- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-12-10
- Bylos Nr.
- 2-1705-241/2015
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Danutė Gasiūnienė
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Gasiūnienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto S. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015m. birželio 10d. nutarties, kuria atmestas jo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, J. D. tikrosios ūkinės bendrijos bankroto byloje.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 28 d. nutartimi J. D. TŪB iškelta bankroto byla; 2014 m. lapkričio 12 d. nutartimi J. D. TŪB pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. kovo 6 d. nutartimi iš bankrutuojančios J. D. TŪB kreditorių sąrašo išbraukė kreditorių AB „Swedbank“, kaip įkaito turėtoją, su 1 303 090,11 Eur (4 499 309,55 Lt) finansiniu reikalavimu, o vietoj jo įtraukė UAB „Rizikos kapitalo investicijų kompanija“ su 1 303 090,11 Eur finansiniu reikalavimu, kuris užtikrintas įkeitimu. Dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 6 d. nutarties S. S. padavė atskirąjį skundą, taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti J. D. TŪB bankroto administratoriui realizuoti turtą ir skirstyti kreditoriams pinigines lėšas bankroto byloje; uždrausti bankroto administratoriui ir kreditorių susirinkimo pirmininkui šaukti kreditorių susirinkimus. Prašymą grindė tuo, kad išsprendus atskirojo skundo klausimą, paaiškės J. D. TŪB tikrasis kreditorius, todėl būtina uždrausti administratoriui realizuoti bendrovės turtą ir skirstyti kreditoriams pinigines lėšas, kad būtų išvengta piniginių lėšų atitekimo ne tam kreditoriui. Lėšas paskyrus netinkamam kreditoriui, pasunkėtų sprendimo, priimto išnagrinėjus šį skundą, įgyvendinimas, arba išvis taptų neįmanomas. Kadangi perleista reikalavimo teisė yra labai didelė ir sudaro reikšmingą dalį (daugiau nei pusę) visų J. D. TŪB kreditorių finansinių reikalavimų, todėl leidimas šaukti kreditorių susirinkimus ir juose balsuoti kreditoriui, kuriam neaišku, ar priklauso reikalavimo teisė, pažeistų bankrutuojančios įmonės ir kitų jos kreditorių interesus bei viešąjį interesą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2015 m. birželio 10 d. nutartimi atsakovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė. Preliminariai įvertinęs atsakovo atskirąjį skundą, teismas konstatavo, kad jis nėra tikėtinai pagrįstas, todėl nėra pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes nėra jų (laikinųjų apsaugos priemonių taikymui) būtinųjų sąlygų (CPK 144 str. 1 d.).
Teismas nustatė, kad atsakovas Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 6 d. nutarties, kurios užtikrinimui prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, neteisėtumą iš esmės grindžia vienu pagrindu – tuo, kad J. D. TŪB nebuvo davusi sutikimo perleisti reikalavimo teisės, todėl reikalavimo teisės perleidimas nebuvo galimas ir teisinio pagrindo pakeisti kreditorių nebuvo. Vadovaudamasis teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 6 d. nutarties teisėtumas ir pagrįstumas buvo patikrintas – Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. gegužės 12 d. nutartimi atmetė J. D. atskirąjį skundą ir skundžiamą Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 6 d. nutartį paliko nepakeistą (civilinės bylos Nr. 2-915-407/2015). Toje pačioje nutartyje apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad J. D. TŪB bankroto administratorius sutiko su reikalavimo perleidimu ir pateikė prašymą pakeisti pirminį kreditorių jo teisių perėmėju. Atsižvelgdamas į apeliacinės instancijos teismo 2015 m. gegužės 12 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-915-407/2015, nurodytus argumentus, teismas padarė išvadą, kad atsakovo atskirasis skundas yra tikėtinai nepagrįstas.
Teismas pažymėjo, kad atsižvelgiant į tai, jog atskirasis skundas yra tikėtinai nepagrįstas, nėra pagrindo pripažinti ir to, kad priėmus atsakovui palankų procesinį sprendimą ir panaikinus skundžiamą teismo nutartį dėl kreditorių pakeitimo, procesinio teismo sprendimo įvykdymas iš esmės pasunkėtų arba pasidarytų neįmanomas. Teismas taip pat įvertino ir tai, kad nutartis pripažinti J. D. TŪB bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto priimta dar 2014 m. lapkričio 12 d. nutartimi; nutartis yra įsiteisėjusi, todėl vykdytina, o uždraudus administratoriui realizuoti bendrovės turtą ir skirstyti kreditoriams pinigines lėšas, galėtų būti nepagrįstai užvilkintas bankroto procesas. Teismas nurodė, jog draudimas J. D. TŪB bankroto administratoriui ir kreditorių susirinkimo pirmininkui šaukti kreditorių susirinkimus ne tik nepagrįstai užvilkintų bankroto procesą, bet ir būtų neproporcingas (CPK 145 str. 2 d.). Remdamasis išdėstytais argumentais, teismas atsakovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo J. D. TŪB bankroto byloje pripažino nepagrįstu, todėl atmetė.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Apeliantas prašo Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 10 d. nutartį panaikinti ir prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo patenkinti – uždrausti J. D. tikrosios ūkinės bendrijos bankroto administratoriui vykdyti varžytines, realizuoti turtą ir skirstyti kreditoriams pinigines lėšas bankroto byloje, uždrausti bankroto administratoriui ir kreditorių susirinkimo pirmininkui šaukti kreditorių susirinkimus, kol bus išnagrinėtas 2015 m. birželio 5 d. atskirasis skundas. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas neteisingai nustatė, kad J. D. tikrosios ūkinės bendrijos bankroto administratorius sutiko su neteisėtos ir 2015 m. birželio 5 d. atskiruoju skundu ginčijamos sutarties su priedais sudarymu pateikdamas prašymą pakeisti pirminį kreditorių jo teisių perėmėju. Bankroto administratorius nebuvo išreiškęs savo sutikimo ginčo sutarčiai sudaryti, tai patvirtina 2015 m. birželio 5 d. elektroninio susirašinėjimo kopija, pagal kurią pats bankroto administratorius pripažino, kad jis niekada tokio sutikimo nedavė, taip pat tas faktas, kad niekada nebuvo šaukiamas J. D. tikrosios ūkinės bendrijos kreditorių susirinkimas dėl sutikimo ginčo sutarčiai sudaryti.
2. Teismas nepagrįstai sutapatino bankroto administratoriaus kreipimąsi į teismą dėl kreditoriaus pakeitimo su sutikimo ginčo sutarčiai sudaryti davimu, kadangi pateikdamas minėtą prašymą dėl kreditoriaus pakeitimo bankroto administratorius tik vykdė savo kaip administratoriaus pareigas, bet ne išreiškė sutikimą ginčo sutarčiai sudaryti. Dėl šių priežasčių jo 2015 m. birželio 5 d. atskirasis skundas yra tikėtinai pagrįstas, nes niekur nebuvo išreikštas J. D. tikrosios ūkinės bendrijos sutikimas ginčo sutarčiai sudaryti.
3. Nepagrįstas teismo teiginys, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių būsimo teismo sprendimo vykdymas nepasunkės. Išsprendus jo 2015 m. birželio 5 d. atskirojo skundo klausimą, paaiškės tikrasis J. D. TŪB kreditorius. Varžytinėse parduotas J. D. TŪB turtas ir už jį gautos lėšos gali atitekti neteisėtam kreditoriui, todėl pasunkėtų sprendimo, priimto išnagrinėjus jo 2015 m. birželio 5 d. atskirąjį skundą, įgyvendinimas, nes, panaikinus skundžiamą nutartį, lėšų arba turto, gautų reikalavimo teisei patenkinti, grąžinimas iš neteisėto kreditoriaus bankrutavusiai įmonei bankroto byloje būtų apsunkintas arba išvis neįmanomas.
4. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas neužvilkintų bankroto bylos nagrinėjimo, tačiau leistų ją vykdyti tinkamai, teisėtai, sąžiningai ir teisingai. Atskirieji skundai išnagrinėjami apytiksliai per du mėnesius, todėl tai neturėtų ypatingos reikšmės bankroto proceso eigai.
5. Neteisėto naujojo kreditoriaus reikalavimo teisė yra labai didelė ir sudaro reikšmingą dalį visų kreditorių finansinių reikalavimų, todėl leidimas šaukti kreditorių susirinkimus ir juose balsuoti kreditoriui, kuriam neaišku, ar priklauso reikalavimo teisė, pažeistų bankrutuojančios įmonės ir kitų jos kreditorių interesus bei viešąjį interesą, kad bankroto byla vyktų tinkamai.
6. Pritaikius laikinąsias apsaugos priemones būtų galimybė išsaugoti šeimos turtą. Pagal šios civilinės bylos duomenis jis buvo J. D. TŪB nariu, o J. D. vis dar yra J. D. TŪB nare, todėl visas po bankroto likęs bendrijos turtas turi būti dalinamas jiems kaip tikriesiems nariams ir bendraatsakoviams šioje civilinėje byloje.
Bankroto administratoriaus įgaliotas asmuo V. K. prašo atsakovo atskirąjį skundą atmesti, o teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais: Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 6 d. nutarties pagrįstumas ir teisėtumas jau buvo peržiūrėti apeliacinės instancijos teismo. Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. gegužės 12 d. nutartimi (civilinės bylos Nr. 2-915-407/2015) Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 6 d. nutartį paliko nepakeistą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai skundžiama nutartimi atsisakė taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.
Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Pirmosios instancijos teismas atsakovo prašymą atmetė, nenustatęs laikinųjų apsaugos priemonių taikymui būtinų sąlygų, t. y. atsakovo atskirąjį skundą pripažino tikėtinai nepagrįstu. Teisėjų kolegija su šia teismo išvada sutinka.
Vilniaus apygardos teismas 2015 m. kovo 6 d. nutartimi iš bankrutuojančios J. D. TŪB kreditorių sąrašo išbraukė kreditorių AB „Swedbank“, kaip įkaito turėtoją, su 1 303 090,11 Eur (4 499 309,55 Lt) finansiniu reikalavimu, o vietoj jo įtraukė UAB „Rizikos kapitalo investicijų kompanija“ su 1 303 090,11 Eur finansiniu reikalavimu, kuris užtikrintas įkeitimu. Šią nutartį atskiruoju skundu apskundė J. D.. Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. gegužės 12 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-915-407/2015, Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 6 d. nutartį paliko nepakeistą.
Atsakovas S. S. dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 6 d. nutarties 2015 m. birželio 5 d. padavė atskirąjį skundą. Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. rugpjūčio 11 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1485-241/2015, apeliacinį procesą, pradėtą pagal šį skundą, nutraukė. Teismas pažymėjo, kad apeliantas S. S. bankrutuojančios J. D. TŪB kreditoriumi tapo Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 11 d. nutarties pagrindu, 2015 m. kovo 6 d. nutarties priėmimo ir J. D. skundo dėl jos padavimo faktas apeliantui buvo žinomas ir jis jį išviešino bankrutavusios įmonės kreditorių susirinkimo, vykusio 2015 m. kovo 17 d., metu. Teismas konstatavo, kad S. S. 2015 m. birželio 5d. atskiruoju skundu skundžia Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 6 d. nutartį, dėl kurios atskirąjį skundą buvo padavęs kitas byloje dalyvaujantis asmuo, kurio apeliaciją išnagrinėjęs Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. gegužės 12 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-915-407/2015, skundžiamą nutartį paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad apeliacinės instancijos teismui 2015 m. gegužės 12 d. išnagrinėjus J. D. atskirąjį skundą ir Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 6 d. nutartį palikus nepakeistą, ši nutartis po jos peržiūrėjimo apeliacine tvarka įsiteisėjo. CPK nuostatos nenumato pakartotinės apeliacijos dėl apeliacine tvarka patikrintos ir įsiteisėjusios pirmosios instancijos teismo nutarties, todėl apeliacinį procesą pagal atsakovo atskirąjį skundą nutraukė.
Tokiu atveju esant įsiteisėjusiai apeliacinės instancijos teismo 2015 m. gegužės 12 d. nutarčiai, kuria pripažinta, kad Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 6 d. nutartimi pradinis kreditorius pagrįstai pakeistas jo teisių perėmėju, atsakovo argumentai, kad bankroto byloje realizuojamas turtas bus perleistas netinkamam kreditoriui ir tokiu būdu padaryta žala bankroto procese ir pažeistos kreditorių teisės, yra nepagrįsti.
Šios aplinkybės leidžia apeliacinės instancijos teismui daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė dėl atsakovo 2015 m. birželio 5 d. atskirojo skundo tikėtino nepagrįstumo bei konstatavęs vienos iš laikinųjų apsaugos priemonių taikymui būtinų sąlygų nebuvimą, pagrįstai netaikė atsakovo prašomų laikinųjų apsaugos priemonių. Dėl šių priežasčių atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti teisėtos ir pagrįstos pirmosios instancijos teismo nutarties (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 10 d. nutartį palikti nepakeistą.