- Teismas
- Kauno apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-03-13
- Bylos Nr.
- 2-1872-894/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-10715-2016-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rasa Urbanavičiūtė
- Ieškovas
- V. M.
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“
- Kategorijos
- 1.3.5.3.15.1Kompensacijos tarnybinių komandiruočių atveju
atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ atstovui advokato padėjėjui K. Ž.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. M. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“, dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies už komandiruotes į kitas Europos Sąjungos valstybes nares.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašo priteisti ieškovo naudai iš atsakovės 4340,36 Eur neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, 512,68 Eur dydžio kompensaciją už kiekvieną uždelstą atsiskaityti mėnesį iki visiško atsiskaitymo, pradedant skaičiuoti nuo darbo sutarties nutraukimo ir ieškovo turėtas bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovas nurodė, kad 2015 m. gegužės 18 d. ieškovas ir atsakovė sudarė darbo sutartį Nr. 143. Sutartimi buvo sulygta, jog ieškovas nuo 2015 m. gegužės 23 d. pradės dirbti vairuotojo-ekspeditoriaus pareigose, o atsakovė įsipareigojo mokėti sutartą 395,00 Eur mėnesinį atlyginimą. Ieškinyje nurodoma, kad darbinių santykių laikotarpiu (2015 m. gegužės 18 d. – 2015 m. gruodžio 9 d.) ieškovas buvo 3 kartus siunčiamas į darbines komandiruotes ES valstybėse narėse: 1. 2015 m. gegužės 23 d., kurios metu ieškovas dirbo Vokietijoje, Prancūzijoje, Nyderlanduose, Italijoje, Belgijoje, komandiruotės pabaiga 2015 m. liepos 12 d., iš viso komandiruotėje praleista 51 diena; 2. 2015 m. rugpjūčio 8 d. ieškovas buvo išsiųstas į komandiruotę, kurios metu dirbo Vokietijoje ir Prancūzijoje, komandiruotės pabaiga 2015 m. spalio 5 d., iš viso komandiruotėje praleista 60 dienų; 3. 2015 m. spalio 30 d. ieškovas buvo išsiųstas į komandiruotę, kurios metu dirbo Vokietijoje, Prancūzijoje ir Belgijoje, komandiruotės pabaiga 2015 m. lapkričio 27 d., iš viso komandiruotėje praleista 29 dienos. 2015 m. gruodžio 9 d. darbo sutartis, sudaryta tarp ieškovo ir atsakovės, buvo nutraukta Lietuvos Respublikos Darbo kodekso 127 straipsnio 1 dalies pagrindu. 2016 m. vasario 8 d. ieškovas kreipėsi į Valstybinę darbo inspekciją su prašymu išaiškinti ar jam priklauso tos Europos Sąjungos valstybės narės, į kurią jis buvo išsiųstas minimalus atlyginimas, jeigu asmuo išbūna ES valstybėje narėje 30 ar daugiau dienų. Valstybinė darbo inspekcija išaiškino, kad darbdavys privalo sumokėti už dirbtą laiką, tame tarpe ir už viršvalandžius bei darbą naktį, poilsio ir švenčių dienomis bei nurodė kreiptis į Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos teritorinę darbo ginčų komisiją. 2016 m. balandžio 26 d. ieškovas kreipėsi į Kauno teritorinio skyriaus DGK su prašymu išieškoti iš atsakovės 4776,56 Eur neišmokėtą darbo užmokesčio dalį bei 512,68 Eur dydžio kompensaciją už kiekvieną uždelstą atsiskaityti mėnesį iki visiško atsiskaitymo, pradedant skaičiuoti nuo darbo sutarties nutraukimo. 2016 m. balandžio 30 d. Kauno teritorinio skyriaus DGK, išnagrinėjusi ieškovo prašymą, priėmė sprendimą Nr. DGKS-1938 Darbo byloje APS-2-4292, kuriuo nusprendė, ieškovo prašymą atsakovei atmesti. Ieškovas nurodo, kad jis buvo siunčiamas į komandiruotes, vykdyti atsakovės prisiimtų įsipareigojimų pagal paslaugų teikimo sutartis, kurios buvo sudarytos su kitose ES valstybėse narėse esančiomis įmonėmis. Ieškovas teigia, kad komandiruočių į kitas ES valstybes nares metu, faktiškai dirbo 101 dieną. Ieškovo nuomone, skaičiuojant komandiruotės trukmę turi būti atsižvelgiama į laiką praleistą visose šalyse kartu, o ne skaičiuojant kiekvienoje šalyje praleistą laiką atskirai, todėl, ieškovui turi būti laikomos Garantijų komandiruotiems darbuotojams įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje numatytos garantijos, t.y. ieškovui komandiruočių laikotarpiu privalėjo būti mokamas ne mažesnis negu minimalus atlyginimas toje šalyje nustatytas atlyginimas, kurioje ieškovas buvo siunčiamas dirbti.
Atsiliepimas
2016 m. birželio 27 d. atsakovė pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, prašo jį atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad tarp ieškovo ir atsakovės sudarytoje darbo sutartyje buvo sulygta, jog ieškovui bus mokama 50 proc. dienpinigių sumos komandiruočių metu. Paskutinės komandiruotės metu ieškovas padarė eismo įvykį, kurio metu buvo apgadintas atsakovei priklausantis vilkikas. 2015 m. gruodžio 9 d. atsakovas pateikė prašymą dėl darbo sutarties nutraukimo. 2016 m. sausio 14 d. ieškovui buvo pateiktas pranešimas dėl 2690,65 Eur žalos, kurią atsakovė patyrė remontuodama vilkiką, tačiau ieškovas padarytos žalos atlyginti nesutikimo, todėl atsakovė buvo priversta kreiptis į darbo ginčų komisiją dėl atsakovei padarytos žalos priteisimo. Atsakovė nurodo, kad ieškovui grįžus iš komandiruotės atsakovė apmokėdavo papildomas išlaidas, kas patvirtina, kad ieškovas dirbo kilnojamojo pobūdžio darbą (Darbo kodekso 216 str.), be to, iš ieškovo pateiktų įrodymų matyti, jog ieškovas nei vienoje valstybėje narėje nepertraukiamai neišbuvo ilgiau nei 9 dienas, dėl šių priežasčių Garantijų komandiruotiems darbuotojams įstatymas ieškovui neturėtų būti taikomas. Atsakovė nurodo, kad ieškovas nepateikia įrodymų, kad ieškovo teikiamos paslaugos buvo vykdomos tose pačiose šalyse, su kuriomis atsakovė yra sudariusi paslaugų teikimo sutartis.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nustatyta, kad 2015 m. gegužės 18 d. sudaryta ieškovo ir atsakovės darbo sutartis, pagal kurią ieškovas įdarbintas vairuotoju – ekspeditoriumi. Darbo sutarties 3 punktu nustatytas 395,00 Eur mėnesinis atlyginimas. Darbo sutarties 3.1 punktu šalys susitarė dėl ne mažesnio, kaip 50 proc. Vyriausybės nustatytų dienpinigių dydžio (1 t., b. l. 20-22). Ieškovas 2015 m. gruodžio 9 d. pateikė prašymą atleisti iš darbo nuo 2015 m. gruodžio 9 d. (1 t., b. l. 23). 2015 m. gruodžio 9 d. priimtas atsakovės direktoriaus įsakymas, kuriuo ieškovas atleistas iš darbo nuo 2015 m. gruodžio 9 d. (1 t., b. l. 24). 2016 m. balandžio 26 d. ieškovas kreipėsi į Darbo ginčų komisiją su prašymu dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo (1 t., b. l. 28-33). 2016 m. balandžio 30 d. Darbo ginčų komisija priėmė sprendimą, kuriuo atmetė V. M. prašymą (1 t., b. l. 34-36).
Ginčas tarp šalių kilo dėl to, ar ieškovui turi būti taikomas Garantijų komandiruotiems darbuotojams įstatymas.
Darbo kodekso 220 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad papildomas garantijas laikinai dirbti užsienio valstybėje komandiruojamiems darbuotojams ir darbuotojams, užsienio valstybių darbdavių komandiruotiems laikinai dirbti į Lietuvos Respublikos teritoriją, nustato specialus Lietuvos Respublikos įstatymas. Šios garantijos taikomos nepriklausomai nuo jų darbo santykiams taikytinos teisės.
Lietuvos Respublikos garantijų komandiruotiems darbuotojams įstatymo projekto aiškinamajame rašte nurodyta, kad šis įstatymo projektas parengtas įgyvendinant Lietuvos Respublikos darbo kodekso 5 straipsnio ir 220 straipsnio 4 dalies pataisas, įsigaliojusias 2004 m. birželio 22 d. įstatymu Nr. IX-2293 (Žin., 2004, Nr. 103-3756) bei Europos Parlamento ir Tarybos 1996 m. gruodžio 16 d. direktyvą 96/71/EB dėl darbuotojų komandiravimo paslaugų teikimo sistemoje. Ši direktyva nustato kitoje šalyje laikinu pagrindu dirbančių darbuotojų, įskaitant ir įdarbinimo agentūrų darbuotojų, darbo sąlygas. Įgyvendinant minėtą direktyvą, siekiama sudaryti palankias sąlygas laisvam darbuotojų judėjimui Europos Sąjungos valstybėse narėse, taip pat Europos ekonominei erdvei priklausančiose valstybėse (toliau – valstybės narės), kad šis judėjimas nebūtų varžomas vien todėl, kad neaišku, kokios darbo norminių teisės aktų nuostatos darbuotojams turėtų būti taikomos priimančioje šalyje.
Direktyvos 96/71/EB 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šioje direktyvoje „komandiruotasis darbuotojas“ – tai darbuotojas, kuris ribotą laiką dirba kitos valstybės narės nei tos, kurioje jis paprastai dirba, teritorijoje.
Garantijų, komandiruotiems darbuotojams įstatymo (redakcija galiojusi nuo 2005 m. gegužės 28 d. iki 2016 m. birželio 28 d.) 2 straipsnio 6 dalyje pateikta komandiruoto darbuotojo sąvoka: „komandiruotas darbuotojas – darbuotojas, paprastai dirbantis Lietuvos Respublikos teritorijoje, tačiau laikinai darbdavio išsiųstas dirbti kitoje valstybėje narėje, taip pat darbuotojas, paprastai dirbantis kitoje valstybėje, tačiau laikinai atsiųstas dirbti Lietuvos Respublikos teritorijoje“.
Iš į bylą pateiktų dokumentų matyti, kad 2015 m. gegužės 23 d. atsakovės direktoriaus įsakymu ieškovas buvo komandiruotas 51 dienai į Vokietiją, Prancūziją, Olandiją, Italiją, Belgiją (1 t., b. l. 25). 2015 m. rugpjūčio 7 d. atsakovės direktoriaus įsakymu ieškovas buvo komandiruotas 60 dienų į Vokietiją, Prancūziją (1 t., b. l. 26). 2015 m. spalio 30 d. atsakovės direktoriaus įsakymu ieškovas buvo komandiruotas 28 dienoms į Vokietiją, Prancūziją (1 t., b. l. 25). Bendra komandiruočių trukmė - 139 dienos. Ieškovas pripažįsta, kad komandiruočių į ES valstybes nares metu faktiškai dirbo 101 dieną (1 t., b. l. 10). Minėtos aplinkybės neginčijo ir atsakovė. Darytina išvada, kad ieškovas, vykdydamas darbo funkcijas, ne Lietuvoje praleido 6,61 mėnesio (139 dienos/21 darbo dienos). Nustatyta, kad bendra ieškovo darbo atsakovės įmonėje trukmė – mažiau nei septyni mėnesiai. Teismas daro išvadą, jog iš esmės visą darbo pas atsakovę laiką ieškovas dirbo ne Lietuvoje. Nagrinėjamu atveju, teismas vertina, kad konstatavus, jog iš esmės visą darbo pas atsakovę laiką ieškovas dirbo ne Lietuvoje, negali būti kartu konstatuojama, kad ieškovas paprastai dirbo Lietuvos Respublikos teritorijoje.
Teismas pažymi, jog vairuotojai – ekspeditoriai, kurių darbo pobūdis susijęs su krovinių gabenimu tarptautiniais maršrutais, yra specifiniai darbo santykių subjektai, kadangi faktiškai jų darbas yra mobilaus pobūdžio ir darbo atlikimo vieta nuolat kinta.
2017 m. vasario 21 d. teismo posėdyje ieškovas paaiškino, kad įsidarbindamas suprato, kad jo darbo pobūdis bus susijęs su krovinių vežimu tarptautiniais maršrutais. Paaiškino, kad jo darbo vieta yra vilkikas, kuris būna Vokietijoje, Prancūzijoje, ar kitoje valstybėje. Nurodė, kad komandiruočių metu nakvodavo vilkike. Tarnybinius nurodymus duodavo išimtinai atsakovės įmonėje dirbusi vadybininkė. Paaiškino, kad darbo sutarties 1.1 punkte nurodytas padalinys „(duomenys neskelbtini)“ reiškia atsakovės garažą, kuriame ieškovas išvykdamas į kelionę pasidėdavo daiktus, o grįžęs juos pasiimdavo (2017 m. vasario 21 d. teismo posėdžio protokolas nuo 0 val. 2 min.). Šiame kontekste teismas pažymi, kad ieškovas nepateikė į bylą duomenų, patvirtinančių, kad per visą darbo pas atsakovę laiką reiškė jai kokias nors pretenzijas, susijusias su išmokų, susijusių su darbo santykiais, mokėjimu.
Pareiginių nuostatų, su kuriais ieškovas buvo supažindintas, 10 punkte nurodyta vairuotojo pareiga vairuoti didelio krovumo krovininius automobilius su priekabomis ar puspriekabėmis ir be jų, gabenant krovinius tarptautiniais maršrutais. Lingvistiškai bei sistemiškai aiškinant ieškovo pareiginių nuostatų 41 punktą, taip pat seka, jog vairuotojo darbo vieta yra transporto priemonė (1 t., b. l. 151-163).
Teismas įvertinęs abiejų šalių paaiškinimus bei į bylą pateiktus rašytinius įrodymus (darbo sutartį, ieškovo pareiginius nuostatus), sprendžia, jog šalys buvo susitarę, kad ieškovo darbo funkcijos bus krovinių gabenimas tarptautiniais maršrutais, t.y., šalys buvo sulygę, kad ieškovo darbo funkcijos bus susiję su važiavimais. Teismas vertina, kad ieškovui, kurio darbo funkcijos iš esmės yra susiję su vairavimu (darbas susijęs su važiavimais Darbo kodekso 216 straipsnio prasme), taikytinas Darbo kodekso 216 straipsnis ir ieškovas nepatenka į subjektų, kuriems taikytinas Garantijų komandiruotiems darbuotojams įstatymas (redakcija galiojusi nuo 2005 m. gegužės 28 d. iki 2016 m. birželio 28 d.), ratą. Teismo nuomone, aplinkybė, jog darbdavys buvo priėmęs įsakymus dėl ieškovo komandiravimo į konkrečias Europos Sąjungos valstybes, nepaneigia fakto, jog ieškovo darbas buvo susijęs su važiavimu. Atitinkamai teismas sprendžia, kad ieškovo komandiravimas į užsienio valstybes buvo paprastasis, o ne pagal paslaugų teikimo sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 209 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).
Teismas sprendžia, kad ieškovas nebuvo komandiruotas laikinai dirbti užsienio valstybėje, todėl jam netaikytinas minimalus laikinai dirbti užsienio valstybėje komandiruoto darbuotojo apsaugos standartas Darbo kodekso 220 straipsnio 4 dalies bei Garantijų komandiruotiems darbuotojams įstatymo prasme (redakcija galiojusi nuo 2005 m. gegužės 28 d. iki 2016 m. birželio 28 d.).
Pažymėtina, kad tokią praktiką formuoja ir aukštesnės instancijos teismai (Šiaulių apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-670-210/2014; Kauno apygardos teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-699-153/2016).
Konstatavus, kad ieškovas nepatenka į subjektų, 1996 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos Direktyvos 96/71/EB prasme priskiriamų prie „komandiruotųjų darbuotojų“ ratą, teismas plačiau nepasisakys dėl to, ar yra kitos minėtos direktyvos taikymo sąlygos.
Teismas papildomai pažymi, jog lingvistiškai aiškinat Garantijų komandiruotiems darbuotojams įstatymo (redakcija galiojusi nuo 2005 m. gegužės 28 d. iki 2016 m. birželio 28 d.) 4 straipsnio 4 ir 6 dalis, spręstina, jog šiame įstatyme nustatytos garantijos, susiję su minimaliu darbo užmokesčiu ir apmokėjimu už viršvalandinį darbą, taikomos nuo sekančios po 30 - tos komandiruotėje išdirbtos dienos. Tai yra papildomas argumentas, atmetant ieškinio reikalavimą dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies už pirmas 30 komandiruotės dienų.
Vadovaujantis aukščiau nurodytais motyvais, ieškinio reikalavimas priteisti ieškovo naudai iš atsakovės 4 340,36 Eur neišmokėtą darbo užmokesčio dalį atmestinas, kaip nepagrįstas ir neįrodytas. Atmetus pagrindinį reikalavimą, nėra pagrindo tenkinti ir išvestinį ieškinio reikalavimą dėl kompensacijos už uždelstą atsiskaityti laiką priteisimo.
Dėl kitų šalių argumentų, kaip dėl teisiškai nereikšmingų ginčo išsprendimui, teismas nepasisako.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Į bylą pateikta 2016 m. sausio 6 d. atsakovės ir advokato Ž. S. teisinių paslaugų sutartis bei 2016 m. rugsėjo 26 d. advokato Ž. S. pavedimas advokato padėjėjui K. Ž. (1 t., b. l. 109-111).
Į bylą taip pat pateiktas 2017 m. vasario 21 d. prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas – 2127,63 Eur, PVM sąskaitos faktūros, bei jų apmokėjimą patvirtinantys dokumentai (2 t., b. l. 4-16). Prašyme priteisti bylinėjimosi išlaidas nurodoma, kad už advokato kontoros „(duomenys neskelbtini)“ paslaugas prašomą priteisti sumą (su PVM) sudaro: už atsiliepimo parengimą – 484,00 Eur; atstovavimą 2016 m. rugsėjo 30 d. teismo posėdyje – 96,80 Eur; už procesinių dokumentų rengimą, pasirengimą atstovauti ir atstovavimą 2016 m. lapkričio 8 d. teismo posėdyje – 145,20 Eur; už procesinių dokumentų rengimą, pasirengimą atstovauti ir atstovavimą 2016 m. gruodžio 15 d. teismo posėdyje – 280,72 Eur; už procesinių dokumentų rengimą, pasirengimą atstovauti ir atstovavimą 2017 m. vasario 21 d. teismo posėdyje – 193,60 Eur, iš viso 1200,32 Eur.
Teismas pažymi, kad teismo posėdžiuose atsakovę atstovavo advokato padėjėjas K. Ž.. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr.1R-85 patvirtintų rekomendacijų „Dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio“ 5 punkte nustatyta, kad už advokato padėjėjo teikiamas teisines paslaugas skaičiuojamas 80 proc. 8 punkte nurodyto maksimalaus užmokesčio. 2016 m. rugsėjo 30 d. teismo posėdis truko 45 min., atsižvelgiant į rekomendacijų 9 punkte nurodytą teisinių paslaugų teikimo laiko skaičiavimo tvarką laikoma, kad advokato padėjėjas atsakovę teisme atstovavo 1 val. Rekomendacijose numatytas maksimalus vienos valandos įkainis už advokato padėjėjo suteiktas teisines paslaugas – 59,84 Eur. Atsižvelgiant į 2016 m. rugsėjo 30 d. teismo posėdžio trukmę už advokato padėjėjo atstovavimą minėto posėdžio metu priteistina suma - 72,41 Eur (74,80 Eur x 80 proc. + 21 proc. PVM).
Atsakovės turėtos išlaidos už advokato kontoros „(duomenys neskelbtini)“ teisinę pagalbą (už atsiliepimo parengimą, procesinių dokumentų rengimą, pasirengimą atstovauti ir atstovavimą 2016 m. lapkričio 8 d., 2016 m. gruodžio 15 d., 2017 m. vasario 21 d. teismo posėdžiuose), iš viso 1103,52 Eur (484,00 Eur + 145,20 Eur + 280,72 Eur + 193,60 Eur) neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr.1R-85 patvirtintose rekomendacijose „Dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio“ nustatyto maksimalaus dydžio. Atmetus ieškinį, iš ieškovo priteistinos atsakovės turėtos advokato kontoros „(duomenys neskelbtini)“ teisinės pagalbos išlaidos – 1175,93 Eur (72,41 Eur + 1103,52 Eur).
Atsakovė taip pat prašo priteisti dokumentų vertimo išlaidas, kurias sudaro 702,00 Eur. Teismas pažymi, jog atsakovė teismo buvo įpareigota pateikti CMR važtaraščius. CMR važtaraščių originalai buvo surašyti ne lietuvių kalba, laikytina, kad dokumentų vertimo išlaidos yra būtinosios išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu (CPK 113 str. 3 d.). Dokumentų vertimo išlaidos yra realios ir pagrįstos – pateikti įrodymai, patvirtinantys šių išlaidų patyrimo faktą ir dydį (2 t., b. l. 16). Todėl išlaidos už dokumentų – CMR važtaraščių – vertimą priskirtinos išlaidoms, susijusioms su šios civilinės bylos nagrinėjimu, ir atmetus ieškinį priteistinos iš ieškovo (CPK 88 str. 1 d. 9 p.).
Atsakovė prie jos patirtų bylinėjimosi išlaidų taip pat priskiria atsakovės darbuotojams išmokėtą darbo užmokestį už informacijos paiešką, dokumentų rengimą - 225,31 Eur. Teismas sprendžia, kad atsakovės darbuotojams išmokėtos su jų darbo funkcijomis susiję išmokos negali būti priskiriamos prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu Civilinio proceso kodekso 88 straipsnio prasme, todėl šios išlaidos iš ieškovo atsakovei nepriteistinos.
Bendra iš ieškovo atsakovei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma - 1877,93 Eur (1175,93 Eur advokato pagalbos išlaidos + 702,00 Eur dokumentų vertimo išlaidos).
Atmetus ieškinį, iš ieškovo valstybės naudai priteistina 3,78 Eur valstybės patirtų procesinių dokumentų įteikimo išlaidų atlyginimas (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92 str., 93 str., 96 str. 2 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 270 straipsniais, teismas
nusprendžia:
Ieškinį atmesti.
Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), buveinės adresas (duomenys neskelbtini), iš ieškovo V. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), 1877,93 Eur (vieną tūkstantį aštuonis šimtus septyniasdešimt septynis eurus 93 ct) bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti valstybei iš ieškovo V. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), 3,78 Eur (tris eurus 78 ct) pašto išlaidų, sumokant Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (kodas 188659752) į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Kauno apygardos teismui, skundą paduodant per sprendimą priėmusį Kauno apylinkės teismą.