- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-02-04
- Bylos Nr.
- 2-350-781/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-00562-2018-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Nutartis palikta nepakeista.
- Teisėjai
- Jūratė Varanauskaitė (pirm.), Agnė Tikniūtė, Kazys Kailiūnas
- Pareiškėjas
- R. A., "ŠIAULIŲ BANKAS"
- Atsakovas
- Alkor
- Suinteresuotas asmuo
- "ERGO Insurance SE" Lietuvis filialas, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyrius, Valstybinė mokesčių inspekcija prie FM
- Kreditorius
- Drustila, Cramo, Dzūkijos statyba
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kazio Kailiūno, Agnės Tikniūtės ir Jūratės Varanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjos R. A. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2019 m. gruodžio 4 d. nutarties dalies, kuria atmestas prašymas dėl bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Alkor“ kreditorinių reikalavimų sąrašo patikslinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Kauno apygardos teismo 2018 m. liepos 31 d. nutartimi atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Alkor“ iškelta bankroto byla.
2. Bankroto administratorė gavo pareiškėjos (kreditorės) R. A. prašymą patvirtinti 20 394,84 Eur dydžio papildomą šios kreditorės finansinį reikalavimą. Prašyme nurodyta, jog 2013 m. rugsėjo 13 d. pirkimo – pardavimo sutartimi Nr. 5940 R. A. perleido nuosavybės teisę UAB „Alkor“ į butą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Butas yra R. A. priklausančiame žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Buto pirkimo – pardavimo sutartyje neaptartos UAB „Alkor“ teisės į žemės sklypą. UAB „Alkor“ už naudojimąsi žemės sklypu R. A. nėra kompensavusi. Pareiškėja R. A. apskaičiavo, kad už naudojimąsi žemės sklypu nuo 2013 m. rugsėjo 13 d. iki finansinio reikalavimo pateikimo dienos (60 mėnesių), kaip už sklypo nuomą, UAB „Alkor“ turi jai sumokėti 6 000 Eur. Kita dalis kreditorinio reikalavimo yra susijusi su tarp šalių sudaryta jungtinės veiklos sutartimi. Kreditorės finansinio reikalavimo faktinis pagrindas yra grindžiamas aplinkybėmis, kurios susiklostė vykdant jungtinę veiklą ir UAB „Alkor“ atliekant statybos rangos darbus, o R. A. atsiskaitant už šiuos darbus natūra (perduodant butą). Kreditorė R. A. už rangos darbus sumokėjo daugiau nei privalėjo, todėl reikalauja grąžinti UAB „Alkor“ be pagrindo įgyto turto vertę – 14394,84 Eur. Šalys susitarė, kad tuo atveju, jei per 1 metus R. A. negrąžins įnašo, UAB „Alkor“ turi teisę perimti nuosavybės teise pastatytų gyvenamųjų – komercinių patalpų dalį, kurių vieno kvadratinio metro kaina 4 000 Lt (1 158,48 Eur). Pareiškėjai R. A. neturint galimybės atsiskaityti už atliktus statybos rangos darbus (per įnašo grąžinimą), šalys susitarė parduoti kelis pastato butus ir taip sumažinti R. A. įsiskolinimą. R. A. butą Nr. 13-8 perleido be balkono, nes pirmumas įsigyti šį balkoną priklausė trečiajam asmeniui, kito, besiribojančio buto (Nr. 13-7) pirkėjui, kuris buto Nr. 13-8 perleidimo metu dar nebuvo žinomas. Vėliau butas Nr. 13-7 pirkėjo pageidavimu buvo parduotas be balkono, nes balkonas pagal kadastrinius matavimus buvo priskirtas butui Nr. 13-8 ir būtų reikėję juos keisti. UAB „Alkor“ nors ir neturėjo gauti, gavo butą su balkonu, t. y. turtą, kurio neturėjo pareigos perleisti R. A.. Apskaičiuotas skirtumas pagal kvadratinio metro kainą yra 14 394,84 Eur.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Kauno apygardos teismas 2019 m. gruodžio 4 d. nutartimi patvirtino pareiškėjos R. A. 14 394,84 Eur dydžio finansinį reikalavimą bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – BUAB) „Alkor“ bankroto byloje. Likusioje dalyje dėl 6 000 Eur dydžio finansinio reikalavimo patvirtinimo prašymą atmetė.
4. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad balkonas (lodžija) pirkimo – pardavimo sutartimi nebuvo perduotas UAB „Alkor“, todėl UAB „Alkor“, vėliau įregistruodama savo nuosavybę visai ginčo patalpai kartu su balkonu (lodžija) be teisėto pagrindo įgijo didesnį turtą, nei buvo susitarta sutartimi. Konstatuota, kad tokiais UAB „Alkor“ veiksmais pareiškėja prarado dalį savo nuosavybės, UAB „Alkor“ įgijo 73,30 kv.m. bendro ploto patalpas, t. y. 6,95 kv.m. daugiau nei turėjo pagal sutartį, todėl šalims įvertinus, jog parduodamo turto vertė yra 2 071,20 Eur už kv.m., UAB „Alkor“ nepagrįstai praturtėjo 14 394,84 Eur, nes be teisėto pagrindo įgijo dalį nekilnojamojo daikto ir ši 14 394,84 Eur suma patvirtinta kaip pareiškėjos finansinis reikalavimas bankroto byloje.
5. Teismas pažymėjo, jog 2013 m. rugsėjo 13 d. pirkimo – pardavimo sutartyje teisės į žemės sklypo dalį, kurioje yra nekilnojamieji daiktai, neaptartos. Konstatuota, jog ta aplinkybė, kad ginčo patalpos nuo 2013 m. rugsėjo 13 d. nuosavybės teise priklauso UAB „Alkor“, nereiškia, kad šis subjektas naudojasi žemės sklypu. Byloje nėra duomenų, kad patalpos būtų naudojamos. Pastačius šias patalpas šalių tikslas buvo jas parduoti, o ne jomis naudotis. Šalys tikėjosi kuo greičiau parduoti ginčo patalpas ir pasidalinti pelną. Be to, pažymėta, jog kreditorė R. A., sudarydama tokią sutartį, kai perleido nuosavybės teisę į patalpas, tačiau neaptarė naujojo savininko teisių į žemės sklypą, savo rizika prisiėmė naudos iš žemės sklypo dalies, reikalingos naudotis patalpomis, netekimu. Teismas nustatė, kad parduodama kitas patalpas pareiškėja R. A. nuosavybės perleidimo sandoriuose taip pat neaptarė naujųjų savininkų teisių į žemės sklypo dalis. Šalys nesusitarė dėl naudojimosi žemės sklypu atlygintinumo ir pareiškėja, sudarydama turto pardavimo sutartį, neturėjo lūkesčio, kad jai bus mokamas atlygis už naudojimąsi žemės sklypo dalimi, kol pastato dalį valdys UAB „Alkor“, todėl teismas pareiškėjos reikalavimą dėl kompensacijos už žemės sklypo nuomą atmetė.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
6. Pareiškėja (apeliantė) R. A. atskirajame skunde prašo iš dalies panaikinti Kauno apygardos teismo 2019 m. gruodžio 4 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – patvirtinti 6 000 Eur dydžio finansinį reikalavimą bankroto byloje, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
6.1. Kreditorė grindė savo reikalavimą finansiniais praradimais dėl žemės sklypo dalies naudojimo. BUAB „Alkor“ atsakomybės teisinis pagrindas – neteisėtas veiksmas – žemės sklypo dalies naudojimas be jokio teisinio pagrindo (sutarties). Bankrutuojanti bendrovė gavo naudos iš tokių savo veiksmų, ši nauda pasireiškė taupymu lėšų mokėtinų už naudojimąsi žemės sklypu. Naudodama žemės sklypo dalį, BUAB „Alkor“ nemokėjo nei kainos už žemės sklypo dalį, nei nuomos mokesčio ar kitų mokesčių.
6.2. Teismas nepagrįstai sprendė, kad kreditorė turi ginti savo teises kitais būdais ir neturi teisės reikalauti kompensacijos. Ne kreditorė, o būtent BUAB „Alkor“ turi rūpintis savo interesu dėl naudojimosi pagrindo. Kreditorė pasirinko teisę reikalauti kompensacijos, kuri yra lygi BUAB „Alkor“ gautai naudai, nes būtent tai yra protingiausias ir racionaliausias sprendimas. BUAB „Alkor“ nesutiko nei su šia kompensacija, nei su galimybėmis susitarti dėl žemės sklypo dalies naudojimo, nors kreditorė kelis kartus siūlė taikiai susitarti ir netgi buvo parengusi bei pateikusi taikos sutarties projektą. Kreditorės interesas yra gauti teisingą atlyginimą už naudojimąsi jai priklausančia žemės sklypo dalimi, o BUAB „Alkor“ interesas yra įgyti teisę naudotis žemės sklypo dalimi. Kadangi BUAB „Alkor“ atsisako teisingai kompensuoti už naudojimąsi žemės sklypu, kreditorė atsisako suteikti teisę naudotis žemės sklypo dalimi, todėl BUAB „Alkor“ turi ginti savo interesus pasirinktais civilinių teisių gynybos būdais.
6.3. Buto naudojimo ar nenaudojimo aplinkybė neturi teisinės reikšmės sprendžiant kompensacijos už naudojimąsi žemės sklypu klausimą. BUAB „Alkor“ galėjo naudotis butu ir stovėjimo aikštele ar ja nesinaudoti, disponuoti ar kitaip valdyti. Tai priklauso tik nuo pačios BUAB „Alkor“ ir tai visiškai nesusiję teisiniu ryšiu su kreditorės reikalavimu kompensuoti jos patiriamus praradimus ir suvaržymus. Faktinis naudojimasis daiktu nėra sąlyga kompensuoti dėl naudojimusi žemės sklypu.
6.4. Kreditorė aptarė žemės sklypo naudojimo teises su kitais pirkėjais. Teismas nepagrįstai rėmėsi vien tik pirkimo – pardavimo sutartimis su kitais pirkėjais, bet neįvertino, kad žemės sklypo naudojimosi teisės yra aptartos ne pirkimo – pardavimo sutartyse, bet kituose susitarimuose su pirkėjais, o žemės sklypo naudojimosi kaina jau buvo įtraukta į buto ir stovėjimo vietos kainą.
Atsiliepimas
7. Atsakovės BUAB „Alkor“ bankroto administratorė UAB „Bankroto administravimo ir teisinių paslaugų centras“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti, o Kauno apygardos teismo 2019 m. gruodžio 4 d. nutartį palikti nepakeistą. Teigia, jog tarp šalių nebuvo išspręstas žemės sklypo dalies nuomos ir naudojimosi klausimas. Apeliantė nenurodė, kokia tvarka yra apskaičiuota kompensacija už žemės sklypo dalies naudojimąsi. Be to, apeliantė nuo pat sutarties sudarymo 2013 metais nesikreipė į atsakovę dėl kompensacijos ar kitų mokesčių už naudojimąsi žemės sklypu mokėjimo.
8. Suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyrius atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti, o Kauno apygardos teismo 2019 m. gruodžio 4 d. nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, jog teismas pagrįstai sprendė, kad apeliantė turi teisę kreiptis į teismą dėl konkrečios buto savininko teisės į žemės sklypo dalį nustatymo ir tokiu būdu ginčas bus išspręstas ekonomiškiau bei protingiau. Be to, pažymėjo, kad skundžiamoje nutartyje pagrįstai konstatuota, jog šalys sudarydamos pirkimo – pardavimo sutartį neaptarė naudojimosi žemės sklypu atlygintinumo, todėl apeliantė neturėjo teisėto lūkesčio gauti atlygį už naudojimąsi jai priklausančio žemės sklypo dalimi.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, CPK 329 straipsnis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).
Dėl kreditorės reikalavimo pagrįstumo
10. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria atmestas pareiškėjos (kreditorės) prašymas dėl dalies finansinio reikalavimo patvirtinimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
11. Bankrutuojančios įmonės kreditorių finansinių reikalavimų tvirtinimas yra vienas bankroto byloje būtinų spręsti klausimų. Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 26 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorių reikalavimus tvirtina teismas; kreditorių sąrašo ir jų reikalavimų patikslinimai, susiję su bankroto procesu (nesumokėti mokesčiai, kitos privalomosios įmokos, įsiskolinimas atleistiems darbuotojams), tvirtinami teismo nutartimi iki teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos.
12. Kreditoriai reikalavimus reiškia ne tiesiogiai teismui, bet bankroto administratoriui, kuris, išdėstęs teismui argumentuotą nuomonę dėl pareikštų reikalavimų pagrįstumo, teikia juos tvirtinti arba prašo jų netvirtinti (ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 10 punktas, 21 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje suformuota nuostata, kad bankroto bylą nagrinėjantis teismas tik tada tvirtina kreditoriaus pareikštą reikalavimą, jeigu iš byloje esančių duomenų gali padaryti išvadą, jog toks reikalavimas yra pagrįstas įrodymais, kurių nepaneigia kiti įrodymai. Tuo atveju, jeigu byloje nėra pakankamai duomenų išvadai dėl kreditoriaus pareikšto reikalavimo pagrįstumo padaryti, teismas turi imtis priemonių išaiškinti reikšmingas bylos aplinkybes tam, kad teisingai išspręstų nagrinėjamą klausimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-160/2011; 2012 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-630/2012; 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-651/2013).
13. Nustatyta, jog Kauno apygardos teismas 2019 m. gruodžio 4 d. nutartimi patvirtino pareiškėjos R. A. 14 394,84 Eur dydžio finansinį reikalavimą BUAB „Alkor“ bankroto byloje, o likusioje dalyje dėl 6 000 Eur dydžio finansinio reikalavimo patvirtinimo prašymą atmetė.
14. Apeliantė teigia, jog BUAB „Alkor“, naudodama žemės sklypo dalį, nemokėjo nei kainos už žemės sklypo dalį, nei nuomos mokesčio ar kitų mokesčių, t. y. naudojo žemės sklypo dalį be teisinio pagrindo, todėl pareiškėja patyrė finansinius praradimus, kurių suma yra 6 000 Eur.
15. Bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėja R. A. ir UAB „Alkor“ 2013 m. rugsėjo 13 d. sudarė pirkimo – pardavimo sutartį, kuria šalys susitarė, kad UAB „Alkor“ perka, o R. A. parduoda 2/9 dalis negyvenamosios patalpos – parkingo, pažymėto patalpomis P1 ir P2, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini); butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); negyvenamąją patalpą – svečių namus, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančią (duomenys neskelbtini). Nekilnojamojo turto registro duomenimis žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso apeliantei R. A. (CPK 179 straipsnio 3 dalis).
16. Teisėjų kolegija pažymi, jog iš 2013 m. rugsėjo 13 d. pirkimo – pardavimo sutarties nuostatų matyti, jog teisės į žemės sklypo dalį, kurioje yra BUAB „Alkor“ įsigyti nekilnojamieji daiktai, sutartyje neaptartos. Sutiktina su skundžiamoje nutartyje padaryta išvada, jog R. A., sudarydama tokią sutartį, kai perleido nuosavybės teisę į patalpas, tačiau neaptarė naujojo savininko teisių į žemės sklypą, savo rizika prisiėmė naudos iš žemės sklypo dalies, reikalingos naudotis patalpomis, netekimu.
17. Atskirajame skunde taip pat teigiama, kad ne kreditorė, o būtent BUAB „Alkor“ turi rūpintis savo interesu dėl naudojimosi pagrindo žemės sklypo dalimi. Kreditorės interesas yra gauti teisingą atlyginimą už naudojimąsi jai priklausančia žemės sklypo dalimi, o BUAB „Alkor“ interesas yra įgyti teisę naudotis žemės sklypo dalimi. Kreditorė atsisako suteikti teisę naudotis žemės sklypo dalimi, todėl BUAB „Alkor“, o ne kreditorė, turi ginti savo interesus pasirinktais civilinių teisių gynybos būdais. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su šiais argumentais.
18. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tarp šalių sudarytos 2013 m. rugsėjo 13 d. pirkimo – pardavimo sutarties nuostatas, konstatuoja, jog šalys minėtoje sutartyje nesusitarė dėl naudojimosi žemės sklypu atlygintinumo, todėl pareiškėja, sudarydama nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartį, neturėjo teisėto lūkesčio, kad jai bus mokamas atlygis už naudojimąsi žemės sklypo dalimi, kol pastato dalį valdys UAB „Alkor“. Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pareiškėja, kilus ginčui su asmeniu, kuris jai nuosavybės teise priklausančioje žemės sklypo dalyje turi dalį statinio, ir šalys nėra susitarusios dėl teisės į žemės sklypo dalį, turi teisę pareikšti ieškinį dėl konkrečios statinio savininko dalies teisės į žemės sklypo dalį nustatymo (nuomos, servituto ir kt.) bei tokiu būdu išspręsti ginčą tarp šalių.
19. CPK 5 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymu nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas.
20. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog nagrinėjamu atveju BUAB „Alkor“ savo procesiniuose dokumentuose nenurodo aplinkybių, jog būtų pažeistos jos teisės, susijusios su žemės sklypo dalies naudojimu, todėl nesutiktina su apeliantės argumentu, jog būtent BUAB „Alkor“ turi ginti savo interesus pasirinktais civilinių teisių gynybos būdais. Priešingai, pareiškėja teigia, jog ji turi interesą gauti teisingą atlygį už naudojimąsi jai priklausančia žemės sklypo dalimi, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog būtent pareiškėja, esant minėtoms aplinkybėms, turi teisę pareikšti ieškinį dėl konkrečios statinio savininko dalies teisės į žemės sklypo dalį nustatymo, t. y. ginti savo pažeistas teises.
21. Apeliantės argumentas, jog buto naudojimo ar nenaudojimo aplinkybė neturi teisinės reikšmės sprendžiant kompensacijos už naudojimąsi žemės sklypu klausimą, yra pagrįstas, tačiau tai nepaneigia aplinkybės, jog šalys sudarytoje nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartyje nesusitarė ir nenumatė atlygintinumo už žemės sklypo dalies naudojimąsi.
22. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę šalys turi įstatyminę pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai). Pažymėtina, jog civiliniame procese galiojantis rungimosi principas lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011).
23. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog bylos nagrinėjimo metu apeliantė nepateikė jokių papildomų įrodymų, galinčių pagrįsti šalių susitarimą dėl atlyginimo už naudojimąsi žemės sklypo dalimi, todėl pareiškėjos aplinkybė dėl pareigos atlyginti už naudojimąsi žemės sklypo dalimi laikytina neįrodyta (CPK 178 straipsnis).
24. Atskirajame skunde nurodoma, kad kreditorė aptarė žemės sklypo naudojimo teises su kitais pirkėjais, o pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi vien tik pirkimo – pardavimo sutartimis su kitais pirkėjais, neįvertino, kad žemės sklypo naudojimosi teisės yra aptartos ne pirkimo – pardavimo sutartyse, bet kituose susitarimuose su pirkėjais.
25. Bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėja sudarė 2014 m. sausio 24 d. bei 2013 m. gruodžio 10 d. nekilnojamųjų daiktų pirkimo – pardavimo sutartis su kitais asmenimis, t. y. ne su pareiškėja, kuriomis pardavė patalpas – svečių namus bei dalis negyvenamosios patalpos – parkingo. Šiomis sutartimis pareiškėja pardavė tame pačiame statinyje analogiškus nekilnojamuosius daiktus kaip ir BUAB „Alkor“ 2013 m. rugsėjo 13 d. pirkimo – pardavimo sutartimi.
26. Teisėjų kolegija, įvertinusi minėtų nekilnojamųjų daiktų pirkimo – pardavimo sutarčių nuostatas, sprendžia, jog apeliantė šiose sutartyse taip pat neaptarė pirkėjų teisių į žemės sklypo dalis. Nors atskirajame skunde ir teigiama, kad žemės sklypo naudojimosi teisės yra aptartos ne pirkimo – pardavimo sutartyse, bet kituose susitarimuose su pirkėjais, tačiau pareiškėja bylos nagrinėjimo metu nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliacinės instancijos teisme nepateikė įrodymų, t. y. šalių rašytinių susitarimų, kurie pagrįstų aplinkybes dėl teisių į žemės sklypo dalis bei atlygintinumo už naudojimąsi jomis. Atsižvelgiant į tai, šis apeliantės atskirojo skundo argumentas atmestinas kaip neįrodytas (CPK 178 straipsnis).
27. Kiti atskirojo skundo argumentai, atsižvelgiant į pirmiau pateiktus išaiškinimus, vertintini kaip teisiškai nereikšmingi, todėl dėl jų plačiau nepasisakoma.
Dėl procesinės bylos baigties
28. Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad keisti ar naikinti apskųstą teismo nutartį dėl atskirajame skunde išdėstytų motyvų nėra pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad atmesdamas prašymą patikslinti dalį kreditorės finansinio reikalavimo bankroto byloje, pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bei įvertino teisiškai svarbias aplinkybes ir teisingai taikė proceso teisės normas, todėl apeliantės atskirasis skundas atmetamas, o Kauno apygardos teismo 2019 m. gruodžio 4 d. nutarties dalis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2019 m. gruodžio 4 d. nutarties dalį, kuria netenkintas prašymas dėl kreditorės R. A. finansinio reikalavimo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Alkor“ bankroto byloje patvirtinimo, palikti nepakeistą.