Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Olego Šibkovo, teisėjų Daivos Jankauskienės, Kęstučio Dargužio, sekretoriaujant Aušrinei Kudžmienei, dalyvaujant prokurorui Mindaugui Šukiui, gynėjui Dariui Karabinui,

viešame teisiamajame posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kuriam paskirtos priverčiamosios medicinos priemonės I. J. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 1 d. nutarties, kuria I. J., padariusiai nepakaltinamumo būsenoje baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą LR baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 str. 3 d., taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. J. skundžiama nutartimi taikyta priverčiamoji medicinos priemonė dėl to, kad sukėlė fizinį skausmą mažamečiam savo šeimos nariui, tai yra 2015 m. kovo 3 d., apie 14.55 val., namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), būdama neblaivi, tyčia ranka sudavė nemažiau vieną kartą savo mažametei dukrai S. D., gim. (duomenys neskelbtini) į nugarą, tokiu būdu sukeldama jai fizinį skausmą, t. y. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 140 str. 3 d.

Teismo posėdžio metu I. J. gynėjas Darius Karabinas nurodė, kad jo ginamoji nuteista dėl fizinio skausmo sukėlimo savo dukrai suduodant ne mažiau vieną kartą ranka. Atlikus specialisto tyrimą ant mergaitės kūno jokių smurto žymių nebuvo rasta. Kaltinimas grindžiamas buvusio vyro parodymais bei mergaitės parodymais. Vyro parodymai vertintini kritiškai. Tarp jų yra senas konfliktas. Yra ne viena baudžiamoji byla dėl smurto artimoje aplinkoje. R. D. gauna globą ir pinigines išmokas, suinteresuotas, kad I. J. butų nuteista ir gydoma gydymo įstaigoje. Mergaitei yra 6 metai, gyvena su tėvu, tėvo motina, yra įtakojama. Yra išvada, kad nėra smurto žymių. Įrodymų, pagrindžiančių kaltę, neužtenka. Teismo medicinos eksperto išvadoje nurodyta, kad užtenka ir ambulatorinio gydymo. Veika nėra tiek pavojinga, kad reikia žmogų izoliuoti nuo visuomenės, skirti stacionarinį gydymą. Užtektų ambulatorinio gydymo ir papildomos priežiūros iš gydymo įstaigos. Yra vidiniai šeimos konfliktai ir žmogus išprovokuojamas. Prašo skundą tenkinti ir ginamąją išteisinti.

Teismo posėdžio metu prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

I. J., kuriai paskirtos priverčiamosios medicininio pobūdžio priemonės, apeliacinis skundas netenkintinas.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 320 str. 3 d. pažymėta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Teismas yra saistomas apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių, išreikštų prašymų konkretumo, aiškumo, apibrėžtumo. Apeliacinės instancijos teismas patikrina tik tas faktines aplinkybes, dėl kurių yra paduotas apeliacinis skundas. Apeliantė I. J. skundu ginčija savo kaltę dėl įstatymo uždraustos veikos, numatytos BK 140 str. 3d. padarymo ir paskirtos priverčiamosios medicinos priemonės - stacionarinio stebėjimo bendrojo stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje - Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.

Sprendžiant priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo klausimą ir nustatant reikšmingas bylai aplinkybes, tai yra ar buvo padaryta baudžiamojo įstatymo uždrausta veika, ar ją padarė būtent asmuo, kurio atžvilgiu prašoma taikyti priverčiamojo pobūdžio medicinos priemones, vadovaujamasi BPK 20 str. įtvirtintomis įrodymų vertinimo taisyklėmis. Šioje įstatymo normoje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, teisingai nustatė faktines I. J. padarytos veikos aplinkybes. Nors I. J. neigia kaltę dėl fizinio skausmo sukėlimo mažamečiam savo šeimos nariui, tačiau faktinės veikos aplinkybės įrodytos nukentėjusiosios S. D. parodymais ikiteisminio tyrimo teisėjui (b.l. 29), kad įvykio metu mama mušė per nugarą su ranka vieną kartą, sudavė stipriai, dėl to skaudėjo. Liudytojas R. D. teisme patvirtino, kad įvykio laiku dukra S. D. priėjo prie mamos ir paprašė vandens, o I. J. sudavė dukrai ranka į nugarą, po ko ji vergdama išbėgo iš kambario, jautė skausmą (b.l. 132). Kalvarijos savivaldybės adminitracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus pranešimas apie tai, kad Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojams lankantis šeimoje mažamete S. D. papasakojo, kad ją mušė mama I. J. (b.l. 4).

Taigi šių įrodymų pagrindu apylinkės teismas skundžiama nutartimi pripažindamas, kad I. J. padarė BK 140 str. 3 d. numatytą veiką, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka ikiteisminio tyrimo metu surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais duomenimis. Pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl vien tai, kad apeliacinį skundą pateikusiam asmeniui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu.

Pagal BK 98 straipsnio 1 dalį priverčiamąsias medicinos priemones teismas gali taikyti asmenims, kurie teismo pripažinti nepakaltinamais ar ribotai pakaltinamais, taip pat asmenims, kuriems po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės paskyrimo sutriko psichika ir dėl to jie negali suvokti savo veiksmų ar jų valdyti. Jų taikymo tikslas yra išgydyti asmenį, padariusį įstatymo uždraustą pavojingą veiką, jį prižiūrint ar izoliuojant gydymo metu nuo visuomenės, taip siekiant apsaugoti tiek visuomenę nuo tokio asmens galimų pavojingų veikų, tiek patį uždraustą veiką padariusį asmenį nuo jam gresiančių pavojų. Kiekvienu atveju teismas, svarstydamas priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo klausimą, turi nustatyti sąlygas joms taikyti: 1) asmuo padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, atitinkančią BK specialioje dalyje numatytą veiką; 2) veikos padarymo metu buvo nepakaltinamas ar ribotai pakaltinamas, arba jo psichika sutriko po veikos padarymo ar bausmės paskyrimo; 3) veiką padaręs asmuo pagal veikos pobūdį ir savo psichinę būseną yra pavojingas visuomenei.

Apylinkės teismas teisingai taikė apeliantei priverčiamosios medicinos priemonės rūšį, išsamiai ir tinkamai motyvavo jos taikymo sąlygas ir pagrindą. Pagrindinis kriterijus parenkant šią medicinos priemonę yra psichikos sutrikimo pobūdis, reikalaujantis tam tikro stebėjimo ir gydymo režimo. Asmens psichikos sutrikimo laipsnio nustatymas yra specialių žinių reikalaujantis klausimas, todėl šiuo atveju ypatingą reikšmę įgyja teismo ekspertų – psichiatrų, išvados ir rekomendacijos. Byloje esantis teismo psichiatrijos ekspertizės aktas Nr. (duomenys neskelbtini) 2015 (b.l.104-108) patvirtina, jog nusikalstamos veikos darymo metu I. J. sirgo lėtiniu psichikos sutrikimu – šizoafektiniu sutrikimu depresinio tipo, negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Šiuo metu ji taip pat serga lėtiniu psichikos sutrikimu – šizoafektiniu sutrikimu depresinio tipo, negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. I. J. negali būti apklausiama ikiteisminiame tyrime, jai nerekomenduojama dalyvauti teisme, nes tai gali pabloginti psichikos būklę. I. J. pagal savo sveikatos būklę yra socialiai pavojinga. Nors teismo psichiatrijos ekspertizės akte I. J. rekomenduojama taikyti priverčiamąsias medicinines priemones – priverstinį ambulatorinį gydymą pirminės sveikatos priežiūros centre pagal gyvenamąją vietą (Marijampolės psichikos sveikatos centre), tačiau pagal pirmos instancijos teismo posėdyje dalyvavusio teismo eksperto Sigito Simanausko paaiškinimus (b.l. 132) matyti, kad po ekspertizės išvadų pateikimo buvo atliekama kita ekspertizė byloje, kurioje I. J. įtariama moters užpuolimu. Ekspertas nurodė, kad šiuo metu jos mąstymas yra nenuoseklus, daugybiniai kliedesiai, elgesys dezorganizuotas, nekritiška savo būsenai, vaistų nevartoja, pavojinga aplinkiniams. Teismo posėdžio metu rekomendavo skirti stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.

Atsižvelgiant į ekspertizės akto išvadas, eksperto paaiškinimus, S. D. ir R. D. parodymus bei vertinant tai, kad Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 24 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. M1-289-416/2013 I. J. jau buvo taikyta priverčiamoji medicininio pobūdžio priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos priežiūros įstaigoje VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje (b.l. 47-49) ir Rokiškio rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 27 d. ir 2014 m. gegužės 20 d. nutartimis pagal teikimus pratęstos paskirtos priverčiamosios medicininio pobūdžio priemonės – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigose (b.l. 41), apylinkės teismas skyrė stacionarų stebėjimą. Įvertinus, jog I. J. padarė smurtinio pobūdžio įstatymu uždraustą veiką, kuri priskiriama prie nesunkių nusikaltimų, bei vadovaudamasis BPK 403 straipsnio 2 dalies 2 punktu, pirmos instancijos teismas tinkamai nustatė skirtinos priverčiamosios medicinos priemonės rūšį – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – Rokiškio psichiatrijos ligoninėje. Tokia priverčiamoji medicinos priemonė atitinka I. J. diagnozuoto psichikos sutrikimo sunkumą ir nustatytą jo socialinį pavojingumą sau ir visuomenei.

Nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad I. J. pakaktų skirti ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis. Teismas spręsdamas šį klausimą turi įvertinti du kriterijus: asmens psichinę sveikatą ir su ja susijusį jo socialinį pavojingumą.

Dėl pirmojo kriterijaus įvertinimo teismui reikalingos specialios žinios. Todėl teisėjų kolegija, šiuo atveju, atsižvelgia į teismo psichiatro eksperto Sigito Simanausko pateiktą I. J. psichinės būklės vertinimą, į išvadas, nurodančias, kad dėl psichikos sutrikimų jai reikalingas priverstinis gydymas stacionare, o ne ambulatorinis stebėjimas. I. J. pakartotini veiksmai rodo, kad yra pavojinga aplinkiniams, dėl kritikos savo būklei stokos vengė ambulatorinio gydymo, ko pasekoje psichikos būklė pablogėjo, elgesys tapdavo neprognozuojamas. 2012 m. buvo iškelta baudžiamoji byla, 2013 m. atlikta stacionarinė teismo psichiatrijos ekspertizė. 2013-2014 m. gydyta Rokiškio psichiatrijos ligoninėje. 2015 m. gydyta Respublikinės Kauno ligoninės Psichiatrijos klinikos Aleksoto sektoriuje pablogėjus psichinei būsenai, esant psichotinei simptomatikai (b.l.107). Vertinant su I. J. psichikos būkle susijusį socialinį pavojingumą, atkreiptinas dėmesys į jos daromų baudžiamojo įstatymo uždraustų veikų pobūdį. Iš aukštesnės instancijos teismui pateiktos medžiagos matyti, kad I. J. daro pavojingas veikas, susijusias su smurtu. Tai rodo, kad sistemingai nepaklūsta nustatytoms taisyklėms bei smurtauja prieš kitus asmenis, dėl ko yra sistemingai gydoma. Tai rodo, jog I. J. socialinis pavojingumas dar išlikęs. Šių aplinkybių visuma pagrindžia būtinumą taikyti tokią priverčiamąją medicinos priemonę. Ambulatorinis stebėjimas kol kas nebūtų pakankama priemonė priverčiamųjų medicinos priemonių tikslui pasiekti. Abejotina, kad pritaikius švelnesnes priemones, bus pasiektas tikslas neleisti I. J. padaryti naujų pavojingų veikų. Pažymėtina, kad teismas nenustato priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo laiko. Jos taikomos, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Tačiau įstatymas įpareigoja teismą ne rečiau kaip kartą per šešis mėnesius pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą spręsti klausimą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar jų taikymo panaikinimo, todėl, pagerėjus I. J. psichikos sveikatos būklei, jai gali būti pakeistos priverčiamųjų medicinos priemonių sąlygos iš stacionarinio stebėjimo bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje į ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis, arba šios priemonės taikymas panaikinamas (BK 98 straipsnio 6 dalis).

Aukštesnysis teismas taip pat nepakankamu argumentu pirmosios instancijos teismo nutarčiai panaikinti laiko aplinkybę jog I. J. turi mažametį sūnų, ir nors motinystės teisės nėra atimtos, dabar yra Alytaus vaikų globos namuose. Priverčiamųjų medicinos priemonių paskirtis yra neleisti asmeniui padaryti pavojingą veiką, taikant medicinos priemones bei stebint jos elgesį. Kolegija pažymi, jog visų pirma prioritetas šioje situacijoje yra teikiamas žmonių apsaugai nuo smurto ir pačios I. J. sveikatos būklei.

Apeliaciniame skunde I. J. nurodo, kad viskas buvo daroma už akių, slapta. Šiuo atveju teisėjų kolegija pažymi, kad byloje pateikti medicininiai dokumentai, teismo psichologijos ekspertizės aktas patvirtino, jog dėl psichikos sveikatos būsenos I. J. negali dalyvauti teismo posėdžiuose. Taigi iš paminėto akto matyti, jog I. J. dėl objektyvių priežasčių nekviečiama į teismo posėdį. Tačiau, kaip matyti iš bylos duomenų, I. J. interesai nuo pat pradžių buvo ginami įstatymo nustatyta tvarka.

Nagrinėjamos bylos kontekste apeliacinės instancijos teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, jog priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procesas yra specifinis, nes minėtos medicinos priemonės yra kartu ir gydymo, ir valstybės prievartos priemonių derinys. Tai nėra bausmė, jomis nesiekiama nubausti. Todėl bylą išnagrinėjęs teismas, priimdamas nutartį, nesprendžia klausimo dėl asmens kaltės, tačiau privalo išspręsti BPK 401 straipsnio 2 dalyje nurodytus klausimus: 1) ar padaryta baudžiamojo įstatymo uždrausta veika; 2) ar baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padarė asmuo, kurio byla nagrinėjama; 3) ar baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką tas asmuo padarė būdamas nepakaltinamas ar ribotai pakaltinamas; 4) ar po nusikalstamos veikos padarymo tam asmeniui sutriko psichika ir dėl to jis negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti ir ar tai nėra laikinas psichikos sutrikimas, dėl kurio reikia tik atidėti bylos nagrinėjimą; 5) ar taikytina priverčiamoji medicinos priemonė ir būtent kokia. Sprendžiant priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo klausimą ir nustatant reikšmingas bylai aplinkybes, vadovaujamasi BPK 20 straipsnyje įtvirtintomis įrodymų vertinimo taisyklėmis.

Teisėjų kolegija, išanalizavusi byloje surinktus įrodymus ir juos patikrinusi įrodymų tyrimo ir vertinimo aspektu, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, tirdamas ir vertindamas byloje surinktus įrodymus, nepažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių, išvadą, jog I. J. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytas BK 140 str. 3 d., nei veikos padarymo metu, nei šiuo metu I. J. negali suvokti savo veiksmų reikšmės ir negali jų valdyti, pagrindė byloje nustatytomis aplinkybėmis, dėl to priimta nutartis iš esmės yra teisėta ir pagrįsta. Remiantis išsakytais motyvais ir argumentais, apeliacinės instancijos teismas vertina, kad procesinė prievartos priemonė – atidavimas į sveikatos priežiūros įstaigą, paskirta pirmos instancijos teismo nutartimi iki nutarties įsiteisėjimo, buvo paskirta teisėtai ir pagrįstai.

Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas priverčiamąją medicinos priemonę pagal BK 98 straipsnio 1 dalies 2 punktą, baudžiamojo įstatymo taikymo nuostatų nepažeidė, o nagrinėdamas šią bylą, esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų nepadarė. Skundžiama apylinkės teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, ji priimta tinkamai įvertinus visas svarbias aplinkybes. Vadovaujantis tuo, naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Atmetant I. J. skundą apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad apylinkės teismas, priėmęs savo pobūdžiu teisingą sprendimą, neteisingai suformulavo nutarties rezoliucinę dalį. Lietuvos Respublikos BPK 403 str.1 d. 1 p. nustatyta, kad išnagrinėjęs bylą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo, teismas priima nutartį taikyti asmeniui priverčiamąją medicinos priemonę,- jeigu įrodyta, kad jis padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką būdamas nepakaltinamu. Apylinkės teismas nutarties rezoliucinėje dalyje nekonstatavo, kad I. J. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką būdama nepakaltinama, dėl ko 2015-10-01 nutarties rezoliucinės dalies formuluotė keičiama.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 5 dalies 1 punktu, 3 punktu,

nutaria:

baudžiamuoju įstatymu uždraustą veiką padariusio asmens I. J. apeliacinį skundą atmesti.

Nutarties rezoliucinę dalį pakeisti: sakinį „I. J. dėl įstatymo uždraustos veikos, numatytos BK 140 str. 3 d. padarymo paskirti priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendrojo stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.“ pakeisti ir išdėstyti taip:

„I. J. nepakaltinamumo būsenoje padariusiai baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 140 str. 3 d., paskirti priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendrojo stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.“

Kitoje dalyje nutartį palikti nepakeista.