Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalios Kačinskienės ir Nijolės Piškinaitės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „V.“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 19 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-816-173/2016 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „V.“ ieškinį atsakovams R. M. ir I. A. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė BUAB „V.“ kreipėsi į teismą ieškiniu prašydama priteisti:iš atsakovės I. A. – 17 687,88 Eur žalos atlyginimo ir 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;iš atsakovo R. M. – 94 774,39 Eur žalos atlyginimo ir 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.Ieškovė nurodė, kad nuo 2006 m. birželio 12 d. (įmonės įkūrimo) iki 2009 m. sausio 27 d. UAB „V.“ direktore dirbo atsakovė I. A.; nuo 2009 m. sausio 27 d. iki 2013 m. lapkričio 12 d. – atsakovas R. M., kuris nuo 2009 m. sausio 30 d. tapo vieninteliu įmonės akcininku. Įmonė veiklos vykdyti nesiruošė, nes nuo 2009 m. sausio 9 d. iki 2009 m. kovo 4 d. buvo atleisti beveik 34 įmonės darbuotojai, neatleistos liko tik vaiko priežiūros atostogose esančios darbuotojos. Kauno apygardos teismo 2013 m. spalio 30 d. nutartimi iškelta UAB „V.“ bankroto byla. Kauno apygardos teismas, iškeldamas bankroto bylą, vadovavosi 2007 m. balansu (paskutiniu pateiktu VĮ Registrų centrui) ir pripažino ieškovę nemokia. Šiame balanse nurodyta, kad įmonė turėjo turto už 728 879 Lt, kurį sudarė nematerialus turtas – 24 221 Lt, materialus turtas – 462 298 Lt, atsargos ir išankstiniai apmokėjimai – 67 318 Lt, per vienerius metus gautinos sumos – 100 030 Lt, trumpalaikis turtas – 48 703 Lt, pinigai bei jų ekvivalentai – 26 309 Lt; per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai – 525 617 Lt, o tai sudaro daugiau negu pusę įmonės turto.Atsakovei nuo 2008 m. balandžio 30 d., t. y. nuo balanso už 2007 m. pasirašymo dienos, kilo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Atsakovė, žinodama, kad įmonė yra nemoki ir turėdama pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, į teismą nesikreipė. Jeigu atsakovė 2008 m. balandžio 30 d. būtų kreipusis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, kreditoriniai reikalavimai įmonei nebūtų didėję. Žalos dydžiu (17 687,88 Eur) laikytinas įmonės kreditorių finansinių reikalavimų dydis, susidaręs nuo 2008 m. balandžio 30 d., atsakovei sužinojus apie įmonės nemokumą.Atsakovas, pradėjęs vadovauti nemokiai įmonei, perėmė pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Atsakovas žinojo, kad įmonė yra nemoki, veiklos nevykdo, bet nevykdė pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Jeigu paaiškėjus įmonės nemokumui atsakovas būtų kreipęsis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, kreditoriniai reikalavimai įmonei nebūtų didėję. Žalos dydžiu (94 774,39 Eur) laikytinas įmonės kreditorių finansinių reikalavimų dydis, susidaręs nuo 2009 m. vasario 1 d., atsakovui sužinojus apie įmonės nemokumą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apygardos teismas 2016 m. gruodžio 19 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės valstybei 237,49 Eur bylinėjimosi išlaidų už atliktą ekspertizę ir 24,20 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.Teismas, įvertinęs tai, kad bankroto administratorius nurodė, jog atsakovei pareiga kreiptis dėl įmonės bankroto kilo 2008 m. balandžio 30 d., konstatavo, kad nagrinėjamam ginčui taikytina ĮBĮ redakcija, galiojusi nuo 2006 m. gegužės 6 d. iki 2008 m. liepos 1 d. Teismas pažymėjo, kad iki 2008 m. liepos 1 d. ĮBĮ nebuvo tiesiogiai įtvirtinta pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo pažeidimo padarinių. Teismas nurodė, kad civilinės atsakomybės taikymas vadovui nelaikytinas sankcija, todėl reikalinga įrodyti visas civilinės atsakomybės taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą, priežastinį ryšį, o kaltė preziumuojama.Teismas nurodė, kad Kauno apygardos teismas, spręsdamas dėl ieškovės bankroto bylos iškėlimo, 2013 m. spalio 30 d. nutartyje nenustatė įmonės pradelstų mokėjimų, tik nurodė, jog įmonės skolos viršija pusę turimo įmonės turto. Teismas akcentavo, kad įmonės balanse įrašytos per vienerius metus mokėtinos sumos nebūtinai sutampa su įmonės pradelstais įsipareigojimais, todėl, teismo įsitikinimu, vertinant įmonės (ne)mokumą svarbus būtent turto ir pradelstų įsipareigojimų santykis. Teismas vertino, kad reikia nustatyti įmonės pradelstus įsipareigojimus 2007 m. gruodžio 31 d., t. y. pagal įmonės 2007 m. balansą, kuris pasirašytas 2008 m. balandžio 30 d.; taip pat kaip pasikeitė įmonės pradelsti mokėjimai nuo 2007 m. gruodžio 31 d. iki 2009 sausio 27 d., kai įmonės direktore buvo atsakovė, ir nuo 2009 m. sausio 27 d. iki 2013 m. spalio 30 d., kuomet įmonei buvo iškelta bankroto byla ir įmonės vieninteliu akcininku ir vadovu buvo atsakovas.Teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, padarė išvadą, kad nėra galimybės nustatyti, jog 2008 m. balandžio 30 d. įmonės pradelsti įsiskolinimai viršijo pusę į jos balansą įrašyto turto vertės.Teismas atkreipė dėmesį, kad nenustačius, kokie įmonės pradelsti mokėjimai buvo 2008 m. balandžio 30 d., neįmanoma nustatyti, kokie pradelsti mokėjimai buvo įmonei iškeliant bankroto bylą, t. y., teismo vertinimu, neįrodomas padarytos žalos dydis.Teismas, įvertinęs tai, kad atsakovas, būdamas UAB „V.“ direktoriumi ir vieninteliu akcininku, sirgo lėtiniu psichikos sutrikimu, todėl negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, sprendė, jog atsakovas negali atsakyti už padarytą žalą, jeigu tokia žala būtų įmonei padaryta dėl atsakovo neteisėtų veiksmų.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Ieškovė BUAB „V.“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismas nepagrįstai išnagrinėjo bylą 2016 m. spalio 24 d. ir 2016 m. lapkričio 28 d. teismo posėdžiuose nedalyvaujant ieškovės atstovui – bankroto administratoriui. Tokiu būdu administratoriui buvo užkirstas kelias ginti viešąjį interesą, taip pat atimta teisė apklausti liudytoją V. P. bei pasakyti baigiamąją kalbą. Administratorius nurodytuose teismo posėdžiuose negalėjo dalyvauti dėl ligos, prašė teismo perkelti bylos nagrinėjimą vėlesniam laikui, tačiau teismas į tai neatsižvelgė.Teismas, atmesdamas ieškinį atsakovo atžvilgiu, nepagrįstai rėmėsi CK 6.268 straipsnio 1 dalimi. Teismas nenagrinėjo priežasčių, dėl kurių atsakovas negalėjo suprasti savo veiksmų, taip pat turėjo taikyti CK 6.268 straipsnio 4 dalį. Atsakovas nebuvo pripažintas neveiksniu.Teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovė neturėjo pareigos kreiptis į teismą dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo, nes tokia pareiga atsakovei kilo po 2008 m. liepos 1 d., įsigaliojus ĮBĮ 8 straipsnio 4 daliai. Teismas nenagrinėjo šio momento. Taip pat teismas nenagrinėjo atsakovo pareigos kreiptis į teismą dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo.Teismas nepagrįstai nenagrinėjo įmonės tapimo nemokia pradžios momento, taip pat įmonės turto, skolų, nuostolio. Valstybinės mokesčių inspekcijos Kauno skyriaus patikrinimo akte nurodyta, kad įmonei už laikotarpį nuo 2009 m. birželio 12 d. iki 2009 m. sausio 31 d. priskaičiuota 197 071,02 Lt (57 075,71 Eur) papildomų mokesčių; taip pat nurodyta, kad atsakovė, dirbdama įmonės direktore, darbų ir pirkinių nekontroliavo, įmonė savo veikla siekė savanaudiškų, visuomenei priešiškų interesų. Laikotarpiu, kuomet įmonės vadovu buvo atsakovas, įmonė veiklos nevykdė.Atsakovė prašo atmesti ieškovės apeliacinį skundą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:Teismas pagrįstai ieškovės atstovo ligos nelaikė svarbia priežastimi atidėti bylos nagrinėjimą, nes byla vyko kelis metus, 2016 m. lapkričio 28 d. teismo posėdyje jokie svarbūs procesiniai veiksmai atlikti nebuvo, liudytojas V. P. jokios svarbios ar naujos informacijos nepateikė.2007-2008 metais įmonė aktyviai vykdė pelningą veiklą, turėjo nuolatinius verslo partnerius, mokėjo darbuotojams atlyginimą, įmonės bankroto požymių nebuvo. 2008 m. Valstybinė mokesčių inspekcija įmonei neturėjo jokių finansinių pretenzijų.Nors atsakovė dirbo įmonės direktore, tačiau savarankiškų sprendimų priimti negalėjo, įmonės veiklą griežtai kontroliavo ir nurodymus duodavo įmonės akcininkas V. P., kuris spręsdavo su įmonės finansais susijusius klausimus, pas save saugodavo įmonės finansinius dokumentus.Vadovaujant atsakovei įmonė neturėjo jokių pradelstų įsipareigojimų kreditoriams, tokie reikalavimai jai nebuvo pareikšti. Ieškovė neįrodė, kad egzistuoja sąlygos atsakovės civilinei atsakomybei kilti. Nenustatytas momentas, kada atsakovė suprato ar turėjo suprasti, kad įmonės finansinė situacija yra sunki.Atsakovo atstovas prašo atmesti ieškovės apeliacinį skundą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:Atsakovas serga lėtine psichikos liga – paranoidine šizofrenija, jo darbingumo lygis tik 40 proc., jis ne kartą buvo gydomas, taip pat jo atžvilgiu ne kartą buvo nutrauktos baudžiamosios bylos, nes jis veikų padarymo metu negalėjo suprasti savo veiksmų ir jų valdyti. Teismo psichiatrijos ekspertizės akte nurodyta, kad atsakovas nuo 2009 m. sausio 27 d. iki 2013 m. lapkričio 12 d. dėl savo sveikatos būklės (lėtinio psichikos sutrikimo) negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti.Atsakovui niekada nebuvo žinoma apie įmonę, jis niekada neketino joje dirbti. Kadangi priimant atsakovą į direktoriaus pareigas įmonė buvo faktiškai nemoki, nevykdė jokios realios veiklos, tai atsakovo skyrimas į šias pareigas buvo formalumas ir siekis perkelti atsakomybę niekuo dėtam asmeniui.Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes dėl CK 6.268 straipsnio 2 ar 4 dalies taikymo pagrindų. Teismas pagrįstai ieškinį atsakovo atžvilgiu atmetė CK 6.268 straipsnio 1 dalies pagrindu.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Teismas konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.Apeliacijos objektą sudaro Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 19 d. sprendimo atmesti ieškovės BUAB „V.“ ieškinį atsakovams R. M. ir I. A. dėl žalos atlyginimo, teisėtumo bei pagrįstumo patikrinimas.

Dėl teisės į tinkamą teismo procesą pažeidimo

Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išnagrinėjo bylą 2016 m. spalio 24 d. ir 2016 m. lapkričio 28 d. teismo posėdžiuose nedalyvaujant jos atstovui – bankroto administratoriui. Tokiu būdu administratoriui buvo užkirstas kelias ginti viešąjį interesą, taip pat atimta teisė apklausti liudytoją V. P. bei pasakyti baigiamąją kalbą. Apeliaciniame skunde pažymima, kad administratorius nurodytuose teismo posėdžiuose negalėjo dalyvauti dėl ligos, prašė teismo perkelti bylos nagrinėjimą vėlesniam laikui, tačiau teismas į tai neatsižvelgė.Viena iš pagrindinių šalių teisių civiliniame procese yra teisė būti išklausytam. Teismas gali priimti sprendimą tik atidžiai išklausęs abi ginčo šalis (lot. „audiatur et altera pars“). Šios teisės tinkamas įgyvendinimas, apimantis ne tik šalių teisę būti išklausytomis teismo posėdyje, bet ir teikiant teismui procesinius dokumentus, duodant paaiškinimus raštu, leidžia tinkamai taikyti rungimosi principą. Šalių teisę būti išklausytoms teismo posėdyje, visų pirma, užtikrina įstatymo nuostatos dėl tinkamo šalių informavimo apie teismo posėdžio laiką ir vietą (CPK 133 straipsnis). Šiuo atveju byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovės bankroto administratorius buvo tinkamai informuotas apie minėtų teismo posėdžių laiką ir vietą.Apeliantė teigia, kad jos bankroto administratorius teikė prašymus atidėti bylos nagrinėjimą dėl jo ligos, tačiau teismas esą nepagrįstai teismo posėdžių neatidėjo. Pagal CPK 246 straipsnio 1 ir 2 dalių (redakcija, aktuali nagrinėjamam ginčui) nuostatas ieškovo, atsakovo ar jų atstovų prašymu teismas turi teisę atidėti bylos nagrinėjimą, kai yra dvi sąlygos: pirma, iki teismo posėdžio pradžios šalis, jos atstovas pateikia prašymą atidėti bylos nagrinėjimą ir prideda dokumentus, pateisinančius neatvykimą; antra, teismas pripažįsta nurodytas neatvykimo priežastis svarbiomis. Įstatyme nustatyta, kad neatvykimas dėl ligos, atostogos, komandiruotė, šalies atstovo užimtumas kitose bylose, kitoks užimtumas ir kiti panašūs atvejai paprastai nelaikomi svarbiomis priežastimis (CPK 246 straipsnio 1 ir 2 dalys).Administratorius kartu su minėtais prašymais nepateikė argumentų ir duomenų, kodėl neatvykimo dėl ligos atvejai buvo tokie išskirtiniai, jog nuo paprastai taikomų proceso taisyklių teismas privalėjo nukrypti ir tenkinti ieškovės atstovo prašymą atidėti bylos nagrinėjimą, juo labiau, kai toks prašymas byloje buvo teikiamas nebe pirmą kartą. Tokių duomenų dėl ieškovės atstovo prašymo nepateikta ir apeliaciniame skunde. Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartas aplinkybes ir atsižvelgdama į apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, sprendžia, kad nėra pagrindo manyti, jog pirmosios instancijos teismui neatidėjus teismo posėdžių pagal apeliantės atstovo prašymą, byla vien dėl to būtų išnagrinėta neteisingai. Administratoriui buvo sudarytos galimybės teikti prašymus bei paaiškinimus tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teisme. Nurodyti motyvai leidžia daryti išvadą, kad administratoriui nebuvo apribota galimybė įmonės ir kreditorių interesus teisme ginti veiksmingai ir realiai, todėl apeliacinio skundo argumentai dėl teisės į tinkamą teismo procesą pažeidimo nelaikytini pagrįstais.

Dėl civilinės atsakomybės taikymo atsakovui R. M.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad atsakovas R. M., būdamas UAB „V.“ direktoriumi ir vieninteliu akcininku, sirgo lėtiniu psichikos sutrikimu, todėl negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, vadovaudamasis CK 6.268 straipsnio 1 dalimi sprendė, kad atsakovas negali atsakyti už padarytą žalą, jeigu tokia žala būtų įmonei padaryta dėl atsakovo neteisėtų veiksmų. Apeliantės teigimu, teismas, atmesdamas ieškinį atsakovo atžvilgiu, nepagrįstai rėmėsi CK 6.268 straipsnio 1 dalimi, nenagrinėjo priežasčių, dėl kurių atsakovas negalėjo suprasti savo veiksmų. Apeliantės nuomone, teismas nenagrinėjo CK 6.268 straipsnio 2 dalies, turėjo taikyti šio straipsnio 4 dalį, nes atsakovas nebuvo pripažintas neveiksniu. Su šiais argumentais teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti.CK 6.268 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad veiksnus fizinis asmuo, padaręs žalą tokios būsenos, kai jis negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, už padarytą žalą neatsako; taip pat nurodyta, kad toks asmuo neatleidžiamas nuo atsakomybės, jeigu tokios būsenos pats tapo vartodamas alkoholinius gėrimus, narkotines ar psichotropines medžiagas arba kitokiu būdu. Iš byloje esančio ir teismo įvertinto Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Rokiškio teismo psichiatrijos skyriaus 2016 m. gegužės 17 d.-liepos 20 d. Teismo psichiatrijos ekspertizės akto Nr. 88TPK-54/2016 nustatyta, kad nagrinėjamoje byloje atlikus teismo paskirtą ekspertizę, buvo padarytos eksperto išvados, jog atsakovas serga lėtiniu psichikos sutrikimu – paranoidine šizofrenija, pirmą kartą diagnozuota 2000 m.; atsakovas nuo 2009 m. sausio 27 d. iki 2013 m. lapkričio 12 d. sirgo lėtiniu psichikos sutrikimu ir tuo laiku dėl psichikos sveikatos būklės negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Taigi, pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir pagal byloje pateiktas teismo psichiatrijos ekspertizės išvadas nustatė priežastį (lėtinį psichikos sveikatos sutrikimą – paranoidinę šizofreniją), dėl kurios vadovavimo ieškovei metu atsakovas negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti. Jokių duomenų apie kitas priežastis, dėl kurių atsakovas negalėjo suprasti savo veiksmų ir jų valdyti, byloje nėra, o ir apeliantė nei pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos teismui jų nenurodė. Išdėstytos teisinės ir faktinės aplinkybės leidžia spręsti, kad apeliacinio skundo argumentas, jog teismas nenagrinėjo priežasčių, dėl kurių atsakovas negalėjo suprasti savo veiksmų, yra visiškai nepagrįstas.Nagrinėjamu atveju ieškinį atsakovui R. M. dėl žalos, padarytos pažeidus pareigą kreiptis dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, atlyginimo pareiškė juridinis asmuo (bankrutuojanti įmonė). Šios žalos atlyginimo reikalavimas CK 6.268 straipsnio 4 dalyje išvardintiems subjektams nebuvo pareikštas. Nurodytos aplinkybės paneigia visiškai deklaratyvius, jokiais faktiniais ar teisiniais argumentais nepagrindžiamus ieškovės apeliacinio skundo teiginius dėl CK 6.268 straipsnio 2 dalies, reglamentuojančios atsakomybę už žalos asmens sveikatai ar gyvybei padarymą, ir šio straipsnio 4 dalies netaikymo. Pagal 21 ir 22 punktuose nurodytą bylos faktinių duomenų teisinį vertinimą, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagal įvertintus byloje esančius įrodymus teisingai nustatė bylai svarbias faktines aplinkybes, tinkamai taikė CK 6.268 straipsnio 1 dalį, ir pagrįstai atmetė žalos atlyginimo reikalavimą atsakovui.

Dėl juridinio asmens vadovo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo

Bankroto administratoriaus atstovaujama ieškovė BUAB „V.“ atsakovams R. M. ir I. A. – skirtingu metu ėjusiems UAB „V.“ vadovo pareigas, pareiškė ieškinį dėl šių asmenų atsakomybės, kylančios konkrečiu įstatyme įtvirtintu pagrindu – pažeidus ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Iš bylos duomenų nustatyta, kad nuo 2006 m. birželio 12 d. iki 2009 m. sausio 27 d. UAB „V.“ direktorės pareigas ėjo atsakovė I. A., nuo 2009 m. sausio 27 d. iki 2013 m. lapkričio 12 d. – atsakovas R. M., kuriam ieškinys atmestas pagrįstai.ĮBĮ (ginčui dėl atsakovės atsakomybės aktuali įstatymo redakcija) 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, nurodyta šio įstatymo 4 straipsnio 4 punkte (t. y. įmonė viešai paskelbė, kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų), įmonės vadovas, savininkas (savininkai) privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įmonės nemokumas apibrėžiamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad bankroto byla iškeliama, jeigu teismas nustatė, kad yra bent viena iš šių sąlygų: 1) įmonė yra nemoki arba įmonė vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) atlyginimą; 2) įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir (arba) neketina vykdyti savo įsipareigojimų. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta įmonės vadovo, savininko pareiga sisteminio ĮBĮ nuostatų aiškinimo kontekste reiškia pareigą kreiptis į teismą įmonei tapus nemokia ĮBĮ prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014). Todėl sistemiškai aiškinant ĮBĮ nuostatas, konstatuotina, kad, nesant kitų ĮBĮ įtvirtintų bankroto bylos iškėlimo pagrindų, atsiradusių anksčiau nei nemokumas, įmonės vadovo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo kyla, kai įmonė pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus kriterijus yra nemoki. Įmonės vadovas gali įvertinti, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, ir ankščiau nei atsiranda pagrindas pripažinti įmonę nemokia pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus kriterijus, tačiau vertinant pareigos atsiradimo momentą taikytinas ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis.Sprendžiant, ar įmonės vadovas pažeidė teisinę pareigą kreiptis į teismą dėl vadovaujamos įmonės bankroto bylos iškėlimo, būtina nustatyti aplinkybes, patvirtinančias įstatyme nurodytas sąlygas tokiai pareigai atsirasti, šios bylos atveju – įmonės nemokumo fakto atsiradimą. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ieškovė laikėsi pozicijos, jog UAB „V.“ nemokia tapo dar 2007 m., o pareiga atsakovei kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo kilo 2008 m. balandžio 30 d., t. y. nuo įmonės 2007 m. balanso pasirašymo dienos. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad byloje nėra galimybės nustatyti, jog 2008 m. balandžio 30 d. įmonės pradelsti įsiskolinimai viršijo pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Ieškovė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, apeliaciniame skunde nurodė, kad teismas nepagrįstai nenagrinėjo įmonės tapimo nemokia pradžios momento, taip pat įmonės turto, skolų, nuostolio. Apeliantė pažymėjo, kad Valstybinės mokesčių inspekcijos Kauno skyriaus patikrinimo akte nurodyta, kad įmonei už laikotarpį nuo 2009 m. birželio 12 d. iki 2009 m. sausio 31 d. priskaičiuota 197 071,02 Lt (57 075,71 Eur) papildomų mokesčių. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su tokia apeliantės pozicija.UAB „V.“ nemokumo, sprendžiant vien tik iš finansinės atskaitomybės dokumentų už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d., nėra pagrindo konstatuoti, nes nemokumo nustatymo tikslu aktualūs yra ne visi, o tik pradelsti įsipareigojimai (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis). Aptariamu atveju nėra duomenų, kad į 2007 metų balansą įtraukti visi trumpalaikiai įsipareigojimai būtų buvę pradelsti. Įmonės nemokumas gali būti nustatytas išanalizavus jos ūkinės finansinės veiklos rezultatus, kurie atsispindi finansinės atskaitomybės ir kituose dokumentuose (įmonės balanse, pelno (nuostolių) ataskaitoje, kapitalo pokyčių ataskaitoje, pinigų srautų ataskaitoje bei aiškinamajame rašte ir kituose įmonės finansinės veiklos rezultatus atspindinčiuose dokumentuose), turinčiuose reikšmės įvertinant realią įmonės finansinę būklę (žr. pvz. Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-412-381/2016).Nagrinėjamu atveju nors 2007 m. balansas pats savaime nėra pakankamas įrodymas konstatuoti, kad UAB „V.“ nurodytu metu buvo nemoki, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas UAB „V.“ nemokumo ir jo momento nustatymo klausimą, privalėjo atsižvelgti į byloje pateiktų įrodymų visumą, juos įvertinti ir padaryti atitinkamas išvadas.Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2009 m. liepos 30 d. patikrinimo akte Nr. AU16-48 nurodyta, kad, atlikus kompleksinį mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo patikrinimą, inicijuotą po atlikto mokestinio tyrimo dėl nustatytų mokesčių įstatymų pažeidimų, UAB „V.“ papildomai priskaičiuota 197 071,02 Lt mokėtina suma. Šiame akte taip pat nurodyta, kad dėl nustatytų pažeidimų iš dalies negalima nustatyti už tikrinamąjį laikotarpį UAB „V.“ veiklos, ūkinės, komercinės, finansinės būklės rezultatų ir įvertinti turto; taip pat pažymėta, kad patikrinimo akte nagrinėtos UAB „V.“ ūkinės operacijos, įformintos įvairių įmonių vardu išrašytose PVM sąskaitose-faktūrose, realiai neįvyko, dokumentuose nurodytos paslaugos ir darbai nebuvo atlikti, įmonė, naudodamasi kitų įmonių vardu išrašytomis PVM sąskaitomis-faktūromis, siekė ne ūkinės veiklos rezultatų, o savanaudiškų tikslų, sudarė galimybę nepagrįstai PVM atskaitai, nepagrįstam apmokestinamųjų pajamų sumažinimui ir mokestinei naudai gauti. Mokestinio patikrinimo metu buvo tikrintas mokesčių apskaičiavimas, deklaravimas ir sumokėjimas nuo 2006 m. birželio 12 d. iki 2009 m. sausio 31 d., t. y. už atsakovės vadovavimo įmonei laikotarpį.UAB „V.“ 2007 m. balanse nurodyta, kad 2006 m. įmonė turėjo 418 102 Lt vertės ilgalaikio turto, 2007 m. šis turtas išaugo iki 587 204 Lt vertės ilgalaikio turto. 2009 m. sausio 27 d. priėmimo-perdavimo aktu UAB „V.“ direktorė I. A. UAB „V.“ akcininkui R. M. perdavė vien tik įmonės dokumentus, joks UAB „V.“ turtas nebuvo perduotas, nors, kaip minėta, 2007 m. balanse nurodyta apie įmonės turimą 587 204 Lt vertės ilgalaikį turtą. Byloje nėra jokių duomenų, kas konkrečiai sudarė UAB „V.“ ilgalaikį turtą, ar į šio turto sudėtį buvo įtrauktas UAB „V.“ su UAB Swedbank lizingu sudarytų lizingo sutarčių pagrindu UAB „V.“ valdytas, nuosavybės teise jai nepriklausęs turtas (dviejų takelių boulingo įranga, vieno takelio boulingo įranga, automobilis). Bylos duomenys taip pat liudija, kad ieškovės bankroto administratoriui nebuvo perduotas įmonės turtas, registruotino turto įmonė šiuo metu neturi, tačiau duomenys apie registruotiną įmonės turtą nagrinėjamam reikalavimui aktualiu laikotarpiu nevertinti. Realaus įmonės ilgalaikio ir trumpalaikio turto sudėties nustatymas yra reikšmingas vertinant 2007 metų balanso duomenis apie įmonės turimo turto vertę, kuri svarbi sprendžiant apie įmonės nemokumą pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies kriterijus ginčui aktualiu momentu. Pirmosios instancijos teismas, neišanalizavęs ir neįvertinęs 29 ir 30 punktuose nurodytų duomenų, negalėjo padaryti vienareikšmiškos išvados, kad byloje nėra galimybės nustatyti įmonės nemokumo, t. y. kad įmonės pradelsti įsipareigojimai viršijo pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Reikšmingų bylos aplinkybių neįvertinimas lėmė tai, jog, nenustačius esminės aplinkybės – nemokumo fakto ir jo atsiradimo momento, nebuvo konstatuota atsakovės neteisėtų veiksmų (neveikimo) sąlyga (neteisėtas pareigos inicijuoti nemokios įmonės bankroto procesą nevykdymas), be to, iš esmės nebuvo vertinamos kitos atsakovės civilinės atsakomybės sąlygos: žalos faktas ir dydis (atsižvelgiant į atsakovės vadovavimo nemokiai įmonei laikotarpį), veiksmų (neveikimo) ir žalos priežastinis ryšys. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas procesinį sprendimą visiškai atmesti atsakovei pareikštą ieškinį dėl žalos, kilusios šiai pažeidus pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, nenustatė visų šiai bylai teisingai išspręsti reikšmingų aplinkybių, nevisapusiškai ištyrė duomenis dėl atsakovės, kaip juridinio asmens vadovės, civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėto neveikimo, bendrovei padarytos žalos fakto, dydžio bei priežastinio ryšio. Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ieškinį (jo dalį) dėl atlyginimo žalos, kilusios atsakovei nevykdant pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, neatskleidė bylos esmės, neįvertino visų teisingam žalos atlyginimo reikalavimo išsprendimui reikšmingų faktinių ir teisinių aplinkybių ir dėl to galėjo ginčą šioje dalyje išspręsti neteisingai (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).Nagrinėjant atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų, be kita ko – žalos, egzistavimą, svarbu atkreipti dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką šiuo klausimu. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad su pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo atsiradimo momento nustatymu yra tiesiogiai susijęs ir atlygintinos žalos dydis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014). Nuo tada, kai įmonė tampa nemoki, vadovui atsiranda pareiga inicijuoti bankroto bylą, todėl jei nuo to momento dėl vadovo neteisėtų ir kaltų veiksmų įmonės įsipareigojimai kreditoriams padidėja, šis padidėjimas yra laikytinas žala (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014). Taigi, nustačius pagrindą atsakovei taikyti civilinę atsakomybę dėl žalos, padarytos jai kaip įmonės vadovei laiku nesiėmus inicijuoti įmonės bankroto bylą, sprendžiant dėl atlygintinos žalos dydžio iš esmės turi būti vertinama atsakovės valdymo įmonei laikotarpiu išaugusi įmonės skolų apimtis.Dėl atsakovės gynimosi nuo ieškinio argumentu, kad ne ji, o kitas asmuo buvo faktinis įmonės vadovas, pažymėtina, jog yra suformuota kasacinio teismo praktika dėl de jure (liet. – teisinio), o ne de facto (liet. – faktinio) vadovo atsakomybės už pareigos, reglamentuotos ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje, pažeidimą (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartį civilinėje byloje 3K-3-265-611/2017).

Dėl bylos procesinės baigties

Pirmosios instancijos teismas ieškinio reikalavimą dėl žalos atlyginimo iš atsakovo R. M. priteisimo atmetė teisėtai ir pagrįstai, todėl ši skundžiamo teismo sprendimo dalis paliekama nepakeista.Atsakovei I. A. pareikšti reikalavimai dėl įmonei padarytos žalos, pažeidus pareigą kreiptis dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, atlyginimo buvo atmesti be pakankamo teisinio pagrindo. Kaip jau nurodyta, nepagrįstos pirmosios instancijos teismo išvados dėl įmonės nemokumo fakto ir momento nustatymo lėmė, kad kitos atsakovės civilinės atsakomybės sąlygos iš esmės nebuvo analizuojamos. Tai įgalina daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, neįvertino visų teisingam žalos atlyginimo reikalavimo išsprendimui reikšmingų aplinkybių ir dėl to galėjo neteisingai išspręsti ginčą (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Teisėjų kolegijos nurodytos bei kitos tinkamam bylos išnagrinėjimui reikšmingos faktinės ir teisinės aplinkybės turėtų būti ištirtos pirmosios instancijos teisme, remiantis civilinio proceso teisės normose įtvirtintomis įrodinėjimo, įrodymų vertinimo taisyklėmis (CPK 12 straipsnis, 42 straipsnis, 176 straipsnio 1 dalis, 177 straipsnio 1 dalis, 179 straipsnis). Pirmosios instancijos teisme ištyrus ne tik byloje šiuo metu esančius įrodymus, bet ir nepažeidžiant rungimosi principo surinktus naujus duomenis apie 2007 m. realiai turėtą įmonės turėtą, skolinius įsipareigojimus ir jų įvykdymo terminus (juos nustatant be kita ko ir iš ieškovės bankroto byloje kreditorių pareikštų reikalavimo pagrindimo), šiuos duomenis įvertinus pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies kriterijus ir naujais aspektais išnagrinėjus bylą dėl ieškovės reikalavimo taikyti atsakovei civilinę atsakomybę, apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas galimo skundo ribų, pagal byloje jau esančius bei naujai surinktus ir teismo ištirtus bei įvertintus duomenis galėtų patikrinti tokio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Dėl nurodytų priežasčių apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atmesti ieškovės reikalavimai atsakovei I. A. dėl įmonei padarytos žalos, pažeidus pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, atlyginimo, naikintina ir byla dėl šių ieškinio reikalavimų perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Teisėjų kolegija, nustačiusi pagrindą iš dalies panaikinti apskųstąjį teismo sprendimą ir perduoti bylos dalį nagrinėti iš naujo, nepasisako dėl bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, paskirstymo, kadangi šis klausimas turės būti išspręstas iš naujo pirmosios instancijos teismo, šiam išnagrinėjus grąžintą bylos dalį.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 19 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „V.“ ieškinys atsakovei I. A. dėl žalos, padarytos pažeidus pareigą kreiptis dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, atlyginimo, ir sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo panaikinti ir bylą šioje dalyje perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kitas Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 19 d. sprendimo dalis palikti nepakeistas.