- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-09-25
- Bylos Nr.
- 2A-670-210/2014
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Burbulienė, Rasa Bartašienė, Vytautas Kursevičius
- Ieškovas
- M. Š.
- Atsakovas
- UAB „Furita“
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Bartašienės, Danutės Burbulienės, Vytauto Kursevičiaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),
teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo M. Š. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. spalio 24 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-6387-841/2013 pagal ieškovo M. Š. ieškinį atsakovui UAB „Furita“ dėl neišmokėtų išmokų susijusių su darbo santykiais priteisimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas M. Š. ieškiniu kreipėsi į Šiaulių apylinkės teismą prašydamas priteisti iš atsakovo UAB „Furita“ 13519 Lt įsiskolinimą, 3521,86 Lt komandiruotėje patirtų išlaidų, vidutinį darbo užmokestį už laikotarpį, kurį atsakovas vengė atsiskaityti ir bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovas ieškinyje nurodė, kad esant darbo santykiams tarp atsakovo UAB „Furita“, laikotarpyje nuo 2013 m. kovo 22 d. iki 2013 m. gegužės 10 d. buvo komandiruotas į užsienį. Komandiruotės metu ieškovui buvo paskirta administracinė 1020 eurų bauda, kaip vairuotojui pažeidus darbo ir poilsio režimą. Ieškovas administracinę baudą apmokėjo, atsakovui UAB „Furita“ pervedus jam į banko sąskaitą pinigus, dienpinigių forma. Ieškovui grįžus iš reiso atsakovas UAB „Furita“ papildomai dienpinigių už laikotarpio dalį būto komandiruotėje jam neišmokėjo. Taip pat ieškovas prašo išieškoti likusią dalį jam neišmokėto darbo užmokesčio, kuris jo atleidimo dieną nebuvo išmokėtas.
Atsakovas UAB „Furita“ su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad visas priskaičiuotas atlyginimas ir dienpinigiai ieškovui buvo išmokėti, o už Prancūzijoje padarytą Kelių eismo taisyklių pažeidimą jam buvo paskirta bauda kaip fiziniam asmeniui, todėl darbdavys neturi pagrindo jos priskirti prie komandiruotės išlaidų ir apmokėti.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Šiaulių apylinkės teismas 2013 m. spalio 24 d. sprendimu ieškovo M. Š. ieškinį atmetė. Priteisė atsakovui UAB „Furita“ iš ieškovo M. Š. 169,00 Lt bylinėjimosi išlaidas.
Dėl neišmokėto darbo užmokesčio. Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 3915 Lt neišmokėtą darbo užmokestį. Teismo nustatyta, kad šalys darbo sutartimi sulygo, jog ieškovui už darbo funkcijų atlikimą bus mokamas 1305 Lt darbo užmokestis, du kartus per mėnesį 14 ir 25 dienomis, tačiau ieškovo prašymu, atlyginimas buvo mokamas vieną kartą per mėnesį. Iš atsakovo pateiktų darbo laiko apskaitos žiniaraščių teismas matė, kad ieškovas 2013 m. kovo mėnesį dirbo 6 dienas, balandžio mėnesį 21 dieną, o gegužės mėnesį 8 dienas. Banko sąskaitos išrašai teismui patvirtino, jog ieškovui už 2013 m. kovo mėnesį buvo išmokėtas 433,98 Lt atlyginimas, už 2013 m. balandžio mėnesį 1112,72 Lt, o už 2013 m. gegužės mėnesį 751,90 Lt. Atsakovo atsiskaitymo su ieškovu faktą patvirtino ir ginčą nagrinėjusi Darbo ginčų komisija. Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas konstatavo, jog ieškovui buvo išmokėtas visas jam priklausantis atlyginimas, todėl jo reikalavimą dėl neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo laikė nepagrįstu ir jį atmetė.
Dėl dienpinigių. Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 9604 Lt dienpinigius. Bylos duomenys teismui patvirtino, jog ieškovas sutiko, kad atsakovas jam mokėtų 50 procentų mažesnius dienpinigius už tuos, kurie yra patvirtinti Lietuvos Respublikos finansų ministro įsakymu. Teismas atmetė ieškovo argumentą, kad ši sąlygą jam darbdavio, kaip stipresnės šalies buvo primesta, nes 2004-11-03 Vyriausybės nutarimo Nr. 1365 „Dėl išlaidų, susijusių su tarnybinėmis komandiruotėmis dydžio ir mokėjimo tvarkos“ 6 punktas leidžia darbuotojui ir darbdaviui darbo sutartimi susitarti dėl mažesnio dienpinigių mokėjimo dydžio, tačiau ne mažiau kaip 50 procentų dienpinigių sumos, todėl teismas šios šalių darbo sutartyje sulygtos sąlygos nekvalifikavo kaip bloginančios darbuotojo padėtį ar jį diskriminuojantį. Bylos duomenimis teismo nustatyta, kad už komandiruotėje būtą laiką, t.y. 2013 m. kovo mėnesį buvo priskaičiuoti 195 Lt, balandžio mėnesį 3229,50 Lt, o gegužės mėnesį 1295 Lt dienpinigiai, viso 4719,50 Lt. Atsakovo pateikti mokėjimų pavedimai teismui patvirtino, kad 2013-03-22 buvo išmokėta 300 Lt, 2013-04-05 350 Lt, 2013-04-10 3600 Lt, 2013-05-03 266,02 Lt, o 2013-05-15 252,84 Lt, viso 4768,86 Lt. Iš šios sumos atėmus ieškovui atsakovo sumokėtas 49,46 Lt pateisinamas išlaidas, atsakovas ieškovui viso išmokėjo 4719,50 Lt dienpinigių. Teismas, įvertinęs tą aplinkybę, jog Darbo ginčų komisija nekonstatavo jokių pažeidimų susijusių su dienpinigių apskaičiavimu, įvertinęs nurodytą dienpinigių dydžio apskaičiavimo tvarką bei jos atitiktį DK ir kitų teisės aktų nuostatoms, konstatavo, jog ieškovo reikalavimas dėl dienpinigių priteisimo yra nepagrįstas, todėl jį atmetė.
Dėl baudos apmokėjimo. Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 3521,86 Lt komandiruotėje patirtų išlaidų. Bylos duomenys teismui patvirtino, kad ieškovas pažeidė darbo laiko grafiką, tuo pažeisdamas Prancūzijos kelių eismo taisykles, už ką jam buvo paskirta 1020 Eurų bauda. Vairuotojo kortelėje užfiksuoti duomenys teismui patvirtino, kad 2013-03-26 ieškovas 21.18 val. sustojęs ilsėtis nenustatė poilsio laiko režimo, nors tuo metu ilsėjosi, ką patvirtina prie bylos esantis žemėlapis, su jame užfiksuota transporto priemonės padėtimi, kuri nekito iki 2013-03-27 8.15 val., t.y. tol kol ieškovas ilsėjosi. Minėtas poilsio laikas vairuotojo kortelėje nebuvo užfiksuotas, todėl buvo viršyta leistina kasdienio vairavimo trukmė. Prancūzijos pareigūnai šį faktą užfiksavo ir tai pripažino vairuotojo darbo ir poilsio režimo pažeidimu. Vairuotojo-ekspeditoriaus pareiginiai nuostatai Nr. 7, su kuriais ieškovas yra susipažinęs, patvirtina jog jam buvo žinoma vairuotojo kortelės naudojimo tvarka, darbo ir poilsio ypatumai. Iš ieškovo pateiktų laisva forma užfiksuotų duomenų teismui nebuvo aišku, ar tai tikrai SMS pranešimų išrašai, nes nenurodyta informacijos surinkimo vieta, būdas, neaišku kas ir kam ją perdavė, nenurodyti informaciją surinkę asmenys. Be to, neaišku koks šių duomenų ryšys su bylos aplinkybėmis, nes pateiktuose ieškovo dokumentuose nurodomos datos nuo 2013-04-23 iki 2013-05-06, tuo tarpu kasdienio poilsio trukmės pažeidimas padarytas 2013 m. kovo mėnesį. Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, atsakovo sprendimas atsisakyti ieškovo asmeninę baudą pripažinti su komandiruote susijusiomis išlaidomis ir ją kompensuoti, teismo pripažintas pagrįstu, o ieškovo reikalavimas atmestas kaip nepagrįstas.
Dėl vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką. Teismo nustatyta, jog atsakovas su ieškovu visiškai atsiskaitė pastarojo atleidimo iš darbo dieną, todėl ieškovo reikalavimą priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laikotarpį teismas atmetė, kaip nepagrįstą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu M. Š. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. spalio 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą įpareigojant atsakovą sumokėti 9604 Lt dienpinigių, 3915 Lt neišmokėto darbo užmokesčio ir grąžinti 1020 Eurų už baudos apmokėjimą, kaip komandiruotėje patirtų išlaidų.
Šalies argumentai
1. Apeliantas nurodo, kad teismas skaičiuodamas dienpinigius neteisingai įvertino bylos aplinkybes, rėmėsi darbo sutartimi, kurioje numatyta 50% dienpinigių, neatsižvelgė į tai, kad komandiruotė truko nuo 2013 m. kovo mėn. 22 d. iki 2013 m. gegužės 10 d. viso 49 dienas, todėl pagal patvirtintas dienpinigių normas vykstantiems į užsienio komandiruotes 50% dienpinigių skaičiavimas neleistinas, nes komandiruotė truko daugiau nei 30 dienų. Vadovaujantis LR Finansų ministro įsakymu 1996 m. lapkričio 21 d. Nr. 116 „Dėl dienpinigių ir gyvenamojo ploto nuomos vykstantiems į užsienio komandiruotes“, apelianto įsitikinimu, jam priklauso dienpinigių norma Prancūzijoje – 195 Lt, Vokietijoje – 197. Kadangi apeliantas neturi tikslių duomenų kiek praleido vienoje ar kitoje šalyje, 9604 Lt dienpinigių sumą skaičiuoja pagal bendrą vidurkį dauginant iš komandiruotės dienų.
2. Taip pat, apelianto manymu, jam neišmokėtas darbo užmokestis, kurį įsipareigojo mokėti du kartus per mėnesį 14 ir 25 dienomis, pagal išbūtą laiką komandiruotėje, priklauso 3 mokėjimai, po 1305 Lt, viso 3915 Lt.
3. Darbdavys save pateisina tuo jog, ne jis vairavo transporto priemonę ir atsakomybę turi nešti, vairuotojas. Tačiau Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB), Nr. 561/2006 III skyrius dėl Transporto ūkio subjektų atsakomybės 3 str. nuostatoje imperatyviai numatyta, kad Transporto ūkio subjektas atsako už jo vairuotojų padarytus pažeidimus, net jei jie buvo padaryti kitos valstybės narės ar trečiosios šalies teritorijoje.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą UAB „Furita“ prašo atmesti ieškovo apeliacinį skundą, o Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. spalio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.
1. Remiantis apelianto 2013-03-21 prašymu darbo sutarties Nr.65 3 punkte nurodytas darbo užmokestis M. Š. buvo mokamas vieną kartą per mėnesį. Dėl šios priežasties visiškai nesuprantamas ir nepagrįstas apelianto teiginys, kad 1305 Lt darbo užmokestis, kurį įsipareigojo mokėti du kartus per mėnesį 14 ir 25 dienomis, pagal išbūtą laiką komandiruotėje, apeliantui priklauso 3 mokėjimai po 1305 Lt.
2. M. Š., pasirašydamas 2013-03-21 darbo sutartį Nr.65, sutiko su 50 % dienpinigių dydžiu. Atsakovas yra visiškai atsiskaitęs su ieškovu, t.y. jam buvo sumokėtas visas už 2013 m. kovo-gegužės mėnesius priskaičiuotas darbo užmokestis, ką patvirtina byloje pateikti įrodymai, todėl apelianto reikalavimas priteisti 3915 Lt neišmokėto atlyginimo yra atmestinas. UAB „Furita“ M. Š. turimų mokėti dienpinigių dydį skaičiavo atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos finansų ministro 1996-11-21 įsakymu Nr.116 patvirtintas dienpinigių normas vykstantiems į užsienio komandiruotes, kurias savo apeliaciniame skunde nurodo ir jomis remiasi pats apeliantas. Darbo sutarties Nr.65 9 punkto sąlyga, jog darbdavys įsipareigoja mokėti darbuotojui 50 procentų dienpinigių, yra pagrįsta ir teisėta, kadangi ji yra nustatyta būtent vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisės aktais. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, M. Š. dabartinis nesutikimas su 50 procentų dydžio dienpinigiais ir reikalavimas mokėti 100 procentų dydžio dienpinigius yra visiškai neteisėtas ir nepagrįstas. Byloje esantys įrodymai patvirtina faktą, kad UAB „Furita“ yra sumokėjusi M. S. už 2013 m. kovo-gegužės mėnesiais komandiruotėse išbūtą laiką visus priskaičiuotus dienpinigius, todėl M. Š. reikalavimas iš UAB „Furita“ priteisti jam 9604 Lt dienpinigius turi būti atmestas kaip nepagrįstas. Nepagrįsti, todėl atmestini M. Š. apeliaciniame skunde išdėstyti samprotavimai, susiję su Lietuvos Respublikos garantijų komandiruotiems darbuotojams įstatymu.
3. Tai, kad 1020 eurų bauda buvo paskirta M. Š. asmeniškai, už jo padarytą darbo ir poilsio režimo pažeidimą, pripažįsta ir pats ieškovas, tačiau nepagrįstai mano, kad jam asmeniškai paskirtą baudą turi apmokėti UAB „Furita“. Ieškovas grįžęs iš komandiruotės, 1020 eurų baudą nepagrįstai įtraukė į patirtų išlaidų avansinę apyskaitą ir pateikė UAB „Furita buhalterei, nes atsakovas neturi pagrindo apmokėti nepagristų išlaidų, būtent vairuotojui asmeniškai paskirtų baudų už jo padarytus kelių eismo taisyklių pažeidimus.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, taip pat ir priimtus CPK 314 str. tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama apeliacinio skundo ribose. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d.).
Nagrinėjamu atveju kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo ieškovo reikalavimas priteisti iš darbdavio su darbo santykiais susijusias išmokas, atmestas, teisėtumo ir pagrįstumo.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, byloje surinktus įrodymus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs įrodymus ir nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes, tinkamai pritaikęs materialinės ir procesinės teisės normas, pagrįstai ieškovo reikalavimo netenkino. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą nėra pagrindo.
Dėl dienpinigių sumokėjimo
Apelianto teigimu, teismas skaičiuodamas dienpinigius neteisingai įvertino bylos aplinkybes, rėmėsi darbo sutartimi, kurioje numatyta 50% dienpinigių, neatsižvelgė į tai, kad komandiruotė truko nuo 2013 m. kovo mėn. 22 d. iki 2013 m. gegužės 10 d., viso 49 dienas, todėl pagal patvirtintas dienpinigių normas vykstantiems į užsienio komandiruotes 50% dienpinigių skaičiavimas neleistinas, nes komandiruotė truko daugiau nei 30 dienų.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimu Nr.1365 patvirtinta Išlaidų, susijusių su tarnybinėmis komandiruotėmis, dydžio ir mokėjimo tvarka (toliau - Tvarka), kurios 6.1 punktas nustato, kad dienpinigiai, mažesni už Komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų taisyklėse, patvirtintose, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 28 d. nutarimu Nr.99. (toliau - Taisyklės) nustatyto dydžio dienpinigius, gali būti mokami jeigu tai numatyta kolektyvinėje sutartyje, o jeigu tokia sutartis nesudaryta, – darbo sutartyje, tačiau ne mažiau kaip 50 procentų dienpinigių sumos, apskaičiuotos pagal Taisyklių 3 ir 9 punktų nuostatas. Kadangi UAB „Furita“ nėra sudariusi kolektyvinės sutarties, ką patvirtina 2013-03-21 šalių sudarytos darbo sutarties Nr.65 12 punktas, tai vadovaujantis Tvarkos 6.1 punktu, darbo sutarties 9 punktu buvo susitarta, kad darbdavys įsipareigoja mokėti M. Š. 50 % dienpinigių (3 b. l.).
Teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad darbdavys ieškovui turimų mokėti dienpinigių dydį skaičiavo atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos finansų ministro 1996-11-21 įsakymu Nr.116 patvirtintas dienpinigių normas vykstantiems į užsienio komandiruotes, kurias savo apeliaciniame skunde nurodo ir jomis remiasi pats M. Š.. Minėta, kad Tvarkos 6.1 punktas įtvirtina galimybę su darbuotoju sudaromoje darbo sutartyje numatyti mažesnio dydžio dienpinigius nei Taisyklėse nustatytas dienpinigių dydis, tačiau ne mažiau kaip 50 procentų dienpinigių sumos, apskaičiuotos pagal Taisyklių 3 ir 9 punktų nuostatas. Atsižvelgiant į tai 2013-03-21 darbuotojo ir darbdavio sudarytos darbo sutarties Nr.65 9 punkto sąlyga, jog darbdavys įsipareigoja mokėti darbuotojui 50 procentų dienpinigių, yra pagrįsta ir teisėta. Šios bylos kontekste apeliantas neįrodė, kad darbdavys skaičiuodamas M. Š. turimus mokėti dienpinigius, taikė neteisingus dienpinigių normų dydžius. Atsižvelgiant į tai, apelianto nesutikimas su 50 procentų dydžio dienpinigiais ir reikalavimas mokėti 100 procentų dydžio dienpinigius yra visiškai nepagrįstas. Apeliantas nepaneigė byloje atsakovo pateiktų įrodymų patvirtinančių, kad darbdavys yra sumokėjęs ieškovui už 2013 m. kovo-gegužės mėnesiais komandiruotėse išbūtą laiką visus 9604 Lt priskaičiuotus dienpinigius. Teisėjų kolegija pažymi, kad Darbo ginčų komisija taip pat nekonstatavo jokių pažeidimų susijusių su dienpinigių apskaičiavimu, įvertinęs nurodytą dienpinigių dydžio apskaičiavimo tvarką bei jos atitiktį DK ir kitų teisės aktų nuostatoms, konstatavo, jog ieškovo reikalavimas dėl dienpinigių priteisimo yra neteisėtas (9-10 b. l.).
Deklaratyvūs ir nesuprantami apelianto argumentai, susiję su Lietuvos Respublikos garantijų komandiruotiems darbuotojams įstatymu, be to apeliantas nepagrįstai remiasi nuostatomis dėl tarnybinės komandiruotės reglamentavimo. Ieškovo komandiruotės įformintos laikantis Tvarkos 2 punkto reikalavimų, jos yra priskiriamos prie komandiruočių į užsienį, nes apeliantas vienoje vietoje užsienyje nebuvo ilgiau nei 183 dienas, todėl nėra pagrindo teisėjų kolegijai konstatuoti už komandiruotėse išbūtą laiką netinkamai paskaičiuotų ar neišmokėtų dienpinigių pažeidimo faktą.
Remiantis išdėstytu, pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai netenkino ieškovo reikalavimo dėl dienpinigių priteisimo.
Dėl darbo užmokesčio sumokėjimo
Byloje esanti 2013-03-21 šalių sudaryta darbo sutartis patvirtina, kad darbdavys įsipareigojo mokėti darbuotojui M. Š. 1 305,00 Lt dydžio darbo užmokestį (3 b. l.). Esant ieškovo prašymui, darbo sutartimi sulygtas darbo užmokestis, buvo mokamas vieną kartą per mėnesį (56 b. l.). Atsižvelgiant į tai, nepagrįstai apeliantas apeliaciniame skunde teigia, kad darbdavys įsipareigodamas darbo sutartimi 1305 Lt darbo užmokestį mokėti du kartus per mėnesį 14 ir 25 dienomis, pagal ieškovo išbūtą laiką komandiruotėje, liko nesumokėjęs 3 mokėjimų po 1305 Lt, kas sudaro 3915 Lt neišmokėto darbo užmokesčio.
Atsižvelgiant į byloje esančius įrodymus, apeliantas nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvados, kad atsakovas UAB „Furita“ už 2013 m. kovo-gegužės mėnesius yra visiškai atsiskaitęs su ieškovu M. Š., t.y. jam yra sumokėtas visas priskaičiuotas darbo užmokestis. Darbdavio atsiskaitymo su darbuotoju M. Š. faktą patvirtina ir Darbo ginčų komisijos 2013-06-18 sprendimas Nr. DGKS-2123 (9-10 b. l.). Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo konstatuoti, jog ieškovui buvo neišmokėtas visas jam priklausantis atlyginimas, todėl jo reikalavimas dėl neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo, pirmosios instancijos teismo atmestas pagrįstai.
Dėl baudos, skirtos už vairuotojo poilsio laiko režimo pažeidimą, apmokėjimo
Apelianto įsitikinimu, darbdavys save pateisina tuo jog, ne jis vairavo transporto priemonę ir atsakomybę turi nešti, vairuotojas. Tačiau Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB), Nr. 561/2006 III skyrius dėl Transporto ūkio subjektų atsakomybės 3 str. nuostatoje imperatyviai numatyta, kad Transporto ūkio subjektas atsako už jo vairuotojų padarytus pažeidimus, net jei jie buvo padaryti kitos valstybės narės ar trečiosios šalies teritorijoje. Su tokia apelianto pozicija teisėjų kolegija nesutinka.
Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas nepagrįstai mano, kad jam asmeniškai paskirtą baudą turi apmokėti darbdavys UAB „Furita“. Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčijama faktinė aplinkybė, kad 1020 eurų baudą buvo paskirta M. Š. asmeniškai už jo padarytą darbo ir poilsio režimo pažeidimą. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovas pradėjęs dirbti vairuotoju-ekspeditoriumi, raštiškai supažindintas su bendrovėje galiojančiais vairuotojo-ekspeditoriaus pareiginiais nuostatais Nr.7, patvirtintais 2012-10-16 UAB „Furita“ direktoriaus įsakymu Nr.21/12B, kuriuose išsamiai išdėstyta vairuotojo kortelės naudojimo tvarka, darbo ir poilsio ypatumai (42- 55 b. l.).
Apeliantas reikalavimą, kad jam asmeniškai paskirtą baudą privalo sumokėti darbdavys, kildina iš Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr.561/2006 10 straipsnio 3 dalies nuostatos numatančios, kad transporto ūkio subjektas atsako už vairuotojų padarytus pažeidimus, net jei buvo padaryti kitos valstybės narės ar trečiosios šalies teritorijoje. Tačiau apeliantas sąmoningai nutyli šio reglamento 10 straipsnio 3 dalies antrą ir trečią eilutes, kurios numato, kad nepažeidžiant valstybių narių teisės taikyti transporto ūkio subjektams visišką atsakomybę, valstybės narės gali laikyti šiuos ūkio subjektus atsakingais priklausomai nuo to, ar jie pažeidė 1 ir 2 dalies nuostatas bei, kad valstybės narės gali svarstyti bet kokius įrodymus, kad transporto ūkio subjektas negali būti pagrįstai laikomas atsakingu už padarytą pažeidimą. Bendrasis principas, t.y. asmuo, padaręs tam tikrą teisės pažeidimą, turi pats už jį atsakyti yra įtvirtintas ir Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 8 straipsnio 1 dalyje, numatančioje, kad asmuo, padaręs administracinį teisės pažeidimą atsako pagal įstatymus, galiojančius teisės pažeidimo padarymo metu ir padarymo vietoje bei 142 straipsnyje, įtvirtinančiam baudas vairuotojams už kelių transporto priemonių, vežančių keleivius ar krovinius vidaus ir (ar) tarptautiniais maršrutais, ekipažams (vairuotojams) nustatytos kasdienio poilsio trukmės pažeidimus. Nepaisant nurodytų aplinkybių, šioje situacijoje yra svarbu ir tai, kad Taisyklių, kuriomis UAB „Furita“ turi vadovautis, 2 punktas prie išlaidų, kurios gali būti priskiriamos komandiruočių sąnaudoms, nėra numatyta išlaidų darbuotojų asmeninėms baudoms apmokėti. Atsižvelgiant į nurodytus faktus ir teikiamus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad visos nurodytos aplinkybės bei byloje esantys įrodymai patvirtina faktą, kad UAB „Furita“ pagrįstai atsisakė M. Š. asmeniškai paskirtą 1020 eurų baudą, už jo padarytą darbo ir poilsio režimo pažeidimą, pripažinti su komandiruote susijusiomis išlaidomis ir ją kompensuoti, todėl ieškovo reikalavimas iš darbdavio priteisti jam 1020 eurų, pirmosios instancijos teismo atmestas pagrįstai.
Remdamasi tuos kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas, naikinti jį apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje
Atsakovas nepateikė duomenų apie bylinėjimosi išlaidas patirtas apeliacinėje instancijoje, todėl atmetus ieškovo apeliacinį skundą, jos nepriteistinos.
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. spalio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.