- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-10-21
- Bylos Nr.
- 2A-1688-254/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-12751-2013-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Dalė Burdulienė, Aušra Baubienė, Jolita Cirulienė
- Ieškovas
- E. J., V. J.
- Atsakovas
- E. K.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Aušros Baubienės, Dalės Burdulienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Jolitos Cirulienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų E. J. ir V. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. kovo 31 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1426-775/2014 pagal ieškovų E. J. ir V. J. ieškinį atsakovei E. K. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovai kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovės 43 420 Lt skolą, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas (1 t. b. l. 4-5). Ieškovai nurodė, jog 2010-2011 m. atsakovė skundėsi savo sunkia materialine padėtimi ir prašė paskolinti pinigų. Ieškovai į atsakovės sąskaitą dalimis pervedė 14 420 Lt, 2010-10-11 ir 2010-12-14 paskolino dar 28 000 Lt buto pirkimui, kurie iš karto buvo pervesti į pardavėjos I. B. sąskaitą nurodant, jog tai dalinis apmokėjimas už atsakovės perkamą butą. 2013-06-27 ieškovai atsakovei išsiuntė paraginimą sumokėti skolą, atsakovė į raginimą nereagavo.
Atsakovė su ieškiniu nesutiko (1 t. b. l. 85-88) ir nurodė, kad ieškovai yra jai skolingi. 2011-02-18 atsakovė su ieškove E. J. sudarė rašytinę paskolos sutartį, kuria atsakovė ieškovei laikotarpiu nuo 2006 metų iki 2011 metų dalimis paskolino 600 000 Lt. Šalys susitarė, kad už naudojimąsi pinigais bus mokamos 2 proc. dydžio mėnesinės palūkanos, o atsakovei pareikalavus ieškovė grąžins pasiskolintą sumą. Kadangi ieškovė šios paskolos negrąžino, atsakovė kreipėsi į Kauno apygardos teismą, 2012-03-08 civilinė byla buvo išnagrinėta, ieškinys patenkintas, iš ieškovų atsakovei solidariai priteista 600 000 Lt negrąžinta paskola, 48 000 Lt sutartinės palūkanos, 5 proc. dydžio metinės palūkanos ir bylinėjimosi išlaidos. Apeliacinės instancijos teismas sprendimą paliko nepakeistą, sprendimas yra įsiteisėjęs ir antstolis R. B. vykdo išieškojimą. Minėtoje byloje nustatyti prejudiciniai faktai, kurių nereikia įrodinėti: atsakovė ieškovei pinigus skolino dalimis laikotarpiu nuo 2006 m. iki 2011 m., susidarius didelei skolos sumai 2011-02-18 buvo surašyta paskolos sutartis. Tuo metu santykiai tarp šalių buvo geri, kai atsakovei trūkdavo pinigų, ieškovai jos reikalavimu pervesdavo į atsakovės sąskaitą lėšų. Ieškovė iš atsakovės taip pat buvo gavusi 27 410 Lt grynais pinigais, tačiau dėl šios sumos surašyti skolos raštelį ieškovė atsisakė. 2010-09-13 atsakovė pirko butą, ieškovai tuo metu atsakovei pervedinėjo tam tikras pinigų sumas, dalį pinigų pervedė tiesiogiai buto pardavėjai. Atsakovė taip pat nurodė, jog ieškovai nepateikė rašytinių paskolos sutarčių, o tokia sutarties forma privaloma dėl paskolų, kurių suma viršija 2 000 Lt.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2014 m. kovo 31 d. sprendimu (1 t. b. l. 168-173) ieškinį atmetė šiais motyvais:
1. Teismas byloje nustatė, kad ieškovai pinigines lėšas perdavė atsakovei savo valia, atsakovė šias lėšas priėmė, pinigų perdavimo faktą įrodo ieškovo bankiniai pavedimai. Teismas nurodė, kad esminės paskolos sutarties sąlygos yra paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą. Teismas sprendė, kad ieškovų mokėjimo pavedimais į atsakovės sąskaitą lėšų pervedimas negali būti kaip teisinis veiksmas pripažintas ieškovo suteikta paskola atsakovui, todėl teismo vertinimu, tarp šalių paskolos teisiniai santykiai neatsirado. Teismas atkreipė dėmesį, kad byloje nėra įrodymų, jog šalys būtų susitarę dėl atsakovės pareigos grąžinti pinigus ieškovams, o mokėjimo pavedimuose, kuriais į atsakovės sąskaitą buvo pervedamos ieškovų lėšos, mokėjimo paskirtis nurodyta, kaip „sąskaitos papildymas“. Teismas pažymėjo, kad Kauno apygardos teismo įsakymu Nr. L2-3037-390/2009 iš atsakovės ieškovams buvo priteista 500 000 Lt skola pagal 2007 01 06 paskolos sutartį, todėl teismas sprendė, kad mažai tikėtina, jog neatgavę minėtos paskolos ieškovai iš naujo skolintų pinigus atsakovei.
2. Teismas byloje nenustatė, kad atsakovė ginčo pinigų sumą gavo be teisinio pagrindo. Teismas, remdamasis Kauno apygardos teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-912-413/2012, kuriame konstatuota, kad nuo 2005 metų šalis siejo pasitikėjimo ir draugystės santykiai, antstolio R. B. raštu (1 t. b. l. 162), kuriame nurodyta, kad ieškovai atsakovei yra grąžinę 43 420 Lt pagal vykdomąjį raštą, pripažino, kad šalis siejo sutartiniai santykiai ir sprendė, kad ieškovai pervesdami dalimis minėtas sumas, grąžino atsakovei 2005-2011 metais iš jos pasiskolintus pinigus.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Ieškovai (toliau – apeliantai) apeliaciniu skundu prašo Kauno apylinkės teismo 2014 m. kovo 31 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, šiais argumentais:
1. Teismas visiškai nepagrįstai sprendė, kad atsakovė ginčo sumos nebuvo įsipareigojusi grąžinti ir kad pinigai (ar jų dalis) atsakovei buvo padovanoti. CK 6.469 str. 1 d. reglamentuoja, kad sutartis, kai dovanojama didesnė kaip penkių tūkstančių litų suma, turi būti rašytinės formos. Byloje nėra rašytinės formos dovanojimo sutarties, todėl teismo išvada apie ginčo sumos dovanojimą yra grįsta prielaidomis ir nemotyvuota jokiomis įrodinėjimo priemonėmis. Be to, priešingai negu nurodė teismas, ieškovai jokia forma teismui nebuvo nurodę, kad šią pinigų sumą dovanoja.
2. Ieškovai už atsakovės prievoles kreditorei I. B. yra sumokėję 28 000 Lt sumą. Pagal CK 6.50 str. 1 ir 3 d. nuostatas prievolę visiškai ar iš dalies gali įvykdyti trečiasis asmuo, išskyrus atvejus, kai šalių susitarimas ar prievolės esmė reikalauja, kad skolininkas ją įvykdytų asmeniškai, o trečiajam asmeniui, įvykdžiusiam prievolę, pereina kreditoriaus teisės, susijusios su skolininku. Kadangi ieškovai yra įvykdę skolininkės (atsakovės E. K.) prievoles kreditorės I. B. naudai, jiems perėjo kreditoriaus teisė reikalauti iš skolininkės E. K. sumokėti (grąžinti) 28 000 Lt sumą.
Atsiliepimas
3. Atsakovui teigiant, kad pinigai buvo gauti ne paskolos, o kitų sutartinių santykių pagrindu, jis turi pareigą įrodyti šią aplinkybę (CPK 178 str.). Atsakovės teiginius, kad tai buvo jos pinigai, kuriuos ieškovai jai grąžino, paneigia byloje esantys rašytiniai įrodymai: 2012-01-30 Kauno apygardos teismo posėdžio protokolo 6 psl. užfiksuoti E. K. duoti parodymai civilinėje byloje Nr. 2-912-413/2012, prijungtos apžiūrai civ. b. Nr. 2-912-413/2012 medžiaga.
4. Teismas nepagrįstai nurodė, kad atsakovė byloje pateikė rašytinį įrodymą iš antstolio F. B. kontoros, jog 43 420 Lt ieškovai jai yra grąžinę pagal vykdomąjį raštą Nr. 2-912- 413/2012 (b. l. 162), nes vykdomasis raštas Nr. 2-912-413/2012 yra išduotas 2012-07-12 Lietuvos apeliacinio teismo nutarties pagrindu. O visa ginčo suma atsakovei arba jos nurodytiems asmenims buvo pervesta 2010 - 2011 m. laikotarpiu. Akivaizdu, kad 2010-2011 m. neįmanoma atlikti pavedimus 2012 m. išduoto vykdomojo rašto pagrindu. Minėtas antstolio raštas reiškia, kad atsakovė bylos nagrinėjimo metu įskaitė (sumažino) ieškovės E. J. prievolę atsiskaityti pagal vykdomąjį raštą Nr. 2-912- 413/2012 į savo prievolę grąžinti perduotą 43 420 Lt sumą, tačiau toks įskaitymas prieštarauja imperatyvioms įstatymų normoms. Be to, antstoliui R. B. pateikdama pranešimą apie įskaitymą (dalinį atsiskaitymą), atsakovė pripažino, kad ieškovų reikalavimai dėl 43 420 Lt sumos priteisimo buvo pagrįsti. Vadinasi, atsakovė pripažino turinti įsipareigojimą ieškovams. Tokie aktyvūs atsakovės veiksmai liudija apie pareikšto ieškinio pagrįstumą bei jo pripažinimą (CPK 140 str. 2 d.). Ieškinio faktinis pripažinimas ir įvykdymas (įskaitymas) negali būti įforminamas sprendimu atmesti ieškinį.
Atsakovė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodo, kad apeliantai nepateikė įrodymų, kad atsakovė buvo įsipareigojusi grąžinti ginčo pinigų sumą. Taip pat byloje nebuvo analizuojamas galimas pinigų dovanojimo faktas. Pažymima, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai, nei teigia apeliantai, nekonstatavo, jog 43420 Lt suma iš ieškovų buvo išieškota 2012 m. liepos 20 d. vykdomojo dokumento pagrindu, o visiškai pagrįstai nurodė, kad dėl grąžinto įsiskolinimo sumoje 43 420 Lt sumažėjo antstolio išieškoma iš ieškovų atsakovės naudai priteista suma. Atsakovė nurodė, kad ji nepripažino ieškovų reikalavimo dėl 43 420 Lt sumos priteisimo teisėtumo ir pagrįstumo, niekada ir niekam neteikė jokių pranešimų apie vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovai laikotarpiu nuo 2010-10-11 iki 2011-06-08 pervedė atsakovei įvairias pinigų sumas. Pateikti mokėjimo pavedimai patvirtina šiuos mokėjimus: 2010-10-11 ir 2010-12-04 I. B. pervesta 28 000 Lt suma, mokėjimo paskirtis – „dalinis mokėjimas už E. K. pagal 2010-09-13 buto pirkimo pardavimo sutartį“ (1 t. b. l. 22); 2011-01-07 pervedė 670 Lt sumą (1 t. b. l. 24); 2011-01-16 – 100 Lt sumą (1 t. b. l. 24); 2011-01-28 - 130 Lt sumą (1 t. b.l. 23); 2011-02-14 – 12 000 Lt sumą (1 t. b.l. 36), 2011-05-05 - 1 100 Lt sumą (1 t. b.l. 23); 2011-06-08 – 1 000 Lt sumą (1 t. b. l. 24), visų šių mokėjimų paskirtis nurodyta – „papildymas“, 2011-06-08 pervesta 420 Lt suma, mokėjimo paskirtis „už Mato baldus pinigų grąžinimas pagal sutartį“ (1 t. b. l. 23). Byloje nėra ginčo, kad ieškovai atsakovei banko pavedimais pervedė 43 420, 00 Lt pinigų sumą. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje yra keliamas klausimas dėl tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių kvalifikavimo. t.y. ar pinigai buvo pervesti kaip paskola ar kaip skolos grąžinimas.
Pagal CPK 135 straipsnį ieškovas kreipdamasis į teismą turi nurodyti savo reikalavimą (ieškinio dalyką) ir aplinkybes, kuriomis grindžia pareikštą reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas). Teisinis ieškinio pagrindas – konkrečios materialiosios teisės normos, reglamentuojančios ginčijamą teisinį santykį, rodo, kaip ginčo santykį teisiškai vertina pats ieškovas, kokį pažeistos teisės gynybos būdą ar būdus prašo teismo taikyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. gegužės 23 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-299/2013), tačiau ieškovo nurodyti įstatymai ir faktinių aplinkybių teisinis vertinimas teismui nėra privalomas. Teisinė ginčo santykio kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva ir tik tinkamas ginčo santykio teisinis kvalifikavimas ir jį reguliuojančių teisės normų taikymas sudaro pagrindą priimti pagrįstą ir teisėtą sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. balandžio 17 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-255/2013).
Paskolos sutartis yra viena iš civilinių teisinių asmenų kreditavimo formų. Įstatyme paskolos sutartis apibrėžiama kaip sutartis, kuria viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Taigi tam, kad tarp šalių atsirastų teisiniai paskolos santykiai, turi egzistuoti du juridinę reikšmę turintys faktai: 1) paskolos dalyko (pinigų) perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn; 2) paskolos gavėjo įsipareigojimas tokią pat pinigų sumą grąžinti paskolos davėjui. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad šios aplinkybės bylose dėl paskolos grąžinimo sudaro įrodinėjimo dalyką ir jų įrodinėjimo pareiga tenka ieškovui. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-596/2005; 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-366/2010). CK 6.192 straipsnyje nustatyta, kad sutarties formai taikomos CK 1.71–1.77 straipsnių taisyklės, reglamentuojančios sandorių formą. CK 1.73 straipsnyje išvardyti sandoriai, kurie turi būti sudaryti paprasta rašytine forma. Vieni iš tokių sandorių yra paskolos sutartys. Fizinių asmenų sudaryta paskolos sutartis, jeigu paskolos suma viršija 2000 Lt, turi būti rašytinė (CK 6.871 straipsnio 1 dalis). Paprastos rašytinės formos sutarties esminiai požymiai yra visų sutarties šalių valios išreiškimas raštu. Rašytinės formos sutartį pasirašo ją sudarantys asmenys. CK 6.871 straipsnio 3 dalyje, atsižvelgiant į paskolos teisinių santykių specifiką, paplitimą, paskolos sutarties realinį pobūdį, įtvirtinta speciali sutarties paprastos rašytinės formos samprata, palyginus su ta bendrąja, kuri nustatyta CK 1.73 straipsnio 2 dalyje, 6.192 straipsnio 2 dalyje, ir nustatyta, kad rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Ši teisės norma reguliuoja atvejus, kai šalys nebuvo pasirašiusios bendro (vieno) dokumento, taip pat kai nebuvo apsikeitusios atskirais laiškais, raštais ir pan., t. y. kai nėra sudarytos rašytinės formos sutarties bendrosios paprastos rašytinės sutarties formos sampratos prasme, tačiau egzistuoja faktas, kad paskolos gavėjas yra pasirašęs ir išdavęs paskolos raštelį arba kitokį skolos dokumentą, patvirtinantį paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Šių dokumentų materialioji teisinė reikšmė reiškiasi ir tuo, kad juose raštu yra išreikšta vienos iš sutarties šalių (paskolos gavėjo) valia, jie išduodami kreditoriui prievolei patvirtinti ir liudija apie paskolos davėjo suderintos valios, nors ir neišreikštos rašytine forma, egzistavimą. Tokie dokumentai suponuoja išvadą dėl prievolinių paskolos teisinių santykių egzistavimo, jų buvimas pas kreditorių teikia galimybę teigti apie prievolės neįvykdymą, o jų buvimas pas skolininką yra pagrindas preziumuoti, kad prievolė įvykdyta (CK 6.65 straipsnis). CK 6.871 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas teisinis reglamentavimas atitinka civiliniuose teisiniuose taikytiną protingo žmogaus standartą. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-123/2014).
Aplinkybę dėl paskolos sutarties sudarymo, kaip ir bet kurią kitą aplinkybę, teismas konstatuoja pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus ir iš jų duomenų viseto padaręs išvadas, kai susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tokia aplinkybė egzistuoja arba neegzistuoja. Nagrinėjamu atveju tarp šalių rašytinė paskolos sutartis nebuvo sudaryta. Ieškovai be mokėjimo nurodymų nepateikė jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad tarp šalių buvo paskoliniai teisiniai santykiai. Iš apžiūrai prijungtos civilinės Nr. 2-912-413/2012 matyti, kad šalis siejo pasitikėjimo santykiai ir šalys ne pirmą kartą viena kitai skolino pinigus, todėl ieškovai neabejotinai žinojo, kad turi būti sudaryta rašytinė paskolos sutartis, tačiau jos nesudarė. Pirmosios instancijos teismas byloje nustatytų aplinkybių visumos pagrindu pagrįstai padarė išvadą, kad šalių nesiejo paskoliniai teisiniai santykiai, nes jos nebuvo susitarę dėl vieno iš paskolinių teisinių santykių požymių – atsakovės pareigos grąžinti pervestas pinigų sumas, t.y., byloje nėra įrodymų, kada atsakovė įsipareigojo pervestas pinigų sumas grąžinti. Teisėjų kolegija sprendžia, kad protingas ir apdairus asmuo, mokėjimo pavedimuose nurodydamas, kad tai yra papildymas, dalinis mokėjimas už E. K. pagal 2010-09-13 buto pirkimo pardavimo sutartį, už Mato baldus pinigų grąžinimas pagal sutartį, savo veiksmais paneigia paskolos teisinių santykių buvimą, todėl nesant šalių rašytinės paskolos sutarties, patvirtinančios atsakovės įsipareigojimą grąžinti paskolą ieškovams, šalių susiklostę teisiniai santykiai numanomi iš susiklosčiusių faktinių aplinkybių ir lėšų pervedimo paskirties. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje pateikti banko mokėjimo nurodymai vertintini kaip rašytiniai įrodymai, kurie laikytini tinkamais įrodymais, patvirtinančiais ne tik lėšų pervedimo, tačiau ir jų paskirties faktą. Todėl nesant byloje tiesioginių rašytinių įrodymų, patvirtinančių šalių valią dėl paskolos teisinių santykių, teisėjų kolegija neturi pagrindo tarp šalių susiklosčiusių santykių vertinti priešingai, nei vertino pirmosios instancijos teismas (CPK 178 str.).
Pažymėtina, kad teismų praktikoje nustatyta, jog protingas ir apdairus asmuo, mokėjimo pavedimu į savo sąskaitą gavęs lėšas, kurių paskirtis nurodyta kaip paskola, ir tas lėšas priimdamas, savo veiksmais patvirtina paskolos teisinių santykių buvimą. Lėšų, pervestų kaip paskola priėmimas kartu išreiškia įsipareigojimą juos grąžinti paskolos davėjui (CK 6.870 straipsnio 1 dalis), nebent lėšų gavėjas įrodytų kitokį lėšų pervedimo teisinį pagrindą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-11-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-585/2013). Pinigų pervedimas yra tam tikrų įsipareigojimų vykdymą liudijantis veiksmas, tačiau prievolės, susijusios su pinigų pervedimu, gali kilti ne tik iš paskolos, bet ir iš kitokių santykių, todėl faktas, kad ieškovai atsakovei pervedė pinigus, savaime neįrodo būtent paskolinių šalių santykių. Kita vertus, teigiant, kad pinigai gauti kitokiu pagrindu, esant pirmiau nurodytiems ieškovų pateiktiems įrodymams ir teismų nustatytoms aplinkybėms, atsakovė turėjo pareigą savo teiginius įrodyti ir atitinkamai – paneigti pirmiau nurodytas išvadas. Teisėjų kolegija sutinka su teismo išvada, kad šiuo atveju ieškovai pervesdami minėtas pinigų sumas grąžino ieškovei 2005-2011 m. iš jos pasiskolintus pinigus. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad iki pirmojo ieškovų pinigų pervedimo (2010-10-11) ieškovai skolinosi iš E. K. pinigines sumas. Įsiteisėjusiame 2012-03-08 Kauno apygardos teismo sprendime civilinėje byloje 2-912-413/2012 konstatuota, kad ginčijama pinigų suma E. J. buvo suteikta dalimis, pradėjus skolinti pinigus dar 2005 metais, o 2011 m. vasario 18 d. sutartyje tik buvo fiksuota negrąžinta pinigų suma (600 000 Lt). Šios aplinkybės E. J. neginčijo. Byloje pateiktas 2008-01-04 E. J. įsipareigojimas E. K. grąžinti pinigus pagal 2008-01-04 reikalavimų perleidimų sutartį (1 t. b. l. 94), taip pat patvirtina aplinkybę, kad ieškovė turėjo piniginių įsipareigojimų atsakovės atžvilgiu.
Apeliantai nepagrįstai skundžiamos nutarties neteisėtumą siejo su vykdomuoju raštu išduotu civilinėje byloje 2-912-413/2012 (2012-07-12 įsiteisėjusio Kauno apygardos teismo sprendimo pagrindu), kuris pinigų perdavimo metu dar neegzistavo. Akcentuojama, kad minėtu Kauno apygardos teismo sprendimu buvo priteista skola, kuri atsirado 2005-2011 m. Iš antstolio R. B. 2014-02-06 patvarkymo matyti, kad E. K. pateikė antstoliui pranešimą, kad skolininkė E. J. jai yra grąžinusi 43 420 Lt pagal vykdomąjį raštą išduotą civilinėje byloje Nr. 2-912-413/2012 (1 t. b. l. 162). Atsižvelgdamas į šią aplinkybę teismas pagrįstai konstatavo, kad tarp ieškovų ir atsakovės susiklosčiusiems santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo normos netaikytinos, nes pagal 2012-03-08 Kauno apygardos teismo sprendimą iš ieškovės atsakovės naudai yra priteista 600 000 Lt skola, duomenų apie jos grąžinimą byloje nepateikta. Nors apeliantai pagrįstai nurodo, kad įskaityti galima tik vienarūšius priešpriešinius reikalavimus (CK 6.130 straipsnio 1 dalis), byloje nėra duomenų, kad ieškovai turėjo reikalavimo teisę į atsakovę, tačiau šiuo atveju atsakovė dalimis atgavusi savo paskolintus pinigus sumažino bendrą ieškovų skolą. Ieškovai įrodinėjo, kad jie yra įvykdę skolininkės (atsakovės E. K.) prievoles kreditorės I. B. naudai, ir todėl jiems perėjo kreditoriaus teisė reikalauti iš skolininkės E. K. sumokėti (grąžinti) 28 000 Lt sumą. Teismas sprendžia, kad ieškovai pervesdami minėtas pinigų sumas trečiajam asmeniui gražino pinigus pasiskolintus iš atsakovės.
Apeliacinio skundo argumentas, kad teismas nepagrįstai sprendė, kad pervesti pinigai (jų dalis) buvo padovanoti, atmestinas. Pirmosios instancijos teismas byloje neanalizavo galimo pinigų dovanojo pagrindo, tik rėmėsi pačių ieškovų advokato 2012 02 17 teismo posėdyje nurodyta aplinkybe, kad 24 000 Lt E. J. padovanojo E. K. (prijungtos apžiūrai civ. bylos Nr. 2-912-413/2012, b. l. 43, 2t.).
Remiantis tuo, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu).
Teisėjų kolegija nevertino atsakovės 2014-09-25 teisme gauto prašymo, kuris savo turiniu atitinka atsakovės paaiškinimus raštu, nes jis teisme gautas jau po bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos ir teismui išėjus priimti sprendimo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų. Atsakovei iš apeliantų priteisiamos 500 Lt atsakovės turėtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 18 straipsnis 1 dalies 1 punktas). Priteisiama suma neviršija 2004-04-02 LR teisingumo ministro įsakymu Nr. IR-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ nurodyto maksimalaus dydžio už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą (8.11 p.).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
apeliacinį skundą atmesti ir Kauno apylinkės teismo 2014 m. kovo 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovei E. K. iš apeliantų E. J. ir V. J. po 250 Lt (72,41 Eur.) iš kiekvieno bylinėjimosi išlaidų.