Panevėžio apygardos teismo nutartis

neviešame teismo posėdyje išnagrinėjęs I. J., kuriai taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, apeliacinį skundą dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 10 d. nutarties, kuria VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės teikimas tenkintas iš dalies ir I. J. stacionarinis stebėjimas ir gydymas bendro stebėjimo sąlygomis pratęstas,

Aprašomoji dalis

nustatė:

2015-10-01 ir 2015-10-28 Marijampolės rajono apylinkės teismo nutartimis I. J., padariusiai baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 3 dalyje ir 284 straipsnio 1 dalyje, buvo taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje. 2016-04-06, 2016-10-07, 2017-04-10 Rokiškio rajono apylinkės teismo nutartimis priverčiamoji medicinos priemonė buvo pratęsta.I. J. prašo skundžiamą teismo nutartį panaikinti, tenkinti VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės komisijos teikimą ir priverstinį gydymą bendro stebėjimo sąlygomis pakeisti į priverstinį ambulatorinį gydymą.Skunde nurodo, kad yra veiksni, pasveikusi, todėl gali gyventi savarankiškai, pasirūpinti savimi ir tęsti gydymą ambulatoriškai. Teigia, kad pažyma apie motinos sveikatos būklę, jos galimybės prižiūrėti dukrą, negali sudaryti pagrindą taikyti tolesnį jos gydymą bendro stebėjimo sąlygomis. Tvirtina, kad šiuo atveju komisijos išvada apie pagerėjusią jos sveikatos būklę yra reikšmingesnė nei Kalvarijos savivaldybės administracijos raštas.Teisiamojo posėdžio metu advokatė prašė priimti sprendimą, atitinkantį bylos medžiagą, prokurorė prašė skundą atmesti. Skundas tenkinamas.Priverčiamųjų medicinos priemonių paskirtis yra neleisti asmeniui padaryti pavojingą veiką taikant medicinos priemones bei stebint jo elgesį. BK 98 straipsnio 6 dalyje ir Lietuvos Respublik?s baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 405 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad priverčiamoji medicinos priemonė taikoma, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Pažymėtina, kad šių priemonių taikymas priklauso išimtinai teismo kompetencijai, kuris, parinkdamas medicinos priemonės rūšį, atsižvelgia į pagrindinius kriterijus, kuriuos nustato baudžiamasis įstatymas (BK 98 straipsnis).

Taip pat į sveikatos priežiūros įstaigos išvadą, kuri yra rekomendacinio pobūdžio. Taigi yra du kriterijai, kuriuos turi įvertinti teismas, tęsdamas, keisdamas arba panaikindamas priverčiamosios medicinos priemonės taikymą: asmens psichinę sveikatą ir su ja susijusį jo socialinį pavojingumą.

Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 1 d. ir 2015 m. spalio 28 d. nutartimis pripažinta, kad I. J. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, numatytas 140 straipsnio 3 dalyje ir 284 straipsnio 1 dalyje, būdama nepakaltinama, jai diagnozuotas lėtinis psichikos sutrikimas – (duomenys neskelbtini), ir buvo pritaikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 405 straipsnio 3 dalies 2 punkte nurodyta, kad teismas gali priimti nutartį pakeisti pirmiau taikytos priverčiamosios medicinos priemonės rūšį, jeigu asmens sveikatos būklė pasikeitė.Kaip matyti iš skundžiamos nutarties, pirmosios instancijos teismas nustatė vienintelį pagrindą netenkinti teikimo dėl priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio priverstinio gydymo pakeitimo į priverstinį ambulatorinį gydymą, kadangi nėra galimybių užtikrinti priverstinio ambulatorinio stebėjimo tęstinumo, t. y. teismo posėdžio metu paaiškėjo, kad I. J. motina su vyru gyvena vieno kambario socialiniame būste, todėl tuo atveju, jei I. J. apsigyventų motinai skirtame socialiniame būste, būtų nutraukta (duomenys neskelbtini) sudaryta šio būsto sutartis. Be to, nurodoma, kad I. J. motina pagal savo sveikatos būklę, gyvenimo būdą bei prastas buities sąlygas negali užtikrinti dukros priverstinio gydymo ambulatorinio stebėjimo sąlygomis tęstinumo. Su I. J. apsigyvenimu kartu nesutinka ir jos motinos sutuoktinis. Visgi su šiais teismo argumentais sutikti negalima. Iš 2017 m. kovo 9 d. komisijos dėl priverčiamųjų medicinos pobūdžio priemonių pakeitimo medicininės apžiūros išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad gydytojų psichiatrų komisija, atlikusi I. J. medicininę apžiūrą konstatavo, jog jos psichinė būklė stabiliai pagerėjusi. Per stebėjimo laikotarpį agresijos, vidaus tvarkos pažeidimų, kliedesių, suvokimo sutrikimų, aktyvios psichozės simptomatikos nekonstatuota, mąstymas nuoseklesnis. Nors pokalbio metu buvo įsitempusi, nerimastinga, stengėsi pateikti save iš gerosios pusės, asmenybė primityvi, kritika ligai formali, o ateities planai stokoja realumo, tačiau gydytojų komisija rekomenduoja keisti stacionarinį gydymą į priverstinį ambulatorinį gydymą. Teismo posėdyje, kuriame buvo priimta skundžiama nutartis, dalyvavusi ligoninės atstovė teikimą palaikė bei papildomai paaiškino, kad šiuo metu ligonės psichinė būklė stabili, lankė užimtumą, laikėsi rėžimo, agresijos nepastebėta. Pažymėjo, kad pagal savo sveikatos būklę ligonė galėtų gydytis ambulatorinio stebėjimo sąlygomis, tačiau nurodė, kad savarankiškai gyventi ligonė negali. Iš I. J. teismo posėdyje duotų paaiškinimų matyti, kad ji gydymo esmę supranta, pripažįsta, jog jai reikia vartoti vaistus, šiuo metu jaučiasi gerai, mano, kad gali gyventi savarankiškai, nurodo, kad turi socialinį būstą, kuriame gyveno su sugyventiniu, ir kuris šiuo metu yra tuščias. Teigia, jog gyvens pas motiną, ji jai padės.Bylos medžiagoje esanti smurto rizikos įvertinimo išvada patvirtina, kad I. J. smurto rizika yra mažesnė už vidutinę, jos planai ateičiai pakankamai realūs (planuoja gyventi su motina, susigrąžinti vaikus).Įvertinus aukščiau paminėtas aplinkybes dėl I. J. psichinės būklės akivaizdu, kad toliau taikyti jai gydymą ligoninės stacionare nebėra pagrindo, nes jos psichinė sveikatos būklė stabiliai pagerėjusi ir toliau gydant nebepasikeis. Tai reiškia, kad stacionarinio stebėjimo tęsimas šiuo atveju negali būti pateisinamas tuo, kad nėra galimybės užtikrinti I. J. gydymo tęstinumo. Vertinant I. J. asmenybę, jos motinos sveikatos būklę ir socialinę aplinką, tokia galimybė apskritai gali neatsirasti. Specialistų – gydytojų komisijos išvadoje nurodyti duomenys apie I. J. elgesį paskutiniu laikotarpiu leidžia pagrįstai manyti, kad pagal esamą psichinę būseną ji nėra tiek pavojinga visuomenei, kad jai nebūtų galima taikyti ambulatorinio stebėjimo. Svarbu ir tai, kad pati I. J. supranta būtinybę gydytis, ką patvirtina jos teismo posėdyje duoti paaiškinimai apie tai, kad ji žino, jog turi vartoti vaistus ir lankytis pas gydytojus, nevartoti alkoholio. Šie duomenys rodo, kad I. J. sugeba (kiek tai įmanoma esant jos psichinei būklei) kritiškai įvertinti savo psichinę būklę. Kad I. J. psichinė būklė yra pagerėjusi skundžiamoje nutartyje konstatavo ir apylinkės teismas. Teismo išvada, kad I. J. motina negalėtų pasirūpinti dukra nėra visiškai pagrįsta, kadangi akivaizdu, kad I. J. yra suaugęs žmogus, nustatyta, kad ji pakankamai savarankiška, nors viena gyventi negali. Kaip minėta, ji suvokia ambulatorinio gydymo prasmę, o jos ateities planai pakankamai realūs. Tai, kad dukrai apsigyvenus su motina būtų nutraukta socialinio būsto sutartis adresu (duomenys neskelbtini) sav., patvirtina tik tą aplinkybę, kad I. J. yra skirtas atskiras socialinis būstas, kuris išties šiuo metu yra tuščias, kadangi motina su sutuoktiniu gyvena tame pačiame kaime, tačiau tik kitu adresu – (duomenys neskelbtini) sav. Nors teismas atsižvelgė į I. J. motinos sutuoktinio poziciją, kad grįžus sutuoktinės dukrai, jis išsikels, vis gi ši išreikšta emocijomis paremta pozicija, teismo vertinimu, negali įtakoti teismo sprendimo. Galiausia, pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje padarė išvadą, kad pagal savo sveikatos būklę, gyvenimo būdą bei prastas buities sąlygas I. J. motina negali užtikrinti dukros priverstinio gydymo ambulatorinio stebėjimo sąlygomis tęstinumo, tačiau šią išvadą skundą nagrinėjantis teismas vertina kaip prielaidą. Pažymėtina, kad nei pablogėjusi artimo žmogaus sveikata ar jo gyvenimo būdas, prastesnės buities sąlygos, negali būti svarbiau nei ryšys su artimaisiais, kadangi paprastai tik jie gali turėti teigiamą įtaką asmens elgesiui. Juolab, iš byloje esančių duomenų matyti, kad motina sutinka, jog dukra apsigyventų su jais, su tuo sutinka ir pati I. J., kuri nori susigrąžinti vaikus, gyventi pilnavertį gyvenimą. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, aukščiau išdėstytos aplinkybės negali būti pagrindas pratęsti taikomą priverčiamosios medicinos priemonę bei kliūtimi ją keisti švelnesne. BPK 405 straipsnio 3 dalies 1 punkte nurodyta, kad teismas gali priimti nutartį pratęsti priverčiamosios medicinos priemonės taikymą tik asmeniui, kurio sveikatos būklė nepasikeitė. Taigi įstatymas nenumato jokių kitų aplinkybių, o tik gydomo asmens sveikatos būklės nepasikeitimą kaip būtiną sąlygą tęsti priverčiamosios medicinos priemonės taikymą.

12. Be to, pirmiau taikytos priverčiamosios medicinos priemonės pakeitimas į ambulatorinį stebėjimą savaime nereiškia, kad pakeista priemonės rūšis nebegali būti griežtinama arba apskritai panaikinama. Vadovaujantis BPK 405 str. nuostatomis, teismas ne rečiau kaip kartą per šešis mėnesius privalo spręsti dėl priverčiamosios medicinos priemonės taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar panaikinimo pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą. Taigi kontrolė, kaip asmuo gydosi, pirmiausia vykdoma sveikatos priežiūros įstaigos, o ne šeimos narių ar kitų giminaičių, kuriems tokia pareiga nenumatyta. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, įvertinti, ar I. J. numatomas taikyti ambulatorinis stebėjimas bus veiksmingas, įmanoma tik realiai pradėjus jo taikymą.

13.Tokiu būdu apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad dabartinė I. J. sveikatos būklė nekelia grėsmės, ji nėra pavojinga, jos psichinė būklė yra stabili, socialinis pavojingumas neišlikęs, todėl priverčiamųjų medicinos priemonių tikslui pasiekti šiuo metu nėra reikalingas pastovus (stacionarinis) stebėjimas bei gydymas. Stebėjimą ir gydymą galima užtikrinti ir ambulatorinio stebėjimo sąlygomis. Dėl to skundžiama teismo nutartis naikintina priimant naują sprendimą.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Rokiškio rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 10 d. nutartį panaikinti ir dėl skundo priimti naują sprendimą: 2017 m. kovo 15 d. VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės teikimą tenkinti.

I. J. priverčiamąją medicinos priemonę - stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis pakeisti į priverčiamąją medicinos priemonę - ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis ir gydymą pratęsti.

Nutartis neskundžiama.