Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-790/2014

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2014-02-13
Bylos Nr.: 2A-790/2014
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-02835-2009-4
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Rasa Gudžiūnienė, Danguolė Martinavičienė, Danutė Milašienė
Atsakovas: uždarosios akcinės bendrovės „FF lizingas“
Ieškovas: uždarosios akcinės bendrovės „Skomė“

Civilinė byla Nr. 2A-790/2014 (S)Proceso Nr. 2-55-3-02835-2009-4Procesinio sprendimo kategorija 50.4

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. vasario 13 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rasos Gudžiūnienės, Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Danutės Milašienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „FF lizingas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Skomė“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „FF lizingas“ dėl skolos priteisimo ir atsakovo priešieškinį ieškovui dėl nuomos sutarties vykdymo ir nepagrįsto praturtėjimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas prašė teismo priteisti iš atsakovo 190 631,47 Lt skolos, 17 955,92 Lt palūkanų, 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas su atsakovu 1997 m. liepos 11 d. sudarė negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. SPL-1 (toliau – nuomos sutartis), kuria ieškovas (nuomotojas) suteikė atsakovui (nuomininkui) laikinai atlygintinai naudoti negyvenamosios paskirties patalpas (duomenys neskelbtini) (toliau – patalpos). Be nuomos mokesčio atsakovas taip pat įsipareigojo mokėti už apsaugą, komunalinius patarnavimus ir ryšių paslaugas. Patalpos atsakovui buvo perduodamos keliais etapais, tai įforminant priėmimo-perdavimo aktais: 1998 m. kovo 30 d. atsakovui buvo perduotos 73 kv. m patalpos, 1998 m. birželio 11 d. – 23 kv. m patalpos, 1999 m. vasario 24 d. – 47 kv. m ir 30 kv. m patalpos, 1999 m. gegužės 1 d. – 33 kv. m patalpos, 2000 m. balandžio 1 d. – 14 kv. m ir 60 kv. m patalpos. Atsakovas 2004 m. gegužės 31 d. grąžino ieškovui 34 kv. m patalpas ir nuo to laiko toliau naudojosi 246 kv. m patalpomis. Ieškovo teigimu, per visą nuomos laikotarpį atsakovas nė karto nereiškė pretenzijų dėl patalpų būklės, negalėjimo jomis naudotis ir teikiamų paslaugų kokybės. Nors ir vėluodamas, iki 2005 m. atsakovas vykdė savo įsipareigojimus ir apmokėjo visas ieškovo pateiktas sąskaitas už nuomą ir komunalinius mokesčius. Nuo 2005 m. gruodžio mėn. atsakovas pradėjo sistemingai nebeatsiskaitinėti už dalį komunalinių patarnavimų, o nuo 2007 m. birželio mėn. – ir už patalpų nuomą. Nuo 2008 m. spalio mėn. atsakovas visiškai nutraukė bet kokius atsiskaitymus su ieškovu. Atsakovo įsiskolinimas nuo 2005 m. gruodžio mėn. iki 2010 m. gruodžio 20 d. sudaro 190 631,47 Lt, iš jų 139 993 Lt nuomos mokestis ir 50 638,47 Lt komunalinės ir kitos paslaugos. Be to, ieškovas, vadovaudamasis CK 6.210 straipsniu ir Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymu, už atsakovo vėlavimą įvykdyti piniginę prievolę paskaičiavo 17 955,92 Lt palūkanų.

Šalies argumentai

Atsakovas priešieškiniu prašė teismo: pripažinti ieškovo PVM sąskaitose faktūrose 2010 m. vasario 26 d. Serija 10SN Nr. 097 ir 2010 m. kovo 31 d. Serija 10SN Nr. 154 priskaičiuotas ieškovo 2 328,14 Lt pajamas nepagrįstu praturtėjimu, įpareigojant ieškovą 2 328,14 Lt suma sumažinti šias pajamas: 2010 m. vasario 26 d. PVM sąskaitoje faktūroje Serija 10SN Nr. 097 – 1 086,08 Lt, 2010 m. kovo 31 d. PVM sąskaitoje faktūroje Serija 10SN Nr. 154 – 1 242,06 Lt; įpareigoti ieškovą atlyginti atsakovui patirtą 1 089 Lt žalą dėl antstolio D. T. suteiktų paslaugų pagal D. T. PVM sąskaitas faktūras ir jų apmokėjimo dokumentus; priteisti iš ieškovo 6 proc. dydžio metines procesines metines palūkanas nuo 3 417,14 Lt sumos.

Atsiliepimas

Atsakovo teigimu, ieškovas 2009 m. spalio 29 d. pranešė jam, kad nuo 2010 m. vasario 5 d. nutraukia nuomos sutartį ir pareikalavo dalį patalpų atlaisvinti iki 2010 m. vasario 4 d., o kitą dalį – iki 2010 m. balandžio 1 d. Atsakovas iki 2010 m. vasario 5 d. atlaisvino dalį patalpų, t. y. 33 kv. m, ir ketino ją perduoti ieškovui, tačiau jis patalpų neperėmė ir toliau skaičiavo nuomos mokestį. Atsakovo skaičiavimais, ieškovas nepagrįstai paskaičiavo 2 328,14 Lt nuomos mokesčio. Atsakovas, siekdamas perduoti minėtas patalpas ieškovui, turėjo kreiptis į antstolį, dėl ko patyrė 1 089 Lt išlaidų, kurios turi būti priteistos iš ieškovo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. rugsėjo 9 d. sprendimu ieškinį patenkino visiškai – priteisė ieškovui iš atsakovo 190 631,47 Lt skolos, 17 955,92 Lt palūkanų, 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos, 5 172 Lt žyminio mokesčio ir 35 000 Lt advokato pagalbos išlaidų, o priešieškinį ir atsakovo prašymą dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo atmetė.

Dėl ieškinio reikalavimų teismas nurodė, kad būtent ieškovas įrodė, jog atsakovas jam yra skolingas už nuomą, o atsakovas nepateikė įrodymų, paneigiančių ieškovo reikalavimus ir pagrindžiančių atsakovo teiginius, kad jis nėra skolingas ieškovui, o yra susidariusi 1 412,67 Lt permoka. Teismas pripažino nepagrįstu atsakovo teiginį, kad permoka susidarė dėl įmonės Ellora Ltd reikalavimo teisės į ieškovą perleidimo atsakovui ir atsakovo atlikto priešpriešinių reikalavimų įskaitymo. Pažymėjo, kad šioje byloje ginčas kilo iš labai konkrečių nuomos teisinių santykių, nuomos sutartis buvo sudaryta tarp ieškovo ir atsakovo, jokie kiti asmenys sudarant ir vykdant sutartį tiesiogiai nedalyvavo. Dėl šios priežasties teismas sprendė, kad šios bylos dalykas yra tik nuomos teisiniai santykiai ir tik tarp ieškovo ir atsakovo, todėl, teismo nuomone, atsakovas nepagrįstai savo poziciją grindžia teisiniais santykiais su įmone Ellora Ltd dėl įstatinio kapitalo dydžio keitimo. Pažymėjo, kad ieškovas nesutinka nei su reikalavimo perleidimu (jį ginčija teisme), nei su atliktu įskaitymu, todėl atsakovo ir įmonės Ellora Ltd sudaryta reikalavimo perleidimo sutartimi šiuo atveju negalima remtis. Kadangi atsakovas didžiąją skolos dalį ginčijo, remdamasis tik aplinkybėmis dėl reikalavimo perleidimo ir atlikto įskaitymo, teismui atmetus šiuos atsakovo argumentus, teismas laikė, kad atsakovas sutiko, kad yra skolingas ieškovui didžiąją dalį reikalaujamos sumos už nuomą, išskyrus kai kurias sumas už netinkamai paskaičiuotą plotą, apsaugos ir laidinio telefono ryšio paslaugas. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas ginčo laikotarpiu turėjo mokėti nuomos ir kitus mokesčius už patalpų plotą, kuris nurodytas 2004 m. gegužės 31 d. perdavimo-priėmimo akte, t. y. 246 kv. m. Atsakovo argumentus, kad jis atsijungė nuo ieškovo apsaugos pulto, apie tai informavo ieškovą, todėl neprivalo mokėti ieškovui už apsaugą, teismas atmetė, nes šalys šio klausimo nebuvo suderinę raštu, t. y. nepakeitė nuomos sutarties. Pažymėjo, kad atsakovas negrąžino ieškovo įmontuotos apsaugos įrangos ir nepaneigė aplinkybės, jog ieškovas saugojo visą pastatą ir jame esančias atsakovui išnuomotas patalpas. Be to, atsakovas už apsaugą mokėjo iki 2005 m. pabaigos, nors, atsakovo teigimu, ieškovo teikiama apsaugos paslauga nesinaudojo nuo 2003 m. pabaigos. Teismo vertinimu, šios aplinkybės rodo, kad ieškovas realiai teikė apsaugos paslaugas, o atsakovas jas gavo, todėl turi už jas atsiskaityti. Kadangi atsakovas su ieškovu neatsiskaitė laiku, teismas pripažino pagrįstu ieškovo reikalavimą priteisti iš atsakovo palūkanas už vėlavimą atsiskaityti.

Dėl priešieškinio teismas pažymėjo, jog jis grindžiamas iš esmės tuo, kad atsakovas norėjo grąžinti ieškovui dalį nuomojamų patalpų (33 kv. m kabineto Nr. 309 ir 5 kv. m bendro naudojimo patalpų), tačiau ieškovas jas nepagrįstai atsisakė priimti ir skaičiavo nuomos mokestį už laikotarpį nuo 2010 m. vasario 5 d. iki 2010 m. kovo 31 d. Teismas nustatė, kad ieškovas buvo pranešęs atsakovui, jog nuomos sutartis nutraukiama nuo 2010 m. vasario 5 d., tačiau vėliau šis terminas buvo nukeltas iki 2010 m. balandžio 1 d. Atsakovas norėjo grąžinti ieškovui ne kokią nors konkrečią nuomojamą patalpą, o tik jos (kabineto Nr. 309) dalį, todėl, teismo vertinimu, akivaizdu, kad tik dalies patalpos grąžinimas ieškovui nebūtų naudingas, nes dalies patalpos neįmanoma naudoti tiek savo reikmėms, tiek išnuomoti ir atsakovas tai turėjo numatyti ir suprasti. Nors atsakovas dalimi kabineto Nr. 309 nesinaudojo, nereiškia, kad jis neturėjo už ją mokėti nuomos mokesčio, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovas nepagrįstai praturtėjo ir tenkinti priešieškinio reikalavimo dėl paskaičiuoto nuomos mokesčio mažinimo. Atmetus šį reikalavimą, nėra pagrindo priteisti ir atsakovo patirtas išlaidas už antstolio paslaugas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas prašo: prijungti prie bylos naujus įrodymus; CPK 163 straipsnio 3 punkto pagrindu sustabdyti bylą, iki įsiteisės Vilniaus apygardos teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-1138-798/2013; neleisti advokatui U. P. ir jo perįgaliotiems asmenims atstovauti šioje byloje ieškovui; dėl žinomai melagingų paaiškinimų ir duomenų pateikimo teismui priimti atskirąją nutartį ir pranešti prokurorui, o ieškovą nubausti CPK 95 straipsnyje numatytu pagrindu; bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. sprendimą ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nurodant įtraukti į bylą asmenis, kuriems teismo sprendimas šioje byloje gali turėti įtakos jų teisėms ir pareigoms, taip pat išsireikalaujant iš ieškovo trūkstamus įrodymus, kuriuos nemotyvuotai atsisakė išsireikalauti pirmosios instancijos teismas; panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. sprendimo dalį dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo ir pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. spalio 28 d. nutartį; priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Dėl procesinių pažeidimų. Teismas pažeidė CPK 14 straipsnio 1 dalies ir 235 straipsnio 2 dalies reikalavimus ištirti visus byloje surinktus įrodymus, nes nepagrindė, kodėl nevertino nė vieno iš atsakovo argumentų ir įrodymų. Dėl šios priežasties skundžiamas sprendimas naikintinas absoliučiu negaliojimo pagrindu (CPK 329 str. 2 d. 4 p.).

2. Dėl materialinės teisės normų pažeidimų. Teismas nepagrįstai nurodė, kad atsakovas sutiko su visais ieškinio argumentais, išskyrus 102 500 Lt priešpriešinio reikalavimo įskaitymą. Atsakovo nesutikimas su ieškiniu kitais pagrindais ir faktinėmis aplinkybėmis išdėstyti atsiliepime į ieškinį, triplike ir kituose atsakovo precesiniuose dokumentuose. Ieškovas paskaičiavo atsakovui nuomos ir komunalinių paslaugų 443 690,02 Lt sumai. Atsakovas sumokėjo ieškovui 282 329,01 Lt, todėl skirtumas sudaro tik 161 361,01 Lt, o ne 190 631,47 Lt kaip nurodė ieškovas. Teismas pažeidė CK 6.130 ir 6.131 straipsnių nuostatas dėl priešpriešinių vienarūšių reikalavimų 102 500 Lt sumai įskaitymo, kurį atsakovas atliko pagal nuomos sutartį. Vykdant nuomos sutartį patalpų plotas iki 2004 m. gegužės 31 d. kito. Ieškovas siekia prisiteisti už patalpų nuomą po 2004 m. gegužės 31 d. akto pasirašymo iki atsakovo išsikraustymo (2010 m. balandžio 2 d.), nepagrįstai nuomos mokestį skaičiuodamas ir už neišnuomotus plotus (3 kv. m ir 17 kv. m). Teismas nemotyvuotai nurodė, kad atsakovo atsijungimas nuo ieškovo apsaugos pulto nereiškia šios paslaugos atsisakymo. Ieškovas dublike patvirtino, kad pagal nuomos sutartį teikė dviejų laidinio ryšio linijų paslaugas, nors iki tol tarpusavio susirašinėjime ir teismui tvirtino, jog tokių paslaugų pagal nuomos sutartį neteikė. Netesybos ieškinyje paskaičiuotos neteisingai, teismas jas priteisė nemotyvuotai ir netyręs atsakovo argumentų. Teismas nevertino ir nemotyvuota protokoline nutartimi atmetė atsakovo prašymą dėl neleidimo atstovauti ir bylinėjimosi išlaidų nepripažinimo. Ieškovas dublike patvirtino, kad jis šioje byloje reikalauja priteisti skolą tik už laikotarpį nuo 2006 m., todėl teismas nepagrįstai priteisė skolą už 2005 m. gruodžio mėn.

3. Dėl priešieškinio. Teismas, motyvuodamas tikrovės ir bylos medžiagos neatitinkančiais argumentais, kad atsakovas 2009 m. gruodžio 19 d. atlaisvino ne visą kabinetą Nr. 309, taip pat tuo, kad šalys susitarė, jog visos patalpos ieškovui bus grąžinos 2010 m. balandžio 1 d., atmetė atsakovo priešieškinį.

4. Dėl laikinųjų apsaugos priemonių keitimo. Teismas nepagrįstai atmetė atsakovo prašymą dėl šioje byloje pirmosios instancijos teismo 2009 m. spalio 28 d. nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo.

/•

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas prašo skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas, bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka, netenkinti prašymo dėl bylos sustabdymo, neprijungti kartu su apeliaciniu skundu pateiktų įrodymų, netenkinti prašymo dėl baudos skyrimo ir nekeisti laikinųjų apsaugos priemonių. Nurodo, kad nesutinka su skundu ir visomis jame nurodytomis aplinkybėmis. Ieškovo nuomone, skundas paremtas tik subjektyvia apelianto tam tikrų aplinkybių interpretacija, kuri visiškai neatitinka faktinės padėties ir įsiteisėjusiais ir prejudicinę galią turinčiais teismo sprendimais nustatytų aplinkybių. Tokiu būdu apeliantas klaidina teismą, siekdamas išvengti prievolės ieškovui įvykdymo. Ieškovo teigimu, teismas tinkamai taikė įrodinėjimą reglamentuojančias ir materialinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl sprendimas paliktinas galioti.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Ieškovo pateikti paaiškinimai ir įrodymai patvirtina, kad atsakovo įsiskolinimas už nuomą susiformavo nuo 2007 m. liepos mėn. iki 2010 m. balandžio 1 d. ir pagal pateiktas PVM sąskaitas faktūras sudaro 139 993 Lt, o įsiskolinimas už komunalines ir kitas paslaugas – nuo 2005 m. gruodžio mėn. iki 2010 m. balandžio 1 d. ir pagal pateiktas PVM sąskaitas faktūras sudaro 50 638,47 Lt, iš viso 190 631,47 Lt (žr. ieškovo pateiktas suvestines, t. 1, b. l. 8, t. 4, b. l. 123-125, t. 8, b. l. 16-21).

Aplinkybė, kad teismas nesirėmė atsakovo parengtais dokumentais, nesudaro pagrindo teigti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino įrodymus. Iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas įvertino byloje surinktų įrodymų visetą, todėl nėra pagrindo naikinti sprendimo absoliučiu negaliojimo pagrindu, kaip teigia apeliantas (CPK 329 str. 2 d. 4 p.).

Atsakovas savo nesutikimą su ieškovo prašoma priteisti skola pagal nuomos sutartį grindė tuo, kad pagal atsakovo ir įmonės Ellora Ltd 2009 m. liepos 8 d. sudarytą reikalavimo perleidimo sutartį atsakovas iš įmonės Ellora Ltd perėmė 262 500 Lt reikalavimo teisę į ieškovą iš bendros 562 500 Lt sumos, kildinamos iš sumažinto įstatinio kapitalo išmokos. Šiuo atveju atkreiptinas dėmesys į nelogišką atsakovo poziciją, nes atsakovas įrodinėjo, kad dalis (102 500 Lt) iš minėto 262 500 Lt perimto reikalavimo yra įskaityta į ieškovo prašomą priteisti skolą pagal nuomos sutartį, t. y. atsakovas vienu metu nepripažįsta ieškovo prašomos priteisti skolos ir teigia, kad atliko vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, įskaitydamas iš Ellora Ltd perimto reikalavimo dalį (102 500 Lt) į ieškovo reikalavimą dėl skolos. Pažymėtina, kad ieškovas niekada su tokiu įskaitymu nebuvo sutikęs ir dėl jo tarp šalių vyksta teisminiai ginčai. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad šioje byloje nėra pagrindo remtis atsakovo nurodomomis aplinkybėmis dėl reikalavimo teisės į ieškovą perėmimo ir įskaitymo.

Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apelianto argumentus, susijusius su pirmosios instancijos teismo nustatytu nuomojamų patalpų plotu, kad atsakovas naudojosi mažesniu plotu nei nurodė ieškovas. Minėta, kad šalių 2004 m. gegužės 31 d. patalpų perdavimo-priėmimo aktas patvirtina, jog atsakovas nuo 2004 m. birželio 1 d. faktiškai naudojosi 246 kv. m patalpomis. Pažymėtina, kad atsakovo įsiskolinimas už nuomą pradėjo formuotis tik nuo 2007 m. Tai reiškia, kad atsakovas savo veiksmais pripažino, jog naudojosi būtent 246 kv. m patalpomis. Be to, šis aktas iki nuomos sutarties nutraukimo nebuvo ginčytas ir jame šalių fiksuotas nuomojamų patalpų plotas (246 kv. m) liko nepakitęs iki nuomos sutarties nutraukimo. Be to, įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1263-653/2013 minėtas aktas pripažintas galiojančiu ir konstatuota, kad atsakovas naudojosi visomis akte nurodytomis patalpomis. Šios aplinkybės patvirtina pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą, kad atsakovas ginčo laikotarpiu turėjo mokėti nuomos ir kitus mokesčius už patalpų plotą, kuris nurodytas 2004 m. gegužės 31 d. perdavimo-priėmimo akte, t. y. 246 kv. m.

Apelianto argumentai, kad jis neturi pareigos mokėti už ieškovo teiktas apsaugos paslaugas, nes šias paslaugas pirko iš trečiųjų asmenų, atmestini kaip nepagrįsti. Šalys dėl mokesčio už šias paslaugas susitarė nuomos sutarties 2002 m. sausio 31 d. papildymo protokole. Atsakovas nepateikė įrodymų, kad ši nuomos sutarties sąlyga būtų pakeista. Kaip teisingai pažymėta skundžiamame sprendime atsakovo atsisakymo nuo apsaugos klausimo šalys raštu nebuvo suderinę. Byloje nėra ginčo, kad atsakovas 2003 m. sudarė apsaugos sutartį su trečiuoju asmeniu, tačiau tai nereiškia, kad atsakovas nustojo naudotis ieškovo apsaugos paslaugomis. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nors atsakovas jau nuo 2003 m. buvo sudaręs apsaugos sutartį su trečiuoju asmeniu, tačiau iki 2005 m. pabaigos ieškovui už apsaugos paslaugas mokėjo, t. y. ginčų dėl to nekilo. Be to, skundžiamame sprendime teisingai pažymėta, kad nuomos laikotarpiu atsakovas naudojosi ieškovo sumontuota apsaugos įranga, jos ieškovui 2003 m. negrąžino. Atsakovas neneigė aplinkybės, kad pastate, kuriame buvo nuomojamos patalpos, budėjo apsaugos darbuotojai. Nurodytos aplinkybės leido pirmosios instancijos teismui padaryti pagrįstą išvadą, kad ieškovas realiai teikė apsaugos paslaugas, o atsakovas jas gavo, todėl turi už jas atsiskaityti.

Atsakovas neginčijo fakto, kad naudojosi laidinio ryšio paslaugomis. Buvusi atsakovo vyr. buhalterė E. Š. pirmosios instancijos teisme paliudijo, kad ieškovas buvo pateikęs atsakovui visas sąskaitas ir suderino visas sumas dėl telefoninio ryšio paslaugų teikimo. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai į ieškovo prašomą priteisti skolą įtraukė ir skolą už atsakovui suteiktas laidinio ryšio paslaugas.

Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentais dėl pirmosios instancijos teismo priteistų palūkanų už termino įvykdyti piniginę prievolę praleidimą. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad už šio termino praleidimą turi būti skaičiuojamos netesybos (delspinigiai), o ne palūkanos. Jeigu sutartyje numatytos netesybos, tai kreditorius turi teisę pasirinkti reikalauti netesybų arba įstatyme numatytų palūkanų (CK 6.210, 6. 261 str.). Nagrinėjamu atveju ieškovas reikalavo iš atsakovo palūkanų. Be to, pirmosios instancijos teismas ginčo santykiams pagrįstai taikė Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo nuostatas. Ieškovo reikalaujamą minimalią neįrodinėtinų nuostolių (palūkanų) dydį nustato minėtas įstatymas, todėl atmestini apelianto teiginiai apie neįrodytą nuostolių sumą ir lupikavimą.

Atmestini apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas turėjo tenkinti priešieškinį. Atkreiptinas dėmesys į nelogišką atsakovo reikalavimą pripažinti PVM sąskaitose faktūrose ieškovo sumas nepagrįstu praturtėjimu, nes atsakovas šių sąskaitų nėra apmokėjęs. Apeliantas nepagrįstai kvestionuoja nuomos mokesčio skaičiavimo pagrįstumą nuo 2010 m. vasario 5 d. iki 2010 m. balandžio 1 d. Bylos duomenys patvirtina, kad šalys susitarė, kad nuomos sutarties galiojimas pratęsiamas iki 2010 m. balandžio 1 d. Ieškovas 2010 m. sausio 22 d. rašte Nr. SK-S-10/01-22 pasiūlė atsakovui iki 2010 m. balandžio 1 d. perkelti nuomos termino nutraukimą dėl patalpų, kurios turėjo būti grąžintos ieškovui 2010 m. vasario 4 d., o atsakovas 2010 m. vasario 2 d. rašte Nr. 01-162 pažymėjo, kad dėkoja už ieškovo sprendimą nuomos sutartį pratęsti iki 2010 m. balandžio 1 d. (t. 3, b. l. 122-124, t. 4, b. l. 13). Apeliantas skunde akcentuoja tai, kad buvo atlaisvinęs dalį kabineto Nr. 309, tačiau nenurodo argumentų dėl pirmosios instancijos teismo padarytos išvados, jog tik dalies šio kabineto grąžinimas ieškovui buvo nenaudingas, nes šios dalies neįmanoma naudoti savo (ieškovo) reikmėms ar išnuomoti. Dėl minėtų priežasčių pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai atmetė priešieškinį.

Dėl nurodytų aplinkybių visumos teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro įstatyme nustatytų pagrindų naikinti apeliacine tvarka skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Dėl kitų atsakovo apeliaciniame skunde pateiktų prašymų

CPK 314 straipsnyje nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme. Apeliantas, teikdamas naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui, nenurodė svarbių priežasčių, dėl kurių jie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teismui, todėl šis apelianto prašymas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas ne vieną kartą atmetė atsakovo prašymus dėl bylos sustabdymo. Visi šie prašymai buvo pagrįstai atmesti, todėl nėra pagrindo bylos sustabdymo klausimą nagrinėti pakartotinai.

Apeliantas prašymą neleisti ieškovui atstovaujančiam advokatui ir jo perįgaliotiems asmenims dalyvauti byloje grindžia deklaratyvaus pobūdžio argumentais, nesudarančiais pagrindo tenkinti tokio prašymo.

Prašymas taikyti ieškovui CPK 95 straipsnyje numatytą sankciją apelianto yra nepakankamai motyvuotas, todėl atmestinas. Be to, byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą priimti atskirąją nutartį dėl aplinkybių, numatytų CPK 299 straipsnyje.

Taip pat nemotyvuotas yra apelianto prašymas dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka. CPK 322 straipsnis įpareigoja apeliantą pateikti motyvuotą prašymą, be to, net ir motyvuotas prašymas apeliacinės instancijos teismui nėra privalomas, todėl apelianto prašymas skirti žodinį bylos nagrinėjimą atmestinas.

Kadangi po skundžiamo sprendimo priėmimo atsakovui buvo iškelta bankroto byla, apelianto keliamas klausimas dėl šioje byloje taikytų laikinųjų apsaugos priemonių keitimo tapo nebeaktualus ir teisėjų kolegija dėl jo plačiau nepasisako.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-333 straipsniais,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

TeisėjaiRasa GudžiūnienėDanguolė Martinavičienė Danutė Milašienė