Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vilijos Mikuckienės, Astos Pikelienės ir Laimos Ribokaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi apelianto (atsakovo) M. S. (M. S.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Darjėga“ ieškinį atsakovui M. S. (M. S.) dėl darbo ginčo išnagrinėjimo iš esmės,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė „Darjėga“ (toliau – UAB „Darjėga“) kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos (toliau – Darbo ginčų komisija) 2018 m. kovo 22 d. sprendimą Nr. DGKS-1726 darbo byloje Nr. APS-36-3618/2018 (toliau – Darbo ginčų komisijos sprendimas), atmesti M. S. (toliau – atsakovas, darbuotojas) reikalavimus, taikyti darbuotojo pareikštiems reikalavimams senatį, priteisti iš atsakovo ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovė nurodė, kad pagal 2017 m. balandžio 12 d. sudarytą darbo sutartį Nr. 54 (toliau – Darbo sutartis) atsakovas buvo priimtas dirbti UAB „Darjėga“ vairuotoju–ekspeditoriumi. Nuo 2017 m. rugsėjo 29 d. iki 2017 m. lapkričio 12 d. atsakovas buvo komandiruotas į užsienį (komandiruotės valstybės – Lenkija, Vokietija, Belgija, Prancūzija, Nyderlandai). Šios komandiruotės metu atsakovas žodžiu buvo informuotas, kad, jam grįžus, jis bus komandiruotas į kitą komandiruotę. Atsakovui 2017 m. lapkričio 12 d. grįžus iš komandiruotės, jis neatvyko susipažinti su įsakymu dėl jo siuntimo į kitą komandiruotę, ieškovės žiniomis, atsakovas iš karto išvyko į Baltarusijos Respubliką, nepateikęs darbdavei jokio prašymo dėl atostogų suteikimo (nors tokius prašymus prieš (po) ankstesnių komandiruočių jis pateikdavo) ar kitokio prašymo, nenurodęs priežasčių, dėl kurių galėtų būti atleistas nuo darbo funkcijų vykdymo. UAB „Darjėga“ administratorė 2017 m. lapkričio 13 d. tarnybiniu pranešimu informavo įmonę, kad darbuotojas, 2017 m. lapkričio 12 d. grįžęs iš komandiruotės, 2017 m. lapkričio 13 d. neatvyko į darbą visą dieną ir nepateikė CMR važtaraščių bei kitų dokumentų. 2017 m. lapkričio 20 d. atsakovui vieninteliu įmonei žinomu ir paties darbuotojo nurodytu adresu Minske, Baltarusijoje, buvo išsiųstas reikalavimas ne vėliau kaip iki 2017 m. lapkričio 24 d. pasiaiškinti dėl nebuvimo darbe laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 13 d. iki reikalavimo pateikimo dienos, komandiruotės ataskaitų nepateikimo ir kitų pavedimų vykdymo. Laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 13 d. iki 2017 m. lapkričio 30 d. atsakovui žymėtos pravaikštos. 2017 m. gruodžio 1 d. ieškovė iš administratorės ir įmonės buhalterinę apskaitą tvarkančios vyr. finansininkės gavo du tarnybinius pranešimus, kuriais buvo informuota, kad darbuotojas, 2017 m. gruodžio 1 d. atvykęs į darbą, pateikė Baltarusijos Respublikoje 2017 m. lapkričio 30 d. išduotą medicininės pažymos kopiją be vertimo, iš kurios negalima nustatyti diagnozuotos ligos, bei prašymą suteikti jam atostogas nuo 2017 m. gruodžio 4 d. iki 2017 m. gruodžio 30 d. Atsakovas nepateikė jokių paaiškinimų dėl jo nebuvimo darbe nuo 2017 m. lapkričio 13 d. iki 2017 m. lapkričio 30 d., be to, atsisakė grąžinti įmonei CMR važtaraščius bei kitus komandiruotės dokumentus. Ieškovės teigimu, 2017 m. gruodžio 4 d. atsakovas buvo informuotas apie atsisakymą suteikti jam atostogas. UAB „Darjėga“ direktoriaus 2017 m. gruodžio 1 d. įsakymu Nr. P-2017/1 buvo sudaryta komisija atsakovo neatvykimo į darbą priežastims nustatyti ir įvertinti. Ši komisija 2017 m. gruodžio 4 d. išvadose darbuotojo neatvykimo į darbą laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 13 d. iki 2017 m. gruodžio 4 d. priežasčių nepripažino svarbiomis. UAB „Darjėga“ direktorius, įvertinęs pateiktas išvadas, atsižvelgęs į tai, kad darbuotojas nuo 2017 m. lapkričio 13 d. neatvyko į darbą be pateisinamos priežasties, iki nustatyto termino (2017 m. lapkričio 24 d.) negrąžino darbdavei CMR važtaraščių bei kitų kelionės dokumentų, taip sudarydamas prielaidas įmonės užsakovams nemokėti už suteiktas pervežimo paslaugas, padarė išvadą, kad dėl to pasitikėjimas darbuotoju negrįžtamai prarastas, ir 2017 m. gruodžio 7 d. priėmė įsakymą Nr. P-2017/2, kuriuo nuo 2017 m. gruodžio 8 d. atleido atsakovą iš darbo pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą dėl jo padarytų šiurkščių darbo pareigų pažeidimų, įtvirtintų DK 58 straipsnio 3 dalies 1, 5 ir 7 punktuose. Ieškovė nurodė, kad Darbo sutarties nutraukimo dieną su atsakovu buvo visiškai atsiskaityta, išmokant jam nesumokėtą darbo užmokestį ir dienpinigius. Apie darbo sutarties nutraukimą atsakovas informuotas 2017 m. gruodžio 11 d. korespondencija. Ieškovės teigimu, ji 2018 m. vasario 21 d. buvo informuota, kad Darbo ginčų komisijoje 2018 m. vasario 19 d. gautas darbuotojo 2018 m. vasario 19 d. prašymas dėl dienpinigių priteisimo iš įmonės. Šį prašymą darbuotojas 2018 m. kovo 5 d. papildė, tačiau, ieškovės teigimu, nei 2018 m. vasario 19 d. prašyme, nei 2018 m. kovo 5 d. rašytiniuose paaiškinimuose darbuotojas neginčijo Darbo sutarties nutraukimo pagrindo, nekėlė reikalavimo Darbo sutarties nutraukimą pripažinti neteisėtu. Darbo ginčų komisija sprendimu darbuotojo prašymą dėl su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimo tenkino, taip pat pripažino darbuotojo atleidimą iš darbo pagal DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą neteisėtu, pripažino, jog Darbo sutartis nutraukta Darbo ginčų komisijos sprendimu jo įsiteisėjimo dieną, išieškojo darbuotojo naudai 865,53 Eur dienpinigių nepriemoką už 2017 m. rugsėjo, spalio, lapkričio mėn., 545,28 Eur vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją, 1826,30 Eur (neatskaičius mokesčių) vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką iki Darbo ginčų komisijos sprendimo priėmimo dienos (įskaitytinai), po 26,09 Eur (neatskaičius mokesčių) vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką už kiekvieną paskesnę (po Darbo ginčų komisijos sprendimo priėmimo) dieną, taikant 5 darbo dienų savaitės grafiką, baigiant skaičiuoti sprendimo dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu įsiteisėjimo dieną, bet ne daugiau nei už vienerius metus. Ieškovės teigimu, atsakovas teisėtai ir pagrįstai atleistas iš darbo pagal DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą, atleidimo dieną jam išmokėtos visos su darbo santykiais susijusios išmokos. Dėl to Darbo ginčų komisijos sprendimas naikintinas, o visi darbuotojo Darbo ginčų komisijai pareikšti prašymai atmestini. Ieškovė pažymėjo, kad darbuotojas neneigia, kad, 2017 m. lapkričio 12 d. grįžęs iš komandiruotės, laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 13 d. iki 2017 m. gruodžio 8 d. nebuvo darbe kiekvieną nurodytą dieną, todėl aplinkybė, kad darbuotojas neatvyko į darbą (be svarbių priežasčių) visą darbo dieną (pamainą), laikytina įrodyta. Atsakovas, laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 13 d. iki 2017 m. lapkričio 30 d. nebūdamas darbe visas nurodytas dienas, neinformavo darbdavės apie neatvykimo į darbą priežastis, nepateikė jokių paaiškinimų bei nebuvimą darbe pateisinančių dokumentų. Atvykęs į darbą 2017 m. gruodžio 1 d., nepaaiškino, dėl kokių priežasčių iki tol nebuvo darbe, nors iš jo buvo reikalauta tai padaryti. Pateikdamas 2017 m. lapkričio 30 d. išduotos baltarusių kalba surašytos medicininės pažymos kopiją, atsakovas nepateikė nei šio dokumento originalo, nei jo vertimo į lietuvių kalbą, suprantama kalba nepaaiškino šio dokumento turinio, dėl to įmonė neturėjo jokių galimybių identifikuoti medicininės pažymos išdavimo darbuotojui pagrindo bei įvertinti darbuotojo nebuvimo darbe priežasčių bei jų svarbos, nustatyti, kokiam laikotarpiui medicininė pažyma suteikia teisę darbuotojui nebūti darbe (jeigu pateikta medicininė pažyma tokią teisę apskritai suteikia). Kartu ieškovė pažymėjo, kad 2017 m. gruodžio 1 d. atsakovas ne tik pats asmeniškai pristatė įmonei medicininę pažymą, pateikė kitus dokumentus, bet ir tą pačią dieną lankėsi Krovininio autotransporto profesinėje sąjungoje „Solidarumas“, ten atliko teisinius veiksmus, ir šios aplinkybės sudarė pagrindą manyti, jog atsakovas yra darbingas, nėra jokių nebuvimą darbe pateisinančių priežasčių, kad darbuotojo pateikta medicininė pažyma nepateisina jo nebuvimo darbe laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 30 d. iki 2017 m. gruodžio 4 d. Ieškovė pabrėžė, kad atsakovas buvo informuotas apie atsisakymą suteikti jam atostogas, jokio šalių susitarimo, kad, darbuotojui grįžus iš komandiruotės, jam bus suteiktos trijų savaičių atostogos, nebuvo. Darbo santykių metu atsakovas atostogavo du kartus, abu kartus atostogos jam suteiktos ne pagal žodinį šalių susitarimą, bet pagal rašytinį darbuotojo prašymą, sutikimą dėl suteiktinų atostogų darbdavei išreiškiant rašytine rezoliucija „Sutinku“ ant darbuotojo prašymo. Ši aplinkybė, ieškovės įsitikinimu, patvirtina, kad darbuotojui buvo žinoma atostogų suteikimo įmonėje tvarka, kad atostogos suteikiamos tik esant rašytiniam (o ne žodiniam) šalių susitarimui dėl jų suteikimo. Pabrėžė, kad darbuotojas į Darbo ginčų komisiją kreipėsi nuo darbo sutarties nutraukimo praėjus daugiau nei dviem mėnesiams, t. y. praleidęs įstatymo nustatytą vieno mėnesio terminą, reikalavimo Darbo ginčų komisijai pripažinti jo atleidimą iš darbo neteisėtu jis neformulavo, sprendimu šis terminas nebuvo atnaujintas, todėl, ieškovės įsitikinimu, Darbo ginčų komisijos sprendimo dalis dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu savaime yra nepagrįsta, neteisėta ir naikintina vien dėl šios priežasties. Ieškovė taip pat nurodė, kad darbo santykių metu darbuotojas atostogavo du kartus (t. y. nuo 2017 m. liepos 10 d. iki 2017 m. liepos 25 d. ir nuo 2017 m. rugsėjo 19 d. iki 2017 m. rugsėjo 28 d.), dėl to atleidimo iš darbo dieną nebuvo sukaupęs nepanaudotų atostogų, todėl kompensacija už nepanaudotas atostogas pagrįstai nebuvo išmokėta. Visos kitos darbuotojui priklausančios su darbo santykiais susijusios išmokos atsakovui išmokėtos atleidimo dieną (2017 m. gruodžio 8 d.) banko pavedimu. Ieškovas nurodė, kad reikalavimą dėl dienpinigių nepriemokos už 2017 m. balandžio–rugpjūčio mėn. darbuotojas turėjo kelti per tris mėnesius nuo tada, kai sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisių pažeidimą, todėl šioje dalyje prašė taikyti senatį. Kartu ieškovė pabrėžė, kad yra laiku ir tinkamai išmokėjusi visus darbuotojui priklausančius dienpinigius: pagal šalių susitarimą darbuotojui buvo mokami 70 proc. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyto maksimalių dienpinigių dydžio dienpinigiai; dėl tokio dienpinigių dydžio buvo sutarta sudarant Darbo sutartį: tai aptarta žodžiu darbuotojui suprantama rusų kalba, po to toks žodinis susitarimas įtvirtintas raštu ir abiejų šalių parašais patvirtintas Darbo sutarties priede Nr. 1, kuriame aiškiai numatyta, kad dienpinigiai mažinami 30 proc. Tokio dydžio dienpinigiai mokami visiems be išimties įmonės darbuotojams, tokio dydžio dienpinigiai darbuotojui buvo mokami viso jo darbo įmonėje laikotarpiu, darbuotojas iki pat darbo sutarties su juo nutraukimo nė karto nei žodžiu, nei raštu nebuvo pareiškęs jokių pretenzijų dėl dienpinigių nepriemokos, dėl šalių sutarto dydžio dienpinigių neišmokėjimo ir (ar) bet kokių kitų su dienpinigiais susijusių pretenzijų. Ieškovės teigimu, Darbo sutartis su atsakovu buvo sudaryta galiojant ankstesnės redakcijos DK, kuriame nebuvo reikalavimo darbo sutartį sudaryti lietuvių ir kita darbo sutarties šalims priimtina kalba, todėl nuo 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusio DK 25 straipsnio 3 dalies nuostata šalių iki tol susiklosčiusiems santykiams neturi būti taikoma.

3. Atsakovas atsiliepime į ieškinį su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Atsakovas nurodė, kad su UAB „Darjėga“ sudarytoje Darbo sutartyje buvo nustatyta 40 val. darbo laikas per savaitę, tačiau faktiškai jam buvo taikoma suminė darbo laiko apskaita ir darbas pagal grafiką, jis buvo siunčiamas tik į komandiruotes pagal įmonės nustatytą grafiką, o kitomis dienomis suteikiamas poilsio laikas, kurio metu jis grįždavo į Baltarusiją. Atsakovo teigimu, sudarydamas Darbo sutartį, su įmone žodžiu sutarė, kad bus siunčiamas į 6 savaičių trukmės komandiruotes, po kurių jam bus suteikiamas 18 dienų nepertraukiamas poilsio laikas. Paaiškino, kad jis buvo siųstas į komandiruotę nuo 2017 m. gegužės 26 d. iki 2017 m. liepos 7 d. (faktiškai iki 2017 m. liepos 9 d.), t. y. 6 savaičių ir 1 dienos trukmės komandiruotę, suteiktas poilsio laikas iki kitos komandiruotės – iki 2017 m. liepos 28 d. (18 dienų); vėl siųstas į komandiruotę nuo 2017 m. liepos 28 d. iki 2017 m. rugsėjo 9 d. (faktiškai iki 2017 m. rugsėjo 10 d.), t. y. 6 savaičių ir 2 dienų trukmės komandiruotę, suteiktas poilsio laikas iki kitos komandiruotės – iki 2017 m. rugsėjo 29 d. (18 dienų); siųstas į komandiruotę nuo 2017 m. rugsėjo 29 d. iki 2017 m. lapkričio 12 d., t. y. 6 savaičių ir 3 dienų trukmės komandiruotę, kita komandiruotė pagal įprastą tvarką turėjo prasidėti 2017 m. gruodžio 1 d., t. y. po 18 dienų, tačiau įmonė 2017 m. lapkričio 12 d. jam grįžtant iš komandiruotės telefonu paprašė į kitą komandiruotę vykti nuo 2017 m. lapkričio 13 d., jis nesutiko ir 2017 m. lapkričio 12 d. išvyko į namus Baltarusijoje. Pasak atsakovo, jis atvyko į darbą 2017 m. gruodžio 1 d. pagal įprastą komandiruočių grafiką – po 18 dienų, nepaisydamas savo ligos (susirgo likus 1 dienai iki komandiruotės), bet buvo informuotas, kad į komandiruotę vyks kitas darbuotojas, jo buvo paprašyta pasiaiškinti dėl nebuvimo darbe nuo 2017 m. lapkričio 13 d. iki 2017 m. lapkričio 30 d. Atsakovo teigimu, siekdamas išvengti tolesnio konflikto, parašė prašymą suteikti atostogas nuo 2017 m. gruodžio 4 d. iki 2017 m. gruodžio 30 d., tačiau buvo informuotas, kad atostogos jam nesuteikiamos, nes svarstomas klausimas dėl jo Darbo sutarties nutraukimo. Kartu nurodė, kad laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 13 d. iki 2017 m. lapkričio 30 d. jis sulaukė iš įmonės grasinimų, kuriais buvo reikalaujama išeiti iš darbo savo noru. Atsakovas pabrėžė, kad nepadarė šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo, nes laikotarpis, kai jis neatvyko į darbą (nuo 2017 m. lapkričio 13 d. iki 2017 m. lapkričio 30 d.) buvo jo poilsio laikas pagal grafiką. Atsakovo vertinimu, įmonė, žodžiu nurodžiusi jam vykti į kitą komandiruotę nuo 2017 m. lapkričio 13 d., o ne nuo 2017 m. gruodžio 1 d., iš esmės pažeidė jo darbo grafiką, o tai galėjo padaryti tik dėl ne nuo darbdavės priklausančių aplinkybių, tinkamai informavusi jį prieš 2 darbo dienas (DK 115 straipsnio 2 dalis). Pasak atsakovo, darbdavė neturėjo teisės reikalauti, kad jis atvyktų į darbą poilsio metu. Atsakovas pažymėjo, kad tarp komandiruočių nuo 2017 m. rugsėjo 10 d. iki 2017 m. rugsėjo 19 d. jis taip pat nebuvo darbe, tačiau jokių pretenzijų nesulaukė, tai, jo manymu, patvirtina, jog tarp komandiruočių jam buvo suteikiamas poilsio laikas. Pasak atsakovo, po komandiruotės visada CMR važtaraščius palikdavo automobilio daiktadėžėje. Atsakovo teigimu, apie atleidimą iš darbo jis sužinojo 2018 m. vasario 8 d., reikalavimą dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu suformulavo Darbo ginčų komisijos posėdžio metu žodžiu 2018 m. kovo 8 d., todėl nepraleido vienom mėnesi ieškinio senaties termino. Atsakovas taip pat nurodė, kad Darbo sutarties priedas dėl dienpinigių mažinimo buvo sudarytas tik lietuvių kalba, jis jo nesuprato, nebuvo supažindintas su jam išmokėtų dienpinigių dydžiu, skaičiavimo tvarka. Atsakovo įsitikinimu, Darbo ginčų komisijos sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. birželio 8 d. sprendimu ieškovės UAB „Darjėga“ ieškinį patenkino: M. S. reikalavimus, teiktus Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijai ir patenkintus Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos 2018 m. kovo 22 d. sprendimu Nr. DGKS-1726 darbo byloje Nr. APS-36-3618/2018, atmetė; nurodė, kad, įsiteisėjus teismo sprendimui, Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos 2018 m. kovo 22 d. sprendimą Nr. DGKS-1726 darbo byloje Nr. APS-36-3618/2018 laikyti netekusiu galios; priteisė ieškovei iš atsakovo 2380,08 Eur bylinėjimosi išlaidų.

5. Pasisakydamas dėl atleidimo iš darbo, teismas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo 29 d. iki 2017 m. lapkričio 12 d. atsakovas darbdavės buvo komandiruotas į užsienį; šios atsakovo komandiruotės metu ieškovė priėmė sprendimą nuo 2017 m. lapkričio 13 d. iki 2017 m. lapkričio 19 d. komandiruoti atsakovą į kitą komandiruotę užsienyje. Atsakovas neginčija, kad, būdamas komandiruotėje, telefonu buvo informuotas apie kitą komandiruotę nuo 2017 m. lapkričio 13 d. ir atsisakė į ją vykti, nes, atsakovo teigimu, įsidarbindamas UAB „Darjėga“, su darbdaviu buvo sutaręs, jog po 6 savaičių komandiruotės jam bus suteikiamas 3 savaičių poilsis; dėl to jis į kitą komandiruotę nevyko, 2017 m. lapkričio 12 d. išvyko į Baltarusiją, nuo 2017 m. lapkričio 13 d. darbe nebuvo, į darbą kitai komandiruotei atvyko po 3 savaičių, t. y. 2017 m. gruodžio 1 d. Teismas pažymėjo, kad nors ieškovė iš esmės neginčijo, jog įmonėje buvo stengiamasi užtikrinti tokį darbuotojo darbo režimą, jog po maždaug 6 savaičių komandiruotėje darbuotojas nebūtų siunčiamas į komandiruotes apie 3 savaites, tačiau nurodė, jog kiekvienu konkrečiu atveju komandiruotės trukmė būdavo skirtinga, o poilsio tarp komandiruočių laikas būdavo derinamas atskirai, priklausomai nuo turimų klientų, todėl atsakovas, grįžęs iš komandiruotės, turėjo pareigą 2017 m. lapkričio 13 d. pasirodyti darbe, pristatyti kelionės dokumentus. Laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 13 d. iki 2017 m. lapkričio 30 d. atsakovas darbe nepasirodė, į kitą komandiruotę neišvyko, dėl to šiuo laikotarpiu jam buvo žymimos pravaikštos. Teismas nurodė, kad bylos medžiaga patvirtina, jog atsakovas, dirbdamas UAB „Darjėga“, buvo komandiruojamas į skirtingos trukmės (apie 4–6 savaičių) komandiruotes; grįžęs iš komandiruotės, atsakovas apie 3 savaites į komandiruotes nebūdavo siunčiamas, taigi iš esmės buvo šalių žodinis susitarimas dėl preliminarių komandiruočių/nesiuntimo į komandiruotes terminų. To neneigė ir ieškovė. Tačiau, teismo vertinimu, toks susitarimas nebuvo griežtas įmonės įsipareigojimas darbuotojui – šie terminai buvo preliminarūs ir atsakovas, suvokdamas savo darbo specifiką, turėjo tai suprasti. Teismas ypač atkreipė dėmesį į tai, kad laikotarpis, kai atsakovas nebuvo siunčiamas į komandiruotes, kiekvieną kartą būdavo užtikrinamas skirtingais būdais: nors atsakovas 2017 m. gegužės 8–25 d. (18 dienų) į komandiruotes nebuvo siunčiamas, šiuo laikotarpiu 4 papildomos laisvos dienos jam buvo suteiktos už darbą švenčių metu, kitomis dienomis buvo fiksuojamos darbo dienos, vadinasi, darbuotojas dirbo budėjimo režimu; 2017 m. liepos 10–25 d. atsakovui pagal jo prašymą buvo suteiktos kasmetinės atostogos; 2017 m. liepos 26–27 d. papildomos laisvos dienos atsakovui suteiktos už darbą švenčių metu (bendras pagal nevykimo į komandiruotes laikotarpis – 18 dienų); darbuotojui grįžus po komandiruotės, vėlgi pateikus prašymą darbdavei, jam 2017 m. rugsėjo 19–28 d. suteiktos kasmetinės atostogos, o 2017 m. rugsėjo 11–15 d., 18 d. – papildomos laisvos dienos (bendras nevykimo į komandiruotes laikotarpis – 18 dienų). Įvertinęs tarp šalių buvusią praktiką, tarptautinių krovinių vežimo vairuotojo darbo specifiką, atsižvelgęs į teisme liudytoju apklausto M. S. parodymus apie darbo tvarką UAB „Darjėga“, teismas priėjo prie išvados, kad atsakovo tiek poilsio tarp komandiruočių laikas, tiek komandiruočių trukmė galėjo būti ir buvo įvairi, privalomo šalių susitarimo dėl darbuotojo 6 savaičių trukmės komandiruočių ir 3 savaičių poilsio tarp komandiruočių nebuvo. Toks susitarimas, teismo vertinimu, ne tik neatitiktų krovinių pervežimo verslo specifikos, bet ir prieštarautų elementariai tokio pobūdžio verslo logikai, todėl darbdavė turėjo teisę siųsti atsakovą į kitą komandiruotę, o atsakovas, būdamas pavaldus darbdavei, privalėjo tokį nurodymą vykdyti; jis negalėjo atsisakyti vykti į kitą komandiruotę, esant tokiai būtinybei. Teismas taip pat nurodė, kad atsakovo darbo režimo analizė neginčijamai patvirtina ir tai, jog atsakovo poilsio nuo vykimo į komandiruotes laikotarpis ir jo suteikimo pagrindas kiekvieną kartą šalių buvo derinamas atskirai, todėl atsakovas negalėjo vienašališkai nuspręsti po komandiruotės tiesiog nevykti į darbą 3 savaites ir šiuo laikotarpiu nevykdyti darbo funkcijų. Teismo vertinimu, atsakovas, norėdamas nevykti į kitą komandiruotę 18 dienų, būdamas rūpestingas, atsakingas ir sąžiningas darbuotojas, privalėjo suderinti poilsio laiko teisinį pagrindą. Atsakovo nurodytos aplinkybės, kad iki 2017 m. lapkričio 13 d. jis Lietuvoje nepasiliko, nes neturėjo tam pinigų, teismo vertinimu, nesudaro pagrindo atsakovui ignoruoti darbdavės duodamus privalomus nurodymus, juolab kad pats atsakovas pripažįsta suradęs būdą, kaip gauti pinigų kelionei į namus Baltarusijoje. Teismas pažymėjo, kad, atsakovui 2017 m. lapkričio 13 d. neatvykus į darbą, ieškovė vieninteliu įmonei žinomu ir paties darbuotojo nurodytu adresu Minske, Baltarusijoje, 2017 m. lapkričio 20 d. išsiuntė atsakovui reikalavimą pasiaiškinti dėl nebuvimo darbe laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 13 d. Šis laiškas atsakovui nebuvo įteiktas, tačiau, atsakovui atvykus į darbą 2017 m. gruodžio 1 d., jo pakartotinai buvo paprašyta pateikti paaiškinimą, dėl kokių priežasčių jis laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 13 d. iki 2017 m. lapkričio 30 d. nebuvo darbe. Atsakovas tokio paaiškinimo nepateikė, tačiau darbdavei įteikė 2017 m. lapkričio 30 d. baltarusių kalba surašytos medicininės pažymos kopiją bei prašymą suteikti jam kasmetines atostogas nuo 2017 m. gruodžio 4 d. iki 2017 m. gruodžio 30 d. Šio prašymo ieškovė netenkino ir apie tai pranešė atsakovui, kartu informuodama, jog yra sprendžiamas jo darbo sutarties nutraukimo klausimas. Atsakovas patvirtino, jog įmonė jam nurodė, kad jo prašymo suteikti atostogas netenkina. Nepaisant to, atsakovas po 2017 m. gruodžio 1 d. daugiau darbe iki pat darbo santykių pabaigos nepasirodė. Teismas pažymėjo, kad, netenkinusi atsakovo prašymo suteikti atostogas, ieškovė taip pat vertino atsakovo pateiktą baltarusių kalba surašytą medicininę pažymą, dėl to sudarė komisiją, kuriai pavedė nustatyti ir įvertinti atsakovo neatvykimo į darbą priežastis. Ši komisija, įvertinusi tai, kad pateikta dokumento, sudaryto 2017 m. lapkričio 30 d., kopija, ne originalas, nepateiktas šio dokumento vertimas į lietuvių kalbą, dėl to nėra galimybių nustatyti darbuotojo nedarbingumo priežastis ir trukmę, taip pat tai, jog šis dokumentas atsakovui išduotas ne pagal jo gyvenamąją vietą, šį dokumentą darbdavei darbuotojas pristatė pats ir tą pačią dieną lankėsi Krovininio autotransporto profesinėje sąjungoje „Solidarumas“ bei ten atliko teisinius veiksmus, 2017 m. gruodžio 4 d. išvadoje konstatavo, kad atsakovo pateikta medicininė pažyma nepateisina jo neatvykimo į darbą. Teismas, be kita ko, papildomai įvertinęs tai, kad 2017 m. gruodžio 1 d. atsakovas atvyko į darbą, jo teigimu, pasiruošęs vykti į kitą komandiruotę, sprendė, kad komisijos išvados dėl medicininės pažymos yra pagrįstos, atsakovui ir toliau neatvykstant į darbą 2017 m. gruodžio mėnesį jam pagrįstai fiksuotos pravaikštas. Įvertinęs pirmiau aptartas aplinkybes, teismas priėjo prie išvados, kad ieškovė 2017 m. gruodžio 7 d. pagrįstai priėmė sprendimą atleisti atsakovą iš darbo DK 58 straipsnio 1 dalies pagrindu nuo 2017 m. gruodžio 8 d. Teismas nurodė, kad, pripažinus darbuotojo atleidimą iš darbo teisėtu ir pagrįstu, nėra pagrindo priteisti jam išeitinę kompensaciją bei vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nėra.

6. Teismas pažymėjo, kad ieškovė, atleidusi atsakovą iš darbo, apie tai jį informavo išsiųsdama registruotą laišką vieninteliu įmonei žinomu ir paties darbuotojo nurodytu adresu Minske, Baltarusijoje, tačiau šis laiškas atsakovui nebuvo įteiktas. Ieškovės atstovė advokatė teismo posėdyje nurodė, kad Darbo ginčų komisijos posėdžio įrašas patvirtina, jog atsakovas Darbo ginčų komisijai nurodė, kad apie savo atleidimą jis sužinojo 2018 m. sausio 23 d., tuo tarpu atsiliepime į ieškinį atsakovas nurodė, jog apie atleidimą iš darbo jis sužinojo 2018 m. vasario 8 d., reikalavimą dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu suformulavo Darbo ginčų komisijos posėdžio metu žodžiu 2018 m. kovo 8 d. Nagrinėjant bylą teismo posėdyje, atsakovas jau nurodė, kad reikalavimą dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu teikė Darbo ginčų komisijai 2018 m. vasario 22 d. ir jis buvo priimtas. Teismo vertinimu, tokie prieštaringi atsakovo teiginiai eismui sudaro pagrindą atsakovo nurodomą sužinojimo apie atleidimą iš darbo datą vertinti kritiškai, juolab įvertinant tai, kad 2017 m. gruodžio 1 d. atsakovas darbdavės buvo informuotas, jog yra sprendžiamas jo atleidimo iš darbo klausimas, į darbą nuo 2017 m. gruodžio 4 d. jis nevyko, nors ir žinojo, kad jo prašymas suteikti atostogas netenkintas. Taigi darbo santykių tęstinumu (pasibaigimu) atsakovas tiesiog nesidomėjo, nors, būdamas rūpestingas ir atsakingas, galėjo ir turėjo pareigą tuo domėtis. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra įrodymų, jog atsakovas teikė Darbo ginčų komisijai reikalavimą dėl jo atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, taip pat įrodymų, jog Darbo ginčų komisija atnaujino atsakovo praleistą vieno mėnesio terminą atleidimui iš darbo ginčyti. Dėl to, teismo vertinimu, darbuotojo reikalavimui pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu taikyti senatį, nes nėra pagrindo jai atnaujinti. Teismas sprendė, kad darbuotojo reikalavimai dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu bei su tuo susiję išvestiniai reikalavimai atmestini ir šiuo pagrindu.

7. Dėl atsiskaitymo su atleidžiamu darbuotoju teismas nurodė, kad ieškovė atsakovui 2017 m. gruodžio 8 d., t. y. atleidimo iš darbo dieną, sumokėjo 1693,27 Eur: darbo užmokestį už spalio–lapkričio mėnesius ir dienpinigius. Darbuotojas jam apskaičiuoto darbo užmokesčio dydžio neginčija, tačiau, jo įsitikinimu, darbdavė atleidimo dieną su juo tinkamai neatsiskaitė, nes sumokėjo ne visus priklausiusius dienpinigius bei nesumokėjo kompensacijos už nepanaudotas atostogas. Darbuotojo teigimu, jam turėjo būti mokami 100 proc. dydžio dienpinigiai, nes nebuvo susitarimo dėl mažesnio dienpinigių dydžio, pasirašydamas Darbo sutarties priedą dėl 30 proc. mažesnių dienpinigių, nesuprato jo turinio nesuprato, nes priedas surašytas lietuvių kalba. Ieškovė nurodė, kad visiems įmonės darbuotojams mokami 30 proc. mažesni dienpinigiai. Šias ieškovės nurodytas aplinkybes patvirtina ne tik UAB „Darjėga“ direktoriaus 2016 m. gruodžio 9 d. įsakymas „Dėl dienpinigių mažinimo“, kuris nurodytas ir atsakovo Darbo sutarties priede kaip mažinamų dienpinigių pagrindas, bet ir teismo posėdžio metu apklaustas kaip liudytojas M. S.. Teismas, vertindamas, ar buvo šalių buvo susitarimas dėl 30 proc. mažesnių dienpinigių, atkreipė dėmesį į tai, kad pirmojoje atsakovo darbo sutartyje, parengtoje rusų kalba, atsakovas išreiškė sutikimą su 50 proc. sumažintais dienpinigiais, tuo tarpu lietuvių kalba parengtame ginčo metu galiojusiame Darbo sutarties priede šalių susitartos sąlygos dėl dienpinigių mažinimo iš esmės palankesnės, nei ankstesnėje, rusų kalba surašytoje, darbo sutartyje. Teismas taip pat pabrėžė, kad teismo posėdyje atsakovas nurodė, jog visą laiką iš darbdavės gaudavo sutartą pinigų sumą (darbo užmokesčio ir dienpinigių), ši suma jam ėmė netikti tik tuomet, kai ėmė vėluoti darbo užmokestis. Taigi pats atsakovas teismo posėdyje pripažino, jog darbo užmokestis ir dienpinigiai iki ginčo komandiruotės pabaigos 2017 m. lapkričio mėnesį jam buvo mokami tinkamai. Teismas priėjo prie išvados, kad šalių susitarimas dėl mažesnių dienpinigių buvo, tokio susitarimo atsakovas neginčijo iki pat kreipimosi į Darbo ginčų komisiją, todėl, nepaisant to, jog Darbo sutarties priedas, kuriuo šalys susitarė dėl 30 proc. mažesnių dienpinigių, sudarytas atsakovui nesuprantama lietuvių kalba, atsakovas žinojo, kad jam mokami 30 proc. mažesni dienpinigiai, ir su tuo sutiko. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo priteisti atsakovui dienpinigių nepriemoką, taikant 100 proc. dienpinigių dydį. Dėl atsakovo argumentų, kad darbdavė neišmokėjo jam priklausiusios kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas, teismas nurodė, jog bylos medžiaga patvirtina, kad atsakovui buvo suteiktos kasmetinės atostogos nuo 2017 m. liepos 10 d. iki 2017 m. liepos 25 d. ir nuo 2017 m. rugsėjo 19 d. iki 2017 m. rugsėjo 28 d.; už šiuos laikotarpius jam buvo sumokėti atostoginiai. Teismas sprendė, kad atleidimo iš darbo dieną, t. y. 2017 m. gruodžio 8 d., atsakovas neturėjo nepanaudotų kasmetinių atostogų, todėl kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas jam nepriklausė. Teismas, įvertinęs tai, kad ieškovė atleidimo iš darbo dieną atsakovui sumokėjo atsakovui priklausiusį darbo užmokestį už spalio ir lapkričio mėnesius bei likusią sumą dienpinigių, taikant 30 proc. mažesnį dienpinigių dydį, atsižvelgęs į tai, kad 2017 m. gruodžio mėnesį atsakovas darbo funkcijų nevykdė, buvo fiksuojamos pravaikštos, dėl to jam darbo užmokestis už gruodžio mėnesį nepriklausė, konstatavo, jog Darbo sutarties nutraukimo dieną su atsakovu buvo tinkamai atsiskaityta.

8. Teismas pažymėjo, kad pagal 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusio DK nuostatas darbo ginčų komisijos sprendimas nėra apeliacijos ar sprendimo peržiūros dalykas. Pareiškus ieškinį teisme, teismas nagrinėja darbo ginčą dėl teisės iš esmės, taikydamas CPK nustatytus darbo bylų nagrinėjimo ypatumus, teismo sprendimui darbo ginčo byloje įsiteisėjus, darbo ginčų komisijos sprendimas netenka galios (DK 231 straipsnio 3, 4, 7 dalys). Remdamasis pirmiau išdėstytais motyvais, teismas konstatavo, kad Darbo ginčų komisija netinkamai išnagrinėjo šalių darbo ginčą, kurį išnagrinėjus teisme iš esmės nustatyta, jog nėra pagrindo tenkinti darbuotojo reikalavimus, teiktus Darbo ginčų komisijai, todėl jie atmetami.

9. Teismas nurodė, kad, patenkinus ieškinį, ieškovė turi teisę į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovė teismo prašė priteisti 2307,08 Eur atstovavimo išlaidų ir sumokėtą 73 Eur žyminį mokestį. Teismas įvertinęs CPK, Rekomendacijų nuostatas, atsižvelgęs į bylos sudėtingumą, spręstų teisinių klausimų pobūdį, ieškovės prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo pripažino tenkintinu visa apimtimi ir priteisė ieškovei iš atsakovo 2380,08 Eur (2307,08 Eur + 73 Eur) bylinėjimosi išlaidų.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

10. Apeliaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą: 1) pripažinti atsakovo atleidimą iš darbo pagal DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą neteisėtu, negrąžinant atsakovo į darbą UAB „Darjėga“; 2) pripažinti, kad atsakovo ir UAB „Darjėga“ darbo sutartis nutraukta teismo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną; 3) priteisti iš UAB „Darjėga“ atsakovo naudai 865,53 Eur dienpinigių nepriemokos už 2017 m. rugsėjo, spalio, lapkričio mėnesius; 4) priteisti iš UAB „Darjėga“ atsakovo naudai vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne daugiau kaip už vienerius metus; 5) pašalinti iš pirmosios instancijos teismo motyvuojamosios dalies nepagrįstus motyvus: „Pažymėtina, kad byloje nėra byloje nėra įrodymų, jog atsakovas teikė Darbo ginčų komisijai reikalavimą dėl jo atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, taip pat nėra įrodymų, kad Darbo ginčų komisija atsakovo praleistą vieno mėnesio terminą atleidimui iš darbo ginčyti atnaujino, todėl, teismo vertinimu, yra pagrindas darbuotojo reikalavimui dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu taikyti senatį, pagrindų jos atnaujinimui nėra, ir darbuotojo reikalavimus dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu bei su tuo susijusius išvestinius reikalavimus atmesti kartu ir šiuo pagrindu“; 6) priteisti atsakovui visas jo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

10.1. Pirmosios instancijos teismas neužtikrino, kad visi byloje esantys dokumentai būtų išversti į valstybinę kalbą, neišverstų dokumentų netyrė ir nevertino kaip įrodymų, neišsiaiškino visų teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingų aplinkybių ir taip neatskleidė bylos esmės (CPK 113 straipsnio 3 dalis, 185 straipsnio 1 dalis, 270 straipsnio 4 dalis).

10.2. Teismas konstatavo, kad atsakovas netinkamai gynė savo pažeistas teises (netiksliai suformulavo prašymo reikalavimus; neprašė atnaujinti termino kreiptis į Darbo ginčų komisiją). Tačiau teismas visiškai neįvertino ir skundžiamame sprendime nepasisakė dėl atsakovą atstovavusios profesinės sąjungos aiškiai neteisėtų veiksmų (neveikimo), atstovaujant atsakovo interesus. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovas yra Baltarusijos Respublikos pilietis, todėl jam negalėjo būti žinomi Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyti kreipimosi į Darbo ginčų komisiją ir pažeistų teisių gynimo reikalavimai. Atsakovas pasitikėdamas profesinės sąjungos pirmininku G. K., išdavė šiam įgaliojimą atstovauti ginče su UAB „Darjėga“, o profesinės sąjungos pirmininkas užtikrino tinkamai atstovausiantis atsakovui. Tačiau pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai patvirtina, kad profesinės sąjungos pirmininkas nekvalifikuotai ir netinkamai surašė prašymą Darbo ginčų komisijai, dėl to teismas tenkino ieškovės ieškinį ir priteisė iš atsakovo labai didelę (2380,08 Eur) bylinėjimosi išlaidų sumą. Ši iš atsakovo priteista bylinėjimosi išlaidų suma vertintina kaip dėl netinkamo profesinės sąjungos atstovavimo atsakovo patirti nuostoliai. Atsakovo nuomone, ieškinys buvo tenkintas išimtinai dėl netinkamo profesinės sąjungos pirmininko G. K. atstovavimo atsakovo interesams, ir ši aplinkybė turi būti įvertinta, sprendžiant dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

10.3. Teismo išvados, kad reikalavimas dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu atmestinas ir dėl praleisto vieno mėnesio ieškinio senaties termino, yra neteisėtos ir nepagrįstos. Tiek DK 220 straipsnio 1 dalyje nustatytas kreipimosi į darbo ginčų komisiją terminas, tiek DK 231 straipsnio 1 dalyje nustatytas kreipimosi į teismą terminas yra procedūriniai, o ne ieškinio senaties terminai. Be to, teismas pritaikė vieno mėnesio ieškinio senaties terminą net nenustatęs šio termino eigos pradžios momento.

10.4. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies turėtų būti pašalinti nepagrįsti pirmos instancijos teismo motyvai: „Pažymėtina, kad byloje nėra įrodymų, jog atsakovas teikė Darbo ginčų komisijai reikalavimą dėl jo atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, taip pat nėra įrodymų, kad Darbo ginčų komisija atsakovo praleistą vieno mėnesio terminą atleidimui iš darbo ginčyti atnaujino, todėl, teismo vertinimu, yra pagrindas darbuotojo reikalavimui dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu taikyti senatį, pagrindų jos atnaujinimui nėra, ir darbuotojo reikalavimus dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu bei su tuo susijusius išvestinius reikalavimus atmesti kartu ir šiuo pagrindu“.

10.5. Pirmos instancijos teismas, pripažindamas atsakovo atleidimą iš darbo DK 58 straipsnio 3 dalies 1 punkto pagrindu teisėtu, neįsigilino į atsakovo, kaip vairuotojo-ekspeditoriaus, darbo specifiką UAB „Darjėga“. Teismo išvados nepagrįstos visapusišku ir išsamiu visų byloje esančių įrodymų įvertinimu. Teismas, kvalifikuodamas ir vertindamas faktiškai tarp ieškovės ir atsakovo susiklosčiusius darbo teisinius santykius, išvadas grindžia prieštaringais motyvais (CPK 270 straipsnio 4 dalis). Tikrosios darbo sutarties šalių susiformavusios darbo praktikos tarptautinių krovinių vežimo keliais santykiuose atskleidimas nagrinėjamoje byloje turi esminę reikšmę. Šiuo atveju, byloje esant nuosekliems įrodymams, kad pagal susiformavusią darbo praktiką atsakovas į komandiruotes atskirais darbdavės įsakymais buvo siunčiamas ne ilgesniam kaip 6 savaičių laikotarpiui, vėliau suteikiant iki 3 savaičių poilsį, teismas byloje esantiems įrodymams prieštaraujančias išvadas. Nagrinėjamoje byloje nesurinkta jokių objektyvių įrodymų, kad pagal susiformavusią darbo praktiką (UAB „Darjėga“ vidaus aktus ar darbo tvarkos taisykles) atsakovas laikotarpiu, kai nebuvo siunčiamas į komandiruotę, turi atvykti į darbdavės buveinę. Priešingai, objektyvūs byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pagal susiklosčiusią darbo praktiką atsakovas ne ilgesniam kaip 6 savaičių laikotarpiui buvo siunčiamas į komandiruotes, o vėliau jam buvo suteikiamas apie 3 savaičių poilsis. Tai reiškia, kad atsakovui laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 13 d. iki 2017 m. gruodžio 1 d. negalėjo būti fiksuojamos pravaikštos, nes tam nebuvo teisinio pagrindo.

10.6. Darbo ginčų komisija 2018 m. kovo 22 d. sprendime teisėtai ir pagrįstai pripažino, kad buvo pažeista DK 58 straipsnio 4 dalyje nustatyta drausminės nuobaudos skyrimo procedūra, nes darbdavė formaliai vykdė pareigą gauti atsakovo pasiaiškinimą. Į bylą pateiktas ieškovės 2017 m. lapkričio 20 d. raštas rusų kalba, kuriame atsakovui nurodoma ne vėliau kaip iki 2017 m. lapkričio 24 d. atvykti į įmonės buveinę pateikti paaiškinimus dėl neatvykimo į darbą. Ieškovė šį laišką atsakovui išsiuntė darbo sutartyje nurodytu adresu ((duomenys neskelbtini)). Darbo ginčų komisija atkreipė dėmesį, kad, VSDFV duomenimis, atsakovas UAB „Darjėga“ dirbo pagal 2017 m. balandžio 12 d. sudarytą darbo sutartį Nr. 54, kurioje nurodyta, kad atsakovo adresas – „Baltarusija“. Tai patvirtina, kad ieškovui buvo žinoma, jog 2017 m. kovo 14 d. sudarytoje darbo sutartyje nurodytas ne tikras atsakovo gyvenamosios vietos adresas. Atsakovui raštas dėl pasiaiškinimo pateikimo išsiųstas formaliai adresu, žinant, kad šis raštas jam nebus įteiktas.

10.7. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovui turėjo būti žinoma apie jam mokamus 30 proc. mažesnius dienpinigius. Darbo ginčų komisija, įvertinusi visas teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes, nurodė, kad atsakovas yra Baltarusijos pilietis, jam suprantama kalba nebuvo pateikta 2017 m. balandžio 12 d. sudaryta Darbo sutartis Nr. 54 bei šios priedas Nr. 1, be to, jame nurodyta, jog dienpinigiai mažinami 30 procentų nuo 2016 m. gruodžio 9 d., t. y., kai atsakovas įmonėje dar nedirbo. Dėl to Darbo ginčų komisija pagrįstai vertino, kad Darbo sutarties priedas Nr. 1 negali būti laikomas galiojančiu šalių susitarimu dėl nustatytos dienpinigių normos sumažinimo. Be to, atsakovas nesupažindintas su komandiruočių įsakymais, juose nenurodytas konkretus atsakovui išmokėtinų dienpinigių dydis, skaičiavimo tvarka. Dėl to negali būti teigiama, kad dienpinigių dydis buvo suderintas su atsakovu. Atsakovo naudai turėtų būti priteista 30 procentų dydžio dienpinigių nepriemoka už paskutinius tris darbo mėnesius, t.y., už 2017 m. rugsėjo, spalio, lapkričio mėnesius, iš viso – 865,53 Eur (nustatytos dienpinigių normos (2885,10 Eur) ir atsakovui išmokėtos sumos (2019,57 Eur) skirtumas).

10.8. Vadovaujantis DK 218 straipsnio 4 dalimi, atsakovo naudai priteistina vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacija – 545,28 Eur, taip pat vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

11. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė UAB „Darjėga“ prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

11.1. Apelianto argumentai dėl proceso teisės normų pažeidimo yra nepagrįsti. Įvertinus į bylą pateikto Nutarimo turinį matyti, kad jokių teisiškai reikšmingų faktinių aplinkybių šis dokumentas nepagrindžia, atsakovas nenurodo, kaip pateiktas dokumentas (jeigu jo vertimas į valstybinę kalbą būtų pateiktas į bylą anksčiau) galėjo lemti kitokio teismo sprendimo priėmimą, ypač atsižvelgiant į tai, jog atsakovo atleidimo iš darbo pagrindu buvo nurodomi kiti pažeidimai, nes CMR važtaraščių ir kitų dokumentų negrąžinimais darbdavei.

11.2. Atsakovas nurodo tikrovės neatitinkančias aplinkybes, kad UAB „Darjėga“ atstovas, kreipdamasis su pareiškimu į Baltarusijos teisėsaugos institucijas, neva nurodė kitą atsakovo gyvenamosios vietos adresą. Jokio kito atsakovo adreso nebuvo nurodyta.

11.3. Argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino profesinės sąjungos pirmininko aiškiai neteisėtų veiksmų, t.y. netinkamo atsakovo atstovavimo tiek Darbo ginčų komisijoje, tiek ir teisme, yra nepagrįsti. Galimos žalos iš profesinės sąjungos atlyginimas nėra šios civilinės bylos nagrinėjimo dalykas. Atsakovas, manydamas, kad profesinės sąjungos neteisėtais veiksmais jam padaryta žala, gali reikalauti jos atlyginimo įstatymų nustatyta tvarka (Profesinių sąjungų įstatymo 25 straipsnis). Itin svarbu pabrėžti tai, kad šią darbo bylą nagrinėjant Darbo ginčų komisijoje, 2018 m. kovo 8 dieną atsakovas patvirtino, kad jis nereiškia reikalavimo dėl jo atleidimo iš darbo pagal DK 58 straipsnį pripažinimo neteisėtu (1:00:50 posėdžio minutė). Darytina išvada, kad atsakovas suprato, kad tokį reikalavimą gali reikšti, tačiau neturėjo tokios valios. Dėl to atsakovo argumentai, neva toks reikalavimas galimai nebuvo pareikštas dėl netinkamo atstovavimo, yra nepagrįsti

11.4. Teismo sprendimo išvados, kad „byloje nėra įrodymų, jog atsakovas teikė Darbo ginčų komisijai reikalavimą dėl jo atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, taip pat nėra įrodymų, kad Darbo ginčų komisija atsakovo praleistą vieno mėnesio terminą atleidimui iš darbo ginčyti atnaujino, todėl, teismo vertinimu, yra pagrindas darbuotojo reikalavimui dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu taikyti senatį, pagrindų jos atnaujinimui nėra, ir darbuotojo reikalavimus dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu bei su tuo susijusius išvestinius reikalavimus atmesti kartu ir šiuo pagrindu“, yra visiškai pagrįstos, nes jokie tiek šioje civilinėje byloje, tiek iš Darbo ginčų komisijos gautoje medžiagoje esantys įrodymai nesuponuoja priešingų išvadų. Darbo ginčų komisijos 2018 kovo 22 d. posėdyje atsakovo atstovė patvirtino, kad ginčas yra kilęs tik dėl „komandiruotpinigių dydžio, dienpinigių ir dėl atostogų“ (garso įrašas nuo 38:50 iki 39:50). Be to, paties atsakovo paaiškinimai pirmosios instancijos teismo 2018 m. gegužės 24 d. posėdyje pagrindžia, kad jis pats nėra įsitikinęs, jog toks reikalavimas iš tikrųjų buvo pareikštas Darbo ginčų komisijoje (garso įrašas nuo 1:12:10).

11.5. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškovės veiklos specifiką, visiškai pagrįstai konstatavo, kad atsakovas ne tik kad nevykdė teisėtų ieškovo reikalavimų vykti į kitą komandiruotę, bet ir laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 13 d. iki pat darbo santykių pabaigos į darbą neatvyko be pateisinančių priežasčių, dėl to buvo pagrįstai atleistas pagal DK 58 straipsnio 3 dalies 1 punktą.

11.6. Atsakovas taip pat nepagrįstai nurodo, kad buvo pažeista drausminės nuobaudos skyrimo procedūra. Prašymą pasiaiškinti ieškovė atsakovui išsiuntė vieninteliu žinomu jo gyvenamosios vietos adresu – (duomenys neskelbtini), kuris nurodytas atsakovo pase. Be to, būtent šis adresas buvo nurodytas tarp ieškovo ir atsakovo 2017 m. kovo 14 d. sudarytoje darbo sutartyje). Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, taip pat į tai, kad darbuotojas tikrai žinojo apie numatomą jo atleidimą, bei 2017 m. gruodžio 1 d. atvykęs į darbovietę turėjo galimybę pasiaiškinti, drausminės nuobaudos skyrimo procedūra nebuvo pažeista.

11.7. Apeliaciniame skunde atsakovas keičia savo poziciją dėl dienpinigių, nors 2018 m. gegužės 24 d. pirmosios instancijos teismo posėdyje aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, kad tikrasis jo ir darbdavės sutartas dienpinigių dydis buvo 60 Eur per dieną (garso įrašas nuo 1:28:00 iki 1:30:00).

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

13. Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl pasisako dėl atsakovo pateikto apeliacinio skundo bei ieškovės atsiliepimo į apeliacinį skundą faktinių ir teisinių argumentų.

14. Byloje nustatyta, kad 2017 m. kovo 14 d. ieškovė ir atsakovas sudarė terminuotą darbo sutartį, pagal kurią atsakovas buvo priimtas dirbti UAB „Darjėga“ vairuotoju–ekspeditoriumi. 2017 m. balandžio 12 d. ieškovė ir atsakovas sudarė neterminuotą Darbo sutartį Nr. 54, pagal kurią atsakovas nuo 2017 m. balandžio 14 d. pradėjo dirbti UAB „Darjėga“ vairuotoju–ekspeditoriumi. UAB „Darjėga“ direktoriaus 2017 m. rugsėjo 28 d. įsakymu Nr. K-074/17 atsakovas nuo 2017 m. rugsėjo 29 d. iki 2017 m. lapkričio 12 d. buvo išsiųstas į komandiruotę. UAB „Darjėga“ direktoriaus 2017 m. lapkričio 3 d. priimtu įsakymu Nr. K-082/17 atsakovą vėl nuspręsta siųsti į komandiruotę nuo 2017 m. lapkričio 13 d. iki 2017 m. lapkričio 19 d. Atsakovas, grįžęs iš komandiruotės 2017 m. lapkričio 12 d., atsisakė vykti į komandiruotę nuo 2017 m. lapkričio 13 d. ir išvažiavo į gyvenamąją vietą Baltarusijoje. Ieškovė 2017 m. lapkričio 20 d. surašė atsakovui reikalavimą iki 2017 m. lapkričio 24 d. pateikti paaiškinimą dėl neatvykimo į darbą nuo 2017 m. lapkričio 13 d., kurį 2017 m. lapkričio 21 d. išsiuntė registruota pašto siunta atsakovo pase nurodytu adresu Baltarusijoje. 2017 m. gruodžio 1 d. atsakovas atvyko į UAB „Darjėga“, pateikė Baltarusijoje 2017 m. lapkričio 30 d. išduoto nedarbingumo pažymėjimo kopiją, taip pat įteikė darbdavei prašymą suteikti jam kasmetines atostogas nuo 2017 m. gruodžio 4 d. iki 2017 m. gruodžio 30 d. UAB „Darjėga“ direktorius 2017 m. gruodžio 4 d. atsakymu į atsakovo prašymą dėl kasmetinių apmokamų atostogų suteikimo atsisakė suteikti kasmetines apmokamas atostogas. UAB „Darjėga“ direktoriaus 2017 m. gruodžio 1 d. įsakymu Nr. P-2017/1 sudaryta komisija atsakovo neatvykimo į darbą priežastims nustatyti ir įvertinti. Ši komisija 2017 m. gruodžio 4 d. pateikė išvadą, kurioje nenustatė svarbių atsakovo neatvykimo į darbą priežasčių. UAB „Darjėga“ direktoriaus 2017 m. gruodžio 7 d. įsakymu Nr. P-2017/2 atsakovas nuo 2017 m. gruodžio 8 d. atleistas iš darbo DK 58 straipsnio 3 dalies 1 punkto pagrindu – dėl neatvykimo į darbą visą darbo dieną ar pamainą be pateisinamos priežasties.

15. Darbuotojas 2018 m. vasario 19 d. kreipėsi į Darbo ginčų komisiją su prašymu dėl 1200 Eur dienpinigių išieškojimo; 2018 m. kovo 5 d. atsakovas prašymą papildė reikalavimais priteisti kompensaciją už nepanaudotas atostogas (461,07 Eur) ir 0,07 dydžio delspinigius už kiekvieną vėlavimo išmokėti darbo užmokestį už 2017 m. spalio mėn. dieną.

16. Darbo ginčų komisija 2018 m. kovo 22 d. sprendimu darbo byloje Nr. APS-36-3618/2018 pripažino M. S. atleidimą iš darbo pagal DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą neteisėtu, nurodė, kad Darbo sutartis nutraukta Darbo ginčų komisijos sprendimu jo įsiteisėjimo dieną, nusprendė išieškoti iš UAB „Darjėga“ darbuotojo naudai 865,53 Eur dienpinigių nepriemoką už 2017 m. rugsėjo, spalio, lapkričio mėn., 545,28 Eur vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją, 1826,30 Eur (neatskaičius mokesčių) vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką iki Darbo ginčų komisijos sprendimo priėmimo dienos (įskaitytinai), po 26,09 Eur (neatskaičius mokesčių) vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką už kiekvieną paskesnę darbo dieną, taikant 5 darbo dienų savaitės grafiką, baigiant skaičiuoti sprendimo dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu įsiteisėjimo dieną, bet ne daugiau nei už vienerius metus.

17. UAB „Darjėga, nesutikdama su Darbo ginčų komisijos sprendimu, 2018 m. balandžio 23 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas išnagrinėti kilusį darbo ginčą iš esmės.

18. Pirmosios instancijos teismas patenkino UAB „Darjėga“ ieškinį, konstatavęs, kad atsakovas teisėtai ir pagrįstai atleistas iš darbo pagal DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą ir 3 dalies 1 punktą, be to, reikalavimas pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu atmestinas ir dėl be svarbių priežasčių praleisto vieno mėnesio senaties termino; atleidimo iš darbo dieną su atsakovu buvo tinkamai atsiskaityta, jo reikalavimai priteisti dienpinigių nepriemoką ir kompensaciją už nepanaudotas atostogas – nepagrįsti.

Dėl atsakovo atleidimo iš darbo teisėtumo

19. Pagal atsakovo atleidimo iš darbo metu galiojusio DK 32 straipsnio 1 dalį darbo sutartis – tai darbuotojo ir darbdavio susitarimas, pagal kurį darbuotojas įsipareigoja būdamas pavaldus darbdaviui ir jo naudai atlikti darbo funkciją, o darbdavys įsipareigoja už tai mokėti darbo užmokestį. Pavaldumas darbdaviui reiškia darbo funkcijos atlikimą, kai darbdavys turi teisę kontroliuoti ar vadovauti tiek visam darbo procesui, tiek ir jo daliai, o darbuotojas paklūsta darbdavio nurodymams ar darbovietėje galiojančiai tvarkai (DK 32 straipsnio 2 dalis). DK 58 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį be įspėjimo ir nemokėti išeitinės išmokos, jeigu darbuotojas dėl savo kalto veikimo ar neveikimo padaro pareigų, kurias nustato darbo teisės normos ar darbo sutartis, pažeidimą. Pagal DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą, priežastis nutraukti darbo sutartį gali būti šiurkštus darbuotojo darbo pareigų pažeidimas. Šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu, be kita ko, gali būti laikomas neatvykimas į darbą visą darbo dieną ar pamainą be pateisinamos priežasties (DK 58 straipsnio 3 dalies 1 punktas). DK 58 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad, prieš priimdamas sprendimą nutraukti darbo sutartį, darbdavys privalo pareikalauti darbuotojo rašytinio paaiškinimo, išskyrus atvejus, kai darbuotojas per darbdavio nustatytą protingą laikotarpį šio paaiškinimo nepateikia. Sprendimą nutraukti darbo sutartį dėl darbuotojo padaryto pažeidimo darbdavys turi priimti įvertinęs pažeidimo ar pažeidimų sunkumą ir padarinius, padarymo aplinkybes, darbuotojo kaltę, priežastinį ryšį tarp darbuotojo veikos ir atsiradusių padarinių, jo elgesį ir darbo rezultatus iki pažeidimo ar pažeidimų padarymo. Atleidimas iš darbo turi būti proporcinga pažeidimui ar jų visumai priemonė (DK 58 straipsnio 5 dalis).

20. Nagrinėjamu atveju sprendimą nutraukti su atsakovu sudarytą Darbo sutartį ieškovė UAB „Darjėga“ priėmė remdamasi tuo, kad atsakovas, 2017 m. lapkričio 12 d. sugrįžęs iš komandiruotės, atsisakė vykti į darbdavės paskirtą komandiruotę nuo 2017 m. lapkričio 13 d. iki 2017 m. lapkričio 19 d., laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 13 d. iki 2017 m. lapkričio 30 d. neatvyko į darbą; 2017 m. gruodžio 1 d. atvykęs į darbdavės būstinę, nepateikė paaiškinimo dėl nebuvimo darbe priežasčių, įteikė darbdavei prašymą suteikti jam kasmetines atostogas nuo 2017 m. gruodžio 4 d. iki 2017 m. gruodžio 30 d., tačiau, darbdavei šio prašymo netenkinus, nebuvo darbe iki atleidimo iš darbo 2017 m. gruodžio 8 d.

21. Apeliaciniame skunde atsakovas teigia, kad pirmos instancijos teismas, pripažindamas atsakovo atleidimą iš darbo DK 58 straipsnio 3 dalies 1 punkto pagrindu teisėtu, neįsigilino į atsakovo, kaip vairuotojo-ekspeditoriaus, darbo specifiką UAB „Darjėga“. Pasak atsakovo, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pagal susiklosčiusią darbo praktiką atsakovas ne ilgesniam kaip 6 savaičių laikotarpiui buvo siunčiamas į komandiruotes, o vėliau jam buvo suteikiamas apie 3 savaičių poilsis, taigi laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 13 d. iki 2017 m. gruodžio 1 d. atsakovui negalėjo būti fiksuojamos pravaikštos.

22. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl atsakovo atleidimo iš darbo pagal DK 58 straipsnio 3 dalies 1 punktą teisėtumo, išsamiai analizavo būtent šiuo konkrečiu atveju kilusio darbo sutarties šalių ginčo aplinkybes. Teismas vertino atsakovo, kaip tolimųjų reisų vairuotojo, darbo specifiką, ieškovės įmonėje susiklosčiusią vairuotojų-ekspeditorių darbo praktiką. Iš nagrinėjamoje byloje nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad atsakovas, nesutikęs vykdyti darbdavės nurodymo vykti į komandiruotę nuo 2017 m. lapkričio 13 d., vienašališkai nusprendė išvykti trims savaitėms namo į Baltarusiją, nesutaręs su darbdaviu, kaip bus įformintas jo nebuvimas darbe visą trijų savaičių laikotarpį, neišsiaiškinęs, ar jis turi papildomų poilsio dienų, nepanaudotų atostogų, kuriomis galėtų pasinaudoti. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad laikotarpis, kai atsakovas nebuvo siunčiamas į komandiruotes, kiekvieną kartą būdavo užtikrinamas skirtingais būdais. Pavyzdžiui, laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 8 iki 25 d. (18 dienų), kai atsakovas nebuvo išsiųstas į komandiruotę, jam buvo suteiktos 4 poilsio dienos už darbą švenčių metu, kitomis dienomis buvo žymimos darbo dienos, kaip dirbančiam budėjimo režimu; nuo 2017 m. liepos 10 d. iki 25 d. atsakovui pagal jo prašymą buvo suteiktos kasmetinės atostogos; 2017 m. liepos 26–27 d. atsakovui suteiktos papildomos poilsio dienos už darbą švenčių metu; 2017 m. rugsėjo 19–28 d. atsakovui suteiktos kasmetinės atostogos, 2017 m. rugsėjo 11–15 d., 18 d. – papildomos poilsio dienos. Bylos duomenų analizė patvirtina, kad atsakovo poilsio laikas, kai jis nevykdavo į komandiruotes, kiekvieną kartą šalių buvo derinamas, todėl atsakovas negalėjo vienašališkai nuspręsti po komandiruotės tiesiog nevykti į darbą tris savaites. Pritartina pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad atsakovas, norėdamas nevykti į kitą komandiruotę ir būti namuose 18 dienų, būdamas rūpestingas, atsakingas, turėjo suderinti su darbdave poilsio laiko pagrindą, t. y. išsiaiškinti, ar iki kitos komandiruotės jis dirbs budėjimo režimu, ar jam bus suteiktos papildomos laisvos dienos, ar bus suteiktos atostogos. Bylos duomenimis, tokia praktika buvo taikoma UAB „Darjėga“ darbuotojams. Esant tokioms aplinkybėms, kai atsakovas priėmė sprendimą nebūti darbe tris savaites, neišsprendęs su darbdaviu nebuvimo darbe pagrindo, pritartina išvadai, kad laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 13 d. iki 2017 m. lapkričio 30 d. atsakovui pagrįstai buvo žymėtos pravaikštos.

23. Nagrinėjamos bylos aspektu pabrėžtina tai, kad, atsakovui vienašališkai priėmus sprendimą neatvykti į darbą tris savaites, ieškovė UAB „Darjėga“ iš karto neatleido atsakovo iš darbo. 2017 m. gruodžio 1 d. atsakovui atvykus į darbovietę, jo buvo paprašyta paaiškinti nebuvimo darbe priežastis, tačiau atsakovas paaiškinimo nepateikė. Atvykęs 2017 m. gruodžio 1 d. į darbovietę, atsakovas įteikė darbdavei jam Baltarusijoje 2017 m. lapkričio 30 d. išduoto medicininio pažymėjimo kopiją. Tačiau šio dokumento kopija nepaaiškina atsakovo nebuvimo darbe iki 2017 m. lapkričio 30 d. aplinkybių, taip pat nepateisina jo nebuvimo darbe po 2017 m. gruodžio 1 d. Atsakovas, atvykęs į darbovietę 2017 m. gruodžio 1 d., taip pat įteikė darbdavei prašymą suteikti jam kasmetines atostogas nuo 2017 m. gruodžio 4 d. iki 2017 m. gruodžio 30 d. Ieškovė šio prašymo netenkino ir apie tai pranešė atsakovui, kartu informuodama, jog yra sprendžiamas jo Darbo sutarties nutraukimo klausimas. Tačiau po 2017 m. gruodžio 1 d. atsakovas daugiau darbe nepasirodė.

24. Netenkinusi atsakovo prašymo suteikti jam atostogas nuo 2017 m. gruodžio 4 d. iki gruodžio 30 d., ieškovė sudarė komisiją, kuriai pavedė nustatyti ir įvertinti atsakovo neatvykimo į darbą priežastis. Komisija vertino atsakovo pristatytos 2017 m. lapkričio 30 d. medicininės pažymos kopiją, pažymėjo, kad nepateikta šio dokumento originalo, vertimo į lietuvių kalbą, dėl to nėra galimybių nustatyti darbuotojo nedarbingumo priežasčių ir trukmės. Be to, komisija atkreipė dėmesį į tai, kad nurodyto dokumento kopiją darbuotojas pristatė pats ir tą pačią dieną vyko į Krovininio autotransporto profesinę sąjungą „Solidarumas“ bei atliko ten teisinius veiksmus. Tai kelia abejonių, ar nurodytu metu atsakovas iš tiesų sirgo. Komisija 2017 m. gruodžio 4 d. išvadoje nurodė, kad atsakovo pateikta medicininė pažyma nepateisina jo neatvykimo į darbą. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovės sudarytos komisijos išvados dėl medicininės pažymos yra pagrįstos, atsakovui ir toliau neatvykstant į darbą 2017 m. gruodžio mėnesį jam pagrįstai žymėtos pravaikštos.

25. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad ieškovė pažeidė DK 58 straipsnio 4 dalyje nustatytą drausminės nuobaudos skyrimo procedūrą, nes formaliai vykdė pareigą gauti atsakovo pasiaiškinimą, išsiųsdama reikalavimą pasiaiškinti adresu, žinodama, jog šiuo adresu laiškas atsakovui nebus įteiktas.

26. Teisėjų kolegija pažymi, kad 2017 m. lapkričio 20 d. laiškas su reikalavimu pasiaiškinti dėl neatvykimo į darbą nuo 2017 m. lapkričio 13 d. priežasčių atsakovui išsiųstas adresu, kuris nurodytas atsakovo pase, kurio kopija buvo pas darbdavę (T. 1, b. l. 56). Kita vertus, pabrėžtina tai, kad atsakovui buvo suteikta dar viena galimybė paaiškinti nebuvo darbe priežastis, kai jis 2017 m. gruodžio 1 d. atvyko į darbovietę. Šia galimybe atsakovas nepasinaudojo. Esant tokiems bylos duomenims, apeliacinio skundo argumentai dėl DK 58 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos drausminės nuobaudos skyrimo procedūros pažeidimo atmetami kaip nepagrįsti.

27. Teisėjų kolegija, išanalizavusi nagrinėjamoje byloje surinktų duomenų visumą, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškovė 2017 m. gruodžio 7 d. turėjo pakankamą pagrindą atleisti atsakovą iš darbo DK 58 straipsnio 1 dalies, 2 dalies 1 punkto ir 3 dalies 1 punkto pagrindu, atleidimo iš darbo, kaip drausminės nuobaudos taikymo, procedūra nebuvo pažeista.

28. Pripažinus, kad Darbo sutartis su atsakovu nutraukta teisėtai, nėra teisinio pagrindo spręsti dėl DK 218 straipsnio 4 dalimi nurodytų išmokų, priteisiamų tik neteisėto atleidimo iš darbo atveju.

Dėl atsakovo praleisto vieno mėnesio termino atleidimo iš darbo teisėtumui ginčyti

29. Pagal DK 220 straipsnio 2 dalį darbo santykių dalyvis, kuris mano, kad kitas darbo teisės subjektas pažeidė jo teises, į darbo ginčų komisiją su prašymu išnagrinėti darbo ginčą dėl teisės privalo kreiptis per vieną mėnesį nuo tada, kai sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisių pažeidimą.

30. Nagrinėjamu atveju yra pagrindas daryti išvadą, kad apie atleidimą iš darbo UAB „Darjėga“ atsakovas sužinojo 2018 m. sausio 23 d. – šią sužinojimo apie atleidimą iš darbo datą nurodė pats atsakovas, nagrinėjant šį darbo ginčą Darbo ginčų komisijoje. Atsiliepime į ieškinį atsakovas nurodė, kad reikalavimą pripažinti jo atleidimą iš darbo neteisėtu jis pareiškė žodžiu Darbo ginčų komisijoje 2018 m. kovo 8 d. posėdžio metu. Taigi iš paties atsakovo nurodytų sužinojimo apie atleidimą iš darbo aplinkybių ir reikalavimo pripažinti atleidimą neteisėtu pareiškimo momento aišku, kad reikalavimą pripažinti jo atleidimą iš darbo neteisėtu atsakovas pareiškė praleidęs vieno mėnesio terminą. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad Darbo ginčų komisija 2018 m. kovo 22 d. sprendime nepasisakė dėl praleisto termino, neišsprendė jo atnaujinimo klausimo.

31. Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta tokių aplinkybių, kurios teiktų pagrindą pripažinti, jog vieno mėnesio terminą kreiptis į darbo ginčus nagrinėjantį organą dėl neteisėto atleidimo iš darbo atsakovas praleido dėl svarbių priežasčių (DK 220 straipsnio 2 dalis). Pritartina pirmosios instancijos teismo motyvams, kad 2017 m. gruodžio 1 d. atsakovas darbdavės buvo informuotas, jog sprendžiamas jo atleidimo iš darbo klausimas, į darbą nuo 2017 m. gruodžio 4 d. atsakovas nevyko, nors žinojo, kad jo prašymas suteikti atostogas nuo 2017 m. gruodžio 4 d. iki 2017 m. gruodžio 30 d. netenkintas. Šios aplinkybės patvirtina, kad atsakovas visiškai nesidomėjo ne tik savo darbo santykių UAB „Darjėga“ tęstinumu, bet ir pasibaigimu, nors, būdamas rūpestingas ir atsakingas, galėjo ir turėjo pareigą tuo domėtis, kad galėtų tinkamai ir laiku kreiptis į darbo ginčus nagrinėjantį organą teisių gynybos.

32. Kartu pažymėtina tai, kad, nepaisant atsakovo praleisto vieno mėnesio termino jo atleidimo iš darbo teisėtumui ginčyti, šis klausimas išnagrinėtas iš esmės, taigi atsakovas įgyvendino teisę ginčyti jo atleidimo iš darbo teisėtumą, nepaisant to, jog be svarbių priežasčių pažeidė įstatymo nustatytą tokios teisės įgyvendinimo terminą.

Dėl reikalavimų priteisti dienpinigius

33. Atsakovas apeliaciniu skundu prašo priteisti jam nesumokėtą dienpinigių dalį, teigdamas, jog tik po atleidimo iš darbo sužinojo, kad jam buvo mokami 30 proc. sumažinti dienpinigiai, nors dėl tokio dienpinigių dydžio su darbdaviu jis nesitarė, o darbo sutarties Priedas Nr. 1 jam nebuvo suprantamas, nes surašytas ne jo gimtąja kalba.

34. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad ieškovės nurodytą aplinkybę, jog visiems UAB „Darjėga“ darbuotojams mokami 30 proc. mažesni dienpinigiai, patvirtina UAB „Darjėga“ direktoriaus 2016 m. gruodžio 9 d. įsakymas „Dėl dienpinigių mažinimo“, kuris nurodytas ir atsakovo Darbo sutarties priede Nr. 1, taip pat teismo posėdžio metu apklaustas liudytojas – vienas UAB „Darjėga“ vairuotojų. Vertindamas, ar buvo šalių buvo susitarimas dėl 30 proc. mažesnių dienpinigių, teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad atsakovo su UAB „Darjėga“ 2017 m. kovo 14 d. sudarytoje darbo sutartyje (terminuotoje), parengtoje rusų kalba, atsakovas išreiškė sutikimą su 50 proc. sumažintais dienpinigiais. 2017 m. balandžio 14 d. sudarytos neterminuotos Darbo sutarties priede Nr. 1 nustatyti 30 proc. mažesni dienpinigiai.

35. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė teisingai pažymi, kad 2018 m. gegužės 24 d. pirmosios instancijos teismo posėdyje atsakovas nurodė, jog jis su darbdave buvo sutaręs dėl 60 Eur per dieną dienpinigių dydžio (garso įrašas nuo 1:28:00 iki 1:30:00). Teismo posėdyje atsakovas taip pat aiškino, kad visą laiką gaudavo sutartą pinigų sumą, darbo užmokestis ir dienpinigiai iki ginčo komandiruotės pabaigos 2017 m. lapkričio mėnesį jam buvo mokami tinkamai.

36. Bylos duomenų analizė teikia pagrindą pripažinti pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad buvo šalių susitarimas dėl mažesnių dienpinigių, tokio susitarimo atsakovas neginčijo iki kreipimosi į Darbo ginčų komisiją. Dėl to, nors Darbo sutarties priedas Nr. 1, kuriame nustatyti 30 proc. mažesni dienpinigiai, sudarytas lietuvių kalba, teigtina, jog atsakovas žinojo, kad jam mokami 30 proc. mažesni dienpinigiai, ir su tuo sutiko. Esant tokioms aplinkybėms, atsakovo reikalavimas priteisti jam dienpinigių nepriemoką, taikant 100 proc. dienpinigių dydį, atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl apelianto argumentų, susijusių su netinkamu profesinės sąjungos pirmininko atstovavimu jo interesams Darbo ginčų komisijoje

37. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog atsakovas netinkamai gynė savo pažeistas teises (netiksliai suformulavo prašymo reikalavimus; neprašė atnaujinti termino kreiptis į Darbo ginčų komisiją), tačiau visiškai neįvertino atsakovui atstovavusios profesinės sąjungos aiškiai neteisėtų veiksmų (neveikimo).

38. Teisėjų kolegija pažymi, kad į nagrinėjamos bylos dalyką neįeina atsakovui atstovavusios profesinės sąjungos veiksmų vertinimas. Dėl to apeliacinio skundo argumentai, susiję su profesinės sąjungos atstovavimo atsakovui vertinimu, nenagrinėtini.

Dėl apeliaciniame skunde nurodytų proceso teisės normų pažeidimų

39. Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas neužtikrinęs, kad visi byloje esantys dokumentai būtų išversti į valstybinę kalbą, netyręs ir nevertinęs neišverstų dokumentų, neišsiaiškino visų teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingų aplinkybių ir taip neatskleidė bylos esmės (CPK 113 straipsnio 3 dalis, 185 straipsnio 1 dalis, 270 straipsnio 4 dalis).

40. Nurodydamas tokius proceso teisės normų pažeidimus, apeliantas įvardija vieną dokumentą – Kalinkovičių rajono vykdomojo komiteto vidaus reikalų skyriaus kriminalinės milicijos kovos su ekonominiais nusikaltimais skyriaus operatyvinio įgaliotinio milicijos leitenanto 2017 m. gruodžio 15 d. nutarimą atsisakyti kelti baudžiamąją bylą (toliau – Nutarimas). Pažymėtina, kad šį Nutarimą į bylą pateikė atsakovas, taigi jam teko pareiga pridėti ir šio dokumento vertimą į valstybinę kalbą, kuria vyksta teismo procesas (CPK 113 straipsnio 3 dalis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad šioje byloje sprendžiamas darbo ginčas, siekdama išsamiai ir visapusiškai išsiaiškinti su šiuo ginču susijusias aplinkybes, priima atsakovo su apeliaciniu skundu pateiktą Nutarimo vertimą, juolab kad ieškovė yra susipažinusi su šio dokumento turiniu ir išsakiusi savo poziciją atsiliepime į apeliacinį skundą (CPK 314 straipsnis).

41. Kartu pažymėtina, kad Nutarimo turinio analizė nepatvirtina aplinkybių, kurios teiktų pagrindą daryti kitokias išvadas dėl nagrinėjamoje byloje sprendžiamo atsakovo atleidimo iš darbo už šiukštų darbo drausmės pažeidimą, neatvykstant į darbą ilgą laiką be teisėto pagrindo. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad iš nurodyto Nutarimo turinio matyti, jog atsakovas, ieškovės atstovui pasiūlius nutraukti Darbo sutartį savo noru, iš esmės išreiškė savo poziciją nutraukti darbo santykius su UAB „Darjėga“, kai jam bus sumokėtos išmokos už paskutinę komandiruotę. Taigi Nutarimo turinys tam tikra prasme paaiškina, kodėl atsakovas, nesutikęs su ieškovės nurodymu vykti į komandiruotę nuo 2017 m. lapkričio 13 d., išvyko namo į Baltarusiją, neišsprendęs su darbdave jo nebuvimo darbe ilgą laikotarpį pagrindo, – atsakovas nebuvo suinteresuotas tęsti darbą UAB „Darjėga“ dėl jo interesų neatitinkančių darbdavės nurodymų. Tokią išvadą, be kita ko, patvirtina aplinkybė, kad atsakovas, nutrūkus darbo santykiams ieškovės įmonėje, įsidarbino kitoje įmonėje.

42. Dėl nurodytų motyvai atsakovo apeliacinio skundo argumentai dėl proceso teisės normų pažeidimo ir neatskleistos bylos esmės atmetami kaip nepagrįsti.

Dėl apelianto prašymo pašalinti pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų dalį

43. Apeliaciniame skunde prašoma iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies pašalinti motyvus, kad byloje nėra įrodymų, jog atsakovas teikė Darbo ginčų komisijai reikalavimą dėl jo atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, taip pat įrodymų, kad Darbo ginčų komisija atsakovo praleistą vieno mėnesio terminą atleidimui iš darbo ginčyti atnaujino, todėl yra pagrindas darbuotojo reikalavimą dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu atmesti ir dėl praleisto ieškinio senaties termino.

44. Kasacinio teismo jurisprudencijoje, pasisakant dėl galimybės skųsti teismo motyvus, yra nurodyta, kad tais atvejais, kai sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje padarytos išvados ir išdėstyti motyvai savarankiškai, t. y. nepriklausomai nuo teismo sprendimo rezoliucinės dalies konkrečioje byloje, daro poveikį byloje dalyvaujančių asmenų teisėms ar pareigoms, jų teisiniam statusui ir gali jiems sukurti teisinius padarinius ateityje, byloje dalyvaujančiam asmeniui turėtų būti suteikta galimybė kasaciniu skundu kvestionuoti šias motyvuojamosios dalies išvadas (motyvus) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-238-915/2015).

45. Nagrinėjamu atveju apeliantas skundžia pirmosios instancijos teismo sprendimą, nesutikdamas su juo iš esmės, t. y. ne tik su motyvais, bet ir rezoliucine dalimi. Tokiu atveju apeliaciniame skunde reiškiamas reikalavimas pašalinti iš teismo sprendimo motyvuojamosios dalies motyvus, kurių pagrindu padarytos teismo išvados, lėmusios rezoliucinę teismo sprendimo dalį, yra aiškiai nepagrįstas.

46. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės reikšmės byloje kilusiam darbo ginčui išspręsti, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

47. Apibendrinant išdėstytus motyvus, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas šioje konkrečioje byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms tinkamai taikė darbo teisės normas, reglamentuojančias darbo sutarties nutraukimą dėl šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo, kai darbuotojas neatvyksta į darbą be pateisinamos priežasties, tinkamai išsprendė darbuotojo reikalautų su darbo santykiais susijusių išmokų klausimą, nepažeidė proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, ir priėmė teisėtą bei pagrįstą teismo sprendimą. Dėl apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų nenustatyta pagrindo šiam teismo sprendimui pakeisti ar panaikinti (CPK 320 straipsnis, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

48. Atmetus apeliacinį skundą, ieškovė UAB „Darjėga“ turi teisę į apeliacinio proceso metu patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis). Ieškovė pateikė prašymą priteisti 1730,30 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą.

49. Spręsdama dėl prašomų atlyginti teisinės pagalbos išlaidų pagrįstumo ir šių išlaidų dydžio, teisėjų kolegija vadovaujasi CPK 98 straipsnio 2 dalyje, Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (nuo 2015 m. kovo 20 d. galiojanti Rekomendacijų redakcija) 2 punkte įtvirtintais kriterijais, atsižvelgia į Rekomendacijose nurodytus rekomendacinius maksimalius užmokesčio dydžius, atstovo galimas darbo ir laiko sąnaudas, parengtų procesinių dokumentų kiekį, pobūdį, turinį.

50. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, pasisakant dėl teisės normų, reglamentuojančių išlaidų už advokato teisinę pagalbą atlyginimą, išaiškinta, jog ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis. Jeigu realiai išmokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, tai teismas nustato jų pagrįstą dydį, o kitos dalies išlaidų nepriteisia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008; 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-31/2011).

51. Nagrinėjamu atveju ieškovės prašoma priteisti išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą suma (1730,30 Eur) viršija pagal Rekomendacijų 7, 8.11 punktų nuostatas apskaičiuotą maksimalų atlygintinų išlaidų dydį (2018 m. I ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje – 895,20 Eur x 1,3 =1163,76 Eur), todėl negali būti atlyginama visa apimtimi (CPK 98 straipsnio 2, 3 dalys).

52. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovės advokatės parengtas atsiliepimas į apeliacinį skundą yra išsamus, teisiškai argumentuotas, atsakyta į visus apeliacinio skundo motyvus. Kita vertus, atsižvelgtina į tai, kad atsiliepime į apeliacinį skundą nenagrinėta naujų, sudėtingų teisės klausimų, šis procesinis dokumentas parengtas advokatės, atstovavusios ieškovei pirmosios instancijos teisme, taigi aptariamam procesiniam dokumentui parengti laiko ir darbo sąnaudų reikėjo mažiau, negu ieškiniui. Įvertinusi nurodytas aplinkybes, už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą pagrįsta ir ieškovui atlygintina teisėjų kolegija pripažįsta 800 Eur dydžio sumą (CPK 98 straipsnis, Rekomendacijų 2 punktas).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atmesti apeliacinį skundą.

Palikti nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 8 d. sprendimą.

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Darjėga“ (juridinio asmens kodas 300571233) iš atsakovo M. S. (g. (duomenys neskelbtini)) 800 Eur (aštuonis šimtus eurų) apeliacinės instancijos teisme patirtoms išlaidoms atlyginti.