruomenė“ ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Abersta“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-5812-728/2017 pagal ieškovės asociacijos „Raudonupio bendruomenė“ ieškinį atsakovėms uždarajai akcinei bendrovei „Abersta“, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo bei neteisėtų veiksmų nutraukimo, statybos leidimų ir deklaracijų apie statybos užbaigimą pripažinimo negaliojančiais, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, - Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė asociacija „Raudonupio bendruomenė“ ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydama:

- pripažinti neteisėtais (savavališka statyba) atsakovės UAB „Abersta“ statybos darbus statant pastatą – dvibutį gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilnius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kaip daugiabutį gyvenamąjį namą ir įpareigoti atsakovę UAB „Abersta“ per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pašalinti savavališkos statybos padarinius: pertvarkyti šio gyvenamojo namo laikančiąsias išorines sienas, sumažinti pastato antrojo aukšto plotą, pertvarkyti stogo laikančias konstrukcijas ir nuolydžius, pertvarkyti įrenginėjamus neprojektinius tūrinius stoglangius, pertvarkyti šio pastato sienas iki 0,5 m storio, atlikti visus kitus pertvarkymo/statybos darbus pagal teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintą dvibučio gyvenamojo projektą ir naujai išduotą statybą leidžiantį dokumentą. Atsakovei UAB „Abersta“ neatlikus nurodytų pertvarkymo/statybos darbų, skirti atsakovei 200 eurų baudą už kiekvieną uždelstą reikalavimo neįvykdymo dieną, skaičiuojant nuo termino, per kurį turės būti pašalinti neteisėtos statybos padariniai, pasibaigimo;

- pripažinti neteisėtais (savavališka statyba) atsakovės UAB „Abersta“ statybos darbus statant pastatą – dvibutį gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilnius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kaip daugiabutį gyvenamąjį namą ir įpareigoti atsakovę UAB „Abersta“ per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pašalinti savavališkos statybos padarinius: pertvarkyti šio pastato išorines sienas, sumažinti pastato antrojo aukšto plotą, pertvarkyti stogo laikančiąsias konstrukcijas ir nuolydžius pagal projektą, pertvarkyti įrenginėjamus neprojektinius tūrinius stoglangius, pertvarkyti šio pastato sienas iki 0,5 m storio, atlikti visus kitus pertvarkymo/statybos darbus pagal teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintą dvibučio gyvenamojo namo projektą ir naujai išduotą statybą leidžiantį dokumentą. Atsakovei UAB „Abersta“ neatlikus nurodytų pertvarkymo/statybos darbų, skirti atsakovei 200 eurų baudą už kiekvieną uždelstą reikalavimo neįvykdymo dieną, skaičiuojant nuo termino, per kurį turės būti pašalinti neteisėtos statybos padariniai, pasibaigimo;

- pripažinti negaliojančiu Vilniaus miesto savivaldybės administracijos statytojui UAB „Abersta“ 2015 m. spalio 22 d. išduotą leidimą statyti naują statinį Nr. LNS-01-151022-01333 dėl pastato – dvibučio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilnius, statybos;

- pripažinti negaliojančiu Vilniaus miesto savivaldybės administracijos statytojui UAB „Abersta“ 2015 m. spalio 23 d. išduotą leidimą statyti naują statinį Nr. LNS-01-151023-01334 dėl gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilnius, statybos;

- pripažinti negaliojančiais Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2015 m. gruodžio 15 d. išduotą Deklaraciją apie statybos užbaigimą / paskirties pakeitimą Nr. 1 pastatui – dvibučiui gyvenamajam namui, esančiam (duomenys neskelbtini), Vilnius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2015 m. gruodžio 15 d. išduotą Deklaraciją apie statybos užbaigimą / paskirties pakeitimą Nr. 2, išduotą dvibučiui gyvenamajam namui, esančiam (duomenys neskelbtini), Vilnius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir panaikinti šių statinių teisinę registraciją.

- priteisti iš atsakovių bylinėjimosi išlaidas.

2. Nurodė, kad nuo 2012 m. pavasario (duomenys neskelbtini), Vilnius, ir (duomenys neskelbtini), Vilnius, esančiuose žemės sklypuose UAB „BaltCapital“ ir UAB „Arbeka“ pradėjo savavališkos statybos darbus, t. y. neturėdamos statybą leidžiančių dokumentų pradėjo gyvenamųjų namų statybą. Bajorų gyvenvietės gyventojai ne kartą kreipėsi į Valstybinę teritorijų planavimo inspekciją bei Vilniaus miesto savivaldybę, siekdami informuoti atsakingas institucijas apie nurodytose teritorijose vykdomas neteisėtas statybas, statytojams UAB „Baltcapital“ ir UAB „Arbeka“ buvo surašyti savavališkos statybos aktai dėl pažeistų esminių projekto sprendinių. Proceso metu paaiškėjo, kad ginčo turtas iš varžytinių buvo perleistas atsakovei UAB „Abersta“. Nurodė, kad gina savo narių ir Bajorų gyvenvietės gyventojų teisę į švarią ir sveiką aplinką. Ieškovė nepraleido 1 mėnesio termino ginčyti statybos deklaracijas, nes Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuoja praktiką, jog deklaracija apie statybos užbaigimą yra vienašalis sandoris ir jos ginčijimui taikomas 10 metų ieškinio senaties terminas, o ginčai dėl jos panaikinimo negali būti administracinio teisinio pobūdžio ginčais. Jei teismas nustatytų, jog terminas ginčyti deklaracijas yra 1 mėnuo, prašė atnaujinti praleistą terminą, nurodydama, kad buvo aktyvi procese, sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis. Tuo tarpu ankstesni atsakovai bei UAB „Abersta“ vilkino procesą, nesąžiningais veiksmais sudarė prielaidas užsitęsti bylai, kas užvilkino byloje paskirtos ekspertizės atlikimą.

Šalies argumentai

3. Atsakovė UAB „Abersta“ su ieškiniu nesutiko, prašė bylą nutraukti arba ieškinį atmesti. Nurodė, kad ieškovė kaip asociacija nėra subjektas, galintis reikšti ieškinį Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.103 straipsnio bei Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (toliau – ir Statybos įstatymas ar SĮ) 28 straipsnio 6 dalies pagrindu. Be to, ieškovė praleido ginčijamų aktų apskundimo terminą. Ieškovė nepateikė įrodymų, kokiu būdu yra tariamai pažeidžiamos ieškovės teisės, pareiškime dėl ieškinio dalyko pakeitimo nurodė, kad ieškinio reikalavimus įrodinės 2014 m. vasario 13 d. patikslintame ieškinyje nurodytais motyvais, tačiau jame išdėstytas tik abstraktus pačių reikalavimų apibūdinimas, taigi nėra suformuluotas ieškinio pagrindas. Ieškovės reikalavimų patenkinimas, anot atsakovės, negintų jokių įstatymo ginamų ieškovės teisių ir interesų. Ieškovė nepateikė įrodymų ir paaiškinimų, kokiu būdu ginčo pastatai daro kokią nors įtaką ieškovės ir jos narių teisėms ir interesams, kaip jie yra pažeidžiami dabar. Ginčijami statybos leidimai neteko galios, kai buvo baigta statyba ir patvirtintos deklaracijos. Netekusių galios statybos leidimų ginčijimas yra beprasmis ir neaktualus.

4. Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija su ieškiniu nesutiko, prašė taikyti 1 mėnesio terminą reikalavimui ginčyti statybos leidimus ir šioje dalyje bylą nutraukti, o, netenkinus šių atsakovės reikalavimų, ieškinio reikalavimus atmesti kaip nepagrįstus. Nurodė, kad ieškovė praleido 1 mėnesio terminą ginčyti administracinį aktą – išduotus statybą leidžiančius dokumentus. Be to, ieškovas neįrodė turinti teisę ginčyti administracinius aktus ir kad šie aktai pažeidžia jos teises. Ieškovė remiasi Orhuso konvencija, kas reiškia, kad ji gina viešą interesą, tačiau teisės aktai jai tokios teisės nesuteikia. Pateikti ieškovės dokumentai įrodo, kad ieškovės narių teisės ir interesai nėra pažeidžiami, nes tik vienas narys gyvena ginčo teritorijoje, nepateikta įrodymų, jog Bajorų bendruomenė įgaliojo jai atstovauti teisme. Ieškovė nė viename iš savo procesinių dokumentų nenurodo objektyvių pagrindų pripažinti statybą leidžiančius dokumentus negaliojančiais. Ieškovės pozicija nenuosekli, nenurodoma faktinių aplinkybių, kuriomis grindžiamas materialus reikalavimas dėl statybos leidimų ginčijimo. Atsakovės nuomone, pareiškimas dėl ieškinio dalyko pakeitimo turėtų būti paliktas nenagrinėtas ar atmestas kaip nepagrįstas ir neįrodytas.

5. Trečiasis asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad ginčijama deklaracija pagal Statybos įstatymą bei formuojamą teismų praktiką yra administracinio pobūdžio aktas, patvirtinantis statybos užbaigimą, kurio pagrindu Inspekcija patikrina, ar statytojas žemės sklypą turi nuosavybės teise ar kitu pagrindu, ar turi statybos leidžiantį dokumentą, ar jis išduotas statytojo (užsakovo) vardu. Ieškovė nepateikė argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų, kad Inspekcija netinkamai atliko jai teisės aktų priskirtas funkcijas. Prašė taikyti ieškinio senatį deklaracijų ginčijimui. Be to, nurodė, kad patikrinusi vietoje ginčo statinius surašė aktą, kuriame konstatavo, kad atsižvelgiant į nurodytų darbų apimtis atlikti darbai, kuriems vykdyti neprivalomas statybą leidžiantis dokumentas. Inspekcija laikosi pozicijos, kad ginčo pastatuose po deklaracijų patvirtinimo savavališkų statybos darbų nenustatyta. Atkreipė dėmesį, kad ieškovė nenurodo, kokie darbai yra savavališki, tačiau prašo pašalinti padarinius, be to, ieškovė neprieštarauja, jog būtų parengtas projektas ir statybą leidžiantis dokumentas, todėl atsakovė privalo tiksliai žinoti, kokius tiksliai darbus teismas galėtų įpareigoti atlikti, tenkindamas ieškinį, kad atsakovei nebūtų sukelta papildomų nuostolių.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu ieškinį atmetė, paskirstė bylinėjimosi išlaidas ir skyrė atsakovei UAB „Abersta“ 1 000 Eur baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.

7. Teismas nustatė, kad atsakovei UAB „Abersta“, įsigijusiai ginčo pastatus iš varžytinių, buvo išduoti nauji statybą leidžiantys dokumentai bei užpildytos deklaracijos apie statybos užbaigimą, t. y. (duomenys neskelbtini)., Vilnius – 2015 m. spalio 22 d. Nr. LNS-01-151022-01333; (duomenys neskelbtini), Vilnius – 2015 m. spalio 23 d. Nr. LNS-01-151023-01334; Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos išdavė 2015 m. gruodžio 15 d. Deklaraciją apie statybos užbaigimą paskirties pakeitimą Nr. 1 pastatui (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiam (duomenys neskelbtini), Vilniuje, ir 2015 m. gruodžio 15 d. Deklaraciją apie statybos užbaigimą paskirties pakeitimą Nr. 2 pastatui (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiam (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Deklaracijose nurodyta, kad užbaigta dviejų butų neypatingo statinio nauja statyba. Ekspertas, atlikęs byloje ekspertizę, konstatavo, kad statomuose ginčo namuose yra daugiabučių namų požymių. Teismas, vertindamas ekspertizės akto įrodomąją galią, sprendė, kad ekspertizės akto išvados apie statomus namus su daugiabučio namo požymiais padarytos vadovaujantis Statybos techniniu reglamentu STR 2.02.09:2005 „Vienbučiai ir dvibučiai gyvenamieji namai“, kuris neatskleidžia pastatų tipo sąvokų, neapibrėžia šių kategorijų pastatams keliamų kriterijų. Eksperto pateiktoje Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos išvadoje dėl techninio reglamento vertinimo, kuri yra antikorupcinė, pasisakyta dėl techninio reglamento turinio ir nurodyta, kad reglamentas neatskleidžia sąvokų vienbutis, dvibutis gyvenamasis namas, neapibrėžia šių kategorijų pastatams keliamų reikalavimų. Teismo nuomone, eksperto išvada apie namo su daugiabučio požymiais statybą padaryta ne turimų objektyvių neginčijamų įrodymų pagrindu, o tikėtina savo paties nuomone apie atsakovės tikslus statyti daugiabučius namus. Eksperto teiginiai apie architektūrinės dalies pagrindinių brėžinių formalų atlikimą su esminėmis laikančiųjų konstrukcijų išdėstymo vietų bei patalpų matmenų klaidomis, apie matininkų sudarytų kadastrinių matavimų planus, kurie leidžia teigti, jog dvibučiams namams išduoti leidimai, nesivadovavus projektuose numatytais aukštų planais, apie padidintą patalpų skaičių, apie atliktus esminių laikančių konstrukcijų ir jų vietų pakeitimus, apie pateiktų duomenų neatitikimą dėl namų 100 procentų baigtumo, anot teismo, nėra neginčijamas pagrindas konstatuoti, jog atsakovė stato ginčo namus, pažeisdama Statybos įstatymo reikalavimus bei išduotus statybos leidimus. Trečiojo asmens atstovas posėdžio metu paaiškino, kad nustatyti neatitikimai projektui yra neesminiai, todėl netraktuotini kaip savavališka statyba.

8. Teismas, vertindamas ieškovės argumentus, kad buvęs atsakovas UAB „BaltCapital“ turėjo tikslą pastatyti daugiabučius namus, ką patvirtina antstolės P. K. 2012 m. gruodžio 9 d. faktinių aplinkybių protokolas Nr. 93/12/01, kuriame konstatuota, kad Aruodas.lt svetainėje UAB „BaltCapital“ skelbė apie ginčo pastatų pardavimą, nurodydama, kad kiekviename name yra po 12 butų, sprendė, kad minėti argumentai nėra neginčijamas pagrindas tvirtinti, jog tokius tikslus turi ir statytojas UAB „Abersta“. Be to, ekspertizės akte padarytos išvados apie atsakovės tikslą įrengti namuose 8 atskirus autonomiškai aprūpintus butus nėra pagrįstos objektyviais įrodymais ir yra prielaidinio pobūdžio. Anot teismo, įvertinus ekspertizę su kitais byloje esančiais įrodymais, nėra pagrindo daryti išvados, jog atsakovė statydama ginčo namus nesilaikė statybos leidimų, pažeidė statybos įstatymus ir dėl to reikia pripažinti neteisėtais atliktus statybos darbus bei įpareigoti atsakovę pašalinti ieškovės prašomus savavališkos statybos padarinius. Teismas atkreipė dėmesį, kad byloje dalyvaujantis trečiasis asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir priežiūros inspekcija nepalaiko ieškovės reikalavimų, nurodo, kad statybą leidžiantys įstatymai ir tuo pagrindu išduoti leidimai atsakovės nėra pažeisti. Statybos įstatymo 27 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad statybos valstybinę priežiūrą atlieka Inspekcija. Taigi Inspekcija, būdama valstybinė statybos priežiūros institucija, gerai susipažinusi su ginčo situacija neinicijavo ieškinio dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo, atstovai posėdžio metu tvirtino, kad jokių esminių pažeidimų ginčo situacijoje Inspekcija nėra nustačiusi, todėl teismas rėmėsi Inspekcijos argumentais kaip patikimais ir nešališkais, kurie patvirtina ieškinio nepagrįstumą.

9. Teismas nesutiko su ieškovės argumentais bei jį pagrindžiančiais įrodymais, kad ieškovė turi teisę kreiptis į teismą su minėto pobūdžio ieškiniu, sutikęs su atsakovės argumentais ir jį pagrindžiančiais įrodymais minėtu klausimu, ieškinį atmetė. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-393/2010 išdėstytais argumentais, kad nei Asociacijų įstatymas, nei Statybos įstatymas, nei Teritorijų planavimo įstatymas nesuteikia asociacijai teisės kreiptis į teismą ginti viešąjį interesą išduodant statybos leidimą. Procesiniu požiūriu asociacija veikia savo vardu, bet iš esmės dėl kitų asmenų (tiek esančių, tiek nesančių organizacijos nariais), visuomenės (jos dalies) ar valstybės teisės ir teisėtiems interesams galbūt padaryto pažeidimo, kurio pašalinimas yra viešojo intereso reikalas. Taigi ieškovo įgalinimai (teisė) ginti viešąjį interesą turi būti nustatyti įstatyme. Jei tokia teisė įstatymu nesuteikta, reiškia, kad asmuo neturi teisės kreiptis į teismą dėl viešo intereso gynimo, o teismas neturi pareigos nagrinėti tokio ieškinio, o jei ieškinys priimtas, byla nutrauktina. Teismas nesutiko su ieškovės argumentu, kad ji negina viešojo intereso, o gina asociacijos narių teises ir interesus į saugią ir patogią aplinką. Ieškovės nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje Nr. 3K-3-112/2013 pasisakyta dėl asociacijų teisės ginti viešąjį interesą, susijusį su teise į sveiką ir švarią aplinką, o ne į patogią ir saugią aplinką, kaip nurodo ieškovė. Taigi ieškovės inicijuotos bylos aplinkybės, teismo vertinimu, neturi nieko bendro su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtos bylos aplinkybėmis.

10. Taip pat eismas nesutiko su ieškovės argumentais, kad deklaracijai ginčyti kaip vienašaliam sandoriui taikomas 10 metų ieškinio senaties terminas, remdamasis administracinio teismo pastaruoju metu formuojama praktika. Teismas, sutikdamas su atsakovių argumentais, kad ieškovė praleido 1 mėnesio terminą ginčyti deklaracijas, neatnaujino termino ieškinio reikalavimui pareikšti ir, esant atsakovių prašymui reikalavimą tuo pagrindu atmesti, jį tenkino, atmesdamas reikalavimą dėl deklaracijų pripažinimo negaliojančiomis. Be to, teismas konstatavo, kad deklaracijos užpildytos nepažeidžiant imperatyvių normų dėl pastato naudojimo paskirties, kadangi teismas bylos nagrinėjimo metu nenustatė, jog atsakovė UAB „Abersta“ stato daugiabučius pastatus. Todėl pripažinti negaliojančiomis deklaracijas dėl ieškovės nurodyto jų ydingumo nėra pagrindo.

11. Atmesdamas reikalavimą dėl deklaracijų pripažinimo negaliojančiomis, teismas tuo pačiu atmetė ir reikalavimą statybos leidimus pripažinti negaliojančiais. Teismas sutiko su atsakovių argumentais, kad, išdavus deklaracijas, statybos leidimai baigia galioti, todėl jų ginčijimas galiojimui pasibaigus yra beprasmis, neaktualus.

12. Teismas konstatavo, kad atsakovė UAB „Abersta“ vilkino procesą ir piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis, o būtent, ekspertui V. B. E. trukdė atlikti teismo 2014 m. lapkričio 26 d. nutartimi paskirtą ekspertizę. Byloje esanti medžiaga, anot teismo, patvirtina, kad ekspertas V. B. E. dėl atsakovės UAB „Abersta“ kaltės ekspertizę atliko tik 2016 m. gruodžio 14 d. Ekspertas 2015 m. rugsėjo 23 d. net raštu kreipėsi į bylą nagrinėjantį teismą, prašydamas padėti išspręsti susidariusią situaciją, kadangi ginčo šalis, tame tarpe ir UAB „Abersta“, visiškai nebendradarbiauja procese ir ekspertui neleidžia apžiūrėti bei įvertinti (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), Vilniuje, esančių pastatų. Teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje UAB „Abersta“ procesinis elgesys, piktybiškai atsisakant leisti ekspertui V. B. E. apžiūrėti ginčo pastatų patalpas, visiškai atitinka Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 95 straipsnyje aptartus piktnaudžiavimo procesu atvejus ir sąlygas baudos skyrimui. Atsakovė UAB „Abersta“ procesą vilkino, neleisdama ekspertui patekti į ginčo pastatus nuo 2015 m. rugpjūčio 21 d., kuomet įsigijo šiuos pastatus.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

13. Apeliaciniu skundu ieškovė asociacija „Raudonupio bendruomenė“ prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

13.1. Civilinė byla yra nagrinėjama daugiau kaip penkerius metus, byloje surinkta daugiau kaip 10 tomų bylos medžiagos, tačiau teismas, atmesdamas ieškinį, savo argumentus motyvavo visiškai deklaratyviais teiginiais, kurie nėra grindžiami bylos medžiaga, arba apskritai motyvavo pateikdamas nuorodą į atsakovės UAB „Abersta“ procesinius dokumentus, nenurodydamas į kuriuos procesinius dokumentus ir į kokius konkrečiai argumentus. Be to, teismo sprendimo motyvuose, kuriais pasisakė dėl ieškovės materialinių teisinių reikalavimų nepagrįstumo, nenurodė nė vienos teisės normos. Taigi, apeliantės nuomone, skundžiamas teismo sprendimas yra priimtas neįvertinus esminių bylos aplinkybių bei neatitinka teismo sprendimo turiniui keliamų reikalavimų, todėl turėtų būti panaikintas kaip neteisėtas ir nepagrįstas (CPK 263 straipsnis, 270 straipsnio 4 dalis).

13.2. Teismas neįsigilino į ginčo esmę, todėl nepagrįstai konstatavo, kad asociacija „Raudonupio bendruomenė“ neturi reikalavimo teisės. Teismo motyvai yra prieštaringi ir neaiškūs. Teismo išvados dėl ieškovės reikalavimo teisės yra grindžiamos teismų praktika, kuri, teismo nuomone, nagrinėjamoje byloje neturėtų būti taikoma. Tai yra akivaizdus procesinio teismo sprendimo prieštaringumas ir nuoseklumo trūkumas sprendžiant esminį procesinį klausimą, ar ieškovė turi reikalavimo teisę nagrinėjamoje byloje. Be to, ieškovė pateiktuose procesiniuose dokumentuose vadovavosi ne vien tik Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-112/2013, tačiau nurodė ir kitus argumentus, kurių teismas nevertino ir skundžiamame sprendime dėl jų nepasisakė.

13.3. Teismas visiškai nepagrįstai ieškovės pareikštus ieškinio reikalavimus sutapatino su viešojo intereso gynimu. Tokie teiginiai neturi teisinio pagrindo. Ieškovė, kaip asociacija, kreipėsi į teismą gindama savo narių teises ir teisėtus interesus, todėl yra tinkamas ieškovas, galintis reikšti reikalavimus nagrinėjamoje byloje. Bylos nagrinėjimo metu ieškovės atstovas paaiškino, kad ginčo pastatų statyba ne tik pažeidžia bendruomenės narių teisę į saugią ir patogią aplinką, bet taip pat yra pažeidžiama teisė į švarią ir sveiką aplinką. Ieškovės atstovas paaiškino, kad ginčo pastatai yra statomi individualių vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų namų kvartale. Nagrinėjamu atveju negali kilti abejonių dėl to, kad, jeigu kiekviename ginčo pastate būtų parduota po 8 atskiras patalpas (iš viso 16 patalpų vietoje 4, statant dvibučius pastatus), gyventojų skaičius padidėtų 4 kartus. Atitinkamai, proporcingai gyventojų skaičiui padaugėtų automobilių, padidėtų teritorijos užterštumas, dėl automobilių statymo vietų nebuvimo, taip pat automobilių statymo aplinkinėse gatvėse ir teritorijose nukentėtų gyventojų (vaikų) saugumas. Taigi, ieškovė neabejotinai turi teisę reikšti reikalavimus teisme Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio, CPK 5 straipsnio pagrindu ir tokiais būdais gintis nuo atsakovės neteisėtų veiksmų, kuriais yra bloginama asociacijos narių ir visos Bajorų gyvenvietės gyventojų gyvenamoji aplinka, pažeidžiama teisė į sveiką ir saugią aplinką.

13.4. Teismas neteisėtai ir nepagrįstai konstatavo, kad deklaracijai apie statybos užbaigimą ginčyti taikytinas 1 mėnesio terminas. Ši teismo išvada nėra pagrįsta nei konkrečiomis teisės normomis, nei teisiniais argumentais, kurie pagrįstų tokios išvados teisėtumą. Teismų praktika aiškiai patvirtina, kad deklaracija apie statybos užbaigimą nėra individualus administracinis aktas, o yra laikytinas vienašaliu sandoriu, sukeliančiu civilines teisines pasekmes, todėl šiam dokumentui ginčyti nėra taikomas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nustatytas 1 mėnesio terminas.

13.5. Teismas nenurodė jokių motyvų, nuo kada yra skaičiuojamas 1 mėnesio terminas (termino pradžios momentas). Net jeigu ir būtų laikoma, kad ginčo deklaracijoms ginčyti yra taikytinas 1 mėnesio terminas, teismas turėjo įvertinti specifines bylos aplinkybes ir atnaujinti praleistą 1 mėnesio terminą. Teismas konstatavo, kad ieškovė praleido 1 mėnesio terminą deklaracijoms ginčyti, tačiau nenurodė, kaip vertinti paties teismo procesinius veiksmus, kai teismas 2016 m. gegužės 17 d. nutartimi įpareigojo atsakovę UAB „Abersta“ pateikti ginčo deklaracijas, atsakovė 2016 m. gegužės 27 d. jas pateikė, o ieškovė patikslintą ieškinio reikalavimą dėl deklaracijų pripažinimo negaliojančiomis teismui pateikė 2016 m. gegužės 12 d. Be to, ieškovė sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis, dėjo pastangas gauti iš atsakovės UAB „Abersta“ ginčo deklaracijas ir pareiškė reikalavimą dėl deklaracijų pripažinimo negaliojančiomis objektyviai pagal byloje susiklosčiusią situaciją, kai surinko pakankamai duomenų apie ginčijamas deklaracijas. Todėl teismas turėjo svarstyti termino atnaujinimo galimybę ir terminą atnaujinti.

13.6. Teismas pažeidė ekspertizės akto vertinimą reglamentuojančias teisės normas bei nukrypo nuo šiuo klausimu formuojamos teismų praktikos. Nors teismas nurodė, kad įvertina ekspertizės aktą su kitais byloje esančiais įrodymais, iš teismo sprendimo motyvų nėra aišku, kokius byloje esančius įrodymus teismas vertino, kadangi skundžiamame sprendime nėra pateiktas įrodymų vertinimas. Teismas iš esmės nepasisakė nei dėl ekspertizės akto, nei eksperto paaiškinimų vertinimo, formaliai konstatavęs, kad eksperto išvada yra prielaidos pobūdžio.

13.7. Priešingai nei nurodė teismas, ekspertizės akte pateikiama išvada yra ne prielaidos pobūdžio, o kategoriška išvada, kad ginčo pastatai yra ne dvibučiai, o daugiabučiai gyvenamieji namai. Kategorišką ekspertizės akto išvadą ekspertas palaikė ir teismo posėdžio metu.

13.8. Ekspertizės akte pateikiamos išvados, kad ginčo pastatai faktiškai yra ne dvibučiai, o daugiabučiai gyvenamieji namai, patvirtinamos ir kitais byloje esančiais įrodymais, kuriuos viso proceso metu teikė ieškovė. Tai, kad pradiniai statytojai ginčo pastatus pradėjo statyti ne kaip dvibučius, bet daugiabučius, patvirtina ir tas faktas, kad statytojai bandė pardavinėti dvibučių pastatų atskiras dalis kaip atskirus objektus. Taigi atsakovai yra iš esmės nukrypę nuo statybos leidimų statyti dvibučius gyvenamuosius namus ir faktiškai yra atlikę daugiabučių namų statybą. Tokia statyba yra savavališka, nes atlikta ne pagal projektą.

13.9. Atsakovė UAB „Abersta“ bylos nagrinėjimo metu nepateikė nei vieno įrodymo, kuris paneigtų, kad statomi pastatai nėra ir nebus naudojami kaip daugiabučiai pastatai, neįgyvendino įrodinėjimo pareigos atsikirsti į ieškovės pareikštus reikalavimus, o į ieškovės reikalavimus atsikirtinėjo procesinio pobūdžio argumentais, kad ieškovė nagrinėjamoje byloje neturi reikalavimo teisės ir praleido terminą kreiptis į teismą.

Žemesnės instancijos teismas

13.10. Teismas neteisėtai ir nepagrįstai nesivadovavo ieškovės nurodyta Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 30 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-243-803/2016.

13.11. Ieškovė visiškai įrodė, jog atsakovė UAB „Abersta“, pildydama ginčijamas deklaracijas pagal privalomai patvirtintą formą, pažeidė imperatyvų reikalavimą teisingai nurodyti statinio pagrindinę naudojimo paskirtį, kadangi nurodė neteisingą gyvenamųjų namų paskirtį. Taigi, nustačius, jog yra padarytas imperatyvių normų pažeidimas, neteisingai užpildžius deklaraciją, ieškovės ieškinio reikalavimai dėl deklaracijų panaikinimo turėtų būti tenkinami (CK 1.80 straipsnio 1 dalis, Statybos įstatymo 24 straipsnio 1 dalis).

13.12. Teismui tenkinus ieškovės reikalavimą dėl deklaracijų apie statybos užbaigimą pripažinimo negaliojančiomis, tuo pačiu teisiniu pagrindu kaip pasekmė turėtų būti panaikinti ir statybą leidžiantys dokumentai.

13.13. Teismui tenkinus ieškovės reikalavimą dėl deklaracijos apie statybos užbaigimą panaikinimo, teismas ieškovės reikalavimus dėl neteisėtos statybos padarinių šalinimo galėtų tenkinti iš dalies, įpareigodamas atsakovę UAB „Abersta“ per trijų mėnesių terminą Statybos įstatyme ir kituose teisės aktuose nustatyta tvarka pertvarkyti projektinę dokumentaciją ir gavus naują statybą leidžiantį dokumentą perstatyti ar pertvarkyti statomus ginčo pastatus ar jų dalis taip, kad būtų išlaikyti teisės aktuose nustatyti reikalavimai.

Atsiliepimas

14. Atsakovė UAB „Abersta“ atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

14.1. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos patvirtinta deklaracija apie statybos užbaigimą / paskirties pakeitimą nėra vienašalis sandoris (kaip teigia ieškovė), o individualus teisės taikymo aktas, priimtas administracinis sprendimas. Atsakovė tokią savo poziciją grindžia viena iš aktualiausių Specialiosios teisėjų kolegijos bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti 2017 m. liepos 5 d. nutartimi teismingumo byloje Nr. T-68/2017. Ta pačia nutartimi remiasi ir apeliantė, tačiau tik ta jos dalimi, kurioje pasisakoma dėl deklaracijų, kurių neprivaloma teikti tvirtinti viešojo administravimo subjektui.

14.2. Argumentuodama savo poziciją apeliantė remiasi teismų praktika, kuri neatitinka ginčo faktinių aplinkybių, t. y. nurodo teismų praktiką, kurioje pasisakoma apie deklaracijas apie statybos užbaigimą, kurių neprivaloma užregistruoti ir (ar) patvirtinti viešojo administravimo subjektui, gi nagrinėjamos bylos atveju deklaracijos yra patvirtintos viešojo administravimo institucijos.

14.3. Reikalavimai dėl statybų leidimų ginčijimo atmestini tiek praleidus įstatyme nustatytą terminą, tiek tokių reikalavimų tenkinimui negalint sukelti teisinių pasekmių skundžiamiems statybų leidimams netekus galios juos realizavus.

14.4. Pagal esamą teisinį reglamentavimą, byloje ginčijami aktai laikomi apeliantei tinkamai įteikti apie juos viešai paskelbus teisės aktų nustatyta tvarka.

14.5. Apeliantė pati patvirtino, kad dar iki pateikiant 2016 m. gegužės 12 d. patikslintą ieškinį jai buvo žinoma apie ginčijamas deklaracijas, kurių gavimą skunde įvardijo kaip neoficialų, kadangi „oficialiai“ apie deklaracijas apeliantė sužinojo tariamai tik po 2016 m. gegužės 27 d. Byloje esantis 2016 m. vasario 19 d. apeliantės prašymas dėl įrodymų išreikalavimo įrodo, kad apeliantė apie jos skundžiamus aktus sužinojo vėliausiai 2016 m. vasario 19 d., kadangi nurodomu prašymu prašė išreikalauti būtent ginčijamas deklaracijas. Taigi konstatuotina, kad apeliantė praleido 1 mėnesio terminą skųsti deklaracijas jas ginčydama 2016 m. gegužės 12 d. pateiktu ieškiniu.

14.6. Dar 2016 m. vasario 23 d. apeliantei, jos atstovams ir teismui buvo pateikti apeliantės ginčijami aktai. Todėl konstatuotina, kad apeliantė ne tik sužinojo apie ginčijamų aktų priėmimo faktą, bet dar 2016 m. vasario 23 d. disponavo pačiais aktais, žinojo jų turinį. Apeliantės atstovo pozicija, kad jis ir apeliantė laikytini 2016 m. vasario 23 d. negavę ginčijamų deklaracijų, kadangi neprivalėjo susipažinti su antstolio elektronine forma atsiųstais dokumentais, kurie nebuvo nurodyti kaip siunčiamo antstolio patvarkymo priedai, vertintina kritiškai. Be to, apeliantės atstovas 2016 m. kovo 29 d. susipažino su bylos medžiaga, kurioje buvo apeliantės ginčijami aktai.

14.7. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika neprieštarauja viena kitai ir, atsakovės nuomone, jomis abiem vadovavosi pirmosios instancijos teismas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A556-393/2010 – konstatuodamas, kad Orhuso konvencijos aspektu įstatymas nesuteikė teisės ginti viešojo intereso, skundžiant išduotą statybos leidimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-112/2013 – konstatuodamas, kad apeliantės reikalavimai dėl saugios ir patogios aplinkos nėra vertybės, kurias ginti teisę suteikia Orhuso konvencija, bei kad tiriamos gyvenamųjų pastatų statybos bylos faktinės aplinkybės neturi nieko bendro su kasacinės instancijos teismo nagrinėtos bylos situacija.

14.8. Apeliantės reikalavimo pagrindų pakeitimas iš „saugios ir patogios“ į „sveiką ir švarią“ aplinką nebuvo pagrįstas niekuo daugiau nei apeliaciniame skunde minimi apeliantės vadovo spėjimai ar prielaidos.

14.9. Apeliacinio skundo teiginiai apie 2012 metų įvykius negali būti atsakovei reiškiamų reikalavimų pagrindas, kadangi atsakovė pastatus įsigijo tik 2015 metais.

14.10. Ekspertizės akto išvados neturi teisinio pagrindimo, t. y. ekspertizės akte nepateikiama nė viena teisės norma, kuria remiantis teikiama išvada, kad pastatai yra daugiabučiai.

14.11. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, reaguodama į ekspertizės akte išdėstytus teiginius, atliko ginčo pastatų valstybinės statybos kontrolės veiksmus ir konstatavo, kad ginčo pastatuose, po deklaracijų apie statybos užbaigimą patvirtinimo, savavališkų darbų nenustatė.

14.12. Teismo posėdyje ekspertizę atlikęs ekspertas išdėstė itin kontroversiškų, bylos dalyvius nustebinusių teiginių apie statybos veiklos teisinį reglamentavimą bei šio eksperto naudojamus tyrimo metodus, kas, tikėtina, patvirtino teismui jau buvusias abejones dėl ekspertizės akto įrodomosios galios.

Šalies argumentai

14.13. Valstybinę statybų veiklos kontrolę ir planavimą vykdančios institucijos nuo pat bylos pradžios palaiko atsakovės poziciją, be kita ko, ir dėl tokio esminio aspekto, kad apeliantės pateikti ieškinio reikalavimai yra faktiškai neįgyvendinami dėl savo turinio prieštaringumo, jų nekonkretumo, kuris bylos atveju tolygus neįvykdomumui.

Atsiliepimas

15. Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Šalies argumentai

15.1. Apeliantės teiginiai, kad pažeidžiamos asociacijos narių teisės ir pareigos, yra deklaratyvaus pobūdžio, nenurodoma jokių konkrečių teisės aktų pažeidimų ir kaip būtent išduotais statybos leidimais yra pažeistos asociacijos narių teisės. Apeliantė net ir teikdama apeliacinį skundą toliau laikosi nenuoseklios pozicijos, iš kurios nėra aišku, kokių teisių gynybos siekia inicijuotu teisminiu ginču.

Žemesnės instancijos teismas

15.2. Sutiktina su teismo išvada, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 17 d. nutartimi išnagrinėtos civilinės bylos Nr. 3K-3-112/2013 ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės yra visiškai skirtingos, todėl pagrįstai šia praktika nesiremta. Minėtoje nutartyje teismas pasisakė, kad asociacija turi teisę teikti reikalavimą Orhuso konvencijos prasme ginant viešąjį interesą aplinkosaugos srityje, o būtent, susijusį su teise į sveiką ir švarią aplinką (tačiau ne į patogią ir saugią, kaip nurodo apeliantė). Be to, teisę teikti ieškinį aplinkosaugos srityje (dėl sveikos ir švarios aplinkos) turi ne bet kas, tačiau tokia teisė suteikta visuomeninėms organizacijoms, veikiančioms aplinkosaugos srityje, o apeliantė pagal įstatus nėra įsteigta kaip organizacija, veikianti aplinkosaugos srityje. Taip pat nesuprantama, kaip gali būti pažeista teisė į švarią ir sveiką aplinką statant dvibutį gyvenamąjį namą, o ne objektą – taršos šaltinį (pvz. gamyklą ir pan.).

15.3. Teismas visiškai pagrįstai nurodė, jog nesutinka su apeliantės pozicija, kad asociacija gina savo narių teises ir interesus, o ne viešą interesą, nes pagal tai, kokie reikalavimai ir kokiais argumentais apeliantė grindžia reikalavimus, darytina išvada, kad šia byla siekiama viešojo intereso gynimo, nors tokia teisė asociacijai nagrinėjamu atveju nėra suteikta. Taigi teismas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A556-393/2010, iš esmės konstatavo, kad Orhuso konvencija nesuteikia teisės asociacijai ginti viešąjį interesą, ginčijant statybos leidimus.

15.4. Net jeigu apeliacinį skundą nagrinėjantis teismas laikytų, kad asociacija pagal suformuluotus ieškinio reikalavimus ir argumentus gina ne viešą interesą, o asociacijos narių teises ir interesus, tai, visų pirma, nėra jokių objektyvių įrodymų, kad šios asociacijos atstovaujamų narių teisės ar teisėti interesai būtent ginčijamais statybą leidžiančiais dokumentais ir deklaracijomis apie statybos užbaigimą yra pažeistos, ir, antra, nėra nurodyta, kuo realiai tas pažeidimas pasireiškė. Tariamą teisių ir interesų pažeidimą apeliantė kildina net ne iš statybą leidžiančių dokumentų, o iš įvykdytų statybos darbų neatitikčių, tačiau nepateikti jokie objektyvūs įrodymai, kaip tai realiai pažeidžia asociacijos narių teises.

15.5. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2006 m. rugpjūčio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-l240/06; 2011 m. spalio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-2683/2011), asociacijos nurodoma teisė į patogią ir saugią aplinką galėtų būti ginama tik tuo atveju, jeigu apeliantė įrodytų, kad realiai yra pažeisti teisės aktuose įtvirtinti reikalavimai, susiję su saugia ir patogia gyvenamąja aplinka.

15.6. Apeliantė nepateikė įrodymų, kad Bajorų bendruomenė įgaliojo apeliantę atstovauti ir ginti jos teises ir interesus.

15.7. Statybos techniniame reglamente „Vienbučiai ir dvibučiai gyvenamieji namai“, kuriuo savo išvadas grindė ekspertas, nėra nurodyti daugiabučio gyvenamojo namo kriterijai, tad darytina išvada, kad eksperto išvada nėra pagrįsta objektyviais duomenimis, todėl vertintina kitų byloje esančių įrodymų kontekste kaip netiesioginis įrodymas.

15.8. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, pagal teisės aktus atsakinga už statybos valstybinės priežiūros vykdymą, esminių pažeidimų nagrinėjamu atveju nenustatė, todėl, manytina, kad nagrinėjamu atveju turi būti vadovaujamasi Inspekcijos pozicija ir argumentais, o ne eksperto išvadomis, kurios yra abejotino pagrįstumo.

15.9. Siekdama nuginčyti statybą leidžiančius dokumentus, apeliantė turi įrodyti konkrečius Vilniaus miesto savivaldybės administracijos padarytus pažeidimus, išduodant statybos leidimus. Tačiau vien tuo pagrindu, kad apeliantė mano, jog atlikti statybos darbai neatitinka statinių projektų, statybą leidžiantys dokumentai negali būti pripažinti negaliojančiais.

15.10. Teismas atskleidė bylos esmę, pasisakė dėl esminių bylos aplinkybių ir šalių pozicijos, todėl bylą teisingai išsprendė ir pagrįstai ieškinį atmetė.

Šalies argumentai

16. Apeliaciniu skundu atsakovė UAB „Abersta“ prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 30 d. sprendimo dalį, kuria atsakovei paskirta bauda už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

16.1. Baudos skyrimas teismo sprendimu prieštarauja CPK 103 ir 106 straipsnių normoms.

16.2. Teismas tais pačiais pagrindais skyrė baudas du kartus: 2016 m. birželio 20 d. nutartimi UAB „Abersta“ vadovei, o skundžiamu sprendimu – UAB „Abersta“, tuo pažeisdamas nemo debet bis puniri pro uno delicto (niekas neturi būti baudžiamas du kartus už tą patį nusikaltimą) teisės principą.

Šalies argumentai

16.3. Baudos skyrimas remiantis baigiamojoje kalboje pateiktu proceso šalies prašymu yra neteisėtas vien tuo pagrindu, kad toks prašymas laikytinas nauju ieškovės reikalavimu, į kurį atsakovė neturėjo galimybės atsikirsti.

16.4. 2016 metais tapusi proceso šalimi atsakovė naudojosi teisėmis, kurias jai suteikė įstatymai ir bylą nagrinėjusio teismo nutartis, kurioje buvo nurodyta teisė skųsti teismo nutartį, kuria atsakovė buvo įpareigota įleisti į pastatus ekspertą. Šiam teisminiam ginčui išsisprendus 2016 m. birželio 13 d., atsakovė ne tik netrukdė, bet ir ne kartą ragino teismo ekspertą atlikti reikiamus pastatų apžiūros veiksmus. Be aktyvių atsakovės veiksmų ekspertas, tikėtina, nebūtų pateikęs ekspertizės išvados ir ilgiau. Taigi nepagrįsti skundžiamo teismo sprendimo teiginiai, kad ekspertizė atlikta tik 2016 m. gruodžio 14 d. dėl atsakovės kaltės.

16.5. Iš bylos proceso eigos konstatuotina, kad būtent ieškovė vilkino procesą ir piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis nuolat keisdama ieškinio pagrindą ir dalyką.

16.6. Teismo sprendimo dalis, kuria paskirta bauda, prieštarauja kasacinio teismo praktikai.

Atsiliepimas

17. Ieškovė asociacija „Raudonupio bendruomenė“ atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą prašo apeliacinio skundo netenkinti ir priteisti ieškovės naudai iš atsakovių bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad atsakovės veiksmai tik patvirtina, jog ji stengėsi vilkinti teismo procesą, skųsdama teismo nutartis ir neleisdama ekspertui patekti į ginčo pastatų vidų. Visi atsakovės pateikti nepagrįsti atskirieji skundai buvo atmesti. Taigi atsakovės procesinis elgesys, piktybiškai atsisakant leisti ekspertui apžiūrėti ginčo pastatų patalpas, visiškai atitinka CPK 95 straipsnyje aptartus piktnaudžiavimo procesu atvejus. Atsakovė procesą vilkino, neleisdama ekspertui patekti į ginčo pastatus nuo 2015 m. rugpjūčio 21 d., kai įsigijo ginčo pastatus. Tik teismui paskyrus baudą atsakovės direktorei, atsakovė pagaliau sudarė galimybę ekspertui patekti į ginčo pastatus. Taigi teismo paskirta nuobauda atliko savo paskirtį ir jai keliamus tikslus.

18. Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į atsakovės UAB „Abersta“ apeliacinį skundą prašo dėl apeliacinio skundo pagrįstumo spręsti teismo nuožiūra. Nurodo, kad atsakovė UAB „Abersta“ į procesą teismo nutartimi buvo įtraukta vėliau nei priimta 2014 m. lapkričio 26 d. nutartis, todėl spręstina, ar teismo motyvai atitinka faktines bylos aplinkybes. Teismas turėjo įvertinti, ar šalis, kuriai skiriama bauda už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą bei išsprendimą, nesąžiningai naudodamasi procesinėmis teisėmis, ar tiesiog netinkamai įgyvendino subjektines teises (tokiu atveju bauda neturėtų būti skiriama).

19. Trečiasis asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos atsiliepimu į apeliacinius skundus prašo apeliacinius skundus atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

19.1. Teismas, nustatęs, kad nagrinėjamoje byloje atsakovė UAB ,,Abersta“ procesą vilkino, o atlikti veiksmai atitinka CPK 95 straipsnyje aptartus piktnaudžiavimo procesu atvejus ir sąlygas baudos skyrimui, pagrįstai paskyrė atsakovei UAB ,,Abersta“ baudą.

19.2. Ieškovė nepateikė jokių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų, kad Inspekcija netinkamai atliko jai teisės aktų priskirtas funkcijas, todėl laikytina, kad visi būtini dokumentai buvo pateikti, ir Inspekcija, vadovaudamasi teisės aktų reikalavimais, tinkamai atliko jai priskirtas funkcijas ir patvirtino pateiktas ginčijamas deklaracijas.

19.3. Ieškovė savo poziciją dėl termino ginčyti deklaracijas grindžia neaktualia teismų praktika, o pirmosios instancijos teismas tinkamai atsižvelgė į Inspekcijos nurodytą teismų praktiką. Nuo sužinojimo apie deklaracijas (2016 m. vasario 23 d.) iki jų apskundimo (2016 m. gegužės 12 d.) praėjo daugiau kaip mėnuo, todėl laikytina, kad ieškovė praleido įstatymų garantuojamą terminą jas apskųsti.

Šalies argumentai

19.4. Ieškovė nepagrįstai teigia, kad statybos leidimai yra deklaracijos apie statybos užbaigimą pasekmė. Priešingai, tik išdavus statybos leidimą ir jį pateikus Inspekcijai, galėjo būti patvirtinta deklaracija apie statybos užbaigimą. Taigi ieškovė nurodo netinkamą administracinių veiksmų seką, tuo iškreipdama ginčo esmę ir nepagrįstai prašydama panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

19.5. Ieškovės apeliaciniame skunde minimas reikalavimas įpareigoti atsakovę UAB ,,Abersta“ per trijų mėnesių terminą Statybos įstatyme ir kituose teisės aktuose nustatyta tvarka pertvarkyti projektinę dokumentaciją ir gavus naują statybą leidžiantį dokumentą perstatyti ar pertvarkyti statomus ginčo pastatus ar jų dalis taip, kad būtų išlaikyti teisės aktuose nustatyti reikalavimai, nėra keliamas byloje, todėl nėra pagrįsta jį minėti apeliaciniame skunde, nenurodant, kokia tokio prašymo teisinė reikšmė ir įtaka reiškiamiems reikalavimams.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

20. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalys, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas Nr. 102-3957).

21. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo, statybos leidimų ir deklaracijų apie statybos užbaigimą pripažinimo negaliojančiais, ieškinį pareiškiant asociacijai.

Dėl ieškovės teisės reikšti ieškinį

22. Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovė neturi teisės kreiptis į teismą su nagrinėjamo pobūdžio ieškiniu, nes juo ieškovė gina viešąjį interesą, kurį ginti nėra įgaliota. Ieškovė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ieškinio reikalavimus sutapatino su viešojo intereso gynimu, nes ieškovė, kaip asociacija, kreipėsi į teismą gindama savo narių teises ir teisėtus interesus.

23. CK 4.103 straipsnio, reglamentuojančio statybos, pažeidžiančios teisės aktų reikalavimus, civilines teisines pasekmes, 2 dalyje nustatyta, kad asmenys, kurių teisės ir interesai yra pažeidžiami, ir kiti įstatymų įgalioti asmenys dėl šio straipsnio 1 dalyje nurodytų pažeidimų, t. y. statinio statymo savavališkai arba pažeidžiant statinio projekto sprendinius ar teisės aktų reikalavimus, turi teisę kreiptis į teismą.

24. Pagal Statybos įstatymo 24 straipsnio 7 dalį (redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d., t. y. bylos nagrinėjimo metu), teisę kreiptis į teismą dėl statybos užbaigimo akto galiojimo ar deklaracijos apie statybos užbaigimą patvirtinimo ir įregistravimo panaikinimo taip pat turėjo suinteresuotieji asmenys.

25. Statybos įstatymo 23 straipsnio 30 dalyje buvo numatyta, kad kreiptis į teismą dėl statybą leidžiančio dokumento galiojimo panaikinimo turi teisę asmenys, kurių teisės ir teisėti interesai pažeidžiami.

26. Iš esmės analogiškos normos šiuo metu yra įtvirtinta Statybos įstatymo 28 straipsnio 8 dalyje ir 27 straipsnio 24 dalyje.

27. Remiantis ieškovės įstatų 2.2 punkto 6 papunkčiu, ieškovė buvo įsteigta atstovauti ir ginti visuomenėje, valdžios institucijose, Lietuvos Respublikos teismuose Raudonupio bendruomenės turtinius ir kitus interesus bei konstruktyviai bendradarbiauti su Vilniaus miesto savivaldybe sprendžiant bendruomenės problemas. Taigi ieškovė pareiškė nagrinėjamą ieškinį kaip Raudonupio bendruomenės, konkrečiai, savo narių, atstovė.

28. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra konstatuota, kad privačiam asmeniui reiškiant ieškinį dėl statybą leidžiančių dokumentų panaikinimo, statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo ir (ar) dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo (o nagrinėjamu atveju ieškinys pareikštas atstovaujant būtent privatiems asmenims), šių reikalavimų pagrindu nurodomi viešosios teisės pažeidimai savaime nesudaro pagrindo konstatuoti ieškovo teisių ir teisėtų interesų pažeidimo. Todėl privatus asmuo, reikšdamas teismui tokius reikalavimus, turi įrodyti: 1) reikalavimų pagrindu nurodomo viešosios teisės pažeidimo įtaką jo teisėms ir teisėtiems interesams; 2) reikalavimų pagrindu nurodomą viešosios teisės pažeidimą (norminių teisės aktų, reglamentuojančių statybą leidžiančio dokumento išdavimą, pažeidimą, statybos savavališkumą ar kt.). Tais atvejais, kai nenustatoma (neįrodoma) pirmoji aplinkybė, laikytina, kad privatus asmuo yra netinkamas ieškovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-198-969/2018).

29. Taigi pirmosios instancijos teismas, neanalizavęs, ar ieškovės nurodomi viešosios teisės pažeidimai turi įtakos jos narių teisėms ir teisėtiems interesams, neturėjo pagrindo konstatuoti, kad ieškovė neturi teisės reikšti nagrinėjamo ieškinio.

30. Pirmosios instancijos teismas apskritai nevertino ieškovės argumentų, kad ginčo pastatuose įrengus iš viso 16 butų vietoje numatytų 4 butų, būtų pažeista ieškovės narių teisė į saugią ir patogią ir (ar) sveiką bei švarią aplinką, t. y. gyventojų skaičius padidėtų 4 kartus, proporcingai gyventojų skaičiui padaugėtų automobilių, padidėtų teritorijos užterštumas, nukentėtų vaikų saugumas.

31. Ieškovės argumentai dėl neigiamo poveikio jos narių teisėms ir teisėtiems interesams, be kita ko, turėjo būti vertinami atsižvelgiant į ieškovės nariams priklausančių sklypų vietą ginčo sklypų atžvilgiu, t. y. ar ieškovės narių sklypai yra besiribojantys su ginčo sklypais ar atitinka „kaimyninio sklypo“ sampratą pagal LR Vyriausybės 1996 m. rugsėjo 18 d. nutarimu Nr. 1079 patvirtintų Visuomenės informavimo, konsultavimo ir dalyvavimo priimant sprendimus dėl teritorijų planavimo nuostatų 5 punktą. Šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškovės teisės reikšti ieškinį, taip pat nesiaiškino.

32. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šios bylos dalies esmės pirmosios instancijos teismas neatskleidė, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovė neturėjo teisės reikšti nagrinėjamo ieškinio.

Dėl ieškovės nurodomų viešosios teisės pažeidimų

33. Ieškovė byloje įrodinėjo, kad ginčo statiniai pastatyti nukrypstant nuo statybos leidimų ir vietoje numatytų dvibučių buvo pastatyti daugiabučiai gyvenamieji namai. Tokią išvadą, t. y. kad ginčo pastatai yra statomi kaip daugiabučiai gyvenamieji namai, pateikė byloje ekspertizę atlikęs ekspertas.

34. Pirmosios instancijos teismas su teismo eksperto išvada nesutiko. Teismas sprendė, kad eksperto išvada padaryta ne turimų objektyvių neginčijamų įrodymų pagrindu, o tikėtina paties eksperto nuomone apie atsakovės tikslus statyti daugiabučius namus.

35. Apeliacinės instancijos teismas su tokiu ekspertizės išvados vertinimu nesutinka, nes, kaip matyti iš teismo ekspertizės akto, išvadą apie statomus daugiabučius namus ekspertas motyvavo atliktų statybos darbų, t. y. objektyvių duomenų, analize. Vien tai, kad, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, ekspertas vadovavosi Statybos techniniu reglamentu 2.02.09:2005 „Vienbučiai ir dvibučiai gyvenamieji namai“, kuriame nėra pastatų tipo sąvokų apibrėžimų ir neapibrėžti šių kategorijų pastatams keliami reikalavimai, nėra pagrindas savaime atmesti ekspertizės išvadų, neįvertinus jų faktinio pagrindimo, be kita ko, ieškovės pateiktų ankstesnių įrodymų kontekste: skelbimų apie parduodamus butus, preliminarios nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties, byloje pateiktos specialisto R. P. išvados ir jos papildymo.

36. Nors Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, kurios poziciją byloje palaikė pirmosios instancijos teismas, atlikusi ginčo pastatų patikrinimą, nustatė, kad pastatuose buvo atlikti statybos remonto darbai, kuriems vykdyti neprivalomas statybą leidžiantis dokumentas, ir būtent todėl konstatavo, kad po deklaracijų apie statybos užbaigimą patvirtinimo savavališkų statybos darbų nebuvo, pirmosios instancijos teismas nevertino, kokie tai buvo atlikti statybos darbai, pavyzdžiui, kad buvo įrengtos papildomos 6 / 8 durų angos. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad viena iš teismo ekspertizės išvadų ir buvo ta, kad ginčo pastatuose buvo atlikti statybos darbai, kuriais buvo siekiama pašalinti daugiabučio gyvenamojo namo statybos požymius, o pats teismas byloje konstatavo, kad atsakovai vilkino ekspertizės atlikimą, ilgą laiką neleisdami ekspertui apžiūrėti ginčo pastatų. Taigi, priešingai nei nurodė, pirmosios instancijos teismas nevertino ekspertizės išvados sistemiškai kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, o pačią išvadą atmetė formaliais motyvais, todėl negalėjo pagrįstai konstatuoti, kad nėra pagrindo pripažinti statybos savavališkumo.

37. Spręsdamas dėl statybos savavališkumo, o taip pat ir dėl galimo ieškovės narių teisių pažeidimo, teismas, be kita ko, nevertino aplinkybių, susijusių su sklypo užstatymo intensyvumu, t. y. kokį užstatymo intensyvumą atitinka faktiškai pastatyti statiniai ir ar jis atitinka numatytą techniniuose projektuose, todėl, ir dėl pirmiau išdėstytų priežasčių, neatskleidė ir šios bylos dalies esmės.

Dėl deklaracijų apie statybos užbaigimą ginčijimo

38. Ieškovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad terminas ginčyti deklaraciją apie statybos užbaigimą yra 1 mėnuo pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 29 straipsnio 1 dalį. Ieškovės teigimu, deklaracija apie statybos užbaigimą yra vienašalis sandoris, kurį parengia ir pasirašo statytojas ir kuriam ginčyti taikomas CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatytas 10 metų ieškinio senaties terminas.

39. Pagal Specialiosios teisėjų kolegijos praktiką, deklaracija apie statybos užbaigimą, kaip statytojo parengiamas ir pasirašomas dokumentas, įstatymų nustatyta tvarka sukuria tam tikras civilines teises ir pareigas, todėl, kaip ir nurodo ieškovė, yra pripažintina vienašaliu sandoriu (CK 1.63 straipsnis), atitinkamai ginčai dėl jos panaikinimo – civilinio teisinio pobūdžio ginčais (žr., pvz., Specialiosios teisėjų kolegijos 2017 m. kovo 14 d. nutartį Nr. T-31/2017; 2015 m. sausio 30 d. nutartį Nr. T-8/2015; 2014 m. rugpjūčio 14 d. nutartį Nr. T-101/2014). Tačiau tais atvejais, kai pagal teisės aktų reikalavimus deklaraciją apie statybos užbaigimą yra privaloma užregistruoti ir (ar) patvirtinti, viešojo administravimo subjektas – Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos teritorinis padalinys, patvirtindamas ir (ar) užregistruodamas deklaraciją, priima administracinį sprendimą. Viešojo administravimo subjekto veikla (šiuo atveju – deklaracijos tvirtinimas ir (ar) užregistravimas), priimant administracinius sprendimus, priskiriama viešojo administravimo sričiai (žr., pvz., Specialiosios teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 29 d. nutartį Nr. T-29/2018; 2017 m. spalio 4 d. nutartį Nr. T-80/2017; 2017 m. vasario 13 d. nutartį Nr. T-12/2017; 2015 m. vasario 19 d. nutartį Nr. T-37/2015; 2014 m. rugpjūčio 14 d. nutartį Nr. T-101/2014).

40. Nagrinėjamu atveju ieškovės ginčijamos deklaracijos yra patvirtintos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos teritorinio padalinio, todėl jų ginčijimui, kaip teisingai sprendė pirmosios instancijos teismas, taikytinas ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatytas 1 mėnesio terminas, atitinkamai byloje spręstinas Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, byloje dalyvaujančios kaip trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, procesinės padėties keitimo klausimas, įtraukiant ją į bylą atsakove.

41. Ieškovė prašė, teismui nustačius, kad terminas ginčyti deklaracijas praleistas, šį terminą atnaujinti. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad ieškovė terminą praleido, nenurodė termino pradžios momento, iš esmės nenagrinėjo ieškovės prašymo dėl termino atnaujinimo bylos faktinių aplinkybių kontekste, todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, priėmė nemotyvuotą sprendimą atmesti ieškovės reikalavimus dėl deklaracijų pripažinimo negaliojančiomis praleisto termino pagrindu.

42. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad, pagal ABTĮ 30 straipsnio 1 dalį, teismas gali atnaujinti terminą kreiptis į teismą, jei pripažįsta, kad jis praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1 – 8 punktuose. Kaip nurodoma teismų praktikoje, klausimą, ar ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, sudarančiomis pagrindą jį atnaujinti, teismas sprendžia atsižvelgdamas į šio termino esmę ir paskirtį, ginčo esmę, ieškovo elgesį bei kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į protingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijus. Sprendžiant dėl termino praleidimo priežasčių svarbos, be kitų aplinkybių, turi būti įvertinamas ir momentas, nuo kurio sąžiningai veikdamas asmuo turėjo suvokti galimą savo teisių pažeidimą, lemiantį poreikį dėl to kreiptis į teismą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2011). Ieškovės prašymas dėl praleisto termino atnaujinimo šiame kontekste nebuvo nagrinėjamas.

43. Pagal nustatytą teisinį reglamentavimą, apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir / ar pagrįstumą, padarytas faktų vertinimo bei teisės aiškinimo (taikymo) klaidas dažniausiai ištaiso negrąžindamas bylos pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, išskyrus atvejus, jei neatskleista bylos esmė, o remiantis byloje pateiktais įrodymais jos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Teisėjų kolegija sprendžia, kad išnagrinėti ieškovės ieškinį apeliacinės instancijos teisme nėra galimybės, kadangi dėl šioje nutartyje nurodytų tirtinų aplinkybių bei įrodymų apimčių byla būtų nagrinėjama iš esmės naujais aspektais. Tokia padėtis prieštarautų apeliacinės instancijos teismo paskirčiai, tiek ir dalyvaujančių byloje asmenų teisei į apeliaciją po to, kai bylą iš esmės išnagrinėja pirmosios instancijos teismas. Be to, kaip minėta, byloje turi būti sprendžiamas vieno iš proceso dalyvių – Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, procesinės padėties keitimo klausimas, kuris negali būti išspręstas apeliacinės instancijos teisme. Dėl šių priežasčių ieškovės skundžiama teismo sprendimo dalis panaikinama ir byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

44. Apeliacinės instancijos teismui grąžinus bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo klausimas paliktinas spręsti pirmosios instancijos teisme (CPK 93 straipsnis).

Dėl atsakovės apeliacinio skundo

45. Atsakovė UAB „Abersta“ apeliaciniu skundu skundžia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atsakovei paskirta bauda už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, o būtent, trukdymą ekspertui atlikti teismo paskirtą ekspertizę.

46. Kaip matyti iš bylos medžiagos, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 20 d. nutartimi atsakovės UAB „Abersta“ vadovei buvo paskirta 500 Eur baudą už teismo įpareigojimų nevykdymą; nutartyje nurodytas baudos skyrimo faktinis pagrindas – atsakovės UAB „Abersta“ trukdymas atlikti ekspertizę. Taigi, kaip ir nurodo apeliantė, teismas už tuos pačius apeliantės veiksmus byloje jau buvo taikęs nuobaudą, be kita ko, nutartyje nurodydamas CPK 95 straipsnį kaip baudos skyrimo teisinį pagrindą.

47. Skundžiamame teismo sprendime nenustatyta (nenurodyta), kad po minėtos 2016 m. birželio 20 d. nutarties priėmimo atsakovė būtų toliau piktnaudžiavusi procesinėmis teisėmis, t. y. trukdžiusi ekspertui atlikti ekspertizę. Be to, ieškovė atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą nurodo, kad tik teismui paskyrus baudą atsakovės direktorei, atsakovė pagaliau sudarė galimybę ekspertui patekti į ginčo pastatus, kas leidžia spręsti, kad po minėtos nutarties priėmimo atsakovė daugiau jokių veiksmų, kuriais trukdytų ekspertui atlikti ekspertizę, nebeatliko.

48. Taigi apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas atsakovei baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, pažeidė nemo debet bis puniri pro uno delicto (niekas neturi būti baudžiamas du kartus už tą patį nusižengimą) teisės principą, nes ir pirmuoju atveju baudą atsakovės vadovei paskyrė ne kaip privačiam asmeniui, o atsakovės atstovei pagal įstatymą už tuos pačius atsakovės veiksmus.

49. Dėl išdėstytų priežasčių teismas atsakovės apeliacinį skundą tenkina, dėl kitų atsakovės argumentų kaip teisiškai nebereikšmingų nepasisakydamas.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 30 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys atmestas ir paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Abersta“ paskirtą 1 000 Eur baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.

Nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Vilija MikuckienėAsta PikelienėLaima Ribokaitė