- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-12-27
- Bylos Nr.
- A-63-1722-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimė Baltrūnaitė (pirm.), Antanas Ablingis, Roma Sabina Alimienė (pran.)
- Pareiškėjas
- A. P. B., uždarosios akcinės bendrovės „Geomatas“
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai viešosios įstaigos Lietuvos Respublikos
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos finansų ministerijai
- Advokatai
- Linas Mažonas, Romualdas Drakšas
- Kategorijos
- 15.2.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Romos Sabinos Alimienės (pranešėja) ir Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „Geomatas“ ir A. P. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. sausio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „Geomatas“ ir A. P. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai viešosios įstaigos Lietuvos Respublikos audito, apskaitos ir turto vertinimo instituto, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos finansų ministerijai dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjai UAB „Geomatas“ ir A. P. B. (toliau – ir pareiškėjai) skundu (I tomas, b. l. 2 – 7) ir patikslintu skundu (II tomas, b. l. 78 – 84) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos VšĮ Lietuvos Respublikos audito, apskaitos ir turto vertinimo instituto (toliau – ir Institutas) (toliau – ir atsakovas), UAB (BUAB) „Geomatas“ patirtus nuostolius – 663 964,56 Lt; A. P. B. patirtą žalą – 40 114,14 Lt; A. P. B. neturtinę žalą – 250 000 Lt; priteisti iš atsakovo jų naudai įstatymo nustatyto dydžio – 5 procentų – metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisti iš atsakovo pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėjai nurodė, kad Institutas 2000 m. sausio 24 d. išdavė pareiškėjui A. P. B. turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimą Nr. 000029. Institutas išdavė pareiškėjui UAB „Geomatas“ 2000 m. vasario 21 d. įmonės kvalifikacijos atestatą Nr. 000022 verstis turto ir verslo vertinimo veikla. Institutas 2007 m. gegužės 30 d. Valstybės žinių priede „Informaciniai pranešimai“ Nr. 41(1) paskelbė, kad sustabdė minėtos įmonės kvalifikacijos atestato galiojimą. Paaiškino, kad Instituto taryba 2007 m. gegužės 21 d. posėdžio nutarimu sustabdė kvalifikacijos pažymėjimo galiojimą A. P. B., o 2007 m. gegužės 21 d. posėdžio nutarimu panaikino minėto kvalifikacijos pažymėjimo galiojimą. Nuo šių nutarimų paskelbimo Valstybės žinių priede (2007 m. gegužės 30 d.) UAB „Geomatas“ ir A. P. B. privalėjo nutraukti darbinę veiklą. Pažymėjo, jog minėtus Instituto tarybos nutarimus Vilniaus apygardos administracinis ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismai pripažino neteisėtais. Nurodė, jog UAB „Geomatas“ vienintelė veikla, iš kurios ji gauna pajamas, yra turto ir verslo vertinimas, kita veikla ši įmonė negali verstis, nes neturi reikiamų licencijų. Teigė, kad turtinė žala pareiškėjams atsirado dėl neteisėtų Instituto veiksmų, nuostoliai turi būti skaičiuojami nuo neteisėtų nutarimų paskelbimo Valstybės žiniose iki skundo padavimo. Paaiškino, kad UAB „Geomatas“ patirti nuostoliai apskaičiuoti pagal bendrovės pajamas iš vertinimų veiklos nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2007 m. birželio 30 d., įvertinant 10 procentų minimalų augimą kaip negautas pajamas. A. P. B. patirta žala apskaičiuota atsižvelgiant į atlyginimą, kurį jis būtų gavęs, atskaičius socialinio draudimo mokesčius ir įmokas į garantinį fondą – 48 000 Lt, iš jų atėmus realiai jo gautas pajamas – 21 076,81 Lt. Taip pat nurodė, jog dėl neteisėtų Instituto veiksmų A. P. B. patyrė neturtinės žalos, kuri pasireiškė dvasiniais išgyvenimais, dvasiniu sukrėtimu, emocine depresija, pažeminimu tarp kolegų ir užsakovų, pablogėjo jo reputacija, sumažėjo galimybių bendrauti. Be to, pablogėjo jo sveikata, jis nuolat turi vartoti vaistus.
Atsiliepimas
VšĮ Lietuvos Respublikos audito, apskaitos ir turto vertinimo institutas atsiliepimu į skundą (I tomas, b. l. 117 – 121, II tomas, b. l. 96 – 99) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Žemesnės instancijos teismas
VšĮ Lietuvos Respublikos audito, apskaitos ir turto vertinimo institutas nurodė, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. balandžio 10 d. sprendime nurodė tik procedūrinius pažeidimus, Instituto padarytus priimant sprendimus A. P. B. bei UAB „Geomatas“ atžvilgiu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. vasario 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261?255/2009 aiškiai konstatavo pareiškėjo padarytą pažeidimą, t. y. tai, kad jis vienasmeniškai negalėjo vertinti akcijų vertės ir verslo. Šis pažeidimas iki šiol nėra paneigtas. Teigė, kad Institutas neatliko jokių neteisėtų veiksmų, jis vykdė jam įstatymų nustatytas funkcijas, nepažeisdamas teisės aktų nustatytų reikalavimų. Laikė, kad pareiškėjų pateiktas žalos apskaičiavimas nėra teisingas, jis pagrįstas spėjimu apie pajamas ir išlaidas, nurodytas abstraktus galimas pajamų augimas. Ne visos pareiškėjų prašomos priteisti sumos yra pagrįstos įrodymais. Pažymėjo, jog atestato galiojimas buvo sustabdytas, kol UAB „Geomatas“ pašalins priežastis, dėl kurių jis buvo sustabdytas, tačiau tai nebuvo padaryta. Iš bendrovės įstatų matyti, kad ji galėjo verstis 19 veiklos rūšių, turto vertinimas buvo tik viena iš jų. Nurodė, jog tai, kad pareiškėjas neturėjo kita veikla verstis reikalingų atestatų ir leidimų, niekaip nesusiję su Instituto priimtais sprendimais. Manė, kad pareiškėjas A. P. B. gali įrodyti tik žalą, atsiradusią dėl negauto pateiktoje darbo sutartyje nurodyto darbo užmokesčio. Likusią žalą jis teigia patyręs dėl neatliktų turto vertinimų, tačiau nėra pateikęs jokių įrodymų, kad būtų gavęs turto vertinimo užsakymų. Taip pat pažymėjo, jog pareiškėjas A. P. B. nepateikė jokių įrodymų, kad jo liga yra susijusi su Instituto veiksmais.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. sausio 14 d. sprendimu (II tomas, b. l. 110 – 113) pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas pažymėjo, kad Civilinio kodekso 6.263 straipsnio 1 dalyje nustatyta kiekvieno asmens (taip pat ir valstybės bei savivaldybės valdžios institucijų) pareiga laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios pareigos nevykdymas užtraukia civilinę atsakomybę, padaryta turtinė žala, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinė žala, turi būti visiškai atlyginama atsakingo asmens. Kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos: žalos faktas, neteisėta veika, priežastinis ryšys tarp jų bei žalą padariusio asmens kaltė. Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taip nustatoma civilinė atsakomybė be kaltės. Viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka to, kad valdžios institucijų darbuotojai nebūtų veikę taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Nurodytos žalos atlyginimas įstatymo siejamas su jos atsiradimu dėl neteisėtų institucijos bei jos tarnautojų veiksmų ar neveikimo viešojo administravimo srityje. Tai reiškia, kad žala atlygintina institucijai (jos pareigūnui) neįvykdžius įstatymuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (Civilinio kodekso 6.246 str.). Atkreipė dėmesį, kad nurodytos (prašomos atlyginti) žalos atsiradimą pareiškėjai sieja su, jų manymu, Instituto darbuotojų padarytais įstatymo nuostatų pažeidimais. Todėl Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 4 dalies taikymo požiūriu būtina išaiškinti, ar pareiškėjų nurodytoje situacijoje Institutas veikė taip, kaip pagal įstatymą jis privalėjo veikti, nepažeisdamas įstatymų nustatytų pareiškėjų teisių. Byloje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos audito, apskaitos ir turto vertinimo instituto taryba 2007 m. gegužės 21 d. posėdyje priėmė nutarimą sustabdyti įmonės kvalifikacijos atestato Nr. 000022, išduoto 2000 m. vasario 21 d. UAB „Geomatas“, galiojimą, sustabdyti A. P. B. kvalifikacijos pažymėjimo Nr. 000029 galiojimą ir panaikinti A. P. B. kvalifikacijos pažymėjimą Nr. 000029. Pareiškėjai kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu ir prašė panaikinti minėtus nutarimus. 2008 m. balandžio 10 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas priėmė sprendimą administracinėje byloje Nr. I-2326-142/2008, kuriuo pareiškėjų skundą tenkino iš dalies, panaikino iš dalies Instituto tarybos 2007 m. gegužės 21 d. posėdyje priimto nutarimo 8 punkto 2 dalyje (eilės Nr. 1) esantį nutarimą sustabdyti įmonės kvalifikacijos atestato Nr. 000022 galiojimą ir paliko galioti Instituto tarybos 2007 m. gegužės 21 d. posėdyje priimto nutarimo 8 punkto 2 dalyje esantį nutarimą sustabdyti įmonės kvalifikacijos atestato Nr. 000022 galiojimą dėl Įmonės kvalifikacijos atestato, suteikiančio teisę įmonei vertinti turtą ir verslą, išdavimo, galiojimo sustabdymo, galiojimo sustabdymo panaikinimo, galiojimo panaikinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos finansų ministro 2002 m. birželio 19 d. įsakymu Nr. 179, 22.1 punkto pažeidimo. Taip pat teismas panaikino Instituto tarybos 2007 m. gegužės 21 d. posėdyje priimtą nutarimą, esantį protokolo 12 punkto 1 dalyje (eilės Nr. 1), kuria panaikintas A. P. B. kvalifikacijos pažymėjimas Nr. 000029 dėl turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo išdavimo, galiojimo sustabdymo ir panaikinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos finansų ministro 2003 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. 1K-114, 20.3 punkto pažeidimo. Likusį pareiškėjo A. P. B. reikalavimą atmetė. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2009 m. vasario 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A261-225/2009 nutarė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. balandžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą ir konstatavo, kad A. P. B. išduotas turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimas Nr. A000029 patvirtina, kad jis turi teisę vertinti nekilnojamąjį turtą, todėl pareiškėjas vienasmeniškai, pagal jam išduotą kvalifikacijos pažymėjimą, negalėjo vertinti akcijų vertės bei verslo. Ši aplinkybė negali patvirtinti priimtų atsakovo sprendimų teisėtumo, kadangi sprendimai turi būti pagrįsti teisės normomis, sprendimų turinys turi atitikti teisės normų reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas šiuo atveju, vertindamas ginčijamų aktų teisėtumą, juos panaikino dėl procedūrinių pažeidimų, kadangi padaryti pažeidimai neužtikrino objektyvaus visų aplinkybių įvertinimo bei sprendimo pagrįstumo. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos audito, apskaitos ir turto vertinimo instituto taryba, priimdama nutarimus, privalėjo, remiantis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, (pagal įstatymo redakciją, galiojusią ginčijamų aktų priėmimo metu) juos pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis – įvertinti pažeidimų turinį ir motyvuoti sankcijų taikymą pareiškėjams. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad aktas, kuriuo taikomos sankcijos, gali būti priimtas tik nustačius ir įrodžius padarytą teisės pažeidimą ir negali būti pagrįstas formaliais kriterijais. Proceso atžvilgiu nemotyvuotas administracinis aktas yra defektyvus ir turi būti panaikintas. Pastebėjo, kad pareiškėjai nurodė, jog dėl neteisėtų Instituto tarybos nutarimų priėmimo jie patyrė žalos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pripažino, kad Instituto taryba priėmė neteisėtus ir nepagrįstus nutarimus, taigi, pareiškėjų manymu, neteisėti Instituto veiksmai yra konstatuoti įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 17 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A261-225/2009 nustatyta, kad šioje administracinėje byloje teismas konstatavo, jog A. P. B. išduotas turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimas Nr. A000029 patvirtina, kad jis turi teisę vertinti nekilnojamąjį turtą, todėl pareiškėjas vienasmeniškai, pagal jam išduotą kvalifikacijos pažymėjimą, negalėjo vertinti akcijų vertės bei verslo. Teismas šiuo atveju, vertindamas Instituto tarybos nutarimų teisėtumą, juos panaikino tik iš dalies dėl procedūrinių pažeidimų. Pažymėjo, jog Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje straipsnio dalyje nurodyto „akto“ sąvoka pateikta straipsnio 3 dalyje, pagal kurią terminas „aktas“ reiškia ir veiksmą, kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). Teismo vertinimu, nors Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. balandžio 10 d. sprendimu ir panaikino dalį Lietuvos Respublikos audito, apskaitos ir turto vertinimo instituto tarybos nutarimų dėl procedūrinių pažeidimų, tačiau Lietuvos Respublikos audito, apskaitos ir turto vertinimo instituto tarybos teisė sustabdyti įmonės kvalifikacijos atestato ir pažymėjimo galiojimą ir panaikinti kvalifikacijos pažymėjimą yra įtvirtinta įstatyme, o pareiškėjų subjektinė teisė nesutikti su priimtais nutarimais yra ginama teisme, ir pareiškėjai teismine gynyba pasinaudojo. Teismas atkreipė dėmesį, kad Instituto tarybos skundžiami nutarimai iš dalies buvo panaikinti dėl procedūrinių pažeidimų. Institutas atliko veiksmus, kuriuos jį įpareigojo atlikti turto vertintojų veiklą reglamentuojantys įstatymai ir priėmė nutarimus, kurie nurodyti teisės aktuose, todėl, teismo manymu, nėra pagrindo teigti, kad Instituto taryba veikė neteisėtai. Teismas padarė išvadą, kad byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, jog valdžios institucijos darbuotojai nebūtų veikę taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 4 dalies taikymo požiūriu tai reiškia, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog Lietuvos Respublikos audito, apskaitos ir turto vertinimo institutas veikė pareiškėjų atžvilgiu neteisėtai, dėl to nėra nustatyta visų sąlygų žalai atlyginti, todėl pareiškėjų skundo dėl žalos atlyginimo netenkino. Teismas padarė išvadą, kad reikalavimas priteisti pareiškėjams iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VšĮ Lietuvos Respublikos audito, apskaitos ir turto vertinimo instituto, jiems padarytą žalą yra nepagrįstas, todėl jį atmetė. Teismas nenagrinėjo kitų skundo motyvų, kadangi, nesant atsakovo neteisėtų veiksmų, teismo manymu, nėra teisinio pagrindo vertinti žalos dydžio ir priežastinio ryšio, nes civilinei atsakomybei taikyti yra būtina konstatuoti visų civilinės atsakomybės sąlygų buvimą.
III.
Pareiškėjai apeliaciniu skundu (II tomas, b. l. 116 – 118) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. sausio 14 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Pareiškėjai apeliacinį skundą grindžia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-225/2009 nustatytomis aplinkybėmis ir padarytomis išvadomis, mano, kad šia nutartimi buvo nustatyti neteisėti Instituto veiksmai. Kadangi pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo kitų skundo argumentų, todėl byla turėtų būti grąžinta pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Atsiliepimas
VšĮ Lietuvos Respublikos audito, apskaitos ir turto vertinimo institutas atsiliepimu į apeliacinį skundą (II tomas, b. l. 124 – 126) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:
1. Pareiškėjai, įrodinėdami neteisėtų Instituto veiksmų buvimą, turėjo visų pirma įrodyti aplinkybes, kad A. P. B. ir UAB „Geomatas“ jokių pažeidimų nepadarė ir Instituto sprendimai jų atžvilgiu neturėjo faktinio pagrindo, Instituto veiksmai ir jo priimti sprendimai arba nėra reglamentuoti įstatymuose, arba savo pobūdžiu ir esme akivaizdžiai prieštarauja teisės aktams. Tačiau nei viena iš šių aplinkybių negalėjo būti ir nebuvo nustatyta.
2. Kadangi Institutas reagavo į padarytus pareiškėjų pažeidimus ir priėmė sprendimus, kuriuos vadovaudamasis teisės aktais privalėjo priimti, negalima teigti, kad turtinė žala pareiškėjams atsirado dėl neteisėtų valdžios institucijų veiksmų. Atskiri procedūriniai pažeidimai, kuriais rėmėsi Vilniaus apygardos administracinis teismas, panaikindamas nuobaudas paskirtas pareiškėjams, neįrodo visų Instituto veiksmų neteisėtumo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.263 straipsnio 1 dalyje nustatyta kiekvieno asmens (taip pat ir valstybės bei savivaldybės valdžios institucijų) pareiga laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios pareigos nevykdymas užtraukia civilinę atsakomybę, padaryta turtinė žala, o įstatymų numatytais atvejais ir neturtinė žala, turi būti visiškai atlyginama atsakingo asmens. Kad būtų pripažintas reikalavimas dėl žalos atlyginimo pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos. Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taip nustatoma civilinė atsakomybė be kaltės. Pažymėtina, kad vadovaujantis CK 6.246 straipsnio 1 dalimi ir 6.271 straipsnio 3 dalimi, neteisėta veika gali pasireikšti tiek veikimu, tiek neveikimu, kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams. Taigi valstybės civilinė atsakomybė gali atsirasti ir dėl neteisėto veiksmų neatlikimo, jų neteisėto vilkinimo (administracinė byla Nr. A6-1286/2006; procesinio sprendimo kategorija).
Taigi, atsižvelgiant į išdėstytą, viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Todėl teismas, spręsdamas dėl reikalavimo atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, turi visapusiškai ištirti ir įvertinti aplinkybes, kurios gali pagrįsti arba paneigti paminėtų sąlygų, būtinų valstybės ir savivaldybės civilinei atsakomybei atsirasti, buvimą arba nebuvimą, bei nurodyti konkrečius motyvus bei argumentus, kurių pagrindu padaro vienokią ar kitokią išvadą (administracinė byla Nr. A6-1286/2006). Toks vertinimas, siekiant turtinės ar neturtinės žalos atlyginimo, nebūtinai turi būti atliekamas iškeliant reikalavimus dėl valstybės ar savivaldybės institucijų ar pareigūnų aktų panaikinimo ar veiksmų pripažinimo neteisėtais. Veiksmų teisėtumas kiekvienu atveju turi būti vertinamas iš esmės, o administracinę bylą nagrinėjantis teismas priima sprendimą dėl neteisėtų veiksmų nustatymo, nepriklausomai nuo to, ar įstatymo nustatyta tvarka buvo skųstas aktas, iš kurio kildinama žala. Antai, administracinėje byloje Nr. A4-1030/2006 teisėjų kolegija konstatavo, kad sprendžiant žalos atlyginimo klausimą teismas privalo tirti ir faktinį pagrindą, iš kurio kildinama žala, nežiūrint to, ar tas pagrindas atskira tvarka nuginčytas ar nenuginčytas. Kitoje administracinėje byloje Nr. A10-332/2007 Vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, kad teisės į žalos atlyginimą atsiradimui, įstatymas nereikalauja, jog neteisėti valstybės valdžios aktai būtų panaikinti ar pripažinti negaliojančiais įstatymų nustatyta tvarka. Todėl apeliacinio skundo argumentas, kad yra nuginčyti atsakovo priimti administraciniai aktai teismine tvarka, todėl nevertintinos faktinės aplinkybės, yra atmestinas.
Byloje nustatyta, kad atsakovas administracinius aktus pareiškėjų atžvilgiu priėmė vykdydamas Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 27 straipsnyje atsakovui priskirtą pareigą atliekant turto vertintojų ir turtą vertinančių įmonių veiklos valstybinę priežiūrą. Vykdant šią pareigą atsakovas nustatė, kad įmonės „Geomatas“ vertintojas vertino ne tik turtą, bet ir verslą, neturėdamas tam būtino kvalifikacijos pažymėjimo. Šis pažeidimas nenuginčytas. Pareiškėjų atžvilgiu priimti administraciniai aktai teismo panaikinti ne dėl nustatyto pažeidimo fakto, bet dalinai dėl procedūrinio pažeidimo, kuris paties įstatymo pažeidimo nepaneigia. Todėl pareiškėjai jei ir patyrė materialinę žalą, tai ne todėl, kad atsakovo priimti nutarimai panaikinti dėl procedūrinių pažeidimo, o dėl to, kad įmonės vertintojas vertino ne tik turtą, bet ir verslą, neturėdamas tam būtino kvalifikacijos pažymėjimo t,y, pažeidė įstatymą.
Pirmos instancijos teismas įvertinęs bylos aplinkybes, pagrįstai nusprendė, kad šiuo atveju atsakovas, nustatęs pareiškėjų veikoje įstatymo pažeidimus, veikė teisėtai, įstatymu suteiktos kompetencijos ribose, todėl nesant visoms būtinoms sąlygoms žalai atlyginti, pagrįstai pareiškėjų skundą dėl materialinės žalos atlyginimo atmetė.
Pareiškėjas savo patirtą neturtinę žalą pagrindžia tuo, kad dėl atsakovo priimtų nutarimų, kurie vėliau dėl procedūrinių pažeidimų buvo teismo panaikinti, jis patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, pažeminimą tarp kolegų ir užsakovų, pablogėjo reputacija, sumažėjo galimybių bendrauti.
Kriterijus, pagal kuriuos nustatomas neturtinės žalos dydis, įtvirtina Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalis. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinė žala nėra bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis, bet žalą darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, jie yra nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-17- 1001/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2007). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui administraciniai aktai buvo priimti už jo padarytus įstatymo pažeidimus, teisėjų kolegijos nuomone, yra nepagrįsti pareiškėjo argumentai, kad dėl tokių neteisėtų valstybės institucijos pareigūnų veiksmų jis patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, o tai yra pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą. Tarp valstybės institucijų neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo patirtos neturtinės žalos nėra priežastinio ryšio, taigi, nenustačius visų civilinės atsakomybės sąlygų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepriteisė neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovo Lietuvos valstybės.
Kaip jau minėta, atsakovo administraciniai aktai buvo panaikinti ne iš esmės, o dėl procedūrinių pažeidimų, pareiškėjo padaryti įstatymo pažeidimai nepaneigti. Neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas ( CK 1.138 str. 6 P.) CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymu nustatytais būdais nepriteisiant piniginės kompensacijos. Paminėtina, kad tokį neturtinės žalos atlyginimą pripažįsta ir Europos žmogaus teisių teismas (2005 m. rugpjūčio 31 d. byla Dumont-Maliverg prieš Prancūziją).
Vilniaus apygardos administracinis teismas nustatęs, kad VĮ „Lietuvos Respublikos audito, apskaitos ir turto vertinimo instituto“ tarybos priimti nutarimai pažeidžiant procedūrinius reikalavimus tik tuo pagrindu juos panaikino, tuo pačiu pripažino, kad pareiškėjo atžvilgiu buvo priimti nutarimai buvo nepagrįsti.
Kolegijos nuomone, toks teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankamas šiuo konkrečiu atveju pažeistai teisei apginti ir laikytinas tinkama satisfakcija už pareiškėjo teisių pažeidimą, nepriteisiant piniginės kompensacijos.
Įvertinus nurodytus argumentus, darytina išvada, kad pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą pirmos instancijos teismo atmestas pagrįstai. Pažymėtina, kad nors pareiškėjas pateikė duomenis, kad jis serga atitinkamomis ligomis, tačiau neįrodė, kad šiomis ligomis susirgo 2007-05-21 priimtų nutarimų pasekoje, savo reikalavimą grindė bendro pobūdžio samprotavimais.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjų Uždarosios akcinės bendrovės „Geomatas“ ir A. P. B. apeliacinį skundą atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. sausio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.